Administracinė byla Nr. I-3620-580/2012
Proceso Nr. 3-61-3-01698-2012-2
Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1, 15.2.3.2, 21, 74
(S)
VILNIAUS APYGARDOS
ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 26
d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jūra Marija
Strumskienė,
dalyvaujant
pareiškėjui P. K.,
trečiojo
suinteresuoto asmens atstovui Gintarui Motuzui,
viešame teismo
posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P.
K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo
izoliatoriaus-kalėjimo, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėja,
išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė :
Pareiškėjas P. K. prašė iš atsakovo priteisti turtinę ir neturtinę žalą, iš viso 301 465,25 Lt.
Paaiškino, kad
nuo 2011-12-16 iki 2012-04-26 pagal
neįsiteisėjusį teismo nuosprendį buvo sulaikytas ir priverstinai kalinamas Lukiškių tardymo
izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K). Dėl pablogėjusios sveikatos
dėl žeminančių asmens orumą ir nežmoniškų sąlygų bei kankinimo buvo
gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, atliko įsiteisėjusiu nuosprendžiu
nenustatytą laisvės atėmimo bausmę Vilniaus pataisos namuose.
Iš viso
Lukiškių TI-K kalėjo ir buvo kankinamas 43 paras – nuo 2011-12-16 iki
2012-01-27. Lukiškių TI-K laikinojo sulaikymo kamera Nr. 6, kurioje 2011-12-16
ir 2012-01-27 buvo laikomas apie dvi valandas, neatitiko nustatytų higienos
normų reikalavimų. Kameros plotas – 0,73 kv. m, apšvietimas blogas, sąlygos
antisanitarinės (prispjaudyta, privemta, purvina, sienos ir durys ištepliotos,
aptrupėjusios, mėtosi nuorūkos ir pan.). Iš laikinojo sulaikymo kameros po
dviejų valandų buvo perkeltas į karantino kamerą Nr. 121. Joje buvo kankinamas
tris paras – iki 2011-12-19. Buvo šaldomas,
peršalo nugarą, atsinaujino jos skausmai. Kameros temperatūra neatitiko
reikalavimų. Buvo priverstas miegoti su drabužiais ir batais. Dėl nepakenčiamo
šalčio turėjo nuolat judėti. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nustatė, kad
minėtoje kameroje per šalta, yra pelėsių, o tai neatitinka higienos normų.
Raštu bei žodžiu prašė duoti antrą čiužinį, kadangi išduotasis buvo drėgnas,
tačiau prašymo netenkino. Miegoti skirti gultai buvo metaliniai. Kamera Nr. 121
buvo šešiavietė. Ji buvo prispjaudyta, ant grindų matėsi kraujo lašų, todėl
kilo realus pavojus užsikrėsti venerinėmis, infekcinėmis ir kitokiomis
plintančiomis ligomis. Prieš uždarant pareiškėją į šią kamerą, ji nebuvo nei išvalyta,
nei kvarcuota. Kameroje nebuvo jokio šildymo įrenginio, drėgna, langai ir
orlaidė neatsidarė. Pareiškėjui pirmąją parą nebuvo išduoti būtiniausieji
higienos reikmenys: dantų šepetėlis, skutimosi priemonės ir tualetinis popierius.
Kriauklė buvo užkimšta makaronais.
Buvo sulaikytas teismo salėje ir iš karto
pristatytas į Lukiškių TI-K. Jam nebuvo suteikta teisė susitikti su
artimaisiais, paskambinti gynėjui. Skelbiant nuosprendį, valstybės paskirtas
gynėjas nedalyvavo, nors privalėjo dalyvauti. Negalėjo parašyti laiško ar
prašymo, administracija į jo prašymus nereagavo. Tik po kurio laiko gavo
tušinuką ir du popieriaus lapus. Pavojaus mygtukas, skirtas išsikviest pagalbą,
neveikė, todėl į duris beldė šaukštu. Jam nebuvo leista perduoti sutuoktinei buto
raktų ir ji buvo priversta su dviem mažamečiais vaikais būti laiptinėje
keliolika valandų, kol specialistai išlaužė duris. Buvo padaryta turtinė žala.
Medicinos darbuotojai P. K. apžiūrėjo tik trečią parą. Pareiškėją
įžeidė tai, kad dėl venerinių ligų jį apžiūrėjo gydytoja moteris ir tai stebėjo
kalėjimo prižiūrėtojas. Teigia, kad jį buvo
siekta sužlugdyti kaip asmenybę.
Nuo 2011-12-19 iki 2012-01-27 buvo laikomas
kameroje Nr. 377, kurios plotas 7,33 kv. m. Pagal teisingumo ministro
2003-07-02 įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“
pakeitimo“ 11 punktą vienam asmeniui, laikomam kamerų tipo patalpose yra
skiriama 3,6 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi, šioje kameroje galėjo būti laikomi
tik du žmonės, tačiau buvo laikomi ir keturi. Ši kamera įrengta pastato
pusrūsyje, o tai draudžia įstatymai. Kameros dieninis
ir naktinis apšvietimas neatitiko keliamų reikalavimų, joje buvo šaldomas. Po
Vilniaus visuomenės sveikatos centro nurodymo pašalinti trūkumus kalėjimo
administracija pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažeidimai nebuvo
pašalinti. Dėl netinkamo apšvietimo kamerose, patirto streso, kitų
sąlygų pablogėjo jo regėjimas, reikia įsigyti akinius, taigi padaryta apie 800
Lt turtinė žala bei didžiulė neturtinė žala.
Nuo pat
pradžių tiek žodžiu, tiek raštu prašė duoti bent striukę ir kepurę, kad galėtų
realizuoti teisę vieną kartą per dieną bent vieną valandą pasivaikščioti lauke,
tačiau jie duoti tik po daugiau nei mėnesio. Kepurė buvo akivaizdžiai per maža,
ji žemino pareiškėjo orumą. Pasivaikščioti buvo išvestas iš viso apie tris
kartus. Būdamas Lukiškių TI-K, dėl patirto streso, emocinių bei asmeninių
išgyvenimų, žiauraus elgesio, žmogaus orumą žeminančių aplinkybių, kreipėsi
pagalbos į psichiatrą, tačiau buvo priimtas tik po keliolikos dienų. P. K. buvo paskirtas gydymas. Iki patekdamas į kalėjimą
psichikos bei kraujospūdžio sutrikimais nesiskundė. Patekus į kalėjimą,
kraujospūdis buvo nepastovus. Daugiau nei 14 metų dirbo policijoje, jo sveikata
buvo nuolat tikrinama, pareiškėjas buvo tinkamas tarnauti.
Lukiškių TI-K
buvo ignoruojama valstybinė kalba, prižiūrėtojai dažnai vartojo necenzūrinius
žodžius, barbarizmus, skolinius, kriminalinės subkultūros žargoną. Tai žeidė
pareiškėją, žemino jo, kaip asmens bei lietuvio, garbę ir orumą.
Dėl Lukiškių
TI-K perpildymo nebuvo tinkamai organizuojamas prausimasis duše. Ribotas
prausimosi laikas, į dušą dažniausiai vesdavo po du, dažniausiai veikdavo
vienas dušas. Dušų maišytuvai dažnai prastai veikė. Nebuvo daiktams pasidėti
skirtų lentynėlių. Dviems asmenims buvo leidžiama maudytis iki 15 minučių, per
tą laiką reikdavo išsiskalbti drabužius, nes kamerose nebuvo karšto vandens.
Nebuvo kur pasidžiauti išskalbtų drabužių. Ventiliacinėse-šildymo šachtose matė
ne vieną žiurkę. Graužikai platina įvairias ligas, todėl kilo realus pavojus
jomis užsikrėsti, dėl to juto ir tebejaučia stresą. Lukiškių TI-K atsakymuose
nurodoma, kad kovojama su žiurkėmis ir kitais parazitais, tačiau tai neatitinka
realybės. Neigiamų emocijų išgyveno ir dėl nepagarbos duonai (nesuvalgytą jos
dalį tekdavo išmesti su šiukšlėmis). Kamerose buvo pelėsių. Netinkamai
naudojamos pelėsių pažeistos medžiagos gali sukelti trumpalaikį ir ilgalaikį
poveikį sveikatai (galvos skausmai,
nervinis dirglumas, nuovargis, alerginės reakcijos, peršalimo simptomai, infekcijos, akių ašarojimas, odos
perštėjimas, sloga, kosulys, pneumonija, padidėjęs jautrumas, astmos
priepuoliai, viršutinių kvėpavimo takų dirginimas ir pan.).
Tualetas
kamerose Nr. 121 ir 377 neatskirtas nuo gyvenamosios patalpos. Sienelės neatitinka higienos normų reikalavimų,
dažniausiai nesiekia 1,5 m aukščio. Gamtinius reikalus buvo priverstas atlikti
matant ir girdint kitiems nuteistiesiems bei prižiūrėtojams ir prižiūrėtojoms.
Kartais naktį būdavo nuolat atidarytas kameros duryse įrengtas langelis,
skirtas kalinamiesiems stebėti. Iš tualeto nėra jokios atskiros ventiliacijos.
Buvo priverstas uždegti smilkalus, kad nesijaustų blogo kvapo. Ventiliacija
Lukiškių TI-K bei Laisvės atėmimo vietų ligoninėje labai prasta, kameros nevėdinamos.
Tai galėjo sutrikdyti pareiškėjo sveikatą ir ateityje gali kilti problemų.
Kamerose Nr. 121 ir 377 langai bei orlaidės neatsidaro – nėra rankenėlių, jie
nepasiekiami dėl vidinių grotų. Maistas buvo prastos kokybės, todėl jį teko
pirkti parduotuvėje. Spintelėse mažai vietos, nebuvo įmanoma susidėti reikiamų
daiktų. Kameroje Nr. 121 nebuvo kėdžių, taburečių, staliuko. Kameroje Nr. 377
buvo tik dvi kėdės.
Du kartus per mėnesį vienam asmeniui buvo
išduodami du prasčiausios kokybės tualetinio popieriaus ritinėliai. Lukiškių
TI-K nebuvo organizuojama jokio užimtumo. Tik vieną kartą buvo nuvestas į
sporto salę. Nepalaikant fizinės formos, pablogėjo sveikata. Nebuvo leidžiama
pasirinkti knygų, atnešdavo seną spaudą. Prašymai leisti nuvykti į biblioteką
nebuvo patenkinti. Prašė nuvesti į koplyčią, tačiau to nebuvo padaryta. Taip
buvo pažeista pareiškėjo teisė dalyvauti religinėse apeigose. Buvo
registruojami tik skundai, palankesni administracijai, į kitus nebuvo atsižvelgiama.
P. K. nurodė, kad sutuoktinė buvo atvykusi tik vieną kartą. Reikėjo
teismo sutikimo ir praėjo nemažai laiko, kol jį gavo. Teismas atsiuntė
nepatvirtintą nutarimo kopiją, todėl susitikimas ir skambinimai užsitęsė.
Trumpalaikis pasimatymas vyko per stiklą. Labai išgyveno prieš susitikimą ir po
jo. Pasijuto sistemos auka, su sutuoktine bendravo lyg svetimi. Nebuvo
užtikrinta jokio intymumo. Pasimatymų kambaryje buvo daug lankytojų ir
nuteistųjų, jie blaškė dėmesį, trukdė normaliai bendrauti. Jautė prižiūrėtojų
žvilgsnius, girdėjo replikas. Dėl bendravimo stokos, glaudaus abipusio ryšio
nebuvimo pašlijo santykiai su sutuoktine.
Dėl to, kad
kalinimo sąlygos prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsniui, valstybė
negali pasiteisinti ekonominėmis priežastimis, kadangi šis straipsnis nustato
absoliučius reikalavimus.
Teigia, kad
teismas turėtų konstatuoti, kad pareiškėjui kalint nebuvo užtikrinta teisė į
gyvenamojo ploto normą. Asmuo yra kalinamas nepriimtinomis, antisanitarinėmis
sąlygomis, patiria neturtinę žalą. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo bei
nacionalinių teismų praktika, tvirtina, kad teismas turėtų konstatuoti, kad
buvo pažeista P. K. konstitucinė teisę į orumą, taip pat
padaryta žala civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu
ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Nustatydamas priteistinos
neturtinės žalos dydį, teismas turėtų atsižvelgti į pažeidžiamos vertybės
pobūdį, pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam tinkamomis sąlygomis,
atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas.
Atkreipia
dėmesį, kad taikant visiško (adekvataus) žalos
atlyginimo principą neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi
svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlyginai
galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Įrodinėjant neturtinę žalą
ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra
pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo
teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos
padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai darė neigiamą
poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės
žalos padarymo faktas.
Dėl kankinimo,
žiauraus ir nežmoniško, žeminančio elgesio ir spaudimo būdamas Lukiškių TI-K
patyrė didelį stresą ir negatyvias emocijas. Iki šiol negali pamiršti, kaip su
juo buvo elgiamasi, prastai miega, teko kreiptis į psichiatrą. Paskirti vaistai
nelabai padeda. Pareiškėją kamuoja iškilusios psichologinės problemos, jo
psichika yra sužalota. Kreipėsi pagalbos į psichologą, buvo paskirtas
reabilitacinis gydymas. Prarado bendravimo galimybes su artimaisiais, draugais,
pažįstamais. Dėl sutrikusio regėjimo yra priverstas nešioti akinius. Sveikata
ir organizmas yra suluošinti. Mano, kad niekuomet negalės gyventi tokio
gyvenimo, kokį gyveno iki patekdamas į kalėjimą. Reikalingas aplinkos
pakeitimas, užsimiršimas, ilgalaikė reabilitacija. Nusivylė teisėsauga bei
teisine sistema, prarado pasitikėjimą valstybe, negali susirasti normalaus,
gerai mokamo darbo.
Turtinei žalai
priskiria pašto korespondencijos siuntimą, kuro išlaidas, dokumentų spausdinimo
ir kopijavimo išlaidas, kanceliarinių prekių, vaistų išlaidas ir pan. Iš viso
šios išlaidos sudaro 1 066,25 Lt. Rašydamas ir siųsdamas tiek paštu, tiek
elektroniniu paštu pareiškimus, skundus, peticijas, prašymus dėl Lukiškių TI-K,
sugaišo apie 30 darbo dienų. Atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias
ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga –
800 Lt, vidutinis darbo užmokestis – apie 2 151 Lt), prašo teismo priteisti jo
naudai iš atsakovo 2 151 Lt. Iš viso turtinę žalą sudaro 3 217,25 Lt.
Patirtą
neturtinę (moralinę) žalą taip pat vertina pinigine išraiška. Kalėjime buvo
laikomas 43 paras, kiekvieną kalinimo parą vertina 2 000 EUR (6 936 Lt), taigi
iš viso prašo 86 000 EUR (298 248 Lt) neturtinės žalos atlyginimo.
Teismo
posėdyje pareiškėjas palaikė skundo reikalavimus, tačiau prašė nenagrinėti
skundo argumentų dėl draudimo perduoti sutuoktinei buto raktus, nes dėl šiuo
pažeidimu padarytos žalos atlyginimo kreipėsi į teismą atskirai.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, prašė pareiškėjo skundą atmesti
kaip nepagrįstą.
Paaiškino, kad
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11
įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, jog vienam asmeniui, laikomam
kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Nuo 2010-04-11 įsigaliojo
nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji
sveikatos saugos reikalavimai“, toliau – HN 76:2010), kurioje minimali
gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Nuo
2011-12-16 vakaro iki 2011-12-30 ryto, 2012-01-09 ryte, 2012-01-10 ryte, nuo
2012-01-14 vakaro iki 2012-01-21 ryto vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje
visiškai atitiko nustatytą reikalavimą.
Pažymi, kad
Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų
vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo
sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems yra paskirta
kardomoji priemonė – suėmimas – pristatomi į tardymo izoliatorių pagal
ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat
pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami
ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme.
Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų
atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio
pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo
įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.
Atkreipia
dėmesį, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų
palaikyti tvarką kamerose, kadangi už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys
nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius visą laiką yra pristatomas į
kameras, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams
valyti. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas
nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su valikliais. Siekdamas
palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su
UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi. Ši sutartis kiekvienais metais
pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus,
patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamera Nr. 377 buvo dezinfekuojama
2012-03-01 ir 2012-05-10, o kamera Nr. 121 – 2012-01-02 ir 2012-04-27. Kamerų
remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus
materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš
valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja
valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus,
klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų
vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai tenka
daryti pakartotiną remontą. Vilniaus visuomenės sveikatos centro darbuotojai
2012-03-20 atliko kamerų Nr. 121 ir Nr. 377 patikrinimą. Nurodyti trūkumai
nedelsiant buvo pašalinti ir apie tai raštu informuotas Vilniaus visuomenės
sveikatos centras. 2012-05-25 Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko
minėtų kamerų grįžtamąjį patikrinimą ir nustatė, kad visi HN 76:2010
reikalavimai atitiko normas. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti
vėdinti, todėl jos vėdinamos natūraliai ir tai atitinka higienos normų
reikalavimus. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių
tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos
aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę
iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka HN 76:2010
reikalavimus. Kamerose pavojaus mygtukai yra įrengti, tačiau labai dažnai juos
gadina ir laužo suimtieji bei nuteistieji.
Sprendžiant P. K. skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad
Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina
nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo
nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo
atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš
civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės
atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Tvirtina, kad nagrinėjamu
atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės
civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų
veiksmų, sąlygos.
Atsakovo Lietuvos
valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.
Apie teismo posėdžio laiką ir vietą institucijai buvo pranešta tinkamai (t. 2,
b. l. 98). Kliūčių išnagrinėti bylą iš esmės ir priimti sprendimą nenustatyta,
todėl ji nagrinėta atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Tretysis
suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos
atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Jo atstovas teismo posėdyje prašė
skundą atmesti.
Skundas
tenkintinas iš dalies.
Ginčas šioje
administracinėje byloje kilo dėl turtinės bei neturtinės žalos, atsiradusios
dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo
sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.
Reikalavimai
dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo
teisinius santykius reglamentuoja Civilinis kodeksas (toliau – CK),
tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo
kompetencijai. Administracinių
bylų teisenos įstatymo 15
straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia
bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų
veiksmų, atlyginimo (CK 6.271
straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji
atsakomybė) pagal CK
6.271 straipsnio
nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų
aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos
darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos
keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246
straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK
6.247
straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248
straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249
straipsnis), tačiau CK 6.271
straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms:
neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp
neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos
atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius
neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos
pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos
neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės
elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar
tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.
Valstybės
civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai
neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai
privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos
atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių
TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį
tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nesvarbu, ar nustatomas turtinės
žalos padarymo faktas.
Dėl kamerų
Nr. 121 ir Nr. 377 ploto reikalavimų
Remiantis
byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas P. K. nuo
2011-12-16 iki 2012-01-27 buvo laikomas Lukiškių TI-K. Atsiliepime atsakovas
nurodė, kad pareiškėjas atvykimo į Lukiškių TI-K dieną buvo uždarytas į kamerą
Nr. 121 ir joje laikomas iki 2011-12-18. Šios kameros plotas – 7,38 kv. m.
Kameroje Nr. 121 pareiškėjas buvo laikomas vienas.
2011-12-19 P. K. buvo perkeltas į kamerą Nr. 377, kurios plotas – 7,33
kv. m. Nuo 2011-12-19 iki 2011-12-29 bei nuo 2012-01-15 iki 2012-01-20 šioje
kameroje buvo laikoma nuo vieno iki dviejų asmenų. 2011-12-30, 2012-01-09,
2012-01-10 ir 2012-01-21 kameroje Nr. 377 ryte buvo laikomi 3 asmenys, o vakare
– 2, 2012-01-14 – ryte 3 asmenys, vakare – 2, nuo 2011-12-31 iki 2012-01-08 –
ryte ir vakare po 3 asmenis. Nuo 2012-01-11 iki 2011-01-13 bei nuo 2012-01-22
iki 2012-01-26 minėtoje kameroje buvo laikomi 3 bei 4 asmenys.
Nuo 2010-04-11
įsigaliojusioje HN 76:2010 minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems
asmenims nebuvo nustatyta, joje įtvirtinti tik laisvės atėmimo vietų įrengimo
reikalavimai. 2010-05-11 Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos
direktoriaus įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam
asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas
teigia, kad tualetui skirtas plotas neturi būti įskaičiuojamas į asmeniui
skiriamą plotą. HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo,
karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo,
tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų
kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Jame turi
būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, tai pat unitazas, praustuvė,
veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi
turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Kadangi minėtoje
teisės normoje nustatyta, kad sanitarinės patalpos turi būti atskiros, tai
atskiros patalpos plotas negali būti įskaičiuojamas į asmeniui kameroje
skiriamą plotą. Lukiškių TI-K 2012-09-10 rašte Nr. 9-19846 nurodyta, kad
kameroje Nr. 121 tualetui skiriama 0,67 kv. m, o kameroje Nr. 377 – 0,68 kv. m.
Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad kameroje Nr. 121 asmenims skiriamas
plotas yra 6,71 kv. m (7,38 - 0,67), o kameroje Nr. 377 – 6,71 kv. m (7,33 - 0,68)
(t. 2, b. l. 65). Tai rodo, jog kameroje Nr. 377 nepažeidžiant 2010-05-11
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr.
V-124 nustatytų reikalavimų gali būti laikomas vienas žmogus.
Iš atsakovo
pateiktų duomenų (t. 1, b. l. 136) matyti, kad laikant pareiškėją kameroje Nr.
377 nuo 2011-12-19 iki 2012-01-27, iš viso 39 dienas, buvo pažeista jo teisė
būti kalinamo kameroje, kurioje tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto.
Dėl
Lukiškių TI-K laikino laikymo kameros Nr. 6
Lukiškių TI-K
2012-03-12 rašte Nr. 22-488 nurodė, kad įskaita, kokiose laikino laikymo
kamerose pareiškėjas buvo laikomas, nėra vedama. Laikino laikymo kameros Nr. 6
plotas yra 0,73 kv. m (t. 1, b. l. 19). Pareiškėjas pažymėjo, kad šioje
kameroje jis buvo laikomas 2011-12-16 ir 2012-01-27 apie dvi valandas. Pagal
Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo
ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 19 punktą priimtiems į tardymo
izoliatorių suimtiesiems (nuteistiesiems) atliekama jų medicininė apžiūra ir
sanitarinis švarinimas. Asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio
švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai
uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Taigi, laikant asmenį apie 2 valandas
Lukiškių TI-K kameroje Nr. 6, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti.
Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2012-03-22 rašte Nr. 13-15-(2-1)-2-987
pažymėjo, kad laikino sulaikymo kamera Nr. 6 suremontuota, joje yra 2 suolai,
patalpų valymo organizavimas nustatytas Lukiškių TI-K vidaus tvarkos taisyklėse.
Atsakovui nurodyta užtikrinti, kad šioje kameroje būtų pakankama dirbtinė
dieninė apšvieta (t. 1, b. l. 22–23). Valstybinė visuomenės sveikatos
priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos 2012-06-07 rašte Nr.
S-1011 pažymėjo, kad kamera Nr. 6 nėra gyvenamoji patalpa, joje suimtieji
laikomi ne ilgiau kaip 2 valandas, todėl šiai patalpai netaikomi HN 76:2010
reikalavimai (t. 1, b. l. 29–30). Šis argumentas nėra teisingas, kadangi HN
76:2010 yra taikoma laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms (2
punktas). Taigi negyvenamosios patalpos, kurios atskiriamos pagal higienos
normoje vartojamų sąvokų apibrėžimus (5 punktas), turi atitikti negyvenamosioms
patalpoms keliamus reikalavimus. Kaip minėta, kamera Nr. 6 apibūdinta kaip
trumpalaikio laikymo kamera. Atskirai tokios paskirties patalpoms HN 76:2010
specialūs reikalavimai nenustatyti. HN 76:2010 6 punktas nustato, kad laisvės
atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai aplinka.
Pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad kameroje buvo privemta, prispjaudyta,
purvina, prišiukšlinta, mėtėsi nuorūkos, sienos aprašinėtos necenzūriniais
žodžiais, atsakovas nepaneigė. 2012-07-13 rašte Nr. 24-1895 jis pripažino, kad
paskirstymo kameros yra labai niokojamos ir šiukšlinamos, o išvalomos po darbo.
Teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos kameros Nr. 6 sąlygos negali būti laikomos
saugiomis, kadangi nuo žmogaus išskyrų galima užsikrėsti ligomis. Jos pažeidžia
žmogaus orumą, kurį gina Konstitucijos 21 straipsnio 2 dalis. Lukiškių TI-K
turi elementarias galimybes užtikrinti kameros tinkamumą, valydamas šią kamerą
ne po darbo, o pagal poreikį dieną. HN 76:2010 54 punkte pažymėta, kad visos
laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Taigi
švaros neužtikrinimas kameroje Nr. 6 yra HN 76:2010 54 punkto pažeidimas.
Dėl
Lukiškių TI-K laikino laikymo kameros Nr. 121
Šioje kameroje
pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011-12-16 vakaro iki 2011-12-18 vakaro, t. y. iš
viso tris paras. Kameros Nr. 121 būklė nustatoma pagal Vilniaus visuomenės
sveikatos centro 2012-03-20 patikrinimo aktą Nr. 13(13–3)-13.16-251. Pažeidimai
nustatyti praėjus keliems mėnesiams nuo to laiko, kai P. K. buvo
laikomas kamerose Nr. 121 ir Nr. 377,
tačiau darytina išvada, kad jie buvo
ir pareiškėją laikant nurodytose kamerose, kadangi atsakovas neįrodė, kad tuo
metu minėtose kamerose sąlygos atitiko HN 76:2010 reikalavimus.
Atliekant
patikrinimą nustatyta, kad kameroje Nr. 121 yra 6 gultai, kameros lubos ir
sienos apdažytos, vietomis nuo sienų ir lubų nusilupę dažai, lubos pajuodusios
(yra pelėsių požymių), o tai neatitinka HN 76:2010 56 bei 62 punktų
reikalavimų, pagal kuriuos ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, laisvės
atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Čiužiniai
ir pagalvės, atliekant patikrinimą, nebuvo suplyšę, vizualiai atrodė švarūs.
Langai vėdinti pritaikyti, HN 76:2010 24 punkto pažeidimo nenustatyta.
Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos matavimų duomenimis,
oro temperatūra kameroje Nr. 121 buvo 15,3 ºC, tai neatitiko HN
76:2010 26 punkto reikalavimų, santykinė oro drėgmė kameroje atitiko HN 76:2010
26 punkto reikalavimus. Natūralios apšvietos koeficientas kameroje buvo 0,06
proc., tai neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, kad natūralaus apšvietimo
koeficientas turi būti 0,5 proc. Dirbtinė dieninė apšvieta kameroje Nr. 121
buvo 190 lx, o naktinė – 1 lx, o tai neatitiko HN 76:2010 22 bei 23 punktų
reikalavimų (mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx,
o naktinė – 10 lx). Nustatyta, kad Lukiškių TI-K dėl dezinsekcijos, deratizacijos
yra sudaręs sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi.
Graužikai ir buitiniai parazitai naikinami pagal sutartį su šiuos darbus
atliekančia įmone, darbų atlikimo žurnalas pildomas. Lukiškių TI-K
administracijai nurodyta iki 2012-06-20 atlikti kameros Nr. 121 remontą,
užtikrinti, kad joje būtų pakankama dirbtinė ir naktinė apšvieta, HN 76:2010
reikalavimus atitinkanti temperatūra (t. 1, b. l. 22–23, t. 2, b. l. 68–70,
72–74). Įvertinus Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-03-20 patikrinimo
akte Nr. 13(13–3)-13.16-251 bei 2012-03-20 rašte Nr. 13-15-(2-1)-2-987 nustatytus
faktus matyti, kad kameros Nr. 121 būklė neatitinka 5 HN 76:2010 punktų –
apšviestumas dieną ir naktį (22, 23 punktai), temperatūra (26 punktas),
remontas (62 punktas), pelėsis (56 punktas).
Pareiškėjas
nurodo, kad kamera, kurioje buvo laikomas, buvo aptaškyta krauju ir dėl to kilo
realus pavojus užsikrėsti įvairiomis ligomis. HN 76:2010 58 punkte nustatyta,
kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir
tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Jie turi būti aprūpinti švariu ir
tvarkingu valymo inventoriumi. Teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad patys
suimtieji gali palaikyti švarą kamerose, tačiau asmens apgyvendinimas
netvarkingoje ir pavojingoje aplinkoje, verčiant pačiam ją tvarkyti,
prieštarauja HN 76:2010 6 punktui, kadangi neužtikrinama saugi sveikatai
gyvenamoji aplinka.
Vilniaus
visuomenės sveikatos centro 2012-03-20 patikrinimo akte Nr. 13(13–3)-13.16-251
nurodyta, kad kameros Nr. 121 langai pritaikyti vėdinti ir tai atitinka HN
76:2010 24 punktą. Lukiškių TI-K pripažįsta, kad kameros vėdinamos per langus,
o rankenėlės buvo išimtos dėl saugumo. Duomenų, kad pareiškėjas buvo
supažindintas su tokia situacija ir žinojo, kur reikia kreiptis, kad galėtų
gauti lango rankenėlę ir užtikrinti kameros vėdinimą, byloje nėra, todėl
susidariusi padėtis vertintina kaip pareiškėjo laikymas nevėdinamoje patalpoje.
P. K. teigia, kad jis buvo kankinamas šalčiu. Kadangi
pareiškėjui kalint kameroje Nr. 121 nebuvo daryti temperatūros matavimai, nėra
galimybių nustatyti pareiškėjo teiginių pagrįstumo. Teismas 2012-08-28 raštu
(t. 2, b. l. 64) kreipėsi į Lukiškių TI-K ir prašė pateikti temperatūros
matavimo duomenis šioje kameroje žiemą bei teorinį kameros šildymo galimybių
paskaičiavimą, tačiau tikslus atsakymas į šį paklausimą nebuvo gautas.
Atsakovas 2012-09-10 rašte Nr. 9-19846 (t. 2, b. l. 65) nurodė, kad kameroje
sumontuotas 5 sekcijų radiatorius, kurio galingumas 0,82 kW, šildymui naudojamo
vandens temperatūra – 65–90 laipsnių. Kadangi šilumai naudojamo vandens
temperatūros skirtumas labai didelis, pagal tokius duomenis neįmanoma nustatyti
pareiškėjo buvimo metu buvusios temperatūros. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus
visuomenės sveikatos centro 2012-03-20 patikrinimo akte Nr. 13(13–3)-13.16-251
nurodyta, jog temperatūra kameroje Nr. 121 iš esmės net trimis laipsniais
žemesnė už galimą minimalią, taip pat į tai, kad laisvės apribojimo metu
griežtai apribojama teisė rinkti galimai ateityje reikalingus įrodymus,
pripažįstama, kad pareiškėjo teiginys dėl per žemos temperatūros kameroje yra
teisingas. Remiantis Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2012-02-15 pažyma
Nr. (8.42)-B8-340 2011 m. gruodžio 16–19 dienomis buvo artima nuliui
temperatūra (t. 1, b. l. 24).
Kankinimas,
kitoks nežmoniškas ir žeminantis elgesys draudžiamas pagal Konvencijos 3
straipsnį. Siekiant įvykdyti šį reikalavimą, pagal Europos konvenciją prieš
kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą, kurią Lietuvos
Respublika ratifikavo 1998-09-15 įstatymu Nr. VIII-861, buvo įsteigtas Europos
komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir
baudimą (toliau – Komitetas prieš kankinimą). Šio komiteto paskirtis
pagal Europos konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar
žeminantį elgesį ir baudimą 1 straipsnį yra ištirti asmenų, iš kurių atimta
laisvė, priežiūrą, siekiant, jei reikia, sustiprinti tokių asmenų apsaugą nuo
kankinimo ir kitokio žiauraus, nežmoniško ar žeminančio elgesio ir baudimo. Tuo
remdamasis teismas pareiškėjo laikymo atitiktį Konvencijos 3 straipsniui
vertina atsižvelgdamas į Komiteto prieš kankinimą nustatytus standartus kaip
gaires pažeidimui identifikuoti. Komitetas prieš kankinimą viešai yra pateikęs
asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartus (http://www.cpt.coe.int/lang/ltu/ltu-standards.pdf).
Juose konkretūs reikalavimai kamerų šildymui nekeliami, tačiau gausioje Europos
žmogaus teisių praktikoje temperatūros režimo pažeidimai, kaip ir kiti
sanitarinių laikymo sąlygų pažeidimai, yra pripažįstami Konvencijos 3 straipsnio
pažeidimu (2012-10-10 sprendimo Vartik vs. Rumunija 50–51 punktai, 2012-09-28 sprendimo
Praznik vs. Slovėnija 20–21 punktai). Komiteto prieš kankinimą 2008 m.
balandžio 21–30 d. raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 44 punkte (http://www.cpt.coe.int/documents/ltu/2009-22-inf-eng.pdf)
taip pat pažymėta, kad lankantis Lukiškių TI-K skundėsi dėl nepakankamo patalpų
šildymo žiemą.
Atsakovas
neginčija ir kito pareiškėjo nurodyto fakto, kad kameroje neveikė pavojaus
mygtukas, tai aiškindamas tuo, jog kalinamieji šiuos mygtukus dažnai suniokoja.
Komiteto prieš kankinimą skelbiamų standartų dėl padėties areštinėse (ištrauka
iš Dvyliktosios bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (2002) 15], 48 punktas) nustato,
kad policijos pareiga rūpintis sulaikytais asmenimis apima atsakomybę už tai,
kad būtų garantuotas jų saugumas ir fizinė neliečiamybė. Todėl kontroliuoti, ar
sulaikytiems asmenims skirtos patalpos tinkamos, yra neatskiriama policijos
pareigos rūpintis sulaikytaisiais dalis. Turi būti imtasi atitinkamų priemonių
užtikrinti policijos sulaikytiems asmenims galimybę nuolat be didelių pastangų
kontaktuoti su nuovados personalu. Komiteto prieš kankinimą delegacijai teko
susidurti su atvejais, kai kameros buvo įrengtos toli nuo įprastų policijos
pareigūnų buvimo vietų, jose nėra priemonių, kuriomis būtų galima patraukti
policijos pareigūnų dėmesį (pavyzdžiui, iškvietimo sistemos). Dėl to kyla rimtas
pavojus, kad laiku nebus reaguota į įvairius incidentus (sulaikytųjų tarpusavio
smurtą, bandymus nusižudyti, gaisrą ir t. t.). Būdas, kuriuo pareiškėjas turėjo
susisiekti su pareigūnais – šaukštu maistui ar maisto dubenėliu, kaip nurodė
per teismo posėdį, yra nepriimtinas ir pažeidžia saugumo reikalavimus, žeidžia
orumą ir gali būti kliūtis pranešti apie pavojų.
Pareiškėjas
nurodė, kad jam pirmą parą nebuvo išduoti higienos reikmenys. Nuteistųjų ir
suimtųjų materialinis buitinis aprūpinimas Lukiškių TI-K vykdomas vadovaujantis
teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr.
1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki
gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių),
esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose,
materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kuriame nustatytos
vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių
arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga,
patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Pagal šio teisės akto
nuostatas, suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50
ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.), tualetinis popierius. Sanitarinių
higieninių priemonių išdavimo žurnaluose (t. 2, b. l. 88–93) nefiksuojama
sanitarinių ir higieninių priemonių išdavimo suimtajam data, yra nurodoma tik
kada šios priemonės išduotos Lukiškių TI-K darbuotojui. HN 76:2010 63 punktas
nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami
švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal
teisės akto nustatytas normas. Kada šios priemonės turi būti išduodamos, teisės
aktai nenustato, tačiau, kadangi tokios priemonės yra reikalingos kas dieną,
daroma išvada, kad jos turi būti išduotos nedelsiant, tą pačią dieną, kai asmuo
sulaikomas ir uždaromas į kamerą. Kadangi Lukiškių TI-K higieninių priemonių
išdavimo momento, kurį nurodė pareiškėjas, nepaneigė, tai laikoma, kad higienos
reikmenys pareiškėjui išduoti pažeidžiant HN 76:2010 63 punktą.
Atsižvelgdamas
į tai, kas išdėstyta, teismas pripažįsta, kad laikydamas pareiškėją sulaikytą
kameroje, kurioje nebuvo užtikrinta pakankama temperatūra bei sanitarinės
sąlygos, Lukiškių TI-K pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Pripažįstant šį
pažeidimą atsižvelgiama ir į tai, kad pareiškėjas dėl nepakankamos temperatūros
negalėjo normaliai ilsėtis, turėjo miegoti su drabužiais ir batais.
Vilniaus
visuomenės sveikatos centro 2012-03-20 patikrinimo akte Nr. 13(13–3)-13.16-251
nurodyta, kad čiužiniai ir pagalvės patikrinimo metu nebuvo suplyšę, vizualiai atrodė
švarūs, kitų duomenų nepateikta, todėl faktas, kad pareiškėjas turėjo miegoti
drėgnoje patalynėje nenustatomas.
Dėl
susisiekimo su artimaisiais teismas nenagrinėja, nes pareiškėjas prašė šių
argumentų nenagrinėti.
Dėl
Lukiškių TI-K laikino laikymo kameros Nr. 377
Iš byloje
esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 377
pareiškėjas buvo laikomas nuo 2011-12-19
ryto iki 2012-01-27, kai buvo išvežtas į Vilniaus pataisos namus. Atliekant
patikrinimą nustatyta, kad kameroje Nr. 377 atliktas remontas, yra 4 gultai, 1
stalas, 1 kėdė, lentyna daiktams sudėti. Čiužiniai ir pagalvės, atliekant
patikrinimą, nebuvo suplyšę, atrodė švarūs. Langai vėdinti pritaikyti, HN
76:2010 24 punkto pažeidimo nenustatyta. Nacionalinės visuomenės sveikatos
priežiūros laboratorijos matavimų duomenimis, oro temperatūra kameroje Nr. 377
buvo 10,9 ºC (buvo atidarytas langas). Santykinė oro drėgmė kameroje
atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Natūralios apšvietos koeficientas
kameroje buvo 0,06 proc., tai neatitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimų, kad
natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Dirbtinė dieninė
apšvieta kameroje Nr. 377 buvo 94 lx, o naktinė – 3 lx, o tai neatitiko HN 76:2010
22 bei 23 punktų reikalavimų (mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta
turi būti 200 lx, o naktinė – 10 lx). Lukiškių TI-K administracijai nurodyta
iki 2012-06-20 užtikrinti, kad kameroje Nr. 377 būtų pakankama dirbtinė ir
naktinė apšvieta (t. 1, b. l. 22–23, t. 2, b. l. 68–70, 72–74).
Įvertinus
Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012-03-20 patikrinimo akte Nr.
13(13–3)-13.16-251 bei 2012-03-20 rašte Nr. 13-15-(2-1)-2-987 nustatytus faktus
matyti, kad kameros Nr. 377 būklė neatitinka 3 HN 76:2010 punktų – apšvieta
dieną ir naktį (22, 23 punktai), temperatūra (26 punktas).
Pareiškėjas
pagrįstai nurodė, kad kameros Nr. 377 dieninis
ir naktinis apšvietimai neatitiko keliamų reikalavimų. Patikrinimo metu
nustatyta, kad kameroje Nr. 377 buvo atidarytas langas, todėl temperatūra joje
buvo 10,9 ºC. Kadangi kameros langai skirti vėdinti, tai dėl
lango atidarymo fakto negalima nekreipti dėmesio į temperatūros matavimą. Kitų
duomenų apie kameroje Nr. 377 buvusią temperatūrą byloje nėra. Vilniaus visuomenės
sveikatos centro 2012-05-25 patikrinimo aktas Nr. 13(13-3)-13.16-553 surašytas
gegužės mėnesį, atšilus orams, todėl jame pateikta informacija apie temperatūrą
žiemą nereikšminga (t. 2, b. l. 80–82). Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos
2012-02-15 pažymoje Nr. (8.42)-B8-340 nurodyta, kad 2011-12-20–2012-01-27 buvo
artima nuliui arba neigiama temperatūra (t. 1, b. l. 24). Dėl temperatūros
kameroje vertinimo teismas nuomonę išdėstė motyvuose dėl kameros Nr. 121. Šis
pažeidimas vertinamas kaip Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Iš Lukiškių
TI-K 2012-03-08 rašto Nr. 22-454 matyti, kad kamera Nr. 377 įrengta pusrūsyje.
Pagal HN 76:2010 20 punktą naujai statomose laisvės atėmimo vietose
gyvenamąsias patalpas draudžiama įrengti rūsiuose ir cokoliniuose aukštuose. HN
76:2010 2 punkte nustatyta, kad ši higienos norma taikoma projektuojamiems,
naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės
atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms. Veikiančioms laisvės atėmimo vietoms
taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar
patalpų rekonstrukcijos darbais. Atsižvelgiant į šias teisės akto nuostatas,
darytina išvada, kad šiuo atveju HN 76:2010 20 punktas neturi būti taikomas.
Vilniaus
visuomenės sveikatos centras, atlikęs kameros Nr. 121 patikrinimą, 2012-05-30
patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-582 konstatavo, kad kameros lubos ir sienos
nudažytos, santykinė oro drėgmė kameroje atitiko HN 76:2010 reikalavimus.
Pažeidimų nebuvo nustatyta (t. 2, b. l. 75–76, 78–79). Vilniaus visuomenės
sveikatos centras, atlikęs minėtų kamerų grįžtamąjį patikrinimą, 2012-05-25
patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-553 konstatavo, kad naktinė apšvieta
kameroje Nr. 377 buvo 3 lx, taigi neatitiko HN 76:2010 reikalavimų. Kiti šioje
kameroje nustatyti HN 76:2010 trūkumai buvo pašalinti (t. 2, b. l. 80–82,
84–87). Atsakovas 2012-05-30 raštu Nr. 9-12517 informavo Vilniaus visuomenės
sveikatos centrą, kad kameroje Nr. 377 dirbtinis apšvietimas suremontuotas ir
2012-05-25 patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-553 (t. 1, b. l. 145). Šios
aplinkybės pareiškėjo padėties nekeičia, nes pakeitimai padaryti po to, kai jis
buvo paleistas iš laisvės atėmimo vietos.
Dėl
tualeto, vonios ir prausyklos
Pareiškėjas
nurodė, kad kamerose Nr. 121 ir 377 tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios
patalpos. Tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų
departamentas prie Teisingumo ministerijos raštuose (t. 1, b. l. 40, 142–143)
nurodė, kad sienelės aukštis yra 1,5 m. HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad
pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės
izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir
trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas
sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo
sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė
(lentynėlė). Jis turi turėti ir atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo
sistemą. Taigi 1,5 metro aukščio tualetą atskirianti sienelė nėra tinkamas higienos
normos įvykdymas. Tualeto atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos negali būti
laikomas rekonstrukcijos darbu, kadangi toks atskyrimas gali būti atliktas ne
rekonstrukcijos, o statinio paprastojo remonto būdu (Statybos įstatymo 2
straipsnio 18–21 dalys). Komiteto prieš kankinimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios
bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika,
kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais.
Atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis
bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę
ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta
nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl
nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį.
Suėmimo
vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per
savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu,
kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę bei apatinius rūbus. Asmenų,
laikomų Lukiškių TI-K, prausimasis duše organizuojamas vadovaujantis 2010-03-04
Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-40 patvirtinto Lukiškių
izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo nuostatomis
(t. 2, b. l. 31–32). Pagal šio aprašo 2 punktą, Lukiškių TI-K yra įrengti du
dušai. Pareiškėjo teigimu, dažniausiai veikdavo tik vienas dušas, pagal 4 punktą
nuteistiesiems leidžiama juo naudotis iki 15 minučių. Atsakovas nepaneigė
aplinkybės, kad vienas dušas neveikdavo. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio
4 dalyje nustatyta teisė pasinaudoti dušu aiškintina kaip galimybė vienam
asmeniui naudotis vienu dušu. Pažymėtina, kad teisė gauti išskalbtą patalynę ir
apatinius rūbus aiškintina kaip laisvės atėmimo vietos administracijos pareiga
kiekvieną savaitę suimtajam išduoti išskalbtus ir išdžiovintus daiktus. Kokiu
būdu turėtų būti elgiamasi su kitais Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4
dalyje neišvardytais daiktais, kai suimtasis turi juos skalbti,
nereglamentuota. Kadangi drabužių skalbimo poreikis yra akivaizdus, o aprangos
neplovimas daro neigiamą įtaką aplinkai ir sveikatai, sąlygų plauti ir
džiovinti drabužius nesudarymas pažeidžia HN 76:2010 6 punkto reikalavimus.
Dėl
aprūpinimo drabužiais ir teisės į pasivaikščiojimą
Pareiškėjas nurodė, kad tik atvykęs į Lukiškių
TI-K tiek žodžiu, tiek raštu prašė duoti striukę ir kepurę, kad galėtų
realizuoti teisę vieną kartą per dieną bent vieną valandą pasivaikščioti lauke,
tačiau jie buvo duoti tik po daugiau nei mėnesio. Pagal Suėmimo vykdymo
įstatymo 44 straipsnio 3 dalį, suimtieji, kurie neturi savo drabužių, nemokamai
jais aprūpinami pagal sezoną. Iš atsakovo raštų matyti, kad žieminė striukė ir
kepurė pareiškėjui buvo išduoti 2012-01-27 jį konvojuojant į Vilniaus pataisos
namus (t. 1, b. l. 37, 57). Lukiškių TI-K 2012-05-09 rašte pažymėjo, kad
viršutiniai drabužiai (ir kepurės) įstaigoje išduodami pagal galimybes, t. y.
gavus labdarą (t. 1, b. l. 41). Atsakovas 2012-07-27 rašte pažymėjo, kad 2011-12-16
konvojuotas pareiškėjas buvo apsirengęs pagal metų laiką ir oro temperatūrą.
Duomenų, kad P. K. būtų turėjęs problemų dėl aprūpinimo
drabužiais ar avalyne, atitinkančiais metų laiką ir oro temperatūrą, įstaigos
administracija neturi (t. 1, b. l. 187).
Teisė į
pasivaikščiojimą yra esminė suimtojo teisė. Komiteto prieš kankinimą standartuose
(ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos
[CPT/Inf(92) 3], 48 punktas) nurodyta, kad ypatingas dėmesys skiriamas buvimui
lauke. Reikalavimas, kad kaliniams mažiausiai vieną valandą per dieną būtų
leidžiama būti lauke, yra pripažįstamas pagrindine jų teise. Buvimo lauke
vietos turėtų būti pakankamai erdvios. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1
dalis nustato, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą
pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato
tardymo izoliatoriaus direktorius. Tai, kad pareiškėjui nebuvo išduoti pagal
sezoną tinkami drabužiai, suvaržė jo teisę pasivaikščioti ir pažeidė Suėmimo
vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalį. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 3
dalis nenustato jokių šios teisės vykdymo sąlygų, todėl drabužiai turi būti
išduodami kiekvienam jų neturinčiam suimtajam, neatsižvelgiant į tai, buvo ar
nebuvo prašoma. Tinkamas teisės normos vykdymas reiškia, kad turi būti
išduodami tinkami nešioti, atitinkantys įprastus reikalavimus ir nežeminantys
žmogaus garbės ir orumo drabužiai. Suimtajam, kuris atvežamas vilkintis drabužius,
netinkamus kalinimui (pareiškėjas buvo kalinamas vilkėdamas kostiumą), turi
būti garantuojama teisė gauti aplinkai tinkamus drabužius. Laisvės atėmimo
vietoje esantis asmuo turi sunkumų susipažinti su savo teisėmis, todėl gali
nežinoti, kokius prašymus jis turi teisę pareikšti. Pažymėtina, kad iš karto po
sulaikymo pareiškėjas 2011-12-16 parašė prašymą dėl patalynės ir higienos
priemonių perdavimo (t. 1, b. l. 25).
Komiteto prieš kankinimą standartuose (ištrauka iš Šeštosios
bendros ataskaitos [CPT/Inf (96) 21] 16 punktas) pažymėta, jog svarbu į
policijos areštinę patekusius asmenis nedelsiant informuoti apie jų teises.
Siekiant tai užtikrinti, Komiteto prieš kankinimą nuomone, policijos
sulaikytiems asmenims jų sulaikymo pradžioje turėtų būti sistemingai
pateikiamas blankas, kuriame būtų aiškiai išdėstytos jų teisės. Be to, tokių
asmenų turėtų būti paprašyta pasirašyti pažymą, įrodančią, jog jie buvo
informuoti apie savo teises. Ištraukos iš Dvyliktosios bendrosios ataskaitos
[CPT/Inf (2002) 15]) 44 punkte nurodyta, kad asmenų, iš kurių atimta laisvė,
teisės netenka vertės, jeigu jie apie savo teises nežino. Todėl svarbu, kad
policijos sulaikyti asmenys būtų nedelsiant jiems suprantama kalba supažindinti
su savo teisėmis. Kadangi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo bent kokiu
būdu supažindintas su teisėmis, tai prašymo dėl aprangos išdavimo buvimas ar
nebuvimas nėra teisiškai svarbus.
Dėl
užimtumo ir religinių apeigų
Pareiškėjas
nurodė, kad jis 23 valandas per parą praleisdavo kameroje, o į sporto salę buvo
nuvestas tik vieną kartą. Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnis nustato, kad
socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių
administracija. Pagrindinės užimtumo formos yra šios: socialinis ir teisinis
švietimas, suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas, pagalba
sprendžiant suimtųjų problemas, kultūros, sporto ir kiti renginiai. Socialinis
darbas su suimtaisiais ir jų užimtumas organizuojamas laikantis šio įstatymo 10
straipsnio reikalavimų. Komiteto prieš kankinimą standartų (ištrauka iš Antrosios
bendrosios ataskaitos [CPT/Inf (92) 3]) 47 punkte nustatyta, kad tinkama
veiklos programa (darbas, mokslas, sportas, t. t.) yra ypač svarbi kalinių
gerovei. Režiminės veiklos organizavimas tokiose įstaigose, kuriose pakankamai
didelė jose laikomų asmenų kaita, nėra svarbiausias dalykas. Aišku, kad net
negali būti kalbama apie tokias individualias programas, kurias galima taikyti
laisvės atėmimo vietose esantiems nuteistiesiems. Tačiau, kad ir kokios geros būtų
materialinės sąlygos kamerose, kaliniai negali būti laikomi jose užrakinti
savaitėmis ar net mėnesiais. Komiteto prieš kankinimą nuomone, turėtų būti
stengiamasi užtikrinti, kad tardymo izoliatoriuose esantys kalinamieji galėtų
didelę dienos dalį (8 ir daugiau valandų) praleisti ne kamerose, o užsiimti
įvairia naudinga veikla. Komiteto prieš kankinimą 2008 m. balandžio 21–30 d.
raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei 26 punkte pažymėta, kad visiškai
nepriimtina situacija, kai kalinamieji sulaikymo centruose yra didžiąją dienos
dalį užrakinti kamerose, kai jų veiklą sudaro tik bendravimas su kameros
draugais ir televizijos žiūrėjimas. Lukiškių TI-K 2012-07-23 pažymoje Nr.
24-1978 (t. 2, b. l. 171) kaip papildoma veikla pažymėti du pokalbiai su Socialinės
reabilitacijos skyriaus būrio viršininku. Kadangi šie pokalbiai buvo skirti tik
kalėjimo vidaus tvarkai išaiškintii (smulkių paketų gavimo, kopijų darymo
tvarka), jie nekeičia teismo nustatytos padėties dėl užimtumo nebuvimo.
Pareiškėjas
skundėsi, kad kelis kartus raštu ir žodžiu prašė nuvesti į koplyčią, bet tai
nebuvo padaryta. Lukiškių TI-K nepateikė duomenų, kad pareiškėjas lankėsi
koplyčioje. Suėmimo vykdymo įstatymo 21 straipsnis nustato, kad suimtieji turi
teisę dienotvarkėje nustatytu laisvalaikio metu tardymo izoliatoriuose vieni
arba kartu su kitais suimtaisiais atlikti religines apeigas. Tardymo
izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad religinės apeigos
netrukdytų kitų suimtųjų poilsiui ir kad atliekant šias apeigas būtų laikomasi
šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų. Suimtųjų pageidavimu,
suderinus su tardymo izoliatoriaus administracija, religinėms apeigoms atlikti
kviečiamas dvasininkas. Religinių apeigų atlikimo tardymo izoliatoriuose tvarka
nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Tardymo izoliatorių
vidaus tvarkos taisyklės patvirtintos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu
Nr. 1R-172. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 50–52 punktuose
nurodyta, kad, užtikrindama suimtųjų teisę tenkinti savo religinius poreikius,
tardymo izoliatoriaus administracija vadovaujasi Religinių bendruomenių ir
bendrijų įstatymu ir kitais teisės aktais. Tardymo izoliatoriuje turi teisę
lankytis visų Lietuvos valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų
dvasininkai. Religinėms apeigoms atlikti tardymo izoliatoriaus administracija,
atsižvelgdama į dvasininkų rekomendacijas ir esamas galimybes, įrengia
atitinkamas patalpas. Suimtiesiems tardymo izoliatoriuje leidžiama turėti ir
neštis į religinių apeigų patalpas religinio turinio literatūrą.
Jokių
rašytinių prašymų atlikti religines apeigų atlikimo teisės aktai nenustato.
Tai, kad pareiškėjas turėjo visą laiką praleisti užrakintas kameroje ir
negalėjo atlikti religinių apeigų, prieštarauja teisės aktų reikalavimams.
Dėl maisto
kokybės
Suėmimo
vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti
fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus.
Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Suimtųjų mitybos ir materialinio
aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota
institucija. HN 76:2010 8, 9 punktuose nustatyta, kad laisvės atėmimo
vietose laikomiems asmenims turi būti patiekiamas maistas, atitinkantis
fiziologines mitybos normas. Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų maitinimas
organizuojamas pagal valgiaraščius, atitinkančius teisės akto reikalavimus. Vyriausybės
2002-01-09 nutarimu Nr. 14 patvirtintos Fiziologinės mitybos normos asmenims,
laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose.
Iš Kalėjimo
departamento 2012-05-02 rašto Nr. 2S-1822 matyti, kad maisto produktai perkami
viešojo konkurso būdu ir Lukiškių TI-K dirbančiam vyrui kainuoja 6,36 Lt per
dieną, o nedirbančiam – 4,51 Lt. Šie duomenys patvirtina, kad vienam asmeniui
per dieną skiriama labai maža pinigų suma, tačiau tai dar savaime nereiškia,
kad maistas yra prastos kokybės. Pareiškėjo teiginys dėl prastos maisto kokybės
neįrodo, kad maistas neatitinka HN 76:2010 reikalavimų. Kadangi faktas nėra
akivaizdus, o argumentą patvirtinantys įrodymai nepateikti, nėra pagrindo
nustatyti aplinkybę dėl netinkamos maisto kokybės. Maisto atitiktis
Fiziologinės mitybos normos asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės
atėmimo vietose, reikalavimams gali būti nustatoma tik atlikus sudėtingus
tyrimus.
Dėl medicinos
apžiūros
Pareiškėjas
skundžiasi, kad medicinos darbuotojai jį apžiūrėjo tik trečią parą. HN 76:2010
50 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatorių ir areštinių karantino
(izoliavimo) patalpose asmenys laikomi ne ilgiau kaip 5 darbo dienas, per šį
laiką turi būti patikrinta jų sveikata. Pareiškėjas nenurodo, kad jis būtų
prašęs gydytoją iškviesti anksčiau nei per tris paras, HN 76:2010 50 punkte
nustatytas medicininio patikrinimo terminas nebuvo pažeistas, todėl pažeidimas
nenustatytas. Be to, pareiškėjas skundžiasi, jog medicininės nuo lytiniu keliu
plintančių ligų apžiūros metu dalyvavo kalėjimo prižiūrėtojas. Komiteto prieš
kankinimą 2008 m. balandžio 21–30 d. raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei
68 punkte pažymėta, kad nepaisant Komiteto prieš kankinimą 2004 m. raporto
medicininės apžiūros konfidencialumas Lukiškių TI-K pažeidžiamas, o 68 punkte
pažymėjo, kad nėra pateisinimo aplinkybei, jog kalėjimo prižiūrėtojai
sistemingai dalyvauja medicininėse apžiūrose. Jų dalyvavimas daro neigiamą
poveikį gydytojo ir paciento santykiams ir įprastai nėra reikalingas dėl
saugumo. Kadangi jokių ypatingų priežasčių, dėl kurių pareiškėjo medicininėje
apžiūroje dalyvavo kalėjimo prižiūrėtojas, nebuvo nurodyta, paties dalyvavimo
fakto Lukiškių TI-K neigė, daroma išvada, kad tokiu veiksmu buvo pažeisti
Komiteto prieš kankinimą nustatyti standartai ir sudaryta Konvencijos 3
straipsnio pažeidimo galimybė.
Dėl pareigūnų elgesio
Tardymo
izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 6 punkte nustatyta, kad tardymo izoliatorių darbuotojų ir
suimtųjų tarpusavio santykiai grindžiami abipusės pagarbos principu. Komiteto
prieš kankinimą standartų (ištrauka iš Vienuoliktosios bendrosios ataskaitos
[CPT/Inf (2001) 16]) 26 punkte nurodoma, kad humaniškos pataisos sistemos
kertinis akmuo yra tinkamai parinktas ir parengtas personalas, kuris žino, kaip
teisingai formuoti savo santykius su kaliniais, ir vertina savo darbą ne tik
kaip tarnybos vietą, bet ir kaip profesiją. Pagrindinis šios profesijos bruožas
turi būti gerų santykių su kaliniais sukūrimas. Tikras profesionalumas
reikalauja, kad pataisos namų personalas galėtų bendrauti su kaliniais
žmoniškai ir tinkamai, kartu skirdamas dėmesį tvarkos ir saugumo klausimams. Šiurkštus
prižiūrėtojų elgesys, žargono vartojimas, nevalstybinės kalbos vartojimas tokių
reikalavimų neatitinka. Pažymėtina, kad Valstybinės kalbos įstatymo 7
straipsnis įpareigoja policijos ir teisėsaugos tarnybų vadovus užtikrinti, kad
gyventojai būtų aptarnaujami valstybine kalba. Nevalstybinės kalbos vartojimas
duodant reikalavimus suimtiesiems šiuos reikalavimus pažeidžia.
Dėl skundų
priėmimo
Pareiškėjas
nurodo, kad buvo registruojami tik kalėjimo administracijai palankūs jo
skundai. Kadangi pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kokius skundus ir kada,
kokiam pareigūnui pateikė ir kada, kaip buvo atsisakyti skundą registruoti,
teismas konstatuoti tokį faktą neturi faktinio pagrindo.
Dėl kalėjimo perpildymo
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11
įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų
laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui,
tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad Lukiškių TI-K
didžiausias tardymo izoliatoriuje leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi
viršyti 625 asmenų. Lukiškių TI-K 2012-05-09 rašte Nr. 22-993 nurodyta, kad nuo
2011-12-16 iki 2012-01-27 vidutiniškai buvo laikoma nuo 1000 iki 1100 asmenų.
Šis faktas akivaizdžiai rodo kalėjimo perpildymą. O tai visų pirma lemia HN
76:2010 6 punkto, įpareigojančio užtikrinti sveikatai saugią aplinką,
pažeidimą, nes mažėja vienam asmeniui skiriamas plotas, blogėja aprūpinimas,
trumpėja maudymosi duše galimybė, tenka mažiau darbuotojų, juos sunkiau
pakviesti, gauti reikalingas paslaugas.
Kalėjimų perpildymas kaip didelė problema
pažymima Komiteto prieš kankinimą standartuose. Komiteto prieš
kankinimą 2008 m. balandžio 21–30 d. raporto Lietuvos Respublikos Vyriausybei
34 punkte Lietuvos valdžiai rekomenduota imtis priemonių sumažinti kalėjimų
perpildymą, laikantis Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijų, ypač rekomendacijos
(2006)13 dėl kardomojo kalinimo sąlygų ir apsaugos nuo piktnaudžiavimo bei
rekomendacijos (99)22 dėl kalėjimų perpildymo ir kalinių skaičiaus didėjimo. To
paties raporto 44 punkte dėl Lukiškių TI-K, Komitetas prieš kankinimą pažymėjo,
kad apskritai kalėjimo perpildymas ir skurdžios sąlygos, prie kurių turi būti
priskiriamas užimtumo programų trūkumas, gali būti laikomas nežmonišku ir
žeminančiu elgesiu, ypač, kai asmuo laikomas ilgesnį laiką – keletą mėnesių.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
Anksčiau
išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog Lukiškių
TI-K pareigūnai pažeidė daugybę teisės aktų reikalavimų, o jų veiksmai buvo
neteisėti. Lukiškių TI-K teigia, kad tinkamai laikytis suėmimo vykdymo tvarkos
trukdė per mažas finansavimas. Ši aplinkybė teisinės reikšmės neturi, nes ja
gali būti grindžiamas tik klausimas dėl kaltės buvimo, o atlyginant žalą pagal
Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kaltė nėra svarbi. Pažymėtina, kad daugeliui
teismo konstatuotų pažeidimų (dažnesniam kameros valymui, informacijos
teikimui, tinkamam bendravimui su suimtaisiais) papildomos išlaidos nėra
reikalingos. Suėmimo vykdymo įstatymo 3 straipsnis nustato, kad tardymo
izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas
asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Konstitucija, šiuo
ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais
nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal to paties įstatymo 5
straipsnio 3 dalį, vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo
elgtis arba žeminti jo orumą.
Pareiškėjas prašo atlyginti 3 217,25 Lt turtinės žalos, kurią sudaro 1 066,25
Lt išlaidos pašto korespondencijai siųsti, kurui, dokumentams spausdinti ir
kopijuoti, išlaidos kanceliarinėms prekėms, vaistams. Pareiškėjas taip pat
nurodo, kad, rašydamas ir siųsdamas tiek paštu, tiek elektroniniu paštu
pareiškimus, skundus, peticijas, prašymus dėl Lukiškių TI-K, sugaišo apie 30
darbo dienų. Atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo
užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas (minimali mėnesinė alga – 800 Lt, vidutinis
darbo užmokestis – apie 2 151 Lt), prašo teismo priteisti jo naudai iš atsakovo
2 151 Lt.
Išanalizavus byloje esančias PVM sąskaitas faktūras, kvitus bei kitus
dokumentus, kuriais pareiškėjas siekia įrodyti patirtą turtinę žalą (t. 1, b.
l. 66–93), neįmanoma identifikuoti, kokie dokumentai ir kokioms institucijoms
buvo siųsti. Teismas gali atlyginti tik tas išlaidas, kurios susidarė tik
nagrinėjant bylą teisme (skundo, įrodymų teikimo teismui išlaidos), o ne visos
išlaidos, kurias asmuo patyrė ir kreipdamasis į kitas institucijas, rašydamas
joms prašymus, skundus, peticijas ir pan.). Skundą bei jo priedus pareiškėjas
teismui pateikė tiesiogiai, todėl nėra pagrindo atlyginti pašto išlaidas. Tas
pats pasakytina ir apie kanceliarinių prekių, telefono bei kuro išlaidas –
neįmanoma identifikuoti, kokių dokumentų kopijos buvo daromos ir ar jos
susijusios su nagrinėjama byla, kam buvo skambinta, į kokias konkrečias
institucijas pareiškėjas važiavo. Nesant galimybės identifikuoti, kad
pareiškėjo prašoma atlyginti patirta turtinė žala yra išimtinai susijusi tik su
nagrinėjama byla, šios išlaidos negali būti laikomos pagrįstomis, todėl nėra
pagrindo jas atlyginti.
Iš PVM sąskaitos faktūros Nr. V0013564, UAB „Eurovaistinė“ 2012-06-07
kvito bei UAB „Tamro vaistinė“ 2012-06-14 kvito (t. 1, b. l. 81, 91) matyti,
kad pareiškėjas pirko vaistus „Zolpidem Sandoz“, laboratorinį indelį,
mineralinio vandens bei sukatžolių, tačiau byloje nėra įrodymų, kad vaistai ir
kitos prekės buvo paskirti gydytojo ir susijusios su suėmimo vykdymu.
Teismo
nuomone, ši pareiškėjo prašoma atlyginti turtinė žala negali būti atlyginama.
Pareiškimų, skundų, peticijų bei prašymų rašymas negali būti laikomas
pareiškėjo darbu ar jam prilyginama veikla. Šiais veiksmais pareiškėjas siekė
apginti savo galimai pažeistas teises. Už minėtų dokumentų rengimą P. K. negali būti mokamas darbo užmokestis ar jam prilyginamos
išmokos. Be to, galima atlyginti tik nuostolius, kurie tiek faktiškai, tiek
teisiškai pagrįsti, įrodyti. Taigi, šios, pareiškėjo P. K. nuomone,
patirtos išlaidos (turtinė žala) negali būti laikomos pagrįstomis, todėl nėra
pagrindo jas atlyginti.
Pareiškėjas
nurodė, kad dėl netinkamo apšvietimo kamerose, patirto streso, kitų sąlygų
pablogėjo jo regėjimas, reikia įsigyti akinius, taigi padaryta apie 800 Lt
turtinė žala bei didžiulė neturtinė žala. Iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės
pateikto išrašo matyti, kad pareiškėjo regėjimas 2012-03-05 buvo – 1 ir – 0,5
(t. 1, b. l. 34–35). VšĮ Šeškinės poliklinika 2012-04-30 rašte nurodė, kad
pagal įrašus P. K. sveikatos istorijoje jį akių ligų
gydytojas apžiūrėjo tik vieną kartą (2005-02-07). Nustatytas regėjimo aštrumas
abiejose akyse – 1,0, spalvas skiria (t. 1, b. l. 36). Pažymėtina, kad nuo
pareiškėjo regėjimo patikrinimo 2005-02-07 iki regėjimo patikrinimo 2012-03-05
praėjo daugiau nei 7 metai. Byloje nėra duomenų apie kitus regėjimo
patikrinimus. Iš aptartų aplinkybių negalima daryti išvados, kad pareiškėjo
regėjimas pablogėjo ir žala jam buvo padaryta būtent dėl netinkamo kamerų
apšvietimo, todėl šis P. K. teiginys atmestinas kaip
nepagrįstas.
Pareiškėjas prašė priteisti 298 248 Lt neturtinės žalos, t. y. po 2000
EUR už kiekvieną kalinimo dieną, sumą nustatė pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo
sprendimu byloje M. Ganea vs. Moldova, kai už 3 kalinimo dienas buvo priteisti
6000 EUR.
Iš išrašo iš pareiškėjo medicininių dokumentų matyti, kad P. K., būdamas Lukiškių TI-K, turėjo nusiskundimų dėl
sveikatos (psichologinės, psichikos ir kraujotakos problemos, nugaros bei
galvos skausmai, miego sutrikimai ir pan.; t. 2, b. l. 6–16). Nors šiame išraše
nėra nurodyta, kad pareiškėjo sveikatos būklei tiesioginės įtakos turėjo būtent
byloje konstatuotas jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose
neįgyvendinimas ar kitų HN 76:2010 (apšvietimo, temperatūros) nesilaikymas,
tačiau, teismo nuomone, sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimą į šias
aplinkybes turi būti atsižvelgta. Lukiškių TI-K pažeidus asmens teisę į
tinkamas kalinimo sąlygas ir taip sukėlus jam nepatogumus bei emocinį
sukrėtimą, pareiškėjui buvo padaryta žala. Atsižvelgiant į pažeidžiamos
vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis
sąlygomis, atitinkančiomis Lietuvos Respublikos higienos normas, – pažeidimo
mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo
užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką
bylose Labzovas vs Rusija, Dmitrijus Rožinas vs Rusija, Longinas vs Kroatija,
Melnitis vs Latvija, Modarca vs Moldova darytina išvada, kad pareiškėjui
padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 5 000 Lt. P.
K. reikalavimas priteisti 298 248 Lt neturtinės žalos atlyginimo neatitinka
teisingumo ir protingumo kriterijų.
Teismas,
vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–88 straipsnio 1 ir 5
punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
n
u s p r e n d ė :
Skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui P. K. iš atsakovės Lietuvos
valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Lt (penkis
tūkstančius litų) neturtinės žalos atlyginimą.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti
skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą
tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja
Jūra Marija Strumskienė