Administracinė byla Nr. eI2-11419-931/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07977-2023-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.2; 8.7;
55.2 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. rugsėjo 26 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėjas A. K. (A. K.) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo: 1) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą panaikinti A. K. leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 2) priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu panaikino pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Analogiškas sprendimas jau buvo priimtas 2023 m. kovo 7 d. Sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kas Migracijos departamentas gavo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas, UTPĮ) 4 straipsnio 3 dalimi, VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Jis, pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai.
Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamento 2023 m. kovo 7 d. sprendimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas. Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė, jog skundžiamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), teisės normomis, taikomas poveikio priemones motyvuoti, todėl naikintinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Skundžiamame sprendime nėra nurodyta, kokiu pagrindu iš A. K. buvo reikalaujama pildyti Migracijos departamento klausimyną antrą kartą. Garbaus amžiaus ir jau sykį dėl, kaip pripažino teismas, neteisėto Migracijos departamento sprendimo patyręs nemažai išgyvenimų žmogus gali elgtis atsargiai. Skundžiamame sprendime nėra nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas ne iš karto atsisakė pildyti klausimyną. Jis paprašė pateikti jam teisinį pagrindą, kuriuo jis prašomas atlikti tą patį veiksmą antrą kartą. Paprašė susitikimo su Migracijos departamento vadovybe, kuria jis pasitikėjo labiau, nei eiliniais darbuotojais, kad jam būtų suteikta jo prašoma informacija. Tik tuomet, kai jo prašymai nebuvo patenkinti, jis toliau atsisakė pildyti dokumentus.
Savaime atsisakymas antrą kartą pildyti anketą negali būti vertinamas kaip Rusijos karo palaikymas ar pritarimas Ukrainos suvereniteto ir vientisumo pažeidimui. Migracijos departamento darbuotojai ignoruoja aplinkybę, kad pildydamas anketą pirmą kartą jis pasisakė, kad Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainos teritorijoje nepalaiko. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Skundžiamame sprendime ir vėl neatsižvelgta į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (pareiškėjo ilgalaikis gyvenimas, gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, vaikai Lietuvos Respublikos piliečiai, sutuoktinės kapas), todėl pritaikyta poveikio priemonė pareiškėjui sukelia dideles neigiamas pasekmes ir laikytina neproporcinga.
Migracijos departamentas pabrėžė anksčiau turėtą pareiškėjo karinį laipsnį. Šie duomenys buvo žinomi atsakovui jau priimant 2023 m. kovo 7 d. sprendimą, tačiau tuo metu tai nesudarė pagrindo dėl realios grėsmės. Tai nesudarė jokios grėsmės nuo pat Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo iki dabar. Neatsižvelgta į tai, kad jis niekuomet nebuvo reguliariosios veikiančiosios armijos narys. Šis laipsnis jam buvo suteiktas tik dėl užimamų pareigų (duomenys neskelbtini). Argumentai, kad pareiškėjas nemoka lietuvių kalbos, nesistengė gauti Lietuvos Respublikos pilietybės ir tai rodo jo nepagarbą, nelojalumą valstybei, yra nepagrįsti. Niekas negali būti verčiamas mokytis kalbų, keisti pilietybę ir pan. Tai negali kelti jokios grėsmės valstybės saugumui. Visą gyvenimo Lietuvoje laiką pareiškėjas laikėsi Lietuvos Respublikos įstatymų, gyveno šioje valstybėje teisėtai, turėdamas nuolatinį leidimą gyventi. Nuo (duomenys neskelbtini) jis dirbo (duomenys neskelbtini).
Panaikinus leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas privalės išvykti į (duomenys neskelbtini), kurios pilietis yra. Šioje valstybėje jis neturi jokio turto, artimųjų. Jis praras ryšį su vaikais, kurių priežiūra ir globa dėl amžiaus jam yra būtina. Toks elgesys prieštarautų demokratinėje valstybėje propaguojamoms vertybėms, elementariam humaniškumui. Jis yra (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini) (dabartinė (duomenys neskelbtini) sostinė), po to gyveno (duomenys neskelbtini) ir iš jos persikėlė gyventi į (duomenys neskelbtini), t. y. Lietuvos Respubliką, kurioje gyveno nuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui išvykus į (duomenys neskelbtini), jo vaikai negalėtų įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintos pareigos globoti senatvėje savo tėvą.
Atsakovas Migracijos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriuo prašo skundą atmesti.
Nurodo, jog pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2018 m. balandžio 17 d. Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir galiojo iki 2023 m. balandžio 17 d. 2023 m. sausio 19 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.
Migracijos departamentas gavo VSD raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Migracijos departamento klausimyne, pateikdamas prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, pareiškėjas, atsakydamas į klausimą, kam priklauso Krymas, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į VSD išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, 2023 m. kovo 7 d. priėmė sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
Nagrinėjant pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi iš naujo ir siekiant išsiaiškinti užsieniečio poziciją dėl Rusijos Federacijos karinių veiksmų Ukrainoje, buvo paprašyta atvykti ir užpildyti klausimyną dar kartą. 2023 m. birželio 14 d. užsienietis atvyko į Migracijos departamento (duomenys neskelbtini), tačiau atsisakė užpildyti klausimyną. Paprašytas parašyti paaiškinimą dėl atsisakymo užpildyti klausimyną, nurodė, kad jis naujo klausimyno nepildys ir neteiks jokio raštiško paaiškinimo, nes, remiantis 2023 m. sausio 19 d. užpildytu klausimynu, jau yra priimta VAAT nutartis, todėl savo nuomonės jis nekeisiąs, nieko papildomai nerašysiąs ir savo atsakymų į klausimyne pateiktus klausimus nekomentuosiąs.
Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui.
Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas priėmė sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ne vien todėl, kad pareiškėjas atsisakė užpildyti pateiktą klausimyną, bet ir dėl to, kad atsisakė pateikti papildomus paaiškinimus dėl atsakymų, pateiktų 2023 m. sausio 19 d. užpildytame klausimyne, t. y. nenorą bendradarbiauti, bei ir į tai, kad pareiškėjas nurodė savo nuomonės dėl užpildyto klausimyno nekeis, nieko nerašys ir nekomentuos. Pareiškėjas savo teiginio, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, neatsisakė. Jis aiškiai suvokė klausimyne pateiktus klausimus ir galimas pasirinktų atsakymų pasekmes. Vien neigiamas atsakymas į klausimą, ar pritaria karui Ukrainoje ir nepateikus papildomų paaiškinimų, neprieštarauja bendram jo atsakymų vertinimui, nes karui Ukrainoje galima nepritarti dėl įvairių priežasčių. Buvo padaryta išvada, kad užsienietis sąmoningai remia Rusijos Federacijos agresiją prieš suverenią Ukrainą, Ukrainos teritorijų okupaciją, taip pat Rusijos nusikalstamus veiksmus Ukrainoje.
Ginčijamame sprendime buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas leidimo nuolat gyventi yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamu sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo ar išsiuntimo į kilmės valstybę klausimas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame prašo skundą atmesti.
Nurodo, kad pareiškėjas, pildydamas klausimyną, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Atsižvelgiant į tai, VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, kuri reglamentuoja, kad VSD atlieka užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2023 m. vasario 6 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) pateikė vertinimą apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.
Migracijos departamentui nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo pareiškėjas atsisakė užpildyti klausimyną. Šiais veiksmais, patvirtino, kad jo atsakymas buvo teisingas ir jis iš tikrųjų mano, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Tiek VSD, atlikęs vertinimą, tiek MD savo MD sprendime pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o atsakymai į kitus Klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija Klausimyno 10 klausimo atsakyme), nesudaro pagrindo paneigti VSD vertinimo dėl grėsmės nacionaliniam saugumui.
Pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2022, 2023 metų grėsmių vertinimo ataskaitose. VSD kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leidžia teigti, kad Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais. Rusijos keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui yra apibrėžta Nacionalinio saugumo strategijoje. Rusijos agresijos prieš Ukrainą keliama grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui taip pat apibrėžiama Lietuvos Respublikos Seimo (toliau – ir Seimas) priimtose rezoliucijose.
Atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl išsiuntimo, pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Dėl visiems žinomų aplinkybių, susijusių su Rusijos keliama grėsme Lietuvos valstybės saugumui, bent jau tol, kol tokia grėsmė yra reali, Rusijos piliečių atžvilgiu, ypač siekiančių gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, gali būti taikomas sugriežtintos kruopščios patikros reikalavimų standartas, nes tokie asmenys turi reikšmės Lietuvos politiniame ir visuomeniniame gyvenime dėl leidimo nuolat gyventi suteikiamų teisių ir privilegijų.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjui Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu 2018 m. balandžio 17 d. buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, kuris galiojo iki 2023 m. balandžio 17 d.
Pareiškėjas 2023 m. sausio 19 d. pateikė atsakovui Migracijos departamentui prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi ir užpildė Migracijos departamento klausimyną.
Pareiškėjas, atsakydamas į Klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“. Į Klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas pažymėjo „Rusijos Federacijai“.
2023 m. vasario 6 d. VSD raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir VSD raštas) Migracijos departamentui pateikta informacija, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir padarė išvadą, jog pareiškėjas Klausimyne deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Atsakovas 2023 m. kovo 7 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sprendimas) panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi.
Nesutikdamas su 2023 m. kovo 7 d. sprendimu, pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti minėtą sprendimą.
VAAT, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2023 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamento 2023 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) panaikino. Kadangi bylos šalys apeliacinių skundų nepateikė, sprendimas įsiteisėjo 2023 m. birželio 6 d.
Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčijamas Sprendimas grindžiamas trimis aplinkybėmis (atsakymu į klausimyno klausimą apie Krymą, Klausimyno užpildymu nevalstybine kalba ir ilgalaikiu gyvenimu nesikreipiant dėl pilietybės įgijimo), ir ypač atkreipiant dėmesį į tai, jog pareiškėjas į kitą Klausimyno klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai, laikė, jog nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Teismas pažymėjo, jog ginčijamame Sprendime nėra įvertintas minėtas prieštaravimas tarp pareiškėjo atsakymų į Klausimyno 10 ir 11 klausimus, Sprendimas priimtas neatlikus išsamesnio tyrimo dėl pareiškėjo pozicijos Rusijos karo Ukrainoje ir susijusių aspektų požiūriu. Klausimyno užpildymas rusų kalba ar nesikreipimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo nagrinėjamu atveju taip pat negali turėti lemiamos įtakos vertinimui apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą. Minėtų aplinkybių pagrindu teismas vertino, jog atsakovas nepagrindė pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui, todėl neturėjo pagrindo remiantis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu priimant Sprendimą dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo.
Įvertinęs tai, jog Sprendimas priimtas nesant pakankamai duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, taip pat į individualias nagrinėjamo atvejo aplinkybes (pareiškėjo ilgalaikis gyvenimas, gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, vaikai Lietuvos Respublikos piliečiai, sutuoktinės kapas), teismas vertino, jog pritaikyta poveikio priemonė pareiškėjui sukelia dideles neigiamas pasekmes ir, neatlikus papildomo išsamaus tyrimo, laikytina neproporcinga.
Migracijos departamentas iš naujo išnagrinėjo pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė panaikinti leidimą nuolat gyventi, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija, galiojusi nuo 2023 m. sausio 1 d.) ir Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 (toliau – ir Tvarkos aprašas).
Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis, to paties straipsnio 3 dalis – kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba.
Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Tvarkos aprašo 105 punktas nustato, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, taip sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
Nagrinėjamu atveju, priimdamas skundžiamą sprendimą, Migracijos departamentas vadovavosi VSD raštu ir jame pateikta informacija, kad pareiškėjas, atsakęs, jog Krymas, jo nuomone, priklauso Rusijai, deklaruoja paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, ir taip jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.).
Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog tiek atsakovas Migracijos departamentas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo VSD pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui iš esmės sieja tik su užsieniečio atsakymu į klausimyne vieną iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas, taip pat atsisakymu pakartotinai užpildyti klausimyną.
Būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010).
Teismas pažymi, kad turi būti vertinama pareiškėjo atliekamų, planuojamų atlikti arba realiai galimai atliktų veiksmų grėsmių visuma, atsižvelgiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą, proporcingumą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks pareiškėjo vertinimas nebuvo atliktas.
Byloje nustatyta, jog nurodytame klausimyne pareiškėjas pažymėjo, kad karinę tarnybą atliko (duomenys neskelbtini), nuo iki (duomenys neskelbtini), turėjo (duomenys neskelbtini) laipsnį, tačiau neturėjo kontaktų su NATO ar ES nepriklausančių valstybių teisėsaugos, karinėmis institucijomis, nepalaiko ryšių su asmenimis, kurie šiuo metu dirba ar praeityje dirbo NATO ar ES nepriklausančių šalių valstybės institucijose, neturi ryšių su žvalgybos ir saugumo tarnybomis, o į klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ atsakė neigiamai.
Teisėjų kolegijos įsitikinimu, klausimyne suformuluotas ginčo klausimas ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikrų abejonių dėl jo turinio aiškumo. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas šiuo metu yra pakeitęs klausimo formuluotę ir klausimas skamba taip: „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“
Atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas pildydamas klausimyną aiškiai nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau vertinant pareiškėjo grėsmę šis klausimas nebebuvo analizuojamas nei atsakovo, nei VSD. Teismas nepritaria atsakovo atsiliepime nurodytam argumentui, kad net ir klausimyne neigiamai atsakius į tai, ar asmuo pritaria kariniams veiksmams Ukrainoje, būtent klausimas dėl Krymo priklausymo Ukrainai ar Rusijai leidžia identifikuoti tikrąsias leidimo gyventi Lietuvoje prašančio asmens pažiūras. Minėto klausimo formuluotė „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ reiškia – kaip asmuo mano, kokia yra jo asmeninė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad visus klausimyno atsakymus būtina vertinti kaip vieningą visumą. Nagrinėjamu atveju nepritarimas Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje (neigiamas atsakymas į klausimyno 10-tą klausimą) liudija pareiškėjo, kaip turinčio priešingas Rusijos politikai pažiūras, naudai. Todėl tik visuma individualiu vertinimu pagrįstų argumentų turi lemti atsakovo sprendimą. Išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali.
Teismas pažymi, kad pareiškėjo nuomonė apie tai, kuriai valstybei priklauso Krymas, sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižlegiant į jo faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju pakartotinai sprendžiant klausimą dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo toks vertinimas nebuvo atliktas.
Sutiktina, kad pareiškėjas vengė pakartotinai atsakyti į Migracijos departamento pateiktą klausimyną, tačiau kaip nurodė skunde, jis savo nuomonės nekeisiąs, o Migracijos departamento įgalioti pareigūnai nenurodė pagrindo, kodėl pareiškėjas iš naujo privalo atsakinėti į tuos pačius klausimus.
Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad Migracijos departamentas vertino ir tai, kad pareiškėjas nuolat gyvendamas Lietuvoje nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir į Migracijos departamento pateiktus klausimus atsakymus pateikė ne valstybine, o rusų kalba, tai, Migracijos departamento nuomone, charakterizuoja pareiškėją kaip asmenį, stokojantį pagarbos valstybinei kalbai, valstybės institucijai ir Lietuvos Respublikai. Teismas su tokiu Migracijos departamento vertinimu nesutinka, kadangi jis yra nepagrįstas. Klausimyno užpildymas rusų kalba ar nesikreipimas dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo nagrinėjamu atveju taip pat negali turėti lemiamos įtakos vertinimui apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėją su Rusija sietų nuolatinio pobūdžio ryšiai. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko (duomenys neskelbtini). Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kurios individualizuotai galėtų būti įvertintos kaip akivaizdūs požymiai, kad pareiškėjas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui.
Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokios informacijos apie ankstesnius pareiškėjo veiksmus, jų pobūdį, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą sprendimą. Pažymėtina, jog, nenustačius konkrečių veiksmų ar ketinimų atlikti veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.
Kartu pažymėtina, kad LVAT ne kartą yra nurodęs, kad tokiose bylose būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvos 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų (1 dalis). Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (OL L 251, 2003 10 3, p. 0012–0018).
Sutiktina, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė. Tai yra ne kartą akcentuota ir LVAT formuojamoje praktikoje (pvz., 2020 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3185-1062/2020). Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019, nutartį administracinėje byloje Nr. 2020 m. vasario 18 d. Nr. eA-3185-1062/2020).
Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (žr., pvz., EŽTT 2013 m. birželio 11 d. sprendimą byloje Hasanbasic prieš Šveicariją, pareiškimo numeris Nr. 52166/09), bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., EŽTT 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 60286/09). Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
Byloje nustatyta, kad pareiškėjo gyvenamoji vieta Lietuvoje deklaruota nuo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, kuri mirė (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas turi du vaikus, kurie taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Migracijos departamento duomenimis, nėra informacijos, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) būtų dirbęs ir jam būtų mokamos draudžiamosios pajamos. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos viešai skelbiamais duomenimis apie asmenims taikomą senatvės pensijos amžių, pareiškėjas senatvės pensijos amžiaus sulaukė (duomenys neskelbtini), šiuo metu pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus.
Teismas atkreipia dėmesį, kad Migracijos departamento skundžiamame sprendime šios aplinkybės nurodytos kaip nustatytos, tačiau, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas šių aplinkybių proporcingumo aspektu nevertino.
Teismo įsitikinimu, sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris itin ilgą laiką gyveno (-a) Lietuvos Respublikoje, nors pareiškėjo sutuoktinė jau yra mirusi, tačiau čia gyvena pareiškėjo vaikai, pareiškėjui dėl garbaus amžiaus yra reikalinga artimųjų priežiūra, turi ypač skausmingas pasekmes, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas ir motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.
Teismui taip pat kelia abejonių trečiojo suinteresuoto asmens išreikšta pozicija, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi panaikintas pagrįstai dėl jo keliamos grėsmės, tačiau jis gali kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Teismas atkreipia dėmesį, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, o šis ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Migracijos departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, taikomi ir VAĮ reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime, be kita ko, būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, visų pirma, siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimamame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko. Į sprendimą buvo perkeltas VSD raštas, kad, VSD nuomone, jei asmuo nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, ir šio užsieniečio gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas, jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjui iš atsakovo priteisiamas 22,50 Eur žyminis mokestis. Pareiškėjas į bylą taip pat pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad jis patyrė 600 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas. Kadangi prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija maksimalaus Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, nustatyto dydžio, prašymas patenkinamas ir pareiškėjai priteisiamos 600 Eur bylinėjimosi išlaidos už advokato teisines paslaugas. Iš viso pareiškėjui iš atsakovo priteisiamos 622,50 Eur bylinėjimosi išlaidos,
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą patenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini).
Priteisti pareiškėjui A. K. (A. K.), a. k. (duomenys neskelbtini), 622,50 Eur (šešių šimtų dvidešimt dviejų eurų 50 ct) bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, j. a. k. 188610666.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Saulius Jakaitis
Agnė Stankevičienė
Fausta Vitkienė