Civilinė byla Nr. 2A-1192/2014

                                          Proceso Nr. 2-55-3-01888-2010-3

                                          Procesinio sprendimo kategorijos:

                                          36.2; 63.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R. J., A. J., V. Z. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1026-577/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ ieškinį atsakovams V. Z., R. J., A. J., A. J. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ (šiuo metu įmonė bankrutuojanti) ieškiniu prašė priteisti solidariai iš atsakovų V. Z., I. Z., R. J., A. J. bei A. J. 308 557,30 Lt negrąžintos paskolos, 10 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi bylos dalį dėl skolos iš atsakovės I. Z. priteisimo nutraukė, o kitą dalį – sustabdė iki įsiteisės galutinis procesinis sprendimas Vilniaus apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-6614-661/2010, kurioje pareikšti reikalavimai nutraukti ginčo laidavimo sutartis arba atleisti laiduotojus A. J., R. J. ir A. J. nuo atsakomybės pagal ginčo laidavimo sutartis dėl esminio sutarčių pažeidimo.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 27 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą.

Ieškovas, patikslinęs ieškinį, prašė priteisti iš atsakovų V. Z., R. J., A. J. bei A. J. solidariai 283 844,19 Lt negrąžintos paskolos ir 10 792,72 Lt teisinių išlaidų; taip pat prašė priteisti iš šių atsakovų solidariai 10 % metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, jog I. Z. 2006-12-15 sudarė su ieškovu paskolos sutartį Nr. 103/06/LTL, pagal kurią I. Z. buvo suteikta 413 500 Lt paskola žemės sklypui įsigyti. Minėta paskola buvo užtikrinta fizinių asmenų R. J., A. J. laidavimais ir 5544/15800 dalies žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,5800 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) įkeitimu. Pažymėjo, jog pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, vykdomos iš bendro sutuoktinių turto, todėl paskolos gavėjos I. Z. sutuoktinis V. Z. ir laiduotojo A. J. sutuoktinė A. J. pagal sutuoktinių prievoles turi atsakyti solidariai. Kadangi nepadengtas įsiskolinimas pagal paskolos sutartį sudaro 283 844,19 Lt, prašė CK 3.109 str., 6.38 str., 6.870 str., 6.81 str. 3.109 str. 1 d. 5 p., 6.210, 6.37 str., paskolos ir laidavimo sutarčių pagrindu priteisti solidariai iš atsakovų negrąžintos paskolos sumą, 10 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovas V. Z. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad iki šiol vyksta išieškojimas iš atsakovo sutuoktinės I. Z., ieškovo ieškinys yra kaip papildomas skolos priteisimo būdas. Jo nuomone, išieškojimas iš laiduotojų galimas tik tuo atveju, kai iš skolininko nėra galimybių išieškoti skolą arba nelikę skolininko turto skolai padengti; taip pat nurodė, kad ieškovas elgėsi nesąžiningai, neleido parduoti turtą skolininko nurodytam pirkėjui, todėl vėliau turtas buvo realizuotas iš varžytynių už dvigubai mažesnę kainą, reikalavo vekselių, nebendradarbiavo su atsakovais, nepagrįstai skolininkų įmokėtomis sumomis padengė delspinigių ir palūkanų įsiskolinimą, pasak atsakovo, turėjo būti įskaitytas pagrindinis įsiskolinimas.

Atsakovai R. J., A. J., A. J. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu pagrindinė skolininkė yra padengusi dalį paskolos, tačiau ieškovas nepagrįstai jos įmokėtas įmokas laikė palūkanų, o ne pagrindinės prievolės – paskolos dengimu, dėl to buvo pažeisti CK 6.55 str. 2 d. reikalavimai.  Pagrindinės skolos dydis yra 158 844,49 Lt. Pažymėjo, jog atsakovai nesutinka su ieškovo priskaičiuotais 162 959,04 Lt delspinigių; akcentavo, jog ieškovas nepagrįstai delspinigius paskaičiavo už laikotarpį, didesnį nei 180 dienų, tai akivaizdžiai prieštarauja CK 1.125 str. 5 d. 1 p., kur numatyta, kad reikalavimams dėl netesybų sumokėjimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Taip pat, atsakovų nuomone, priskaičiuoti ieškovo pateiktoje suvestinėje delspinigiai yra neprotingai dideli; atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju ieškovas delspinigius įskaitė vienašališku savo sprendimu, todėl atsakovų teisė juos ginčyti nėra išnykusi. Prašė vadovautis susiklosčiusia teismų praktika ir priskaičiuotus delspinigius mažinti iki 0,02 procento dydžio nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Taip pat pažymėjo, kad CK 6.37 str. 2 d. yra imperatyviai nurodyta, kad procesinių palūkanų dydį nustato įstatymas, o CK 6.210 str. metinių palūkanų norma numatyta – 5 procentai nuo sumos, kurią pavėluota sumokėti, todėl ieškovas, reikalaudamas priteisti iš atsakovų 10 procentų dydžio metinių palūkanų, akivaizdžiai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis ir siekia pasipelnyti atsakovų sąskaita. Nagrinėjama byla yra susijusi su viešojo intereso apsauga – vartotojų viešojo intereso gynimu; šioje byloje ieškovas nesąžiningai pasinaudojo pranašumu prieš vartotoją sudarant sutartį, todėl pagrindinei skolininkei nevykdant paskolos sutarties, teismas privalo spręsti klausimą, ar atsakovams, kaip vartotojams, gali būti taikomos laidavimo sutartyse numatytos pasekmės. Ieškovas turėjo imtis visų priemonių, kuriomis be pagrindo nebūtų padidinta paskolos sutarties neįvykdymo bei tuo pačiu laiduotojų atsakomybės rizika, tačiau ieškovas ne tik nesiėmė tokių priemonių, bet ir aktyviais veiksmais darė įtaką skolininko turto, iš kurio galėjo būti patenkinti ieškovo reikalavimai, sumažėjimui ir tuo pačiu paskolos sutarties neįvykdymo rizikos padidėjimui. Ieškovas, kaip stipresnė sandorio šalis, kuri pasiūlė tiek paskolos sutarties, tiek laidavimo sutarčių sąlygas, be laiduotojų sutikimo leidęs pagrindinei skolininkei prisiimti papildomų įsipareigojimų kitų kreditorių atžvilgiu bei sutikęs leisti pagrindinei skolininkei įkeisti jo naudai areštuotą nekilnojamąjį turtą trečiajam asmeniui, turi prisiimti dėl tokio savo neteisėto elgesio kylančias neigiamas pasekmes; todėl, jo manymu, ieškovas prarado teisę remtis laidavimo sutartimis, nes paskolos sutartis ir laidavimo sutartys yra vartojimo sutartys, kuriomis papildomai turi būti saugomi vartotojo interesai, o ieškinys turi būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė solidariai iš atsakovų V. Z., R. J., A. J. ieškovui Kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ 283 844,19 Lt įsiskolinimo bei 10 procentų metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos  nuo bylos iškėlimo dienos, t. y. 2010-05-21, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinį atsakovei A. J. atmetė. Kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimų atsakovui V. Z., grindžiamų CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, pagrįstumo, ir vertindamas, ar atsakovo V. Z. prievolė pagal 2006-12-15 paskolos sutartį, pasirašytą atsakovo sutuoktinės I. Z., yra solidari, konstatavo, kad prisiimta prievolė pripažintina bendra sutuoktinių prievole, nes ši paskolos sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, siekiant iš to uždirbti pinigų, atsakovas, nors paskolos sutarties ir nepasirašė, tačiau davė sutikimą paskolai paimti, parašu patvirtino, kad buvo supažindintas su visomis iš paskolos sutarties kilsiančiomis teisėmis ir pareigomis, todėl pagal prievoles, kilusias iš paskolos sutarties, atsakovas privalo atsakyti solidariai (CK 3.92 str. 2 d., 3 d.).

Dėl atsakovų R. J. ir A. J. kaip laiduotojų atsakomybės teismas sprendime padarė išvadą, kad ieškovo reikalavimai šiems atsakovams yra visiškai pagrįsti ir tenkintini, nes šie laiduotojai ginčo laidavimo sutartimis įsipareigojo įvykdyti paskolos gavėjo neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis ir įsipareigojo atsakyti ieškovui, atsakovė sutartį sudarė laisva valia, laidavimo sutartis yra galiojanti, t. y. sutarties šalims turinti įstatymo galią.

Ieškovo reikalavimus priteisti solidariai įsiskolinimą ir iš atsakovės A. J., grindžiamą CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas atmetė motyvuodamas tuo, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadoms, jog laidavimo sutartis buvo sudaryta šeimos interesais, ieškovas šių aplinkybių neįrodinėjo (CPK 178 str.).

Teismas dėl atsakovų dėstomų nesutikimo su ieškiniu argumentų, susijusių su jų kaip laiduotojų teisių pažeidimu, jų atleidimu nuo atsakomybės, CK 6.86 str. taikymu, atsakovų kaip vartotojų, kurie yra silpnesnioji laidavimo sutarčių šalis, teisių pažeidimu, pažymėjo, kad jie jau buvo analizuojami teismų sprendžiant atsakovų R. J., A. J., A. J. ieškinį dėl laiduotojų atleidimo nuo atsakomybės (LAT 2013-02-15 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-35/2013), ir buvo konstatuota, kad nėra pagrindo teigti, kad laidavimo sutartys sudarytos ieškovo ir atsakovų vartotojų asmeniniams tikslams tenkinti, todėl jos nelaikytinos vartojimo sutartimis; kad ieškovo sutikimas panaikinti turto areštą ½ daliai buto nenulemia laiduotojų atleidimo nuo atsakomybės CK 6.86 str. nurodytu pagrindu, o aplinkybė, kad kredito įstaiga nepervedė kreditoriui visos sutartos sumos, kuri būtų dengusi tik dalį skolos, nėra pakankama konstatuoti ieškovo nesąžiningumo ir siekimo didinti laiduotojų atsakomybės riziką. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad jau išnagrinėtoje byloje ir nagrinėjamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra analogiškos, atsakovai kokių nors kitų aplinkybių, kurios turėtų įtaką jau padarytam aukščiau išvardytų nesutikimo su ieškiniu argumentų teisiniam įvertinimui, nenurodė, todėl atsakovų nurodyti motyvai nesudaro pagrindo netenkinti ieškovo reikalavimų ir juos laikė nepagrįstais.

Teismas, tenkindamas ieškovo reikalavimą priteisti 10 procentų metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pažymėjo, kad atsakovų argumentai, jog dvigubas delspinigių priteisimas nėra galimas, be to, CK 6.37 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nustatyta, kad procesinių palūkanų dydį nustato įstatymai, o CK 6.210 straipsnyje numatyta 5 procentų metinių palūkanų norma, nepagrįsti, kadangi 10 procentų metinės palūkanos reikalaujamos paskolos sutarties 2.5 punkto pagrindu.

Teismas taip pat atmetė atsakovų teiginius, jog išieškojimas iš laiduotojų yra galimas tik kai iš skolininkų nėra galimybių išieškoti ar nelikę skolininko turto skolai padengti pažymėdamas, kad solidarios laiduotojų atsakomybės jau yra pasisakęs, be to, kad solidarus laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą.

Sprendime pažymėta, kad atsakovų argumentai, jog ieškovas neteisingai paskirstė įmokas ir dėl to skolininkės sumokėti pinigai nepagrįstai įskaityti nesumokėtiems delspinigiams bei palūkanoms padengti, nepagrįsti, jie neteisingai aiškina CK 6.55 straipsnio 2 dalies nuostatas. Teismas pažymėjo, kad priskaičiuoti delspinigiai, palūkanos yra pagrindinės prievolės netinkamo įvykdymo pasekmė, nors tai yra šalutinė skolininko prievolė, tačiau ji negali būti traktuojama atsietai nuo pagrindinės prievolės, tuo labiau, laikoma atskira skola CK 6.55 straipsnio prasme.

Teismas nustatė, kad nėra pagrindo spręsti apie CK 6.54 straipsnio 5-6 dalių nuostatų pažeidimą, kadangi, atsižvelgiant į ginčo paskolos sutarties 16 punkte numatytą aiškų susitarimą, kad įmokos, gautos vykdant prievolę, pirmiausia skiriamos atlyginti Kredito unijos turėtoms išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, antrąja eile įmokos skiriamos delspinigiams mokėti, trečiąja – palūkanoms pagal jų mokėjimo terminų eiliškumą, o ketvirtąja – skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti, ieškovui įmokėtos 110 000 Lt pagal vekselį sumos nebuvo pagrindo laikyti paskolos dengimu, o ši suma buvo panaudota delspinigiams padengti.

Teismas nesutiko su atsakovais, kad delspinigiai buvo priskaičiuoti už laikotarpį, ilgesnį nei 180 dienų ir tai prieštarauja CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktui, kadangi ieškovas iš viso nereiškia reikalavimų dėl netesybų priteisimo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai R. J. ir A. J. prašo iš dalies panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį šiems atsakovams dėl 297 860,15 Lt negrąžintos paskolos, 10 792,72 Lt teisinių išlaidų, 10 procentų metinių procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad išnagrinėjus bylą pirmosios instancijos teisme, paaiškėjo naujos aplinkybės, susijusios su ginčo paskolos sutarties ir laidavimo sutarčių sudarymu, o būtent, kad laidavimo sutartys buvo gautos apgaule. Nurodo, jog šiuo metu Vilniaus miesto apylinkės teisme pagal pareiškėjos I. Z. pareiškimą yra nagrinėjama civilinė byla
2FB-44119-819/2013 dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui ir šioje civilinėje byloje, grindžiant prašymą įtraukti į kreditorių sąrašą Kredito uniją „Vilniaus taupomoji kasa“ pateiktas jos turimas Paskolos sutarties Nr. 103/06/LTL egzempliorius, kurio specialiosios dalies sąlygos iš esmės skiriasi nuo ieškovo šioje byloje pateiktos paskolos sutarties sąlygų, t. y. į paskolos sutarties specialiąsias sąlygas yra įrašytas skirtingas paskolos panaudojimo tikslas, o būtent: ieškovo Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ pateiktame paskolos sutarties egzemplioriuje įrašyta paskolos paskirtis yra „kita (sklypo įsigijimui)“, o pagrindinės skolininkės turimame paskolos sutarties egzemplioriuje įrašyta paskirtis „kita (paskolos refinansavimas). Tokia aplinkybė leidžia pagrįstai konstatuoti, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos apgaulės įtakoje, ieškovui neatskleidus atsakovams visos svarbios informacijos apie pagrindinės skolininkės prievolę, be to, kyla pagrįstų abejonių dėl pagrindinės paskolos sutarties galiojimo. Apeliantai nurodo, kad jie turi teisę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme ir remtis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis (CPK 314 str.).

Dėl nurodytų aplinkybių apeliantai mano, kad pagrindinė paskolos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. 1 d.), kadangi skirtingų paskolos sutarčių egzempliorių egzistavimas sukuria sąlygas formuotis teisiniam neapibrėžtumui, ekonominiam nestabilumui, iškreipiamas teisinės valstybės principas. Be to, visiškai neaišku, kuriai iš egzistuojančių dviejų skirtingų sutarčių buvo reikalingas užtikrinimas pasirašant ginčo laidavimo sutartis, t. y. šiuo atveju neaišku, kokios sutarties pagrindu kilo pagrindinė prievolė.

Jų manymu, skirtingų sąlygų įrašymas į kreditoriaus ir pagrindinės skolininkės paskolos sutarties specialiąją dalį negalėjo būti nulemtas techninės klaidos, o buvo nulemtas tyčinių neteisėtų veiksmų, galbūt siekiant nuslėpti tikrąjį paskolos sutarties panaudojimo tikslą arba aplinkybes, kurioms esant paskola iš viso negalėjo būti suteikta. Taigi apgaulės požymiai yra akivaizdūs. Atsakovams nežinant priimamos prievolės sąlygų ir negalint objektyviai įvertinti jų priimtinumo, negalima konstatuoti, kad laidavimo sutartys buvo pasirašytos atsakovams aiškiai išreiškus valią ir sutikimą laiduoti už pagrindinę skolininkę.

Apeliantai nurodo, kad būtent ieškovas savo veiksmais, o būtent – neteisėtu neveikimu (nereikšdamas jokių pretenzijų dėl netinkamo paskolos panaudojimo) lėmė, kad I. Z. negalėjo įvykdyti paskolos sutarties, todėl būtent ieškovas turi prisiimti dėl savo veiksmų kilusius padarinius.

Apeliaciniu skundu atsakovas V. Z. prašo panaikinti skundžiamą Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nurodo, kad atsakovas negalėjo susipažinti su ieškovo pateikta lentele, pagal kurią teismas nustatė skolos dydį, ir pasiruošti atsikirtimams, kadangi ji buvo pateikta tik teismo posėdžio metu. Apelianto manymu, teismas privalėjo paskelbti pertrauką, nes šis dokumentas yra pakankamai sudėtingas ir jo analizei reikia laiko. Neatlikdamas šio veiksmo teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo ir procesinio rungimosi principus (CPK 12, 17 str.). Be to, ieškovo atstovas, pateikdamas papildomą procesinį dokumentą (skolos lentelės priedo 1-2 l.), negalėjo jos pakomentuoti ar pagrįsti papildomais argumentais, todėl laikytina, kad teismo posėdžio metu pateiktas įsiskolinimo paskaičiavimas yra neįrodytas ir turi būti patikslintas.

Nurodo, kad jo sutuoktinė I. Z. – pagrindinė skolininkė nepagrįstai buvo pašalinta iš bylos, kadangi iš laiduotojo ir sutuoktinio solidariai reikalaujama pinigų suma, jos dydis turi įtakos sutuoktinės teisėms ir pareigoms (CK 6.82 str., CPK 47 str., 329 str. 2 d. 2 p.). Papildomai pažymi, kad teismas nepagrįstai ir klaidinančiai pasisakė sprendime, jog I. Z. siekė gauti papildomų pajamų, nes tokio tikslo apelianto sutuoktinė, pasirašydama ginčo kredito sutartį, neturėjo.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismas nepagrįstai neįvertino ieškovo akivaizdaus piktnaudžiavimo ir siekio pasipelnyti, pripažindamas atsakovų nurodomas aplinkybes apie tai, kad ieškovas 2008-12-01 pateikė kredito gavėjai I. Z. raštą dėl vykdomosios bylos užbaigimo su privaloma sąlyga sumokėti daugiau kaip 100 000 Lt; kad ieškovas, vos tik gavęs tą sumą iš ieškovės, jau kitą dieną atšaukė savo raštą dėl vykdomosios bylos užbaigimo, tačiau sugrąžinti sumokėtą sumą atsisakė; kad I. Z. 2008-03-17 įteikė ieškovui prašymą parduoti įkeistą žemės sklypą pasiūlytam pirkėjui, siekiant visiškai padengti skolą ieškovui, tačiau ieškovas atsisakė, o po kelių dienų šį žemės sklypą pardavė pats žymiai mažesne kaina, kurios neužteko esamiems įsipareigojimams padengti, pripažino nereikšmingomis. Toks aplinkybių ir faktų vertinimas laikytinas šališku ir nepagrįstu, todėl byla turi būti perduota nagrinėti iš naujo.

Apeliantas taip pat pažymi, kad pateiktoje skolos lentelėje priskaičiuotų delspinigių suma kelia pagrįstų abejonių dėl ieškovo sąžiningumo, o CPK kategoriškai nurodo, kad proceso dalyviai savo teisėmis turi naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti. Teismas nepagrįstai ignoravo faktą, kad ši byla buvo ilgai sustabdyta, todėl ieškovas neturėjo teisės skaičiuoti sutartyje numatytų delspinigių. Teismui neatlikus nurodytų veiksmų, neliko galimybės patikrinti, ar laiduojama suma viršija skolą.

Skunde nesutinkama su teismo išvada atleisti A. J. nuo atsakomybės, nes ji lygiai taip pat dalyvavo procese kaip ir kitos bylos šalys ir pasirašinėjo dokumentus.

Kitu argumentu nurodo, kad nesutinka su teisinių išlaidų dydžiu, jis neadekvatus atliktam darbui. Teismas, priteisdamas šias išlaidas, turėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymą Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“. Šiuo atveju, anot apelianto, maksimalus teisininko atlygis pagal šio įsakymo 8.2 punktą turėtų būti ne didesnis kaip 1 000 Lt. Taip pat teismas turėjo atsižvelgti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimą Nr. 69 „Dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo“, pagal jį viena teisininko valanda yra skaičiuojama 40 Lt (bruto), paruošti ieškinį ir atstovauti pirmosios instancijos teisme skiriamas 10 valandų normatyvas, o tai sudarytų 400 Lt atlygį.

Apeliantas taip pat nurodo, kad nėra aišku dėl solidariai priteistų bylinėjimosi išlaidų po 36 Lt iš kiekvieno atsakovo, nes teismas privalėjo išaiškinti šios sumos sandarą bei paskaičiavimo mechanizmą.

Apelianto vertinimu, teismo jo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės vertinamos kaip žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pažeidimas. Turto arešto mastas šiuo atveju sudaro      283 844,19 * 3 = 851 532,57 Lt, taigi atsakovo turto arešto mastas turi būti individualizuotas ir sudaryti ne daugiau kaip 283 844,19 : 3 = 94 614,73 Lt.

Atsiliepimu į atsakovo V. Z. apeliacinį skundą atsakovai R. J., A. J., A. J. prašo apeliacinio skundo reikalavimus dėl A. J. pripažinimo solidaria skolininke atmesti kaip nepagrįstą, o kitą skundo dalį – spręsti teismo nuožiūra.

Nurodo, kad atsakovas V. Z. klaidingai interpretuoja laiduotojo A. J. sutuoktinės A. J. duoto sutikimo reikšmę, teigdamas, kad šis sutikimas įpareigoja laiduotojo sutuoktinę atsakyti pagal sutuoktinio sudarytą laidavimo sutartį solidariai. Pagal CK 6.81 straipsnio 3 dalį solidariai kreditoriui atsako bendrai laidavę asmenys, jeigu laidavimo sutartis nenumato ko kita. CK 6.77 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį arba įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu, pagal CK 6.79 straipsnį laidavimo sutartis turi būti rašytinė. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad su A. J. nebuvo sudaryta rašytinė laidavimo sutartis, ji negali būti laikoma laiduotoja. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio.

Atsiliepimu į kitų atsakovų apeliacinį skundą atsakovas V. Z. su apeliaciniu skundu nesutinka. Nurodo, kad jo sutuoktinė su Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ pasirašė vieną kredito sutartį ir tos sutarties numeris bei laidavimo sutarties numeris yra tas pats. Pagal šią sutartį buvo gauta viena, bet ne kelios paskolos, kaip bando klaidinti teismą apeliantai.

Apeliantų nurodoma aplinkybė apie skirtingus paskolos sutarties egzempliorius neatitinka tikrovės, kadangi I. Z. turi tik vieną egzempliorių. Nė viena ginčo paskolos sutarties sąlyga ar įkeitimo faktas negalėjo įvykti laiduotojams nežinant ar nedalyvaujant. Apeliantai turėjo visas sąlygas susipažinti su ginčo paskolos sutartimi bei laidavimo sutartimis, jas atidžiai išanalizuoti ir pašalinti pastebėtus trūkumus bei neatitikimus.

Atsiliepimu į atsakovo V. Z. apeliacinį skundą bankrutuojanti Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ prašo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu pateikė paskolos padengimo suvestinę, kurioje atsispindi visa paskolos dengimo istorija. Šiame dokumente pateikta informacija yra pagrįsta Kredito unijos sąskaitų išrašais, esančiais civilinės bylos medžiagoje, todėl papildomas įrodinėjimas rašytiniais įrodymais jau pagrįstiems aritmetiniams skaičiavimams nereikalingas.

Pažymi, kad ieškovas delspinigių nebeskaičiavo nuo 2008-07-07, todėl apelianto teiginiai šiuo aspektu neatitinka faktinės situacijos.

Ieškovas nesutinka su apelianto argumentais dėl teisinių išlaidų dydžio, kuris yra adekvatus atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, didelę dokumentų apimtį ir laiko sąnaudas.

Nurodo, kad esant solidariai skolininkų atsakomybei, materialinės teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, todėl apelianto argumentas dėl trigubai viršijančio skolos dydį laikinųjų apsaugos priemonių masto yra nepagrįstas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantas V. Z. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs apeliantas, todėl prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas (Civilinio proceso kodekso 322 straipsnis).

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas Kredito unija „Vilniaus taupomoji kasa“ (šiuo metu Kredito unija yra bankrutuojanti, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartimi iškėlus jai bankroto bylą) ir atsakovė I. Z. 2006-12-15 sudarė paskolos sutartį Nr. 103/06/LTL, kuria I. Z. buvo suteikta 413 500 Lt paskola žemės sklypui įsigyti (t. 1, b. l. 9–12). Paskola buvo užtikrinta: 1) fizinių asmenų R. J. laidavimu pagal 2006-12-15 laidavimo sutartį Nr. 103/06 L2 (t. 1, b. l. 13–14), A. J. laidavimu – pagal 2006-12-15 laidavimo sutartį Nr. 103/06 L1 (t. 1, b. l. 15–16); atsakovė A. J. sutuoktinio A. J. sudarytai laidavimo sutarčiai pritarė, apie ją žinojo, buvo supažindinta su visomis iš laidavimo sutarties kilsiančiomis teisėmis ir pareigomis, sutiko ir neprieštaravo, kad jos sutuoktinis prisiimtų įsipareigojimus pagal laidavimo/garantijos sutartį (t. 1, b. l. 17–18), 2) 5544/15800 dalies žemės sklypo, kurio bendras plotas 1. 5800 ha, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini) įkeitimu (t. 1, b. l. 19–21). Taip pat paskolos užtikrinimui ieškovui buvo išduoti: I. Z. paprastasis neprotestuotinas vekselis suteikiamos 413 000 Lt paskolos sumai, kuris turėjo būti apmokėtas iki paskolos grąžinimo iki 2007-12-15. I. Z. laiku negrąžinus paskolos, 2007-12-28 pagal I. Z. 2006-12-15 pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį notarė išdavė vykdomąjį įrašą Nr. 1- 11008 dėl 457 920,40 Lt išieškojimo iš I. Z. ieškovo naudai (t. 1, b. l. 23), pagal kurį buvo išieškota ir 2008-03-14 pervesta ieškovui 34 736,10 Lt (t. 1, b. l. 24); visą šią sumą ieškovas užskaitė I. Z. įsiskolinimui pagal paskolos sutartį padengti (t. 1, b. l. 24). Be to, paprastasis neprotestuotinas vekselis 110 000 Lt sumai buvo išduotas V. Z., pagal kurį 2008-03-19 išduotas vykdomasis įrašas Nr. 1-2235 (t. 1, b. l. 27); 2008-12-01 – 110 000 Lt pagal paminėtą vekselį buvo įmokėta ieškovui I. Z. (t. 1, b. l. 30). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2008-07-04 išdavė vykdomąjį raštą, kuriuo nutarta išieškoti 562 265,72 Lt skolą (411 512,74 Lt paskolos, 22 530,04 Lt palūkanų, 128 222,94 Lt delspinigių), nukreipiant išieškojimą į nekilnojamąjį turtą (t. 1, b. l. 28–29); Vilniaus rajono apylinkės teismas 2010-02-03 nutartimi patvirtino turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui aktus, pagal kuriuos dalis įkeisto turto 50 500 Lt sumai buvo parduota, o likęs 59 999,59 Lt vertės turtas buvo perduotas išieškotojui. Taip pat byloje nustatyta, jog dar vykdant 2007-12-28 vykdomąjį įrašą Nr. 1-11008 antstolis R. V. areštavo skolininkės I. Z. turtą, taip pat ir 1/2 dalį buto su rūsiu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 2008-02-22 skolininkė I. Z. pateikė šiam antstoliui prašymą (t. 2, b. l. 8), kuriuo prašė panaikinti areštą butui (duomenys neskelbtini); informavo, kad 2008-02-22 Nordea Bank Finland Plc sutiko refinansuoti jos paskolą UAB „Medicinos bankas“ ir priėmė sprendimą išduoti 840 000 Lt paskolą, kuri bus skirta refinansavimui (672 000 Lt) bei vartojimo reikmėms (168 000 Lt) (t. 2, b. l. 9); prašyme skolininkė įsipareigojo apie 120 000 Lt gaunamos paskolos nukreipti įsiskolinimo ieškovui padengti ir pervesti šią sumą į antstolio R. V. depozitinę sąskaitą, taip pat nurodė, jog norint gauti paskolą turi būti įkeistas butas (duomenys neskelbtini), todėl būtina panaikinti šio turto areštą; nurodė, kad UAB „Medicinos bankas“ įkeistam žemės sklypui yra leidimas jį parduoti, o pardavus žemės sklypą bus atsiskaityta su UAB „Medicinos bankas“ ir ieškovu. Nordea Bank Finland Plc 2008-02-22 pažymoje nurodė, kad prievolių įvykdymo užtikrinimui kredito (840 000 Lt) suteikimo laikotarpiui turi būti įkeisti I. Z. butai, esantys (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 9). Ieškovo ir atsakovo susitarimu atsakovas V. Z., užtikrindamas prievolės sumokėti ieškovui 110 000 Lt I. Z. skolos dengimui, sutiko pasirašyti vekselį, o ieškovas sutiko panaikinti areštą 1/2 daliai buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 45), ir tokiu būdu suteikti atsakovams galimybę įkeisti šį butą Nordea Bank Finland Plc, kad atsakovai galėtų gauti 840 000 Lt paskolą refinansavimui (t. 2, b. l. 46). Tačiau atsakovams I. ir V. Z. gavus iš Nordea Bank Finland Plc paskolą refinansavimui, antstoliui R. V. buvo sumokėta mažesnė suma, nei šalys buvo sutarusios; 2008-03-14 ieškovui buvo pervesta 34 736,10 Lt (t. 3, b. l. 149–150). 2008-05-27 Nordea Bank Finland Plc 2008-05-27 informavo antstolį, kad pagal 2008-02-27 lėšų įkeitimo sutartį Nr. 08/02/34 I. Z. sąskaitoje esančios piniginės lėšos 24 169,60 Lt įkeistos Nordea Bank Finland Pic Lietuvos skyriui (t. 2, b. l. 10).            
2008-12-23 I. Z. 41 300 Lt pajus buvo užskaitytas I. Z. paskolos dengimui (t. 3, b. l. 149–150). 2009-03-16 V. Z. ir I. Z. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais. LITEKO duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2010-08-30 sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1223-431/2010) V. Z. ir I. Z. ieškinio reikalavimai dėl vekselių ir vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais buvo atmesti; Lietuvos apeliacinis teismas 2011-12-07 Vilniaus apygardos teismo 2010-08-30 sprendimo dalį, kuria buvo atmesti V. Z. ir I. Z. ieškinio reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, panaikino ir priėmė naują sprendimą; pripažino negaliojančiais: ieškovės I. Z. atsakovui Kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ 2006 m. gruodžio 15 d. išduotą paprastąjį vekselį 413 500 Lt sumai; ieškovo V. Z. atsakovui kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ 2008 m. vasario 26 d. išduotą paprastąjį vekselį 110 000 Lt sumai; Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. 2007 m. gruodžio 28 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1-11008; Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės L. Š. 2008 m. kovo 19 d. vykdomąjį įrašą Nr. 1-2235, netaikant restitucijos (civ. byla Nr. 2A-523/2011). Teismas konstatavo faktą, kad netaikytina restitucija pripažinus vekselį negaliojančiu, nes visos pagal vekselį išieškotos lėšos buvo faktiškai nukreiptos skolos pagal paskolos sutartį padengimui ir pagal vekselį jų nebuvo išieškota daugiau, negu ieškovė privalo sumokėti atsakovui pagal paskolos sutartį. Taip pat nustatyta ir tai, kad atsakovai R. J., A. J. ir A. J. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ veiksmų pripažinimo nesąžiningais, atleidimo R. J., A. J. ir A. J. nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartį Nr.103/06 L2 ir 103/06 L1, laidavimo sutarčių nutraukimo dėl esminio sutarčių pažeidimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2011-03-09 sprendimu ieškinį atmetė; pirmos instancijos teismo sprendimas buvo peržiūrėtas tiek apeliacine, tiek kasacine tvarka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-15 nutartimi paliktas galioti.

Dėl apeliantų R. J. ir A. J. apeliacinio skundo argumentų

Apeliantai R. J. ir A. J. skunde nurodo, kad išnagrinėjus bylą ir priėmus skundžiamą teismo sprendimą, paaiškėjo naujos aplinkybės, susijusios su Paskolos sutarties bei Laidavimo sutarčių sudarymu. Pasak apeliantų, skiriasi ieškovo ir atsakovės I. Z. turimi Paskolos sutarčių egzemplioriai, kadangi į Paskolos sutarties specialiąsias sąlygas yra įrašytas skirtingas paskolos panaudojimo tikslas, o būtent: ieškovo Kredito unijos „Vilniaus taupomoji kasa“ pateiktame paskolos sutarties egzemplioriuje įrašyta paskolos paskirtis yra „kita (sklypo įsigijimui)“, o pagrindinės skolininkės turimame paskolos sutarties egzemplioriuje įrašyta paskirtis „kita (paskolos refinansavimas). Taigi Laidavimo sutartys buvo sudarytos apgaule, neatskleidus atsakovams visos svarbios informacijos apie pagrindinę skolininkės I. Z. prievolę, be to, apeliantams kyla pagrįstų abejonių dėl Paskolos sutarties panaudojimo. Dėl nurodytų priežasčių apeliantai mano, kad ginčo Paskolos sutartis turi būti pripažinta negaliojančia kaip prieštaraujanti viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str.). Atitinkamai atsakovų pareiga pagal Laidavimo sutartis taip pat laikytina pasibaigusia (CK 6.87 str.).

Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovas teismui pateiktame ieškinyje dėstydamas faktines aplinkybes nurodė, kad
2006-12-15 Paskolos sutartimi suteikė atsakovei I. Z. paskolą žemės sklypui įsigyti, atsakovė (paskolos gavėja) I. Z. atsiliepime į ieškinį, nesutikdama su pareikštais reikalavimais, Paskolos sutarties ar paskolos suteikimo paskirties neginčijo, be to, nurodė iš esmės analogiškas šios sutarties sudarymo aplinkybes, t. y. kad paskola buvo paimta siekiant įsigyti 1,58 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalis, esančias (duomenys neskelbtini). Taigi tokia šalių dėstoma pozicija paneigia apeliantų argumentus, kad skirtingų Paskolos sutarčių egzempliorių egzistavimas sukuria sąlygas teisiniam neapibrėžtumui, ekonominiam nestabilumui formuotis, kadangi tiek Paskolos davėjas, tiek Paskolos gavėjas pripažįsta bylai reikšmingą aplinkybę, jog paskola buvo suteikta būtent žemės sklypui įsigyti, bet ne kitokiai paskirčiai, ir ginčo dėl to byloje nėra. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsiliepime į ieškinį atsakovai I. Z. bei V. Z. nurodė, kad nurodyto sklypo dalys buvo perkamos kartu su kitais atsakovais (jais nurodyti R. J., A. J., A. J.), siekiant parengti detalųjį planą, suskirstant žemės sklypą į kelis sklypus ir pakeičiant žemės naudojimo paskirtį iš žemės ūkio į namų valdos paskirties, bei siekiant jį brangiau parduoti. Tokių aplinkybių buvimas byloje apeliantų nebuvo paneigtas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, reikšdami atsiliepimą į ieškinį jie taip pat pripažino aplinkybę, kad paskola pagal ginčo Paskolos sutartį buvo suteikta žemės sklypui įsigyti ir tokios sutarties užtikrinimui buvo pasirašytos Laidavimo sutartys. Todėl, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, susijusias su Paskolos sutarties sudarymu bei jos užtikrinimu, teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad kredito suteikimo tikslas pagal ginčo Paskolos sutartį buvo vienodai suprantamas tiek ieškovo, tiek visų atsakovų, Paskolos bei Laidavimo sutartys buvo pasirašytos šalių laisva valia, laiduotojams (apeliantams) suvokiant Laidavimo sutartimis prisiimamų įsipareigojimų mastą bei galinčias kilti teisines pasekmes pagrindinės prievolės nevykdymo ar netinkamo vykdymo atvejais.

Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantais, kad Laidavimo sutartys buvo sudarytos su atsakovais apgaule. Atitinkamai apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės nesudaro pagrindo teismui ex officio spręsti dėl Paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.81 straipsnio pagrindu.

Apeliantai, nesutikdami su skundžiamu teismo sprendimu, taip pat nurodo, kad teismas visiškai nevertino ieškovo veiksmų (neveikimo), o būtent, nesiėmė priemonių, kurios buvo būtinos užtikrinant tinkamą Paskolos sutarties vykdymą, t. y. nesiėmė aktyvių veiksmų išieškant skolą iš skolininkės I. Z., todėl būtent ieškovas turi prisiimti dėl savo veiksmų kilusius padarinius, ir jie negali būti perkeliami laiduotojams. Teisėjų kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad šiuo klausimu jau yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje kasacine tvarka išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2013, kurioje ieškovai R. J., A. J. ir A. J. pareiškė ieškinį atsakovui Kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ dėl laiduotojų atleidimo nuo atsakomybės, tretieji asmenys V. Z. ir I. Z., t. y. kad kredito įstaigos veiklos rizikos prisiėmimas, nenutraukiant paskolos sutarties prieš nustatytą galutinį paskolos grąžinimo terminą, negali būti vertinama kaip aplinkybė atleisti laiduotojus nuo atsakomybės jų nurodytu pagrindu, t. y. dėl kreditoriaus nesąžiningų veiksmų. Kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nepaneigtos aplinkybės, jog laiduotojai sutiko laiduoti už pagrindinės skolininkės paskolą, žinodami, kad paskola bus užtikrinta nekilnojamojo turto hipoteka; kad tiek laiduotojai, tiek skolininkai pervertino įkeičiamą turtą, be to, tikėjosi, kad jo vertė padidės, pakeitus žemės sklypo paskirtį; laiduotojų rizikos prisiėmimas nesuteikia teisės atleisti juos nuo atsakomybės jų nurodytu pagrindu.

Dėl atsakovo V. Z. apeliacinio skundo argumentų

Vienas iš šio atsakovo skundo argumentų yra tai, kad atsakovas negalėjo susipažinti su ieškovo teismo posėdžio metu pateiktais papildomais dokumentais - lentele, kurioje nurodytas skolos dydis, teismas nepaskelbė pertraukos, kad būtų galima susipažinti su šiais dokumentais, todėl pažeidė šalių lygiateisiškumo ir rungimosi principus. Teisėjų kolegija su tokiu argumentu nesutinka ir atmeta jį kaip nepagrįstą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo posėdžio metu ieškovas pakartotinai teikė paskolos padengimo suvestinę, atsižvelgiant į tai, kad sumažino ieškinio reikalavimus, todėl nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad teismui nepaskelbus pertraukos ir nesuteikus daugiau laiko atsakovui susipažinti su šiais dokumentais, buvo pažeisti atsakovo nurodyti civilinio proceso principai. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad atsakovas byloje dalyvauja nuo bylos iškėlimo teisme dienos, todėl turėjo lygiai tokias pačias galimybes susipažinti su jam reiškiamais reikalavimais, ieškovo į bylą pateiktais skolos paskaičiavimais kaip ir kiti byloje dalyvaujantys asmenys.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad atsakovė I. Z. nepagrįstai pašalinta iš bylos, kadangi teismas civilinės bylos dalį, kurioje pareikšti reikalavimai šiai atsakovei, nutraukė atsižvelgęs į tai, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas tarp tų pačių šalių (ieškovo ir I. Z.), dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu ir vykdytinas iki visos jame nurodytos skolos išieškojimo nepaisant to, kad lėšų iš šiame rašte nurodyto ir realizuoto įkeisto turto gali ir nepakakti skolai padengti.

Tai, kad teismas sprendime sumažino laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų atsakovų V. Z., R. J., A. J. turtui, taikymo mastą iki 283 488,19 Lt, nesudaro pagrindo pripažinti, jog buvo pažeistas ekonomiškumo principas (CPK 144 str. 2 d.), kadangi teismo sprendimu iš atsakovų solidariai priteista 283 844,19 Lt skola.

Atsakovas taip pat nurodo, kad nesutinka su teismo priteistomis išlaidomis teisinei pagalbai apmokėti (1 900 Lt), kadangi jos neadekvačios teisininko darbui šioje byloje, pasak jo, maksimalus teisininko atlygis pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ 8.2 punktą turėtų būti ne didesnis kaip 1 000 Lt. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priteisdamas nurodyto dydžio bylinėjimosi išlaidas ieškovui, nepažeidė nei Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio nuostatų, nei nurodytose Rekomendacijose numatytų rekomenduotinų maksimalių dydžių už suteiktas teisines paslaugas.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, kad teismas taip pat turėjo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-01-22 nutarimą Nr. 69 „Dėl advokatams už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklių patvirtinimo”, kadangi šiuo nutarimu patvirtintos taisyklės netaikytinos sprendžiant šalių civilinėje byloje turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Pasak apelianto, jam neaiškus solidariai priteistų po 36 Lt bylinėjimosi išlaidų iš kiekvieno atsakovo sandara bei paskaičiavimo mechanizmas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šios teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (iš viso 108 Lt, t. 1-4 pradžioje esančios teismo pažymos), yra tinkamo ir pagrįsto dydžio, jos teisingai priteistos iš atsakovų lygiomis dalimis valstybei, kadangi, kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, įstatymas nenumato galimybės solidariai spręsti bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, nes solidarioji atsakomybė kyla iš įstatymo arba sutarties. 

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino bylos duomenis bei tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, plačiau dėl kitų apeliacinių skundų argumentų nepasisako, kadangi teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20  nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010;kt.). 

Esant išdėstytiems argumentams teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino laidavimą, solidarią prievolę ir kt. reglamentuojančias teisės normas, išsamiai ir visapusiškai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti teismo sprendimo nėra pagrindo, jis paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.