Civilinė byla Nr. 2A-651-527/2014;

procesinio dokumento kategorijos: 30.12.1; 

121.14; 121.21.

(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 10 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Aušros Baubienės, Dalės Burdulienės (pirmininkė) ir Jolitos Cirulienės (pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių melioracija“ apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1155-836/2013 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Kėdainių melioracija“ ieškinį atsakovui T. G. dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo,

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu prašė išreikalauti iš atsakovo svetimo neteisėto valdymo daiktus: krūmapjovę FS450 – 1 vnt., kaina 1 915,25 Lt; krūmapjovę FS400K – 1 vnt., kaina 1 915,25 Lt; krūmapjovę FS400K – 1 vnt., kaina 1 774,58 Lt; naudotą chemikalų purkštuvą–dulkintuvą – 1 vnt., kaina 1 949,15 Lt; pastolius (surenkama konstrukcija) 0,4 konstrukcijos – 1 vnt., kaina 9 243,70 Lt; vamzdį PND d50 – 12 m, kaina 39,56 Lt; polistireną – 81 kv. m, kaina 1 407,20 Lt; PYE 160S4b/Uniflex EKP 4,5 skalūną – 20 kv. m, kaina 131,70 Lt; modifikuotą hermetiką armuotu pluoštu 10L – 1 vnt., kaina 54,24 Lt; dujinį degiklį (rankena 380 mm, žarna 10 m., reduktorius) – 1 vnt., kaina 381,36 Lt; polistireninį putplastį EPS80M17 – 2,08 kub. m, kaina 212,16 Lt; drenažo vamzdį su geotekstilės filtru D63 – 408 m, kaina 1 122 Lt; metalinę apkabą Pecor Coipling Band d1000 mm – 1 vnt., kaina 350 Lt; PVC alkūnę DN250x45 – 1 vnt., kaina 55,41 Lt; PVC remontinę movą DN315 – 5 vnt., bendra kaina 384,35 Lt; PVC trišakį DN200x45 – 9 vnt., bendra kaina 295,56 Lt; PVC trišakį DN315x200x45 – 2 vnt., bendra kaina 607,58 Lt; armatūrą d6 Bst500m (ritėse) – 672 kg, kaina 1 525,44 Lt; kampuotį 63x63x6000 – 0,22 t, kaina 659,56 Lt; kampuotį 50x50x6000 – 0,952 t, kaina 2 854,10 Lt; armatūrą rifl. D16 – 48 m., kaina 122,98 Lt; PE100 elektromovą DN75 – 1 vnt., kaina 20 Lt; diską ETC – 10 vnt., bendra kaina 100 Lt; dviejų pjūvių lentas – 6,5 kub. m, kaina 2 535 Lt; lazerinį proj. nuol. Signalizatorių UKL-1, kaina 40 Lt; šlaitų tvirtinimo demblį SECUMAT (2x25 m) – 34,08 kv. m, kaina 460,08 Lt; įvairias smulkias detales 10 pozicijų pagal PVM sąskaitą faktūrą GCB Nr. 1319557, 2001-05-09, bendra kaina 50,70 Lt; įvairias smulkias detales 15 pozicijų pagal PVM sąskaitą faktūrą GCA Nr. 6972627, 2001-05-11, bendra kaina 281,20 Lt; įvairias smulkias detales 11 pozicijų pagal PVM sąskaitą faktūrą GCA Nr. 6972626, 2001-05-11, bendra kaina 167,67 Lt; įvairias smulkias detales 5 pozicijos pagal PVM sąskaitą faktūrą GCA Nr. 6972629, 2001-05-11, bendra kaina 23 Lt; įvairias smulkias detales 10 pozicijų pagal PVM sąskaitą faktūrą GCB Nr. 1319488, 2001-04-27, bendra kaina 171 Lt; įvairias smulkias detales 2 pozicijos pagal PVM sąskaitą faktūrą GCA Nr. 3547563, 2000-11-30, bendra kaina 54 Lt; viso daiktų už 30 903,78 Lt; bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad ji 2000–2001 m. nusipirko įvairių rankinių mechanizmų, įrankių, detalių, medžiagų iš bankrutavusios AB ,,Melkomsta“. Minėtas įsigytas turtas nebuvo pervežtas į kitas patalpas, o liko tame pačiame sandėlyje, nes sandėlio pastatą, kurio adresas (duomenys neskelbtini), Kėdainių r., iš bankrutavusios AB ,,Melkomsta“ nusipirko E. O.. Dėl šių daiktų tolesnio laikymo tose pačiose sandėlio patalpose ir paėmimo naudojimui tvarkos ieškovės tuometinis vadovas A. M. 2000 m. balandžio mėnesį žodžiu susitarė su naujuoju sandėlio savininku E. O.. Vykdant minėtą žodinį susitarimą dėl daiktų laikymo ieškovė pilnai disponavo daiktais, nusipirktais iš bankrutavusios AB ,,Melkomsta“, vedė jų apskaitą, ieškovės darbuotojai: sandėlininkė T. C., mechanikas V. M. ir kiti įmonėje nustatyta tvarka išsirašydavo ir paimdavo įmonės ūkinei veiklai vykdyti reikalingus daiktus. Žodinis susitarimas tarp ieškovės ir E. O. dėl ieškovei nuosavybės teise priklausančių daiktų laikymo ir paėmimo tvarkos buvo vykdomas ir visiškai netrukdė ieškovei pilnai disponuoti savo turtu. Sąlygos visiškai pasikeitė, kai ieškovei tapo žinoma, kad 2012 m. pavasarį sandėlio savininku tapo atsakovas T. G.. Kelis kartus ieškovė kreipėsi į atsakovą, kad jis geruoju grąžintų bendrovei priklausančius daiktus, esančius sandėlyje, nes negrąžinti daiktai yra būtini bendrovei vykdyti savo ūkinę veiklą, tačiau atsakovas daiktų negrąžino, nurodydamas, kad tuos daiktus jis pirko kartu su sandėliu. Atsakovas negrąžina ieškovei kilnojamųjų daiktų, kurių bendra vertė 30 903,78 Lt (t. 1, b. l. 48–52).

Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad E. O. niekada nebuvo pastato-sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), Kėdainių r. sav., savininku, todėl jokie susitarimai dėl jam nepriklausančio pastato naudojimosi nėra galimi, o sudarius kokius nors susitarimus jie būtų niekiniai. Atsakovas sandėlį įsigijo iš V. O. per atstovą E. O. 2011-10-14 pirkimo–pardavimo sutartimi. Sutarties sudarymo metu pardavėjas nurodė ir garantavo, kad parduodamas pastatas nėra įkeistas, išnuomotas tretiesiems asmenims, suteiktas panaudai, nėra įneštas į jungtinę veiklą su trečiaisiais asmenimis, nesančiais sutarties šalimi, nėra sudaryti jokie ateities sandoriai dėl jo nuomos, panaudos, įkeitimo, perleidimo ir kt. Nurodė, kad nėra priėmęs minėta sutartimi perleidžiamo pastato jokių įsipareigojimų. Sutartis buvo kartu ir priėmimo–perdavimo aktas, todėl atskiro perdavimo–priėmimo akto nesudarė. Prieš sudarydamas sutartį, atsakovas apžiūrėjo pastatą iš išorės ir viduje, pardavėjui pareiškė, kad pastatas yra tinkamos būklės ir pretenzijų neturi. Įsigyjant pastatą pardavėjas apie jokius sutartinius dėl pastato panaudos ar daiktų pasaugos santykius su UAB ,,Kėdainių melioracija“ neminėjo. Apžiūrint pastatą prieš pirkimą iš vidaus, atsakovas nurodytų ieškovės daiktų nerado. Atsakovui jokie ieškovei priklausantys daiktai įsigyjant pastatą nebuvo perduoti. Ieškovė nepateikė teismui jokių įrodymų, jog pastatas nuo 2000 metų buvo naudojamas ieškovės panaudos sutarties pagrindu (t. 1, b. l. 58–60).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kėdainių rajono apylinkės teismas 2013-11-27 sprendimu (t. 2, b. l. 36–42) ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad sandėliu, esančiu (duomenys neskelbtini), Kėdainių r. sav. (buvęs pavadinimas (duomenys neskelbtini), Kėdainių r. sav.), E. O. žodiniu susitarimu leido naudotis ieškovei. Rašytinė sutartis nebuvo sudaryta. 2011-10-14 tarp V. O., atstovaujamo E. O., ir atsakovo T. G. buvo sudaryta pirkimo– pardavimo sutartis, kuria V. O., veikiantis per įgaliotinį E. O., pardavė, o atsakovas T. G. asmeninės nuosavybės teise įsigijo pastatą sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), Kėdainių r. sav. (t. 1, b. l. 61–64). Iš sąskaitų faktūrų, prekių priėmimo aktų teismas nustatė, kad ieškovė įsigijo ieškinyje nurodytus daiktus (t. 1, b. l. 13–39). Dėl daiktų grąžinimo ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo, nenustačius nusikaltimo ar administracinio teisės pažeidimo sudėties (t. 1, b. l. 41). Teismas iš ilgalaikio turto apskaitos kortelių nustatė, kad krūmapjovė FS 400 K, krūmapjovė FS 450, krūmapjovė FS 400 K, naudotas chemikalų purkštuvas dulkintuvas buvo įtraukti į įmonės ilgalaikio turto apskaitą ir perduoti naudoti ūkinėje veikloje (t. 1, b. l. 88–100). 2000-04-26 ieškovės direktoriaus A. M. įsakymu Nr. 15 ieškovės nuosavybės teise įsigytas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas laikomas (duomenys neskelbtini), AB ,,Melkomsta” priklausančiame sandėlyje. Atsakingu už materialines vertybes paskirtas direktoriaus pavaduotojas K. M. (t. 1, b. l. 102). 2004-09-08 ieškovės direktoriaus A. M. įsakymu Nr. 32 ieškovės nuosavybės teise įsigytas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas laikomas (duomenys neskelbtini), E. O. priklausančiame sandėlyje. Atsakinga už materialines vertybes paskirta sandėlininkė T. C. ir vyr. mechanikas V. M. (t. 1, b. l. 103). Ieškovo atstovas teismui pateikė 2012-12-31, 2011-12-31, 2010-12-31, 2009-12-31, 2008-12-31, 2006-11-30 trumpalaikio turto inventorizacijos aprašus, 2012-12-21, 2011-12-30, 2010-12-31, 2009-12-31 2008-12-31, 2006-12-01 ilgalaikio materialiojo turto inventorizacijos aprašus, 2005-12-30 pagrindinių priemonių inventorizacijos apyrašą, 2005-12-30 mažaverčio inventoriaus inventorizacijos apyrašą Nr. 1, 2005-12-30 medžiagų inventorizacijos apyrašą Nr. 3, 2002-11-01 prekių ir medžiaginių vertybių inventorizacijos aprašą Nr. 4 (104–194). Iš byloje esančių sandėlio fotonuotraukų teismas nustatė, kad sandėlio sienose prie stogo yra ištrupėję plytos, duryse yra skylės, ieškovės prašomų priteisti daiktų nesimato (t. 1, b. l. 196–199).

Iš 2010-12-31 ilgalaikio materialiojo turto inventorizacijos aprašo Nr. 1 matyti, kad natūroje buvo patikrinta ir į aprašą įrašyti daiktai: krūmapjovė FS 400 K, chemikalų purkštuvas dulkintuvas, krūmapjovė FS 450, krūmapjovė FS 400 K, pastoliai (surenkama konstrukcija). Minėtų daiktų faktinis kiekis ir vertė sutampa su buhalteriniais duomenimis (t. 1, b. l. 134–140). 2011-12-31 ilgalaikio materialiojo turto inventorizacijos apraše Nr. 1 prie daiktų krūmapjovė FS 400 K, Chemikalų purkštuvas dulkintuvas, krūmapjovė FS 450, krūmapjovė FS 400 K, pastoliai (surenkama konstrukcija) ranka įrašyta, kad minėti daiktai yra negrąžinti, nors minėtame inventorizacijos akte nurodyta, kad faktiškai rastas šių daiktų kiekis ir vertė atitinka buhalterinius duomenis (t. 1, b. l. 116–122). Iš 2010-12-31 trumpalaikio turto inventorizacijos aprašo Nr. 3 matyti, kad natūroje buvo patikrinta ir į aprašą įrašyti daiktai: danteliai 0202-114, dangteliai 0704-001, kamštis 740*1003214, uniflex EKP 4,5 skalūnas, modif. hermetikas arm., polistireninis putplastis, polistirenas, vamzdis PND sk. 50, šlaitų tvirtinimo denblis Secumat ES 601, metalinės apkabos Pecor Coupling Band D1, PVC alkūnė DN 250x45, PVC remontinė mova DN315, PVC trišakis DN 250x200x45, PVC trišakis DN250x200x45, PVC trišakis DN315x200x45, armatūra d6 Bst500m (ritėse), kampuotis 63x63x6x6000, kampuotis 50x50x5x6000, dujinis degiklis (rankena 380 mm žarna 10 m red), lazerinis proj. nuol. signalizatorius UKL-1 (2 vnt.). Minėtų daiktų faktinis kiekis ir vertė sutampa su buhalteriniais duomenimis (t. 1, b. l. 128–133). 2011-12-31 trumpalaikio turto inventorizacijos apraše Nr. 3 nurodyta, kad minėti daiktai yra apskaityti ieškovės buhalteriniuose duomenyse, tačiau faktinis jų kiekis ir vertė apraše neįrašytas pastabose nurodant, kad minėti daiktai yra pas G. (t. 1, b. l. 123–127). Teismas sprendė, jog vien ta aplinkybė, kad minėti daiktai yra ieškovės buhalterinėje apskaitoje, dar neįrodo, kad minėti daiktai yra pas atsakovą. Liudytoja buhalterė R. M. parodė, kad atsakovas užrakino minėtus daiktus sandėlyje, todėl ji pastabose nurodė, kad jie yra pas G. Ji taip pat nurodė, kad paskutinį kartą tuos daiktus matė 2011 m. lapkričio mėnesį, 2011 m. gruodžio mėnesį tų daiktų natūroje nematė, nes jau buvo užrakintas sandėlis. Liudytojas V. M., kuris buvo inventorizacijos komisijos narys, parodė, kad 2011-12-31 atliekant inventorizaciją į sandėlį įeiti negalėjo, o per langą daiktų nematė. Todėl tiek R. M., tiek V. M. 2011-12-31 atliekant inventorizaciją minėtų daiktų natūroje nematė, į atsakovui priklausantį sandėlį nebuvo įėję, todėl, teismo nuomone, negalima teigti, kad ieškinyje nurodyti daiktai tikrai buvo pas atsakovą. Kadangi nuo 2010-12-31 trumpalaikio turto inventorizacijos aprašo surašymo iki 2011-10-14, kai minėto sandėlio savininku tapo atsakovas T. G., praėjo daugiau nei 10 mėnesių, teismo nuomone, per šį laikotarpį ieškovės prašomi priteisti daiktai galėjo būti prarasti ir dėl kitų priežasčių. 2011-12-31 inventorizacijos apraše Nr. 3 nurodyta, kad 4 vnt. danteliai 0202-114, 4 vnt. dangteliai 0704-001, 9 vnt. kamščių 740*1003214 turėjo būti pas atsakovą, tačiau ieškovės prašomų priteisti daiktų sąraše minėti daiktai nenurodyti. Liudytojas V. K. parodė, kad buvo sutarta su atsakovu, kad jie per mėnesį išsikraustys, tačiau neišsikraustė, nes neturėjo kur susidėti daiktų. Nors ieškovei raštiškai nebuvo pranešta, kad sandėlio savininku tapo T. G., tačiau K. M. teismo posėdžio metu paaiškino, kad apie pastato pardavimą žinojo. Liudytojas E. O. taip pat parodė, kad apie pardavimą visi žinojo, taip pat ir ieškovė, o T. G. davė terminą išsikraustyti, bet ieškovė neišsikraustė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, įsigijęs sandėlį iš karto neuždėjo savo spynų, o ieškovės darbuotojai, žinodami, kad pasikeitė pastato savininkas ir turėdami laiko, galėjo išsinešti daiktus iš sandėlio iki kol kilo konfliktas su atsakovu dėl priestato išardymo, po kurio atsakovas uždėjo spynas.

Teismas pažymėjo, kad vindikacijos objektas yra individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Individualiai apibrėžtu daiktu priimta laikyti daiktą, kuris turi visumą požymių, leidžiančių be klaidų jį išskirti iš tapačių daiktų masės. Liudytojas D. T. parodė, kad su T. G. buvo nuvažiavę pažiūrėti sandėlio prieš Kalėdas, tuo metu sandėlyje buvo visokių bačkų, rusiškų automobilio variklių, padangų, malkų, lentų ir kitokio šlamšto. Liudytoja R. D. parodė, kad 2011 m. gruodžio gale ji buvo įėjusi į sandėlį, sandėlyje ji matė lentynas, suplyšusius drabužius, plėveles, lentynose dar buvo kažkas iš metalo, taip pat visokių šiukšlių, ji nepamena, ar kai vaikščiojo po sandėlį buvo didelių gabaritų daiktų. Liudytojas apylinkės inspektorius J. M. parodė, kad prie atsakovui priklausančio sandėlio buvo atvykęs, kai gavo pranešimą, kad prie sandėlio ardoma pastogė. Jis sandėlyje matė, kad yra kažkokio inventoriaus, gal ir agregatų, buvo ir statybinio inventoriaus, pastoliai, lentos, tačiau negali išvardinti, kokie ten daiktai buvo. Liudytojas E. O. nurodė, kad atsakovas žinojo, kad tame pastate yra laikomi ieškovės daiktai. Jis nurodė, kad sandėlio perėmimo dieną jis su T. G. prie sandėlio nevažiavo, jie ten buvo prieš tai, gal prieš mėnesį ar daugiau, tada jie apžiūrėjo visą teritoriją, apėjo aplink, o į vidų nebuvo įėję, per langus pažiūrėjo, todėl, atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, kad sandėlio pardavimo dieną atsakovas žinojo, kokie konkrečiai daiktai buvo sandėlyje ir ar iš viso ieškinyje išvardinti daiktai buvo sandėlyje. Liudytoja R. M. parodė, kad sandėlyje buvo saugomas inventorius, t. y. pastoliai, detalės, krūmapjovės, statybinės medžiagos, likusios nuo objektų. Direktoriaus liepimu ji iš sandėlio išsivežė dokumentus, tačiau sandėlyje liko visas inventorius. Ji parodė, kad 2012-12-31 inventorizacijos metu tie daiktai buvo tame sandėlyje, nors vėliau nurodė, kad į sandėlį 2012-12-31 įėjus nebuvo, nes ten uždėtos spynos. Liudytoja T. C. parodė, kad jau keturi metai kaip nedirba, iki 2008 m. visi daiktai buvo sandėlyje. Vėliau už sandėlyje esančias medžiagas buvo atsakingas V. M., kuris parodė, kad sandėlyje buvo laikomi ieškovui priklausantys daiktai, t. y. lazeriai, kampuočiai, pastoliai, varikliai, atsarginės detalės, dar buvo statybinių medžiagų, du lazeriai ir jų kojos, polistirolas, chemikalų purkštuvas-dulkintuvas, drenažinis vamzdis, chemikalų purkštuvas. 2011-12-31 atliekamos inventorizacijos metu į sandėlį įeiti jis negalėjo, pro langą daiktų nematė. Teismas, atsižvelgęs į minėtą aplinkybę, sprendė, kad negalima daryti išvados, kad minėti daiktai, atsakovui tapus sandėlio savininku, vis dar buvo sandėlyje. Liudytojas V. K. parodė, kad detalės buvo atsakovui priklausančiame sandėlyje, paskutinį kartą jas matė 2011 m. pavasarį, daugiau tų detalių nematė, po to į sandėlį nebuvo įėjęs. Liudytojas A. M. parodė, kad sandėlyje paskutinį kartą buvo prieš metus. Jis nurodė, kad ten buvo laikomos visos atsarginės detalės, jų išvardinti negali, buvo laikomi nivelyrai, žoliapjovės. Teismas, įvertinęs skirtingus liudytojų parodymus, sprendė, kad negalima nustatyti, ar ieškovės prašomi priteisti daiktai buvo sandėlyje, kai jo savininku tapo T. G., o jei ir buvo, tai kokie konkretūs daiktai jame buvo.

Teismas sprendė, kad ieškovės direktoriaus A. M. 2000-04-26 įsakymas Nr. 15 ir 2004-09-08 įsakymas Nr. 32 dėl ieškovės nuosavybės teise įsigyto ilgalaikio ir trumpalaikio turto laikymo sandėlyje nėra pakankami įrodymai, kad ieškovės nuosavybės teise įsigytas ilgalaikis ir trumpalaikis turtas buvo sandėlyje, kai jo savininku tapo atsakovas, kadangi minėti įsakymai buvo priimti 2000 m. ir 2004 m., o atsakovas sandėlį įsigijo 2011-10-14. Teismas nustatė, kad atsakovo ir ieškovės nesiejo prievoliniai santykiai, o E. O. sutarties pasirašymo metu atsakovui garantavo, kad parduodamas pastatas nėra suteiktas panaudai. Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo daiktai yra valdomi atsakovo, todėl ieškinį CK 4.95 straipsnio pagrindu atmetė. Atsakovo atstovas prašė priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, tačiau atsakovui nepateikus teismui jokių bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų, teismas bylinėjimosi išlaidų atsakovui iš ieškovės nepriteisė.

III. Apeliacinio skundo argumentai

Ieškovė apeliaciniu skundu (t. 2, b. l. 43–48) prašo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013-11-27 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkinti, priteisti iš atsakovo neteisėto valdymo ieškiniu prašomus daiktus, kurių bendra vertė 30 903,78 Lt, grąžinti teisėtam savininkui – ieškovei, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu dėl šių argumentų:

Teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas. Liudytojai buhalterė R. M., buvęs bendrovės vadovas A. M., buvusi bendrovės buhalterė T. C., bendrovės mechanikas V. M., buvęs bendrovės akcininkas V. K., J. M., E. O., ieškovės direktorius K. M. aiškiai ir nuosekliai paaiškino, kiekvienas jų iš esmės patvirtino, kad ieškinyje minimus daiktus ieškovė valdė nuosavybės teise, taip pat tai, kad jie buvo saugomi būtent pastate-sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Kėdainių rajone, bei tai, kad šiuos daiktus, užkabindamas savo spynas, pasisavino būtent atsakovas. Teismui buvo pateikti ne tik nuodugniai išanalizuoti asmenų paaiškinimai, bet ir konkretūs rašytiniai įrodymai: ilgalaikio turto apskaitos kortelės, ilgalaikio turto įvedimo į eksploataciją aktai, sąskaitų išrašai, įrodantys konkrečių daiktų įsigijimą, kainą, bankų mokėjimo nurodymai, ieškovės direktoriaus įsakymai dėl daiktų laikymo (duomenys neskelbtini), kaime esančiame sandėlyje, inventorizacijos aprašai, pasirašyti atsakingų bendrovės darbuotojų, bei kita bylos medžiaga. Atsakovas šioje byloje liudytojais pasikvietė savo gyvenimo draugę R. D. bei savo draugą D. T., kurių parodymų davimo procese vienu momentu teisėja lyg ir nutvėrė juos duodant, švelniai tariant, netikrus parodymus, kuomet buvo painiojamasi atsakant į tuos pačius klausimus dėl tų pačių aplinkybių. Šių liudytojų parodymų subjektyvumas buvo aiškiai jaučiamas ir atsispindi šių asmenų atsakymuose į ieškovės atstovo klausimus, kurie užfiksuoti 2013-09-18 teismo posėdžio protokole, kuomet uždavus liudytojai R. D. klausimą, kiek jos žiniomis vertinami ginčo daiktai, ji per neapdairumą atsakė, kad keliomis dešimtimis tūkstančių, tačiau paklausta, ar tiek gali kainuoti sandėlyje, anot jos ir jos draugo T. G., aptiktos šiukšlės, aiškiai pasimetusi, atsakyti į šį klausimą negalėjo. Teismas sprendime nors ir pripažino, kad savo spynas uždėjo būtent atsakovas T. G., taip fiziškai atimdamas bet kokią galimybę ieškovei patekti prie saugomų sandėlyje savo daiktų, bet teismui vis tiek trūksta įrodymų, kad šiuos daiktus atsakovas valdė. Teismas privalėjo vadovautis ne vien įrodymais ar logika, bet ir įrodymų pakankamumo taisykle. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Teismui pasirodė labiau tikėtina, kad sandėlyje ieškovės daiktų iš viso nebuvo, negu, kad teisėsaugai pripažinęs, kad šiuos daiktus pasiėmė ir negrąžino, T. G. galėjo juos neteisėtai užvaldyti.

Teismas netinkamai taikė ir aiškino ne tik CK 4.95 straipsnio 1 dalį, bet ir CK 6.346 straipsnio nuostatas bei neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tokio pobūdžio bylose. Tinkamai išanalizavus visus byloje esančius įrodymus, liudytojų parodymus, akivaizdu, kad notariškai sudaryta pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovas iš O. įsigijo tik pastatą sandėlį, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas, apsiribodamas vieno sutarties punkto pažodiniu perrašymu, ne tik, kad neaiškino, bet absoliučiai netaikė atsakovui T. G. (sandėlio pirkėjui) aiškiai taikytino CK 6.346 straipsnio, numatančio, kad jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pirkėjas privalo imtis tokių priemonių ir atlikti tokius veiksmus, kurie pagal įprastai reiškiamus reikalavimus būtini, kad daiktai būtų tinkamai perduoti ir priimti. Sandėlio pirkėjas T. G. įsigijo tik sandėlį, o dėl jame esančių svetimų daiktų netgi ėmėsi aiškiai neteisėtų veiksmų. Teismas dėl neaiškių priežasčių nusprendė šį faktą aiškinti ieškovės nenaudai, sprendime vadovavosi Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo Ž. L. 2012-11-12 teikimu, kad medžiagos tyrimo metu T. G. nurodė, kad sandėlį pirko su jame nurodytais daiktais, už kuriuos jis sumokėjo, ir jokių daiktų nesiruošia niekam grąžinti. Iš byloje esančios sutarties 2.1 punkto seka, kad T. G. įsigijo tik pastatą sandėlį ir apie jame esančius daiktus ar juolab apmokėjimą už juos sutartyje nėra nei vieno žodžio. Lygiai taip pat kaip nerūpestingi turėtų būti vertinami ir pastato sandėlio įgijėjo T. G. veiksmai, kuriuos 2013-11-07 teismo posėdžio metu patvirtino liudytoju apklaustas E. O.. Liudytojas teismui patvirtino, kad parduodamą pastatą sandėlį jis T. G. rodė prieš 2 mėnesius iki jo pardavimo ir kad sandėlio apžiūros metu į pastato sandėlio vidų jis su T. G. nepateko, nes sandėlys buvo užrakintas. O todėl ir nurodyti, kas buvo sandėlyje, šis liudytojas negalėjo. Be to, iš minimo liudytojo parodymų seka, kad jis T. G. raktų nuo pastato sandėlio neperdavė, nes neturėjo. Todėl darytina išvada, kad pastatas buvo parduotas, tačiau jame esantys ieškovei priklausantys daiktai toliau liko ir buvo saugojami pastate sandėlyje. Šių aplinkybių teismas net nevertino, sprendime formaliai, bet neteisėtai aiškino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, o būtent, kad ieškovė neįrodė faktinį ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių. Tačiau būtent ieškovė įrodė, kad: 1) ieškovė turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, tą patvirtina byloje esantys ir teismo sprendime aptariami ieškovės inventorizacijų aprašai, taip pat rašytiniai įrodymai –ieškovės buvusių ir esamo vadovų įsakymai apie šio turto sandėliavimo ir laikymo vietą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios, tą patvirtina tiek notarinė sandėlio pirkimo–pardavimo sutartis, sandėlio pardavėjo įgalioto asmens E. O. parodymai, o taip pat liudininkais apklausti ieškovės darbuotojai, iš kurių mechanikas V. M. teismui patvirtino, kad kiekvieną dieną ieškovės inventoriumi būdavo aprūpinami bendrovės darbuotojai, kurie darbo įrankius po darbo grąžindavo į sandėlį (duomenys neskelbtini), Kėdainių rajone, kur jie buvo užrakinami bei saugomi; buvęs akcininkas V. K. patvirtino, kad sandėlys ne tik būdavo rakinamas, bet jį prižiūrėdavo ir prieš sandėlį atskirame pastate dirbę ir sandėlį saugoję sargai; 3) daiktą valdo atsakovas, tą patvirtino Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo Ž. L. 2012-11-12 teikimas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai, šį faktą patvirtina Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo Ž. L. 2012-11-12 teikimas, kad T. G. sandėlyje buvusių daiktų nesiruošia grąžinti; 5) daiktas yra natūra, tą patvirtina liudytojo J. M., buvusio apylinkės inspektoriaus parodymai, kad jam užėjus į sandėlį, kartu su ieškovės direktoriumi K. M. ir T. G., jis matė įvairius daiktus, įrankius, tame tarpe statybines medžiagas, o taip pat pastolius; 6) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių šį faktą, o taip pat to neneigia nei ieškovė, nei atsakovas.

Ieškovė įvykdė pareigą įrodyti savo reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes. Iš pateiktų ilgalaikio turto apskaitos kortelių, kuriose yra duomenys apie turto priklausymą būtent ieškovei bei apie turto eksploatacijos laiką, o taip pat iš teismui pateiktų turto įvedimo į eksploataciją aktų matyti, kad tas turtas yra juridinio asmens turtas. Sąskaitų išrašai patvirtina, kad būtent ieškovė 2005-02-15 už 2 260 Lt įsigijo krūmapjovę, pervesdama pinigus į pardavėjos G. K. individualios įmonės sąskaitą.

Teismas sprendime nurodė, kad „atsakovas įsigijęs sandėlį iš karto neuždėjo savo spynų, o ieškovo darbuotojai, žinodami, jog pasikeitė pastato savininkas ir turėdami laiko, galėjo išsinešti daiktus iš sandėlio iki kol kilo konfliktas su atsakovu dėl priestato išardymo, po kurio atsakovas uždėjo savo spynas“, ieškovo daiktai sandėlyje buvo laikomi ir jų ieškovo darbuotojai neiškraustė iki kol atsakovas T. G. uždėjo savo spynas, tai reiškia teismas ieškinį atmetė, darydamas neteisingą išvadą, kad ieškovas neįrodė, kad atsakovas „užgrobė“ ieškovo daiktus, pats pripažindamas, kad yra priešingai. Tad kadangi įrodomieji faktai, t. y. įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas privalo daryti išvadą apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių egzistavimą, šiuo atveju pripažįstami paties teismo, bet išvados daromos priešingos, tai rodo aiškų teismo šališkumą bei skundžiamo sprendimo neteisėtumą.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Ginčas tarp šalių šioje byloje kilo dėl kilnojamųjų daiktų išreikalavimo iš atsakovo CK 4.95 straipsnio pagrindu.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje ne kartą pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-40/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-05-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002-06-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2002). Taigi, reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai.

Nagrinėjamuoju atveju ieškovė reiškė ieškinį išreikalauti iš atsakovo svetimo neteisėto valdymo konkrečius ieškinyje nurodytus daiktus (t. 1, b. l. 48–52), kurių vertė 30 903,78 Lt. Teismas ieškinį atmetė, nurodęs, kad ieškovė neįrodė, jog ginčo daiktai yra valdomi atsakovo.

Apeliantės nuomone, teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas. Liudytojai buhalterė R. M., buvęs bendrovės vadovas A. M., buvusi bendrovės buhalterė T. C., bendrovės mechanikas V. M., buvęs bendrovės akcininkas V. K., J. M., E. O., ieškovės direktorius K. M. aiškiai ir nuosekliai paaiškino, kiekvienas jų iš esmės patvirtino, kad ieškinyje minimus daiktus ieškovė valdė nuosavybės teise, taip pat tai, kad jie buvo saugomi būtent pastate-sandėlyje, esančiame (duomenys neskelbtini), Kėdainių rajone, bei tai, kad šiuos daiktus, užkabindamas savo spynas, pasisavino būtent atsakovas. Be to, teismas privalėjo vadovautis ne vien įrodymais ar logika, bet ir įrodymų pakankamumo taisykle – kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Kolegija, išanalizavusi šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir rašytinius įrodymus, sprendžia, kad nei vienas iš įrodymų nepatvirtina aplinkybės, jog ieškovės 2013-04-16 šioje byloje pareikštu ieškiniu prašomi išreikalauti konkretūs kilnojamieji daiktai natūra yra pas atsakovą. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškinyje nurodyti daiktai nuosavybės teise priklauso ieškovei. Tačiau, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, vien ta aplinkybė, kad minėti daiktai yra ieškovės buhalterinėje apskaitoje, dar neįrodo, kad daiktai yra pas atsakovą. Liudytojų parodymais nustatyta, kad paskutinė daiktų inventorizacija buvo atlikta 2011-12-31 neįėjus į sandėlio patalpas. Liudytoja buhalterė R. M. parodė, kad atsakovas užrakino minėtus daiktus sandėlyje, todėl ji pastabose nurodė, kad jie yra pas G. Ji taip pat nurodė, kad paskutinį kartą tuos daiktus matė 2011 m. lapkričio mėnesį, 2011 m. gruodžio mėnesį tų daiktų natūroje nematė, nes jau buvo užrakintas sandėlis (t. 2, b. l. 12–13). Liudytojas V. M., kuris buvo inventorizacijos komisijos narys, parodė, kad 2011-12-31 atliekant inventorizaciją, į sandėlį įeiti negalėjo, o per langą daiktų nematė (t. 2, b. l. 13). Vadovaujantis šiais parodymais, kolegijos nuomone, apylinkės teismas visiškai pagrįstai nurodė, kad tiek R. M., tiek V. M. 2011-12-31 atliekant inventorizaciją minėtų daiktų natūroje nematė, į atsakovui priklausantį sandėlį nebuvo įėję, todėl negalima teigti, kad ieškinyje nurodyti daiktai tikrai buvo pas atsakovą netgi 2011-12-31 inventorizacijos metu, jau nekalbant apie daiktų buvimą pas atsakovą vindikacinio ieškinio pareiškimo ir bylos nagrinėjimo metu. Be to, apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nuo 2010-12-31 trumpalaikio turto inventorizacijos aprašo surašymo iki 2011-10-14, kai minėto sandėlio savininku tapo atsakovas T. G., praėjo daugiau nei 10 mėnesių, todėl per šį laikotarpį ieškovės prašomi priteisti daiktai, laikyti gana prastos būklės sandėlio patalpose (kurio, kaip matyti iš fotonuotraukų, 1 t., b. l. 197–198, durys aplūžę, kai kurie langai išdaužyti, sienose skylės) galėjo būti prarasti ir dėl kitų priežasčių.

Ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. ilgalaikio turto apskaitos kortelės, ilgalaikio turto įvedimo į eksploataciją aktai, sąskaitų išrašai, bankų mokėjimo nurodymai, inventorizacijos aprašai, patvirtina tik konkrečių daiktų įsigijimą už tam tikrą kainą, taip pat patvirtina, kad daiktai buvo ir tebėra ieškovės buhalterinėje apskaitoje, t. y., kad ginčo daiktai priklauso ieškovei. Tačiau nei šie rašytiniai įrodymai, nei 2000 m. ir 2004 m. priimti ieškovės direktoriaus įsakymai dėl daiktų laikymo (duomenys neskelbtini) kaime esančiame sandėlyje, kolegijos nuomone, nėra pakankami konstatuoti aplinkybę, jog ieškovei nuosavybės teise priklausantis ilgalaikis ir trumpalaikis turtas, kurį šioje byloje pareikštu ieškiniu prašoma išreikalauti iš atsakovo, yra (buvo) natūra pas atsakovą vindikacinio ieškinio pareiškimo ir bylos nagrinėjimo metu. Tai, ar šie daiktai buvo sandėlyje tuo metu, kai sandėlio savininku tapo atsakovas, t. y. 2011-10-14, kolegijos nuomone, šioje byloje pareikšto vindikacinio ieškinio patenkinimui nėra reikšminga, todėl kolegija šių aplinkybių neanalizuoja ir nenustatinėja.

Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog faktą, kad daiktus valdo atsakovas ir juos valdo neteisėtai, patvirtina Kauno apskrities VPK Kėdainių rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo Ž. L. 2012-11-12 teikimas. Kolegijos nuomone, nurodytas teikimas patvirtina tik tai, jog ieškovė 2012-10-12 kreipėsi į Kėdainių policijos komisariatą su prašymu įpareigoti T. G. grąžinti jai priklausančius daiktus, tačiau ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Atsakovas T. G. teismo posėdžio metu neigė davęs parodymus, jog sandėlį pirko su jame esančiais ginčo daiktais, už kuriuos sumokėjo ir niekam jokių daiktų nesiruošia grąžinti, atsakovas paaiškino, jog galvojo, kad kalba eina apie šiukšles, malkas ir lentynas, atsakovui tyrėjas jokio grąžintinų daiktų sąrašo nepateikė.

Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, „kad atsakovas, įsigijęs sandėlį iš karto neuždėjo savo spynų, o ieškovės darbuotojai, žinodami, kad pasikeitė pastato savininkas ir turėdami laiko, galėjo išsinešti daiktus iš sandėlio iki kol kilo konfliktas su atsakovu dėl priestato išardymo, po kurio atsakovas uždėjo spynas“, pats pripažino, kad ieškovės sandėlyje daiktai buvo laikomi ir jų ieškovės darbuotojai neiškraustė iki atsakovas T. G. uždėjo savo spynas, tačiau ieškinį atmetė, nusprendęs, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas „užgrobė“ ieškovės daiktus.

Kadangi, kaip jau minėta, tai, ar ginčo daiktai buvo sandėlyje, kai jo savininku tapo atsakovas, t. y. 2011-10-14, nėra reikšminga šioje byloje pareikšto vindikacinio ieškinio patenkinimui, kolegija, atmesdama šį apeliantės argumentą, pažymi tik tiek, kad šioje byloje ieškinys atmestas visiškai ne dėl to, kad ,,ieškovė neįrodė, jog atsakovas „užgrobė“ ieškovės daiktus“, o dėl to, kad ieškovė neįrodė, jog ieškovės vindikaciniu ieškiniu prašomi išreikalauti daiktai natūra buvo pas atsakovą tiek ieškinio pareiškimo metu, tiek sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo metu.

Esant išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

apeliacinį skundą atmesti.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai:                                                                       Aušra Baubienė

Dalė Burdulienė

Jolita Cirulienė