Administracinė byla Nr. A-2898-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04940-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 9.4.1.1; 9.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. N. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Pareiškėjas K. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas panaikinti: 1) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. balandžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-10)FR0680-231 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 2) VMI 2015 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. FR0682-402 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. S-175(7-178/2015) (toliau – ir MGK sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad VMI Akcizų administravimo departamento Kontrolės ir stebėsenos skyriaus III poskyris atliko pareiškėjo patikrinimą ir apskaičiavo jam mokėtiną 1 193,81 Eur akcizą. Akcizas buvo apskaičiuotas, kadangi Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nustatyta, jog pareiškėjas (duomenys neskelbtini), Šiaulių r., 2010 m. gegužės 31 d. V. R. priklausančioje sodyboje, ūkiniame pastate, veikdamas tarpusavyje susitarusių bendrininkų grupėje, iš neteisėtai pagamintos 3 500 litrų brogės (toliau tekste vadinama „raugu“), tinkamos naminei degtinei gaminti, kurios tūrinė etilo alkoholio koncentracija 8,0 proc., neteisėtai, turėdami tikslą realizuoti, kėsinosi pagaminti 280 litrų absoliutaus etilo alkoholio. Pareiškėjas su Patikrinimo akte apskaičiuotu 1 193,81 Eur akcizu nesutiko ir pateikė skundą VMI, kuri 2015 m. birželio 19 d. sprendimu Nr. FR0682-402 paliko galioti ankstesnį sprendimą ir papildomai apskaičiavo 511 Eur delspinigius. Nesutikdamas su šiais sprendimais, pareiškėjas pateikė skundą MGK, kuri 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu Nr. S-175(7-178/2015) pakeitė VMI sprendimą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 1 193,81 Eur akcizą bei 442 Eur akcizo delspinigius. Tačiau pareiškėjas su tokiais sprendimais nesutiko ir manė, jog jie yra nepagrįsti bei neteisėti. Šiame kontekste pareiškėjas pažymėjo, kad pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Sąjungos Tarybos direktyvą Nr. 2008/118/EB dėl bendros akcizų tvarkos, panaikinanti Direktyvą 92/12/EEB (toliau – ir Direktyva Nr. 2008/118/EB), ir Lietuvos Respublikos akcizų įstatymą (toliau – ir Akcizų įstatymas), prievolė mokėti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu, kuriuo gali būti laikoma akcizais apmokestinamų prekių gamyba. Tuo tarpu, pareiškėjo teigimu, raugas nėra alkoholinis gėrimas ir iš jo tik buvo galima pagaminti tam tikrą kiekį alkoholio. Šiuo aspektu pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Akcizų įstatymas nustato, jog akcizu gali būti apmokestinamas alus (23 str.), vynas iš šviežių vynuogių ir kiti fermentuoti gėrimai (24 str.), tarpiniai produktai (25 str.) ir etilo alkoholis (26 str.). Tačiau raugas, pareiškėjo tvirtinimu, negali būti priskiriamas nei vienai iš šių alkoholio rūšių. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas nurodė, kad akcizu gali būti apmokestinama prekė, tačiau ne sudėtinės dalys, iš kurių gali būti pagaminta apmokestinama prekė. Be to, akcizu apmokestinama tik prekė, išleista į apyvartą ir tinkama vartojimui (Direktyvos Nr. 2008/118/EB 7 str. 2 d. „c“ p., Akcizų įstatymo 9 str. 7 d.). Tačiau MGK nesiaiškino, ar raugas yra produktas, kuris tinkamas vartojimui, ar tai yra tik mišinys, iš kurio ateityje galėjo būti pagamintas alkoholinis gėrimas. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad Direktyvoje Nr. 2008/118/EB nurodyta, jog tuo atveju, kai prekės laikomos visiškai sunaikintomis ir jų negalima panaudoti kaip akcizais apmokestinamų prekių, negalima reikalauti, kad būtų sumokėtas akcizas. Atitinkamai nagrinėjamu atveju raugas buvo sunaikintas. Pareiškėjas taip pat nesutiko su jam apskaičiuotais delspinigiais, nes apie prievolę sumokėti akcizą jis sužinojo tik 2015 m. gegužės mėn., o delspinigiai buvo apskaičiuoti nuo 2010 m. birželio 1 d., t. y. nuo to momento, kai buvo išpiltas raugas, už kelis metus, nors apie raugą VMI buvo žinoma jau 2010 m., todėl tokia delspinigių suma susidarė dėl VMI neveikimo. Teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, kad raugas galėtų būti vertinamas kaip tarpinis produktas, tačiau jis neatitinka etilo alkoholio sąvokos, kadangi tai nėra galutiniam vartojimui skirtas produktas.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 21–24) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

VMI nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas pažeidė Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, numatančią, kad akcizais apmokestinamos prekės privalo būti gaminamos, perdirbamos, maišomos, laikomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Pagal Akcizų įstatymo 10 straipsnio 7 dalį asmuo, pažeidęs įstatymo 4 straipsnio 1 dalies reikalavimus, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą, apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną, ir sumokėti akcizus, tačiau pareiškėjas akcizų deklaracijos nepateikė. Pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktą ir 8 punktą prievolė mokėti akcizus atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje bei laikomas specialiais ženklais – banderolėmis – nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes. Akcizų suma apskaičiuojama taikant akcizų tarifus, galiojusius prievolės atsiradimo dieną. Taigi, VMI teigimu, mokestinio patikrinimo metu už raugą, kuris skirtas naminių stiprių alkoholinių gėrimų gamybai, pagrįstai buvo apskaičiuotas 12 365 Lt (3 500 l × 44,16 Lt × 8,0 proc.) akcizas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas veikė bendrininkų grupėje, apskaičiuota 12 365 Lt akcizo suma buvo padalinta į tris lygias dalis – po 4 122 Lt (12 365 : 3), t. y. 1 193,81 Eur. Šiame kontekste VMI kartu atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu nustatytų aplinkybių neginčijo. Atitinkamai, įvertinus minėtame teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes, nekyla abejonių dėl ginčo alkoholio atitikimo 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyvos Nr. 92/83/EEB dėl akcizų už alkoholį ir alkoholinius gėrimus, struktūrų suderinimo (toliau – ir Direktyva Nr. 92/83/EEB) 20 straipsnyje bei Akcizų įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje pateiktai etilo alkoholio sąvokai, todėl nėra pagrindo manyti, kad ginčo alkoholis nėra etilo alkoholis. Tuo tarpu akcizais apmokestinamo produkto teisėtas ar neteisėtas pagaminimas už akcizo mokėjimo laikino atidėjimo režimo ribų suponuoja prievolės mokėti taikytiną akcizą atsiradimą. VMI taip pat pažymėjo, kad Akcizų įstatymas nenumato, jog sunaikintas neteisėtai pagamintas etilo alkoholis yra atleidžiamas nuo akcizų, o nustatyti tokį atleidimo nuo akcizų pagrindą neįpareigoja ir Europos Sąjungos direktyvos. Dėl delspinigių VMI paaiškino, kad pareiškėjui laiku neįvykdžius savo pagrindinės prievolės, atsiranda nauja prievolė – sumokėti delspinigius už pradelstą laikotarpį. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo pateikti akcizų deklaraciją ir sumokėti akcizą, pareiškėjui nesumokėjus 4 122 Lt (1 193,81 Eur) akcizo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 97 straipsnio 2 dalimi, apskaičiuoti ir MGK sprendimu sumažinti iki 442 Eur delspinigiai. Šiame kontekste VMI nurodė, kad sutinka su MGK sprendimu ir mano, jog jis yra teisingas bei pagrįstas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu (b. l. 35–39) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu, įvykdęs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 201 straipsnio 1 dalyje (Neteisėtas naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas). Teismo nuosprendyje nustatyta, kad pareiškėjas, G. G. ir asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla išskirta, 2010 m. gegužės 31 d. Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), V. R. priklausančioje sodyboje, ūkiniame pastate, veikdami tarpusavyje susitarusių bendrininkų grupėje, iš neteisėtai pagaminto 3 500 litrų raugo, tinkamo naminei degtinei gaminti, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija 8 proc., neteisėtai, turėdamas tikslą realizuoti, kėsinosi pagaminti 280 litrų absoliutaus (100 proc.) etilo alkoholio, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Atitinkamai nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neteisėtai pagaminto 3 500 litrų raugo apmokestinimo akcizų mokesčiu.

Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog viena iš akcizais apmokestinamų prekių yra etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, kaip šios prekės apibrėžtos šio įstatymo 3 straipsnyje. Akcizų įstatymo (redakcijos, įsigaliojusios 2010 m. balandžio 20 d.) 3 straipsnio 14 dalis apibrėžė, kad etilo alkoholis – visi šie produktai: 1) KN 2207 ir 2208 pozicijose klasifikuojami produktai, kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija procentais yra didesnė kaip 1,2 proc.; 2) KN 2204, 2205 ir 2206 pozicijose klasifikuojami produktai, kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija procentais yra didesnė kaip 22 proc.; 3) etilo alkoholio turintys produktai nepaisant, ar tai mišinys, ar ne. Iš esmės analogiškas etilo alkoholio apibrėžimas įtvirtintas ir Direktyvos Nr. 92/83/EEB 20 straipsnyje. Taigi, teismo vertinimu, mokesčių administratorius ir MGK pagrįstai pareiškėjo pagamintą raugą priskyrė etilo alkoholiui, kadangi produktai, nepaisant ar tai mišinys, ar ne, turintys etilo alkoholio, pagal aptartus apibrėžimus priskiriami akcizais apmokestinamoms prekėms. Tuo tarpu pareiškėjo teiginys, kad produktas gali būti apmokestinamas akcizų mokesčiais tik tada, kai jis tampa tinkamu vartoti (tampa alkoholiniu gėrimu), nepagrįstas, nes akcizų teisinis reglamentavimas nustato ne tik alkoholinių gėrimų, bet ir etilo alkoholio apmokestinimą akcizais, o nagrinėjamu atveju, kaip minėta, pareiškėjo pagamintas produktas, nors ir nėra alkoholinis gėrimas, atitinka aptartą etilo alkoholio sąvoką. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) jau yra suformavęs teismų praktiką tokio pobūdžio bylose ir laikosi pozicijos, kad raugas, jo sudėtyje esant etilo alkoholio, atitinka minėtoje direktyvoje ir Akcizų įstatyme įtvirtintą etilo alkoholio sąvoką (rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A575-1395/2012). Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos ir vertinti, jog pareiškėjo pagamintas raugas nėra etilo alkoholis. Taigi, pareiškėjo argumentus, kad jo pagamintas raugas negali būti priskiriamas nei vienai akcizais apmokestinamų prekių grupei, teismas vertino kaip nepagrįstus.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Akcizų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis numato, jog šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytos akcizais apmokestinamos prekės, už kurias akcizai dar nesumokėti, privalo būti gaminamos, perdirbamos, maišomos, laikomos akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Analogišką taisyklę įtvirtina ir Direktyvos Nr. 2008/118/EB 15 straipsnio 2 dalis. Tuo tarpu šiuo atveju pareiškėjas, pažeisdamas aptartas Direktyvos Nr. 2008/118/EB ir Akcizų įstatymo nuostatas, gamino ir laikė akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Atitinkamai Akcizų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje atsiranda už akcizais apmokestinamas prekes, pagamintas (įskaitant neteisėtai pagamintas) Lietuvos Respublikoje ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje. Akcizų įstatymo 10 straipsnio 7 dalis nustato, kad jeigu asmuo, pažeisdamas šio įstatymo <...> reikalavimus, bet kokiu būdu pagamina akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, jis privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo dienos pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą, apskaičiuotą taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių pagaminimo dieną. Direktyva Nr. 2008/118/EB taip pat numato, kad akcizais apmokestinamos prekės (tarp jų ir alkoholis) yra apmokestinamos jų gamybos Bendrijos teritorijoje metu (2 str.), o prievolė apskaičiuoti akcizus atsiranda išleidimo vartoti metu (7 str. 1 d.). Šios direktyvos tikslais „išleidimas vartoti“ yra, be kita ko, akcizais apmokestinamų prekių gamyba, įskaitant neteisėtą gamybą, netaikant joms akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo (7 str. 2 d. „c“ p.). Taigi akcizais apmokestinamo produkto teisėtas ar neteisėtas pagaminimas už akcizo mokėjimo laikino atidėjimo režimo ribų lemia prievolės mokėti akcizų mokestį atsiradimą. Asmuo, kuriam tenka prievolė mokėti apskaičiuotus akcizus, yra akcizais apmokestinamų prekių gamybos atveju asmuo, gaminantis akcizais apmokestinamas prekes, ir neteisėtos gamybos atveju – bet kuris kitas asmuo, dalyvaujantis jų gamyboje (8 str. 1 d. „c“ p.). Remdamasis šiomis nuostatomis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui neteisėtai pagaminus akcizais apmokestinamas prekes ne akcizais apmokestinamų prekių sandėlyje, prekės laikomos išleistomis vartoti, o tai suponuoja prievolės sumokėti akcizų mokestį atsiradimą. Pagal aptartą teisinį reglamentavimą, prievolę sumokėti akcizų mokestį pareiškėjas privalėjo įvykdyti ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo dienos, pateikdamas akcizų deklaraciją ir joje deklaruodamas mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą. Kadangi pareiškėjas prievolės sumokėti akcizų mokestį nustatyta tvarka neįvykdė, mokesčių administratorius patikrinimo metu pagrįstai priskaičiavo mokėtiną už pagamintas prekes akcizų sumą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, kad nagrinėjamu atveju akcizais apmokestinamos prekės nebuvo pagamintos, o tik buvo ruošiamasi jų gamybai, teismas pažymėjo, jog iš įsiteisėjusiame teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių matyti, kad pareiškėjas pagamino 3 500 litrų raugo, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija 8 proc. Kaip minėta, šis pagamintas produktas atitinka etilo alkoholio sąvoką. Taigi, priešingai, nei teigia pareiškėjas, akcizais apmokestinamas produktas de facto buvo pagamintas, o ne tik buvo ruošiamasi jį gaminti. Todėl teismas atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad nagrinėjamu atveju buvo apmokestintos sudedamosios dalys, o ne prekės. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad neteisėtai pagamintas etilo alkoholis buvo sunaikintas, neatleidžia pareiškėjo nuo akcizų mokesčių sumokėjimo. Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad pagal akcizų teisinį reglamentavimą, prievolė mokėti akcizų mokestį atsiranda akcizais apmokestinamų prekių gamybos metu. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad Akcizų įstatymas nenumato, jog sunaikintas neteisėtai pagamintas etilo alkoholis yra atleidžiamas nuo akcizų. Nustatyti tokio atleidimo nuo akcizų pagrindo neįpareigoja <...> aktualios ES direktyvos (rėmėsi LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007). Pareiškėjo nurodomos Direktyvos Nr. 2008/118/EB nuostatos taip pat nenumato valstybių narių pareigos nustatyti tokį atleidimo pagrindą. Šios direktyvos preambulės 9 punktas numato, kad neturėtų atsirasti prievolė apskaičiuoti mokestį už <...> prekes, kurios tam tikromis aplinkybėmis buvo sunaikintos <...>. Direktyvos Nr. 2008/118/EB 7 straipsnio 4 dalis numato, kad nelaikomas išleidimu vartoti visiškas akcizais apmokestinamų prekių, kurioms taikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, sunaikinimas <...>. Tačiau šiuo atveju akcizais apmokestintoms prekėms toks režimas nebuvo taikomas.

Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius ir mokestinį ginčą nagrinėjusi MGK tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, todėl priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus dėl neteisėtai pagaminto 3 500 litrų raugo apmokestinimo akcizų mokesčiu.

Vertindamas pareiškėjo teiginius dėl jam apskaičiuotų akcizų delspinigių, teismas pažymėjo, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį. MAĮ 97 straipsnio 2 dalis numato, kad tokiu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Kaip minėta, prievolę sumokėti akcizų mokestį pareiškėjas privalėjo įvykdyti ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prekių pagaminimo dienos, pateikdamas akcizų deklaraciją ir joje deklaruodamas mokėtiną už taip pagamintas prekes akcizų sumą. Remiantis Akcizų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, mokėtina akcizų suma turėjo būti sumokėta ne vėliau kaip iki šiame įstatyme nurodyto akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Taigi, teismo vertinimu, MGK skundžiamame sprendime teisingai nurodė, kad delspinigiai šiuo atveju pagrįstai buvo pradėti skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojusius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo akto rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, kad būtent mokesčių mokėtojo pareiga yra tinkamai vykdyti mokestines prievoles, o jų netinkamas vykdymas lemia teisinę pasekmę – delspinigių skaičiavimą. Taigi, teismas sprendė, kad momentas, nuo kurio pareiškėjas teigia subjektyviai sužinojęs apie mokestinę prievolę, neturi teisinės reikšmės delspinigių apskaičiavimui. Taip pat nėra teisiškai reikšminga tai, kada VMI atliko mokestinį patikrinimą ir pareiškėjui nurodė sumokėti mokestį, nes, nepriklausomai nuo šio momento, prievolė sumokėti mokestį egzistavo nuo pat 2010 m. birželio 1 d., todėl lėmė kitos prievolės – sumokėti delspinigius – atsiradimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju MGK priėmė pagrįstą sprendimą, pakeisdama VMI sprendimą į nurodymą sumokėti 442 Eur akcizų delspinigius už minėtą laikotarpį.

Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad skundžiami mokesčių administratoriaus ir MGK sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl nėra pagrindo juos naikinti, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas K. N. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 44–48), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą, VMI 2015 m. balandžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-10)FR0680-231, VMI 2015 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. FR0682-402 ,,Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir MGK 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimą Nr. S-175(7-178/2015). Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju akcizas jam buvo apskaičiuotas ne nuo pagaminto raugo, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija 8 proc., o nuo absoliutaus alkoholio, kurį galbūt buvo galima pagaminti.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 57–60) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. VMI mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas ir pagrįstas, priimtas tinkamai įvertinus visas su byla susijusias aplinkybes, tinkamai aiškinant ir taikant materialines bei procesines teisės normas. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais kaip ir VMI atsiliepimas į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. VMI papildomai atkreipia dėmesį, jog už tinkamą mokesčių sumokėjimą, pirmiausia, yra atsakingas pats mokesčių mokėtojas. Jis privalo žinoti (išsiaiškinti) savo su mokesčių sumokėjimu susijusias pareigas, jas tinkamai vykdyti ir negali teisinti savo paties pareigų nevykdymo kitų asmenų nepakankamai atlikta jo veiklos kontrole.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl VMI 2015 m. birželio 19 d. sprendimo Nr. FR0682-402, kuriuo buvo patvirtintas VMI 2015 m. balandžio 14 d. patikrinimo akte Nr. (21.60-10)FR0680-231 pareiškėjui apskaičiuotas 4 122 Lt (1 193,81 Eur) akcizas, taip pat apskaičiuoti 1 764,38 Lt (511 Eur) akcizų delspinigiai ir nuspręsta neskirti akcizų baudos, bei dėl MGK 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. S-175(7-178/2015), kuriuo minėtas VMI sprendimas buvo pakeistas, vietoj nurodymo pareiškėjui sumokėti 1 193,81 Eur akcizą ir 511 Eur akcizų delspinigius, nurodant sumokėti 1 193,81 Eur akcizą ir 442 Eur akcizų delspinigius, teisėtumo ir pagrįstumo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą dėl nurodytų sprendimų panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą, tačiau su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas nesutinka.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Visų pirma, teisėjų kolegija pastebi, kad šiuo atveju pareiškėjo pateiktas apeliacinis skundas yra beveik identiškas jo skundui, pateiktam pirmosios instancijos teismui, ir nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde jis iš esmės nepateikia išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų, o tik pakartoja pirminiame savo skunde išdėstytus argumentus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai (MGK bylos medžiaga Nr. 7-178/2015), kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardamas ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Pabrėžtina, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog įsiteisėjusiu Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu pareiškėjas pripažintas kaltu, įvykdęs nusikaltimą, numatytą BK 201 straipsnio 1 dalyje (Neteisėtas naminių stiprių alkoholinių gėrimų, nedenatūruoto ar denatūruoto etilo alkoholio, jų skiedinių (mišinių) ir aparatų jiems gaminti gaminimas, laikymas, gabenimas ar realizavimas), kadangi pareiškėjas kartu su kitais dviem asmenimis 2010 m. gegužės 31 d. Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), V. R. priklausančioje sodyboje, ūkiniame pastate, veikdami tarpusavyje susitarusių bendrininkų grupėje, iš neteisėtai pagaminto 3 500 litrų raugo, tinkamo naminei degtinei gaminti, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija 8 proc., neteisėtai, turėdamas tikslą realizuoti, kėsinosi pagaminti 280 litrų absoliutaus (100 proc.) etilo alkoholio, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių. Šiuo aspektu akcentuotina, kad pagal ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį, įsiteisėjęs teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys, kad ir pats pareiškėjas neneigia, jog 2010 m. gegužės 31 d. Šiaulių r., (duomenys neskelbtini), V. R. priklausančioje sodyboje, ūkiniame pastate, veikdamas su kitais asmenimis tarpusavyje susitarusių bendrininkų grupėje, buvo pagaminęs 3 500 litrų raugo, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija 8 proc. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju akcizas pareiškėjui buvo apskaičiuotas būtent nuo minėto neteisėtai pagaminto 3 500 litrų raugo, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija 8 proc., t. y. tokiame kiekyje raugo, kaip nustatyta Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų biuro 2010 m. birželio 2 d. specialisto išvadoje Nr. 40-25-IS1-0865, yra 280 litrų absoliutaus etilo alkoholio. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas minėtą raugą pagamino veikdamas su kitais dviem asmenimis tarpusavyje susitarusių bendrininkų grupėje, nuo šio raugo apskaičiuota akcizo suma buvo padalinta į tris lygias dalis – po 4 122 Lt (12 365 : 3), t. y. po 1 193,81 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad akcizas jam buvo apskaičiuotas ne nuo pagaminto raugo, kurio tūrinė etilo alkoholio koncentracija 8 proc., o nuo absoliutaus alkoholio, kurį galbūt buvo galima pagaminti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Atitinkamai pirmosios instancijos teismas, kaip minėta, išsamiai pasisakė dėl minėto raugo apmokestinimo akcizu bei dėl delspinigių apskaičiavimo pareiškėjui, aiškiai ir detaliai išdėstė teismo išvadas pagrindžiančias faktines aplinkybes bei teisinius argumentus, kurie atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2008 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-261-589/2008, 2012 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1395/2012 ir kt.). Tuo tarpu Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą (žr. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. gegužės 30 d. nutarimus, 2004 m. vasario 13 d. sprendimą, 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimus). Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime konstatavo, kad iš Konstitucijos kyla maksima, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas; iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą. Be to, administracinį teismą saisto jo paties sukurti precedentai ir jo paties suformuota tuos precedentus pagrindžianti doktrina (žr., pvz., LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3924-575/2015 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.). Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo užtikrinti savo jurisprudencijos tęstinumą (nuoseklumą, neprieštaringumą) ir savo sprendimų prognozuojamumą, remdamasis savo jau suformuota administracinės teisės doktrina ir precedentais.

Remdamasi byloje nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo K. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Veslava Ruskan

              Vaida Urmonaitė-Maculevičienė