Civilinė byla Nr. 3K-3-153-611/2015

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00020-2012-5

    Procesinio sprendimo kategorijos:

30.9.1; 71; 91.1; 91.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. kovo 25 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovui A. P. dėl teisės į bendrąją dalinę nuosavybę pripažinimo, lėšų ir palūkanų priteisimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl 1996–2008 metų laikotarpiu įgytų lėšų pripažinimo bendrąja daline šalių, kurių santuoka nutraukta 1989 metais, nuosavybe jungtinės veiklos (partnerystės) pagrindu. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje Lietuvos Aukščiausiajame Teisme sprendžiama, ar ginčo santykiams taikytina Lietuvos, ar užsienio valstybės materialioji teisė.

Ieškovė prašė teismo pripažinti, kad 2 009 287,24 Lt (581 929,80 Eur), įgytų 1996–2008 metų laikotarpiu, ieškovei ir atsakovui priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir priteisti ieškovei iš atsakovo šių lėšų 1/2 dalį, t. y. 1 004 643,62 Lt (290 964,90 Eur), bei 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė su atsakovu susituokė (duomenys neskelbtini). Santuokoje (duomenys neskelbtini) gimė sūnus E. P. 1986 metais šeima apsigyveno bute (duomenys neskelbtini). Kadangi šalys ketino įsigyti dar vieną butą Palangoje, o šeimai tuo metu nebuvo leidžiama turėti daugiau negu vieno gyvenamojo būsto, ieškovės teigimu, ji ir atsakovas nusprendė fiktyviai išsituokti ir (duomenys neskelbtini) įregistravo ištuoką, nors toliau gyveno kaip šeima, tvarkė bendrą ūkį, gausino turtą. 1993 metais šalys kartu išvyko į JAV, ten gyveno apie metus. Grįžę į Lietuvą ir laimėję žaliąją kortą, dokumentus išvykti į JAV įformino kaip sutuoktiniai: atsakovas buvo nurodytas kaip vyras, o ieškovė – kaip žmona. Jųdviejų duktė D. P. gimė (duomenys neskelbtini) Čikagoje. Ieškovė pardavė Šiauliuose turėtą butą, o kaip bendraturčiai 1999 m. liepos 13 d. jiedu įsigijo namą su sklypu Ilinojaus valstijoje adresu: (duomenys neskelbtini). Vėliau ir šį turtą pardavė bei 2004 m. sausio 12 d. nusipirko kitą žemės sklypą su namu adresu: (duomenys neskelbtini), juos 2010 m. birželio 10 d. pardavė. Ieškovė teigė, kad jos uždirbamos lėšos buvo skirtos maistui, mokesčiams, kasdienėms šeimos reikmėms, o atsakovas kūrė verslą. Į JAV atvykusią atsakovo motiną 2006–2009 metų mokesčių deklaracijose šalys nurodė kaip išlaikomą savo šeimos narį.

Ieškovė pažymėjo, kad su atsakovu nutraukę santuoką (1989 m.) kartu gyveno iki 2008 m. Nors išvykę gyventi į JAV jie naujos santuokos ir nesudarė, tačiau turėjo tikslą gyventi kartu ir sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Su atsakovu ieškovė turėjo bendrą sąskaitą banke, pildė deklaracijas kaip sutuoktiniai, įgytą nekilnojamąjį turtą draudė kaip šeima. 2008 m. rugsėjo 6 d. kaip šeima suteikė piniginę paramą dukters mokyklai. 2007 m. atsakovas pasiūlė ieškovei nusipirkti turto Lietuvoje, jis savo vardu 2008 m. vasario 28 d. įsigijo žemės sklypą ir namą (duomenys neskelbtini), kuriam reikėjo remonto, o tuo rūpinosi ieškovė savo lėšomis. Kai atsakovas pasiūlė statybų verslą perkelti į Lietuvą, ieškovė iš JAV persiuntė visą tam reikalingą techniką. Ieškovė teigia 2008 m. sužinojusi, kad atsakovas slapta uždarė verslo sąskaitą, o bendrai sutaupytus pinigus pervedė į Lietuvoje veikiantį banką: pinigus pervedė per kelis kartus, tačiau kuriame banke jie buvo laikomi, ieškovei nežinoma. Ieškovės tvirtinimu, verslui vykdyti šalys įsigijo technikos, bendroje šeimos sąskaitoje sukaupė 835 393,19 JAV dolerio, jų 1/2 dalies ir prašo ieškovė.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Šiaulių apygardos teismas 2013 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) pripažino, kad 680 000 JAV dolerių, įgyti 1996–2008 metais, ieškovei ir atsakovui priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise; 2) priteisė iš atsakovo ieškovei 1/5 dalį, t. y. 358 251,20 Lt (103 756,71 Eur) bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių lėšų ir 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. sausio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) atmetė likusią reikalavimų dalį.

              Šalys yra buvę sutuoktiniai, teismo sprendimas dėl santuokos nutraukimo buvo priimtas (duomenys neskelbtini). Šalys nuo 1995 metų išvyko į JAV ir ten kartu apsigyveno. Pirmosios instancijos teismas įvertino rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad šalys ir po ištuokos ne kartą abi keitė gyvenamąją vietą, pirko bei pardavė nekilnojamąjį turtą, vieną iš namų įsigijo lygiomis dalimis. (duomenys neskelbtini), t. y. santuoką jau nutraukus, jiems gimė duktė D. P. Ieškovės teiktose verslo pajamų deklaracijose šalys įvardytos šeima. Atsakovas 2008 m. kovo 21 d. sudarė testamentą, kuriame paveldėtojais įvardijo vaikus ir ieškovę. Liudytojos R. D., D. V., R. P., L. K. ir G. V. patvirtino, kad šalys gyveno kaip šeima, kad atsakovas užsiėmė statybų verslu, o ieškovė dirbo pardavėja JAV. Teismas sprendė, kad šalys ir nutraukusios santuoką iki 2008 m. gyveno kartu, tvarkė namų ūkį, kūrė bendrą verslą bendromis lėšomis ir darbu, o ieškovė turėjo darbo pajamų, vertėjavo verslo plėtros pradžioje, taip prisidėdama prie bendros veiklos. Taip šalys buvo susitarusios dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Sugyventinių turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą, nes tuo metu dar negaliojo CK trečiosios knygos VI dalies XV skyriaus nuostatos. Tokių asmenų santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams.

Bendras gyvenimas nesusituokus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Teismas liudytojų J. K. ir E. P. paaiškinimus, kad nuo 2006 metų jie dirbo atsakovo kompanijoje, o ieškovė neprisidėjo prie verslo, pripažino neinformatyviais, nes liudytojai galėjo nurodyti faktus tik nuo 2006 metų, o verslas pradėtas plėtoti nuo 1996 metų šalims atvykus gyventi į JAV. Liudytojų R. L., A. L., J. L. ir K. L. parodymų teismas taip pat nepripažino tinkamais, galinčiais patvirtinti kitokius šalių turtinius santykius.

Nagrinėdamas dalytino turto klausimą, teismas nustatė, kad nuo 2007 m. spalio 12 d. iki 2007 m. gruodžio 13 d. atsakovas pervedė iš banko sąskaitos JAV į AB „Swedbank“ Lietuvoje atidarytą savo sąskaitą 680 000 JAV dolerių, juos teismas pripažino iš verslo gautomis, šalių sukauptomis lėšomis. Atsakovas nepateikė įrodymų apie šiomis lėšomis išmokėtas skolas verslo partneriams. Vertindamas ieškovės indėlį į verslą, teismas sprendė, kad sukauptos lėšos lygiomis dalimis negali būti padalytos, nes jos indėlis buvo daug mažesnis – ieškovė augino vaikus, jos darbo užmokestis buvo apie 2000 JAV dolerių. Išvykdamas į Lietuvą atsakovas paliko ieškovei 30 000 Lt (8688,60 Eur) pragyvenimo išlaidoms bei jam priklausiusią 1/2 dalį namo, ieškovė namą pardavė už 389 000 JAV dolerių, taigi jai jau atiteko 194 500 JAV dolerių už atsakovui priklausančią namo dalį. Tai įvertinęs teismas pripažino ieškovei teisę į penktadalį 680 000 JAV dolerių sumos, t. y. į 136 000 JAV dolerių (358 251,20 Lt (103 756,71 Eur) pagal lito ir JAV dolerio kursą teismo sprendimo priėmimo metu), priteisė ir 5 proc. metines palūkanas nuo 358 251,20 Lt (103 756,71 Eur).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 23 d. nutartimi atmetė atsakovo A. P. apeliacinį skundą ir paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą.

Teismas nepriėmė atsakovo kartu su apeliaciniu skundu pateiktų nesusijusių su byla ir galėjusių būti paduotų pirmosios instancijos teismui įrodymų (CPK 314 straipsnis).

Pagal CK 1.37 straipsnį sutartinėms prievolėms taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė, kai toks susitarimas įtvirtintas sutarties sąlygose arba nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, o šalims nepasirinkus taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Baldjoda“ v. Furniture Production International A/S, bylos Nr. 3K-3-367/2011). Byloje nėra duomenų apie buvusį išankstinį ieškovės ir apelianto susitarimą dėl taikytinos JAV Ilinojaus valstijos teisės. Įvertinęs apelianto, kuris turėtų įvykdyti sutartinę prievolę, verslo ir gyvenamąją vietą, ginčo lėšų pervedimą į Lietuvoje veikiantį banką, teismas padarė išvadą, kad prievolė (sumokėti kompensaciją už bendrai įgytas lėšas) yra labiau susijusi su prievolės šalies (apelianto) verslo ir gyvenamosios vietos valstybės (Lietuvos) teise, be to, ieškovė taip pat turi Lietuvos Respublikos pilietybę. Todėl taikytina Lietuvos valstybės teisė.

Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, teismas nustatė, kad šalys savo veiksmais bei lėšomis siekė sukurti, naudoti ir valdyti bendrąją dalinę nuosavybę, taip susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) santykiai. 1996–2008 metų deklaracijose nurodomi ne tik šalių gauti atlyginimai, bet ir iš verslo gautos pajamos. Šalims išsituokus (duomenys neskelbtini) gimė vaikas, o atsakovas 2008 m. Lietuvoje sudarė testamentą, jame paveldėtojais nurodė abu vaikus bei ieškovę, tai rodo jų artimus ryšius. Tai pakankamas pagrindas pripažinti buvusį šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos ir bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo (1964 m. CK 472 ir 474 straipsniai). Šalių santykiai susiklostė iki 2000 m. CK įsigaliojimo, todėl 2000 m. CK ketvirtosios knygos normos dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo netaikytinos. Teismas pripažino nepagrįstu atsakovo argumentą, kad ieškovė neprisidėjo prie bendro verslo kūrimo, neįnešė jokios dalies į verslą, taigi jos nuosavybės dalis neįrodyta, o susiklostę asmeniniai šalių santykiai (gyvenimas kartu dėl vaikų, bendros atostogos ir kelionės) savaime nesukūrė jungtinės veiklos ar bendrosios dalinės nuosavybės, nes niekada nebuvo bendro tikslo kurti bendrą verslą. Teismas pažymėjo, kad sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Šalys neginčija 680 000 JAV dolerių atsakovo į Lietuvą pervestų bendrų lėšų, atsakovas ginčija susitarimo kurti bendrąją dalinę nuosavybę buvimą. Šalių verslo esmė buvo pirkti JAV nekilnojamąjį turtą, jį suremontuoti ir parduoti. Ieškovė tvarkė su verslu susijusius dokumentus, vertėjavo ir dalyvavo kaip sutuoktinė kartu su ieškovu derantis su bankais, prie verslo kūrimo prisidėjo gautais 44 000 Lt (12 743,28 Eur) už namo Šiauliuose pardavimą, taip ji prisidėjo piniginiu ir intelektiniu įnašu kuriant verslą. Ieškovės darbo užmokestis buvo skirtas taip pat bendroms reikmėms. Teismas pripažino tikėtina išvadą, kad ieškovė prisidėjo prie bendro verslo kūrimo ir plėtros nuo 1996 iki 2008 m. Atsakovas nurodė, kad pervestos į Lietuvą lėšos buvo kompanijos ir banko skolintos, dėl to grąžintinos, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

              Kasaciniu skundu atsakovas A. P. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartį bei grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie esminiai argumentai:

              Ginčas turėjo būti nagrinėjamas ne pagal Lietuvos teisę, o pagal JAV Ilinojaus valstijos teisę. Užsienio materialiosios teisės taikymo klausimą atsakovas ne kartą kėlė nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau pirmosios instancijos teismas nesprendė taikytinos užsienio teisės klausimo, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, kad ginčui taikytina Lietuvos teisė. Teismai pažeidė CPK 808 straipsnio 1 dalį, nes tinkamai nenustatė taikytinos materialiosios teisės ginčui, turinčiam kelis užsienio elementus, išspręsti. Teismai turėjo ex officio pareigą taikyti 2000 m. CK 1.10 straipsnio 1 ir 4 dalių bei 1.48 straipsnio l dalies kolizines normas, nurodančias, kad nuosavybės teisė į ginčo lėšas turi būti nustatoma pagal ginčo lėšų buvimo iki jų teisinės padėties pasikeitimo valstybės teisę. Šalių santykiams 1996–2000 m. laikotarpiu taikytina užsienio teisė ir pagal 1964 m. CK 616 straipsnio 4 dalį bei 619 straipsnio 3 dalį. Kasacinis teismas ne kartą pabrėžė CPK 808 straipsnio 1 dalyje nustatytą teismo pareigą taikyti užsienio teisę, kai tai nurodo įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ellora Ltd v. UAB „Skomė“, bylos Nr. 3K-3-78/2013, 2012 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-144/2012, 2007 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Zurich Versicherung AG v. S. M., bylos Nr. 3K-3-512/2007; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. v. Tricroft International Ltd, West Atlantic Fishing Company Ltd, bylos Nr. 3K-3-1093). Šaliai, kuri remiasi užsienio šalies teise, tenka pareiga pateikti įrodymus, susijusius su užsienio šalies teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną toje užsienio šalyje tik tuo atveju, kai užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, t. y. CPK 808 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Agrokoncernas“ v. EPA Pumpen und Abwasseranlagen Vertriebs GmbH, Erich Stallkamp ESTA GmbH, bylos Nr. 3K-3-32/2014). Byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai, o šalių pateiktas teisės aiškinimas nesaisto nagrinėjančio bylą teismo.

Teismai turėjo imtis procesinių priemonių, siekdami gauti oficialią informaciją apie taikomos užsienio teisės normų turinį pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jų taikymo praktiką ir doktriną užsienio valstybėje. Procedūrinis tokių įrodymų rinkimo mechanizmas reglamentuojamas Hagos 1965 m. konvencijoje dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje, 1970 m. konvencijoje dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje. Abi šias konvencijas yra ratifikavusi ir Lietuva (2000 m.), ir JAV (iki 1999 m. gegužės 6 d.). Ieškovė įrodinėjo, kad per tą laiką, kai ji ir atsakovas gyveno JAV, Ilinojaus valstijoje, tarp jų susiklostė jungtinės veiklos partnerystės santykiai, kurių metu, ieškovės teigimu, JAV buvo įgytas turtas. Kadangi ieškovė įrodinėjo savo dalinę nuosavybę į ginčo lėšas, šalys nebuvo sudariusios jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties ir nebuvo pasirinkusios taikytinos teisės, tai nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę (CK 1.48 straipsnio 1 dalis). Jeigu, kaip teigia ieškovė, pinigai buvo įgyti ir sukaupti JAV, Ilinojaus valstijoje, ir ten, ieškovės teigimu, buvo laikomi banko sąskaitoje iki pasikeitė jų teisinė padėtis juos pervedus į Lietuvą, tai įgytų JAV lėšų nuosavybės klausimai turi būti sprendžiami pagal JAV Ilinojaus valstijos teisę.

              Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė D. P. prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistus Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gegužės 6 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi tokie esminiai argumentai:

              Pagal CK 1.10 straipsnio 1 dalį civiliniams santykiams užsienio teisė taikoma, kai tai nustato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai. Bylos ginčo atveju nei tarptautinės sutarys, nei kiti teisės aktai nenustatė pareigos teismui taikyti užsienio teisės. Pagal CK 1.37 straipsnyje įtvirtintas taisykles sutartinėms prievolėms taikoma šalių susitarimu pasirinkta teisė, kai toks susitarimas įtvirtintas sutarties sąlygose arba nustatomas pagal faktines bylos aplinkybes, o šalims nepasirinkus taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Nesant šalių susitarimo dėl taikytinos teisės, teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovo prievolė sumokėti kompensaciją už bendrai įgytas lėšas labiau susijusi su prievolės šalies, t. y. atsakovo verslo ir gyvenamosios vietos (Lietuvos), teise. Pagal CK 1.12 straipsnyje ir CPK 808 straipsnyje įtvirtintas užsienio teisės taikymo taisykles teismas ex officio taiko užsienio teisę tik tais atvejais, kai tai daryti jį įpareigoja tarptautinės sutartys ar galiojantys įstatymai. Teismai pagrįstai savo iniciatyva netaikė užsienio teisės.

              CK 1.48 straipsnyje nustatytos taikytinos teisės nustatymo taisyklės, kai ginčas susijęs su nuosavybės teise ir kitomis daiktinėmis teisėmis į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą. Daiktas pripažįstamas nekilnojamuoju ar kilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės teisę (CK 1.48 straipsnio 1 dalis). Lėšos, kurias ieškovė prašė jai priteisti, buvo pervestos iš JAV į Lietuvoje veikiantį banką. Taigi paskutinė jų buvimo vieta buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl sprendžiant, ar jos turėtų būti traktuojamos kaip kilnojamasis ar nekilnojamasis daiktas, reikia vadovautis Lietuvos teise. Atsižvelgiant į tai, kad pinigai nėra daiktas, šalių ginčui spręsti netaikytina CK 1.48 straipsnio norma, reglamentuojanti daiktinėms teisėms taikytiną teisę. Teismai neturėjo pareigos taikyti užsienio teisės, nes tokia pareiga jiems nebuvo įtvirtinta įstatymų, tarptautinių sutarčių, o atsakovas to neprašė pirmosios instancijos teismo.

                          Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčui taikytinos teisės

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad šalys yra buvę sutuoktiniai ir, nors jų santuoka buvo nutraukta (duomenys neskelbtini) teismo sprendimu, o ištuoka įregistruota civilinės metrikacijos skyriuje (duomenys neskelbtini), šalys ir po santuokos nutraukimo toliau iki 2008 metų gyveno kartu, tvarkė namų ūkį, kūrė bendrą verslą bendromis lėšomis ir darbu. Remdamiesi šiomis nustatytomis aplinkybėmis teismai pripažino, kad šalys sudarė sutartį dėl jungtinės veiklos (partnerystės), sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Šios teismų nustatytos aplinkybės nėra ginčijamos.

Atsakovas kelia klausimą dėl taikytinos materialiosios teisės ginčui dėl nuosavybės teisių į 1996–2008 metų laikotarpiu įgytas lėšas. Tai yra teisės klausimas, todėl teisėjų kolegija pasisako šiuo klausimu.

CK 1.10, 1.12 straipsniuose bei CPK 808 straipsnyje įtvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujantis turi būti nustatoma, kas atsakingas už užsienio teisės turinio nustatymą, kai ji taikytina teismo nagrinėjamoje byloje. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad pagal bendrąjį principą, kai užsienio teisę taikyti reikia tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais, užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio), o jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, tai visus įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu, pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise; teismas, šalies prašymu teismas gali padėti jai surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ellora Ltd v. UAB „Skomė“, bylos Nr. 3K-3-78/2013). Tai reiškia, kad kai užsienio teisė turi būti taikoma tarptautinių sutarčių ar įstatymų nurodytais atvejais, bylą nagrinėjantis teismas pats turi nustatyti ginčui taikytiną teisę, jos turinį ir jos taikymo praktiką toje valstybėje, kurios teisė turi būti taikoma ginčui, kvalifikuoti šalių ginčą ir pritaikyti užsienio teisę. Tokiu atveju ginčo šalims nėra pareigos rinkti ir teikti teismui taikytinos užsienio teisės normų. Tačiau šalims nedraudžiama minėtu atveju teikti prašymą taikyti užsienio teisę ar argumentus, kodėl ir kurios konkrečios valstybės teisė turėtų būti taikoma. Šalims tokią pareigą įstatymas įtvirtina tik vieninteliu atveju – kai šalys savo sutartyje, iš kurios kilo ginčas, nustato užsienio teisės taikymą. Taigi, pagal CPK 808 straipsnio 1 dalį teismas įstatymų nurodytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato savo iniciatyva (ex officio). Nagrinėjamoje byloje, kadangi kilo ginčas dėl šalių bendros veiklos metu JAV įgytų ir šiuo metu Lietuvoje esančių lėšų nuosavybės teisės, atsakovui įrodinėjant pareigą taikyti JAV Ilinojaus valstijos teisę ir nesant šalių susitarimo dėl taikytinos užsienio teisės tarpusavio ginčams spręsti, bylą nagrinėję teismai privalėjo ex officio nustatyti šalių ginčui taikytiną teisę ir nustatyti taikytinos teisės turinį. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje pasisakė dėl kasatoriaus keliamo taikytinos teisės klausimo, nurodydamas, kad ginčui, vadovaujantis CK 1.37 straipsnio nuostatomis, turi būti taikoma Lietuvos valstybės teisė, t. y. išsprendė ginčui taikytinos teisės klausimą.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai ginčui spręsti taikė Lietuvos teisę, vadovaudamiesi CK 1.37 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad, šalims nepasirinkus taikytinos teisės, taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Kasatorius remiasi CK 1.48 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kolizine norma ir teigia, kad ginčui turėjo būti taikoma JAV Ilinojaus valstijos teisė. CK 1.48 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Daiktas pripažįstamas nekilnojamuoju ar kilnojamuoju pagal jo buvimo vietos valstybės teisę. Nagrinėjamu atveju ginčo lėšos bylos iškėlimo metu buvo Lietuvos Respublikoje, todėl jų (ne)pripažinimui nekilnojamuoju ar kilnojamuoju daiktu taikytinos Lietuvos Respublikos CK nuostatos. Pagal CK 4.1 straipsnį daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio daiktai. CK 4.38 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pinigai, piniginio reikalavimo teisės ir finansinės priemonės yra finansinio turto rūšys. Finansinis turtas pagal Lietuvoje galiojančias daiktinės teisės normas priskirtinas CK 4.38 straipsnyje nurodyto „kito turto“ kategorijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. A. v. BAB bankas „Snoras“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-470/2013). Taigi, lėšos pagal Lietuvos Respublikos teisę nėra laikomos daiktu CK 4.38 straipsnio prasme. Dėl šios priežasties lėšos, dėl kurių bylos šalys pradėjo ginčą, pagal Lietuvos Respublikos teisę negali būti laikomos nei nekilnojamuoju, nei kilnojamuoju daiktu, todėl bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai netaikė CK 1.48 straipsnio nuostatų.

Bylos šalys jungtinės veiklos sutartį sudarė iškart po santuokos nutraukimo, šią aplinkybę įvertinęs bylos įrodymus pagrįstai ir teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas; šalys į JAV gyventi išvyko jau būdamos jungtinės veiklos sutarties šalimis, todėl jungtinės veiklos sutarties formai ir turiniui teismai pagrįstai taikė Lietuvos Respublikos CK nuostatas, be to, kadangi jungtinės veiklos sutartis sudaryta iki 2000 m. Lietuvos Respublikos CK įsigaliojimo, ginčui iš šios sutarties pagrįstai taikė 1964 m. Lietuvos Respublikos CK nuostatas (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnis, CK 1.37 straipsnis, 1.38 straipsnio 1 dalis). Kadangi šalių ginčas kilo iš jų sudarytos jungtinės veiklos sutarties, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vadovavosi CK 1.37 straipsnio nuostatomis, nustatydamas šalių ginčui taikytiną teisę. Pagal CK 1.37 straipsnio 4 dalį, jeigu sutarties šalys nepasirinko taikytinos teisės, taip yra nagrinėjamos bylos atveju, tai taikoma valstybės, su kuria sutartinė prievolė yra labiausiai susijusi, teisė. Kadangi šalių jungtinės veiklos sutartis sudaryta Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos teisę, šalys nesusitarė dėl taikytinos teisės, ginčo lėšos yra Lietuvos Respublikoje esančioje kredito įstaigoje, kasatorius gyvena Lietuvoje ir prievolę ieškovei turi įvykdyti Lietuvoje, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi CK 1.37 straipsnio nuostatomis, pripažindamas atsakovo prievolę labiausiai susijusią su Lietuvos Respublika, ir šalių ginčui pagrįstai ir teisėtai taikė Lietuvos Respublikos materialiąją teisę (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 5 straipsnis, CK 1.10 straipsnis, 1.37 straipsnis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėję teismai pažeidė materialiosios teisės normas ar neteisingai nustatė ginčui taikytiną teisę bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamus teismų procesinius sprendimus, konstatuoja, kad juos naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnis 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

              Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus atsakovo kasacinio skundo, iš jo ieškovei priteistinas 173,77 Eur (600 Lt) turėtų išlaidų advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą (T. 6, b. l. 38) atlyginimas. Valstybės naudai iš atsakovo priteistina procesinių dokumentų siuntimo išlaidoms kasaciniame teisme atlyginti 9,37 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2015 m. kovo 25 d. pažyma).

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

              Priteisti iš atsakovo A. P. ieškovei D. P. 173,77 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt tris Eur 77 ct) ir valstybei 9,37 Eur (devynis Eur 37 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

              Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

              Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                                                              Sigitas Gurevičius             

                                                                                                                                            Andžej Maciejevski

                                                                                                                                            Vincas Verseckas