Civilinė byla Nr.e2A-223-516/2021
Teisminio proceso Nr.2-56-3-00087-2020-5
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.2.4.1.1; 2.6.1.6.1; 2.6.2.1; 2.6.6.2;
2.6.7; 2.6.18.3; 3.3.1.20
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. kovo 30 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Danguolės Martinavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Vitaterma“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1307-260/2020 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Vitaterma“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Inovestus“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „YIT Lietuva“ dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu, skolos priteisimo ir sutartinių netesybų sumažinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Vitaterma“, atstovaujama nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Inovestus“, ieškiniu, pareikštu atsakovei UAB „YIT Lietuva“, prašė: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovės 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą 113 757,52 Eur sumai; 2) taikant restituciją sumažinti ieškovės mokėtiną baudą atsakovei iki 56 878,76 Eur ir įtraukti atsakovę į ieškovės kreditorių sąrašą su 56 878,76 Eur kreditoriniu reikalavimu; 3) priteisti iš atsakovės ieškovei 121 052,59 Eur įsiskolinimą ir 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti iš atsakovės ieškovei visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2019 m. sausio 21 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Subrangos sutartį Nr. AGR_YIT-2019-KA81, o 2019 m. balandžio 19 d. – Subrangos sutartį Nr. AGR_YIT-2019-KA838. 2019 m. liepos 30 d. raštu atsakovė pranešė ieškovei, kad nuo 2019 m. rugpjūčio 10 d. nutraukia Subrangos sutartį Nr. AGR_YIT-2019-KA81, o 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštu – jog nuo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutraukia Subrangos sutartį Nr. AGR_YIT-2019-KA838. Iki Subrangos sutarčių nutraukimo dienos vykdydama sutartį Nr. AGR_YIT-2019-KA81 ieškovė atliko 135 206,61 Eur (be PVM) vertės rangos darbus, o vykdydama sutartį Nr. AGR_YIT-2019-KA838 – 10 695,14 Eur (be PVM) vertės rangos darbus. Atsakovė už minėtų sutarčių pagrindu atliktus darbus ieškovei nesumokėjo iš viso 121 052,59 Eur. 2019 m. rugsėjo 23 d. atsakovė pranešė, kad įskaito 113 757,52 Eur sumos ieškovės reikalavimus atsakovei pagal sąskaitas, kurios buvo išrašytos Subrangos sutarčių Nr. AGR_YIT-2019-KA81 ir Nr. AGR_YIT-2019-KA838 pagrindu, į ieškovės atsakovei mokėtinas 95 795,98 Eur baudą už Subrangos sutarties Nr. AGR_YIT-2019-KA81 nutraukimą bei 24 860 Eur baudą už Subrangos sutarties Nr. AGR_YIT-2019-KA838 nutraukimą. Ieškovei mokėtiną 7 295,07 Eur sumą atsakovė sulaikė, kadangi ji yra skirta užtikrinti ieškovės garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymą.
3. Ieškovės administratorė, išanalizavusi su atsakovės 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktu įskaitymu susijusias faktines aplinkybes, priėjo išvadą, kad šis įskaitymo sandoris buvo sudarytas neteisėtai, pažeidžiant ieškovės ir jos kreditorių teises bei teisėtus interesus. Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-1892-657/2019 buvo priėmęs ieškovės vadovo pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo ir šioje nutartyje nurodęs, kad nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos ieškovės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Apie minėtą Kauno apygardos teismo nutartį buvo viešai paskelbta specialiame Lietuvos teismų tinklapyje, todėl atsakovė, sudarydama ginčijamą sandorį, neabejotinai žinojo ir turėjo žinoti apie tai, kad Kauno apygardos teisme yra priimtas pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei. Be to, sandorio sudarymo metu ieškovė jau buvo nemoki įmonė, tai konstatavo Kauno apygardos teismas 2019 m. spalio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. eB2-2096-657/2019, kuria ieškovei iškelta bankroto byla. Ginčijamas sandoris pažeidė ieškovės kreditorių teises, nes juo atsakovei buvo suteikta pirmenybė prieš kitus ieškovės kreditorius patenkinti savo reikalavimą.
4. Nurodė, kad pripažinti negaliojančiu atsakovės 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą prašo remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsniu, kadangi toks įskaitymas pažeidžia Įmonių restruktūrizavimo įstatymo (toliau – ĮRĮ) 7 straipsnio 2 dalies ir CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, taip pat ir CK 6.66 straipsniu.
5. Pripažinus nurodytą sandorį negaliojančiu, atsakovė liktų skolinga ieškovei 113 757,52 Eur, o ieškovė liktų skolinga atsakovei 113 757,52 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei iškelta bankroto byla, teismui taikant restituciją atsakovė turėtų būti įtraukta į ieškovės kreditorių sąrašą. Tačiau ieškovės 113 757,52 Eur reikalavimas atsakovei kilo iš baudų už sutarčių nutraukimą, kurios aiškiai neproporcingos ieškovės faktiškai atliktų statybos darbų vertei bei sudarė sąlygas atsakovei nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita. Ieškovės manymu, baudos dydis turėtų būti sumažintas per pusę, o atsakovė įtraukta į ieškovės kreditorių sąrašą su 56 878,76 Eur kreditoriniu reikalavimu.
6. Pasisakydama dėl ieškinio reikalavimo priteisti ieškovei iš atsakovės skolą už atliktus rangos darbus ieškovė nurodė, kad likusi atsakovės mokėtina suma ieškovei už Subrangos sutarčių Nr. AGR_YIT-2019-KA81 ir Nr. AGR_YIT-2019-KA838 pagrindu atliktus statybos darbus yra 121 052,59 Eur, tačiau atsakovė ją nepagrįstai sulaikė. Remdamasi minėtų sutarčių specialiųjų sąlygų 6.2 punktu, atsakovė sandorio sudarymo metu turėjo teisę sulaikyti tik 18 157,89 Eur iš 121 052,59 Eur atsakovės mokėtinos ieškovei sumos, o ne visą sumą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Kauno apygardos teismas 2020 m. liepos 30 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė.
Dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu sandorį – vienašalį įskaitymą
8. Teismas vertino, kad ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies nuostatos nuo pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą draudžia vykdyti tik išieškojimus pagal vykdomuosius dokumentus, tačiau nedraudžia įmonei vykdyti veiklą ir atsiskaitinėti lėšomis, net ir esančiomis areštuotose sąskaitose, kokia apimtimi tai leidžia daryti teismas. Teismas nelaikė atsakovės atlikto įskaitymo pažeidžiančiu ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą, todėl sprendė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti 2019 m. rugsėjo 23 d. atsakovės atliktą vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu sandoriu CK 1.80 straipsnyje numatytu pagrindu nepagrįstas.
9. Atsakovė UAB „YIT Lietuva“, remdamasi sudarytų Subrangos sutarčių 13.6 punkto nuostatomis, įskaitė jai mokėtinas baudas ir jos mokėtinas bei sulaikytas ieškovės lėšas ir 2019 m. rugsėjo 23 d. apie atliktą įskaitymą pranešė ieškovei. Ieškovė BUAB „Vitaterma“ ieškiniu ginčijo 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą vienašalį įskaitymą, prašydama pripažinti jį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, tačiau šį sandorį sudarė ne skolininkė BUAB „Vitaterma“, o jos kreditorė UAB „YIT Lietuva“. Kadangi ginčijamas 2019 m. rugsėjo 23 d. vienašalis įskaitymas buvo atliktas ne skolininkės, o jos kreditorės, teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti paminėtą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes nenustatyta būtina actio Pauliana sąlyga, t. y. pati bankrutuojanti įmonė (skolininkė) nėra sudariusi jokio sandorio. Atsižvelgiant į tai, kitų CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, t. y. dėl skolininkės nesąžiningumo, bankrutuojančios įmonės, kaip skolininkės, kreditorių teisių pažeidimo, skolininkės neprivalėjimo sudaryti ginčijamą sandorį, egzistavimo teismas nevertino.
Dėl reikalavimo sumažinti baudą ir patvirtinti kreditorinį reikalavimą
10. Šių ieškovės prašymų teismas netenkino, nes netenkinus ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančiu įskaitymo sandorį, nėra pagrindo taikyti restitucijos, be to, teismas negali tvirtinti kreditoriaus reikalavimo ne UAB „Vitaterma“ bankroto, bet atskiroje, byloje.
11. Teismas konstatavo nesant pagrindo pripažinti, kad atsakovės įskaitytos netesybos būtų neprotingos ar akivaizdžiai per didelės. Baudų dydis apskaičiuotas pagal sutarčių 13.6 punktą, t. y. 10 proc. nuo sutarties kainos. Sutarčių 13.6 punkte nustatytos baudos siejasi su sutarčių 12.1 punkte nustatytu sutarties įvykdymo užtikrinimu, kuris turėjo sudaryti 10 proc. nuo sutarties kainos su PVM dydžio.
12. Pagal sutarčių 6.2 punkto 1) papunktį atlikti sulaikymai atliko sutarties įvykdymo užtikrinimo funkciją, jie taip pat buvo 10 proc. nuo sutarties kainos su PVM dydžio. Jeigu ieškovė būtų pateikusi atsakovei banko ar draudimo bendrovės išduotą užtikrinimą, jis pagal 2019 m. sausio 21 d. sutartį būtų buvęs 115 913 Eur dydžio, pagal 2019 m. balandžio 19 d. sutartį – 30 081 Eur dydžio. Sutarčių nutraukimo atveju atsakovė būtų pasinaudojusi šiais užtikrinimais ir gavusi iš užtikrinimus išdavusių trečiųjų asmenų atitinkamo dydžio išmokas. Kadangi ieškovė atsakovei trečiųjų asmenų išduotų užtikrinimų nepateikė, užtikrinimai buvo suformuoti iš sutartinių sulaikymų. Nutraukdama sutartis atsakovė galėjo pritaikyti ieškovei pagal abi subrangos sutartis 115 913 Eur ir 30 081 Eur dydžio baudas, bet geranoriškai sumažino baudų dydį ir jas apskaičiavo nuo sutarčių kainų be PVM. Teismo vertinimu, buvo svarbu tai, kad subrangos sutartys nutrauktos dėl ieškovės kaltės, dėl jų nutraukimo atsakovė patyrė nuostolių, kurie viršijo pritaikytas ir įskaitytas sutartines baudas.
13. Teismas atsižvelgė į tai, kad dėl baudų dydžio šalys susitarė subrangos sutartyse, kad baudos sumokėtos įskaitant šalių tarpusavio mokėjimus, ir sprendė, jog mažinti baudų dydį pagrindo nėra.
Dėl įsiskolinimo iš atsakovės priteisimo
14. Nepripažinęs ieškovės ginčyto įskaitymo sandorio negaliojančiu, kai atsakovė įskaitė į ieškovės mokėtinas baudas 113 757,52 Eur sulaikytas atliekamų darbų užtikrinimui sumas pagal subrangos sutarčių 6.2.1 punktą ir 13.6 punktą, teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti šią sulaikytą sumą.
15. Atsakovė pripažino, kad dalį ieškovės prašomos priteisti sumos, t. y. 7 295,07 Eur (iš 121 052,59 Eur) sudarė pas atsakovę esančios sulaikytos sumos, skirtos užtikrinti ieškovės garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymą. Pagal 2019 m. sausio 21 d. sutarties 6.2 punkto 2 papunktį atsakovė sulaikė 5 proc. nuo darbų sumos, t. y. 6 760,32 Eur. Pagal 2019 m. balandžio 19 d. sutarties 6.2 punkto 2 papunktį atsakovė sulaikė 5 proc. nuo darbų sumos, t. y. 534,75 Eur. Šių sumų įskaitymas neatliktas. Teismas vertino, kad šias sulaikytas sumas išmokėti ieškovei nėra pagrindo, nes neįvykdytos tam būtinos sąlygos: 1) ieškovė nėra pateikusi atsakovei sutartyse nustatytų banko ar draudimo bendrovės išduotų garantinių įsipareigojimų užtikrinimų; 2) sutartyse nustatytas garantinio užtikrinimo terminas (3 metai po darbų pabaigos arba sutarties nutraukimo) nėra suėjęs.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
16. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Teismo išvada, kad ginčijamas sandoris neprieštarauja LR CK 1.80 straipsnio nuostatoms, padaryta pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 263 straipsnio 1 dalies ir 270 straipsnio 4 dalies, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas sprendime nenurodė, kodėl nesivadovauja apeliantės ieškinyje nurodytais teismų praktikos išaiškinimais. Teismo išvada, kad atsakovės atlikto įskaitymo negalima laikyti pažeidžiančiu ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą yra akivaizdžiai nemotyvuota ir prieštarauja teismų praktikai.
16.2. Teismas nepatikrino, ar atsakovė turėjo teisinį pagrindą atlikti įskaitymą. Atsakovės reikalavimas apeliantei pagal pateiktas sąskaitas, išrašytas subrangos sutarčių pagrindu, ginčijamo sandorio metu nebuvo vykdytinas, todėl negalėjo būti įskaitytas. Atsakovė įskaitymą atliko 2019 m. rugsėjo 23 d., t. y. nesuėjus CK 6.53 straipsnio 2 dalyje nurodytam išrašytų sąskaitų apmokėjimo terminui, todėl ginčijamas sandoris turėjo būti pripažintinas negaliojančiu.
16.3. Sprendime teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčijamas sandoris buvo atliktas ne apeliantės, o atsakovės, todėl sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti minėtą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bankrutuojanti įmonė turi teisę ginčyti jos skolininkų sudarytus vienašalius įskaitymo sandorius actio Pauliana pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013, Lietuvos Aukščiausiojo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 591/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-428-798/2020). Visų įmonės kreditorių atlikti įskaitymo sandoriai įmonės atžvilgiu prieš bankroto bylos iškėlimą įmonei privalo būti vertinami vienodai neatsižvelgiant į jų rūšį, nes sukelia tokias pačias pasekmes įmonei – panaikina įmonės turimą priešpriešinį reikalavimą kreditoriui. Apeliantės nuomone, CK 6.66 straipsnio 1 dalis yra aiškintina plečiamai, kaip leidžianti bankrutuojančiai įmonei ginčyti jos kreditorių prieš įmonės bankroto bylos iškėlimą sudarytus vienašalius įskaitymo sandorius, kuriais buvo įskaityti įmonės reikalavimai kreditoriams.
16.4. Teismas nevertino į bylą pateiktų įrodymų, kurie patvirtina, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu apeliantė buvo nemoki įmonė. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu neįrodinėjo, kad sudarydama ginčijamą sandorį siekė naudos apeliantei ir atsiskaitymo su visais apeliantės kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka. Atsakovė suvokė, kad apeliantės bankroto proceso metu jos antro etapo finansinis reikalavimas nebus patenkintas ir pasirinko tokį savo teisių gynimo būdą siekdama užsitikrinti išimtinai savo interesus.
16.5. Teismas sprendime nepasisakė dėl apeliantės pateiktų įrodymų ir nurodytų argumentų dėl neprivalėjimo sudaryti sandorį ir nesivadovavo aktualia teismų praktika CK 6.66 straipsnio taikymo klausimu. Vien aplinkybė, kad apeliantė turėjo prievolę pagal sutartis mokėti baudas atsakovei, o atsakovė turėjo teisę tokias baudas įskaityti į apeliantei mokėtinas sumas, savaime negali lemti išvados, kad atsakovė privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį.
16.6. Teismas nepagrįstai netaikė CK 6.67 straipsnio 5 punkte nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos atsakovės atžvilgiu. Atsakovei buvo žinoma aplinkybė, kad apeliantė yra nemoki įmonė ir ginčijamas sandoris pažeis apeliantės kreditorių teises. Atsakovės teisininkei sandorio sudarymo metu turėjo būti žinoma, kad vien pats faktas, jog įmonė kreipiasi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo į teismą, reiškia, kad įmonė turi pradelstų skolų kreditoriams, kurių neturi galimybės padengti.
16.7. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nepripažinus sandorio negaliojančiu, reikalavimas dėl 113 757,52 Eur sulaikytų sumų priteisimo negali būti tenkinamas. Atsakovė yra nurodžiusi, kad ieškovės piniginiai reikalavimai buvo tapę vykdytini, nes sutartys buvo nutrauktos, todėl, remiantis CPK 182 straipsnio 5 punktu, atsakovė, sudarydama ginčijamą sandorį, yra aiškiai atsisakiusi sulaikymo teisės apeliantės atžvilgiu dėl 113 757,52 Eur sumos.
16.8. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės sulaikytos 7 295,07 Eur sumos išmokėti apeliantei nėra pagrindo. Atsakovei nutraukus subrangos sutartis ir apeliantei nebaigus visų statybos darbų pagal rangos sutartis, apeliantė neprivalo pateikti atsakovei garantinio laikotarpio užtikrinimo.
17. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
17.1. Apeliantės cituotų Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-779-157/2015, 2015 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-405-117/2015 aplinkybės nėra analogiškos tarp ieškovės ir atsakovės kilusio ginčo aplinkybėms, todėl tose bylose taikytas teisinis išaiškinimas – apie įskaitymo negaliojimą, jei jis atliktas teisme priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo – negali būti taikomas šioje byloje.
17.2. Viešai prieinama informacija atsakovei nesudarė pagrindo spręsti, kad ieškovės finansinė padėtis tiek kritiškai bloga, jog ji ketina bankrutuoti, juolab, kad ieškovė deklaravo turinti ir kitų užsakymų. Bankroto administratorius į bylą pateikė sąrašus ieškovės kreditorių ir įsiskolinimų jiems sumas, tačiau tokio detalumo informacija nebuvo ir negalėjo būti prieinama atsakovei įskaitymo atlikimo metu ar iki jo, kadangi tai yra neviešinama vidinė įmonės informacija. Be to, bankroto administratoriaus pateikti skolų sąrašai neįrodo, kad ieškovės skolos ir nemokumas susidarė būtent dėl atsakovės kaltės.
17.3. ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje įvardijamas ne bet koks įmonės turtas ir turtinės teisės, o būtent vykdomuosiuose dokumentuose bei antstolio ir kitų pareigūnų nurodytas konkretus įmonės turtas, į kurį nukreipiamas išieškojimas. Į pas atsakovę esančias lėšas nebuvo nukreiptas išieškojimas, todėl atliekant įskaitymą nebuvo pažeisti minėti įstatymo reikalavimai.
17.4. Į civilinę bylą Nr. eB2-1892-657/2019 dėl restruktūrizavimo bylos ieškovei iškėlimo atsakovė nebuvo įtraukta. Minėtoje byloje buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės, sustabdytas išieškojimas ir turto realizavimas, tačiau šie ribojimai galiojo tik į bylą įtrauktų šalių atžvilgiu.
17.5. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad prievolės įvykdymo terminas nenustatytas. Priešingai – baudų sąskaitose Nr.3311351 ir Nr.3311352 atsiskaitymo terminas aiškiai įvardintas. Apmokėjimo terminas ieškovei nebuvo reikšmingas, nes ji niekada neketino atsiskaitinėti su atsakove mokėjimo pavedimais ir per subrangos sutarčių vykdymo laikotarpį nė karto neatliko jokio mokėjimo, nors turėjo apmokėjimo prievolių atsakovės atžvilgiu. Tarp šalių nebuvo priimta kiekvieną kartą pateikus sąskaitą dar atskiru pranešimu pareikalauti jos apmokėjimo.
17.6. Ginčijamas įskaitymas įvyko tokių aplinkybių kontekste, kurioms esant atsakovė turėjo pagrindo manyti, kad ieškovė siekia išsaugoti ir tęsti savo veiklą: buvo užsitęsęs neaiškumas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovei, buvo žinoma, kad dėl restruktūrizavimo kreipėsi pats įmonės vadovas, buvo nutrūkęs ieškovės ir atsakovės bendravimas.
17.7. Ginčijamas įskaitymo sandoris turėtų būti aiškinamas tuo metu galiojusio ĮRĮ kontekste, o ne taikant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) ar Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) nuostatas, kaip siūlo apeliantė. Byloje nėra duomenų, kad įskaitymo metu apeliantė buvo nemoki. Apeliantė cituoja 2019 m. spalio 30 d. Kauno apygardos teismo nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2096-657/2019 tekstą, kurioje buvo pateiktas 2019 m. liepos 31 d. UAB „Vitaterma“ balansas, tačiau nėra pagrindo remtis minėto balanso duomenimis šioje byloje, nes į šią bylą ieškovė jo nėra pateikusi, be to, minėta nutartimi teismas bylos iš esmės neišsprendė (CPK 259 straipsnis).
17.8. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad atsakovė neprivalėjo sudaryti įskaitymo sandorio. Atsakovė faktiškai patyrė papildomų išlaidų vykdant tuos pačius darbus, kuriuos buvo įsipareigojusi įvykdyti ieškovė, tai pagrindė į bylą pateiktais dokumentais. Jeigu atsakovė nebūtų taikiusi baudų dėl ieškovės padaryto esminio pažeidimo, atsakovė pati būtų patyrusi didelę žalą.
17.9. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovei įskaitymo sandorio sudarymo metu turėjo būti žinoma, jog vien pats faktas, kad įmonė kreipiasi dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo į teismą, savaime reiškia, kad įmonė turi pradelstų skolų kreditoriams, kurių neturi galimybės padengti. Prašymą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo įmonei pateikė pats įmonės vadovas, vėliau jis pats šio prašymo atsisakė ir teismas bylą nutraukė. Vadovo kreipimasis į teismą nebūtinai buvo pagrįstas. Pats kreipimasis dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo negali būti traktuojamas kaip „savaime aiškus“ sprendžiant apie įmonės finansinę būklę.
17.10. Apeliantės argumentai, kad nutraukus sutartis apeliantė nebeturi pareigos vykdyti sutartinių įsipareigojimų atsakovei yra teisiškai nereikšmingi, nes nutraukus sutartis iš ieškovės nebuvo reikalaujama toliau vykdyti darbų, bet pareikalauta sutartinės atsakomybės, kylančios iš tokio sutarčių nutraukimo.
17.11. Apeliantė neteisingai aiškina sutarčių Bendrųjų sąlygų 14.11 punktą atskirai nuo sutarties Nr. AGR_YIT-2019-KA81 Specialiųjų sąlygų 5.5 punkto, ir sutarties Nr. AGR_YIT-2019-KA838 Specialiųjų sąlygų 5.2 punkto, teigdama, kad nutraukus sutartį ir ieškovei negalint pateikti garantinio užtikrinimo, atsakovė turi grąžinti ieškovei sulaikytas sumas tiesiog išskaičiavusi baudas. Toks aiškinimas paneigia ieškovės įstatyminę pareigą garantuoti kokybę tiems darbams, kuriuos ji atliko iki sutarties nutraukimo (CK 6.698 straipsnis), taip pat įstatyminę pareigą užtikrinti garantiniu laikotarpiu išaiškėjusių darbų defektų ištaisymą. Aplinkybė, kad ieškovei iškelta bankroto byla, savaime nereiškia, jog atsakovė netenka teisės naudotis sutartyse sulygta galimybe sulaikyti atitinkamas sumas garantiniam laikotarpiui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl nustatytų faktinių aplinkybių
19. 2019 m. sausio 21 d. ir 2019 m. balandžio 19 d. ieškovė UAB „Vitaterma“ ir atsakovė UAB „YIT Lietuva“ sudarė dvi subrangos sutartis.
20. Kauno apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-1892-657/2019, priėmė UAB „Vitaterma“ direktoriaus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Vitaterma“.
21. Atsakovė vienašališkai nutraukė su ja sudarytas minėtas subrangos sutartis, pasinaudodama sutarčių 14.6 ir 14.7.5 punktuose numatyta teise sutartį nutraukti, jei subrangovui iškeliama bankroto, restruktūrizavimo byla arba kreipiamasi dėl tokios bylos iškėlimo.
22. 2019 m. rugsėjo 20 d. atsakovė pateikė ieškovei dvi bendros 120 655,98 Eur sumos baudų PVM sąskaitas faktūras, jose nurodydama šią sumą sumokėti tą pačią dieną. 2019 m. rugsėjo 23 d. pranešimu atsakovė įskaitė minėtas baudas į ieškovei mokėtiną 113 757,52 Eur sumą už atliktus rangos darbus, o 7 295,07 Eur sumą sulaikė taip siekdama užtikrinti ieškovės įsipareigojimams garantiniu laikotarpiu užtikrinti.
23. Kauno apygardos teismo 2019 m. spalio 30 d. nutartimi UAB „Vitaterma“ iškelta bankroto byla.
24. Ieškovės nemokumo administratorius atsakovės 2019 m. rugsėjo 23 d. vienašališkai atliktą įskaitymą prašė pripažinti negaliojančiu dviem savarankiškais teisiniais pagrindais, t. y. kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis) ir kaip pažeidžiantį ieškovės kreditorių teises (CK 6.66 straipsnis). Pirmosios instancijos teismui ieškinį atmetus, apeliantė nesutinka su tokiu teismo sprendimu ir apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad ginčijamas įskaitymas pripažintinas negaliojančiu abiem ieškinyje nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrina skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, toliau šioje nutartyje atskirai pasisakydama dėl ginčijamo įskaitymo (ne)teisėtumo minėtais aspektais.
Dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu
25. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, todėl jam taikytini įstatyme nustatyti sandorių negaliojimo pagrindai, be kita ko, CK 1.80 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
26. Apeliantės teigimu, teismo išvada, kad apeliantės atlikto įskaitymo negalima laikyti pažeidžiančiu ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą yra akivaizdžiai nemotyvuota ir prieštarauja teismų praktikai ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies bei CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkto taikymo klausimu.
27. Pagal CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punktą įskaitymas draudžiamas, kai prievolės dalykas yra turtas, į kurį negalima nukreipti išieškojimo. Vadovaujantis ginčijamo įskaitymo atlikimo metu galiojusio ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalimi, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai arba kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai CPK nustatyta tvarka duoti antstolio, kitų institucijų ar pareigūnų nurodymai areštuoti, nurašyti lėšas arba nutraukti lėšų išmokėjimą iš įmonės sąskaitos, teismui priėmus nutartį dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus ir nurodymus gali būti areštuojamas, tačiau nuo teismo nutarties dėl pareiškimo iškelti įmonės restruktūrizavimo bylą priėmimo dienos šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.
28. Šiuo atveju nustatyta, kad Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi buvo priimtas UAB „Vitaterma“ direktoriaus pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo apeliantei, šia nutartimi sustabdytas ieškovės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas. Įskaitymu yra realizuojama turtinė reikalavimo teisė, taigi, šiuo atveju, atsakovei vienašališkai atlikus ginčijamą įskaitymą, jos naudai buvo realizuotas apeliantės turtas – reikalavimo teisė į atsakovės sulaikytą 113 757,52 Eur sumą už atliktus darbus pagal statybos subrangos sutartis. Kadangi minėta teismo nutartimi, priėmus pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo UAB „Vitaterma“, nuo 2019 m. rugpjūčio 2 d. buvo sustabdytas apeliantės turto realizavimas ir (ar) išieškojimas, darytina išvada, kad šios nutarties galiojimo metu nebuvo galima atlikti apeliantės turtinės reikalavimo teisės įskaitymo (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punktas, ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalis).
29. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatyta, kad teismo nutartis dėl apeliantei inicijuoto restruktūrizavimo proceso nutraukimo įsiteisėjo 2019 m. spalio 3 d., o ginčijamas įskaitymas atliktas 2019 m. rugsėjo 23 d., t. y. apeliantės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymo galiojimo metu.
30. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. kovo 23 d. apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2A-201-407-2021, kurioje BUAB „Vitaterma“ (apeliantė) prašė pripažinti negaliojančiu kitos įmonės kreditorės – UAB „Polonezas“ 2019 m. rugsėjo 30 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kaip prieštaraujantį ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies ir CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkto imperatyvios nuostatos. Minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad UAB „Polonezas“ vienašališką įskaitymą atliko galiojat 2020 m. rugpjūčio 2 d. nutarčiai dėl apeliantės turto realizavimo ir (ar) išieškojimo sustabdymo, todėl tokį įskaitymą pripažino negaliojančiu kaip prieštaraujantį minėtoms imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
31. Teisėjų kolegija, siekdama užtikrinti teismų praktikos nuoseklumą bei neprieštaringumą konstatuoja, kad iš esmės panašioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir šioje byloje, todėl sprendžia, kad yra pagrindas priimant procesinį teismo sprendimą jais vadovautis ir šioje byloje. Pažymėtina, kad ir kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą. Teismo precedento horizontalusis poveikis lemia teismo pareigą laikytis būtent tos pačios pakopos teismo pirmiau išnagrinėtoje analogiškoje ar iš esmės panašioje byloje suformuluotų teisės taikymo ir aiškinimo taisyklių tiek, kiek bylose nagrinėjami santykiai yra tapatūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-313/2019, 35 punktas).
32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir išaiškinimus, konstatuoja, kad atsakovės 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktu vienašališku priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu buvo pažeisti imperatyvūs draudimai, nustatyti CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalyje. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė apeliantės reikalavimą pripažinti ginčijamą įskaitymą negaliojančiu kaip prieštaraujantį minėtoms imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) pagrindu
33. Apeliantė skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamas sandoris buvo atliktas ne apeliantės, o atsakovės, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti minėtą sandorį negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu. Apeliantės nuomone, CK 6.66 straipsnio 1 dalis yra aiškintina plečiamai, kaip leidžianti bankrutuojančiai įmonei ginčyti jos kreditorių prieš įmonės bankroto bylos iškėlimą sudarytus vienašalius įskaitymo sandorius, kuriais buvo įskaityti įmonės reikalavimai kreditoriams. Su tokia apeliantės pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
34. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Actio Pauliana ieškinį turi teisę reikšti ir bankrutuojančios įmonės bankroto administratorius dėl bankrutuojančios įmonės sudarytų sandorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012; 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-611/2019).
35. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020). Taigi, remiantis paminėta CK 6.66 straipsnio nuostata, reglamentuojančia kreditoriaus teisę ginčyti savo skolininko sudarytus sandorius, bei kasacinio teismo praktika, actio Pauliana yra skirtas ginti kreditoriui (kreditoriams) nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, t. y. sudarytų sandorių, kurių jis neprivalėjo sudaryti ir kuriais yra mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą.
36. Šiuo atveju atsakovė UAB „YIT Lietuva“, remdamasi jos su ieškove sudarytų subrangos sutarčių 13.6 p. nuostatomis įskaitė jai mokėtinas baudas ir jos mokėtinas bei sulaikytas ieškovės lėšas, ir 2019 m. rugsėjo 23 d. apie atliktą įskaitymą pranešė ieškovei. Taigi, ieškovė BUAB „Vitaterma“ actio Pauliana pagrindu ginčijo 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą vienašalį įskaitymą, tačiau, kaip nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šį sandorį sudarė ne pati skolininkė BUAB „Vitaterma“, o jos kreditorė UAB „YIT Lietuva“, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju nėra nustatyta būtina actio Pauliana sąlyga, t. y. pati bankrutuojanti įmonė nėra sudariusi jokio sandorio.
37. Nors apeliantė, nesutikdama su tokia teismo išvada, apeliaciniame skunde nurodo, esą teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad bankrutuojanti įmonė turi teisę ginčyti jos skolininkų sudarytus vienašalius įskaitymo sandorius actio Pauliana pagrindu, pasisakydama dėl šio argumento nurodo, teisėjų kolegija nurodo, jog kasacinio teismo praktikoje nuosekliai akcentuojama, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 22 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).
38. Apeliantės nurodomose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose faktinės aplinkybės, taikytos teisės normos nėra tapačios ar labai panašios į nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes bei ginčams spęsti taikytiną teisę. Antai, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015 actio Pauliana pagrindu buvo ginčijamas ne vienašalis kreditoriaus atkliktas priešpriešinių reikalavimų įskaitymas, o dvišalis bankrutuojančiuos įmonės ir jos kreditoriaus atliktas tarpusavio reikalavimų įskaitymas, taigi, tuo atveju ginčytą sandorį buvo sudaręs ir pats skolininkas (bankrutuojanti įmonė). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013 kasacinis teismas, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartimi grąžindamas bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, akcentavo būtent tai, kad teismas šalių ginčui dėl įskaitymo teisėtumo išspręsti taikė actio Pauliana institutą ir pasisakė dėl kai kurių šio instituto sąlygų, tačiau dėl įskaitymo teisėtumo iš esmės nepasisakė, nors pagal ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį nustatytas bylos nagrinėjimo ribas buvo būtina tirti būtent su įskaitymo sąlygų nustatymu susijusias aplinkybes (toje byloje ieškovė apskritai ginčijo įskaitymą atlikusios atsakovės reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę (teismo pastaba)). Taigi, toje byloje kasacinis teismas pasisakė dėl galimybės teisėtai atliktą įskaitymą vertinti actio Pauliana sąlygų aspektu, tačiau nepasisakė, kad tokioje situacijoje bankrutuojanti įmonė yra tinkamas ieškovas, t. y. kad ginčijamas sandoris atitinka actio Pauliana taikymo sąlygas. Lietuvos Aukščiausiojo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-591/2009 priešpriešinių reikalavimų įskaitymo teisėtumas buvo nagrinėjamas ne actio Pauliana sąlygų kontekste, bet dėl įskaitymo atitikimo CK 6.102 straipsnio, 6.109 straipsnio 7 dalies ir CK 6.134 straipsnio nuostatoms. Pasisakęs, kad iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo naujasis kreditorius tinkamai neįgyvendino reikalavimo įskaitymo teisės, teismas bankrutuojančios įmonės prievolę tokiam kreditoriui pripažino nepasibaigusia įskaitymu. Konstatuotina, kad nei vienos iš apeliantės nurodomų bylų faktinės aplinkybės nėra analogiškos ar panašios, kad jomis būtų galima vadovautis kaip teismo precedentais šioje byloje.
39. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nenustatyta CK 6.66 straipsnyje nurodyta actio Pauliana sąlyga (kad ieškovė ginčija ne savo skolininko, o savo kreditoriaus sudarytą sandorį) ir šiuo pagrindu atmetęs BUAB „Vitaterma“ ieškinį, dėl šio ieškovės reikalavimo priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
40. Esant nustatytai aplinkybei, kad ginčijamo vienašalio įskaitymo sandorio apeliantė, pati būdama skolininkė, nesudarė, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra tikslinga vertinti kitų CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų egzistavimo.
Dėl sulaikytos 7 295,07 Eur sumos
41. Pasak apeliantės, teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovės sulaikytos 7 295,07 Eur sumos išmokėti apeliantei nėra pagrindo. Apeliantės manymu, atsakovei nutraukus subrangos sutartis ir apeliantei nebaigus visų statybos darbų pagal rangos sutartis, apeliantė neprivalo pateikti atsakovei garantinio laikotarpio užtikrinimo, be to, ji, kaip bankrutavusi įmonė, toliau objektyviai nebeturi galimybių vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų.
42. Byloje nustatyta, kad atsakovė dalį ieškovės prašomos priteisti sumos, t. y. 7 295,07 Eur (iš 121 052,59 Eur) yra sulaikiusi siekdama užsitikrinti ieškovės garantinio laikotarpio įsipareigojimų vykdymą. Pagal 2019 m. sausio 21 d. sutarties 6.2 punktą atsakovė yra sulaikiusi 5 proc. nuo darbų sumos, kas sudaro 6 760,32 Eur. Pagal 2019 m. balandžio 19 d. Sutarties 6.2 punktą atsakovė yra sulaikiusi 5 proc. nuo darbų sumos, kas sudaro 534,75 Eur. Šių sumų įskaitymas nėra atliktas.
43. Pagal Sutarčių bendrųjų sąlygų 14.11 punktą nutraukus sutartį rangovas įsipareigoja grąžinti subrangovui sulaikytas sumas išskaičius subrangovo mokėtinas baudas, palūkanas bei nuostolių atlyginimą per 10 dienų po, kai subrangovas pateiks Garantinio laikotarpio užtikrinimą. Tuo atveju, jeigu subrangovas nepateikia Garantinio laikotarpio užtikrinimo, rangovas grąžina subrangovui sulaikytas sumas išskaičius subrangovo mokėtinas baudas, įskaitant sutarties 6.2 punkte nustatytą, palūkanas bei nuostolių užtikrinimą per 30 dienų. Subrangos sutarčių 12.2 punkte numatyta, kad per 10 darbo dienų po galutinio atliktų darbų akto pasirašymo tarp šalių subrangovas įsipareigoja pateikti rangovui Garantinio laikotarpio užtikrinimą, išduotą rangovui priimtinos draudimo bendrovės laidavimo ar banko garantijos forma, užtikrinantį tinkamą subrangovo garantinio termino įsipareigojimų vykdymą. Subrangos sutarties AGR_YIT-2019-KA81 ir subrangos sutarties Nr. AGR_YIT-2019-KA8381 Specialiųjų sąlygų atitinkamai 5.5 punkte ir 5.3 punkte dėl 6.2 punkto numatyta, kad subrangovui nepateikus 12.2 punkte nurodyto užtikrinimo, rangovo sulaikytos sumos 3 metams paliekamos pas rangovą kaip subrangovo garantinių įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimas.
44. Atsižvelgiant į nurodytas sutartines nuostatas atsakovės pareiga sumokėti sulaikytas sumas atsiranda tik po to, kai apeliantė įvykdo savo priešpriešines prievoles pagal sutartis – pateikia garantinio laikotarpio užtikrinimą. Apeliantė iki bankroto bylos iškėlimo garantinio laikotarpio užtikrinimo nei pagal vieną iš sutarčių atsakovei nepateikė.
45. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad atsakovei nutraukus subrangos sutartis atsakovė neturi teisės reikalauti iš apeliantės garantinio laikotarpio užtikrinimo, nes apeliantės nebaigtus atlikti darbus pabaigė kiti rangovai, kurie ir pateikė atsakovei garantinio laikotarpio užtikrinimus. Pažymėtina, kad apeliantės garantiniai įsipareigojimai kyla net ir nepilnai įvykdžius subrangos sutartis, t. y. faktiškai įvykdytiems darbams. Vien dėl tos priežasties, kad apeliantė iki galo neįvykdė subrangos sutarčių, neatleidžia jos nuo prievolės užtikrinti garantinių įsipareigojimų vykdymą atliktiems darbams. Kiti rangovai nėra atsakingi už apeliantės atliktų rangos darbų garantinio laikotarpio užtikrinimus. Šią apeliantės pareigą nustato tiek subrangos sutarčių nuostatos, tiek Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalis.
46. Aplinkybė, kad ieškovei iškelta bankroto byla, taip pat savaime nereiškia, jog atsakovė netenka teisės naudotis sutartyse sulygta galimybe sulaikyti atitinkamas sumas garantiniam laikotarpiui. Pažymėtina, kad sutarčių laisvės principas reiškia šalių teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju šalys sudarytose sutartyse nustatė atsiskaitymo už atliktus darbus tvarką ir terminus, įskaitant kainos dalies apmokėjimo sulaikymą 3 metams, jei ieškovė nepateikia atitinkamo užtikrinimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto bylos iškėlimas ieškovei ir subrangos sutarčių nutraukimas ieškovei nebaigus visų statybos darbų negali būti pagrindas paneigti atsakovės sutartinę teisę 3 metams sulaikyti atitinkamas sumas garantinių įsipareigojimų užtikrinimui. Garantinio užtikrinimo terminas bylos nagrinėjimo metu nėra suėjęs. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tuo atveju, jeigu iki garantinių terminų pabaigos jokie ieškovės atliktų darbų defektai neatsiras, atsakovė privalės sumokėti ieškovei likusią sulaikytą sutarčių kainos dalį.
Dėl reikalavimo sumažinti baudą
47. Pripažinus atsakovės įvykdytą ginčijamą įskaitymą negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl apeliantės ieškinio reikalavimo sumažinti baudą.
48. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Šalių teisė susitarti dėl netesybų bei dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).
49. Formuodamas teismų praktiką, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad šalių susitarimu nustatytų netesybų tikslas – kompensuoti kreditoriaus galimus praradimus neįvykdžius ar netinkamai įvykdžius sutartinius įsipareigojimus (CK 6.71 straipsnis), o šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia tai, jog kreditoriui nereikia įrodinėti patirtų nuostolių dydžio, nes sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais, kurie pripažintini minimaliais nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika.).
50. Taigi, bendroji netesybų priteisimo taisyklė – jos yra laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kurių dydžio ar realumo kreditoriui pareiškus reikalavimą jas atlyginti nereikia įrodinėti. Tačiau kartu kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tam tikrais atvejais kreditorius privalo pagrįsti netesybas įrodinėdamas nuostolius – jeigu skolininkas pareiškia reikalavimą mažinti netesybas ar kyla netesybų mažinimo teismo iniciatyva klausimas. Tokiais atvejais kreditorius turėtų įrodinėti tikėtinus nuostolius tam, kad pagrįstų protingą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2013; 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2013; 2016 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016; kt.).
51. Tokiems atvejams, kai sutartyje nustatytos netesybos yra neprotingo dydžio, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs teismo teisę mažinti netesybas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti.
52. Įstatyme įtvirtinti du netesybų mažinimo pagrindai: netesybos mažinamos, kai jos aiškiai per didelės arba kai prievolė iš dalies įvykdyta. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, motyvuotai gali būti atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis: į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, ar šalys yra vartotojai, į kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, skolininko elgesį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius ir kt., tačiau netesybų mažinimas neturi pažeisti nuostolių patyrusios šalies interesų. Koks netesybų dydis yra tinkamas konkrečiu atveju, yra fakto klausimas, kurį byloje turi įrodyti šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Kartu pažymėtina, kad teismo teisė netesybas sumažinti yra ribojama – jos negali būti mažesnės už nuostolių, atsiradusių dėl prievolės neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo, suma (CK 6.258 straipsnio 3 dalis).
53. Įvertinusi nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių visetą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju ieškovei pritaikytos netesybos buvo aiškiai neproporcingos ieškovės faktiškai atliktų statybos darbų vertei ir sudarė sąlygas atsakovei nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita.
54. Pagrindas baudoms ir jų dydis yra nustatytas sutarčių 13.6 punkte ir sudaro 10 proc. nuo sutarties kainos. Minėtu punktu remdamasi atsakovė apskaičiavo ieškovės mokėtinas baudas pagal abi subrangos sutartis.
55. Nors atsakovės ieškovei skirta bauda už subrangos sutarties Nr. AGR_YIT-2019-KA-81 nutraukimą sudaro 95 795,98 Eur, o už subrangos sutarties Nr. AGR_YIT-2019-KA-838 nutraukimą – 24 860,00 Eur, pažymėtina, kad ieškovė iki sutarčių nutraukimo atliko tik labai nedidelę dalį sutartų darbų (atitinkamai apie 12 proc. pagal pirmąją subrangos sutartį ir apie 4 proc. pagal antrąją subrangos sutartį). Svarbu ir tai, kad abi subrangos sutartys nutrauktos dėl ieškovės kaltės, dėl jų nutraukimo atsakovė patyrė nuostolių, kurių dydį pagrindė atliktais skaičiavimais ir pateiktais į bylą įrodymais, kurie viršija pritaikytas sutartines baudas. Savo ruožtu ieškovė nepateikė įrodymų, kurie paneigtų atsakovės patirtų nuostolių nutraukus subrangos sutartis, dydį ar jų pagrįstumą. Be to, atsakovė, nutraukdama sutartis, galėjo pritaikyti ieškovei pagal abi sutartis 115 913 Eur ir 30 081 Eur dydžio baudas, bet baudų dydį apskaičiavo nuo sutarčių kainų be PVM. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje situacijoje baudų mažinimas ieškovės prašomu būdu pažeistų CK 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą imperatyvą, iš esmės paneigtų šalių susitarimą, o tai lemtų sutarties laisvės principo ignoravimą, neatitiktų ir kreditoriaus bei skolininko interesų pusiausvyros, neatliktų prievolės įvykdymo užtikrinimo funkcijos, protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principų (CK 1.5 straipsnis).
Dėl bylos procesinės baigties
56. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vienašalis įskaitymas buvo atliktas ne skolininkės, o jos kreditorės, todėl nėra pagrindo pripažinti paminėto sandorio negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu, nes nenustatyta būtina actio Pauliana sąlyga, t. y. pati bankrutuojanti įmonė nėra sudariusi jokio sandorio. Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovė turėjo teisę sulaikyti 7 295,07 Eur sumą garantinių įsipareigojimų vykdymui užtikrinti. Tačiau byloje pateikti įrodymai ir pagal juos nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti ginčijamą įskaitymą negaliojančiu kaip prieštaraujantį imperatyvioms CK 6.134 straipsnio 1 dalies 6 punkto ir ĮRĮ 7 straipsnio 2 dalies normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis). Dėl to skundžiamas pirmosios instancijos teismas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo apeliantės ieškinys tenkinamas iš dalies.
57. Pagal CK 1.95 straipsnio 1 dalį, pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento). Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).
58. Šiuo atveju, pripažinus įskaitymą negaliojančiu, laikytina, kad atsakovės prievolė sumokėti apeliantei įskaitytą 113 757,52 Eur sumą už atliktus darbus pagal statybos subrangos sutartis nėra pasibaigusi. Dėl to tenkinamas apeliantės ieškinio reikalavimas priteisti iš atsakovės šią sumą kartu su 6 proc. dydžio metinėmis procesinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Kiti ieškinio reikalavimai atmetami.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
59. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
60. Ieškovė ieškiniu buvo pareiškusi 121 052,59 Eur dydžio reikalavimą, šiuo procesiniu sprendimu apeliacinės instancijos teismas tenkino apeliantės reikalavimą dėl 113 757,52 Eur priteisimo, kas sudaro 94 proc. ieškinio reikalavimų.
61. Ieškovė pirmosios instancijos teisme prašė priteisti 2 240 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktas teisines paslaugas, tačiau pagal pirmosios instancijos teismui pateiktus duomenis ieškovė patyrė tik 1 400 Eur dydžio išlaidas. Ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą tenkinus apeliacinį skundą priteisti visas pirmoje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes likusi 840 eurų suma sumokėta 2020 m. spalio 20 d. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Taigi, ieškovei nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų sąskaitos už advokato suteiktas teisines paslaugas visišką apmokėjimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teisme, nėra pagrindo šių išlaidų priteisti ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nes minėtų išlaidų pagrindimas pateiktas pavėluotai (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Dėl to, patenkinus ieškinį 94 proc., iš atsakovės ieškovei priteisiama 1 316 Eur bylinėjimosi išlaidų.
62. Ieškovė šioje byloje yra bankrutavusi įmonė, todėl ji yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.
63. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 ir 7 punktais, nuo 121 052,59 Eur ieškinio, pateikto elektroninėmis ryšių priemonėmis, sumos mokėtinas žyminis mokestis yra 1 883 Eur. Apeliacinės instancijos teismui priimant naują sprendimą, kuriuo ieškinys tenkinamas 94 proc., iš atsakovės į valstybės biudžetą priteistinas 1 770 Eur žyminis mokestis. Remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu nuo žyminio mokesčio už apeliacinius skundus atleidžiama ne tik bankrutuojanti įmonė, bet ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, todėl žyminis mokestis už apeliacinį skundą nepriteisiamas (CPK 96 straipsnio 4 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Kauno apygardos teismo 2020 m. liepos 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Pripažinti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „YIT Lietuva“ 2019 m. rugsėjo 23 d. atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Vitaterma“ (juridinio asmens kodas 303185977) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „YIT Lietuva“ (juridinio asmens kodas 133556411) 113 757,52 Eur (šimtą trylika tūkstančių septynis šimtus penkiasdešimt septynis eurus 52 ct) skolos, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. vasario 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 316 Eur (tūkstantį tris šimtus šešiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „YIT Lietuva“ (juridinio asmens kodas 133556411) 1 770 Eur (tūkstantį septynis šimtus septyniasdešimt eurų) žyminio mokesčio valstybei. Išaiškinti, kad valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (juridinio asmens kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Dalia Kačinskienė
Danguolė Martinavičienė