Baudžiamoji byla Nr. 1-578-818/2016

Proceso Nr. 1-38-1-00030-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.3.7.; 1.2.14.5.2.;

(S)

1.2.18.10.; 2.1.15.3.3.; 2.1.16.2.12.; 2.3.6.4.5.

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Miroslavas Gvozdovičius,

sekretoriaujant Martynai Lukauskaitei, Gretai Sankūnei,              

dalyvaujant vertėjoms Irinai Pikčilingienei, Ritai Daraškevičienei, Giedriui Račkauskui, Eglei Smailienei, Audronei Adomavičienei, Olgai Macijauskienei,

prokurorams Sigutei Malinauskienei, Ugniui Vyčinui,

kaltinamajam D. R.,

jo gynėjams advokatams Tadeuš Gudzinski, Elenai Žilėnienei,

kaltinamojo juridinio asmens UAB „T.“ atstovei A. R.,

civilinio ieškovo atstovui Ričardui Jankovskiui,

specialistei L. D.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje D. R., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, rusas, vedęs, turintis vidurinį išsilavinimą, dirbantis UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ vairuotoju, deklaruojama ir gyvenamoji vieta adresu (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 222 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį,

juridinis asmuo UAB „T.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotas (duomenys neskelbtini) VĮ Registrų centro Vilniaus filiale, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neteistas,

kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalį 222 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnio 2 dalį 182 straipsnio 2 dalį,

n u s t a t ė:

D. R. ir UAB „T.“, nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 atstovaujama direktoriaus D. R., kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „T.“ vardu, jos naudai ir interesais, nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31, siekdamas nusikalstamos veikos rezultato – nuslėpti juridinio asmens UAB „T.“ turtą (pajamas ir išlaidas), tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „T.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, o būtent:

D. R., siekdamas asmeninės naudos bei veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau nei 2009-07-01, parengė nusikalstamos veikos planą – įsteigęs įmonę teikiančią taksi paslaugas Vilniaus mieste bei siekdamas nuslėpti tikrąjį šios įmonės gaunamą turtą (pajamas, pelną išlaidas), suorganizavo įmonės apgaulingą (dvigubą) buhalterinę apskaitą.

Vykdydamas nusikalstamą planą, D. R. 2008-08-25 įsigijo (2008-08-25 ir 2008-08-27 akcijų pirkimo – pardavimo sutartis) taksi paslaugas teikiančią įmonę UAB „T.“, registruotą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, įm. k. (duomenys neskelbtini). Organizuodamas šios įmonės veiklą bei įgyvendindamas nusikalstamą sumanymą, siekdamas, jog dalis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių būtų nefiksuojami Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme (toliau - BAĮ) numatytuose apskaitos dokumentuose bei registruose nustatė bendrovėje dirbantiems taksi vairuotojams iš realiai gaunamų pajamų privalomas pateikti grynųjų pinigų sumas – „arendas“, nefiksuojant šių piniginių lėšų buhalterinės apskaitos dokumentuose, kurios vienam taksi vairuotojui sudarė nemažiau nei 320 Lt (92.68 eurų) per mėnesį.

D. R., pinigines lėšas (,,arendas“), siekdamas asmeniškai kontroliuoti bei koordinuoti jo įsteigtos įmonės finansus, nurodė įmonėse dirbantiems taksi vairuotojams pristatyti asmeniškai jam į ofisą, esantį adresu Vytenio g. 50, Vilniuje.

Vykdydami D. R. nurodymą taksi vairuotojai, dirbantys UAB „T.“, nepriklausomai nuo pastarųjų gautų per savaitę pajamų už teikiamas taksi paslaugas, laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 pristatė bei perdavė, ofise adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, D. R. grynaisiais pinigais „arendas“ bendrą ne mažesnę nei 343.596 Lt (99 512 eurų) (2009 m. liepos – gruodžio mėn. – 82.051 Lt (23 763.61 eurų), 2010 m. – 126.928 Lt (36 760,89 eurų), 2011 m. – 123.856 Lt (35 871,18 eurų), 2012 m. sausio mėn. – 10.761 Lt (3 116.60 eurų)) .

Toliau tęsdamas nusikalstamą veiką ir siekdamas nuslėpti realiai iš ūkinės finansinės veiklos UAB „T.“ gautas pajamas, šių finansinių operacijų tyčia nefiksavo vykdydamas apgaulingą (dvigubą) buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, klastojo finansinius dokumentus – grynųjų pinigų įnešimo kvitus, juose įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis – mažesnę grynųjų pinigų sumą, negu realiai taksi vairuotojai pristatydavo kaip privalomą „arendą“ ar šių pajamų visiškai neįtraukė į buhalterinę įmonės apskaitą.

D. R. savo vadovavimo laikotarpiu nuo 2009-06-17 iki 2012 01-31, turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus jo vardu bei kontroliuoti jo veiklą ir kurie veikė juridinio asmens vardu, jo naudai ir interesais bei pagal 2001-11-06 BAĮ Nr. IX-574 21 str. 1 d. nuostatą, kad „už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingu už juridinio asmens veiklos kontrolę ir buhalterinės apskaitos organizavimą, nurodė įmonės apskaitą tvarkantiems asmenims: A. P. dirbusiai nuo 2009-06-02 iki 2009-10-19, A. R. dirbusiai nuo 2009-12-27 iki 2010-10-18 ir nuo 2010-11-22 iki 2012-01-31 pastarosioms nežinant tikrųjų D. R. nusikalstamų ketinimų, pagal D. R. pateiktus duomenis parengti bei išrašyti grynųjų pinigų iš įmonės darbuotojų priėmimo kvitus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie realiai darbuotojų perduotas grynųjų pinigų sumas.

Apskaitą tvarkantiems asmenims, jų darbo minėtoje taksi paslaugas teikiančioje įmonėje laikotarpiu parengus bei pateikus pasirašyti grynųjų pinigų iš įmonių darbuotojų priėmimo kvitus, jis, D. R. pasirašė šiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose kaip bendrovės direktorius, žinodamas, kad juose nurodytos grynųjų pinigų įnešimo sumos neatitinka tikrovės, taip suklastodamas tikrus dokumentus, bei grąžino juos buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims. Po ko pastarieji apskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje minėtas tikrovės neatitinkančias gautas pajamas – pagal jo – D. R. patvirtintus (pasirašytus) grynųjų pinigų kvitų duomenis, apie kurių melagingus duomenis jie nežinojo, parengdami kasos pajamų orderius, bei juos pasirašydami.

D. R., tęsdamas nusikalstamą veiką, žinodamas, kad taksi vairuotojų už suteiktas paslaugas realiai gaunamos pajamos yra didesnės nei nustatyta „arenda“, likusios darbuotojų gaunamų pajamų dalies neapskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje, paliekant vairuotojams ją kaip darbo užmokestį. Tokiu būdu, jis – D. R. į jo vadovaujamos įmonės buhalterinę apskaitą neįtraukė dalies ūkinių - finansinių operacijų, susijusių su neapskaitytomis gautomis pajamomis bei visiškai neapskaitė likusių įmonės darbuotojų realiai gautų piniginių lėšų, t. y. įneštų dalies „arendų“ bei dalies pajamų gautų iš klientų už taksi paslaugas, kurias vairuotojai pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį, bendrai įmonės buhalterinėje apskaitoje neatvaizduojant grynųjų pinigų finansinių operacijų nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 ne mažiau nei 216 362 Lt (62 662,77 eurų) sumai, susijusiomis su įmonės turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu.

D. R., tęsdamas nusikalstamą veiką, turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei būdamas atsakingas už juridinio asmens veiklos kontrolę bei buhalterinės apskaitos organizavimą, žinodamas, jog jo vadovaujamoje įmonės veikloje vykdomos grynųjų pinigų operacijos bus neteisingai ir fiktyviai atvaizduojamos įmonių buhalterinės apskaitos registruose bei žinant, jog jis yra atsakingas už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui, nurodė apskaitą tvarkantiems asmenims, A. P. ir A. R., pagal D. R. pateiktus duomenis parengti ir įrašyti į darbo užmokesčio apskaičiavimo žurnalus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie realiai darbuotojų (taksi vairuotojų) gautas grynųjų pinigų sumas, kaip darbo užmokestį, kurio taksi vairuotojai realiai negaudavo, o tik pasirašydavo.

Apskaitą tvarkantiems asmenims, jų darbo taksi paslaugas teikiančioje įmonėje laikotarpiu, parengus bei pateikus pasirašyti darbo apskaitos žiniaraščius, D. R. pasirašė šiuose buhalterinės paskaitos dokumentuose, kaip įmonės direktorius, žinodamas, kad juose nurodytos grynųjų pinigų išmokėjimo sumos neatitinka tikrovės, taip suklastodamas tikrus dokumentus, bei grąžino juos buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims, po ko pastarieji apskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje minėtas tikrovės neatitinkančias patirtas išlaidas bei pateikė šiuos duomenis valstybinei institucijai.

Dėl UAB „T.“, atstovaujamos direktoriaus D. R. nusikalstamų veiksmų, UAB ,,T.“ apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą, pažeidžiant:

Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 (Žin., 2001, Nr. 99-13515, toliau – BAĮ) nuostatas:

- 4 str. nuostatas – „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“. Bendrovė pateikė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie Bendrovės pajamas, darbuotojams apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, vairuotojų darbo laiką.

- 6 str. 2 d. reikalavimą „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, kadangi apskaitos dokumentais nepagrindė ir Bendrovės buhalterinės apskaitos registruose laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-12-31 neapskaitė visų už keleivių pervežimą lengvaisiais taksi automobiliais gautų pajamų, buhalterinės apskaitos registruose apskaitė duomenis apie tikrovės neatitinkantį darbuotojams priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį.

- 12 str. 1 d. nuostatą – „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.“ ir 4 d. nuostatas „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“. Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 3 punkto nuostatą „...pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas“ bei minėtų taisyklių 41 punktą „kasos pajamų orderius pasirašo ūkio subjekto vadovo patvirtinti asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti kasos pajamų ir išlaidų orderius“; UAB „T.“ tiriamuoju laikotarpiu nepagrindė ir buhalterinės apskaitos registruose (kasos operacijų registre) neapskaitė atskirų ūkinių operacijų, nefiksavo visų pajamų, gautų už taksi pervežimus.

- 16 str. 1 d. „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, nes apskaitos registruose neregistravo visų gautų pajamų už keleivių pervežimus ir 3 d. – „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine - sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo“, Bendrovė klaidingai pildė privalomus buhalterinės apskaitos registrus, iš kurių galima būtų nustatyti bendrovės turtą ir jos įsipareigojimus (neapskaitė pajamų, kuro, realaus darbo užmokesčio ir pan.).

Pagal BAĮ 14 str. 2 dalies nuostatas „Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) <...>“ dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „T.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nei vienais metais.

Tokiais savo veiksmais D. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje, juridinis asmuo UAB „T.“ padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalyje 222 straipsnio 1 dalyje.

Be to, D. R. ir UAB „T.“, atstovaujama direktoriaus D. R., nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31, kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir kuris veikė UAB „T.“ vardu, jos naudai ir interesais, nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31, Vilniaus m., apgaule UAB „T.“ ir D. R. naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės mokėti valstybei privalomus mokesčius ir įmokas, o būtent:

D. R. ir UAB „T.“, atstovaujama direktoriaus D. R., pastarajam veikiant UAB „T.“ vardu, jos naudai ir interesais, bei savo naudai, ir žinant, kad nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 UAB „T.“ vedama apgaulinga (dviguba) buhalterinė apskaita, sąmoningai, pažeidžiant teisės aktų nustatytą tvarką, klastojo finansinius dokumentus:

- įmonės deklaracijas (metines pelno mokesčių deklaracijas, pridėtinės vertės mokesčių deklaracijas (FR0600), mėnesines ir metines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (FR0572 ir FR0573), teikiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui neįtraukiant į deklaracijas didelės vertės turtinės prievolės mokėtinų valstybei privalomų mokesčių ir įmokų nuo neapskaitytų UAB „T.“ nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 ne mažiau nei 216 362 Lt (62 662.77 eurų) gautų pajamų.

UAB „T.“ atstovaujantis direktorius D. R., turėdamas teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu, būdamas atsakingu už juridinio asmens veiklos kontrolę, buhalterinės apskaitos organizavimą, bei pagal 2001-11-06 Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo Nr. IX-575 27 str. atsakingiems už įmonės finansinių ataskaitų, metinio pranešimo parengimą ir pateikimą Juridinių asmenų registrui, žinodamas, jog jo vadovaujamojoje įmonės veikloje vedama apgaulinga (dviguba) buhalterinės apskaita, nurodė apskaitą tvarkantiems asmenims A. P. ir A. R., pagal jo – D. R. pateiktus duomenis parengti UAB „T.“ deklaracijas (metines pelno mokesčių deklaracijas, pridėtinės vertės mokesčių deklaracijas (FR0600), mėnesines ir metines pajamų mokesčio nuo A klasės pajamų deklaracijas (FR0572 ir FR0573), teikiamas Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui bei įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenimis apie įmonės gaunamas realias pajamas, išlaidas ir pelną.

Apskaitą tvarkantiems asmenims, jų darbo minėtoje taksi paslaugas teikiančioje įmonėje laikotarpiu, parengus finansinės veiklos deklaracijas bei darbo užmokesčio ataskaitas pagal D. R. parengtus žinomai neteisingus duomenis, bei pasirašius jam, taip patvirtinant teikiamų duomenų teisingumą, juos nuo 2010-09-23 iki 2012-01-31 jis – D. R. bei nuo 2009-08-12 iki 2010-08-18 apskaitą tvarkanti A. P. elektroniniu būdu pateikė Valstybės įgaliotai institucijai – Valstybinės mokesčių inspekcijos Vilniaus skyriui.

Dėl to, UAB „T.“, atstovaujama direktoriaus D. R., nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 86 str. „Mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos formą, reikalaujamus joje pateikti duomenis ir jos užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius“ nuostatą, neapskaičiavo, nedeklaravo 74.710 Lt (21 637,51 eurų) pardavimo PVM. Tokiu būdu D. R. ir UAB „T.“, juridinio asmens ir savo naudai išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 74.710 Lt (21 637,51 eurų) privalomų pridėtinės vertės mokesčių.

Tokiais savo veiksmais D. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 straipsnio 2 dalyje, juridinis asmuo UAB „T.“ padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 20 straipsnio 2 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinamasis D. R. kaltu, padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus, teismo posėdyje neprisipažino ir parodė, kad jis buvo UAB „T.“ direktorius. Įmonė veikė (duomenys neskelbtini), tačiau buveinė buvo (duomenys neskelbtini). Su darbuotojais dėl įdarbinimo tardavosi jis, jo žmona A. R. 2009-2012 m. tvarkė buhalteriją. Kas yra „arenda“, jis nežino. Iki 2012-05-01 taksi automobiliuose įrengti skaitikliai nebuvo registruojami, jie buvo nesertifikuoti ir juose nebuvo fiksavimo atminties. Kad darbuotojai atneštų pinigus ir įmonės neapgaudinėtų, jis buvo išleidęs įsakymus, kad darbuotojas atidirbęs tam tikrą laiką už 1 val. turėjo atnešti maždaug 7-8 Lt. Buvo paskaičiavęs, kad per vieną valandą yra priimami du užsakymai. Tada buvo paskaičiuojama, kiek žmogus priima užsakymų ir kiek gali uždirbti. Kiekvienam vairuotojui buvo nustatytas skirtingas planas, priklausomai nuo to, kiek dirbo. Jie galėjo atnešti ir daugiau pinigų, bet ne mažiau. Ne visada jie atnešdavo tuos pinigus. Visi pinigai, kurie buvo surinkti, buvo deklaruojami ir pajamuojami. Pinigus su čekiais vairuotojai nešdavo mėnesio gale, juos paimdavo arba jis, arba A. R. ir išrašydavo kasos pajamų orderį. Visiems vairuotojams buvo išmokamas darbo užmokestis. Beveik 90 proc. vairuotojų turėjo reikalų su antstoliu. Darbo užmokesčio išmokėjimo tvarka priklausė nuo vairuotojų. Jie galėjo nesirodyti įmonėje, nieko neatnešti, bet tada jie nieko ir negaudavo. Jei atnešdavo pinigus, gaudavo atlyginimą. Teigė, kad iš klientų gauti kvitai 100 proc. buvo įskaitomi kaip pinigai, tačiau dauguma apklaustųjų painioja 10 proc. su 90 proc., jie daug ko neatsimena. Vairuotojams buvo paaiškinama, ant ko jie pasirašo. Įmonė nuosavų automobilių neturėjo, vairuotojams už kurą ir remontą išlaidų neatlygindavo, tačiau nustatydamas planą jis paskaičiuodavo apie 1,5-2 Lt kurui, bei 10 procentų amortizacijai. Jis vairuotojams, kurie neatnešdavo pinigų, jokių sankcijų netaikė, tačiau jie likdavo skoloje. Vairuotojai turėjo pildyti kelionės lapus. Pažymėjo, kad darbo užmokestis taip pat nebuvo mokamas tais atvejais, kai vairuotojai (pavyzdžiui A. B., A. R., S. T.) dėl alkoholio vartojimo neatvykdavo į darbą ir būdavo fiksuojamos pravaikštos. Tuo tarpu V. A. įmonėje „T.“ niekuomet nedirbo ir jis jai jokio atlyginimo nemokėdavo. Nurodė, kad deklaracijas mokesčių inspekcijai teikdavo įmonės buhalterė, jis būdavo susipažinęs su jų turiniu. Ikiteisminio tyrimo metu jie pateikė visus dokumentus, kurių buvo prašomi, tačiau 2015 m. kai jie bandė prijungti pirminius dokumentus, buvo atsisakyta. Mano, kad specialistė rašydama išvadą rėmėsi tik ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymas, bei savo prielaidomis, o ne dokumentais.

Kaltinamojo juridinio asmens UAB „T.“ atstovė A. R. parodė, kad UAB „T.“ buhaltere buvo įdarbinta nuo 2009 m. Jai dirbant įmonėje buhalterinė apskaita buvo tvarkoma teisingai, kiekvieną mėnesį buvo teikiamos deklaracijos, pajamos užfiksuojamos tada, kai gaunami pinigai. Buhalterinė apskaita buvo vedama kaupimo principu, t.y. kai gaunamos pajamos, tada išrašomas kasos pajamų orderis. Jei vairuotojai nežinodavo, koks tai dokumentas, jiems būdavo paaiškinama. Vairuotojams atlyginimas būdavo mokamas pagal darbo sutartį ir išdirbtas valandas vieną kartą per mėnesį, tą darydavo tiek ji, tiek D. R.. Mano, kad tie vairuotojai, kurie nurodydavo, kad jiems darbo užmokestis nebūdavo mokamas, turėdavo skolų, todėl ji iš jų atlyginimo mokėdavo 80 procentų antstoliams pagal vykdomuosius raštus. Jų įmonėje buvo vykdoma plano sistema, „arendos“ mokestis nebuvo taikomas. Nurodė, kad kasos registrą sudaro duomenys apie pirminį dokumentą: kasos pajamų orderis, kasos išlaidų orderis. Kasos pajamas patvirtinantys dokumentai: pinigų priėmimo kvitas, aktas. Buhalteriniuose dokumentuose įrašytos sumos atitinka faktą, jie nebuvo klastojami. Darbo laiko apskaitos žiniaraštis, darbo grafikas buvo pildomi, darbo grafikas buvo iškabintas ofise. Ji patvirtino, kad kaltinamasis teisingai nurodė dėl įmonės automobilių, remonto, kuro išlaidų. Pažymėjo, kad būdavo atvejų, kad vairuotojai dingdavo, tuomet ji laukdavo porą savaičių, po to siųsdavo jiems laišką, kuriame nurodydavo prisistatyti į darbą ir pateikti neatvykimo į darbą priežastis. Vairuotojui neprisistačius, laiškas buvo siunčiamas antrą kartą. Tada dar po 2 savaičių negavus atsakymo, vairuotojas būdavo atleidžiamas iš darbo, jiems atlyginimas nebūdavo mokamas. Konfliktiniai santykiai buvo su A. N., A. B., A. G., L. K., R. M. ir kt. Į darbo inspekciją nei vienas vairuotojas dėl darbo sąlygų nesikreipė. Mano, kad specialistės išvada nėra pagrįsta realiu paskaičiavimu, ten pateikta daugiau jos nuomonė, kurią ji susidarė išimtinai iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų parodymų. Vairuotojai pripažino, kad ikiteisminio tyrimo metu jiems buvo daromas spaudimas, tą patvirtina ir ji, nes ji irgi buvo spaudžiama duoti neteisingus parodymus. Be to, tokia nepaskaitytų pajamų suma negalėjo būti, kadangi įmonė dirbo nuostolingai, pats kaltinamasis kaip įmonės akcininkas keletą kartų įnešė savų pinigų. Jų įmonę tikrino darbo inspekcija ir pateikė teigiamas išvadas. Be to, 2015 m. birželio mėn. įmonę tikrino ir mokesčių inspekcija, tačiau pažeidimų nerado.

Apklaustas teisme liudytojas S. P. parodė, kad maždaug prieš 7 metus jis dirbo UAB „T.“ vairuotoju. Taksi vairuotojo darbas jam buvo kaip papildomas, todėl jis dirbdavo apie 4-7 dienas per mėnesį. Dėl įsidarbinimo įmonėje jis kalbėjosi su direktoriumi D. R.. Susitarė, kad jis turėdavo atidirbti mėnesį laiko, o tada mėnesio gale jam būdavo išmokama alga. Buvo susitarta dėl valandinio tarifo, tačiau jis nebepamena, koks buvo jo atlyginimas, nes alga priklausydavo nuo išdirbtų valandų skaičiaus. Atlyginimą jam išmokėdavo įmonės buhalterė, o jis pasirašydavo už gautus pinigus dokumente, kurio kopija jam taip pat būdavo išduodama. Šiuo metu jis nepamena, kas buvo buhalterė. Kas yra „arenda“ jis tiksliai nežino, tačiau šį žodį yra girdėjęs. Jis dirbdavo savo automobiliu, pats savo lėšomis jį tvarkydavo, mokėjo už kurą. Nepamena, ar buvo sudaryta automobilio nuomos ar panaudos sutartis. Tomis dienomis, kai dirbdavo, jis tą dieną uždirbtus pinigus atiduodavo arba kaltinamajam, arba buhalterei, jie jam duodavo pasirašyti kasos pajamų orderius. Juose būdavo nurodoma, už kurią dieną jis įnešdavo pinigus. Būdavo tikrinama, ar jo duodama pinigų suma atitinka skaitliuko rodomą sumą. Jo parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kadangi tyrėja jam darė spaudimą, į jo apklausos protokolą surašė tai, ką pati norėjo. Kai jis norėjo duoti savo parodymus, tardytoja sakė, kad jis meluoja.

Apklaustas teisme liudytojas E. M. parodė, kad maždaug nuo 2009 m. vasaros pradžios iki 2012 m. vasaros dirbo UAB „T.“ taksi vairuotoju su individualios veiklos pažymėjimu. Jis imdavo iš šios įmonės užsakymus. Dėl darbo sutarties jis susitarė su direktoriumi D. R.. Sutarė taip, kad dirbdamas įmonėje jis surenka pinigų dalį, pats padengia kuro išlaidas, savo automobilio remontą, tada kas lieka įneša į kasą mėnesio pabaigoje ir gauna atlyginimą iš buhalterės. Kadangi jis yra II grupės invalidas, dirbdavo nedaug, apie 3-5 valandas per dieną, todėl jo atlyginimas buvo nedidelis. Darbo užmokesčio sumos svyruodavo, todėl jis nepamena, kokio dydžio atlyginimą gaudavo. Uždirbtus pinigus (atskaičius kurui ir remontui) jis kiekvieno mėnesio pabaigoje įnešdavo į kasą, o buhalterė paskaičiuodavo, išrašydavo pinigų gavimo orderį, jis pasirašydavo ir ji išmokėdavo iš tų pačių pinigų jam atlyginimą, už juos jis irgi pasirašydavo. Kas yra „arenda“, jis nežino. Kelionių lapuose būdavo nurodoma, kada jis išvažiuodavo ir kada baigdavo darbą, t. y. darbo pradžia ir pabaiga, užpildęs kelionės lapus, jis juos laikydavo iki mėnesio pabaigos, o po to sunaikindavo. Iš klientų gautus pinigus, jis laikydavo piniginėje, tačiau žymėdavosi, kiek gauna. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėja parodymus surašė ne taip, kaip jis sakė. Jis prašė pataisyti, bet ji netaisė, sakė, kad apklausa tik formalumas. Jam parodytuose kasos pajamų orderiuose, bei atlyginimų žiniaraščiuose yra jo parašas.

Apklaustas teisme liudytojas A. B. parodė, kad prieš kelis metus jis pusė etato dirbo UAB „T.“ taksi vairuotoju. Jei gerai pamena, tai su įmonės direktoriumi D. R. ir buhaltere jis tarėsi dėl darbo sutarties. Kas konkrečiai buvo nurodyta darbo sutartyje, jis nepamena. Buvo susitarta, kad jis dirbs apie 4-5 valandas per dieną, kas savaitę jis turėdavo atvežti  180 Lt kaip „arendos“ mokestį už mašinos nuomą, o likutis uždirbtas per savaitę likdavo jam kaip atlyginimas. Už įneštus pinigus jis turėjo pasirašyti, tačiau nepamena, ar jam būdavo išduodamas dokumentas. Tačiau dažnai jis šių pinigų neatveždavo, nes darbo nebuvo, mašinos senos, o darbo sąlygos prastos. Jis dirbo su įmonei priklausančiu automobiliu, dėl kurio buvo pasirašyta automobilio nuomos sutartis. Kurą pildavo jis, tačiau remontuodavo įmonė. Jis turėdavo gauti iš D. R. kažkokią algą, maždaug pusę minimalios algos, bet įprastai negaudavo, kadangi įmonė visus jo užmokesčiui skirtus pinigus mokėdavo antstoliui pagal vykdomuosius raštus. Tačiau jis nors ir negaudavo atlyginimo, už jį turėdavo pasirašyti dokumentuose, kokiuose konkrečiai, nepamena, nes taksi versle daug popierizmo. Daugiausiai išgyvendavo iš arbatpinigių. Kelionės lapus reikėdavo atiduoti įmonės buhalterei, bet dažniausiai jie nebuvo pildomi.

Apklaustas teisme liudytojas A. N. parodė, kad UAB „T.“ dirbo taksi vairuotoju pilnu etatu jei gerai pamena nuo 2010-12-09 iki 2011-08-31. Dėl įdarbinimo tarėsi su D. R.. Buvo sudaryta darbo sutartis, jei gerai pamena, jis dirbo pilnu etatu, turėjo gauti apie 300 Lt darbo užmokesčio per mėnesį. Taip pat susitarė, kad jis iš UAB „T.“ nuomosis automobilį, už automobilio nuomą sutarta mokėti 200 Lt per mėnesį, kurą pils iš savo lėšų, o remontuos automobilį įmonė. Atlyginimą jam išmokėdavo ofise buhalterė, jis turėdavo už jį pasirašyti. Buvo kalbama apie „arenda“, t.y. kaip apie kažkokį fiksuotą užsakymo procentą, kurį jis turėjo sumokėti įmonei, kokia tai buvo suma, nepamena. Gali būti, kad ir 400 Lt, tačiau realiai tokios sumos buvo neįmanoma surinkti, todėl jis dažnai nesurinkdavo „arendos“, dėl to jis ir buvo susipykęs su kaltinamuoju D. R.. Jei surinkdavo, pinigus pasirašytinai pristatydavo buhalterei į ofisą. Jis uždirbdavo įvairias sumas, dalį jų atiduodavo įmonei kaip „arendą“, dalį pasilikdavo sau, priklausomai nuo užsakymo kiekio. Jei gerai pamena, tai toks buvo susitarimas. Kiek pamena, buvo reikalavimas pildyti kelionės lapus ir atiduoti juos į ofisą, tačiau jis juos ne visada užpildydavo. Gali būti, kad ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, nes tuo metu buvo susipykęs su D. R..

Apklaustas teisme liudytojas E. G. parodė, kad nuo 2010 m. vasario mėnesio per du kartus dirbo UAB „T.“ taksi vairuotoju. Dėl įsidarbinimo kalbėjosi su direktoriumi D. R.. Iš karto buvo susitarta, kad jis dirbs pusę etato, įmonė jam duos automobilį, o jis mokės už automobilio nuomą bei fiksuotą pinigų sumą, viso 400 Lt už tai, kad gaus iš įmonės užsakymus, likusius nuo užsakymų pinigus jis pasiliks sau kaip užmokestį. Jei gerai pamena, tai tokio dydžio sumą jis turėdavo sumokėti už savaitę. Būdavo, kad jis per nustatytą laiką tiek pinigų nesurinkdavo, tuomet likdavo įmonei skolingas, tačiau tai nebūdavo įforminama, tačiau jei suma susidarydavo didesnė, tai reikėdavo ir pasirašyti, pamena, kad kartą buvo surašytas ir vekselis. Pinigus jis nuveždavo į įmonės buveinę Vytenio g. ir atiduodavo juos tam, kas ten būdavo, buhalterei arba D. R.. Tuomet jam duodavo pasirašyti ant lapo, kuriame buvo nurodytos vairuotojų pavardės. Jam už pristatytus pinigus jokio dokumento neišduodavo. Realiai jokios algos jis iš įmonės negaudavo, tačiau dokumentuose pasirašydavo už gautą uždarbį, nes tokia įmonėje buvo tvarka. Kadangi UAB „T.“ buvo jam kaip papildomas darbas, jis buvo išėjęs iš jos, tačiau galimai 2011 m. gegužės mėnesį vėl buvo grįžęs į įmonę, vėl buvo nustatytos tokios pačios darbo sąlygos. Pamena, kad pirmą kartą išėjęs jis UAB „T.“ liko skolingas, tačiau kiek, nepamena. Gali būti, kad buhalterė mokėjo už jo įsiskolinimus antstoliui.

Apklaustas teisme liudytojas A. R. parodė, kad UAB „T.“ dirbo taksi vairuotoju nuo 2010 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. kovo 14 d. Dėl įdarbinimo tarėsi su D. R. (duomenys neskelbtini). Nepamena, ar buvo sudaryta darbo sutartis, tačiau buvo susitarta, kad jis dirbs pusę etato, įmonė duos jam automobilį, o jis turėjo kiekvieną savaitę mokėti 200 Lt už automobilį, visi kiti nuo užsakymų likę pinigai likdavo jam. Degalus pildavo iš savo lėšų, o automobilio remontas buvo D. R. sąskaita. Mokestį už automobilį jis veždavo į ofisą ir kas ten būdavo, tam ir atiduodavo. Tuomet būdavo išrašomas kasos pajamų orderis. Jis tikrai nėra perdavęs didesnės nei 200 Lt sumos. Jei nesurinkdavo nustatytos 200 Lt sumos, D. R. pykdavo, tačiau sankcijos nebuvo taikomos. Jam likdavo dažniausiai apie 100 Lt. Darbo užmokestis jam mokamas nebuvo, jis nepamena, ar jam reikėdavo pasirašyti darbo užmokesčio žiniaraštyje. Jis pildydavo kelionių lapus ir pristatydavo juos D. R. kartu su pinigais.

              Apklaustas teisme liudytojas V. S. parodė, kad maždaug prieš 4 metus įsidarbino UAB „T.“ taksi vairuotoju. Dėl darbo tarėsi su D. R., kuris buvo įmonės direktoriumi. Su juo buvo sutarta, jog jis nuomosis iš įmonės automobilį, jei gerai pamena, už 400 Lt per savaitę. Iš gautų pinigų jis užpildavo kurą, sumokėdavo už automobilį, o likusius pinigus pasilikdavau sau kaip atlyginimą. D. R. jam nereikėdavo nurodyti, kiek pinigų jam likdavo. Iš UAB „T.“ jis išėjo, nes jam buvo atimtos teisės, jokių konfliktinių situacijų su ja nebuvo. Kiek tiksliai pinigų jis įnešė į įmonę ir kiek pasiliko sau, jis neprisimena. Jis pasirašinėdavo dokumentus įmonėje, ar reikėjo pasirašyti už priduodamus 400 Lt, šiuo metu jis nepamena.

Apklaustas teisme liudytojas K. A. parodė, kad dirbo UAB „T.“ taksi vairuotoju nuo 2009 m. birželio iki 2012 m. Dėl įdarbinimo kalbėjo su direktoriumi D. R.. Įmonėje dirbo nepilnu etatu, jam buvo mokamas atlyginimas, tačiau koks dabar neprisimena. Už gautą uždarbį jis pasirašydavo atlyginimo išmokėjimo žiniaraštyje. Įmonėje jis dirbo savo automobiliu, iš klientų gautų pinigų jis pildavo kurą, remontuodavo automobilį, mokėdavo dispečeriui. Kiek mokėdavo už užsakymus, jis dabar nebepamena. Įmonei pinigus jis pristatydavo tik kartą per mėnesį. Jis atsisako savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kadangi jis nemoka lietuvių kalbos, o parodymų surašytų apklausos protokole jam niekas neišvertė.

Apklaustas teisme liudytojas A. F. parodė, kad dirbo UAB „T.“ taksi vairuotoju, gali būti, kad nuo 2009 m. balandžio mėn. iki 2009 m. gruodžio mėn. Darbo sutartį pasirašė su įmonės direktoriumi D. R.. Jo darbo grafikas buvo laisvas, buvo susitarta, kad jis kas mėnesį mokės D. R. „arenda“, t.y. 650 Lt, o kas likdavo būdavo jam kaip užmokestis. Dažniausiai jis uždirbdavo apie 200-300 Lt per savaitę. Jis įmonei neturėjo pateikti dokumentų, kiek iš viso gaudavo iš klientų. Jis dirbo su savo automobiliu, iš savo lėšų pildavo kurą, remontuodavo mašiną, atsiskaityti už tai, jis įmonei neturėjo. „Arendą“ jis kartą per mėnesį veždavo į (duomenys neskelbtini) ir atiduodavo D. R., šiuo metu jis neprisimena, ar pinigų pridavimas buvo įforminamas. Patvirtina, kad pasirašydavo atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiuose, nors darbo užmokesčio negaudavo, parašas rodo, kad jis sumokėjo „arendą“. Jis už kiekvieną darbo dieną pildydavo kelionių lapus, nurodydamas, nuo kada pradėdavo dirbti, kada baigdavo, valstybinius automobilio numerius, tačiau įmonei jų pristatyti neturėjo, nes jie buvo skirti savivaldybei.

Apklaustas teisme liudytojas T. B. parodė, kad D. R. yra jo draugas, jis maždaug prieš 3 metus dirbo jo vadovaujamoje įmonėje „T.“ taksi vairuotoju. Dėl įsidarbinimo jis kalbėjosi su D. R., pasirašė darbo sutartį. Įmonėje jis dirbo puse etato, apie 5-6 val. per parą, naktiniu grafiku, su savo automobiliu. Visus gautus pinigus jis nešdavo į įmonę buhalterei A. R., o ji išmokėdavo jam darbo užmokestį, jis pasirašydavo atlyginimo išmokėjimo žiniaraštyje. Jis kvitus už kurą nešdavo buhalterijai. Uždavus papildomus klausimus, jis nurodė mokėjęs „arendą“.

Apklaustas teisme liudytojas L. C. parodė, kad jis dirbo UAB „T.“ taksi vairuotoju, į darbą jį priėmė direktorius D. R., pasirašė darbo sutartį. Buvo susitarta, kad jis dirbs savo automobiliu, nepilnu etatu, maždaug 2-3 val. per dieną. Taip pat D. R. nustatė jam planą, t.y. „arenda“, kad jis per mėnesį turi surinkti, jei gerai pamena, apie 700 Lt, o po to surinktus už užsakymus pinigus pristatyti į ofisą (duomenys neskelbtini) buhalterijai arba pačiam kaltinamajam. Tuomet būdavo išrašomas kasos pajamų orderis tokiai sumai, kokią jis pristatydavo. Kartais būdavo, kad jis plano neįvykdydavo, tačiau jam nebūdavo taikomos sankcijos už tai. Vieną kartą per mėnesį jam buhalterijoje buvo išmokamas atlyginimas grynaisiais, gavęs jį jis pasirašydavo žiniaraštyje, jo atlyginimas buvo apie 182 Lt, be to, jis gaudavo ir arbatpinigių, kiek, nepamena. Automobiliui kurą pildavo ir jį remontuodavo iš savo pinigų, atsiskaityti už tai įmonei nereikėdavo. Jis nepamena, ar jam reikėjo pildyt kelionės lapus. Kodėl skiriasi jo parodymai nuo ikiteisminio tyrimo metu, paaiškinti negali, apie tai, kad gaudavo atlyginimą jis turbūt pamiršo pasakyti.

Apklaustas teisme liudytojas I. A. parodė, kad jis dirbo vairuotoju UAB „T.“ nuo 2009 m. iki 2010 m. Dėl darbo tarėsi su D. R., su juo pasirašė darbo sutartį. Jis dirbo nepilnu etatu, slenkančiu darbo grafiku, savo automobiliu. Kurą pildavosi ir automobilį remontuodavo iš užsakymų gautų pinigų, po to čekius iš degalinės, bei likusius pinigus mėnesio gale perduodavo įmonės buhalterei pasirašytinai. Jis netikrindavo, ar jo perduodama suma sutampa su dokumente nurodyta. Tada A. R. jam išmokėdavo darbo užmokestį, jis pasirašydavo darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje. Kiek jis gaudavo atlyginimo ir kiek gaudavo iš klientų, jis nepamena. Pamena, kad jie vežiojo klientus ir pagal sutartis, tokiais atvejais jis gautus čekius pristatydavo įmonei. Jis įmonei jokios „arendos“ ir plano nemokėjo, sankcijos už jų neįvykdymą irgi nebuvo taikomos. Jis pildė kelionių lapus, tačiau neprisimena, ar juos reikėjo pristatyti įmonei. Ikiteisminio tyrimo metu tyrėja jam darė spaudimą, be to, nedalyvavo vertėja ir neišvertė į jam suprantamą kalbą, todėl jo parodymai ir skiriasi.

Apklausta teisme liudytoja V. A. parodė, kad 2011 m. dirbo UAB „T.“ operatore, vėliau įmonė pakeitė pavadinimą į „(duomenys neskelbtini)“. Iš pradžių dirbo puse etato, vėliau buvo priimta pilnu etatu. Darbo sutartį ji pasirašė su D. R.. Jos darbo vieta buvo, jei gerai pamena, (duomenys neskelbtini). Ji dirbo maždaug 12 val., dvi dienas dirbdavo, dvi buvo laisvos. Jos darbas buvo priimti užsakymus ir perduoti juos taksi vairuotojams. Pamena kelis atvejus, kai arba D. R., arba kiti asmenys, jai nurodydavo neduoti kai kuriems vairuotojams užsakymų, kodėl neaiškindavo. Jos darbo sutartyje buvo nurodytas minimalus darbo užmokestis, tačiau ji realiai gaudavo apie 1000 Lt. Ją dažniausiai išmokėdavo vieną kartą per mėnesį D. R., o ji pasirašydavo darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje už sumą, kuriai buvo įforminta darbo sutartis. Vėliau, kai buvo įforminta pilnu etatu, jos atlyginimas 1000 Lt tapo oficialus. Dispečeriams buvo draudžiama imti iš vairuotojų pinigus, tačiau kartais, kai jos dirbdavo naktinėje pamainoje, vairuotojai, kurie dirbdavo naktį, kartais paprašydavo perduoti pinigus direktoriui, tačiau tai buvo reti atvejai. Vairuotojai aiškindavo, kad pinigai – tai mėnesinė „arenda“ arba skola įmonei.

Apklaustas teisme liudytojas T. S. parodė, kad jis 2009-2010 m. dirbo UAB „T.“ vairuotoju. Įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini). Su kuo kalbėjosi dėl įdarbinimo ir ar buvo pasirašyta darbo sutartis, jis nebepamena. Dažniausiai jis bendraudavo su D. R.. Jis dirbo savo automobiliu laisvu grafiku, veždavo klientus tiek pagal sutartis, tiek pagal užsakymus. Įsidarbinant buvo susitarta, kad jis mokės pastovų mėnesinį mokestį „arendą“ už iškvietimus, kurį vieną kartą per mėnesį veždavo priduoti į įmonę, ten pasirašydavo. Likusius iš klientų gautus pinigus jis pasilikdavo sau, iš jų pildavo kurą, remontuodavo automobilį, kiek jam likdavo pinigų, jis įmonei nenurodydavo. Tuo tarpu klientai, kurie buvo vežami pagal sutartis, atsiskaitydavo čekiais, kurie buvo kaip pinigai, su jais jie įmonei ir atsiskaitydavo. Čekiai įeidavo į mokestį, kurį jie turėjo pristatyti įmonei, jei gerai pamena, tai jie užsiskaitė 100 procentų kaip pinigai. Iš įmonės atlyginimo jis negaudavo. Jei įmonė reikalaudavo čekių už kurą, tada juos ir pristatydavo. Pamena, kad jis pildydavo kelionių lapus, kadangi jų reikėjo savivaldybei. Ikiteisminio tyrimo metu vertėjas nedalyvavo, tačiau jam padėjo jo duktė.

Apklaustas teisme liudytojas D. J. parodė, kad jis UAB „T.“ vairuotoju dirbo labai trumpai, kiek pamena, sutartį dėl darbo pasirašė su D. R.. Jis dirbo su savo automobiliu. Kadangi dirbo labai neilgai, tai „arendos“ mokesčio nemokėjo ir atlyginimo iš įmonės negavo. Ar jis pasirašinėjo įmonėje dokumentus, nepamena. Iš klientų gautus pinigus, jis pasiliko sau, iš jų pildavo kurą į automobilį, čekių už kurą įmonei pristatyti nereikėjo.

Apklaustas teisme liudytojas A. G. parodė, kad apie porą mėnesių dirbo UAB „T.“ taksistu. Su D. R. pasirašė darbo sutartį ir susitarė, kad kas savaitę jis mokės „arendos“ mokestį 300 Lt, t.y. 100 Lt už užsakymus ir 200 Lt už įmonės automobilio nuomą. Jis nepamena, ar buvo pasirašyta automobilio nuomos sutartis. Likusius pinigus nuo užsakymų jis pasilikdavo sau, dažniausiai jam per savaitę likdavo apie 100 Lt. „Arendą“ jis perduodavo D. R. pasirašytinai. Kartais būdavo, kad nesurinkdavo 300 Lt per savaitę, tuomet kitą savaitę turėdavo atnešti jau 600 Lt. Jis nežino, ar vairuotojams buvo taikomos nuobaudos už nepristatytą mokestį, tačiau jam sankcijos nebuvo taikomos, išeidamas jis įmonei skolingas nebuvo. Už kurą mokėjo jis pats, tuo tarpu už mašinos remontą sumokėdavo įmonė. Už kurą čekius jis pateikdavo įmonei, tačiau ar buvo pinigai jam grąžinti, jis nepamena. Darbo užmokestis jam nebuvo mokamas. Kelionių lapus jis pildydavo kiekvieną dieną, tačiau įmonei jų neteikdavo, pasilikdavau sau. Ar pildydavo mėnesio kelionių lapą, jis nežino. Jis neprisimena, kad būtų pasirašinėjęs darbo užmokesčio žiniaraščius. Kasos pajamų orderiuose nurodytų sumų jis įmonei neperdavinėjo, juos jam duodavo pasirašyti A. R., kuri įmonėje dirbo buhaltere.

              Apklaustas teisme liudytojas V. G. parodė, kad 2010-2011 m. dirbo UAB „T.“ taksi vairuotoju. Darbo sutartį pasirašė su D. R., įmonės buveinė buvo (duomenys neskelbtini). Jis buvo įdarbintas nepilnu etatu, dirbo savo automobiliu. Kiek pamena, jis veždavo klientus ir pagal sutartis, tuomet klientai pateikdavo jam čekius, kuriuos jis kartu su pinigais iš užsakymų pristatydavo buhalterijai. Pinigai būdavo perduodami pasirašytinai. Tuomet buhalterija jam iš tų pinigų kartą per mėnesį sumokėdavo atlyginimą 400-500 Lt, jis už atlyginimą pasirašydavo. Buvo susitarimas mokėti „arendą“ – 450 Lt per mėnesį. Jei surinkdavo didesnę sumą, tai ją pristatydavo į buhalteriją, bet kas būdavo virš tos sumos, kurią turėjo pristatyti, tai atiduodavo jam. Jis pasakydavo buhalterijai, kiek iš viso uždirbdavo. Jei per mėnesį tokios sumos nesurinkdavo, turėdavo atvežti ją vėliau, jokių sankcijų už tai jam nebuvo. Įmonė kuro išlaidų nepadengdavo, todėl jis už jį neatsiskaitinėdavo. Jis pildydavo kelionių lapus ir atiduodavo juos buhalterijai. Jis neturėjo mokėti tokių sumų, kurios nurodytos jam parodytuose kasos pajamų orderiuose (672 Lt ir 704 Lt), kodėl už jas pasirašė, nežino.

              Apklaustas teisme liudytojas G. C. parodė, kad 2009-2011 m. dirbo UAB „T.“ vairuotoju. Direktoriumi įmonėje buvo D. R., su juo ir buvo pasirašyta darbo sutartis. Jis dirbo savo automobiliu, jei gerai pamena, puse etato. Pamena, kad jis kartą per mėnesį pristatydavo į įmonę visus pinigus, kuriuos gaudavo iš klientų. Kiekviena kartą sumos būdavo skirtingos. Neatsimena, ar tikrindavo, ar atnešta suma sutampa su pasirašyti pateiktame dokumente nurodyta. Mėnesio gale buhalterė jam išmokėdavo atlyginimą, jis pasirašydavo kažkokiame dokumente. Jo darbo užmokestis būdavo skirtingas. Jis asmeniškai sutartinių klientų neturėjo.  Jis pildydavo kelionių lapus. Jis pats pildavo degalus, remontuodavo automobilį, tačiau įmonė dalį išlaidų pagal jo pateiktus čekius, kompensuodavo. Jam žodis „arendas“ negirdėtas, jam nebuvo nustatytas pinigų dydis, kurį jis turėdavo atnešti, jei dirbdavo mažiau, tai ir pinigų turėjo atnešti mažiau. Jis keičia parodymus nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų.

Apklaustas teisme liudytojas T. P. parodė, kad jis 2-3 m. nepilnu etatu dirbo UAB „T.“ vairuotoju. Jis dirbdavo savo automobiliu apie 2-3 val. per dieną. Visus uždirbtus pinigus jis 1-2 kartus per mėnesį perduodavo įmonei, tai būdavo įforminama dokumentuose, juose sumos visuomet sutapdavo, dažniausiai jis priduodavo apie 300-350 Lt. Už kurą ir automobilio remontą jis mokėdavo pats, nepamena, ar įmonė jam atlygindavo šias išlaidas. Įmonės buhalterė jam kartą per mėnesį išmokėdavo darbo užmokestį. Jis už tai pasirašydavo darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje, kadangi jis lietuviškai neskaito, buhalterė jam pasakydavo, už ką jis pasirašo. Jis žino, kad „arenda“, tai kai nuomojiesi iš įmonės automobilį ir dirbi įmonėje, tačiau teigė jos nemokėjęs, nes dirbo su savo automobiliu. Jis kiekvieną dieną pildydavo kelionės lapus. Jo parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kadangi tuo metu jis turėjo sveikatos problemų.

              Apklaustas teisme liudytojas I. A. parodė, kad 2009-2010 m. jis dirbo puse etato UAB „T.” vairuotoju. Į darbą jį priėmė direktorius D. R., su juo buvo pasirašyta darbo sutartis. Kiek pamena, kartu su D. R. buvo nustatę planas, pagal kurį jis iš užsakymų gautų pinigų kas savaitę mokėdavo įmonei apie 100-140 Lt. Iš surinktų pinigų jis sumokėdavo planą, o už likusius pildavo kurą, remontuodavo automobilį. Pinigus jis kas savaitę perduodavo įmonės buhalterei A. R., pinigų perdavimas būdavo įforminamas kasos pajamų orderiais. Jis sutikrindavo, ar jo pristatyta suma atitinka orderyje nurodytai sumai. Jis sutartinių klientų neturėjo. Jam buhalterė kas mėnesį išmokėdavo darbo užmokestį, kokio dydžio, nepamena, jis turėdavo pasirašyti darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje. Jis dirbo savo nuosavu automobiliu, jį remontuodavo ir kurą pildavo iš tų pinigų, kurie likdavo atskaičius planą. Teigė kiekvieną dieną pildęs kelionių lapus, ar pildė ir už visą mėnesį, neprisimena. Nežino, kodėl jo parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų. Gal dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas jam nesuteikė galimybės įsigilinti į savo parodymus.

Apklaustas teisme liudytojas R. K. parodė, kad jis UAB „T.“ vairuotoju dirbo 2008-2009 m. Dėl darbo sąlygų tarėsi su R. R.. Buvo susitarta, kad dirbs puse etato, naudosis savo automobiliu, užsakymus gaus iš dispečerės. Teigė, kad buvo sutarta, kad kiekvieną mėnesį jis pristatys į ofisą fiksuotą pinigų sumą maždaug 400-500 Lt, galėjo būti ir 600 Lt, likusius pinigus pasiliks sau, už juos jam atsiskaityti įmonei nereikėjo. Ta suma, kurią jis atnešdavo, buvo fiksuojama kasos pajamų orderyje, sumos visuomet sutapdavo. Būdavo, kad vėluodavo atnešti šią pinigų sumą. Jam darbo užmokestis būdavo mokamas vieną kartą per mėnesį grynaisiais, už jį buhalterė duodavo jam pasirašyti dokumentus. Kokį atlyginimą gaudavo, nebepamena, tačiau teigė, kad jam nuo sumokėtos sumos likdavo apie 500-700 Lt per mėnesį. Jis pats savo lėšomis remontavo mašiną, mokėjo už kurą, įmonei už tai atsiskaityti nereikėdavo. Žodis „arenda“ jam girdėtas, tačiau negali paaiškinti, ką jis reiškia. Jis kelionių lapus pildydavo. Jo parodymai skiriasi nuo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kadangi tyrėja jam darė spaudimą, ji jo parodymus surašė taip, kaip pati norėjo.

Apklausta teisme liudytoja V. Ž. parodė, kad ji dirba Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų tyrimo 3-osios valdybos vyr. tyrėjos pareigose. Šioje baudžiamojoje byloje jai buvo pavestą atlikti ikiteisminį tyrimą. Nurodė, kad visi asmenys pakviesti geranoriškai davė parodymus, ji jiems (liudytojams) spaudimo nedarė. Kiekvienas liudytojas perskaitydavo savo parodymus ir pasirašydavo protokole. Jei liudytojas nesupranta lietuvių kalbos, yra kviečiamas vertėjas. Liudytojų, kurių pavardės nelietuviškos, buvo klausiama, ar reikia vertėjo, bet visi atsakydavo, kad moka lietuvių kalbą. Jei liudytojas sakydavo kažką pataisyti protokole, tai buvo pataisoma.  „Arendos” terminą jai pasakė patys taksistai, niekam iš jų klausimo, ką šis terminas reiškią nekilo. Dėl jos veiksmų skundų nebuvo gauta. Prieš apklausiant liudytojus buvo parengtas klausimynas, šablonų nebuvo paruošta. Kiekvienu atveju pirmiausia pasiūloma liudytojui laisvai papasakoti, kas jiems yra žinoma, o tik po to užduodami standartiniai klausimai. Jei klausimai liudytojams būdavo neaiškūs, tai būdavo užfiksuojama. Visi liudytojai atsiminė sumas, kurios nurodytos protokoluose.

              Apklausta teisme specialistė L. D. parodė, kad ji yra Vilniaus apskrities VMI specialistė. Ikiteisminio tyrimo metu UAB „T.“ pateikė didžiosios knygos 5-6 klasės registrus, kasos registrus, kasos knygą ir į kasos knygą įrašytus dokumentus, darbo laiko apskaitos žiniaraščius, ikiteisminio tyrimo metu kasos knyga nebuvo pateikta. Papildomai buvo pateikti kasos pajamų orderiai nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31, taip pat kasos knyga ir ji žiūrėjo, ar visi pirminiai dokumentai įrašyti į kasos knygą, taip pat, ar iš kasos knygos įrašyti į kasos registrą didžiosios knygos ir ar didžiosios knygos dokumentai perkelti į pelno ir finansines deklaracijas. Peržiūrėjusi įsitikino, kad pirminiai dokumentai įrašyti į kasos knygą, iš ten į žiniaraščius, į didžiąja knygą, dokumentai susiję su UAB „T.“ veikla. Papildomai bylos teisminio nagrinėjimo metu pateikti dokumentai neįtakoja jos išvados, kadangi dauguma jų buvo pateikti ir ikiteisminio tyrimo metu. Esminės reikšmės turėtų kelionės lapai, kadangi iš jų būtų galima nustatyti bendrovės darbuotojų faktiškai dirbtą laiką, tačiau jie nebuvo pateikti. Įvertinus ikiteisminio tyrimo metu pateiktą medžiagą, informacinėse duomenų bazėse turimą informaciją, nustatyta, kad įmonė neapskaitė dalies pajamų ir iš to seka, kad UAB „T.“ pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 str., 6 str. 2 d., 12 str. 1 d., 16 str. 1 d., 14 str. 2 d. nuostatas, nes bendrovė pateikė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie jos pajamas, darbuotojams apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, vairuotojų darbo laiką. Apklausos protokoluose asmenys nurodė, kad jie dirbo ne už tokį darbo užmokestį ir dirbo ne tokį kiekį valandų. Be to, įmonė apskaitos dokumentais nepagrindė ir bendrovės buhalterinės apskaitos registruose laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-12-31 neapskaitė visų už keleivių pervežimą lengvaisiais taksi automobiliais gautų pajamų, buhalterinės apskaitos registruose apskaitė duomenis apie tikrovės neatitinkinantį darbuotojams priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį. UAB „T.“ tiriamuoju laikotarpiu nepagrindė ir buhalterinės apskaitos registruose (kasos operacijų registre) neapskaitė atskirų ūkinių operacijų, nefiksavo visų pajamų, gautų už taksi pervežimus. Bendrovė klaidingai pildė privalomus buhalterinės apskaitos registrus, iš kurių būtų galima nustatyti bendrovės turtą ir jos įsipareigojimus (neapskaitė pajamų, kuro, realaus darbo užmokesčio ir pan.). Pagal ikiteisminio tyrimo metu pateiktą medžiagą nustatė, kad bendrovė nebuvo įsiregistravusi į PVM mokėtojų registrą, tačiau privalėjo, nes per 12 mėnesių laikotarpį viršijo 100 000 Lt pajamų ribą. Duomenų tai nustatyti užteko, nes apklausos protokoluose asmenys nurodė konkrečias pajamų sumas, kurias jie uždirbo dirbdami taksi vairuotojais, buvo remtasi jų nurodytomis sumomis, o tų darbuotojų, kurie buvo neapklausti, pajamos buvo paskaičiuotos remiantis išvestu vidurkiu, pagal tų darbuotojų, kurie dirbo su savo automobiliu, nes jiems „arenda“ buvo mažesnė, visi skaičiavimai atlikti įmonės naudai. Buvo paskaičiuota, kad bendrovė nedeklaravo 533 812 Lt pajamų, bendrovė neapskaičiavo ir nesumokėjo 74 710 Lt PVM pardavimo. Teigė, kad paskaičiuota buvo minimali pajamų suma, kadangi, pavyzdžiui, nebuvo apskaičiuotos pajamos, už kurias vairuotojai pirkdavo degalus, remontuodavo automobilį, be to, apskaičiavimas buvo atliktas pagal deklaruotą vairuotojų išdirbtą laiką, o ne pagal tai, kiek nurodė patys vairuotojai. Neįmanoma pasakyti, kiek bendrovė neapskaitė darbo užmokesčio ir nesumokėjo įmokų, kadangi vairuotojai nenurodė, kiek pasilikdavo sau darbo užmokesčio sumokėjus „arendą“, tačiau, teigė, kad tos sumos, kurios nurodytos apskaitoje nesutaptų su realiais skaičiais. Teigė mačiusi įsakymus dėl planų nustatymo, bet pabrėžė, kad įmonės pajamos yra visos iš veiklos gautos pajamos, o ne kažkoks numatytas dydis ar planas. Ji įvertinusi ir teisme duotus liudytojų parodymus, tai, kad 5 liudytojai patvirtino savo žodžius ikiteisminio tyrimo metu, o 9 pakeitė parodymus, teigdami, kad „arendos“ nebuvo ir jie gaudavo darbo užmokestį nurodytą žiniaraštyje, priėjo išvadą, kad išvada pasitvirtino. Ji liudytojų parodymų nevertino, nes tai ne jos kompetencija. Jei būtų remtasi teisme duotais parodymais keistųsi sumos, tačiau pati pagrindinė išvada dėl apskaitos pažeidimų nepasikeistų.

Iš teisme pagarsintų liudytojo R. M. parodymų matyti, kad jis taksi vairuotoju UAB „T.“ dirbo galimai nuo 2011-05-04 iki 2011-05-31, įmonės vadovu buvo D., kurio pavardės neprisiminė. Pagal darbo sutartį buvo įdarbintas ne pilnam etatui. Jam įsidarbinus D. pasakė, kad jis turės mokėti apie 400 Lt „arendos“ per savaitę, kadangi įmonėje dirbo su jai priklausančiu automobiliu. „Arendos“ pinigus jis kartą per savaitę veždavo į ofisą (duomenys neskelbtini), juos atiduodavo pačiam D., priduodant pinigus jokio tai patvirtinančio dokumento jam neduodavo. Jis dirbdavo laisvu grafiku ir vidutiniškai išdirbdavo apie 8 val. per parą dažniausiai naktinėse pamainose. Jis kelionių lapus pildydavo kiekvieną dieną, tačiau jų į buhalteriją nepriduodavo. Jis klientus veždavo ir pagal sutartis, kurias sudarydavo taksi įmonė su įmonėmis dėl jų klientų vežimo. Kvitus jis pristatydavo kartu su „arenda“, nuo talone nurodytos sumos 90 procentų buvo užskaitoma prie „arendos“ pinigų, o 10 procentų buvo minusuojama. Patvirtina, kad jis darbo užmokesčio įmonėje negavo, tačiau už jį pasirašė buhalterijoje, nes buvo toks susitarimas, kad likusius pinigus atskaičiavus „arendą“, kuriuos uždirbo iš taksi paslaugų, jis pasilieka sau kaip atlyginimą (tomas 2, b.l. 30-31).

Iš teisme pagarsintų liudytojo S. T. parodymų matyti, kad jis nuo 2009-11-09 iki 2010-01-22 dirbo „T.“. Šios įmonės buveinė buvo adresu (duomenys neskelbtini), kur buvo ir dispečerinė. Buvo įdarbintas pusei etato dydžio ir dirbo su įmonei priklausančiu automobiliu. Darbo sąlygas aptarinėjo su D. R., o įsidarbinimo dokumentus tvarkė su jo žmona A. R.. Su D. R. buvo sutarta, kad jis per savaitę mokės apie 390 Lt „arendos”, atlyginimas jam nepriklausė, nes jis likusius uždirbtus pinigus nuo „arendos“ kaip atlyginimą pasilikdavau sau. Jis „arendos“ pinigus veždavo D. R. į ofisą (duomenys neskelbtini), Vilnius, jam jokie dokumentai už perduotus pinigus nebuvo išduodami. Jis klientus vežiojo ir pagal sutartis, tai yra pagal kelionių kvitus, kuriuos išrašinėjo klientui, o antrą kvito egzempliorių priduodavau kartu su „arenda“, ir pagal kvitus uždirbti iš taksi paslaugų pinigai, kiek jam žinoma, buvo 90 procentų užskaitomi prie „arendos“ nustatyto dydžio, dešimt procentu neužskaitydavo prie „arendos“ sumos. Iškvietimus jis gaudavo iš dispečerinės. Kiek jam žinoma, D. R. taksi vairuotojų už „arendų“ neatvežimą laiku nuo darbo nenuimdavo, bent jau jam tokių atvejų nebuvo (tomas 2, b.l. 41-44).

Iš teisme pagarsintų liudytojo R. Ž. parodymų matyti, kad jis 2009 m. pabaigoje įsidarbino taksi vairuotoju 3 mėnesiams UAB „T.“. Šios įmonės savininku bei direktoriumi buvo D. R.. Šios įmonės dispečerinė buvo (duomenys neskelbtini) gatvėje, o ofisas (duomenys neskelbtini). UAB „T.“ jis įsidarbino 0,5 etato. D. R. jam pasakė, kad „arenda“ jam bus 400 Lt per savaitę, kadangi jis dirbs su įmonės automobiliu. Pinigus bei kvitus už arendą" visada perduodavau D. R., kartais ją perduodavo ir kiti taksi vairuotojai. Iš šios įmonės jis išėjo, kadangi joje buvo mažai užsakymų. Visą šį laikotarpį dirbant pas D. R. ir priduodant „arendą“, kurią sudarė grynieji pinigai bei kvitai, jis jokių tai patvirtinančių finansinių dokumentų negaudavo. Mėnesio pabaigoje visada reikėdavo atvykti į ofisą pasirašyti dokumentuose, kuriuos jam paduodavo buhalterės. Patvirtino, kad jis niekada atlyginimo negaudavo, o už jį tik pasirašinėjo buhalterijose, nes buvo toks susitarimas su D. R.. Likę pinigai atskaičiavus „arendos“ mokestį, kuriuos uždirbo iš taksi paslaugų, jis pasilikdavo sau kaip atlyginimą, taip pat mokėjo už pilamą kurą į automobilį, kuriuo vykdė taksi paslaugas. Kelionių lapus jis pildė kiekvieną dieną, paskui jis atiduodavo buhalterei. Teigė, kad „arendą“ sudarė ir kvitai, kurie buvo išrašomi klientų, kurie buvo sudarę sutartis su UAB „T.“. Kvitai buvo užskaitomi 100 procentų. Ar būdavo baudos dėl to, kad taksistas neatnešdavo „arendos“, pasakyti negali (tomas 2, b.l. 45-47).

Iš teisme pagarsintų liudytojo L. K. parodymų matyti, kad nuo 2010-06-16 jis perėjo dirbti taksi vairuotoju į bendrovę „T.“, kuriai vadovavo D. R.. Ši bendrovė ir dispečerinė buvo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Šioje bendrovėje, kiek pamena, jis buvo įdarbintas lygtai pusei etato dydžio. Darbo sutartį pasirašinėjo administracijoje, visas darbo sąlygas jis aptarinėjo su pačiu D. R.. Buvo sutarta, kad jis kiekvieną savaitę D. R. atveš ne mažiau kaip 100 Lt per savaitę „arendos“, o kitus uždirbtus pinigus pasiliks sau, o už atlyginimą pasirašinės buhalterijoje, nors jo ir negaus. Įmonėje jis dirbo su nuosavu automobiliu. Jis praktiškai kiekvieną savaitės antradienį atveždavo pinigus D. R. į ofisą (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Jokio patvirtinančio dokumento jis negaudavo. Dirbo laisvu grafiku apie 6 val. per parą. Kelionių lapus jis pildydavo kiekvieną dieną, o vėliau juos išmesdavo. Taip pat šioje bendrovėje jis klientus vežiodavo pagal sutartis, kurias pasirašinėjo taksi įmonė su įmonėmis dėl jų klientų vežiojimo, tai yra klientui buvo išduodamas transporto talonas, kuriame buvo nurodoma suma, kurią jis pravažiavo ir vėliau jis tokius pačius talonus, nes jie buvo išrašomi dviem egzemplioriais, atiduodavo kartu su „arenda“ ir talone nurodoma suma buvo pilnai, tai yra 100 procentų užskaitoma kaip dalis sumokėtos „arendos“. Šioje bendrovėje jokios nuobaudos už „arendos“ neatvežimą laiku jam taikomos nebuvo, nes jis jas atveždavo laiku (tomas 2, b. l. 72-75).

              Valstybės įmonės „Registrų centras“ duomenimis D. R. nuo 2008-08-27 priklauso 100 procentų UAB „T.“ akcijų (tomas 1, b.l. 90, 101).

Iš atliktos duomenų analizės matyti, kad D. R. nuo 2008-09-29 buvo UAB „T.“ akcininku, o nuo 2009-06-17 UAB „T.“ direktoriumi (tomas 1, b.l. 104-109).

Kratos UAB „T.“, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, protokole užfiksuota, kad kratos metu buvo rasti ir paimti buhalterinės apskaitos dokumentai (tomas 1, b. l., 150-151).

Dokumentų pateikimo protokole užfiksuota, kad iš R. R. buvo paimti UAB „T.“ dokumentai (tomas 1, b. l. 178-179).

Iš lydraščio matyti, kad UAB „T.“ direktorius D. R. pateikė 2009-01-01 – 2009-12-31 ir 2010-01-01 – 2010-12-31 finansines ataskaitas (tomas 1, b. l. 184).

Lietuvos kriminalinės policijos biuro raštu, adresuotu UAB ,,T.“ direktoriui D. R., buvo prašoma pateikti 2009-03-01 – 2012-01-31 laikotarpio buhalterinės apskaitos registrus: kasos suvestinių registrus, didžiąsias knygas, pajamų ir išlaidų registrus (5 ir 6 klasės) (tomas 2, b. l. 11).

UAB ,,T.“ direktorius D. R. pateikė UAB ,,T.“ veiklos dokumentus – 131 l. (tomas 2, b. l. 12).

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvadoje dėl UAB „T.“ ūkinės finansinės veiklos Nr. (4.65)-86-49 nustatyta, kad UAB „T.“ Juridinių asmenų registre įregistruota nuo 1998-11-30, Mokesčių mokėtojų registre įregistruota nuo 1998-12-01 adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, suteiktas kodas (duomenys neskelbtini). Pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja įregistruota 2000-05-01, PVM mokėtojo kodas LT (duomenys neskelbtini), išregistruota nuo 2001-10-09.

UAB „T.“ įstatinis kapitalas – 10.000 Lt (2012-12-31). Mokesčių mokėtojų registro duomenimis, nuo 2008-09-29 100 proc. Bendrovės akcijų priklauso D. R.. Pagal tyrimui pateiktus dokumentus (2008-08-25 ir 2008-08-27 akcijų pirkimo – pardavimo sutartis) nustatyta, kad D. R. 50 proc. akcijų įsigijo iš J. G. ir 50 proc. akcijų – iš D. G..

Tiriamu laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 UAB „T.“ nebuvo įsiregistravusi į PVM mokėtojų registrą, PVM deklaracijų neteikė.

Mokesčių mokėtojų registro duomenimis, tiriamu laikotarpiu UAB „T.“ vadovu nuo 2009-06-17 buvo D. R..

Pagal tyrimui pateiktus buhalterinės apskaitos registrus ir apklausos protokolus nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 ne visos UAB „T.“ gautos pajamos už keleivių vežimą buvo apskaitytos buhalterinėje apskaitoje ir deklaruotos mokesčių deklaracijose.

UAB „T.“, neapskaitydama ir nedeklaruodama visų gautų pajamų, įrašydama į deklaracijas neteisingus duomenis bei nemokėdama mokesčių laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31, pažeidė Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 (Žin., 2001, Nr. 99-13515, toliau – BAĮ) nuostatas:

- 4 str. nuostatas – „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“. Bendrovė pateikė klaidingą, tikrovės neatitinkančią informaciją apie Bendrovės pajamas, darbuotojams apskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, vairuotojų darbo laiką.

- 6 str. 2 d. reikalavimą „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, kadangi apskaitos dokumentais nepagrindė ir Bendrovės buhalterinės apskaitos registruose laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-12-31 neapskaitė visų už keleivių pervežimą lengvaisiais taksi automobiliais gautų pajamų, buhalterinės apskaitos registruose apskaitė duomenis apie tikrovės neatitinkantį darbuotojams priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį.

- 12 str. 1 d. nuostatą – „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.“ ir 4 d. nuostatas „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“. Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 3 punkto nuostatą „...pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas“ bei minėtų taisyklių 41 punktą „kasos pajamų orderius pasirašo ūkio subjekto vadovo patvirtinti asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti kasos pajamų ir išlaidų orderius“; UAB „T.“ tiriamuoju laikotarpiu nepagrindė ir buhalterinės apskaitos registruose (kasos operacijų registre) neapskaitė atskirų ūkinių operacijų, nefiksavo visų pajamų, gautų už taksi pervežimus.

- 16 str. 1 d. „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, nes apskaitos registruose neregistravo visų gautų pajamų už keleivių pervežimus ir 3 d. – „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine - sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo“, Bendrovė klaidingai pildė privalomus buhalterinės apskaitos registrus, iš kurių galima būtų nustatyti bendrovės turtą ir jos įsipareigojimus (neapskaitė pajamų, kuro, realaus darbo užmokesčio ir pan.).

Pagal BAĮ 14 str. 2 dalies nuostatas „Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) <...>“ bei šio įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 d. nuostatas, už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus ir už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas.

BAĮ 11 straipsnio 1 d. nurodyta, kad už buhalterinių įrašų teisingumą atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba struktūrinio padalinio, tvarkančio apskaitą, vadovas ar apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Mokesčių mokėtojų registro duomenimis, buhalterėmis nurodytos:

-nuo 2009-06-02 iki 2009-12-17 buhaltere nurodyta A. P.. SODRA duomenimis A. P. Bendrovėje įdarbinta nuo 2009-06-02 iki 2009-10-19;

-nuo 2009-12-17 buhaltere nurodyta A. R.. SODRA duomenimis A. R. Bendrovėje įdarbinta nuo 2009-12-27 iki 2010-10-18 ir vėl įdarbinta nuo 2010-11-22.

Išanalizavus tyrimui pateiktus dokumentus bei apklausų protokolus nustatyta, kad UAB „T.“ 2009-07-01 – 2012-01-31 laikotarpiu neapskaitė ir pateiktose mokesčių deklaracijose nedeklaravo 459.102 Lt (be PVM) gautų pajamų: 2009 m. liepos – gruodžio mėn. – 124.263 Lt, 2010 m. 153.634 Lt, 2011 m. – 164.474 Lt, 2012 m. sausio mėn. – 16.731 Lt.

Tuo Bendrovė pažeidė BAĮ 12 str. 1 d. („visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais...apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“), 6 str. 2 d. („į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“) nuostatas.   

Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „T.“, pažeisdama BAĮ 16 str. 1 d. nuostatas – „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 3 d. – „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine- sistemine arba kita tvarka“, neregistravo visų ūkinių operacijų buhalterinės apskaitos registruose, iš kurių nustatomi Bendrovės ūkinės - komercinės veiklos rezultatai, apskaičiuojamos pajamas bei nuo jų priklausantys mokesčiai, nustatomas Bendrovės turtas ir jos įsipareigojimai.

Taip pat nustatyta, kad UAB „T.“, pažeisdama BAĮ 4 12 str. 4 dalies nuostatą, kad „apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“ ir 2002-10-30 Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymo Nr. 340 „Dėl pinigų priėmimo ir pinigų išmokėjimo kvitų naudojimo, išrašymo ir apskaitos taisyklių patvirtinimo“ 13 punkto nuostatas, kad „Kvitai išrašomi ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus“, taksi vairuotojų iš klientų surinktus grynuosius pinigus už taksi paslaugas buhalterinėje apskaitoje fiksavo kartą per mėnesį, t. y. į Bendrovės kasą iš klientų surinkti grynieji pinigai buvo įnešami paskutinę mėnesio dieną.

Tyrimo metu nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 ne visos UAB „T.“ gautos pajamos buvo apskaitytos buhalterinės apskaitos registruose (neapskaityta 216.362 Lt pajamų pagal 4 lentelę). Liudytojų apklausos protokoluose vairuotojai nurodė mokėję „arendos“ mokestį, tačiau sumokėjimą patvirtinančių dokumentų niekada negaudavę. Mokamos „arendos“ dydis priklausė nuosavu ar įmonės automobiliu vairuotojas teikė taksi paslaugas ir siekė nuo 320 Lt iki 2.000 Lt per mėnesį.

Pagal SODRA duomenis, darbuotojams priskaičiuotas darbo užmokestis neatitinka tikrovės, realiai darbo užmokestis vairuotojams nebuvo mokamas. Pagal liudytojų parodymus, vairuotojai buvo įdarbinti 0,5 etato ar nepilnai darbo dienai, tačiau liudytojų apklausos protokoluose visi apklaustieji taksi vairuotojai nurodė, kad dirbo laisvu grafiku, vidutiniškai 4-12 val. per dieną per dieną. Taip pat nustatyta, kad Bendrovėje neapskaitomos visos gautos pajamos. Pagal liudytojų parodymus, automobilių nuomos sutartis ir pateiktus buhalterinės apskaitos registrus (didžiąsias knygas, išlaidų registrus), išlaidos, susijusios su taksi automobiliu eksploatavimu, kuro sąnaudomis nebuvo apskaitomos. Bendrovė tikslu apskaityti ne visas gautas pajamas už suteiktas taksi paslaugas į apskaitos dokumentus įrašė duomenis, neatitinkančius tikrovės, t. y. žymiai mažesnius, nei faktiški arba visai neįrašė. 

Tyrimo metu nustatyta, kad UAB „T.“ buhalterinėje apskaitoje neapskaitė ne mažiau 216.362 Lt pajamų (4 lentelės duomenys), t. y. į apskaitą neįrašytos ūkinės operacijos, susijusios su įmonės turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu. Tuo pažeistos BAĮ 12 str. 1 d., nurodančios – „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus” bei šio įstatymo 6 str. 2 d., nurodančios - “Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“ nuostatos.

Bendrovė, pažeisdama PVMĮ 86 str. „Mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos formą, reikalaujamus joje pateikti duomenis ir jos užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčio administratorius“ nuostatą, neapskaičiavo, nedeklaravo 74.710 Lt pardavimo PVM.

Bendrovė, pažeisdama PMĮ 4 str. 1 d., 50 str. 6 d. nuostatas, nes į VMI pateiktas Metines pelno mokesčio deklaracijas už 2009 m., 2010 m., 2011 m., įrašė neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis apie gautas pajamas (nedeklaravo 213.385 Lt pajamų: 2009 m. - 78.214 Lt; 2010 m. - 70.169 Lt; 2011 m. - 65.002 Lt), 2009-2011 m. padidino mokestinio laikotarpio nuostolius 182.917 Lt suma.

Dėl išvardintų UAB „T.“ tiriamu laikotarpiu padarytų BAĮ pažeidimų (į buhalterinės apskaitos dokumentus įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ūkines operacijas, iškreipiant tikruosius duomenis apie turtą, pajamas ir įsipareigojimų dydį ir struktūrą) iš dalies negalima nustatyti Bendrovės turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nei vienais mokestiniais metais (2009 m. liepos – gruodžio mėn., 2010 m., 2011 m.ir 2012 m. sausio mėn.).

Įvertinus Bendrovės darbuotojų apklausos protokolų parodymus apie vairuotojų įneštas „arendos“ sumas bei pajamas, gautas iš klientų už taksi paslaugas, kurias vairuotojai pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 UAB „T.“ iš viso gavo ne mažiau kaip 533.812 Lt (su PVM) pajamų už keleivių vežimą taksi: 2009 m. liepos – gruodžio mėn. – 129.359 Lt, 2010 m. – 185.894 Lt, 2011 m. – 199.013 Lt, 2012 m. sausio mėn. – 19.456 Lt. 

Tiriamu laikotarpiu UAB „T.“ nebuvo įregistruotas į PVM mokėtojų registrą, PVM deklaracijų neteikė.

Bendrovė, vadovaujantis PVMĮ 71 str. 1 d. nuostata - „Prievolė registruotis PVM mokėtoju ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą tenka apmokestinamiesiems asmenims, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas, <...>. Privalantis registruotis PVM mokėtoju asmuo privalo pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju“, turėjo įsiregistruoti PVM mokėtoju, nes to paties straipsnio 2 d. nuostatose - „Neatsižvelgiant į šio straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes <...> ir (arba) teikiamas paslaugas šio Įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 100.000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta“, nurodytas ribas viršijo.

PVM įstatymo 71 str. 4 d. nurodyta, kad „Prašymo įregistruoti PVM mokėtoju nepateikimas neatleidžia apmokestinamojo asmens nuo prievolės skaičiuoti PVM už jo tiekiamas prekes ir (arba) teikiamas paslaugas <...> ir mokėti jį į biudžetą, jeigu tai privaloma daryti pagal šio straipsnio 1–3 dalių <...> nuostatas“.

Tyrimo metu nustatyta, kad Bendrovės gauta PVM apmokestinamųjų už vykdomą ekonominę veiklą suma per metus (paskutiniuosius 12 mėnesių) nustatytą 100.000 Lt ribą viršijo 2009 m. lapkričio mėn. (apskaičiavimas priede Nr. 4). Vadovaujantis PVMĮ 71 str. 1 nuostatomis, Bendrovė privalėjo pateikti mokesčių inspekcijai prašymą įregistruoti PVM mokėtoja nuo 2009 m. lapkričio mėn.

Bendrovė pažeidė PVM įstatymo 92 str. 1 d. nuostatą, kad „Apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį <...>, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal šio Įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju. <...>“, 3 str. 1 d. - „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks“, 15 str. 1 d. nuostatą, kad „Apmokestinamąją vertę, nuo kurios turi būti apskaičiuotas PVM, sudaro atlygis (išskyrus patį PVM), kurį gavo arba turi gauti prekių tiekėjas arba paslaugos teikėjas <...>“ bei 19 str. 1 d. - „Prekių tiekimo bei įsigijimo iš kitos valstybės narės ir paslaugų teikimo atvejais, nenurodytais šio straipsnio 3, 4 ir 5 dalyse bei šio Įstatymo IV ir V skyriuose, taikomas standartinis PVM tarifas“.

Neįsiregistravusi PVM mokėtoja, nuo gautų pajamų neapskaičiavo ir nedeklaravo 74.710 Lt pardavimo PVM (2009 m. – 5.096 Lt, 2010 m. – 32.260 Lt, 2011 m. – 34.539 Lt, 2012 m. 01 mėn. – 2.815 Lt) (apskaičiavimas priede Nr. 4) (tomas 2, b. l. 82-142; tomas 2, b. l. 1-202).

Iš UAB „T.“ direktoriaus D. R. įsakymų Nr. 1, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, matyti, kad laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2011-02-01 UAB „T.“ vairuotojai kiekvieną mėnesį iki paskutinės mėnesio dienos buvo įpareigoti pristatyti į įmonės kasą įplaukų, gautų pervežant keleivius, ne mažesnes nei atitinkamai nuo 6 iki 10 Lt sumas už praktiškai pradirbtą valandą (tomas 3, b.l. 86-89).

Iš UAB „T.“ 2009 m., 2010 m., 2011 m. ir 2012 m. sausio mėnesio kasos knygų matyti, kokios finansinės operacijos buvo užfiksuotos įmonės buhalterinėje apskaitoje 2009-2012 m. (tomas 5, b.l. 96-237, tomas 6, 100-167, tomas 7, 1-90, 91-102).

Iš UAB „T.“ darbo sutarčių matyti su kokiais darbuotojais 2009-2012 m. buvo sudarytos darbo sutartys, kokios darbo sąlygos, darbo uždarbis buvo nustatytas (tomas 6, b.l. 1-59).

Darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose 2009-2011 m., 2012 m. užfiksuotas darbuotojų išdirbtos darbo valandos (tomas 7, b.l. 103-167).

Iš AB banko „Swedbank“ išrašo ir sąskaitos bankuose sąskaitos žiniaraščio pagal koresponduojančias sąskaitas matyti, kad UAB „T.“ buvo vykdomi mokėjimai antstoliams pagal vykdomuosius dokumentus (tomas 9, b.l. 91-94).

Įrodymų vertinimas, teismo išvados

Darant išvadas ir priimant nuosprendį šioje baudžiamoje byloje itin didelę reikšmę turi liudytojų – įmonėje dirbusių taksi vairuotojų parodymai, kadangi iš esmės jais patvirtinama arba paneigiama išvada, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant įstatymų reikalavimų. Apklausti ikiteisminio tyrimo metu liudytojai visi išimtinai nurodė, kad jie įsidarbindami D. R. vadovaujamoje įmonėje įsipareigojo mokėti fiksuoto dydžio kas savaitinį ar kas mėnesinį mokestį – „arendą“, kuri buvo nustatoma atsižvelgiant į tai, su įmonės, ar nuosavu transportu vairuotojai dirbdavo, bei darbo valandų skaičių. Nepriklausomai nuo gautų užsakymų vairuotojai šį mokestį turėdavo pristatyti D. R. arba įmonės buhalterei. Buvo sutarta, kad darbo užmokestis jiems nebus mokamas, tačiau jie pasiliks visus nuo „arendos“ likusius pinigus. Liudytojai taip pat patvirtino, kad jie turėdavo pasirašyti buhalteriniuose dokumentuose dėl gaunamo darbo užmokesčio išmokėjimo. Taigi, iš ikiteisminio tyrimo metu duotų liudytojų parodymų matyti, kad įmonėje buvo nustatyta visiems vairuotojams bendra tvarka. Teisiamajame posėdyje iš viso buvo apklausti 20 tuo metu įmonėje dirbusių taksi vairuotojų, iš jų 7 (E. G., A. R., V. S., A. F., T. S., D. J. ir A. G.) patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu. Kadangi šių liudytojų parodymai iš esmės atitinka vieni kitus, yra aiškūs, nuoseklūs ir logiški, teismas jais vadovaujasi priimdamas sprendimą byloje. Be to, teisiamajame posėdyje, vadovaujantis BPK 276 str. 1 d. 1 p., bei 4 d., buvo pagarsinti liudytojų L. K., S. T., R. M. ir R. Ž. parodymai, kadangi dėl objektyvių priežasčių šių liudytojų teisme nebuvo galima apklausti, teismas vadovaujasi jų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais.

Tuo tarpu kiti byloje liudytojais apklausti vairuotojai arba iš dalies pakeitė savo parodymus, arba davė visiškai priešingus parodymus nei ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojai S. P., E. M., G. C., T. P. ir I. A. teisme parodė, kad dirbdami UAB „T.“ jie grynaisiais iš buhalterijos gaudavo darbo užmokestį, už kurį pasirašydavo darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, pinigus, gautus iš klientų pagal užsakymus jie pristatydavo į ofisą D. R. arba buhalterei, kurie išrašydavo kasos pajamų orderius. Tuo tarpu likusi liudytojų dalis (A. B., A. N., K. A., T. B., I. A., R. K., V. G. ir L. C.) teisme iš dalies pakeitė savo parodymus, teigdami, kad įmonė jiems mokėjo atlyginimą, už jį jie pasirašydavo darbo užmokesčio žiniaraščiuose, tačiau kitaip nei ankščiau aptarti taksi vairuotojai jie patvirtino, kad UAB „T.“ mokėdavo tam tikro dydžio fiksuotą mokestį (planą, „arendą“, mokestį už užsakymus), kurį nustatydavo D. R.. Vieni nurodė konkrečias mokėtinas sumas, kaip antai, A. B. mokėdavo 180 Lt kas savaitę, L. C. – 700 Lt kas mėnesį, V. G. – 450 Lt per mėnesį, I. A. – 100-140 Lt kas savaitę, R. K. – 400-500 Lt, galėjo būti ir 600 Lt per mėnesį. Tuo tarpu T. B., K. A., A. N. apklausiami teisme iš pradžių neigė mokėję tokį mokestį, vėliau užduodant papildomus klausimus patvirtino, kad visgi mokėjo „arendą“, planą arba mokestį už užsakymus, tačiau konkrečių sumų nenurodė. Teismas visų šių liudytojų parodymus, duotus teisme, vertina kritiškai ir laiko juos nepatikimais, kadangi jie ne tik prieštarauja jų pačių duotiems parodymams ikiteisminio tyrimo metu, bet taip pat nesutampa su kitų liudytojų, kaltinamojo, bei juridinio asmens atstovės parodymais, bei prieštarauja kitiems byloje esantiems duomenims. Pavyzdžiui, S. P. teisme tvirtino, kad pinigus kiekvienos darbo dienos, kuomet dirbdavo, pabaigoje nuveždavo į ofisą, kur jam D. R. arba buhalterė duodavo pasirašyti kasos pajamų orderį jo atvežtai pinigų sumai. Tuo tarpu kaltinamasis ir juridinio asmens atstovė teigė, kad pinigus vairuotojai pristatydavo tik vieną kartą per mėnesį, tuomet atvežtai pinigų sumai būdavo išrašomas kasos pajamų orderis. Tokie parodymai neatitinka ir byloje esančių kasos pajamų orderių, pagal kuriuos S. P. įnešė pinigus į kasą 2009 m. birželio 30 d. – 125 Lt, 2009 m. liepos 17 d. – 70 Lt, 2009 m. rugpjūčio 31 d. – 54 Lt (tomas 6, b.l. 147, 151 lapo antra pusė, 160 lapo antra pusė), t.y. tik vieną kartą per mėnesį. I. A. irgi teisme teigė, kad pinigus įmonei perduodavo kas savaitę, nors kasos pajamų orderiais fiksuota, kad pinigus į kasą jis įnešdavo tik kartą per mėnesį, t.y. 2009 m. birželio 30 d. – 500 Lt, 2009 m. liepos 31 d. – 500 Lt, 2009 m. rugpjūčio 31 d. – 500 Lt ir t.t. (tomas 6, b.l. 142 lapo antra pusė, 152, 164 lapo antra pusė). Be to, liudytojų parodymai nesutampa ir dėl įmonei perduodamos pinigų sumos, dėl kuro ir remonto išlaidų. Liudytojai S. P., L. C., T. P. teigė, kad visus iš užsakymų gautus pinigus jie įnešdavo į įmonės kasą, kuro ir remonto išlaidos buvo mokamos iš jų pačių asmeninių lėšų, kiti liudytojai tvirtino, kad perduodavo pinigų sumą, kuri likdavo atskaičius kurą ir automobilio remontą (E. M., K. A., V. G.), dar kiti parodė, kad kurą pildavo savo lėšomis, o automobilio remontu rūpinosi D. R. (A. B., A. N.), taip pat buvo teigiančių, kad kvitus už kurą jie rinkdavo ir pristatydavo buhalterijai, kuri vėliau už tai kažkokiu būdu atsiskaitydavo (I. A., G. C., T. B.). Apklaustas teisme D. R. ir A. R. teigė, kad vairuotojams už kurą ir remontą išlaidų neatlygindavo, tačiau kaltinamasis D. R. nustatydamas planą paskaičiuodavo apie 1,5-2 Lt kurui, bei 10 procentų amortizacijai. Tokiu atveju pagrįstai kyla klausimas, kodėl taip skiriasi liudytojų parodymai, jei įmonės vadovas – kaltinamasis buvo nustatęs vienodą atsiskaitymo tvarką darbovietėje. Akivaizdu, kad teisme duoti parodymai yra nepatikimi, prieštaringi, todėl teismas jais vadovautis negali. Paklausus jų, kodėl jų parodymai skiriasi, liudytojai nurodė įvairias priežastis. Vieni teigė, kad jiems tyrėja darė spaudimą duoti neteisingus parodymus (S. P., E. M., I. A.), kiti teigė, kad į apklausą nebuvo pakviestas vertėjas, nors jie ir nemokėjo gerai lietuvių kalbos (K. A., I. A.), kaip priežastys buvo pateikiamos ir sveikatos problemos (T. P.), konfliktai su D. R. (A. N.), arba iš viso atsisakoma nurodyti tokio pokyčio priežastis (G. C., L. C.). Tačiau teismas tokias parodymų keitimo aplinkybes vertina kritiškai, kadangi jas paneigė byloje apklausta ikiteisminį tyrimą byloje atlikusi vyr. tyrėja V. Ž.. Jos teigimu visi liudytojai parodymus davė laisva valia, jiems spaudimas nebuvo daromas, teigė, kad visų liudytojų, kurių pavardės nelietuviškos, ji klausė dėl vertėjo dalyvavimo, tačiau visi nurodė, kad jie moka lietuvių kalbą. Tai, jog šiems liudytojams (pvz. K. A., I. A., T. B., T. K., V. S.)  vertėjo paslaugos nebuvo reikalingos, minėti asmenis patvirtino sakydami, jog  parodymus pageidauja duoti lietuvių kalbą, šiems asmenims susipažinus su savo parodymais jie protokoluose jokių pastabų nepareiškė (tomas 2, b. l. 48, 50, 52, 76).

Netikėti tokiais pareigūnės žodžiais teismas neturi pagrindo, kadangi byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių tyrėja norėtų pakenkti kaltinamajam ar atsakomybėn traukiamam juridiniam asmeniui. Priešingai, tokie deklaratyvūs liudytojų teiginiai teismo vertintini, kaip siekis padėti D. R. ir UAB „T.“ išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teismas patikimais pripažįsta šių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, todėl priimdamas nuosprendį jais ir vadovaujasi.

Teismas kritiškai vertina ir kaltinamojo D. R. bei UAB „T.“ atstovės A. R. parodymus, kadangi jie prieštarauja teismo patikimais pripažintų liudytojų parodymams, specialistės išvadai, bei jos paaiškinimams teisme, bei kitiems byloje esantiems įrodymams. D. R. teisme teigė, kad jis nežino, kas yra „arenda“, tokio mokesčio vairuotojai jo įmonėje nemokėjo, tačiau jis savo darbuotojams taikydavo planą, pagal kurį darbuotojas atidirbęs tam tikrą laiką už vieną valandą turėdavo atnešti nustatytą sumą pinigų. Jo paskaičiavimu per valandą yra priimami du užsakymai, todėl buvo paskaičiuojama, kiek žmogus priima užsakymų ir kiek gali uždirbti. Kiekvienam vairuotojui buvo nustatytas skirtingas planas, priklausomai nuo to, kiek dirbo. Jie galėjo atnešti ir daugiau pinigų, bet ne mažiau. Būdavo, kad vairuotojai tokių pinigų ir neatnešdavo. Teigė, kad pinigus vairuotojai atnešdavo kartą per mėnesį, tuomet būdavo išrašomas kasos pajamų orderis atneštai pinigų sumai. Pasak kaltinamojo D. R. visi vairuotojai gaudavo darbo užmokestį, už jį pasirašydavo žiniaraščiuose. Tačiau taip pat nurodė, kad jei pinigų vairuotojas neatnešdavo, darbo užmokestis jam mokamas nebūdavo. Iš esmės panašius parodymus davė ir A. R., tačiau ji kitaip nei kaltinamasis D. R. teigė, kad darbo užmokestis vairuotojams buvo mokamas pagal darbo sutartį ir pagal išdirbtų valandų skaičių. O tie vairuotojai, kurie teigė atlyginimo negavę, turėjo skolų, todėl iš jų atlyginimo ji mokėjo antstoliams pagal vykdomuosius dokumentus. Taigi, vertinant D. R. ir A. R. parodymus matyti, kad jie neneigia paties fakto, kad kiekvienam vairuotojui individualiai buvo nustatytas fiksuotas dydis (planas), kurį jis mėnesio gale turėdavo pristatyti į įmonę, tai visiškai atitinka liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus apie „arendą“. D. R. netgi patvirtino, kad vairuotojai negalėjo atnešti mažiau, net ir tuo atveju, jei tiek pinigų vairuotojas nesurinkdavo. Tačiau kitaip nei liudytojai, kaltinamasis D. R. ir buhaltere įmonėje dirbusi A. R. tvirtino, kad į kasą jie įnešdavo visus iš klientų gautus pinigus. Tačiau tokie jų teiginiai teisme nepasitvirtino. Liudytojai (E. G., A. R., V. S., A. F., T. S., D. J. ir A. G.) teisme ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad D. R. jie pristatydavo tik sutartą mokestį (planą, „arendą“, mokestį už užsakymus), kas likdavo nuo šios sumos jie pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį, šios sumos įmonei net nereikėjo nurodyti. D. R. teisme bandė įrodyti, kad plano sistemą jis buvo įvedęs tam, kad taksi vairuotojai įmonės neapgaudinėtų ir pristatytų visus pinigus, gautus už užsakymų, tačiau teismui tokie kaltinamojo teiginiai yra kiek nelogiškai. Kaip žinoma, taksi vairuotojai užsakymus įprastai gauna iš dispečerinės, kuri perduoda telefonu gautą kliento užsakymą vykti iš taško A į tašką B konkrečiam taksi vairuotojui. Taigi, dispečeriais dirbantys asmenys žino, koks vairuotojas vykdo konkretų užsakymą, todėl teiginiai, kad vairuotojų neįmanoma sukontroliuoti, skamba neįtikėtinai. Teismas neatmeta galimybės, kad vairuotojai gali nuslėpti tam tikrą dalį gautų pinigų, kaip pavyzdžiui, priimdami užsakymus tiesiog gatvėje, veždami klientą kitu adresu, nei buvo nurodyta ir pan., tačiau visgi tokios situacijos yra retesnės, nei gaunami užsakymai per dispečerinę. Be to, kaip nustatyta iš daugumos liudytojų parodymų, kelionės lapai jei ir buvo pildomi, tai įmonės buhalterijai jų perduoti nereikėdavo, nes tokio reikalavimo netgi nebuvo. Šiuo atveju, kai kaltinamasis D. R. teigia, kad sukontroliuoti vairuotojus būdavo sudėtinga, toks buhalterinių dokumentų nereikalavimas iš vairuotojų skamba keistai, kadangi kelionės lapuose atsispindi, koks vairuotojas, kokiu automobiliu, kiek kilometrų nuvažiuoja, kiek valandų faktiškai dirbo. Be to, pagal susitarimą pinigus vairuotojai nešdavo tik vieną kartą per mėnesį, tačiau siekiant, kad vairuotojai pilnai atsiskaitytų su darbdaviu, būtų logiška reikalauti pinigus į kasą įnešti kuo greičiau nuo jų gavimo, juolab, kad toks reikalavimas yra įtvirtintas įmonių buhalterinę apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Įvertinus visa tai, akivaizdu, kad D. R. ir nebuvo tikslo kontroliuoti savo darbuotojus, kadangi jie bet kuriuo atveju turėdavo pristatyti konkrečią pinigų sumą, nepriklausomai uždirbdavo tiek, ar ne.

Liudytojų parodymais paneigti ir D. R., bei A. R. teiginiai dėl atlyginimo išmokėjimo. Ikiteisminio tyrimo metu visi liudytojai patvirtino, kad atlyginimo iš įmonės jie negaudavo, kadangi sau pasilikdavo pinigus, likusius atidavus „arendą“, tačiau jie turėdavo pasirašyti darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščiuose, kadangi tokia įmonėje buvo tvarka. Pastebėtina, kad dėl atlyginimų išmokėjimo nesutapo pačių D. R. bei A. R. parodymai teisme. Kaltinamasis D. R. apklausiamas pirmą karą teisme teigė, kad jei vairuotojai atnešdavo pinigus, gaudavo ir atlyginimą, galėjo nesirodyti įmonėje, nieko neatnešti, bet tada algos ir negaudavo. O apklausiamas antrą kartą jau nurodė, kad atlyginimas skaičiuojamas pagal darbo sutartį, nepriklausomai nuo to, kiek vairuotojai atneša pinigų, darbo užmokestis skaičiuojamas pagal darbo sutartis ir kiek valandų atidirbo. Tuo tarpu A. R. teigė, kad darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal darbo sutartį ir pagal išdirbtas darbo valandas, jei vairuotojas ir neišdirbdavo tiek valandų, kiek buvo nurodyta, vis tiek jam buvo išmokamas darbo užmokesčio vidurkis. Taigi, pats kaltinamasis D. R. nebuvo nuoseklus ir negalėjo nurodyti tikslios darbo užmokesčio išmokėjimo tvarkos savo įmonėje, kas verčia abejoti jo parodymų teisingumu ir patikimumu.

Teismas priimdamas nuosprendį vadovaujasi byloje esančia specialistės L. D. išvada bei jos posėdyje duotais paaiškinimais, kadangi ji paremta teismo ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais, kuriuos teismas pripažino kaip patikimus. Be to, specialistė savo išvadą pagrindė tiksliais skaičiavimais, paaiškino, kuo remdamasi juos atliko, savo teiginius motyvavo. Pažymėtina, kad specialistai duodami išvadą baudžiamojoje byloje yra įspėjami ir prisiima atsakomybę už melagingos išvados pateikimą. Nors baigiamosiose kalbose kaltinamojo gynėjas ir kėlė abejonių dėl specialistės kvalifikacijos, tačiau teismo manymu tokie teiginiai neturi pagrindo. Iš bylos duomenų matyti, kad tyrimo metu L. D. ėjo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento III juridinio asmenų patikrinimų skyriaus I poskyrio vyriausiosios specialistės pareigas, todėl teiginiai, kad neaišku, koks jos išsilavinimas, specialybė ir kvalifikacija, niekuo nepagrįsti. Be to, priešingai nei nurodė gynėjas, specialistė apskritai nesirėmė kompiuterinėse laikmenose buvusia informacija, nurodydama, kad juose buvę duomenys buvo surašyti padrikai, nenuosekliai, nebuvo nurodomi laikotarpiai, nebuvo galima šių duomenų priskirti konkrečiai įmonei. Gynėjas taip pat nurodė, kad specialistė neteisėtai savo iniciatyva rinko duomenis „Sodros“, bei VMI duomenų bazėse, tačiau sunku sutikti su tokiais teiginiais, žinant, kad jai, kaip VMI pareigūnei, prieigos prie informacinių duomenų bazių buvo suteiktos būtent vykdyti tiesioginėms darbo funkcijoms. Pažymėtina, kad specialistė rėmėsi būtent ta informacija, kurią pateikė, ir kurios teisėtumą patvirtino atsakingi už tai UAB „T.“ asmenys. Todėl jei įmonė deklaravo, kad joje dirba tam tikras skaičius darbuotojų, specialistė pagrįstai šiais skaičiais ir vadovavosi.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

BK 222 straipsnis yra blanketinė norma, vadinasi siekiant pripažinti asmenį šios nusikalstamos veikos padarymu, būtina konkrečiai nustatyti, kokias teisės normas tvarkydamas įmonės buhalterinę apskaitą jis pažeidė. D. R. kaltinamas pažeidęs Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX–574 (Žin., 2001, Nr. 99-13515) (toliau – BAĮ) nuostatas:

- 4 straipsnio nuostatas – „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“;

- 6 straipsnio 2 dalies reikalavimą „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“;

- 12 straipsnio 1 dalies nuostatą – „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...>. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus.“ ir 4 dalies nuostatas „Apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti“. Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių“ 3 punkto nuostatą „...pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį. Priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio antras egzempliorius arba jo kvitas“ bei minėtų taisyklių 41 punktą „kasos pajamų orderius pasirašo ūkio subjekto vadovo patvirtinti asmenys, turintys teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti kasos pajamų ir išlaidų orderius“;

- 16 straipsnio 1 dalį „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys registruojami apskaitos registruose“, 3 dalį – „Apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine - sistemine arba kita tvarka. Apskaitos registrą pasirašo jį sudaręs asmuo“,

Taigi, D. R. nusikalstama veika, pažeidžiant įstatymais nustatytą buhalterinės apskaitos tvarką, iš esmės pasireiškė tuo, kad bendrovės kasoje buvo fiksuojamos ne visos ūkinės operacijos, į apskaitą klastojant dokumentus buvo įtraukiamos ne visos įmonės patirtos pajamos ir išlaidos. Pirmiausia, D. R. buvo nustatęs bendrovėje dirbantiems taksi vairuotojams iš realiai gaunamų pajamų privalomas pateikti grynųjų pinigų sumas – „arendas“. Liudytojų parodymais bei specialistės išvada nustatyta, kad „arendos“ dydis priklausė nuo to, su nuosavo ar įmonės suteiktu transportu vairuotojas teikdavo taksi paslaugas, bei nuo to, kiek valandų vairuotojas dirbdavo. Nustatyta, kad vienam taksi vairuotojui šis mokestis sudarė ne mažiau nei 320 Lt per mėnesį (pvz. K. A.), bei siekdavo net iki 2000 Lt (A. R.). Šias pinigų sumas, nepriklausomai nuo realiai gautų per savaitę pajamų už teikiamas taksi paslaugas, įmonės darbuotojai turėdavo perduoti D. R. arba įmonės buhalterei. Ikiteisminio tyrimo metu taksi vairuotojai patvirtino, kad jie už pristatytus pinigus negaudavo jokio dokumento, už juos jiems pasirašyti nereikėdavo. Kaltinamasis D. R. teigė, kad tokie liudytojų parodymai yra neteisingi, kadangi byloje yra kasos pajamų orderiai, kuriuose yra nurodytos vairuotojų kas mėnesį pristatytos sumos, juos patys vairuotojai pasirašydavo. Dalis teisme apklaustų liudytojų, jiems parodžius byloje esančius kasos pajamų orderius, nurodė, kad parašai dokumente yra jų, tačiau už ką jie pasirašė, nežino (pvz. A. B., A. F., G. C., T. P.), E. G. apskritai suabejojo, kad kasos pajamų orderiuose jo parašas, V. G. nurodė, kad jis dokumente nurodytos sumos neturėjo mokėti, bet kodėl pasirašė, nežino, tuo tarpu A. G. teigė, kad nors dokumentuose yra jo parašas, tačiau jis nurodytų sumų nemokėjo, o šiuos dokumentus jam pasirašyti duodavo įmonės buhalterė. Be to, lyginant taksi vairuotojų nurodytas mokesčio sumas ir byloje esančius kasos pajamų orderius matyti, kad sumos nesutampa. Pavyzdžiui, K. A. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad jam buvo nustatyta 320 Lt per mėnesį „arenda“ (tomas 2, b.l. 50-51), teisminio bylos nagrinėjimo metu pripažinęs, kad „arendą“ mokėjo, tikslios jos sumos nurodyti negalėjo. Kaip matyti iš 2009 m. kasos pajamų orderių Nr. 81, 115, 163, 165, 190, 216, 244 (tomas 6, b.l. 103-105), K. A. į įmonės kasą 2009 m. birželį įnešė 80 Lt, o nuo 2009 m. liepos iki 2009 m. gruodžio mėnesio kas mėnesį įnešė po 125 Lt. Vėliau, 2010 m. K. A. piniginiai įnašai didėjo ir iki 250 Lt, tačiau niekada taip ir nepasiekė 320 Lt (tomas 7, b.l. 2-5). G. C. teisme tvirtino „arendos“ nemokėjęs, tačiau ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, kad jam buvo nustatytas 750 Lt mėnesinis mokestis. 2010 m. kasoje užfiksuota, kad jis tik vieną kartą buvo įnešęs didesnę nei 750 Lt sumą (1000 Lt įmokėjo 2010-07-30), visais kitais kartais jo įneštos sumos neviršijo 250 Lt per mėnesį (tomas 7, b.l. 2-5). E. G. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad 2010 m. jam buvo nustatyta 460 Lt kassavaitinė „arenda“, 2011 m. – 400 Lt, teisminio bylos nagrinėjimo metu teigė mokėjęs 400 Lt kas savaitę, tuo tarpu iš 2010 m. kasos knygos matyti, kad jis daugiausiai yra sumokėjęs 1000 Lt už visą mėnesį (2010-05-31), visais kitais mėnesiais sumos įneštos mažesnės (tomas 7, b.l. 2-5). I. A. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jo „arenda“ buvo 740 Lt per mėnesį, tuo tarpu 2010 m. kasos knygoje nurodyta, kad 2010-01-29 įnešė 500 Lt, tų pačių metų vasario mėn. – 395 Lt, kovo mėn. – 386 Lt, rugpjūtį – 318 Lt, spalį – 667 Lt (tomas 7, b.l. 2-5). A. N. ikiteisminio tyrimo metu teigė mokėjęs 400 Lt per savaitę, tuo tarpu kasos pajamų orderiai išrašyti 2011 m. sausį – 238 Lt, vasarį – 120 Lt, balandį – 400 Lt, gegužę – 364 Lt, birželį – 470 Lt (tomas 5, b.l. 194, 202, 210, 223 lapo antra pusė, 231 lapo antra pusė). Taigi, iš to galima daryti išvadą, kad D. R., siekdamas nuslėpti realiai gautas pajamas, šių finansinių operacijų tyčia nefiksavo, klastojo finansinius dokumentus – grynųjų pinigų įnešimo kvitus, juose įrašant tikrovės neatitinkančius duomenis – mažesnę grynųjų pinigų sumą, negu realiai taksi vairuotojai pristatydavo kaip privalomą „arendą“. Specialistė savo išvadoje paskaičiavo, kad tiriamuoju laikotarpiu įmonė iš taksi vairuotojų iš „arendų“ gavo 343 596 Lt pajamų.

Be to, D. R. žinodamas, kad taksi vairuotojų už suteiktas paslaugas realiai gaunamos pajamos yra didesnės nei nustatyta „arenda“, likusios darbuotojų gaunamų pajamų dalies neapskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje, paliekant vairuotojams ją kaip darbo užmokestį. Remdamasi ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų parodymais specialistė savo išvadoje paskaičiavo, kad D. R. per laikotarpį nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 į įmonės buhalterinę apskaitą neįtraukė ne mažiau nei 216 362 Lt.

Nustatyta ir tai, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje nebuvo apskaitomos ir išlaidos, susijusios su taksi automobilių eksploatavimu, kuro sąnaudomis. D. R. teigė, kad įmonė už kurą, automobilio remontą, amortizaciją savo darbuotojams nemokėjo, tačiau nustatydamas plano dydį buvo paskaičiavęs apie 1,5-2 Lt kurui, bei 10 procentų amortizacijai. Be to, nurodė, kad su vairuotojais buvo sudarytos automobilių nuomos sutartys, jiems buvo mokamas tam tikras sutartinis mokestis, todėl kitos automobilių eksploatavimo išlaidos teko vairuotojams. Specialistės išvadoje nurodyta, kad pagal nuomos sutarčių sąlygas, nuomotojai (vairuotojai) užtikrino transporto priemonių vairavimą ir jos komercinį bei techninį eksploatavimą savo jėgomis ir lėšomis, apmokėjo transporto priemonės naudojimo išlaidas, automobilio ir keleivio draudimo paslaugas, kuro ir kitų sudedamųjų medžiagų kainą bei rinkliavas. Tuo tarpu nuomininkas (bendrovė) įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, kurios kaina – 4 Lt per mėnesį (48 Lt per metus). Didžioji dalis teisme apklaustų liudytojų taksi vairuotojų teisme patvirtino, kad kuro ir automobilio remonto išlaidas pagal susitarimą su D. R. padengdavo jie iš pinigų likusių nuo „arendos“. Kaip matyti iš byloje esančių kasos knygų, mokėjimai už automobilių nuomą buvo vykdomi (tomas 7, b.l. 2 lapo antra pusė, tomas 5, b.l. 210), tuo tarpu išlaidos už transporto remontą, draudimą, kurą ir pan. į apskaitą nebuvo įtraukiamos. Tačiau šiuo atveju, kyla klausimas ar 4 Lt per mėnesį, net ir dirbant pusę etato įmonėje taksi vairuotoju, gali padengti visas jo turėtas automobilio eksploatavimo išlaidas. Neturi reikšmės ir kaltinamojo D. R. teiginiai, kad jis planą buvo nustatęs atsižvelgdamas į vairuotojų patirtas išlaidas, kadangi įmonės buhalterinėje apskaitoje privalo būti užfiksuotos tiek visos pajamos, tiek ir išlaidos.

Byloje nepasitvirtino kaltinamojo D. R. teiginiai, kad UAB „T.“ savo darbuotojams mokėdavo jiems darbo sutartyse nustatytą darbo užmokestį. Nors iš darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščių matyti, kad darbo užmokestis įmonėje buvo apskaitomas ir išmokamas grynaisiais pinigais, tačiau realiai vairuotojai darbo užmokesčio negaudavo, o tik pasirašydavo už tai buhalteriniuose dokumentuose. D. R. ir A. R. bandydami paaiškinti tokius jiems nepalankius liudytojų parodymus teigė, kad didžioji dalis vairuotojų buvo įsiskolinę pagal vykdomuosius raštus, iš jų darbo užmokesčio buvo daromos išskaitos antstoliams. Įstatymais nustatyta, kad pagal vykdomuosius dokumentus iš darbo užmokesčio gali būti išskaitoma ne didesnė nei 80 procentų dydžio suma, vadinasi net ir tokiais atvejais vairuotojai darbo užmokestį būtų gavę ir nurodę apie tai ikiteisminio tyrimo metu. Šuo atveju apgaulingas apskaitos tvarkymas pasireiškia ir tuo, kad kaltinamojo nurodymu duomenys apie netinkamai apskaičiuotą ir neva išmokėtą darbo užmokestį būdavo pateikiami ir valstybinėms institucijoms. 

BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Specialistės išvadoje Nr.(4.65)-86-49 nustatyta, kad būtent todėl, kad UAB „T.“ neregistravo visų ūkinių operacijų buhalterinės apskaitos registruose, iš kurių nustatomi bendrovės ūkinės-komercinės veiklos rezultatai, apskaičiuojamos pajamos bei nuo jų priklausantys mokesčiai, nustatomas bendrovės turtas ir jos įsipareigojimai, įrašė duomenis, neatitinkančius tikrovės apie realiai išmokėtą darbo užmokestį, neapskaitė ne mažiau nei 216 362 Lt iš taksi veiklos gautų pajamų, neapskaičiavo ir nedeklaravo 74 710 Lt pardavimo PVM, negalima iš dalies nustatyti UAB „T.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

Pagal BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatas „Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Ūkio subjekto vadovas atsako už teisingos, tikslios, išsamios ir laiku pateiktos informacijos apie ūkinius įvykius ir ūkines operacijas pateikimą vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) <...>“. Kaltinamasis 2008-09-29 įsigijo 100 procentų UAB „T.“ akcijų. Įmonės direktoriaus pareigas jis pradėjo eiti nuo 2009-06-17 (tomas 3, b.l. 82-83, 85). Vadinasi, įstatymas atsakomybę už teisės aktus atitinkančios buhalterinės apskaitos tvarkymą kyla būtent jam kaip įmonės vadovui.

Nagrinėjamu atveju pasirinkdamas nusikalstamos veikos modelį ir pagal jį veikdamas, kaltinamasis D. R., būdamas atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, sąmoningai netinkamai vykdė žinomus buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, ir tai darydamas nuslėpė gautas pajamas, neregistravo visų ūkinių operacijų vykdomų iš taksi veiklos, numatydamas, kad dėl to iš dalies nebus galima nustatyti įmonės nuosavo kapitalo (pelno) bei įsipareigojimų dydžio valstybės biudžetui, ir šių padarinių norėjo. Tokiu būdu veikdamas tiesiogine tyčia, teismo vertinimu D. R. sąmoningai apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, numatydamas, kad dėl to gali kilti BK 222 straipsnyje nurodyti padariniai, ir to norėjo t.y. realizavo BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikaltimo sudėtį.

Taigi, kaltinamasis D. R., žinodamas, kad pagal LR buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalį už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, sąmoningai organizavo apgaulingą UAB „T.“ buhalterinės apskaitos tvarkymą. Todėl D. R. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 222 straipsnio 1 dalį.

Pagal BK 182 straipsnį sukčiavimas yra svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas savo ar kitų naudai panaudojant apgaulę. Sukčiavimą kaip nusikalstamą veiką įstatyme apibūdina šios veikos: 1) apgaulės panaudojimas, 2) neteisėtas svetimo turto ar turtinės teisės į svetimą turtą įgijimas ar turtinės prievolės išvengimas arba panaikinimas. Esminis sukčiavimo kaip nusikaltimo nuosavybei požymis, skiriantis jį nuo kitų nusikaltimų ir teisės pažeidimų bei darantis turto užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, asmenis, kurių žinioje yra turtas, ar asmenis, turinčius teisę spręsti teisinį ginčą ir priimančius privalomai vykdytiną sprendimą, siekiant įgyti (užvaldyti) svetimą turtą ar turtinę teisę, ar apgaulės panaudojimas prieš asmenis, turinčius reikalavimo į turtą teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Apgaulė – tai turto savininko, teisėto valdytojo, asmens, kurio žinioje yra turtas, ar asmens, turinčio teisę priimti privalomus vykdyti sprendimus, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą, taip pat teisės disponuoti turtu, ir tokiu būdu „privertimas“ jį perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybei ar laikinam valdymui arba konstatuoti tokią teisę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-620/2010). Apgaulė gali pasireikšti ir suklaidinimu dėl kaltininko turimos pareigos nukentėjusiajam. Turto savininkas, valdytojas ar asmuo, turintis prievolės teisę, gali būti kaltininko suklaidinamas įvairiais būdais. Tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą ar turinčio turtinę prievolę, nustatymą ar prievolės fakto nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą be kriminalinės justicijos įsikišimo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui, o esant turtinei prievolei, sprendimui dėl jos reikalavimo. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą ar reikalauti prievolės, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-851-2001, 2K-387-2009, 2K-538-2010). Dažniausiai asmuo suklaidinamas pateikiant suklastotus dokumentus, liudijančius teisę į turtą ar turtinę prievolę, arba tikri kaltininko ketinimai maskuojami suklaidinant dėl esminių sutarties aplinkybių ar asmens identifikavimo duomenų, siekiant apsunkinti sutarties vykdymą ar asmens, užvaldžiusio turtą, išvengusio turtinės prievolės, nustatymą.

Nagrinėjamoje byloje kaltinamajam D. R. yra inkriminuojama tai, kad jis apgaule, savo ir UAB „T.“ naudai, išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 74 710 Lt (21 637,51 Eur) PVM. Šiuo atveju apgaulė kaltinamojo veiksmuose pasireiškė pirmiausia tuo, kad jis sąmoningai apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to neapskaitė ne mažiau kaip 216 362 Lt gautų pajamų. Atkreiptinas dėmesys, kad pats apgaulingas apskaitos tvarkymas šiuo atveju pasireiškia kaip sukčiavimo sudėties požymis, tam tikra apgaulės forma, kadangi tikrovės neatitinkančių duomenų į buhalterinę apskaitą įtraukimas, dalies ūkinių operacijų nefiksavimas, yra pagrindas vėliau šią informaciją įtraukti į valstybinėms institucijoms teiktinas deklaracijas, taip jas suklaidinant. Vertinant D. R. veiksmus matyti, kad kaltinamasis nuo pat įmonės veiklos pradžios turėjo tikslą ir siekį apgaule išvengti turtinės prievolės mokėti į valstybės biudžetą PVM. Tai pasireiškė tuo, kad jau pirmiems įmonėje įdarbintiems taksi vairuotojams D. R. kaip bendrovės vadovas nustatė „arendą“, nurodė, kad atlyginimai nebus mokami, o įmonės buhalterija nuo pat pradžių buvo tvarkoma taip, kad į ją nebuvo įtraukiamos visos finansinės operacijos. Toks įmonės veiklos mechanizmas nepakito iki pat šios bylos nagrinėjamo laikotarpio pabaigos. Kaip nurodė liudytojais apklausti taksi vairuotojai, tokia tvarka įmonėje nieko nestebino, ji jiems buvo įprasta. Taigi, D. R. sąmoningai veikė taip, kad įmonės pajamos per visą įmonės veiklos laikotarpį nesiektų pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnio 2 dalyje nustatytos 100 000 Lt dydžio sumos per paskutinius 12 mėnesių ir taip įmonei nekiltų pareiga registruotis PVM mokėtoju ir nuo gautų pajamų mokėti PVM. Specialistė savo išvadoje apskaičiavo, kad įmonė iš „arendų“ bei pajamų, gautų iš klientų už taksi paslaugas, kurias vairuotojai pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį laikotarpiu nuo 2009-07-01 iki 2012-01-31 iš viso gavo ne mažiau kaip 533 812 Lt pajamų, be to, 100 000 Lt ribą ji viršijo dar 2009 m. lapkričio mėnesį, o už šį laikotarpį įmonė neapskaičiavo ir nedeklaravo 74 710 Lt pardavimo PVM.

Tokiu būdu D. R. veikdamas apgaule, UAB „T.“ ir savo naudai, išvengė didelės vertės turtinės prievolės sumokėti į valstybės biudžetą 74 710 Lt (21 637,51 Eur) dydžio PVM, todėl jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl juridinio asmens – UAB „T.“ baudžiamosios atsakomybės

Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma yra nustatyta BK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujančias pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu.

BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė „juridinio asmens naudai“ reiškia, kad kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika turi būti siekiama naudos jo atstovaujamam, kontroliuojamam ar pan. juridiniam asmeniui. Kartu tai atskleidžia fizinio asmens nusikalstamos veikos tyčinės kaltės turinį. Sprendžiant juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygų klausimą, neturi reikšmės, ar dėl tokios fizinio asmens nusikalstamos veikos juridinis asmuo gavo realios naudos, ar ne.

Nauda paprastai yra aiškinama kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip reiškiantis kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimą.

Nagrinėjamu atveju tiek dėl apgaulingos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo, tiek dėl didelės vertės turtinės prievolės mokėti privalomus mokesčius ir įmokas išvengimo apgaule, šioje byloje kaltinimai pareikšti ir UAB „T.“ kaip juridiniam asmeniui. Teismas sprendžia, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio įrodymų tyrimo metu buvo nustatytos visos BK 20 straipsnio 2 dalyje nurodytos sąlygos, kai už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas turėtų atsakyti ir juridinis asmuo. BK 20 straipsnio 2 dalis įtvirtina juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygas. Juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą. Juridinio asmens kaltė yra nustatoma pagal fizinio asmens įgalinimų ribas bei jo veiksmų tikslą.

Kaip nustatyta, kaltinamasis D. R. buvo UAB „T.“ savininkas ir direktorius ir faktiškai valdė įmonę. Aukščiau nustatyti D. R. veiksmai atitiko tiek jo, tiek juridinio asmens interesus.

Baudžiamajame kodekse juridinis asmuo identifikuojamas tik su vadovaujančiuoju juridinio asmens personalu (asmenimis, einančiais vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje). Tai reiškia, jog tik tokio fizinio asmens, kuris ėjo vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje ir būtent dėl šių pareigų ėjimo turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti juridinio asmens vardu sprendimus, arba kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veika gali būti laikoma juridinio asmens veikla. Jokiu kitu atveju fizinio asmens veika negali būti priskiriama juridiniam asmeniui. Tokias vadovaujančias pareigas turėjo kaltinamasis D. R., jo vadovaujančios pareigos sutapo su atstovavimu juridiniam asmeniui, su sprendimų priėmimu juridinio asmens vardu, bei absoliučia juridinio asmens veiklos kontrole. Be to D. R. ne tik, kad ėjo vadovaujančias pareigas, jis buvo vienintelis šios įmonės akcininkas. Todėl daroma išvada, kad šiuo atveju atsako ir juridinis asmuo – UAB ,,T.“. Juridinis asmuo buvo kaip priemonė, kaip įrankis fiziniam asmeniui – UAB ,,T.“ savininkui ir direktoriui D. R. įvykdyti nusikalstamas veikas. Todėl tuo ir pasireiškia fizinio asmens ir juridinio asmens sąveika, kuri apsprendė fizinio asmens nusikalstamos veikos padarymą, ir tuo pačiu atsiranda atsakomybė juridiniam asmeniui už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas.

Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendžia, jog UAB „T.“ kaltė padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje yra pilnai įrodyta, nusikalstamos veikos kvalifikuotos teisingai.

Kaltinamojo D. R. gynėjas T. G. savo baigiamojoje kalboje nurodė, kad vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4 dalimi šioje baudžiamojoje byloje negalima remtis tais įrodymais, kurie buvo surinkti dar iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo D. R. ir UAB „T.“ atžvilgiu.

BK 166 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas 1) gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą apie nusikalstamą veiką; 2) jei prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas patys nustato nusikalstamos veikos požymius ir surašo tarnybinį pranešimą. Nagrinėjamu klausimu yra svarbu atkreipti dėmesį, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2011-10-19 pranešimu kreipėsi į Lietuvos kriminalinės policijos biurą informuodama apie galimas nusikalstamas veikas Vilniaus mieste veikiančiose taksi paslaugas teikiančiose įmonėse. Tuo pagrindu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 38-1-00110-11, atliekami įvairūs ikiteisminio tyrimo veiksmai, suformuluota užduotis dėl įmonių, tame tarpe ir UAB „T.“, ūkinės-finansinės veiklos tyrimo atlikimo. Tik atlikus UAB „T.“ ūkinės-finansinės veiklos tyrimą, bei atlikus kitus procesinius veiksmus buvo nustatyta, kad D. R. ir UAB „T.“ nepriklausė kitų asmenų suburtai organizuotai grupei, jų atliktos nusikalstamos veikos tarpusavyje nesusijusios, todėl ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje Nr. 38-1-00030-14 buvo išskirtas iš pradinio ikiteisminio tyrimo Nr. 38-1-00110-11. Taigi, pirminis ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas daugelio asmenų atžvilgiu, tame tarpe ir D. R., todėl kaltinamojo gynėjo teiginiai yra nepagrįsti.

Bausmės skyrimas

BK 41 straipsnyje nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra ne tik nubausti asmenį už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą, bet užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir taip paveikti asmenį, kad pastarasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus bei į BK 61 straipsnyje numatytus reikalavimus skiriant bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.

Kaltinamasis D. R. padarė du tyčinius nusikaltimus, iš kurių vienas priskiriamas apysunkių nusikaltimų, o kitas sunkių nusikaltimų kategorijoms, nusikalstamos veikos baigtos, padarytos tiesiogine tyčia, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, ankščiau neteistas (tomas 5, b. l. 21-23), administracine tvarka baustas (5 tomas, b.l. 21-23), dirba (5 tomas, b.l. 24), turi tris nepilnamečius vaikus, VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre nesigydė (5 tomas, b.l. 20), VšĮ Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas (5 tomas, b.l. 19).

Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam D. R. skiriant BK 222 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes. Nustatydamas bausmės dydį, teismas atsižvelgia į nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, padarytos žalos dydį, kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis (ankščiau neteistas, baustas administracine tvarka, dirba, turi tris nepilnamečius vaikus), kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Remiantis BK 75 straipsniu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas 3 metams. Pažymėtina, jog priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje (šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajam skirtina mažesnė negu ketverių metų laisvės atėmimo bausmė už tyčinį nusikaltimą), bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padarytomis veikomis, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis ir pan. Teismo sprendimu kartu turi būti siekiama išsaugoti kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Teismas, įvertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-895/2015). Todėl teismas daro išvadą, jog kaltinamojo D. R. resocializacija (kompleksinė pagalba, siekiant pozityvaus nuteistojo sugrįžimo į visuomeninį gyvenimą) galima taikant BK 75 straipsnio nuostatas.

UAB „T.“ padarė vieną sunkų bei vieną apysunkį tyčinius baigtus nusikaltimus, veikė tiesiogine tyčia, nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, juridinis asmuo anksčiau neteistas, todėl jam skiriama BK 43 str. 1 d. 1 p. numatyta bausmė – bauda.

Civilinis ieškinys, laikinas nuosavybės teisių apribojimas

Baudžiamojoje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pareiškė 74 710 Lt (21 637,51 eurų) civilinį ieškinį dėl žalos atsiradusios dėl nesumokėto PVM atlyginimo (tomas 4, b.l. 35-37). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininkui padarius materialinę žalą fiziniam asmeniui, įmonei, įstaigai ar organizacijai nusikalstamais veiksmais, numatytais BK 182, 183 ir 184 straipsniuose, pareikšti civiliniai ieškiniai tenkintini realiai nusikaltimu padarytos materialinės žalos dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–23/2004). Baudžiamojoje byloje įrodyta, kad D. R. ir UAB „T.“ padarė nusikalstamas veikas, dėl kurių buvo išvengta mokestinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą. Specialistės išvada buvo apskaičiuota, kad nesumokėta PVM suma yra 74 710 Lt (21 637,51) eurų, todėl tokia suma ir priteistina.

Šioje baudžiamojoje byloje laikinai apribotos kaltinamojo D. R. nuosavybės teisės į 213/1502 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio S(duomenys neskelbtini); butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį D. R. ir A. R.; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį D. R. (t. 9, b. l. 157-158).

Teismas, vadovaudamasis BPK 297 str., 298 str., 301 str., 302 str., 303 str. 2 d., 304 – 307 str.,

n u s p r e n d ž i a:

D. R., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu:

dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 1 metams 6 mėnesiams;

dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir paskirti jam bausmę – laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti D. R. subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dviem) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu paskirtos 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, įpareigojant jį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo.

Bausmės vykdymo atidėjimo pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Juridinį asmenį UAB „T.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), pripažinti kaltu:

dėl nusikaltimo, numatyto BK 20 straipsnio 2 dalyje 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo ir paskirti jam bausmę – 150 MGL, t.y. 5649 eurų (penkių tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt devynių eurų) dydžio baudą;

dėl nusikaltimo, numatyto BK 20 straipsnio 2 dalyje 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo ir paskirti jam bausmę – 300 MGL, t.y. 11 298 eurų (vienuolikos tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti UAB „T.“ subendrintą bausmę – 300 MGL, t.y. 11 298 eurų (vienuolikos tūkstančių dviejų šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų) dydžio baudą.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Visiškai tenkinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinį ieškinį ir iš D. R. ir UAB „T.“ solidariai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos naudai priteisti 21 637,51 eurų (74 710 Lt) turtinės žalos atlyginimui.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą į D. R. nuosavybės teise priklausantį turtą: 213/1502 žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį D. R. ir A. R.; žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį D. R., nuosprendžiui įsiteisėjus palikti galioti ir nukreipti šį turtą civiliniu ieškiniu priteistos turtinės žalos atlyginimui.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėjas                                                                                                         Miroslavas Gvozdovičius