Administracinė byla Nr. I-994-764/2014

Proceso Nr. 3-61-03260-2013-0

Procesinio sprendimo kategorija 16.8; 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, dalyvaujant pareiškėjui E. T. ir jo atstovui advokatui Mariui Navickui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo E. T. skundą atsakovei Vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo

nustatė:

Pareiškėjas E. T. padavė teismui skundą (b. l. 1–5), prašydamas panaikinti vidaus reikalų ministro 2013-07-22 įsakymą Nr. 1V-652 „Dėl leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“. Taip pat prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pagrįsdamas savo reikalavimą pareiškėjas nurodė, kad ginčijamas įsakymas buvo priimtas nesilaikant teisės aktų reikalavimų, todėl turėtų būti panaikintas. Įsakymas iš esmės grindžiamas tuo, kad buvo nustatytos pareiškėjo asmeninės dalykinės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Šios aplinkybės nustatytos remiantis tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu yra atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 2 d. ir 182 str. 1 d. nustatytų nusikalstamų veikų padarymo, o įsakyme nurodytos formuluotės yra pažodžiui perrašytos iš Klaipėdos apygardos teismo priimtų nutarčių. Įsakymas neatitinka ir Viešojo administravimo įstatymo 8 str. nuostatų, nes nėra nurodytas konkretus faktinis pagrindas, apsiribota abstrakčiais tokio sprendimo priėmimo motyvais, t. y. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo (toliau – Paslapčių įstatymas) 16 str. 2 d.               13 p. Pareiškėjo nuomone, atsakovė nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurių pagrindu galėtų būti daroma išvada, kad pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės netinka darbui su įslaptinta informacija. Pareiškėjas buvo charakterizuojamas teigiamai, daug kartų skatintas už gerus darbo rezultatus, niekada neatskleidė jam patikėtos įslaptintos informacijos. Priimant sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, negali būti remiamasi vien atliekamo ikiteisminio tyrimo duomenimis, o jo patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei turi būti vertinamas iš naujo. Vadovaudamasi ikiteisminio tyrimo duomenimis, kurie nėra patvirtinti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, atsakovė pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Papildomai nurodė, kad ikiteisminis tyrimas, kuriuo remiantis buvo priimtas ginčijamas įsakymas, dėl dalies pareiškėjui pareikštų įtarimų yra nutrauktas, nes nenustatyti nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Be to, visą ikiteisminio tyrimo laikotarpį pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė, nušalinimas nuo pareigų, todėl nebuvo jokio pagrindo priimti ginčijamą įsakymą, kurio pagrindu pareiškėjas vėliau buvo atleistas iš pareigų.

Atsakovė Vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 17) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime pažymėjo, kad ginčijamame įsakyme yra padaryta techninė klaida, t. y. nurodytas neteisingas Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. punktas. Vietoj 17 punkto įsakyme turėtų būti nurodytas 16 str. 2 d. 20 p., pagal kurį leidimui dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinti pakanka tik grėsmės patikėtos įslaptintos informacijos saugumui. Pareiškėjas nepagrįstai nurodė, kad įsakymas grindžiamas išimtinai tuo, kad pareiškėjui yra pareikšti įtarimai nusikalstamos veikos padarymu, nes jame aiškiai nurodyta, kad leidimas panaikinamas dėl pareiškėjo asmeninių ir dalykinių savybių, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija. Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis ne Klaipėdos apygardos teismo nutartimis, o Vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos ištirta policijos pateikta medžiaga, taip pat ir ikiteisminio tyrimo medžiaga. Pareiškėją neigiamai charakterizuoja aplinkybė, kad Valstybės saugumo departamentas 2009-09-03 sprendimu prieštaravo, kad jam būtų išduotas leidimas dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“.

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Ginčas byloje keliamas dėl vidaus reikalų ministro 2013-07-22 įsakymo Nr. 1V-652, kuriuo buvo panaikintas Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Autotransporto priemonių grobimo tyrimo skyriaus viršininkui E. T. 2010-06-03 išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys tvirtina, kad Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Klaipėdos AVPK) Specialiosios ekspertų komisijos 2012-09-24 posėdyje, svarstant dėl E. T. tinkamumo darbui su įslaptinta informacija, buvo nutarta, kad pareiškėjas netinka darbui su įslaptinta informacija, todėl Klaipėdos AVPK viršininkui siūloma kreiptis į Policijos departamentą prie VRM, kuris kreiptųsi į Vidaus reikalų ministeriją dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo (b. l. 31–39). Klaipėdos AVPK viršininkas 2012-08-28 raštu Nr. 30-S-10162 kreipėsi į Policijos departamentą prie VRM dėl pareiškėjui išduoto leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“ panaikinimo, taip pat pateikė Klaipėdos AVPK Specialiosios ekspertų komisijos 2012-09-24 posėdžio protokolo kopiją (b. l. 30).

Policijos departamento prie VRM Specialioji ekspertų komisija, 2012-10-16 vykusio posėdžio metu, nutarė Klaipėdos AVPK pateiktą E. T. charakterizuojančią medžiagą persiųsti Vidaus reikalų ministerijos Centrinei specialiajai ekspertų komisijai, išdėstant poziciją, kad pareiškėjas netinkamas darbui su įslaptinta informacija (b. l. 28–29).

Vidaus reikalų ministerijos Centrinė specialioji ekspertų komisija 2013-05-15 vykusio posėdžio metu, apsvarsčiusi Policijos departamento prie VRM Specialiosios ekspertų komisijos 2012-11-26 raštu Nr. 5-S-4127 pateiktą informaciją, nutarė siūlyti vidaus reikalų ministrui, vadovaujantis Paslapčių įstatymo 18 str. 1 d. 4 p., 16 str. 2 d. 13 ir 17 p., 18 str. 2 d., panaikinti E. T. 2010-06-03 išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“ (leidimo Nr. 505) (b. l. 20–26).

Vidaus reikalų ministras, atsižvelgdamas į Centrinės specialiosios ekspertų komisijos            2013-06-18 posėdžio protokole Nr. 1-8RN-1(KF), Policijos departamento prie VRM 2012-11-06 rašte Nr. 5-S-4127 pateiktą informaciją, įvertinęs, tai, kad E. T. įtariamas padaręs Baudžiamojo kodekso 228 str. 2 d. ir 182 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas, kurios nebuvo atsitiktinės, o iš anksto gerai apgalvotos ir suplanuotos, padarytos pasinaudojant tarnybine padėtimi ir suteiktomis teisėmis, nusprendė, kad, remiantis šiomis aplinkybėmis, yra nustatytos pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija, todėl panaikino E. T. 2010-06-03 išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Visiškai slaptai“ (leidimo Nr. 505) (b. l. 19).

Pareiškėjas nesutinka su nurodytu vidaus reikalų ministro sprendimu, todėl prašo teismą jį panaikinti (b. l. 1–5). Šis pareiškėjo reikalavimas iš esmės grindžiamas tuo, kad įsakymas priimtas neesant tam faktinio pagrindo, nes grindžiamas išimtinai tik tuo, kad pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų padarymo, tačiau taip yra pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Be to, dalis pareiškėjo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo yra nutraukta.

Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys tvirtina, kad Klaipėdos apygardos teisme yra nagrinėjama pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros 2013-06-06 kaltinamąjį aktą iškelta baudžiamoji byla Nr. 1-60-462/2014, kurioje pareiškėjui E. T. pareikšti kaltinamai padarius nusikalstamas veikas nustatytas: 1) Baudžiamojo kodekso 228 str. 2 d., nes (duomenys neskelbtini); 2) Baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d., nes (duomenys neskelbtini). Teismo nuosprendis nurodytoje baudžiamojoje byloje nėra priimtas.

Individualiam administraciniam aktui keliami bendrieji reikalavimai yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 8 str., nustatančiame, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad vienas iš pagrindų, dėl kurių ginčijamas įsakymas turėtų būti panaikintas, yra atsakovės atsiliepime nurodyti argumentai, kad įsakymo teisinis pagrindas yra ne Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 13 ir 17 p. nuostatos, o Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 20 p. nuostatos.

Paslapčių įstatymo 18 str. 2 d. nustatyta, kad paslapčių subjektas savo iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu panaikina leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo pagrindai nustatyti 18 str. 1 d., t. y. asmuo atsisako arba netenka Lietuvos Respublikos pilietybės (1 p.), asmuo daugiau negu vieną kartą pažeidė nustatytą darbo su įslaptinta informacija tvarką arba dėl šiurkštaus šios tvarkos pažeidimo kilo grėsmė, kad įslaptinta informacija gali būti prarasta ar neteisėtai atskleista (2 p.), su paslapčių subjektu nutraukiami darbo (tarnybos) santykiai ar pasibaigia renkamų arba skiriamų į pareigas asmenų įgaliojimų laikas (3 p.), atlikus patikrinimą, nustatoma kuri nors iš aplinkybių, nurodytų įstatymo 16 str. 2 d. (4 p.).

Nustatyta, kad vidaus reikalų ministro įsakymas priimtas, remiantis Paslapčių įstatymo               18 str. 2 d. ir 1 d. 4 p., 16 str. 2 d. 13 ir 17 p. Pateiktame atsiliepime atsakovė nurodė, kad, priimant ginčijamą įsakymą, buvo padaryta techninė klaida, t. y. vietoj Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 20 p. nurodytas Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 17 p. Teismas pažymi, kad vidaus reikalų ministro             2013-07-22 įsakymas buvo priimtas galiojant naujai Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. redakcijai, tačiau įsakyme nurodyta, kad jis priimtas vadovaujantis Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 13 p. – leidimas panaikinamas, kai nustatoma, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas, ir 17 p. – leidimas panaikinamas, kai nustatoma, kad asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija.

Teismas pažymi, kad nuo 2013-07-20 įsigaliojusioje Paslapčių įstatymo 16 str. redakcijoje, kuri aktuali ir nagrinėjamam ginčui, neliko nuostatos, kad leidimas gali būti panaikinamas, kai nustatoma, jog asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas. Iki 2013-07-20 galiojusios Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 17 p. nuostatos, naujoje straipsnio redakcijoje buvo išplėstos ir nustatyta, kad leidimas gali būti panaikintinas, kai tikrinimo metu nustatomos ar per pastaruosius 3 metus buvo nustatytos asmens savybės, kita veikla ar ryšiai, ar kitos su asmeniu susijusios aplinkybės, ar faktai, dėl kurių kyla grėsmė patikėtos įslaptintos informacijos saugumui (Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 20 p.). Įvertinęs nurodytas teisės akto normas, teismas konstatuoja, kad Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 17 p. nuostatos (redakcija galiojusi iki 2013-07-20) nebuvo panaikintos. Nors naujos redakcijos Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 20 p. buvo pakeista anksčiau galiojusio Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 17 p. lingvistinė konstrukcija, praplėsta taikymo apimtis, pačios normos esmė liko ta pati. Įstatymų leidėjas paliko diskrecijos teisę paslapčių subjektui spręsti, ar asmens savybės, jo veikla, kitos su asmeniu susijusios aplinkybės ar faktai nekelia grėsmės patikėtos valstybės paslaptį sudarančios informacijos saugumui.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad, nagrinėdamas administracines bylas, teismas, reikšmingas aplinkybes turi vertinti ne formaliai, o vadovaudamasis bendraisiais teisės principais, t. y. protingumo, sąžiningumo ir proporcingumo, nes tik taip gali būti realiai apgintos asmenų teisės ir saugomi interesai, išlaikytas visuomeninių santykių stabilumas, užtikrintas viešasis interesas. Teismo nuomone, nagrinėjamu atveju turėtų būti vadovaujamasi turinio viršenybės prieš formą principu, t. y. atsižvelgiama ne į ginčijamo įsakymo formą, bet į jo turinį. Vadinasi, vien ta aplinkybė, kad įsakymas grindžiamas iki 2013-07-20 galiojusiomis Paslapčių įstatymo nuostatomis, savaime nereiškia, kad jis yra negaliojantis. Nustačius, kad byloje esantys faktiniai duomenys sudaro pagrindą panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kitos teisės normos nurodymas, savaime nereiškia įsakymo neteisėtumo. Nagrinėjamo ginčo kontekste būtina įvertinti ne tik ginčijamo įsakymo teisinį, bet ir faktinį pagrindą, t. y. tik nustačius, kokiais faktiniais duomenimis yra grindžiamas individualus administracinis aktas, gali būti įvertinta, ar yra nurodytas tinkamas teisinis pagrindas.

Iš ginčijamo vidaus reikalų ministro 2013-07-22 įsakymo matyti, kad jį priimant buvo remiamasi Centrinės specialiosios ekspertų komisijos posėdžio, vykusio 2013-05-15, 2013-06-18 protokole Nr. 1-8RN-1(KF), Policijos departamento prie VRM 2012-11-06 rašte Nr. 5-S-4127 pateikta informacija, kad pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal Baudžiamojo kodekso 228 str. 2 d. ir 182 str. 2 d. Remiantis šia informacija buvo nuspręsta, kad yra nustatytos pareiškėjo asmeninės ir dalykinės savybės – neatsakingumas, nesąžiningumas ir nepatikimumas, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija.

Teismo vertinimu, motyvuojamoji vidaus reikalų ministro 2013-07-22 įsakymo dalis patvirtina, kad aplinkybės, jog E. T. atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimų nusikalstamų veikų padarymo, iš esmės buvo vertinamos tik kaip faktinis pagrindas konstatuoti, kad jis, pagal dalykines ir asmenines savybes, negali dirbti su įslaptinta informacija. Šias teismo išvadas patvirtina ir Vidaus reikalų ministerijos Centrinės specialiosios ekspertų komisijos posėdžio metu išdėstyti argumentai (2013-06-18 protokolo Nr. 1-8RN-1(KF), b. l. 25), kad dėl to, jog nusikalstamos veikos, kurių padarymu E. T. kaltinimas, buvo padarytos pasinaudojant tarnybine padėtimi ir jam, kaip valstybės tarnautojui, suteiktomis teisėmis, pareiškėjas dėl savo asmeninių ir dalykinių savybių netinka darbui su įslaptinta informacija. Kaip papildoma aplinkybė, nurodyta tai, kad, nepaisant anksčiau pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo, dėl kurio Valstybės saugumo departamentas nesutiko, kad būtų išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, valstybė suteikė jam pasitikėjimą ir 2010 metais išdavė leidimą, tačiau pareiškėjas ir vėl nesilaikė įstatymų.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta anksčiau, ir tai, kad ginčijamas įsakymas iš esmės priimtas remiantis Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 17 p. nuostatomis, kurios naujoje Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. redakcijoje įtvirtintos 20 punkte, teismas konstatuoja, kad pagrindo naikinti ginčijamą įsakymą nėra. Vien ta aplinkybė, kad nuo 2013-07-20 galiojančioje Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. neliko anksčiau 13 punkte įtvirtinto pagrindo leidimui panaikinti (kai nustatoma, kad asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar kriminalinės žvalgybos tyrimas), o 17 punkto nuostatos išdėstytos kitame, t. y. 20, punkte, savaime nereiškia, kad įsakymas priimtas neesant teisinio pagrindo. Teismas nustatė, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija buvo panaikintas, konkrečių faktinių aplinkybių kontekste nustačius, kad pareiškėjo asmeninės savybės ir veikla netinka darbui su įslaptinta informacija.

Administracinių aktų panaikinimo pagrindai įtvirtinti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d., nustatančioje, kad administracinis aktas turi būti panaikintas, jei yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (1 p.), neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas (2 p.), neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (3 p.).

Teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės, kad ginčijamame įsakyme nurodyta iki 2013-07-20 galiojusio Paslapčių įstatymo norma, neatitinka nei vieno iš ABTĮ 89 str. nustatytų pagrindų, kurių pagrindu įsakymas turėtų būti naikinamas. Kaip minėta anksčiau, tas teisinis pagrindas (pareiškėjo savybės, veikla, kitos aplinkybės ar faktai), kuriuo remiantis buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, yra nustatytas ginčijamo įsakymo priėmimo metu galiojusiame Paslapčių įstatymo 16 str. 2 d. 20 p. Tai, kad įsakyme nurodytos kitos teisės normos savaime nereiškia, kad jis prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui. Pažymėtina, kad vidaus reikalų ministro 2013-07-22 įsakyme yra nurodytas aiškus ir konkretus faktinis pagrindas, leidžiantis nustatyti, kokia teisės norma vadovaujantis jis buvo priimtas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija jam panaikintas neesant faktinio pagrindo, nes dėl pareikštų kaltinimų nusikalstamų veikų padarymu nėra priimtas apkaltinamasis teismo nuosprendis, taip yra pažeidžiamas nekaltumo prezumpcijos principas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007-05-17 nutarime yra išaiškinęs, jog asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama. Asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama. Konstitucinio Teismo               2011-07-07 nutarime taip pat konstatuota, kad pagrindiniai arba minimalūs kriterijai vertinant asmens lojalumą ir patikimumą nėra siejami tik su asmens kalte padarius nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą. Jie apima ir informaciją apie potencialias grėsmes saugumui: asmens savybes, veiklą bei kitas aplinkybes, liudijančias jo nesąžiningumą, nelojalumą, nepatikimumą ar neapdairumą, taip pat jo pažeidžiamumą per su juo susijusius artimus asmenis. Gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos, turėtų būti patikrinta, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nesukelia nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui, o nustačius tokią riziką, asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis įslaptinta informacija.

Teismas akcentuoja, kad pagrindas konstatuoti, jog tam tikras asmuo yra nepatikimas ir tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija kelia grėsmę šios informacijos saugumui, yra ne tik įsiteisėjęs teismo apkaltinamasis nuosprendis ar teismo nutartis, kuriais asmuo patrauktas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn, bet ir kitos aplinkybės, dėl kurių valstybė negali pasitikėti šiuo asmeniu. Vidaus reikalų ministerijos Centrinei specialiajai ekspertų komisijai buvo pateikta informacija, už kokias nusikalstamas veikas pareiškėjas E. T. yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nurodyti atskirų nusikalstamų veikų epizodai ir jų sudėtys. Iš kaltinamojo akto matyti, kad pareiškėjui pareikšti įtarimai pagal BK 182 str. 2 d. – sukčiavimas ir BK 228 str. 2 d. – piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, ir šios veikos buvo padarytos pareiškėjui pasinaudojant tarnybine padėtimi bei jam suteiktomis teisėmis. Teismui pateikti duomenys tvirtina, kad nusikalstamos veikos, dėl kurių jam pareikšti kaltinimai baudžiamojoje byloje, susijusios su jo tiesioginių funkcijų vykdymu, t. y. galimai padarytos jam einant užimamas pareigas. Teismo nuomone, byloje esanti informacija apie baudžiamojoje byloje pareiškėjui oficialiai pareikštus kaltinimus, sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad leidimas šiam asmeniui ir toliau dirbti su įslaptinta informacija kelia nepriimtiną riziką tokios informacijos saugumui. Kaip minėta anksčiau, teisė disponuoti paslaptį sudarančia informacija, asmeniui gali būti suteikta tik tada, kai valstybė gali juo besąlygiškai pasitikėti. Nustačius bent menkiausius įtarimus, kad asmuo yra nepatikimas, tokia teisė iš jo turėtų būti atimama.

Teismas taip pat pažymi, kad įtakos, asmeniui pripažinti nepatikimu ir panaikinti jam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, neturi tai, kad pareiškėjas E. T. nėra pripažintas kaltu dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų. Kaip nurodyta anksčiau, pagrindas leidimui panaikinti yra ne tik ta aplinkybė, kad asmuo padarė teisės pažeidimą, bet ir kitos jo savybės. Šiuo atveju, vien ta aplinkybė, kad asmuo yra įtariamas, jog eidamas tiesiogines pareigas Klaipėdos AVPK, padarė nusikalstamas veikas, kelia pagrįstų abejonių jo patikimumu. Nustatęs šias aplinkybes, paslapčių subjektas, turi diskrecijos teisę, vadovaudamasis Paslapčių įstatymo nuostatomis, panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011-07-07 nutarime konstatavo, kad tai, jog asmuo nėra laikomas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros reikšmingos aplinkybės, inter alia, susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes, įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo. Asmuo yra tikrinamas siekiant nustatyti, ar juo galima pasitikėti, t. y. ar nėra jokių abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kad nebūtų sukelta grėsmės įslaptintos informacijos saugumui. Todėl Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reguliuojamuose santykiuose, kai sprendžiama dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, inter alia, dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo, nesprendžiamas asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimas.

Atsižvelgdamas į pateiktą Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo aiškinimą dėl galimo nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo, teismas konstatuoja, kad vien ta aplinkybė, jog ginčijamas įsakymas priimtas remiantis tuo, kad pareiškėjui yra pareikšti kaltinimai nusikalstamų veikų padarymu, nepaneigia nekaltumo prezumpcijos principo, nes paslapčių subjektas šias aplinkybes vertino tik tokia apimtimi, kiek jos susiję su pareiškėjo patikimumu ir lojalumu Lietuvos valstybei.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjo atstovas nurodė, kad Vidaus reikalų ministerija neturėjo pagrindo panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą, nes teismo nutartimi jam ir taip buvo paskirta kardomoji priemonė – nušalinimas nuo pareigų. Teismas pažymi, kad kardomųjų priemonių taikymas ir leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimas, yra du savarankiški teisės institutai, nedarantys vienas kitam tiesioginės įtakos. Pagal Paslapčių įstatymo 18 str. 1 d. 4 p., nustačius, kurią nors iš aplinkybių, nurodytų įstatymo 16 str. 2 d., paslapčių subjektas savo iniciatyva arba Valstybės saugumo departamento motyvuotu teikimu panaikina leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. Nagrinėjamu atveju buvo nustatyta, kad pareiškėjas dėl asmeninių ir dalykinių savybių – neatsakingumo, nesąžiningumo ir nepatikimumo, netinka darbui su įslaptinta informacija, todėl vidaus reikalų ministras turėjo teisinį pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą.

Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad pareiškėjas ne kartą buvo skatintas, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad jo asmeninės ir dalykinės savybės suteikia pagrindą patikėti jam valstybės paslaptį sudarančią informaciją. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, priimdamas ginčijamą įsakymą, vidaus reikalų ministras turėjo pakankamų faktinių duomenų, kurių pagrindu padarė išvadą apie tai, kad pareiškėjo savybės ir veikla kelia grėsmę valstybės paslaptį sudarančios informacijos saugumui.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjo E. T. nurodyti argumentai yra nepagrįsti, todėl jo skundas yra atmestinas, o vidaus reikalų ministro 2013-07-22 įsakymas               Nr. 1V-652 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo“ paliktinas galioti nepakeistas.

Pagal ABTĮ 44 str. nuostatas, teisę į patirtų išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, teismas konstatuoja, kad jis neturi teisės į patirtų bylinėjimosi ar atstovavimo išlaidų atlyginimą.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str.,                129 str. teisėja

nusprendžia:

Pareiškėjo E. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja                                                                                                                      Egidija Puzinskaitė