Baudžiamoji byla Nr. 1A-571-885/2019

Teisminio proceso Nr. 1-02-1-00716-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.2.2

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų  Arūno Bartkaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Julitos Dabulskytės-Raizgienės, Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Beatai Rutkauskaitei,

dalyvaujant prokurorui Mantui Januškevičiui,

išteisintajai A. G., jos gynėjui advokatui Rimantui Prėskieniui,

nukentėjusiojo E. A. atstovei pagal įstatymą O. I.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 3 dalį išteisinta, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių. A. G. skirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, paskelbus nuosprendį, panaikinta. Tuo pačiu nuosprendžiu kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2017 m. spalio 13 d. – 2017 m. spalio 15 d. epizodas, 2018 m. sausio 15 d. – 2018 m. sausio 19 d. epizodas) pripažintas ir pagal BK 140 straipsnio 3 dalį (2017 m. spalio 7 d. – 2017 m. spalio 12 d. epizodas, 2018 m. sausio 21 d. – 2018 m. sausio 22 d. epizodas) išteisintas V. S., tačiau dėl šio asmens apeliaciniai skundai nepaduoti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1.       A. G. išteisinta, nes nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių, kad smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui sūnui: ji, laikotarpyje nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2018 m. sausio 22 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą dieną, bute adresu (duomenys neskelbtini), papylusi ant grindų ryžių, liepė mažamečiui sūnui E. A., gim. (duomenys neskelbtini), ant jų klauptis ir klūpėti, po ko, vykdant negalinčiam pasipriešinti mažamečiui E. A. jos nurodymus ir atsiklaupus ant grindų, ant kurių buvo papilti ryžiai ir klūpant ant kelių, tyčia mažamečiui nukentėjusiajam E. A. sukėlė fizinį skausmą.

II.                      Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2.       Prokuroras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendžio dalį dėl A. G. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį. A. G. pripažinti kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir nuteisti 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6, 8 punktais, paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams ir paskirti šias pareigas: neišvykti už gyvenamosios vietos mieto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo; per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį sudalyvauti elgesio pataisos programoje. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

2.1. Prokuroro įsitikinimu, teismas neišsamiai ir nevisapusiškai analizavo, bei vertino ikiteisminio tyrimo ir teismo posėdžio metu surinktus įrodymus, kurie yra pakankami pripažįstant A. G. kalta pagal BK 140 straipsnio 3 dalį. 

2.2.  Teismas vaiko parodymais tiki dėl V. S. panaudoto fizinio smurto jo atžvilgiu, tuo tarpu dėl A. G. panaudoto fizinio smurto (taikytos fizinės bausmės) jo atžvilgiu, jau nebetiki, neva dėl to, kad mažametis linkęs fantazuoti, meluoti, dėl ko, tam tikras aplinkybes jis gali vertinti subjektyviai, pateikti kitokį, savaip suvoktą ar interpretuotą objektyvių faktų vertinimą. Visos nurodytos mažamečio vaiko aplinkybės ikiteisminio tyrimo dėl jo atžvilgiu naudoto V. S. fizinio smurto, pasitvirtino, tad, kodėl besąlygiškai atmetami vaiko parodymai, jog ir jo mama A. G. taikė fizinę bausmę, lieka neaišku ir nesuprantama. Kad vaikas nemeluoja patvirtino liudytojais apklausti darželio darbuotojai. Vaiko močiutė O. I., liudytojas, vaiko tėvas T. A. paliudijo ir patvirtino, kad jiems E. A. ne iš karto prasitarė ir ėmė pasakoti apie patiriamą fizinį smurtą iš patėvio V. S. ir motinos A. G.. Darželio auklėtoja A. J. teisme parodė, kad E. A. nors ir linkęs fantazuoti, tačiau ji lengvai gali atskirti kada jis meluoja, o kada ne. Kai E. A. prasitarė, kad prieš jį yra naudojamas fizinis smurtas, abejonių, kad vaikas nemelavo, jai nekilo. A. G. ir V. S. parodymai yra tik jų gynybinė versija, sietina tik su noru išvengti baudžiamosios atsakomybės. A. G. ne tik neigia, kad ji vaiko neklupdė ant ryžių, bet dar ir meluoja, bei nesako tiesos apie jai žinomą V. S. naudotą fizinį smurtą jos sūnaus atžvilgiu.

2.3.       Atkreipė dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, pats iškėlęs abejones, nesiėmė visų priemonių jų pašalinti. Iškeltoms abejonėms dėl vaiko parodymų patikimumo pašalinti, nepasitelkė ekspertų ir neskyrė mažamečiui nukentėjusiajam E. A. kompleksinės teismo psichiatrinės – teismo psichologinės ekspertizės, siekiant nustatyti, ar mažametis E. A. šiuo konkrečiu atveju dėl klupdymo ant ryžių melavo ar jo parodymai toje dalyje patikimi, ar linkęs fantazuoti ar turi polinkį fantazuoti, ar šiuo konkrečiu atveju stebima, kad nukentėjusysis meluoja.

2.4.       Taip pat prokuroras pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jei ir būtų A. G. atlikusi paminėtus inkriminuotus veiksmus, tokie veiksmai mažamečiui nukentėjusiajam E. A. neva negalėjo sukelti fizinio skausmo BK 140 straipsnio 3 dalies prasme, neatitinka tikrovės ir prieštaraujanti gyvenimiškai logikai situacija. Akivaizdu, kad paklupdytas ne tik vaikas, mažų mažiausiai jaus fizinį skausmą. Tokie veiksmai vaikui gali padaryti net ir fizinius sužalojimus (teismų nuosprendžiai bylose Nr. 1A-164- 935/2019, Nr. 1-158-753/2012, Nr. 1-292-409/2011, Nr. 1-666-804/2018). Pats mažametis E. A. apklausiamas parodė, kad jam keliukus skaudėjo, buvo likę dryžiai, kas rodo, kad jis klūpėjo pakankamai ilgą laiko tarpą, tad tokie veiksmai, tiesiog negali nesukelti sveikam, fizinių sutrikimų neturinčiam asmeniui, fizinio skausmo. A. G. pasirinkdama tokią fizinę bausmę, dar papildama ryžių sūnui siekė sukelti fizinį skausmą, kančias, o ne malonumą ar kažkokį menką nepatogumą.

4.       Teismo posėdžio metu išteisintoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė apeliacinį skundą patenkinti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, skundo argumentus, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendis dėl A. G. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo apelianto skunde nurodytais motyvais apygardos teismas neturi teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas nurodė išsamius motyvus, kodėl mano, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir šių išvadų prokuroro skundo argumentai nepaneigia.

6.       Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad prokuroras ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl atlikto įrodymų vertinimo. Tačiau pažymėtina, kad teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas – turi būti pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje nustatyta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltė bei kitos svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patikrinus ir įvertinus A. G. kaltinančius bei teisinančius bylos duomenis, nepavykus nustatyti jos kaltumo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, buvo padarytos motyvuotos išvados, kad kaltinime išdėstytos aplinkybės, jog A. G. sukėlė fizinį skausmą mažamečiui nukentėjusiajam E. A., neįrodytos.

7.       Skunde nesutinkama su nuosprendyje padarytomis išvadomis, jog A. G. nepadarė jai inkriminuojamo nusikaltimo, savo teiginius prokuroras argumentuoja įrodymų turinio citatomis pateikdamas savą jų vertinimo versiją. Prokuroro manymu, byloje neabejotinai nustatyta, kad A. G. sukėlė fizinį skausmą savo mažamečiui sūnui, ir tai patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys. Tačiau apeliacinės instancijos teismo manymu, išteisinamajame nuosprendyje pateiktos motyvuotos išvados dėl visų bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurios ginčijamos apeliaciniame skunde, įrodytumo, kurioms pritaria apeliacinės instancijos teismas.

8.       Pagal BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalį asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė kyla tik tada, kai Baudžiamajame kodekse numatyta veika padaroma viena įstatyme nustatytų kaltės formų, t. y. tik suvoktas, sąmoningas (t. y. tyčinis) arba neatsargus baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymas gali būti baudžiamosios atsakomybės pagrindas. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, visuma. Jei veikoje nėra bent vieno iš šių požymių, joje nėra ir nusikalstamos veikos sudėties požymių.

9.       Pagal BK 140 straipsnį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta atsakomybė už tokią veiką, padarytą mažamečiui. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kankinimo atvejais turi būti padarinys: sukeliamas fizinis skausmas nukentėjusiajam arba nežymus sveikatos sutrikdymas. Taigi, esminis požymis, apibūdinantis nusikaltimo padarinius, yra fizinio skausmo sukėlimas nukentėjusiajam būtent smurtavimu.

10.       A. G., perdavus bylą teismui, buvo kaltinama tuo, kad ji, laikotarpyje nuo 2017 m. spalio 12 d. iki 2017 m. spalio 16 d., 8.30 val., bute (duomenys neskelbtini), papylusi ant grindų ryžių, liepė mažamečiui sūnui E. A., gimusiam (duomenys neskelbtini), ant jų klauptis ir klūpėti, po ko, vykdant negalinčiam pasipriešinti mažamečiui E. A. jos nurodymus ir atsiklaupus ant grindų, ant kurių buvo papilti ryžiai ir klūpant ant kelių, taip tyčia mažamečiui E. A. sukėlė fizinį skausmą bei padarė abiejų kelių nubrozdinimus – nežymų sveikatos sutrikdymą. 2019 m. balandžio 17 d. teisiamajame posėdyje prokuroras prašė pakeisti A. G. kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis, nes teisminio įrodymų tyrimo metu išklausius liudytojų bei specialistų paaiškinimus, paaiškėjo naujos faktinės aplinkybės dėl fizinio smurto prieš mažametį nukentėjusįjį panaudojimo, būtent, kad sužalojimai ant kelių mažamečiui nukentėjusiajam galėjo atsirasti ir kitomis aplinkybėmis. Prokuroro pateiktame kaltinime nurodytas kitas padarytos veikos laikotarpis – nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2018 m. sausio 22 d. ir iš kaltinimo pašalintas nežymus sveikatos sutrikdymas (3 t., b. l. 16, 19). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje vertino, prokurorui teisme atsisakius, kaip minėta, kaltinimo dalyje dėl sužalojimų E. A. padarymo bei patikslinus kaltinimą ir dėl įvykio laiko, jog jokių sužalojimų, konkrečiai juos siejant su nagrinėjamu įvykiu, nukentėjusiajam E. A. nustatyta nebuvo bei jokie įrodymai teismui neleidžia numanyti galimo įvykio laiko, apie jį galima tik spėlioti.

11.       Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, išteisintoji A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausta kaltinamąja pirmosios instancijos teisme savo kaltės dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje, nepripažino, nurodė, kad ji neklupdė vaiko ant ryžių, jokio smurto prieš jį nenaudojo, su vaiku sutaria gerai, taip pasielgti negalėtų; buvo pasakymas „patupdysiu ant ryžių“, nes vaikas lindo prie vaistų, bet vaiko ant ryžių neklupdė; vaikas gali pafantazuoti; jis labai judrus (3 t., b. l. 27-28). Analogiškas aplinkybes nurodė ir įvykio metu A. G. buvęs sugyventinis V. S., kuris nurodė, kad A. G. su vaiku puikiai sutardavo; ant ryžių klūpėjimo nėra matęs; buvo pasakymas „jei neklausysi, tada paklupdys ant ryžių“, tikriausiai vaikas įsiminė tokį pasakymą (3 t., b. l. 26).  

12.       A. G. pareikštas kaltinimas iš esmės buvo grindžiamas jos sūnaus E. A., kuriam apklausos metu tebuvo ketveri metai, parodymais bei kitų asmenų, perpasakojusių jo parodymus, išvestiniais parodymais. Mažametis nukentėjusysis E. A. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad mama klupdė ant keliukų, jam tada skaudėjo keliukus, jie buvo nuo ryžių dryžuoti. Jis norėjo miegoti, bet mamytė ir V. neleido, nes jie žiūrėjo filmą apie šautuvus. Mama klupdė jį ant ryžių, kuriuos paėmė iš maišo, pabėrė, ištiesino, įdėjo į maišą ir tada klupdė. Ryžių maišas buvo geltonas. Visa tai vyko jo kambaryje, kur yra daug žaislų, robotų. Apklausos pabaigoje, mažametis nurodė, kad mamytė klupdė ant kelių, o jis gulėjo, gulėjo, po to atsikėlė, mamytė paleido plančetę ir jis žiūrėjo pimpačkiukus (1 t., b. l. 86-87, vaizdo ir garso įrašas b. l. 90).

13.       Mažamečių parodymų patikimumas paprastai nevertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip suaugusiųjų parodymai, kad nustatyti tam tikri nesutapimai bei netikslumai E. A. parodymuose turi būti aiškinami parodymus davusio subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, kad nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais. Tačiau tuo pačiu pažymėtina, jog mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti absoliutinami, jie turi būti vertinami bylos įrodymų grandinėje, siekiant nustatyti, ar kiti bylos įrodymai patvirtina mažamečio nukentėjusiojo parodymus. Mažamečio nukentėjusiojo parodymų privilegijuotas, lyginant su kitais įrodymais, vertinimas pažeistų pamatinius baudžiamojo proceso principus, apribotų kaltinamojo teisę gintis. Taigi mažamečio nukentėjusiojo parodymai negali būti vieninteliu ir absoliučiu kaltės įrodymu, ypač, jeigu šie parodymai prieštarauja kitiems bylos įrodymams.

14.       Prokuroro teigimu, be mažamečio nukentėjusiojo, A. G. pareikšto kaltinimo aplinkybes patvirtina byloje esantys kitų liudytojų parodymai, tačiau atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjant šią bylą dėl pateikto kaltinimo A. G. byloje nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad išteisintoji padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, o apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltininko kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, nepavykus pašalinti abejonių, jos turi būti vertinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai.

15.       Liudytojos, darželio, kurį lanko vaikas, auklėtojos nurodė, kad mažametis linkęs fantazuoti: V. S. nurodė, kad vaikas aktyvus, vikrus, galėjo nukristi, todėl nekėlė didelių įtarimų. Berniukas yra kūrybingas, kartais pafantazuoja, kartais gali sakyti nebūtų dalykų. Vaikas kūrė istorijas, kurių norėjo, kad būtų, paklausus rimto klausimo, tai gali nukeliauti iki kosmoso ir pripasakoti nebūtų dalykų, kad sunku įsivaizduoti, kiek tai rimta ir atitinka realybę. Jis niekada nesakė apie mamą dėl sumušimų (2 t., b. l. 154-156); A. J. nurodė, kad jis nesaugiau judėdavo, todėl neaišku, iš kur buvo mėlynės ant kojų, pabėgiodavo ir nučiuoždavo ant kelių. Berniukas lankė futbolą, pasirodydavo prieš draugus, kad sugeba pačiuožti ant kelių, rodydavo kaip futbolininko triumfą. E. vaikiškai gudrus. Kai jis meluoja, nuleidžia akis ir šypsosi, jis labai daug kalbantis, kad sugalvoti, jog jį kažkas muša, tai ne, ji atskiria. Pamačius žalsvas mėlynes ant žanduko ir prie akies, paklausė, gal jis kur nors susitrenkė, vaikas buvo atsipalaidavęs, kalbėjo ir rodė vienu metu, atsakė, kad sudavė V.. E. myli savo mamą (2 t., b. l. 178-179); J. A. nurodė, kad matė pas vaiką mėlynes ant veido, šlaunies, paklausus, vaikas atsakė, kad ant šlaunies mėlynė atsirado nukritus vonioje, o dėl ant veido mėlynės, tai jis pradėjo pasakoti, kaip filme, kad čiuožė, nesuprato. Daugelis vaikų pačiuožinėja ant grindų, nes jos slidžios, po to lieka mažos mėlynės, jos nestebina. E. judrus, gali užsigauti darželyje. P. E. buvo didelės mėlynės ant abiejų kojų ištisai, vaikas sakė, kad mėlynės atsirado per futbolą, su emocija pasakė, kad bum, ten nugriuvo. Nesakė, kad tėvai jį būtų mušę (2 t., b. l. 179-180). Kaip teisingai apylinkės teismas nurodė, neatmestina, kad tam tikras aplinkybes vaikas gali vertinti subjektyviai, pateikti kitokį, savaip suvoktą ar interpretuotą objektyvių faktų vertinimą.

16.        Mažamečio berniuko tėvas T. A. davė parodymus apie tai, kad sūnus jam sakė, jog mama klupdo ant kruopų, buvo mėlynės. Nemano, kad Ernestas jam meluotų, bet tiksliai negali įvardinti. Jis klausė A. G. apie klūpėjimą ant kruopų, ji viską neigė (2 t., b. l. 181- 182). Liudytoja, vaiko močiutė, O. I. nurodė, kad jai anūkas pasakojo, kad jį mamytė su V. klupdo ant kelių, rodė kūno vietas, kurias dėl to skaudėjo, ji vaiku patikėjo. Tačiau nurodė, kad vaiko mintys padrikos, jį reikia gerai įsiklausyti, su juo reikia bendrauti, kad suprastum tai, ką jis nori pasakyti (3 t., b. l. 8-9). Tačiau, kaip apylinkės teismas pagrįstai pastebėjo, kad minėti liudytojai patys tiesiogiai įvykio nestebėjo. Tokiu būdu apylinkės teismas pagrįstai šiais parodymais negrindė A. G. kaltės, kadangi jie yra ne pirminiai, o išvestiniai, tai yra susiformavę iš mažamečio nukentėjusiojo E. A. pateiktos pirminės versijos. Esant abejotinam pirminiam įrodymų šaltiniui – nukentėjusiojo E. A. parodymams, išvestiniai įrodymai: asmenų, kurie įvykio situaciją girdėjo iš E. A., parodymai praranda įrodomąją prasmę.

17.       Akivaizdu, kad nesant kitų objektyvių įrodymų, remtis vien tik mažamečio E. A., aptariamo įvykio metu turėjusio tik 4 metus ir jo apklausos laikotarpiu gyvenusio pas O. I. ir T. A., parodymais, kuomet pastarųjų santykiai su A. G. konfliktiški, pastarieji turi nesutarimų dėl vaiko išlaikymo, bylinėjosi, negalima. Pažymėtina ir tai, kad A. G. inkriminuojama nusikalstama veika tęsėsi nuo 2016 m. iki 2018 m. sausio 22 d., daugiau nei 2 metus, todėl prokuroro teiginys, jog mažametis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios buvo labai greitai 2018 m. vasario 5 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kas paneigia bet kokias spekuliacijas, kad vaikas galėjo būti įkalbėtas duoti melagingus parodymus, nepagrįstas, kadangi laikas nėra nustatytas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Be to, jei vaikas daugiau nei 2 metus buvo baudžiamas tokiu būdu, ugdymo įstaiga tikrai būtų mačiusi, kas su vaiku darosi.  

18.       Liudytojos O. I. parodymai apie tai, kad ji ant E. A. kelių, žemiau jų, yra mačiusi smulkių kraujosruvų, mėlynių, niekaip nepatvirtina fakto, kad tokie sužeidimai atsirado būtent dėl neteisėtų A. G. inkriminuojamų veiksmų. Tiek A. G., tiek anksčiau paminėti apklausti liudytojai nurodė, kad E. A. yra labai judrus vaikas, buvę atvejų, kuomet dėl savo judrumo susižeisdavo. Apklaustos darželio auklėtojos, kurį lankė mažametis nukentėjusysis, nenurodė jokių aplinkybių dėl to, kad mažametis būtų užsiminęs apie fizinio pobūdžio bausmes ar pan., konkrečiai taikomas motinos A. G., kaip tik vaikas nurodė, kad mamą myli, niekada nesakė apie mamą dėl sumušimų. E. A. dėl objektyviai matomų kraujosruvų, nubrozdinimų ir pan. skirtingu metu buvo apžiūrėtas kompetentingų specialistų, kurie apklausti ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje. Specialistai O. D. ir J. B. paaiškino, jog mažai tikėtina, kad kurie nors iš mažamečiui nustatytų sužalojimų galėjo būti padaryti A. G. formuojamame kaltinime nurodytu būdu, t. y. klupdant ant ryžių (3 t., b. l. 4-6).

19.       Prokuroras skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavęs, jei ir būtų A. G. atlikusi paminėtus inkriminuotus veiksmus, tokie veiksmai mažamečiui nukentėjusiajam E. A. neva negalėjo sukelti fizinio skausmo BK 140 straipsnio 3 dalies prasme. Su tokiu teiginiu teisėjų kolegija nesutinka. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad teismas sprendė, net jeigu ir būtų nustatyta, kad aptariamas įvykis kaip toks buvo (dar kartą pabrėžtina, kad tokių įrodymų tokiai išvadai byloje nepakanka), bylos įrodymai neleistų kategoriškai kalbėti apie tai, jog kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, kuriuos būtina nustatyti, siekiant asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal aktualų straipsnį. Ir akcentavo, kad šiuo atveju įrodymai nepatvirtintų sistemiško tokios poveikio priemonės (klupdymo ant ryžių) taikymo, nebūtų aiškios klupdymo ant ryžių aplinkybės: ar ryžiai maiše, ar paberti, įrodymai neleistų konstatuoti ir, kad kilo tokie padariniai, dėl ko kaip ultima ratio būtų taikoma baudžiamoji atsakomybė, priešingai, veikiau leistų visa vertinti kaip vienkartinį netinkamai pasirinktą auklėjimo būdą, kuris nepasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu. 

20.       Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nesant kitų objektyvių duomenų apie vaiko klupdymą ant ryžių, kurie patvirtintų mažamečio E. A. paaiškinimus, jais besąlygiškai remtis negalima. Kiti byloje surinkti įrodymai yra tik išvestiniai, netiesioginiai, todėl turi būti vertinami itin atidžiai, juo labiau, kad pagal tiek vaiko tėvų, tiek močiutės bei auklėtojų paaiškinimus, vaikas linkęs fantazuoti, yra kūrybingas berniukas, kartais gali sakyti nebūtų dalykų, jo mintys padrikos, jį reikia gerai išklausyti, bendrauti, kad suprastum tai, ką jis nori pasakyti. Šios aplinkybės baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu patikimai nebuvo paneigtos.

21.       BK 2 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą nebuvo nustatyta patikimų ir neprieštaringų įrodymų, kad A. G. padarė jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y., kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažamečiui sūnui E. A.. Teismas negali pašalinti kilusių abejonių, todėl, vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, visos kilusios abejonės turi būti vertinamos išteisintosios naudai. Todėl darytina išvada, kad išteisinamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai dėl A. G. kaltės nesudaro pagrindo jį keisti ar naikinti.

    Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

      Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                 Arūnas Bartkus

                                                                                                          Julita Dabulskytė -Raizgienė

                                                                                                            Nijolė Žimkienė