Baudžiamoji byla Nr. 2K-378/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.26.2.1; 2.1.7.1; 2.1.7.3. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. spalio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. kasacinį skundą dėl Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėtos neatliktos bausmių dalys pagal Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. kovo 12 d., Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. kovo 17 d., Plungės rajono apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d. nuosprendžius subendrintos Plungės rajono apylinkės teismo 2005 m. gegužės 3 d. nutartimi ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams.
Taip pat skundžiama Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 19 d. nutartis, kuria Plungės rajono apylinkės teismo 2008 m. spalio 17 d. nuosprendis pakeistas.
Nukentėjusiojo A. J. civilinis ieškinys dėl 800 Lt turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.
Panaikinta nuosprendžio dalis dėl 7137 Lt ekstradicijos išlaidų priteisimo iš M. D. Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos bei iš M. D. paimtų pinigų 237,60 euro perdavimo Policijos departamentui ekstradicijos išlaidoms padengti. Iš M. D. priteista 7782,98 Lt proceso išlaidų valstybei; 237,60 euro, saugomų Plungės rajono Policijos komisariate, grąžinti M. D.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą,
n u s t a t ė :
M. D. nuteistas už tai, kad 2005 m. liepos 18 d., apie 1.00 val., kartu su nenustatytu asmeniu, Rietave, ties Ramybės g. namu Nr. 15, tyčia atliko įžūlius ir vandališkus veiksmus: priėjęs prie K. V. individuliai įmonei priklausančiame taksi automobilyje ,,Audi 100“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“) sėdinčio A. J., pro atidarytas priekines vairuotojo pusės automobilio dureles sugriebė jį už rūbų, tempė iš automobilio, kumščiu sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius į galvą; tuo pačiu metu nenustatytas asmuo, įlipęs per galines kairės pusės dureles, kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius nukentėjusiajam į galvą. Po to M. D. metaliniu strypu įskėlė automobilio priekinio stiklo kairę pusę, sudaužė taksi plafoną, sudavė A. J. į dešinės kojos blauzdą ir į kairės kojos pėdą, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tuo pačiu metu nenustatytas asmuo metaliniu strypu išdaužė automobilio galinį stiklą, abu galinius posūkio žibintus, apgadino galinę apdailą, taip sugadino minėtą automobilį, padarydamas K. V. individualiai įmonei 650 Lt turtinę žalą. Tokiu būdu M. D. demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. D. prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai naikintini dėl esminių BPK 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio, 191 straipsnio 2 dalies, 194, 195 straipsnių, 320 straipsnio 3 dalies normų reikalavimų pažeidimų, kurie sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus sprendimus. Be to, netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis.
Kasatorius nurodo, kad nukentėjusysis pirmą kartą jį atpažino ligoninėje iš specialisto A. Zavecko pateikto nuotraukų katalogo, tačiau šis procesinis veiksmas atliktas prieš tai nukentėjusiojo neapklausus ir neįsitikinus, iš kokių žymių ir ypatybių jis gali atpažinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, nesurašius parodymo atpažinti protokolo, atpažinimo eiga nebuvo fotografuojama ar kaip nors kitaip fiksuojama. Kitą dieną (taip pat neapklausus nukentėjusiojo, iš kokių žymių ir ypatybių jis gali atpažinti nusikalstamą veiką padariusį asmenį) Rietavo policijos komisariate atpažinimas atliktas iš 6 nuotraukų, tarp kurių nukentėjusysis kasatorių atpažino „iš veido bruožų“. Abejonių šio veiksmo teisėtumu ir nešališkumu kelia liudytojos G. Zobielaitės parodymai, kad nuotraukas parinko ne ji, o specialistas A. Zaveckas. Kasatoriaus manymu, atpažinimo veiksmo A. Zaveckas negalėjo vykdyti, nes jis nėra ikiteisminio tyrimo tyrėjas, todėl neturi tam jokių įgaliojimų. Be to, prieš šį atpažinimą nukentėjusysis ligoninėje jau turėjo galimybę iš anksto pamatyti atpažintiną asmenį, tai galėjo lemti klaidingą jo įsitikinimą. Taigi, kasatoriaus manymu, abu atpažinimai atlikti iš esmės pažeidžiant BPK 191 straipsnio 2 dalies, 194, 195 straipsnių reikalavimus. Kasatorius tvirtina, kad šioje byloje atpažinimo veiksmas itin svarbus, nes kyla abejonių, kad nukentėjusysis naktį galėjo gerai įžiūrėti jį užpuolusio asmens veido bruožus.
Šioje byloje ne tik įrodymų rinkimas, bet ir jų vertinimas teismuose atliktas šališkai, nes yra pagrįstas neteisėtais būdais gautais duomenimis bei prielaidomis. Kasatorius teigia, kad A. J. parodymai yra prieštaringi, bei tvirtina, kad teismai nevertino nurodytų aplinkybių, susijusių su neteisėtai vykdytais atpažinimais, šių duomenų leistinumu, nepasisakė dėl specialisto A. Zavecko šališkumo atliekant atpažinimus, neatsižvelgė į visas bylos aplinkybes, taip pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas, neišsamiai išnagrinėjęs skundą, suvaržė kasatoriaus įstatymų garantuotas teises, iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies ir 1 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Pripažindami kvapo odorologinio tyrimo išvadas įrodymais, teismai nesivadovavo nei 2003 m. gruodžio 24 d. policijos generalinio komisaro įsakymu Nr. V-742 „Dėl žmogaus kvapo pėdsakų, lyginamųjų kvapo pavyzdžių, foninių kvapų paėmimo ir konservavimo, odorologinių tyrimų atlikimo metodikos patvirtinimo“, nei suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (kasacinės nutartys Nr. 2K-252/2005, 2K-511/2005, 2K-183/2006, 2K-798/2006, 2K- 279/2008), neatsižvelgė į valstybės kaltintojo baigiamojoje kalboje išsakytą nuomonę dėl kvapo odorologinio tyrimo pažeidimų. Kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad 2005 m. liepos 18 d. įvykio vietos apžiūros protokole nenurodyta, kaip kvapai buvo paimti, įpakuoti, saugomi, kad bet kurioje proceso stadijoje būtų aišku, jog įrodinėjimo procese naudojami tie patys objektai. Be įrašo įvykio vietos apžiūros protokole, byloje daugiau nėra jokios kitos informacijos apie kvapų tyrimui paimto objekto įpakavimą, aprašymą, antspaudavimą, saugojimą. Apeliacinės instancijos teismas remiasi liudytojo A. Zavecko parodymais apie kvapo paėmimą, tačiau nepašalina abejonių dėl šio įrodymo rinkimo šališkumo ir jo leistinumo. Kasatoriaus manymu, šio įrodymo vertinimas yra paviršutiniškas, šališkas, logiškai nepaaiškinantis teismų padarytų išvadų, kad buvo nustatytos visos su teisėtu kvapo paėmimu įrodinėtinos aplinkybės. Taip iš esmės pažeistos BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatos, nes tai sukliudė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingus spendimus. Be to, kasatoriui neaišku, kodėl kvapas nepaimtas iš įvykio vietoje buvusio automobilio ,,Audi 100“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), kuriame tikrai turėjo likti nusikalstamą veiką padariusio asmens kvapo.
Teismai netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nes pagal nusikalstamos veikos pobūdį ir padarinius (padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas), yra visi nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio l dalyje, požymiai. Dėl tokių nusikalstamų veikų ikiteisminis tyrimas neatliekamas, jos nagrinėjamos privataus kaltinimo tvarka (BPK 407 straipsnis). Be to, byloje nenustatyta, kad kaltininkas suvokė savo veiksmus kaip nepagarbos aplinkiniams ir aplinkai demonstravimą, nes veika padaryta naktį, nėra jokių įvykį mačiusių asmenų, taip pat akivaizdu, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo nesiekė sutrikdyti viešosios tvarkos – išsikvietė nukentėjusįjį į nuošalią vietą, esančią pačiame miesto pakraštyje, sulaukęs tamsaus paros meto, kai gatvėse nėra žmonių. Be to, nusikalstamą veiką padariusio asmens veiksmuose akivaizdus asmeninių motyvų – keršto dėl merginos – dominavimas, taigi vietos pasirinkimas šiuo atveju yra šalutinis aspektas.
Atsiliepimu į nuteistojo kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė Rima Kriščiūnaitė prašo skundą atmesti.
Atsiliepime nurodoma, kad 2005 m. liepos 19 d. A. J. apklausos protokolas patvirtina, kad dar prieš nuteistojo atpažinimą pagal nuotraukas, kuris vyko kitą dieną Rietavo policijos komisariato patalpose, jis buvo apklaustas apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei kaltininko žymes ar ypatybes, pagal kurias jis galėtų tą asmenį atpažinti. Jį užpuolusį ir sužalojusį asmenį nukentėjusysis apibūdino kaip smulkaus kūno sudėjimo, apie 1,80 cm ūgio vyrą, apsirengusį šviesios spalvos palaidine, su mėlynos spalvos džinsine kepure, kurį gali atpažinti iš veido bruožų. Iš parodymo atpažinti pagal nuotraukas protokolo matyti, kad nukentėjusiajam buvo parodytos 6 nuotraukos, iš kurių A. J. atpažino M. D. iš veido bruožų, o šis proceso veiksmas buvo fotografuojamas ir prie protokolo pridėta tai patvirtinanti nuotrauka. Taigi šis ikiteisminio tyrimo veiksmas vyko nepažeidžiant BPK 191, 192, 195 straipsnių reikalavimų, nes nukentėjusiajam, prieš tai apklaustam apie jam žinomas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, buvo parodytos ne mažiau kaip trys panašios išorės vyrų nuotraukos, o pats tyrimo veiksmas nufotografuotas ir tinkamai užfiksuotas asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole. Sulaikius M. D. jis buvo pateiktas nukentėjusiajam atpažinti ir iš natūros, o šis ikiteisminio tyrimo veiksmas taip pat tinkamai užfiksuotas asmens parodymo atpažinti protokole ir nufotografuotas. Nors antrąjį parodymą atpažinti galima būtų laikyti pertekliniu, tačiau dėl to esminis BPK pažeidimas nepadarytas. Nukentėjusiojo A. J. parodymus teismai pagrįstai ir tinkamai įvertino kaip patikimus ir nuoseklius, nes jie atitinka objektyviai nustatytas bylos aplinkybes ir juos patvirtina kiti bylos įrodymai.
Kasatoriaus argumentai dėl kvapo odorologinio tyrimo rezultatų vertinimo taip pat nepagrįsti. Teismų praktikoje kvapo odorologinio tyrimo išvados yra pripažįstamos įrodymais, jeigu teismas nustato, kad tie duomenys atitinka įstatymo keliamus reikalavimus. Iš 2005 m. liepos 18 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad apžiūrint Sauslaukio kaime surastą automobilį ,,VW Passat“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“), nuo automobilio vairo apatinės dalies ant kvapų sugėriklio paimtas kvapo pėdsakas, iš automobilio salono ant kvapų sugėriklio paimtas foninis kvapas, objektai supakuoti ir užantspauduoti Rietavo PK antspaudu, kvapų paėmimo procesas nufotografuotas. Iš specialisto išvados Nr. 176 matyti, kad specialistams kvapų pėdsakas ir foninis kvapas pateikti odorologiniuose stiklainiuose su aiškinamaisiais užrašais apie tai, kad kvapų pėdsakas gautas kontaktiniu būdu išlaikant kvapų sugėriklį su objektu 1 valandą 15 minučių, o foninis kvapas gautas išlaikant kvapų sugėriklį automobilio salone 1 valandą 10 minučių. Specialisto išvadoje taip pat pažymėta, kad tyrimui pateiktų objektų įpakavimas ir antspaudavimas nepažeistas. Tai, kad kvapų paėmimo metu buvo laikomasi nustatytų taisyklių, patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas A. Zaveckas. Kvapų paėmimo proceso aprašymo trūkumai šio tyrimo išvadų nepaneigia, todėl kvapo odorologinio tyrimo duomenis teismai pagrįstai ir tinkamai pripažino leistinais įrodymais.
Iš Klaipėdos apygardos teismo posėdžio protokolo ir nutarties akivaizdu, kad nuteistojo M. D. skundas išnagrinėtas itin išsamiai, buvo atliktas įrodymų tyrimas, nutartyje motyvuotai pasisakyta dėl visų esminių skundo argumentų, taip pat ir dėl parodymo atpažinti vertinimo, todėl kasatoriaus teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nepagrįstas.
Nustatytos nusikaltimo aplinkybės patvirtina, kad kvalifikuoti nuteistojo M. D. veiksmus pagal BK 140 straipsnį nėra pagrindo, nes nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme, t. y. tokioje vietoje, kur net ir naktį galėjo pasirodyti kiti asmenys. Pats veikos pobūdis – įžūlūs, vandališki veiksmai, pasireiškę nukentėjusiojo mušimu kumščiais ir metaliniu strypu, taksi įmonės automobilio sudaužymas metaliniu strypu viešoje vietoje rodo, kad kasatorius demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Be to, konfliktą kasatorius pradėjo be jokios priežasties, iš jo ir nukentėjusiojo A. J. parodymų matyti, kad anksčiau jiedu nebuvo pažįstami ir jokių asmeninių paskatų neturėjo. Tai, kad asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį, taip pat rodo, kad kaltininko veika pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl M. D. padarytas nusikaltimas tinkamai kvalifikuotas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius neigia savo kaltę, ginčija surinktų įrodymų patikimumą ir jų vertinimą bei teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių jo skundo argumentų.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama teisės taikymo aspektu dėl BPK 191, 192, 195 straipsnių taikymo, konstatuoja, kad asmens parodymo atpažinti procedūra atlikta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo. Byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti du atpažinimai: pagal nuotrauką ir asmens parodymas atpažinti. Prieš parodymą atpažinti pagal nuotrauką nukentėjusysis A. J. buvo apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė atpažintiną asmenį, apie jo žymes ir ypatybes, pagal kurias galėtų atpažinti tą asmenį. 2005 m. liepos 19 d. apklausos protokole A. J. parodė, kad vieną iš jį užpuolusių asmenų, kuris buvo įkišęs galvą į automobilio vidų ir bandė jį ištempti, galėtų atpažinti. Šį asmenį A. J. apibūdino kaip smulkaus kūno sudėjimo, apie 1,80 m ūgio, taip pat nurodė, kaip jis buvo apsirengęs. Asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką 2005 m. liepos 20 d. protokole užfiksuota, kad A. J. tarp 6 nuotraukų atpažino M. D. ir nurodė, kad tai tas asmuo, kuris jį įvykio naktį sumušė, o šį asmenį jis atpažįsta iš veido bruožų, šukuosenos. Taip pat A. J. M. D. atpažino 2005 m. rugpjūčio 16 d. asmens parodymo atpažinti metu, nurodė, kad šis asmuo jį sumušė ir apgadino automobilį, kad atpažįsta jį iš veido bruožų. Šie proceso veiksmai buvo fotografuojami, prie protokolų pridėtos tai patvirtinančios nuotraukos. Taigi kasatorius nepagrįstai teigia, kad prieš parodymą atpažinti nukentėjusysis nebuvo apklaustas apie jį užpuolusio asmens žymes. Abiejų instancijų teismuose A. J. patvirtino, kad nuteistąjį M. D. atpažino iš veido bruožų, nes šis užpuolimo metu buvo įlindęs į automobilio vidų, kuriame tuo metu buvo įjungtas apšvietimas, todėl jį ir įsidėmėjo (kito užpuoliko neįsidėmėjo dėl to, kad jis nukentėjusįjį puolė iš nugaros, įlipęs per galines dureles). Teismai nenustatė, kad A. J. turėtų kokių nors priežasčių apkalbėti M. D., tokių duomenų nenurodo ir pats M. D. Taigi minėti duomenys gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso nustatyta tvarka, jų patikimumas baudžiamojo proceso įstatymo nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu (BPK 20 straipsnio 4 dalis), todėl teismas pagrįstai jais rėmėsi. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir apklausęs nuteistąjį M. D., nukentėjusįjį A. J., liudytojus R. Z., G. K., R. S., įvertinęs surinktus įrodymus, išsamiai motyvavo, kodėl atpažinimo metu gauti duomenys yra pakankamai patikimi įrodymai, kuriais galima grįsti M. D. kaltę. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ta aplinkybė, jog nukentėjusiajam ligoninėje iš pradžių buvo parodytas nuotraukų albumas (apie tai nukentėjusysis parodė pirmosios instancijos teismo posėdžio metu), kuriame šis parodė į įtariamąjį panašų asmenį, kuris vėliau buvo parodytas atpažinti pagal nuotrauką bei asmens parodymo atpažinti metu, ir atpažinimas iš nuotraukų albumo nebuvo įformintas protokolu kaip parodymas atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų (BPK 194 straipsnis), nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes pats nukentėjusysis iš daugelio nuotraukų atpažino įtariamąjį. Taigi ši aplinkybė nėra pagrindas vėliau atliktus atpažinimus pripažinti nepatikimais.
Taip pat kasatorius ginčija kvapo pėdsakų paėmimo teisėtumą ir leistinumą. Anot kasatoriaus, neaišku, ar įrodinėjimo procese buvo naudojami tie patys objektai.
2005 m. liepos 18 d. įvykio vietos apžiūros metu nuo automobilio ,,VW Passat“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“) vairo apatinės dalies ant kvapų sugėriklio paimtas kvapo pėdsakas, iš automobilio salono ant kvapų sugėriklio paimtas foninis automobilio kvapas. Protokole nurodyta, kad visi paimti daiktai supakuoti ir užantspauduoti Rietavo PK antspaudu, kvapų paėmimo procesas nufotografuotas. 2006 m. kovo 3 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad tirti pateiktas kvapų pėdsakas, 2005 m. liepos 18 d. paimtas iš automobilio ,,VW Passat“ (valst. Nr. ,,duomenys neskelbtini“) nuo vairo, kuris pateiktas odorologiniame stiklainyje, ant kurio priklijuota etiketė su aiškinamaisiais užrašais ir parašais. Aiškinamuosiuose užrašuose nurodyta, kad kvapų pėdsakas buvo gaunamas kontaktiniu būdu išlaikant kvapų sugėriklį su objektu 1 val. 15 minučių. Odorologinis stiklainis pateiktas užantspauduotas LR PD prie VRM Rietavo PK antspaudu. Antspaudavimas nepažeistas. Apie foninį automobilio kvapo pėdsaką nurodyta analogiškai. Be to, teisminio nagrinėjimo metu kaip liudytojas apklaustas specialistas A. Zaveckas išsamiai paaiškino apie kvapų paėmimo procesą, t. y. teismas išsamiai ištyrė šias aplinkybes. Taigi byloje esantys duomenys patvirtina, kad įrodinėjimo procese buvo naudojami tie patys objektai, o kasatoriaus teiginiai šiuo aspektu – nepagrįsti. Be to, pažymėtina, kad odorologinio tyrimo išvada, jog automobilyje ,,VW Passat“, rastame netrukus po nusikaltimo padarymo Rietavo savivaldybės teritorijoje, ant vairo rastas M. D. kvapas, nėra nuteistojo kaltę lemiantis įrodymas. Nuteistojo kaltę tiesiogiai pagrindžiantis įrodymas yra nuoseklūs nukentėjusiojo A. J. parodymai, kad būtent M. D. jį sumušė, taip pat visuma kitų byloje surinktų ir teisme patikrintų įrodymų, kurie patvirtina M. D. kaltę. Baudžiamojo proceso įstatymo prasme tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, atliko įrodymų tyrimą ir, apklausęs nuteistąjį M. D., nukentėjusįjį A. J., liudytojus R. Z., G. K., R. S., įvertinęs kitus surinktus įrodymus, konstatavo, kad tarp nuteistojo M. D. ir netrukus po įvykio rasto automobilio ,,VW Passat“ yra ryšys, kad įrodymų visuma patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie galimą jo užpuolimo motyvą ir jį sumušusį asmenį, t. y. M. D. Taigi apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą ir patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo M. D. kaltės ir teisingai kvalifikavo padarytus nusikalstamus veiksmus. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, be to, kasatorius nenurodo teisinių argumentų, paneigiančių žemesnės instancijos teismų išvadas. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad analogiškus argumentus, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir bylos aplinkybių nustatymą, jis nurodė savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo skundo argumentus išnagrinėjo ir į juos motyvuotai atsakė. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies nuostatos nepažeistos.
Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta.
Dėl BK 284 straipsnio 1 dalies taikymo
BK 284 straipsnio 1 dalyje nustatyta: ,,Tas, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką…“. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli viešosios tvarkos pažeidimo būdai. Teismo nuosprendyje turi būti nurodoma, kokie konkretūs veiksmai pripažįstami įžūliais, kokie – grasinimais, kokie – patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad minėtais būdais demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti ir pan. Visuomeninės tvarkos sutrikdymą gali rodyti tai, kad buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įstaigų ar įmonių veikla ir pan. Tai vertinamieji požymiai, ir jų turinys priklauso nuo daugelio aplinkybių, taip pat nuo nusikalstamos veikos motyvų.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad M. D. kartu su nenustatytu asmeniu Rietave, ties Ramybės g. namu Nr. 15, naktį apie 1.00 val., tyčia atliko įžūlius ir vandališkus veiksmus: sudavė A. J., sėdėjusiam taksi automobilyje, smūgius kumščiais ir metaliniu strypu, taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą ir apgadino K. V. individuliai įmonei priklausantį taksi automobilį (metaliniu strypu įskėlė priekinio stiklo kairę pusę, sudaužė taksi plafoną, galinį stiklą, abu galinius posūkio žibintus, apgadino galinę apdailą). Tokiu būdu jis demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.
Taigi teismo nuosprendžiu nustatyta, kad M. D. viešoje vietoje dėl chuliganiškų paskatų tyčia ne tik nežymiai sutrikdė A. J. sveikatą, bet ir visuomenės rimtį. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, patvirtino šio teismo nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šio nusikaltimo objektas yra viešoji tvarka. Viešąja tvarka laikoma padėtis ar veikimo būdas, atitinkantys visuomenės reikalavimus, atsirandantys įvairių socialinių normų įtakoje, turintys tikslą užtikrinti žmonių suderintus ir jiems naudingus tarpusavio santykius. Bylos duomenys patvirtina, kad M. D. elgėsi įžūliai, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai: anksčiau nuteistajam nepažįstamas nukentėjusysis keršto dėl merginos pretekstu naktį netikėtai užpuolamas ir sumušamas, tuo pačiu metu metaliniu strypu daužomas automobilis. Šiais veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata ir sugadintas automobilis, be to, nukentėjusysis buvo priverstas nutraukti savo darbą (taksi vairuotojo). Minėti M. D. veiksmai buvo įvykdyti viešoje vietoje – daugiabučio namo kieme. Tai, kad buvo naktis ir, anot kasatoriaus, nėra nustatyta įvykio liudytojų, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi, nes nukentėjusysis buvo užpultas ne patalpoje, o lauke, šalia pastato, tai neabejotinai laikytina vieša vieta, kurioje bet kokiu metu, net ir naktį galėjo pasirodyti kiti asmenys. Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė byla Nr. 2K-535/2005). Įžūlus nuteistojo elgesys (nepažįstamo asmens užpuolimas dėl menkaverčio preteksto, smūgių sudavimas) ir vandališki veiksmai (automobilio sugadinimas jį daužant metaliniu strypu) patvirtina jį veikus dėl chuliganiškų paskatų ir tiesiogine tyčia, t. y. nuteistasis suvokė savo veiksmus ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad tokiais veiksmais kasatorius sutrikdė visuomenės rimtį.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 284 straipsnio 1 dalis – M. D. veiksmams pritaikytas tinkamai.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo M. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Aldona Rakauskienė
Vytautas Masiokas