Administracinė byla Nr. A-773-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00572-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. B. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos K. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1. Pareiškėja K. B. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 27), prašydama priteisti iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius, atsakovas) laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. neišmokėtą 6 582,59 Lt (1 906,45 Eur) darbo užmokesčio dalį bei delspinigius.
2. Pareiškėja nurodė, kad ginčo laikotarpiu ėjo valstybės tarnautojos pareigas ir jai, vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, kurios vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Pareiškėjos teigimu, jai turi būti grąžinta neišmokėta atlyginimo dalis, taip pat, remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 207 straipsnio 1 dalies nuostatomis, turi būti paskaičiuoti delspinigiai.
3. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 11–13) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, o teismui nusprendus tenkinti pareiškėjos reikalavimą, prašė taikyti ieškinio senatį ir atidėti sprendimo vykdymą.
4. VSDFV Panevėžio skyrius nurodė, kad pareiškėjai laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2012 m. kovo 31 d. dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento ir priedo už kvalifikacinę klasę neapskaičiuota darbo užmokesčio dalis sudaro 6 582,59 Lt (1 906,45 Eur). Šiuo aspektu pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu darbo užmokestis pareiškėjai buvo mokamas pagal tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus. Atsižvelgęs į tai, pabrėžė, kad dėl sumažinto atlyginimo mokėjimo pareiškėjai nėra VSDFV Panevėžio skyriaus kaltės, todėl pareiškėjos reikalavimas paskaičiuoti delspinigius yra nepagrįstas. Be to, akcentavo, kad daliai pareiškėjos reikalavimų pagal DK 27 straipsnio 2 dalį taikytina ieškinio senatis. Kartu paaiškino, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžete nėra numatytos lėšos sumažintam darbo užmokesčiui kompensuoti. VSDFV Panevėžio skyrius vėliau papildomai atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatyta dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, todėl pareiškėjai patirti praradimai bus kompensuoti šio įstatymo nustatytomis sąlygomis ir tvarka (b. l. 36–38).

II.

5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 43–47) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Visų pirma, teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas prašė daliai pareiškėjos reikalavimų taikyti ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio, DK 27 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įvertinęs tai, jog pareiškėja su skundu dėl neišmokėto darbo užmokesčio į teismą kreipėsi 2013 m. gruodžio mėn., konstatavo, kad pareiškėja yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. lapkričio mėn. Todėl teismas sprendė dėl pareiškėjos darbo užmokesčio sumažinimo teisėtumo ir pagrįstumo už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. kovo 31 d.
7. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime, 2014 m. balandžio 16 d. sprendime ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime pateiktais išaiškinimais bei padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja Konstitucijai, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Teismas pažymėjo, kad Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Grąžinimo įstatymą, kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Atsižvelgęs į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, į Grąžinimo įstatymo nuostatas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, suformuotą išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, taip pat kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose analogiškos kategorijos bylose, teismas sprendė, kad pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti jos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus.

III.

8. Pareiškėja K. B. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 50–51), kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą.
9. Pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 100 straipsnio ir DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas. Šiuo aspektu pažymi, kad 2016 m. gegužės 31 d. prašymu, vadovaudamasi ABTĮ 100 straipsniu, kreipėsi į teismą dėl sustabdytos bylos nagrinėjimo atnaujinimo bei skundo dalyko pakeitimo, patikslindama reikalaujamą priteisti sumą ir įvertindama patirtą neturtinę žalą. Tačiau Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 23 d. nutartimi jos patikslintus reikalavimus išskyrė į atskirą bylą, nors ABTĮ 100 straipsnis tokio veiksmo nenumato. Pareiškėjos manymu, šiuo atveju byla pagal jos patikslintus reikalavimus neturėjo būti išnagrinėta kaip atskira. Be to, pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju ji praleido ieškinio senaties terminą, kadangi paskutinė sumažinta išmoka jai buvo išmokėta 2012 m. balandžio mėn., o į teismą ji kreipėsi 2013 m. gruodžio mėn.
10. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 65–67) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą nepakeistą.
11. Atsakovas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas teisingai išaiškinus bei pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas. VSDFV Panevėžio skyriaus teigimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai pareiškėjos 2016 m. gegužės 31 d. prašymo reikalavimus išskyrė į atskirą bylą, kadangi minėtame prašyme iš esmės yra ginčijamas teisinis reguliavimas, kuriuo nustatytas 2009–2013 metais valstybės tarnautojams mokėto sumažinto darbo užmokesčio dalies kompensavimo mechanizmas, bei prašoma priteisti neturtinę žalą, kuri kildinama iš Grąžinimo įstatyme įtvirtinto kompensavimo mechanizmo, t. y. pareiškėja suformulavo naują skundo dalyką. Be to, atsakovas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas dėl ieškinio senaties termino taikymo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai (karjeros valstybės tarnautojai) 2009–2012 metais dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto teisinio reglamentavimo taikymo neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
13. Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo pareiškėjai ginčo laikotarpiu buvo neišmokėta dalis darbo užmokesčio. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašė priteisti visą dėl to susidariusį darbo užmokesčio skirtumą. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimus, daliai jų taikė sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, o kitą dalį reikalavimų atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą), todėl nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką.
14. Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė DK 27 straipsnio 2 dalies nuostatas dėl senaties ir nepagrįstai į atskirą bylą išskyrė pareiškėjos 2016 m. gegužės 31 d. prašymo reikalavimus.
15. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą dėl ieškinio senaties termino taikymo nepagrįstumo, pažymi, kad šiuo aspektu turi būti vadovaujamasi DK (redakcija, galiojusi iki 2017 m. liepos 1 d.) ir CK normomis. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (DK 27 str. 1 d.; CK 1.124 str.). Bendrasis ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senačiai taikomos CK ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų (DK 27 str. 5 d.). CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, tačiau ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (CK 1.126 str. 2 d.). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
16. Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Teisėjų kolegijos vertinimu, taikytinos teisės aktų nuostatos ir aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (žr., pvz., LVAT 2016 m. vasario 15 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016), patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo taikė trejų metų ieškinio senaties terminą. Tačiau pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į tai, jog pareiškėja į teismą su skundu dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2013 m. gruodžio 10 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 8), pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjos pažeistos teisės dėl su darbo apmokėjimo teisiniais santykiais susijusių piniginio pobūdžio reikalavimų galėtų būti ginamos nuo 2010 m. gruodžio 10 d. Todėl šiuo atveju iš dalies sutiktina su pareiškėjos apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad pareiškėja yra praleidusi ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. iki 2011 m. lapkričio mėn., netinkamai taikė senatį.
17. Kita vertus, minėta aplinkybė nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kadangi šiuo atveju priteisti pareiškėjai nurodytu ginčo laikotarpiu, kuriam teismas nepagrįstai taikė senatį, t. y. nuo 2010 m. gruodžio 10 d. iki 2011 m. lapkričio mėn., susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką, taip pat nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo, nes pareiškėjos praradimai dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas dėl likusio laikotarpio (nuo 2011 m. gruodžio mėn. iki 2012 m. kovo 31 d.), turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą (Grąžinimo įstatymą). Taigi, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą ir dėl 2010 m. gruodžio 10 d. - 2011 m. lapkričio 31 d. laikotarpiu susidarius darbo užmokesčio nepriemokos, tik nurodydamas klaidingą pagrindą.
18. Šiame kontekste akcentuotina, kad pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, jog jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, ir šiuo aspektu nepateikia jokių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų. Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pačios pareiškėjos apeliaciniame skunde apibrėžtas ginčo ribas, pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams dėl minėtos pareiškėjos iš esmės neginčijamos teismo išvados ir plačiau šiuo klausimu nebepasisako. Juolab, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, jame atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl konstatuotina, kad priimtas sprendimas yra motyvuotas, atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.
19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ABTĮ nuostatas dėl sustabdytos bylos nagrinėjimo atnaujinimo ir nepagrįstai į atskirą bylą išskyrė pareiškėjos 2016 m. gegužės 31 d. prašymo reikalavimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 21 d. nutartimi (b. l. 34), išnykus pagrindui, dėl kurio buvo sustabdyta byla, atnaujino šią administracinę bylą, nepažeisdamas ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių bylų nagrinėjimo atnaujinimą. Tuo tarpu pareiškėjos 2016 m. gegužės 31 d. prašymo reikalavimus dėl pagal Grąžinimo įstatymą negrąžinamos darbo užmokesčio dalies ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo Panevėžio apygardos administracinis teismas, vadovaudamasis ABTĮ nuostatomis, vertino kaip naujus reikalavimus (naują skundą), todėl įsiteisėjusia 2016 m. birželio 23 d. nutartimi (b. l. 32–33) juos išskyrė į atskirą bylą, kuri, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų, buvo išnagrinėta Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-1383-279/2016), kurį pareiškėja šiuo metu yra apskundusi apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
20. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui iš esmės pateikus naują reikalavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus, kurie iš esmės yra naujas skundas, neatsiejamai nesusijęs su jau pateiktu skundu (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-280/2011). Nauji skundo reikalavimai teismų praktikoje negali būti pripažįstami skundo tikslinimu ABTĮ 52 straipsnio (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) prasme (žr., pvz., LVAT 2009 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-333/2009).
21. Taigi, minėtos byloje nustatytos aplinkybės ir apeliaciniame skunde pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju netinkamai taikė materialiosios ar proceso teisės normas.
22. Apibendrindama pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti skundą iš esmės yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką. Dėl šių priežasčių apeliacinis skundas nepripažįstamas pagrįstu, todėl atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos K. B. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Dirvonas

              Ramūnas Gadliauskas

              Ričardas Piličiauskas