Administracinė byla Nr. eAS-907-525/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03427-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2025 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo
E. U. (E. U.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas E. U. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas:
1) panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas) 2025 m. birželio 12 d. sprendimą (sprendimo numeris: 25S136608) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė), pavesti trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, dviejų metų laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą apie dviejų metų laikotarpiui nustatytą draudimą pareiškėjui atvykti ir apsigyventi Šengeno acquis teritorijoje (toliau – ir 2025 m. birželio 12 d. sprendimas); 2) teismui netenkinus pirmojo pareiškėjo skundo reikalavimo, panaikinti atsakovo 2025 m. birz?elio 12 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas nusprendė dviejų metų laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, arba sutrumpinti pareiškėjui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir į SIS įtraukto perspėjimo galiojimo terminus. Taip pat pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo momento.

Pareiškėjas, paduodamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teigė, kad jis tikėtinai pagrindė skundo reikalavimo pagrįstumą, ir, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai neatitaisomą didelę žalą. Nesustabdz?ius atsakovo sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę vykdymo, teismo procesas taptų formalus ir betikslis, o minėto sprendimo panaikinimas tinkamai neapgintų pažeistų pareiškėjo teisių. Išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, pareiškėjas patirtų neatitaisomus moralinius ir dvasinius išgyvenimus, taip pat kiltų pavojus jo sveikatai, laisvei ir, tikėtina, gyvybei. Kilmės valstybės valdžios institucijos laiko Lietuvos Respubliką priešiška valstybe, todėl pagrįstai tikėtina, kad minėtos institucijos sieks susidoroti su pareiškėju, neteisėtai atvykusiu į Lietuvos Respubliką ir pateikusiu Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms prašymą suteikti prieglobstį.

II.

Regionų administracinis teismas 2025 m. birželio 27 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir pritaikė pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdė atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo dalies, kuria atsakovas nusprendė išsiusti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę ir kuria atsakovas nusprendė pavesti VSAT vykdyti pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo momento.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2023 m. spalio 15 d. VSAT pareigūnai sulaikė pareiškėją, kai jis neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Sulaikytą pareiškėją tą pačią dieną VSAT pareigūnai pristatė į pasienio užkardą. Pristatytas į pasienio užkardą, pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2025 m. kovo 21 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti jam prieglobstį nagrinėjimą ir grąžinti jo kelionės dokumentą. 2025 m. balandžio 16 d. atsakovas priėmė sprendimą (sprendimo numeris: 25S94746) nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti jam prieglobstį nagrinėjimą (toliau – ir 2025 m. balandžio 16 d. sprendimas). Su atsakovo 2025 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjas pasirašytinai susipažino 2025 m. gegužės 9 d. Atsakovo 2025 m. balandžio 16 d. sprendimas įsiteisėjo 2025 m. gegužės 23 d. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neskundė atsakovo 2025 m. balandžio 16 d. sprendimo, ir kad pareiškėjas pakartotinai neteikė atsakovui prašymo suteikti jam prieglobstį.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo forma ir turinys atitinka įstatymų nustatytus reikalavimus. Pareiškėjo skundo reikalavimas formuluojamas aiškiai ir konkrečiai, jis grindžiamas skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios logiškai siejamos su pareiškėjo nurodomais argumentais. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, jog pareiškėjo skundas yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, susiję su rizika kilmės valstybėje galbūt patirti persekiojimą, nėra pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių ir svarių įrodymų, pagrindžiančių tai, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, neatidėliotinas atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo vykdymas gali sukelti pareiškėjui ar jo interesams neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kyla rizika kilmės valstybėje patirti persekiojimą ir su tuo susijusias grėsmes. Tačiau pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjo sužadėtinė, Lietuvos Respublikos pilietė, ir kad pareiškėjas bei jo sužadėtinė laukiasi vaiko. Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ar kad egzistuoja kitos aplinkybės, sudarančios poreikį skubiai išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę.

Atsižvelgdamas į pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvos Respublikos ir minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė nepažeidžia įstatymų saugumų interesų, ir kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

III.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirajame skunde prašo pakeisti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 27 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir atmesti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai pritaikė pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Atsakovas paaiškina, kad 2023 m. spalio 15 d. VSAT pareigūnai sulaikė pareiškėją, kai jis neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Sulaikytą pareiškėją tą pačią dieną VSAT pareigūnai pristatė į pasienio užkardą. Pristatytas į pasienio užkardą, pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2025 m. kovo 21 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti jam prieglobstį nagrinėjimą ir grąžinti jo kelionės dokumentą. 2025 m. balandžio 16 d. atsakovas priėmė sprendimą nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti jam prieglobstį nagrinėjimą. Su atsakovo 2025 m. balandžio 16 d. sprendimu pareiškėjas pasirašytinai susipažino 2025 m. gegužės 9 d. Pareiškėjas, supažindintas su atsakovo
2025 m. balandžio 16 d. sprendimu, sutikimo formoje pažymėjo, kad jis sutinka su minėtu sprendimu ir neketina kreiptis į teismą. Atsakovo 2025 m. balandžio 16 d. sprendimas įsiteisėjo 2025 m.
gegužės 23 d., ir nuo to momento pareiškėjas neturi teisės likti Lietuvos Respublikoje. Atsakovui sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę, pareiškėjas tikslingai vilkino grąžinimo procedūros vykdymą, t. y. tinkamai nevykdė pareigos bendradarbiauti su atsakovu. Siekdamas įsitikinti, kad pareiškėjas ketina gera valia išvykti iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, atsakovas ne kartą prašė pareiškėjo pateikti jam kelionės bilietų kopijas, tačiau pareiškėjas pateikdavo vis naujas deklaratyvias aplinkybes, dėl kurių jis negali šiuo metu pateikti kelionės bilietų.

Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad, teismui netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad, teismui netaikius pareiškėjo prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjo argumentai, susiję su kylančia rizika patirti žalą, yra išimtinai deklaratyvaus pobūdžio. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nėra sudaręs santuokos su savo sužadėtine, o jų vaikas dar nėra gimęs. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, neginčijo aplinkybių, jog sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę priėmimo metu jis nebendradarbiavo su atsakovu ir, atsakovui priėmus sprendimą nutraukti jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą, nuo 2025 m. gegužės 23 d. jis neteisėtai gyveno Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje pareiškėjas nedirbo. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių argumentų, sudarančių pagrindą spręsti, kokia neatitaisoma ir (ar) sunkiai atitaisoma didelė žala, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali kilti pareiškėjui.

Atsakovas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjas pagrindė skundo reikalavimų tikėtiną pagrįstumą. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės neįvertino pareiškėjo skundo reikalavimų tikėtino pagrįstumo ir nepateikė jokių argumentų, susijusių su minėtos sąlygos vertinimu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į atskirąjį skundą prašo tenkinti atsakovo atskirąjį skundą. VSAT nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė pareiškėjo prašomą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

VSAT paaiškina, kad 2023 m. spalio 15 d. VSAT pareigūnai sulaikė pareiškėją, kai jis neteisėtai kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Tą pačią dieną VSAT pareigūnai pristatė pareiškėją į pasienio užkardą, kur jis pateikė atsakovui prašymą suteikti jam prieglobstį. 2023 m. spalio 16 d. atsakovas priėmė sprendimą pareiškėjo pateiktą prašymą suteikti prieglobstį nagrinėti iš esmės. Tą pačią dieną atsakovas priėmė sprendimą apgyventi pareiškėją VSAT struktūriniame padalinyje – Užsieniečių registracijos centre. 2024 m. vasario 22 d. atsakovas priėmė sprendimą leisti pareiškėjui apsigyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje, įspėdamas pareiškėją apie pareigą nedelsiant, tačiau ne vėliau kaip per tris darbo dienas, pranešti atsakovui apie pasikeitusią gyvenamąją vietą. 2025 m. kovo 21 d. pareiškėjas pateikė atsakovui prašymą nutraukti jo prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą ir grąžinti jo kelionės dokumentą. 2025 m. balandžio 16 d. atsakovas priėmė sprendimą nutraukti pareiškėjo prašymo suteikti jam prieglobstį nagrinėjimą. Atsižvelgdama į atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimą, 2025 m. birželio 13 d. VSAT priėmė sprendimą sulaikyti pareiškėją ne ilgiau nei keturiasdešimt aštuonių valandų laikotarpiui. Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmai 2025 m. birželio 15 d. sprendimu sulaikė pareiškėją iki 2025 m. rugsėjo 13 d., tačiau ne ilgiau nei bus įvykdytas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę.

VST nurodo, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su jam kylančia rizika kilmės valstybėje patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą, nesutampa. 2023 m. spalio 16 d., pirminės apklausos metu, pareiškėjas paaiškino atsakovui, kad (duomenys neskelbtini) kilmės valstybė inicijavo prieš pareiškėją baudžiamąją bylą. Minėta byla yra vis atidedama ir atnaujinama. Kilmės valstybės kompetentingos institucijos iškvietė pareiškėją atvykti į kompetentingą instituciją ir duoti parodymus, tačiau pirmą sykį pareiškėjas nevyko į minėtą instituciją, o antrą kartą, pasikonsultavęs su advokatu, pareiškėjas pasirašė nežinomo turinio dokumentus. Pareiškėjas slapstėsi dvi dienas (duomenys neskelbtini) ir vėliau neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką. Visi pareiškėjo teiginius patvirtinantys įrodymai liko pas jo advokatą, tačiau minėtus įrodymus pareiškėjas gali pateikti atsakovui. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, paaiškino, kad jis išvyko iš kilmės valstybės, nes bijo patirti kilmės valstybės valdžios institucijų vykdomą persekiojimą. (duomenys neskelbtini) kilmės valstybės pareigūnai atsitiktinai patikrino pareiškėją gatvėje. Patikrinimo metu kilmės valstybės pareigūnai paėmė iš? pareiškėjo ture?tą mobilųjį telefoną (duomenys neskelbtini). Apklausę pareiškėją, kilmės valstybės pareigūnai paleido pareiškėją. Tačiau (duomenys neskelbtini) pareiškėjui paskambino kilmės valstybės pareigūnu prisistatęs asmuo. Minėtas asmuo nurodė pareiškėjui per dvi valandas prisistatyti į kilmės valstybės kompetentingą instituciją. Išsigandęs, kad kilmės valstybės valdžios institucijos pradėjo jį persekioti, ir siekdamas išvengti tikėtinų kankinimų, pareiškėjas pasišalino iš savo gyvenamosios vietos. Tačiau VSAT atkreipia dėmesį, kad, ne sykį raginamas atsakovo pateikti duomenis, susijusius su pareiškėjo persekiojimu kilmės valstybėje, pareiškėjas tik įvardijo, jog jis paprašys giminaičių rinkti reikalingus dokumentus, jo mama jau kreipėsi į kilmės valstybės teismą ir teismas turėtų išsiųsti reikalingus dokumentus pareiškėjui. Iki šiol jokių duomenų apie pareiškėjo baudžiamąjį persekiojimą kilmės valstybėje nei atsakovas, nei VSAT neturi.

VSAT pažymi, kad pareiškėjo asmens tapatybė yra nustatyta, tačiau pareiškėjas neturi dokumento, suteikiančio jam teisę būti Lietuvos Respublikoje. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir teistų asmenų žinybiniame registre ir SIS nėra jokių duomenų apie pareiškėjo atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą ir (ar) kitų duomenų apie paskelbtą įspėjimą uždrausti pareiškėjui atvykti į Šengeno acquis teritoriją. Tačiau VSAT atkreipia dėmesį, kad Administracinių nusižengimų registre yra paskelbti duomenys apie pareiškėjo pakartotinai atliktus administracinius nusižengimus vairuojant automobilį. Pareiškėjas net kelis kartus administracine tvarka buvo nubaustas už tai, kad, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, jis vairavo automobilį. Tokie veiksmai leidžia teigti, kad pareiškėjas negerbia Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų, o taip pat – ir visuomenės bei valstybės institutų.

VSAT atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas vengia sakyti tiesą ir geranoriškai bendradarbiauti su atsakovu. Pareiškėjas slepia duomenis apie turimus darbo santykius ir savo pajamų šaltinius.

VSAT laikosi pozicijos, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, susiję su šeimos santykių tęstinumu, yra neparemti jokiais faktiniais duomenimis. VSAT nurodo, kad 2025 m. birželio 16 d. pareiškėjo sužadėtinė, Lietuvos Respublikos pilietė, pateikė prašymą sudaryti bažnytinę santuoką su pareiškėju, tačiau minėta aplinkybė negali daryti įtakos atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo priėmimui, nes minėta aplinkybė atsirado vėliau nei atsakovas priėmė 2025 m. birželio 12 d. sprendimą.

Pareiškėjas E. U. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti atsakovo atskirąjį skundą ir palikti Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 27 d. nutartį nepakeistą.

Pareiškėjas įvardija, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino pareiškėjas skundo reikalavimo tikėtino pagrįstumo, yra nepagrįsti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nenagrinėja skundo pagrįstumo klausimo iš? esmės, netiria ir nevertina skundo faktinių bei teisinių argumentų ir (ar) juos patvirtinančių duomenų. Teismas, spręsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, atlieka tik prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pareiškėjo pateiktų skundo reikalavimų pagrįstumo vertinimą. Pareiškėjas nurodo, kad jis kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimą. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) nuostatomis, pareiškėjas įvardija, kad atsakovas 2025 m. birželio 12 d. sprendimu nepagrįstai neįvertino pareiškėjo šeimos ryšių Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, aiškiai suformavo skundo reikalavimus, įvardijo jų faktinį bei teisinį pagrindus ir pateikė skundo reikalavimus pagrindžiančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi įvertino pareiškėjo skundo reikalavimų tikėtiną pagrįstumą. Atsakovo atskirojo skundo teiginiai, susiję su tariamu pareiškėjo nebendradarbiavimu su Lietuvos Respublikos kompetentingomis institucijomis, nagrinėjamu atveju neturi jokios teisinės reikšmės.

Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atskirojo skundo argumentai, jog pareiškėjas nepagrindė kylančios rizikos patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą, yra nepagrįsti. Pareiškėjas, paduodamas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, paaiškino, kad, nesustabdz?ius atsakovo sprendimo išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę vykdymo, teismo procesas taptų formalus ir betikslis, o minėto sprendimo panaikinimas tinkamai neapgintų pažeistų pareiškėjo teisių. Išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, pareiškėjas patirtų neatitaisomus moralinius ir dvasinius išgyvenimus, taip pat kiltų pavojus jo sveikatai, laisvei ir, tikėtina, gyvybei. Kilmės valstybės valdžios institucijos laiko Lietuvos Respubliką priešiška valstybe, todėl pagrįstai tikėtina, kad minėtos institucijos sieks susidoroti su pareiškėju, neteisėtai atvykusiu į Lietuvos Respubliką ir pateikusiu Lietuvos Respublikos kompetentingoms institucijoms prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad iš jo neturi ir negali bu?ti reikalaujama pateikti objektyvius duomenis apie tai, kad kilmės valstybės valdžios institucijos jį persekioja. Nagrinėjamu atveju turi būti vertinamas ne pareiškėjo persekiojimo kilmės valstybėje faktas, o pareiškėjo persekiojimo kilmės valstybėje tikimybė ir rizika. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad 2025 m.
rugpjūčio 16 d. jis su suz?ade?tine, Lietuvos Respublikos piliete, pateikė prašymą įregistruoti bažnytinę santuoką. Pareiškėjas kartu su sužadėtine laukiasi vaiko. Pareis?ke?jas, kaip bu?simas vaiko te?vas, privalo ir nori ru?pintis besilaukianc?ia suz?ade?tine, jos bei gimsianc?io vaiko sveikata, ir visais įmanomais bu?dais pade?ti suz?ade?tinei buityje. Is?siuntus pareiškėją is? Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą ne tik pareiškėjui, tačiau ir jo sužadėtinei. Pareiškėjas netektų galimybės tiesiogiai dalyvauti vaiko laukimo procese, o jo sužadėtinė liktų be pareiškėjo priežiūros ir pagalbos, turėtų viena rūpintis tiek savo, tiek gimsiančio vaiko sveikata. Aplinkybė, kad pareiškėjas ir jo sužadėtinė dar nėra sudarę santuokos, nepaneigia pareiškėjo ir jo sužadėtinės artimo šeimos ryšio.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Regionų administracinis teismas paskyrė administracinės bylos nagrinėjimo iš esmės posėdžio datą, t. y. 2025 m. rugpjūčio 20 d. Pirmosios instancijos teismo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės galiojimas truks apibrėžtą ir konkretų laikotarpį. Tike?tina, kad Regionų administracinis teismas 2025 m. rugpju?c?io 20 d. posėdžio metu išnagrinės administracinę bylą iš esmės, ir reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas savaime neteks prasmės. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis, pareiškėjas laikosi pozicijos, kad nagrinėjamoje situacijoje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas yra proporcingas ir užtikrina abiejų proceso šalių interesų pusiausvyrą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Apeliacijos dalykas – Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 27 d. nutarties dalies, kuria Regionų administracinis teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi priėmė pareiškėjo skundą nagrinėti iš esmės ir tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, t. y. sustabdyti atsakovo 2025 m. birželio 12 d. sprendimo vykdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo paskelbimo momento. Atsakovas, nesutikdamas su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, padavė atskirąjį skundą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra įstatymų leidėjo įtvirtintas teisinis mechanizmas, skirtas teisminio proceso metu apsaugoti esminius asmenų teisėtus interesus. Teismas, įstatymo nustatyta tvarka taikydamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, gali užkirsti kelią neatitaisomiems ir (ar) sunkiai atitaisomiems asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimams atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-542-789/2025; kt.).

Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygas ir tvarką įtvirtina Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatos. ABTĮ 70 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonėmis gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad proceso dalyvio prašymu teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemonę tais atvejais, kai: 1) asmuo prima facie (iš pirmo žvilgsnio) pagrindžia pareikšto skundo reikalavimo objektyviai tikėtiną pagrįstumą; 2) asmuo pagrindžia aplinkybę, kad, teismui neatidėliotinai netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, kyla reali rizika asmeniui patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemones tik tais atvejais, kai asmuo pagrindžia abi minėtas būtinąsias sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-232-968/2023; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-556-815/2025; kt.).

Atsakovas atskirajame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui kyla rizika patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad asmuo, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti minėtas priemones, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius duomenis. Asmuo turi nurodyti realų pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir neturi grįsti poreikio taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę prielaidomis apie ateityje galbūt galinčias kilti neigiamas pasekmes. Vien prielaida, kad, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmuo gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu asmuo neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-60-525/2019; kt.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, nagrinėdamas reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, teismas vertina tai, ar yra reali grėsmė, jog, teismui nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, asmeniui gali būti padaryta neatitaisoma ir (ar) sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas gali pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) duomenų apie aplinkybes, galinčias sukelti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-986-520/2016; kt.).

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė kylančios rizikos patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, tik deklaratyviai nurodė tai, kad, jam grįžus į kilmės valstybę, jis tikėtinai patirs kilmės valstybės valdžios institucijų persekiojimą. Jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad kilmės valstybės valdžios institucijos persekioja pareiškėją ir kad pareiškėjui kyla reali rizika patirti tokį persekiojimą, pareiškėjas nepateikė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs argumentai, kad, išsiuntus pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, nukentėtų tiek jo, tiek ir jo šeimos interesai, taip pat savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjus patirs neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, sudarančių pagrindą vertinti, kokią neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą žalą, teismui netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, jis gali patirti. Atsižvelgdama į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neįrodžius rizikos realiai patirti neatitaisomą ir (ar) sunkiai atitaisomą didelę žalą, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas reikštų nepagrįstai prevencinį pareiškėjo galbūt pažeistų teisių gynimą.

Atsakovas atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino prima facie pareiškėjo skundo reikalavimų tikėtiną pagrįstumą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne sykį akcentavęs, kad teismas taiko reikalavimo užtikrinimo priemonę tais atvejais, kai asmuo nurodo argumentus, kurie prima facie (iš pirmo žvilgsnio) gali būti laikomi pagrįstais ir leidžiančiais pagrįstai abejoti skundžiamo individualaus administracinio akto teisėtumu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-61-602/2024; kt.). Atlikęs prima facie skundo reikalavimų pagrįstumo įvertinimą, teismas atsisako taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę tik tais atvejais, kai skundo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (pvz., pareiškėjas pasirenka teisių ar teisėtų interesų teisinės gynybos būdą, kuris pagal teisės aktų reikalavimus yra neleistinas ar aiškiai neįmanomas; pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pagrįstas jokiomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-472-629/2025; kt.).

Įvertinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atskirojo skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino prima facie pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumą. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybių, jog pareiškėjo skundo forma ir turinys atitinka teisės aktų nustatytus reikalavimus, o skundo reikalavimai yra grindžiami faktinėmis aplinkybėmis bei teikiamais duomenimis, konstatavimas nėra laikytinas tinkamu prima facie skundo reikalavimų pagrįstumo vertinimu. Tokios pačios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-61-602/2024; kt.).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai tenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija tenkina atsakovo atskirąjį skundą ir pakeičia skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį panaikindama jos dalį, kuria pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir atmeta pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atskirąjį skundą patenkinti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. birželio 27 d. nutartį pakeisti, panaikinti jos dalį, kuria buvo patenkintas pareiškėjo E. U. (E. U.) prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, ir pareiškėjo E. U. (E. U.) prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Laimutis Alechnavičius

        Iveta Pelienė

        Dalia Višinskienė