Administracinė byla Nr. eP-4-415/2020
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03386-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 22 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1827-1062/2019 pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 30-2285 „Dėl administracijos direktoriaus 2017-07-05 įsakymo Nr. 30-1697 „Dėl nuosavybės teisių I. K. atkūrimo“ papildymo“ (toliau – ir 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas); 2) įpareigoti Administraciją per 30 dienų nuo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), plane pažymėto Nr. 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Gyvenamasis namas) – į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, priimant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 30-1697 (toliau – ir 2017 m. liepos 5 d. įsakymas), sudarančią 121,69 kv. m ploto, išmokant kompensaciją pinigais.
2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2017 m. liepos 5 d. įsakymu buvo atkurtos nuosavybės teisės I. K. į 155,28 kv. m ploto dalį Gyvenamojo namo. Prieš priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą, Vilniaus miesto savivaldybės užsakymu buvo parengta Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita Nr. 17/337 NT (toliau – ir Ataskaita), kurios 2 puslapyje nurodytas toks pats kaip ir minėtame įsakyme vertintas plotas – 155,28 kv. m, o Ataskaitos 37 puslapyje Administracijos Turto departamentas taip pat nurodė vertinti dalį Gyvenamojo namo. 2017 m. balandžio 11 d. Vilniaus miesto savivaldybėje vykusio pasitarimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. K. metu nutarta tenkinti I. K. 1991 m. rugpjūčio 14 d. ir 1991 m. spalio 2 d. prašymus ir priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją, tačiau konkretaus nacionalizuoto ploto nenurodė.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal pateiktus nacionalizavimo dokumentus yra nacionalizuotas visas Gyvenamasis namas, kurio plotas 285,58 kv. m, tačiau buvo vertintas tik 155,28 kv. m plotas. Pareiškėjas manė, kad Vilniaus miesto savivaldybės darbuotojai neteisingai suformulavo užduotį turto vertintojams, prašydami įvertinti ne visą Gyvenamojo namo plotą, o tik jo dalį, todėl vertinant plotą nebuvo įtrauktos tam tikros patalpos ir nebuvo įvertinta 121,69 kv. m Gyvenamojo namo ploto.
4. Pareiškėjas nurodė, kad su 2017 m. rugpjūčio 10 d. raštu kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę, prašydamas priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į dalį Gyvenamojo namo, į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą, sudarančią 121,69 kv. m ploto. Pareiškėjas teigė, kad ginčijamas 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas yra nemotyvuotas.
5. Atsakovas Administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas paaiškino, kad 2017 m. liepos 5 d. buvo atkurtos nuosavybės teisės I. K. į 155,28 kv. m Gyvenamojo namo dalį. Ginčijamu 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymu buvo papildytas 2017 m. liepos 5 d. įsakymas, suformuluojant papildomą 4 punktą, kuriuo į likusią (130,30 kv. m) dalį iš bendro Gyvenamojo namo ploto (285,58 kv. m) atsisakyta atkurti nuosavybės teises. Atsakovas pažymėjo, kad toks sprendimas priimtas nesant teisinio pagrindo dėl nuosavybės teisių į likusią Gyvenamojo namo dalį atkūrimo. 2017 m. liepos 5 d. įsakymas nebuvo apskųstas.
7. Atsakovas pažymėjo, kad Administracija užduotį turto vertintojams suformulavo įvertinusi visas reikšmingas aplinkybes ir išanalizavusi surinktus dokumentus, ir tik dėl tos Gyvenamojo namo dalies, dėl kurios buvo nustatytas teisinis pagrindas nuosavybės teisėms atkurti. 2017 m. sausio 26 d. Administracija raštu Nr. A51- 3874/17(2.13.1.3-TD6) „Dėl nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į valstybės įmonę Registrų centrą dėl informacijos ir dokumentų pateikimo. Šiuo raštu prašė pateikti visus turimus dokumentus ir informaciją apie (duomenys neskelbtini) esantį pastatą (pastatus, jei jų yra ne vienas). 2017 m. kovo 2 d. VĮ Registrų centras raštu Nr. VILIN(12.5.13.)-5858 informavo, kad atlikus nekilnojamųjų daiktų, esančių (duomenys neskelbtini) kadastro ir registro duomenų analizę, buvo nustatyta, kad šių statinių kadastriniai matavimai pirmą kartą buvo atlikti 1949 m. vasario 21 d. ir jų metu užfiksuoti šie statiniai: gyvenamasis namas, kurio bendras plotas 250,62 kv. m, su jame esančiais 5 butais; gyvenamasis namas, kurio bendras plotas 114,58 kv. m, su jame esančiais 3 butais ir ūkio pastatai bei išvietė.
8. Atsakovas pažymėjo, kad vienintelis išlikęs pastatas iš 1941 m. balandžio 7 d. nacionalizavimo akte Nr. 2660 minimų pastatų yra Gyvenamasis namas (statybos metai 1940 m., bendras plotas 285,58 kv. m). Atsižvelgiant į tai, kad pastato plotas yra pakitęs, o 1941 m. balandžio 7 d. Nacionalizavimo akte Nr. 2660 nurodytas nacionalizuoto pastato plotas yra 155,28 kv. m, buvo užsakytas turto vertinimas (duomenys neskelbtini) esančio pastato 155,28 kv. m ploto daliai įvertinti.
II.
9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą ir įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo, atstovaujamo advokato O. S., 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą ir priimti motyvuotą sprendimą. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.
10. Teismas nustatė, kad I. K. su 1991 m. rugpjūčio 14 d. ir 1991 m. spalio 2 d. prašymais kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 1999 m. gegužės 27 d. I. K. mirė. Testamentu I. K. visą savo turtą paliko pareiškėjui V. J.. Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 20 d. sprendimu buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad V. J. priėmė I. K. palikimą ir pradėjo jį faktiškai valdyti. Vilniaus miesto savivaldybėje 2017 m. balandžio 11 d. vykusiame posėdyje nutarta tenkinti I. K. 1991 m. rugpjūčio 14 d. ir 1991 m. spalio 2 d. prašymus ir priimti sprendimą atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), išmokant už jį piniginę kompensaciją.
11. Administracijos direktorius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Įstatymas) atitinkamais straipsniais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Įgyvendinimo tvarka) atitinkamais punktais, vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5627-171/2016, atsižvelgdamas į Lietuvos valstybinio archyvo 1991 m. gegužės 17 d. pažymėjimą Nr. 115-K, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1995 m. sausio 28 d. pažymėjimą Nr. 25-K, Vilniaus regiono valstybės archyvo pateiktą Vilniaus miesto liaudies (iki 1977 m. spalio 6 d. – darbo žmonių) deputatų tarybos Vykdomojo komiteto dokumentų fonde esančios 1941 m. pastatų (duomenys neskelbtini), nacionalizavimo byloje esančio Vilniaus miesto komunalinio ūkio namų nacionalizavimo komisijos raporto kopiją, 1941 m. balandžio 7 d. namo nacionalizavimo aktą Nr. 2600 ir pridedamas Nacionalizuojamo namo žinias, Lietuvos TSR prokuratūros 1990 m. kovo 13 d. pažymėjimą apie reabilitavimą Nr. 13/1070-90, 1992 m. rugpjūčio 21 d. išduotą Lietuvos Respublikos pasą, I. K. 1991 m. rugpjūčio 14 d. ir 1991 m. spalio 2 d. prašymus Vilniaus miesto valdybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, 2017 m. kovo 2 d. valstybės įmonės Registrų centro nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą bei Raštą, Vilniaus miesto 15-ojo notarų biuro notarės 1998 m. rugpjūčio 21 d. patvirtintą testamentą, 1999 m. gegužės 28 d. išduotą mirties liudijimą, Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2007 m. vasario 20 d. sprendimą civilinėje byloje
Nr. 2-663-608/07, 2017 m. balandžio 11 d. pasitarimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo I. K. posėdžio protokolą Nr. A17-639/17(2.13.3-TD6), uždarosios akcinės bendrovės „Apus turtas“ 2017 m. gegužės 30 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 17/337 NT, 2017 m. liepos 5 d. įsakymu I. K. atkūrė nuosavybės teisės į 155,28 kv. m ploto dalį pastato-gyvenamojo namo, (duomenys neskelbtini), plane pažymėto Nr. 1A1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
12. 2017 m. rugpjūčio 10 d. V. J., atstovaujamas advokato O. S., kreipėsi į Administracijos Teisės departamentą su prašymu priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į 121,69 kv. m Gyvenamojo namo ploto dalį, į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą.
13. Administracijos direktorius 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymu papildė 2017 m. liepos 5 d. įsakymą 4 punktu, kuriuo atsisakė atkurti nuosavybės teises I. K. į likusią 130,30 kv. m dalį iš 285,58 kv. m bendro Gyvenamojo namo ploto.
14. Teismas nurodė, kad Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas laikytinas minėto 2017 m. liepos 5 d. įsakymo sudėtine dalimi.
15. Teismas, vertindamas 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo teisėtumą ir pagrįstumą, atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ginčo dėl atkurtos nuosavybės teisių dalies į Gyvenamąjį namą, o ginčas kilęs dėl neatkurtos likusios Gyvenamojo namo dalies iš 285,58 kv. m bendro gyvenamojo namo ploto.
16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą į likusią Gyvenamojo namo dalį, t. y. 121,69 kv. m, kildina iš nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje esančių inventorizacijos duomenų, kurie buvo užfiksuoti 1949 m., ir kurie, remiantis Lietuvos Respublikos nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas, Atkūrimo įstatymas) teisės normomis, nėra įtraukti į dokumentų, patvirtinančių buvusio savininko nuosavybės teises sąrašą, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl ploto atmesti.
17. Byloje buvo pateiktas nacionalizuojamo namo, adresu (duomenys neskelbtini), kurio savininke nurodyta I. K., nacionalizavimo aktas Nr. 2660 ir 1941 m. balandžio 7 d. nutarimas apie namo nacionalizavimą. Teismas pažymėjo, kad namo nacionalizavimo akto Nr. 2660 priedo (nacionalizuojamo namo žinios) 5 punkte „kokius turi savininkas nuosavybės dokumentus“ yra įrašas „nėra“. Teismas darė išvadą, kad I. K. asmenims, vykdantiems nacionalizaciją, nepateikė dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises į nacionalizuojamą turtą. Nacionalizuojamo namo žinių 10 punkte visų trijų pastatų, iš kurių du įvardinti kaip vasarnamiai, o trečias neįvardintas, nacionalizuojamas naudingas plotas nurodytas 241,79 kv. m (155,28 kv. m, 26,27 kv. m, 60,24 kv. m), gyventojų skaičius 6. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo teismas nustatė, kad Gyvenamojo namo, kurio adresas šiuo metu yra (duomenys neskelbtini), šiuo metu naudingas plotas yra 279,58 kv. m.
18. Kadangi buvo nacionalizuota 241,79 kv. m namo naudingo ploto, o nuosavybės teisės pareiškėjui atkurtos į 155,28 kv. m ploto, todėl daryta išvada, kad liko neaptartas klausimas dėl likusio naudingo ploto dalies, kuri buvo nacionalizuota.
19. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisės atkuriamos į nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų (Įstatymo 3 straipsnio 2 dalis).
20. Priimant sprendimą atsakovas turi išanalizuoti ir 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvusią situaciją, t. y., ar turtas buvo išlikęs. Pažymėta, kad ginčijamame 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakyme nenurodytas nei faktinis, nei teisinis pagrindas priimti sprendimą atsisakyti atkurti nuosavybės teises I. K. į Gyvenamojo namo dalį, o 2017 m. liepos 5 d. įsakyme, kuriuo jai buvo atkurtos nuosavybės teisės į Gyvenamojo namo dalį, taip pat nenurodyti argumentai ir nepateiktas teisinis vertinimas, iš kurių būtų galima suprasti 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo priėmimo motyvus.
21. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas nėra pakankamai motyvuotas, todėl neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto reikalavimų ir yra pagrindas jį panaikinti.
22. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies – skundžiamas Administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas, kuris laikytinas Administracijos direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. įsakymo sudėtine dalimi, naikintinas, o Administracija įpareigotina išnagrinėti pareiškėjo, atstovaujamo advokato O. S., 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą Administracijos Teisės departamentui iš naujo ir priimti motyvuotą sprendimą.
III.
23. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 30-2285; ir 2) įpareigoti Administraciją per 30 dienų nuo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), plane pažymėto Nr. 1A1p – į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės, priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą, sudarančią 121,69 kv. m ploto, išmokant kompensaciją pinigais.
24. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimo konstatuojamojoje dalyje išdėstyti motyvai neleidžia tikėtis sėkmingos nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos.
25. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai suprato jo skundo dalyką – ginčas kilo dėl to, ar buvo pagrindas I. K. atkurti nuosavybės teises į likusią namo dalį. Pareiškėjas buvo nurodęs, kad nacionalizuotas buvo visas Gyvenamasis namas, o atkurtos nuosavybės teisės tik į dalį šio statinio. Tačiau, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas išplėtė bylos ribas ir pasisakė ne tik dėl Gyvenamojo namo, bet ir dėl kitų statinių, kurie nėra šio ginčo objektas. Todėl pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas išėjo iš bylos nagrinėjimo ribų ir nors padarė teisingą išvadą, ją grindė klaidingomis prielaidomis.
26. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
27. Atsakovas pažymi, kad vykdydamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5627-171/2016, surinko visus reikalingus išlikusius dokumentus ir išanalizavo visas faktines aplinkybes, siekiant išspręsti nuosavybės teisių I. K. atkūrimo klausimus. Todėl teigia, kad priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą buvo laikomasi visų VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam aktui. Atsižvelgiant į tai, kad 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas laikytinas 2017 m. liepos 5 d. sudėtine dalimi, visi motyvai ir teisiniai pagrindai, kurie nurodyti pirminiame (t. y. 2017 m. liepos 5 d.) įsakyme, yra taikytini ir skundžiamo įsakymo pagrindimui. Atsakovo teigimu, visi nurodyti teisiniai pagrindai patvirtina nuosavybės teisių atkūrimą I. K. tik į dalį (155,28 kv. m) gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini).
28. Atsakovas pažymi, kad vykdant pirmosios instancijos teismo sprendimą būtų iš naujo atliekamos procedūros, tai užtruktų, o galutinis rezultatas būtų tas pats, t. y. būtų priimtas sprendimas atsisakyti atkurti nuosavybės teises į likusią Gyvenamojo namo dalį.
IV.
29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino, pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą pakeitė - panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo dalį, kuria panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas Nr. 30- 2285 „Dėl administracijos direktoriaus 2017-07-05 įsakymo Nr. 30-1697 „Dėl nuosavybės teisių I. K. atkūrimo“ papildymo“ ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija įpareigota iš naujo išnagrinėti pareiškėjo, atstovaujamo advokato O. S., 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą ir priimti motyvuotą sprendimą, ir šią pareiškėjo V. J. (V. J.) skundo dalį atmetė.
30. Teismas nurodė, jog iš iš ginčijamo 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo preambulės matyti, kad juo buvo papildytas 2017 m. liepos 5 d. įsakymas, todėl ginčijamas įsakymas turi būti aiškinamas 2017 m. liepos 5 d. įsakymo kontekste, kuris yra aiškus ir motyvuotas, nes jame aiškiai nurodyta, kodėl I. K. atkurtos nuosavybės teises tik į 155,28 kv. m namo dalį. 2017 m. liepos 5 d. įsakyme expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nurodyta, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra registruotas vienas pastatas, kurio plotas nacionalizavimo metu buvo 155,28 kv. m. Ginčijamu 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymu aptariamas 2017 m. liepos 5 d. įsakymas buvo papildytas tik vienu 4 punktu, kuriuo buvo atsisakyta I. K. atkurti nuosavybės teises į likusį namo (duomenys neskelbtini) plotą (gyvenamojo namo visas plotas – 285,58 kv. m.). Šis 2017 m. liepos 5 d. įsakymo naujas 4 punktas nepakeitė pirminės 2017 m. liepos 5 d. įsakymo redakcijos turinio esmės. Teismas sprendė, jog ginčijamas įsakymas aiškinant jį viso šiuo metu galiojančio įsakymo (kartu su pirmine 2017 m. liepos 5 d. įsakymo redakcija) kontekste, yra pakankamai aiškus ir suprantamas.
31. Taip pat teismas pažymėjo, jog 2017 m. liepos 5 d. įsakymą Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2017 m. liepos 10 d. raštu Nr. A51-44921 išsiuntė pareiškėjui ir jo advokatui. Šis įsakymas buvo papildytas reaguojant į pareiškėją atstovaujančio advokato 2017 m. rugpjūčio 10 d. prašymą dėl papildomo sprendimo atkurti nuosavybės teises I. K. į 121,69 kv. m Gyvenamojo namo ploto dalį, į kurią nuosavybės teisės nebuvo atkurtos priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjui ginčijamo akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai buvo žinomi.
32. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas negalėjo sutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad 2017 m. liepos 5 d. įsakyme, kuriuo pareiškėjui buvo atkurtos nuosavybės teisės į Gyvenamojo namo dalį, nenurodyti argumentai ir nepateiktas teisinis vertinimas, iš kurių būtų galima suprasti ginčijamo 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymo priėmimo motyvus. Teismo vertinimu, nors ginčijamame 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakyme Nr. 30-2285, (kuriuo buvo papildytas 2017 m. liepos 5 d. įsakymas) nebuvo nurodytas faktinis, teisinis pagrindas priimti sprendimą atsisakyti atkurti nuosavybės teises I. K. į Gyvenamojo namo dalį, tačiau viso 2017 m. liepos 5 d įsakymo kontekste jis yra visiškai aiškus, jo priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai buvo žinomi. Todėl minėtas formalus trūkumas ginčijamame 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakyme negali būti laikomas esminiu, kuris galėtų sukliudyti šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo naikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 30-2285 „Dėl administracijos direktoriaus 2017-07-05 įsakymo Nr. 30-1697 „Dėl nuosavybės teisių I. K. atkūrimo“ papildymo“. Atitinkamai, nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Administraciją per 30 dienų nuo sprendimo administracinėje byloje įsiteisėjimo dienos priimti papildomą sprendimą atkurti nuosavybės teises I. K. į dalį pastato – gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini).
33. Pasisakydamas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas išplėtė bylos tyrimo ribas pasisakydamas ne tik dėl Gyvenamojo namo, bet ir dėl kitų statinių, kurie nėra šio ginčo objektas, teismas nurodė, kad išnagrinėjus statinių išdėstymo planą ir nacionalizavimo dokumentus, duomenis iš registro buvo nustatyta, jog vienintelis išlikęs pastatas iš 1941 m. balandžio 17 d. nacionalizavimo akte Nr. 2660 minimų pastatų (duomenys neskelbtini), yra gyvenamasis namas, kuris žymimas 1A1p, jis prieš nacionalizavimą buvo fiksuotas kaip 155,28 kv. m ploto pastatas; statinių matavimai atlikti 1949 m. vasario 21 d., kurių metu fiksuoti du gyvenamieji namai. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, kad nuosavybės teisės pagal įstatymą atkuriamos tik į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir, kad nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje esančių inventorizacijos duomenys, kurie buvo užfiksuoti 1949 m., remiantis Atkūrimo įstatymo teisės normomis, nėra įtraukti į dokumentų, patvirtinančių buvusio savininko nuosavybės teises sąrašą. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pasisakė, kad negali būti remiamasi 1949 m. ar vėlesnių metų duomenimis apie buvusio savininko namo plotą (kuris padidėjo lyginant su buvusiu namo nacionalizacijos metu).
V.
34. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme priimtas nagrinėti pareiškėjo V. J. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1827-1062/2019. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.
35. Pareiškėjas teigia, jog atsakovas pažeidė privalomą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą ir tokie pažeidimai negali būti laikomi formaliai tik neesminiais procedūriniais pažeidimais. Pareiškėjo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nutaręs, jog ginčijamas 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymas aiškinant jį viso šiuo metu galiojančio įsakymo (kartu su pirmine 2017 m. liepos 5 d. įsakymo redakcija) kontekste, yra pakankamai aiškus ir suprantamas, akivaizdžiai netinkamai taikė galiojančias teisės aktų nuostatas (Atkūrimo įstatymo 3 str. 1 d. 5 p., 3 str. 2 d., 8 str. 1 d., 9 str. 1 d.) ir tuo padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, turėjusį įtakos priimant neteisėtą nutartį.
36. Pareiškėjas nurodo, jog šiuo atveju visiškai neteisėtai ir nepagrįstai nuosavybės teisės yra atkurtos tik į gyvenamojo namo naudingą, o ne bendrą plotą, buvusį iki jo nacionalizacijos. Pagal galiojančias Atkūrimo įstatymo nuostatas nuosavybės tesės turto savininkui turėtų būti atkuriamos į visą jo turėtą iki nacionalizacijos turtą, t. y. ne tik į turėto pastato naudingą plotą, bet ir į visą to pastato bendrą plotą, įskaitant bendrojo naudojimo patalpas, koridorius ir kt., kas šiuo atveju akivaizdžiai nebuvo tinkamai įvertinta tokiu būdu pažeidžiant pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, taip pat visos visuomenės interesą, susijusį su tinkamu nuosavybės teisių atkūrimu. Pareiškėjo įsitikinimu, tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinta konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą ir kitų asmenų interesus. Negali egzistuoti jokių pagrįstų, tinkamų bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus atitinkančių aplinkybių, kurios objektyviai pateisintų nuosavybės teisių atkūrimo imperatyvios procedūros nepaisymą ir materialios teisės normų taikymo diferencijavimą skirtingų asmenų atžvilgiu.
37. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir atsisakyti atnaujinti procesą.
38. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo prašyme išdėstytos aplinkybės jau buvo įvertintos apeliacinės instancijos teismo, kuris priėmė teisingą ir teisėtą nutartį, o pareiškėjas savo prašyme išdėstytais argumentais nepagrindžia esant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindų.
39. Atsakovo nuomone, nuosavybės teisės pareiškėjui buvo atkurtos į tokią pastato (duomenys neskelbtini)dalį, į kokią atkurti nuosavybės teises buvo teisėti pagrindai, o atsisakyta atkurti į likusią pastato dalį tokių pagrindų nesant ir tinkamai. Tiek priimant 2017 m. liepos 5 d. įsakymą Nr. 30-1697, tiek priimant skundžiamą 2017 m. rugsėjo 12 d. įsakymą Nr. 30-2285 buvo išlaikyti visi VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai keliami individualiam administraciniam aktui.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
VI.
40. Pareiškėjas V. J. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartimi užbaigtoje administracinėje byloje
Nr. eA-1827-1062/2019 pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtiną pagrindą.
41. Teisėjų kolegija, nagrinėdama prašymo atnaujinti procesą argumentus, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.).
42. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).
43. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009; 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009; 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.). Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normos pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-165/2010; 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-49/2014; 2016 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-23-756/2016; 2018 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-33-556/2018).
44. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, o tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-32-261/2017; 2018 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-28-520/2018). Teismo padarytas esminis (akivaizdus) materialiosios teisės normų pažeidimas taip pat gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-31-662/2018; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-62-492/2018).
45. Teisėjų kolegijos vertinimu, 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartyje apeliacinės instancijos teismas pateikė išsamų, sisteminį kilusiam ginčui taikytinų teisės normų aiškinimą bei faktinių aplinkybių aiškinimą. Pastebėtina, kad pareiškėjas, teigdamas, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą, konkrečiai nenurodo, kokio teisės akto ir kokią normą apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ar netaikė imperatyviosios teisės normos. Pareiškėjo argumentai dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik į dalį pastato vertintini kaip pareiškėjo nesutikimas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties motyvais.
46. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Pažymėtina, kad pareiškėjas proceso atnaujinimą išnagrinėtoje administracinėje byloje iš esmės sieja su netinkamu įrodymų vertinimu.
47. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Skirtingas įrodymų vertinimas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nesudaro pagrindo proceso atnaujinimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-54/2014; 2017 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eP-68-552/2017; 2017 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-78-858/2017). Be to, pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo iš esmės pakartojami argumentai, kuriais buvo grindžiamas pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui bei apeliacinis skundas. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinis teismas pateikiamus argumentus išnagrinėjo ir jų analize grindė savo sprendimų motyvus.
48. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą netenkinamas, kadangi pareiškėjas iš esmės siekia atnaujinti administracinės bylos procesą tik dėl to, kad nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu ir priimtu procesiniu sprendimu, o administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių ir teisinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei res judicata principui. Kaip minėta, ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenustato pagrindo atnaujinti bylos procesą vien tam, kad būtų iš naujo peržiūrėtos bei įvertintos išnagrinėjus bylą jau ištirtos bei įvertintos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P858-80/2014).
49. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl procesą administracinėje byloje Nr. eA-1827-1062/2019 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 162 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. J. (V. J.) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1827-1062/2019 atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1827-1062/2019 pagal pareiškėjo V. J. (V. J.) ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Gintaras Kryževičius
Arūnas Sutkevičius