Civilinė byla Nr. 2A-639-527/2011;

proceso Nr. 2-05-3-05581-2010-2;

pirmosios instancijos teismo teisėja Giedrė Jakštienė;

(S)

procesinių sprendimų kategorijos: 29.2; 50.11.2; 121.15; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. balandžio 28 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolitos Cirulienės, kolegijos teisėjų Birutės Bobrel ir Gintauto Koriagino,

sekretoriaujant Elenai Skruodenienei,

dalyvaujant ieškovei Z. V. ir jos atstovei advokatei Daivai Vaškelienei, atsakovės Kauno miesto savivaldybės atstovei D. G., trečiajam asmeniui K. V.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-10225-451/2010 pagal ieškovės Z. V. patikslintą ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl pripažinimo šeimos nariu ir nuomos sutarties sudarymo bei atsakovės Kauno miesto savivaldybės priešieškinį Z. V. dėl iškeldinimo (tretysis asmuo K. V.) ir

n u s t a t ė:

ieškovė 2010-09-30 patikslintu ieškiniu (b. l. 90-91), vadovaudamasi CK 6.588 str., 6.589 str. 1 d. ir 6.602 str. bei LAT 2008-02-14 nutartimi c. b. Nr. 3K-3-68/2008, prašė pripažinti ją E. P., mirusio 2009-07-06, šeimos nare; įpareigoti atsakovę pakeisti nuomos sutartį, adresu Kaune, (duomenys neskelbtini) pr. 30 - 98, ir sudaryti su ja nuomos sutartį, kartu įrašant šeimos nariu sūnų K. V., bei bylinėjimosi išlaidas.

Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad buto, esančio Kaune, (duomenys neskelbtini) pr. 30-98, pagrindiniu nuomininku iki savo mirties buvo E. P.. Nuo 1998 metų gegužės mėnesio ieškovė ginčo bute pradėjo gyventi su dviem nepilnamečiais vaikais K. V. ir K. V., nuo tada jie su E. P. vedė bendrą ūkį, buvo vienos šeimos nariai, abu pagal žodinį susitarimą mokėjo už komunalines paslaugas. Pagrindiniam nuomininkui mirus po trijų mėnesių apie tai pranešė atsakovei ir pateikė prašymą pakeisti nuomos sutartį jos vardu, tačiau atsakovė atsakė, jog tam nėra teisinio pagrindo.

Atsakovė patikslintu priešieškiniu (b. l. 86-87) prašė iškeldinti ieškovę ir tretyjį asmenį iš ginčo gyvenamųjų patalpų su visa jiems priklausančia manta, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Atsakovė nurodė, kad ginčo butas nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei (atsakovei) (b. l. 56), šio buto nuomos tipinė sutartis 1999 m. buvo sudaryta su E. P., jis savo gyvenamąją vietą deklaravęs vienas nuo 1989-05-30. Šioje byloje nenustatyta nė viena iš teisės aktuose (tuo metu galiojusio Butų kodekso 80 str., 1964 m. CK 329 str. 3 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 1994-06-11, CK 6.588 str. 4 d., LAT 2005-09-15 nutartyje c. b. Nr. 3K-3- 389/2005) paminėtų sąlygų, nepateikti įrodymai, patvirtinantys, kad ieškovė iki pagrindinio nuomininko mirties apsigyveno kartu su juo kaip jo sugyventinė ir vienerius metus gyveno šiame bute, todėl gyvenimo kartu faktas nėra įrodytas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2010-06-03 rašto Nr. 53-9-1386 duomenimis (b. l. 55), ginčo patalpose deklaravusių savo gyvenamąją vietą asmenų nėra (b. l. 57), o į skyrių dėl ginčo buto nuomos sutarties sudarymo per įstatyme nustatytą dviejų mėnesių terminą ieškovė nesikreipė. Ieškovei buvo siųstas įspėjimas (b. l. 58), kad atlaisvintų savavališkai užimtas gyvenamąsias patalpas, tačiau ji gera valia patalpų neatlaisvino. Ieškovė įsikėlė į ginčo patalpas, neturėdama tam jokio teisinio pagrindo, nes neturėjo atsakovės sutikimo (CK 6.595 str. 1 d.). Todėl ir nuomos teisiniai santykiai tarp šalių atsirasti negalėjo ir neatsirado. Mirus pagrindiniam nuomininkui, pasibaigė ginčo buto nuomos sutartis ir ieškovė su šeima gyvena šiame bute be jokio teisinio pagrindo, todėl, vadovaujantis CK 6.597 str. 1 d., turėtų būti iškeldinta be kitos gyvenamosios vietos suteikimo. Neteisėtas naudojimasis svetimu turtu ilgesnį ar trumpesnį laiko tarpą nesukuria naudotojui subjektinių teisių į turtą ir laikytinas savininko nuosavybės teisės tęstiniu pažeidimu, kurį savininkas gali bet kuriuo metu pareikalauti pašalinti, todėl ieškovė, gyvenanti gyvenamojoje patalpoje be nuomos sutarties, kad ir įrodytų, kad ginčo patalpose apsigyveno kaip laikina gyventoja, vis tiek turėtų būti iškeldinta teismo tvarka nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos (CK 6.597 str. 1 d.).

Kauno miesto apylinkės teismas 2010-11-18 sprendimu (b. l. 108-111) ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė: pripažino ieškovę E. P., mirusio 2009-07-06, šeimos nare; įpareigojo atsakovę pakeisti ginčo patalpų nuomos sutartį ir sudaryti nuomos sutartį su ieškove, kartu įrašant šeimos nariu trečiąjį asmenį, bei priteisė iš atsakovės 22,50 Lt pašto išlaidų valstybei.

Teismas nustatė, jog E. P. ir atsakovė 1999 m. sudarė gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio fondo namuose nuomos tipinę sutartį (b. l. 8-10). Tai, kad E. P. ginčo bute gyveno nuo 1989 m., byloje patvirtina Kauno m. LDT VK GPSS gyvenamųjų patalpų apsikeitimo orderis Nr. 727 p, išduotas 1989-05-19 (b. l. 13). Tai, kad ginčo butas priklauso atsakovei, byloje patvirtina pateiktas Nekilnojamo turto registro centrinio duomenų banko išrašas (b. l. 19). Tai, kad ieškovė ir tretysis asmuo neturi kitos gyvenamosios vietos, byloje patvirtina Kauno miesto savivaldybės administracijos Dainavos seniūnijos pažymos (b. l. 14-15). Tai, kad pagrindinis buto nuomininkas E. P. yra miręs 2009-07-06, patvirtina mirties liudijimas (b. l. 7). Tai, kad E. P. palaidojo ieškovė, byloje patvirtina 2009-07-08 leidimas laidoti (b. l. 17) ir užsakymas laidojimo paslaugų biure (b. l. 18), kuris yra atliktas ieškovės vardu. Tai, kad ieškovė mokėjo mokesčius už ginčo butą, patvirtina pateikti mokėjimo kvitai (b. l. 21-25). Byloje pateiktas Kauno miesto savivaldybės administracijos turto valdymo departamento gyvenamojo fondo administravimo skyriaus 2009-12-07 raštas ieškovei (b. l. 60-61) patvirtina, jog ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl nuomos sutarties sudarymo mirus pagrindiniam nuomininkui. Byloje pateikti 2009-10-26 ir 2010-05-18 AB „City Service“ aktai (b. l. 62-63, 81-83) patvirtina, jog ginčo bute gyvena ieškovė ir jos sūnus (tretysis asmuo). Byloje ištirti rašytiniai įrodymai, ieškovės paaiškinimai, liudytojo parodymai patvirtina, jog ieškovė gyveno ginčo bute daugiau kaip metus laiko, t. y. nuo 1998 m. Čia ji gyveno su savo šeima ir pagrindiniu nuomininku E. P.. Byloje neginčijamai nustatyta, tą patvirtina ieškovė teismo posėdžio metu, trečiojo asmens ir liudytojo parodymai, kuriais teismas netikėti neturi pagrindo, ir teismo ištirti rašytiniai įrodymai, jog ieškovės šeima kartu su pagrindiniu nuomininku E. P. turėjo bendrą ūkį, jį tvarkė (CK 6.588 str.) ir gyveno ilgiau negu vienerius metus. Ir mirus pagrindiniam nuomininkui, ieškovė su sūnumi toliau butą prižiūri, jį tvarko, moka mokesčius, rūpinasi turtu. Ieškovė tapo pagrindinio nuomininko šeimos nariu (CK 6.588 str.). Todėl teismas padarė išvadą, jog ieškovė ir jos sūnus ginčo bute apsigyveno ne savavališkai, o būdami buto pagrindinio nuomininko E. P. šeimos nariu (CK 6.612 str., CPK 178 str.).

Civilinę bylą teismas nagrinėjo pagal 2000 m. CK normas, vadovaujantis CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 str. 2d., nes nuomos teisiniai santykiai tarp ieškovės, mirusiojo E. P., kaip pagrindinio nuomininko, ir atsakovės nors atsirado iki CK įsigaliojimo, bet teisės ir pareigos, atsiradę iš šių santykių mirus E. P., įgyvendinamos jau įsigaliojus 2000 m. CK.

Teismas nurodė, kad gyvenamosios patalpos nuomininko šeimos nariai turi tokias pat teises ir pareigas, kaip ir nuomininkas (CK 6.589 str.). Pagal byloje pateiktos nuomos sutarties 3.1 p. nuomininkas turi teisę jam suteiktoje gyvenamojoje patalpoje apgyvendinti savo sutuoktinį (pagal įstatymo analogiją - ir faktinį sutuoktinį), todėl pagrindinis nuomininkas E. P. apgyvendindamas ieškovę savo bute kaip sugyventinę nuomos sutarties nepažeidė, o ieškovė ginčo bute apsigyveno ne savavališkai, o kaip pagrindinio nuomininko sugyventinė, jam leidus. Ieškovė, gyvendama viename bute su E. P., pagrįstai galėjo tikėtis, kad jos įgytos civilinės teisės ir pareigos išliks ateityje, todėl ieškovės teisių gynimas atitinka teisėtų lūkesčių principą (LAT 2004-10-11 nutartis c. b. Nr. 3K-3-534/2004). Europos Žmogaus teisių teismas, išnagrinėjęs bylą panašiomis aplinkybėmis į šią bylą (Prokopovich prieš Rusiją, Nr. 58255/00), 2004-11-18 sprendimu konstatavo, kad iškeldinta po sugyventinio mirties sugyventinė akivaizdžiai nebuvo įkūrusi kitos gyvenamosios vietos, todėl valstybė, nors ir iškeldindama iš patalpų, kurios nebuvo įteisintos kaip teisėta moters gyvenamoji vieta, pažeidė įstatymo reikalavimus, nes neapsvarstė tokio veiksmo būtinumo demokratinėje visuomenėje.

Atsakovė apeliaciniu skundu (b. l. 112-115) prašo Kauno m. apylinkės teismo 2010-11-18 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės patikslintą ieškinį atmesti, o atsakovė patikslintą priešieškinį tenkinti. Atsakovė nurodo, kad byloje neįrodyta, jog E. P. ieškovę į ginčo butą pakvietė gyventi kaip sugyventinę. Ieškovė pati nurodė, kad E. P. ją priglaudė su vaikais ginčo bute, nes ji neturėjo kur gyventi. Tą patį patvirtino ir byloje apklaustas liudytojas. Remiantis CK 6.588 str. 4 d., artimieji giminaičiai, kiti išlaikytiniai, kartu su nuomininku išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariai. Tačiau LAT 2005-09-15 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-389/2005 pabrėžė, kad nuomininko sugyventinis, kuris prašo pripažinti jį nuomininko šeimos nariu kaip sugyventinį, turi įrodyti, kad jis tokiomis teisėmis apsigyveno gyvenamojoje patalpoje ir ne mažiau kai vienerius metus išgyveno kartu ir bendrais su nuomininku tvarkė namų ūkį. E. P. ir ieškovė susitarimas, kad ieškovė už leidimą gyventi ginčo patalpose turėjo mokėti dalį komunalinių mokesčių, tik patvirtina, jog ieškovė gyveno ne kaip sugyventinė, o kaip laikina gyventoja. Be to, nors ieškovė ir prašė E. P. jos ir vaikų gyvenamąją vietą deklaruoti ginčo buto adresu, tačiau E. P. su tuo nesutiko. Atsakovė mano, kad tai tik patvirtina, jog E. P. nelaikė jos savo šeimos nare. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar ieškovė ginčo bute apsigyveno kaip sugyventinė. Atsakovė nesutinka su teismo argumentais, jog ieškovė mokėjo ir šiuo metu moka komunalinius mokesčius, išlaiko butą, nes nuomininkas nuolat turėjo įsiskolinimų už komunalinius patarnavimus. Ir šiuo metu yra nemaži įsiskolinimai už teikiamas paslaugas, o buto nuomos mokestis nebuvo mokamas net esant nuomininkui gyvam. Keli byloje pateikti kvitai negali patvirtinti, kad yra mokami visi mokesčiai už teikiamas gyvenamajai patalpai paslaugas, tuo labiau, kad atsakovė pateikė įrodymus, kad nuomos mokestis niekada nebuvo mokamas (AB „City Service“ 2010-06-11 raštas Nr. 832 (b. l. 82)). Teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.589 str. 1 d., konstatuodamas bylai svarbias aplinkybes, netinkamai ją pritaikė ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad visi mokesčiai nebuvo mokami nei esant nuomininkui gyvam, nei dabar, atsakovė mano, kad ir pati ieškovė nelaikė savęs nuomininko šeimos nare, neprisiėmė įsipareigojimų, kurie kiltų jai esant nuomininko šeimos nare. Be to, nuomininkas visuose dokumentuose nurodydavo, kad gyvena vienas, šeimos narių neturi.

Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 121-122) prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad jeigu ir buvo surašytas Kauno m. savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Gyvenamojo fondo administracijos skyriaus 2010-04-06 raštas Nr. 53-2-5-1311, raginantis ieškovę išsikelti, tai tik po ieškinio padavimo teisme. Minėtą raštą ieškovė gavo tik parengiamajame teismo posėdyje kartu su priešieškiniu. Nuo 1998 m., kai nuomininkas pakvietė ieškovę (kaip sugyventinę) su vaikais gyventi kartu nuomojame bute, ji su juo vedė bendrą ūkį, pagal žodinį susitarimą mokėjo už komunalines paslaugas, gyveno šeimyninį gyvenimą. Ieškovė su vaikais neužėmė gyvenamųjų patalpų savavališkai, o įsikėlė gyventi kartu šeimos narių teisėmis, dėl ko savivaldybės sutikimo neprivalėjo prašyti. Atsakovė, teigdama, jog ieškovė gyveno su nuomininku nuomojamame bute ne kaip sugyventi, nepateikė nei vieno įrodymo. Ieškovė su vaikais nedeklaravo savo gyvenamosios vietos ginčo buto adresu, nes nebuvo iškilusi tokia būtinybė, bet ne dėl to, jog pagrindinis nuomininkas nenorėjo jų gyvenamosios vietos deklaruoti ginčo buto adresu. E. P. niekada neprieštaravo, jog ieškovės ir jos vaikų gyvenamoji vieta būtų deklaruota ginčo buto adresu, nes iki pat nuomininko mirties jie visi gyveno ginčo bute kaip šeimos nariai. Teismas, vadovaudamasis CK 6.589 str. 1 d., atsižvelgdamas į tai, jog ieškovė pastoviai gyveno ginčo bute, mokėjo ir moka mokesčius už komunalines paslaugas daugiau kaip 10 m., išlaikė ryšį su ginčo patalpomis, pagrįstai nustatė, jog ieškovės šeimos situacija atitinka įstatymų nuostatas. Be to, ieškovė gyvendama kartu su nuomininku, juo rūpinosi kai jis sirgo, pasirūpino jo laidotuvėmis, todėl teismas pagrįstai ją ir jos sūnų pripažino pagrindinio nuomininko šeimos nariais, nors ieškovė su juo gyveno ir nesusituokę.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Ieškovės teigimu, ji, kaip nuomininko sugyventinė, su nepilnamečiais vaikais ginčo patalpoje apsigyveno 1998 metais. Tuo metu galiojusio 1964 m. CK 329 str. 3 dalis numatė, kad sugyventiniai, kartu su nuomininku išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismine tvarka galėjo būti pripažinti nuomininko šeimos nariais. CK 6.588 str. 1 d. numatyta, kad nuomininko šeimos nariai yra kartu gyvenantys sutuoktinis (sugyventinis), jų nepilnamečiai vaikai, nuomininko ir jo sutuoktinio tėvai. To paties straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad tėvai, pilnamečiai vaikai ir jų sutuoktiniai (sugyventiniai), apsigyvendami nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje, įgyja šeimos nario teises, jei jie su nuomininku turi bendrą ūkį ir jei nuomininkas bei jo šeimos nariai su tuo sutinka. Artimieji giminaičiai, apsigyvenę gyvenamojoje patalpoje kartu su nuomininku, jo šeimos nariais ar vienu iš jų ir išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismo tvarka gali būti pripažinti nuomininko šeimos nariais (CK 6.588 str. 4 dalis).

Bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad ieškovė, kaip nuomininko sugyventinė, su nepilnamečiais vaikais apsigyveno jo nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje 1998 m. ir išgyveno joje ne mažiau kaip vienerius metus, tvarkė bendrai su nuomininku namų ūkį. Byloje esančių įrodymų visuma, kolegijos nuomone, duoda pagrindą išvadai, jog ieškovė, su nuomininku vieno kambario bute išgyvenusi daugiau kaip dvidešimt metų iki pat jo mirties, iš savo uždirbtų pinigų mokėjusi už komunalinius patarnavimus, pirkusi maistą ir gaminusi jį bendrai (tame tarpe ir sugyventiniui E. P.), skalbusi ir lyginusi visų šeimos narių (tame tarpe ir E. P.) skalbinius, jį prižiūrėjusi sergantį ir jį palaidojusi, t. y. su juo bendrai tvarkiusi namų ūkį, atitiko visus įstatymo keliamus reikalavimus, kad teismine tvarka galėtų būti pripažinta nuomininko šeimos nariu. Kolegija kaip sąžiningumo ir protingumo kriterijų neatitinkančiais vertina apeliantės argumentus dėl to, kad ieškovė su vaikais ginčo bute apsigyveno ir daugiau kaip dvidešimt metų gyveno kaip laikini gyventojai. Kolegijos nuomone, vien ieškovės su vaikais gyvenimo ginčo bute trukmė įrodo, jog ieškovė ginčo bute apsigyveno ne kaip laikina gyventoja.

Pagal CK 6.602 str. pradiniam nuomininkui mirus, pripažinti nuomininku pagal pirmiau sudarytą nuomos sutartį vietoj pradinio nuomininko priklauso bet kuriam pilnamečiui mirusiojo šeimos nariui, jeigu jis ir toliau gyvena nuomojamoje gyvenamojoje patalpoje ir per du mėnesius po nuomininko mirties apie tai informuoja nuomotoją. Taigi pagal šiuos civilinius įstatymus, ieškovė, gyvendama su E. P. jo nuomojamame bute ir vesdama bendrą ūkį, įgijo jo šeimos nario (sugyventinės) teisinį statusą ir tokias pat teises pagal buto nuomos sutartį, kaip pradinis nuomininkas, o jam mirus, turi teisę būti pripažinta nuomininke. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes ir aukščiau nurodytas įstatymo nuostatas ieškovės įgytos civilinės teisės turi būti ginamos. Ieškovė, gyvendama kartu su E. P. viename bute iki jo mirties, būdama jo šeimos nare ir turėdama tokias pat teises ir pareigas, kylančias iš gyvenamosios nuomos sutarties, kaip ir E. P., pagrįstai galėjo tikėti, kad jos įgytos civilinės teisės ir pareigos išliks ir ateityje, todėl ieškovės teisių gynimas ir toks civilinių įstatymų taikymas laiko atžvilgiu atitinka ir teisėtų lūkesčių principą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai ieškovę pripažino E. P. šeimos nare, o atsakovė įpareigojo pakeisti ginčo buto nuomos sutartį mirus nuomininkui ir ją sudaryti su ieškove.

Apeliantė skunde nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, nes neištyrė ir neįvertino visų byloje esančių įrodymų, susijusių su ieškovės gyvenimo nuomininko gyvenamojoje vietoje laikino gyventojo (o ne sugyventinės) statusu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė CPK įtvirtintas įrodinėjimo taisykles. Kiekviena proceso šalis turėjo įrodyti aplinkybes ar atsikirtimus, kuriais grindžia savo reikalavimus (CPK 178 str.). Teismui buvo pateikta duomenų apie bendro ūkio tvarkymą ir sugyventinių santykius (rašytiniai įrodymai – mokesčių mokėjimo kvitai, laidojimo paslaugų dokumentai, liudytojo A. J. parodymai, ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimai, ieškovės, jos vaikų ir E. P. bendra nuotrauka), todėl atsakovei teko pareiga įrodyti priešingai, tačiau atsakovė savo teiginių, kad ieškovė su dviem nepilnamečiais vaikais ginčo bute apsigyveno ir daugiau kaip 20 metų gyveno kaip laikini gyventojai, neįrodė.

Atsakovės teigimu, ieškovė neįvykdė pareigos, numatytos CK 6.602 str. 2 dalyje – informuoti nuomotoją per 2 mėn. po nuomininko mirties apie mirtį. Ši pareiga, tenkanti nuomininko šeimos nariui, kolegijos nuomone, negali būti pripažinta pagrindu atsisakyti sudaryti su juo sutartį, jei šeimos nario statusas yra ginčijamas nuomotojo, kaip yra šiuo atveju, ir tik teismui pripažinus asmenį nuomininko šeimos nariu atsiras pareiga nuomotojui pakeisti nuomos sutartį. Atsakovė, teigdama, kad iš ieškovės pateiktų įrodymų negalima nustatyti, ar ji su buto nuomininku vedė bendrą ūkį ne mažiau kaip vienerius metus, ir atsisakydama su ja sudaryti nuomos sutartį, akivaizdu, kad ieškovės, kaip nuomininko šeimos nario, statusą ginčijo.

Aplinkybė, kad ieškovė nebuvo deklaravusi gyvenamosios vietos šiuo adresu, nėra reikšminga, nes šis ieškovės daromas administracinių teisės normų pažeidimas gali sukelti jai administracinę atsakomybę, tačiau šis faktas nėra besąlyginis įrodymu apie faktinę ieškovės gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija pažymi, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų (CK 2.17 str. 1 dalis), tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog ieškovė nedeklaravo gyvenamosios vietos, dar reiškia, kad jis ten negyvena, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą. Be to, ieškovės ir trečiojo asmens paaiškinimais, kurių atsakovė nepaneigė, teismo posėdyje nustatyta, jog ieškovės vaikai visą laiką, lankydami mokyklą, savo gyvenamąją vietą nurodydavo būtent šiuo adresu (duomenys neskelbtini) pr. 30-98 Kaune.

Kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog teisę į valstybės socialinį būstą turi tik tie asmenys, kurie neturi kito nuosavybės teise priklausančio būsto (Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 1 str.). Byloje nėra duomenų, kad ieškovės vardu būtų registruotas koks nors gyvenamasis būstas, o tuo labiau gyvenamosios patalpos, įgytos pagal Butų privatizavimo įstatymą. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad ieškovė, nuosavybės teise įgijusi vieną gyvenamąją patalpą, yra netekusi teisės reikalauti išnuomoti jai dar vieną būstą (netgi ir socialinį, nors apie šio būsto statusą, kaip socialinį, atsakovė duomenų ir neteikė). Taip pat nėra ir jokio pagrindo išvadai, jog ji jau yra pasinaudojusi teise lengvatinėmis sąlygomis įgyti nuosavybėn gyvenamąją patalpą. Pažymėtina, jog būtent tokiomis išvadomis dažniausiai teismai remiasi atmesdami panašius ieškinius, pavyzdžiui LAT 2006-06-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006.

Iškeldinimas iš gyvenamųjų patalpų, priklausomai nuo šalis siejančių materialinių teisių santykių turinio, gali būti tiek pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas, tiek prievolinis teisinis pažeistų teisių gyvenimo būdas (LAT 2003-09-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-790/2003, 2008-04-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2008). Tuo atveju, kai šalių nesieja prievoliniai teisiniai santykiai, ginčo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų nagrinėjimo turinį ir ribas lemia CK ketvirtosios knygos normos dėl savininko teisių apsaugos; teismas turi nustatyti, ar ieškovas yra savininkas ir ar egzistuoja neteisėtas jo nuosavybės teisės apribojimas (pažeidimas). Jei ginčo šalis sieja gyvenamosios patalpos nuomos sutartis ar panaudos sutartis, reikalavimas dėl iškeldinimo turi būti sprendžiamas pagal specialiai šiuos materialinius teisinius santykius reglamentuojančias CK XXI ar XXXII skyriaus normas, įrodinėjimo dalykas tokiu atveju yra faktinės aplinkybės, su kuriomis įstatymas sieja nuomininko ar panaudos gavėjo teisės naudotis gyvenamąja patalpa pabaigą. Atsakovė prašė ieškovę iškeldinti taikant prievolinį teisių gynimo būdą (CK 6.612 str.). Atsakovė tokiu būdu pripažįsta, kad tarp šalių nėra sudaryta nuomos sutartis, tačiau ieškovė ginčo bute gyvena. Tačiau byloje nustatyta, kad ginčo buto nuomos sutartis su ieškove nesudaroma atsakovės iniciatyva, o mokesčių įsiskolinimas, ieškovės teigimu, yra susidaręs todėl, kad ji nežinojo, ar su ja bus sudaryta sutartis.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, teisingai nustatė visas šioje byloje faktiškai reikšmingas aplinkybes, teisingai įvertino įrodymus, nenukrypo nuo LAT formuojamos praktikos (LAT 2011 m. balandžio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011), pagrindų panaikinti skundžiamą sprendimą nėra nustatyta (CPK 329, 330 str.), todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

n u t a r i a:

apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2010-11-18 sprendimą palikti nepakeistą.

              Priteisti iš atsakovės Kauno miesto savivaldybės valstybei 270 Lt už ieškovei suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (mokama į sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke „Swedbank“, AB. Banko kodas 73000, lėšų gavėja Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM, įmonės kodas 188659752, įmokos kodas 5630).

.

Kolegijos pirmininkė                                           Jolita Cirulienė

Teisėjai:                                                        Birutė Bobrel

                                                                                    Gintautas Koriaginas