Civilinė
byla Nr. 3K-3-248/2011
Teisminio proceso Nr. 2-02-3-11994-2009-2
Procesinio sprendimo kategorijos:
30.6; 114.11 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. gegužės 17 d
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,
susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno (pranešėjas), Antano Simniškio ir Janinos
Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),
rašytinio
proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. B.
kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje
byloje pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl
teisės privatizuoti butą pripažinimo; tretieji asmenys – G. B., J. B.
Teisėjų kolegija
n u s t a t
ė : I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas
dėl nuomininko teisės privatizuoti savivaldybei priklausantį butą lengvatinėmis
sąlygomis pagal Butų privatizavimo įstatymą.
2008 m.
lapkričio 28 d. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti
jam teisę privatizuoti butą, esantį Vilniuje, duomenis neskelbtini,
pagal Butų privatizavimo įstatymą.
Jis nurodė,
kad 1970 m. jam buvo išduotas orderis apsigyventi bute. 1992 m. jis padavė Vilniaus
miesto valdybos sekretoriatui prašymą privatizuoti šį butą. 1996 m. balandžio 15
d. UAB „Lazdynų būstas“ pasiūlė jam sudaryti šio buto nuomos sutartį. Sutartį jis
pasirašė su pastaba, kad neturėtų būti buto nuomininkas ir prašo patenkinti jo
prašymą privatizuoti šį butą. 1997-1999 m. jis sirgo sunkia liga, todėl negalėjo
pasiteirauti, ar yra atlikti kokie nors veiksmai pagal jo prašymą. 2001 m.
vasario 20 d. UAB „Lazdynų būstas“ pateikė jam naują šio buto nuomos sutartį,
taip pat jam buvo išaiškinta, kad butų privatizavimas baigėsi. Dėl verslo
reikalų ir sunkios ligos jis neturėjo galimybės kreiptis į Vilniaus miesto
savivaldybę ir išsiaiškinti, kur dingo jo 1992 m. paduotas prašymas. Tai jis
padarė 2006 m. birželio 7 d., tačiau tik 2007 m. kovo 8 d. gavo atsakymą,
kuris buvo nekonkretus. 2008 m. vasario 12 d. jis kreipėsi į Lazdynų seniūną
ir jam buvo duotas išsamus paaiškinimas dėl sąlygų, kurioms esant galima privatizuoti
butą. Ieškovas teigia, kad jis įstatymo nustatytu terminu padavė prašymą privatizuoti
butą, privatizavimo byla nebuvo užvesta nė dėl jo kaltės, todėl jam turi būti
pripažinta teisė privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų privatizavimo įstatymą.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus
miesto 2-asis apylinkės teismas 2010 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas,
ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas
neįrodė, jog Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu jis ar jo šeimos nariai
šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į atitinkamą valstybės instituciją
su prašymu privatizuoti butą. Teismas konstatavo, kad ieškovas ar jo šeimos
nariai neišreiškė savo valios įsigyti nuosavybėn nuomojamą butą ir privatizavimo
proceso nepradėjo. Teismas nenustatė, kad buto privatizavimas neįvyko dėl
valstybės institucijų kaltės ar jų pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Teismas
nurodė, kad ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2008 m., o Butų
privatizavimo įstatymas neteko galios nuo 1998 m. liepos 1 d. Teismas
konstatavo, kad, pasibaigus šio įstatymo galiojimo terminui, pasibaigė ir
galimybė jame nustatytomis sąlygomis įgyti teisę privatizuoti butą, jeigu ji
nebuvo įgyta įstatymo galiojimo metu.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų
kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 1 d.
nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų
kolegija sutiko su teismo išvada, kad ieškovas neįgijo subjektinės
teisės privatizuoti ginčo butą. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius
įrodymus, sprendė, kad labiau tikėtina yra ta aplinkybė, jog ieškovas tik 2007
m. ėmė rūpintis buto privatizavimo reikalais. Dėl ieškovo argumento, kad
byloje liko neišnagrinėta aplinkybė dėl ginčo buto priklausymo Vilniaus miesto
savivaldybei, teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas nei bylos nagrinėjimo
pirmosios instancijos metu, nei apeliaciniame skunde nenurodė, jog ginčo butas
buvo kurios nors kitos įmonės, įstaigos ar organizacijos kurios administracijai
jis buvo pateikęs prašymą privatizuoti butą, balanse. Teisėjų kolegija
pažymėjo, kad pagal viešojo registro duomenys iki 1995 m. gruodžio 14 d., kai
butas buvo teisiškai įregistruotas Vilniaus energetikos ir namų ūkio skyriaus
vardu (šios institucijos teisų perėmėjas yra atsakovas), jo teisinė
registracija kitų asmenų vardu nebuvo atlikta. Teisėjų kolegija taip pat nurodė,
kad Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje nebuvo nustatyta jokios išlygos
(išimties), jog sutuoktiniai neprivalo sudaryti susitarimo dėl buto
privatizavimo. Ieškovas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-205/2009, išaiškinimais, nes išnagrinėtos
ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės skiriasi.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu
skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį,
priimti naują sprendimą – pripažinti jam teisę privatizuoti butą, esantį
Vilniuje, duomenis neskelbtini, pagal Butų privatizavimo įstatymą. Kasacinis
skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl
materialiosios teisės normų netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai susiaurino bylos nagrinėjimo ribas ir neatskleidė byloje
nagrinėjamų teisinių santykių esmės. Kasatoriaus nuomone, yra neteisinga,
sprendžiant klausimą dėl asmens teisės privatizuoti nuomojamą butą, apsiriboti
vien Butų privatizavimo įstatymo normų taikymu. Valstybinio turto pirminio
privatizavimo įstatymo 12 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės
vienkartinės išmokos skiriamos visiems Lietuvos Respublikos piliečiams. Šio
įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad per privatizavimo
laikotarpį nepanaudotos valstybės vienkartinės išmokos keičiamos valstybės
(vietos savivaldos) obligacijomis, kurias obligacijos terminui pasibaigus ar
obligacijos savininko reikalavimu privaloma išpirkti. Asmens nuomojamas butas
buvo privatizavimo objektas. Asmuo turėjo teisę butą privatizuoti realizuojant
valstybės vienkartines išmokas, taip gaunant jam priskirtą valstybės turto dalį
pagal Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą. Tais atvejais, kai
asmuo neišnaudojo valstybės vienkartinių išmokų, teisė privatizuoti butą,
nustatyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12
straipsnio 1 dalies 2 punkte, turėtų būti atkuriama nepriklausomai nuo to, ar
išpildytos visos formalios sąlygos, įtvirtintos Butų privatizavimo įstatyme.
Taip būtų įgyvendinta konstitucinė nuostata dėl nuosavybės neliečiamumo. Įstatyme
„Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“
nustatyta, kad, pasibaigus Vyriausybės nustatytam terminui dėl tikslinių
kompensacijų panaudojimo privatizavimo objektams įsigyti, gyventojų
nepanaudotos vienkartinės išmokos deponuojamos jų asmeninėse investicinėse
sąskaitose ir gali būti panaudojamos tik (vienas iš būdų) perkant nuomojamas
gyvenamąsias patalpas. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, kad įstatymų ir
Vyriausybės nutarimų nustatyta tvarka ir terminais gyventojų asmeninėse
sąskaitose deponuotos valstybės vienkartinės išmokos netenka galios, taip pat
jos nekeičiamos į bet kurias valstybės (savivaldybės) obligacijas. Valstybės
vienkartinės išmokos kiekvieną Lietuvos Respublikos pilietį siejo su tam tikra
valstybės turto dalimi. Šios išmokos yra nuosavybės objektas. Teismams
atsisakius pripažinti kasatoriui teisę privatizuoti nuomojamą butą pagal Butų
privatizavimo įstatymą, pažeidžiamas konstitucinis nuosavybės apsaugos
principas, įvyksta nuosavybės nusavinimas. Kad tokio pažeidimo nebūtų, asmuo,
nuomos pagrindu naudojantis butą ir turintis nepanaudotų valstybės vienkartinių
išmokų ar kitų tikslinių kompensacijų, turi būti ginamas, pripažįstant jam
privatizavimo teisę pagal Butų privatizavimo įstatymą. Atsisakius pripažinti
tokią teisę, turi būti kreipiamasi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą
dėl išaiškinimo, ar įstatymo „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų
tikslinių kompensacijų panaudojimo“ 3 straipsnis neprieštarauja Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.
2. Dėl
proceso teisės normų pažeidimo (CPK 185 straipsnis). Teismai nepagrįstai
netyrė aplinkybės, ar ginčo butas priklausė valstybiniam ar visuomeniniam butų
fondui. Byloje yra Vilniaus miesto Vykdomojo komiteto sprendimas skirti
kasatoriui butą Plastmasinių dirbinių gamyklos limito sąskaita. Neištyrus šios
svarbios aplinkybės, nebuvo galima objektyviai nuspręsti, ar 1992 m. kasatorius
nepateikė prašymo ir šeimos narių susitarimo dėl buto privatizavimo. Jei butas
nepriklausė savivaldybei, tai savivaldybei pateiktas prašymas turėjo būti
persiųstas gamyklai. Nebūdamas ginčo buto savininkas, kasatorius neturėjo
galimybės surinkti įrodymų dėl buto statuso, o teismai apsiribojo formaliu
viešojo registro duomenų užklausimu. Teismai taip pat nepagrįstai atmetė jo
sūnaus R. B. paaiškinimą, kad jis buvo pasirašęs su tėvais
susitarimą dėl buto privatizavimo, neatsižvelgė į kasatoriaus parašytą pastabą ginčo
buto nuomos sutartyje. Kasatoriaus nuomone, jei teismai būtų objektyviai ištyrę
ir įvertinę įrodymus, tai padarytų vienareikšmišką išvadą, kad kasatorius buvo
pateikęs prašymą privatizuoti butą.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo
apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, skundą atmesti. Jame
nurodoma, kad:
1. Kasatorius
nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde negynė savo interesų remdamasis
Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu ir įstatymu „Dėl valstybės
vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“. Dėl to
nepagrįstas jo teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas susiaurino bylos
nagrinėjimo ribas. Be to, šie įstatymai nepatvirtina ieškinio pagrįstumo. Valstybinio
turto pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis
įstatymas reglamentuoja pramonės, statybos,
transporto, energetikos, prekybos, buitinio gyventojų aptarnavimo, visuomeninio
maitinimo įmonių, taip pat komercinių kultūros, švietimo, farmacijos, gydymo ir
reabilitacijos įstaigų bei kito valstybinio turto pirminį privatizavimą. To
paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad valstybinio ir visuomeninio butų
fondo butų privatizavimo tvarką ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos
įstatymai. Toks įstatymas ir yra Butų privatizavimo įstatymas. Įstatymo „Dėl valstybės vienkartinių išmokų bei kitų
tikslinių kompensacijų panaudojimo“ 2 dalyje nustatyta, kad asmeninėse investicinėse sąskaitose deponuotomis valstybės
vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis gali būti
atsiskaitoma perkant tik nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Lietuvos
Respublikos Butų privatizavimo įstatymą. Kasatorius visiškai nepagrįstai
teigia, kad, teismams atsisakius tenkinti ieškinį, pažeidžiamas konstitucinis
nuosavybės apsaugos principas, įvyksta nuosavybės nusavinimas. Kasatoriui ginčo
butas nuosavybės teise niekada nepriklausė, todėl jis nepagrįstai remiasi
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniu. Byloje
esminis ginčo klausimas buvo tai, ar kasatorius tinkamai įvykdė Butų
privatizavimo įstatyme nustatytas sąlygas, o ne tai, ar jis apskritai buvo
privatizavimo teisės subjektas, todėl nėra jokio pagrindo kreiptis į
Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl išaiškinimo, ar Valstybės
vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo įstatymo 3
straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui.
2. Teismų
nustatytos faktinės aplinkybės, kad kasatorius nepateikė savivaldybei prašymo
privatizuoti ginčo butą ir nebuvo sudarytas šeimos narių susitarimas dėl jo privatizavimo,
nėra kasacijos dalykas.
3. Nepagrįsti
skundo argumentai, kad teismai apribojo kasatoriaus teisę rinkti įrodymus dėl
ginčo buto priklausymo valstybiniam ar visuomeniniam butų fondui. Šalys turi
įrodyti aplinkybes, kutriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus.
Ieškinį kasatorius pareiškė Vilniaus miesto savivaldybei, vadinasi, turėjo
pakankamai įrodymų, leidžiančių jam manyti, kad ginčo santykiai jį sieja būtent
su savivaldybe. Kasatorius, remdamasis proceso rungimosi principu, manydamas,
kad ginčo butas iki 1995 m. priklausė ne valstybei, o gamyklai, turėjo galimybę
pats surinkti įrodymus, kreipdamasis į archyvus, gamyklos teisių perėmėjus ir
pan. arba prašyti teismų tokius įrodymus išreikalauti, tačiau to nepadarė.
Kadangi jis neįrodinėjo aplinkybės, kad ginčo butas priklausė gamyklai, o tik
iškėlė tokią hipotezę, tai teismai, vadovaudamiesi dispozityvumo principu,
negalėjo išplėsti bylos nagrinėjimo ribų, kurias kasatorius pats nustatė
ieškinyje. Atsakovo nuomone, byloje esantys duomenys leidžia spręsti, kad ginčo
butas nepriklausė įmonėms, įstaigoms ar organizacijoms, o pagal įstatymą buvo
priskirtas savivaldybės nuosavybėn.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
Dėl teisės
privatizuoti savivaldybės (valstybės) gyvenamąją patalpą lengvatinėmis
sąlygomis pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui
Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas
(su išimtimis) galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos Seimo 1997
m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Pagal kasacinio teismo suformuotą
praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo
pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi
būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje
byloje. J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d.
nutartis, priimta civilinėje byloje S. .P.
v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba bylos Nr. 3K-3-189/2006, kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs
gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu
atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką. Teismo pareiga sprendžiant šalių ginčus dėl
gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne
formaliai, bet turint omenyje butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį
tikslą – suteikti nuomininkams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti
teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias
patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes,
taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr.
3K-3-192/2008).
Pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, galimybė
teismine tvarka įgyvendinti šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas
ir pradėtas įgyvendinti asmenų privatizavimo teises nustatyta Valstybės paramos
būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti)
įstatyme. Šio įstatymo 12 straipsnyje reglamentuojamas savivaldybės (valstybės)
gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis. Jame nustatyta, kad savivaldybės
(valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos,
kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų
privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m.
liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja
nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų
nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą (Įstatymo 12
straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kasacinis teismas, aiškindamas Valstybės paramos
būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti)
įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, yra nurodęs, kad šios teisės normos
paskirtis – sudaryti galimybę Butų privatizavimo įstatymo pagrindu pradėtas ir
nebaigtas butų privatizavimo procedūras užbaigti Butų privatavimo įstatymui
nustojus galioti. Pagal šią teisės normą teismine tvarka galima apginti tik
Butų privatizavimo įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų
subjektines teises, kurios buvo pažeistos. Ši teisės norma taikytina tokiais
atvejais, kai, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui, ginčas dėl įgytos
teisės privatizuoti butą pažeidimo teisme išspręstas ir priimto teismo
sprendimo pagrindu ginčo butas turi būti privatizuotas (parduotas) arba kai
nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui ginčas dėl įgytos teisės
privatizuoti butą pažeidimo teisme dar neišspręstas ir jį išsprendus priimto
teismo sprendimo pagrindu ginčo butą reikėtų privatizuoti (parduoti) (Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 16 d. nutartis,
priimta civilinėje byloje A. T. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos
Nr. 3K-3-98/2002; 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L.
v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2002; kt.).
Kasatorius teigia,
kad, sprendžiant klausimą dėl asmens teisės privatizuoti nuomojamą gyvenamąją
patalpą, kurios jis neprivatizavo galiojant Butų privatizavimo įstatymui, negalima
apsiriboti vien Butų privatizavimo įstatymo normų taikymu, turi būti atsižvelgiama
į kitas privatizavimo procesą reglamentavusias teisės normas, t. y. į Valstybinio
turto pirminio privatizavimo įstatymo ir įstatymo „Dėl valstybės vienkartinių
išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“ normas. Kasatoriaus
nuomone, jeigu asmuo nepanaudojo valstybės vienkartinių išmokų, teisė
privatizuoti butą, nustatyta Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir
daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies
2 punkte, turėtų būti ginama nepriklausomai nuo to, ar asmens veiksmai ir
aplinkybės atitinka visas formalias sąlygas, kurios yra įtvirtintos Butų
privatizavimo įstatyme.
Valstybinio turto
pirminio privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis
įstatymas reglamentuoja pramonės, statybos,
transporto, energetikos, prekybos, buitinio gyventojų aptarnavimo, visuomeninio
maitinimo įmonių, taip pat komercinių kultūros, švietimo, farmacijos, gydymo ir
reabilitacijos įstaigų bei kito valstybinio turto pirminį privatizavimą; 2
dalyje – kad valstybinio ir visuomeninio butų fondo butų privatizavimo tvarką
ir sąlygas nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Įstatymo „Dėl valstybės
vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų panaudojimo“ 2 dalyje
nustatyta, kad asmeninėse investicinėse sąskaitose
deponuotomis valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis
kompensacijomis gali būti atsiskaitoma perkant tik nuomojamas gyvenamąsias
patalpas pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą. Taigi nurodyti
įstatymai nereglamentavo valstybinio ir
visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarkos ir sąlygų. Teisėjų
kolegija pažymi, kad asmens teisė privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis nebuvo
susijusi vien tik su valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių
kompensacijų panaudojimu, nes tokia teisė jam galėjo būti pripažinta ir tuo
atveju, kai tokių išmokų jis neturėjo. Valstybinio ir
visuomeninio butų fondo privatizavimo tvarką ir sąlygas reglamentavo specialusis teisės aktas – Butų privatizavimo įstatymas. Dėl
to, sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti savivaldybės (valstybės) gyvenamąsias
patalpas lengvatinėmis sąlygomis pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar
išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12
straipsnio 1 dalies 2 punktą, taikytinos Butų privatizavimo įstatymo normos.
Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl asmens teisės privatizuoti butą
pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme
įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam
įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4
straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti
privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3)
ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia
teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo
pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo
(pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4
d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. L.. v. Vilniaus miesto
savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta
civilinėje byloje E. K. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr.
3K-3-261/2006; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V.
Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-548/2009; kt.).
Teisėjų
kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas,
neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir
nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių ir pagal jas patikrina, ar
yra tinkamai taikomi ir aiškinami įstatymai.
Nagrinėjamoje
byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Butų privatizavimo įstatymo
galiojimo metu kasatorius neatliko šiame įstatyme nustatytų būtinų veiksmų
(nepadavė privatizavimo klausimą sprendusiai valstybės institucijai prašymo
privatizuoti ginčo butą, taip pat notarinio tvarka patvirtinto šeimos narių
susitarimo, kieno vardu bus privatizuojamas butas), o buto privatizavimo
reikalais jis pradėjo rūpintis tik 2007 m., todėl padarė išvadą, kad kasatorius
neįgijo teisės privatizuoti ginčo butą, atitinkamai ši jo teisė nebuvo pažeista
ir negali būti ginama. Teisėjų kolegija sutinka su šia apeliacinės instancijos
teismo išvada ir konstatuoja, kad, byloje nenustačius Butų privatizavimo
įstatyme įtvirtintų visų būtinų privatizavimo sąlygų, apeliacinės instancijos teismas
pagrįstai netaikė Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir
daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies
2 punkto normos ir ieškinį atmetė.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Minėta, kad kasacinis teismas nagrinėja tik teisės
klausimus; pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės
aplinkybės nėra kasacijos dalykas; kasacinis teismas tik patikrina, ar žemesnės
instancijos teismas, nustatydamas tam tikrus bylos faktus, nepažeidė
įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų (CPK 353
straipsnio 1 dalis). Kasacinio skundo argumentai dėl CPK 185 straipsnio
pažeidimo grindžiami tuo, kad, kasatoriaus teigimu, teismai neobjektyviai
ištyrė ir įvertino įrodymus, todėl nepagrįstai sprendė, jog kasatorius Butų
privatizavimo įstatymo galiojimo metu nepadavė prašymo privatizuoti ginčo butą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentais dėl įrodinėjimo
ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo iš esmės keliami fakto klausimai, kurie
nėra kasacijos dalykas, todėl dėl šių argumentų teisėjų kolegija nepasisako ir
atmeta juos kaip neatitinkančius kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnis, 347
straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus išaiškinimus ir motyvus,
konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios
teisės normas, reglamentuojančias butų privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis, nepažeidė
įrodymų įvertinimo taisyklių ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos
teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis
paliekama nepakeista (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai). Netenkinus
kasacinio skundo, iš kasatoriaus valstybei priteisiamos išlaidos, susijusios su
procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalie 3
punktas).
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 1
d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo
V. B. į valstybės biudžetą 39,05 Lt (trisdešimt devynis litus 5 ct) išlaidų,
susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
Teisėjai
Algis Norkūnas
Antanas Simniškis
Janina Stripeikienė