Civilinė byla Nr. e2A-1993-392/2015

(Teisminio proceso Nr. 2-68-3-06380-2014-3)

              Procesinio sprendimo kategorija: 30.12.2.; 116.8.;

121.14.; 121.18.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2015 m. balandžio 2 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Virginijaus Kairevičiaus, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Danutės Kutrienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13340-933/2014 pagal ieškovo UAB „Promano LIT“ ieškinį atsakovams J. J. ir R. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų; išvadą teikianti institucija: Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

nustatė:

Ieškovas UAB „Promano LIT“ kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, prašydamas iškeldinti atsakovus J. J., R. P. bei nepilnamečius vaikus T. H. R., S. B. R., I. P. ir V. J. P. iš buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, bei priteisti ieškovui iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013-12-31 iš varžytynių įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. 112,44 kv. m bendro ploto butą su automobilių stovėjimo aikštele, pažymėta G-1 (2/32 iš 929,24 kv. m), t. y. 58,06 kv. m automobilių stovėjimo vietos Nr. 12, 13, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). Atsakovai J. J. bei R. P. kartu su nepilnamečiais vaikais T. H. R., S. B. R., I. P. ir V. J. P., be ieškovo leidimo faktiškai gyvendami ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute ir nereaguodami į prašymus išsikraustyti, varžo ieškovo, kaip turto savininko, teises bei teisėtus interesus. Atsakovai ieškovui nemoka jokio nuomos mokesčio, todėl ieškovas dėl neteisėto atsakovų elgesio patiria nuostolius. Ieškovas savo negali savo turtu naudotis savo nuožiūra, t. y. negali turto išnuomoti, parduoti ar kitaip įgyvendinti nuosavybės teisių. Nepilnamečių vaikų T. H. R., S. B. R., I. P. ir V. J. P. teisę į gyvenamąjį būstą privalo užtikrinti jų tėvai, o ne ieškovas. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko gynimo principams. Ieškovo žiniomis, atsakovai nesikreipė į savivaldybę dėl socialinio būsto suteikimo, neišsinuomojo kitos gyvenamosios patalpos bei nesiėmė kitų priemonių, jog susirastų kitą gyvenamąjį plotą. Teisės aktai ieškovui, kaip privačiam juridiniam asmeniui, nenustato pareigos ginti viešąjį interesą ir suteikti gyvenamąją vietą jos neturintiems asmenims.

Atsakovė J. J. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovės teigimu, ieškovas buto, esančio (duomenys neskelbtini), dar nėra galutinai įsigijęs. Nors jis ir yra įregistruotas šio buto savininku, tačiau dėl šio turto įsigijimo teisėtumo ir pagrįstumo nėra pasibaigęs teisminis procesas. Civilinėje byloje Nr. 2-10596-391/2014 Vilniaus apygardos teismui yra paduotas atskirasis skundas, kuriuo prašoma 2013-11-27 - 2013-12-04 vykusias varžytynes pripažinti neteisėtomis ir todėl neįvykusiomis bei panaikinti 2013-12-31 turto pardavimo iš varžytynių aktą. Atskirąjį skundą patenkinus, ieškovas neturėtų teisinio pagrindo reikalauti iškeldinti atsakovus su nepilnamečiais vaikais iš buto. Atsakovė nurodė, kad šis butas yra vienintelė ir paskutinė keturių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 str. numatyta, kad vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės ir vietos savivaldos institucijos. Kadangi įstatymas numato pareigą ne tik tėvams, bet ir valstybės bei vietos savivaldos institucijoms užtikrinti vaiko teisę į tinkamas gyvenimo sąlygas, į kurias įeina ir tinkamos gyventi patalpos užtikrinimas, tai iškeldinimo iš paskutinės gyvenamosios patalpos klausimas turėtų būti sprendžiamas kompleksiškai su kitos gyvenamosios patalpos suteikimu, o klausimą dėl kitos gyvenamosios patalpos suteikimo, dar prieš iškeldinant iš paskutinės gyvenamosios patalpos, privalo išspręsti šią pareigą turintys asmenys ir/ar institucijos. Atsakovė neturi jokių objektyvių galimybių perkelti nepilnamečius vaikus į kitą gyvenamąją patalpą, kadangi visas jos turtas buvo parduotas iš varžytynių. Be to, dar yra likusi didelė skola Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui, kurią bankas ir toliau išieško iš atsakovės pajamų, todėl pareiga užtikrinti kitą gyvenamąją patalpą nepilnamečiams vaikams tenka valstybės ir vietos savivaldos institucijoms. Kol nepilnamečiams vaikams nėra užtikrinta nauja gyvenamoji patalpa, iš paskutinės gyvenamosios patalpos jų negalima iškeldinti.

Atsakovas R. P. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

Išvadą teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius išvadoje nurodė, kad teisinio pagrindo prieštarauti ieškiniui neturi. Pažymėjo, jog Institucijos atstovė lankėsi ieškinyje nurodytu atsakovų gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini), tačiau buto durų niekas neatidarė. Atsakovams buvo paliktas kvietimas susisiekti, į kurį nebuvo atsiliepta. Taigi dėl objektyvių priežasčių atsakovų gyvenimo sąlygų Skyrius ištirti negalėjo. Išvadą teikianti institucija pažymėjo, kad neturi duomenų apie tai, jog nepilnamečių tėvai netinkamai vykdytų tėvo (motinos) pareigas, šeima nėra įtraukta į Vilniaus miesto socialinės rizikos šeimų, auginančių nepilnamečius vaikus, apskaitą bei socialinių įgūdžių stokojančių šeimų, auginančių vaikus, sąrašą.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: 1) iškeldino atsakovus J. J. ir R. P. bei nepilnamečius vaikus T. H. R., S. B. R., I. P. ir V. J. P. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), su jiems priklausančiais asmeniniais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos; 2) priteisė ieškovui UAB „Promano LIT“ iš atsakovės J. J. 666,86 Lt ir iš atsakovo R. P. 666,87 Lt bylinėjimosi išlaidas; 3) priteisė į valstybės biudžetą iš atsakovų J. J. ir R. P. lygiomis dalimis 54,18 Lt bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 27,09 Lt iš kiekvieno atsakovo; 4) atsakovės J. J. prašymą atidėti teismo sprendimo įvykdymą patenkino iš dalies - teismo sprendimo įvykdymą atidėjo 60 dienų nuo jo įsiteisėjimo dienos. Remdamasis kasacinio teismo praktika, teismas pažymėjo, kad ieškovas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti du dalykus: 1) kad jis yra turto savininkas, ir 2) kad jo teisės yra pažeistos. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo, 2013-12-31 Turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 13 8 2013 12 31 2503/10 teismas nustatė, kad UAB „Promano LIT“ yra buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), teisėtas savininkas. Be to, pagal CK 4.262 str., viešo registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka. Varžytynių, iš kurių ieškovui buvo parduotas nurodytas butas, bei jų akto teisėtumas buvo įvertintas teismine tvarka (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-10596-391/2014 bei Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2S-1254-653/2014). Aplinkybę, kad atsakovai gyvena ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), patvirtina šalių procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės, teismo posėdžio metu šalių atstovų pateikti paaiškinimai. Be to, adresu (duomenys neskelbtini), yra deklaruota atsakovų ir jų nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta. Atsakovai šių aplinkybių neginčijo, teismui įrodymų, patvirtinančių, kad jie turi teisę naudotis ieškovo nuosavybe, nepateikė (CPK 178 str., 185 str.). Jau nuo 2013-12-31 jiems turėjo būti žinoma, kad nekilnojamuoju turtu naudojasi be teisinio pagrindu. Teismas nustatęs, kad tarp šalių nėra susiklosčiusių nuomos ar kitų sutartinių santykių dėl naudojimosi ginčo butu, padarė išvadą, jog atsakovai ieškovui nuosavybės teise priklausančiu butu naudojasi be teisinio pagrindo ir tokiu būdu pažeidžia ieškovo nuosavybės teises, kadangi ieškovas savo turtu negali naudotis savo nuožiūra. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, kad egzistuoja abi negatorinio ieškinio sąlygos, todėl ieškovas turi teisę reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu, taip pat prašyti iškeldinti atsakovus bei jų nepilnamečius vaikus iš jam priklausančio buto (CK 4.37 str., 4.98 str.). Remdamasis kasacinio teismo praktika bei Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 str., teismas pažymėjo, jog nacionalinė teisė, numatanti vaiko teisių apsaugą, neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, kurio patalpoje gyvena vaikas, apriboti savo nuosavybės teises. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad varžytynės, iš kurių ieškovas UAB „Promano LIT“ įsigijo atsakovei J. J. priklausiusį butą, įvyko dar 2013-12-04, Turto pardavimo iš varžytynių aktas surašytas 2013-12-31, atsakovės skundai dėl varžytynių ir jų akto teisėtumo buvo atmesti 2014-03-05 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartimi ir 2014-09-10 Vilniaus apygardos teismo nutartimi, tačiau duomenų, patvirtinančių, kad per visą tą laikotarpį atsakovai būtų ėmęsi veiksmų, siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą, teismui nepateikta (CPK 178 str., 185 str.). Atsakovė nepateikė 2014-06-25 jos prašymo įrašyti į sąrašą socialinio būsto nuomai, kuris, kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovės atstovas, buvo atmestas, išnagrinėjimo rezultato. Be to, atsakovai neatsiliepė į 2014-03-05 pašto dėžutėje Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio vyriausiosios inspektorės paliktą kvietimą su prašymu paskambinti arba atvykti pokalbiui į seniūniją. Teismas pažymėjo, kad valstybės ir savivaldybės institucijoms pareiga pasirūpinti nepilnamečiais vaikais, apgyvendinant juos globos institucijose, kol tėvai bus pajėgūs užtikrinti jiems gyvenamąjį būstą, tenka tik tada, kai iškeldinimo atveju tėvai neturi galimybės nepilnamečiams vaikams suteikti kito gyvenamojo būsto. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovai būtų kreipęsi į valstybės institucijas, kurios rūpinasi vaikų teisėmis, ir/ar ėmęsi kitų priemonių užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą. Savo ir vaikų teisių įgyvendinimu atsakovai turi rūpintis patys, o ne perkelti šią pareigą ieškovui. Taigi, darytina išvada, kad atsakovai, siekiant įgyvendinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą, buvo pasyvūs. Remdamasis CPK 7 str. 1 d., 284 str. 1 d. bei teismų praktika, teismas pažymėjo, kad klausimo dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo sprendimas turi būti grindžiamas ginčo šalių interesų derinimo taisykle, taip pat dispozityvumo principo įgyvendinimu, paliekant teismui diskrecijos teisę kiekvienu atveju individualiai įvertinti teismo sprendimo atidėjimo būtinumą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymo atidėjimas yra vienas iš nepilnamečio vaiko teisės į būstą apsaugos būdų, taikomų teismų praktikoje. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovai jau ilgą laiką, t. y. nuo 2013-12-31, gyvena ieškovui nuosavybės teise priklausančiame bute. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovai iki šiol nesiėmė aktyvių priemonių užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą, į tai, kad šios bylos išnagrinėjimo dieną teismas neturėjo duomenų apie tai, kad būtų pasirūpinta kita iškeldinamų nepilnamečių vaikų gyvenamąja vieta, į kasacinio teismo praktiką, siekiant apsaugoti nepilnamečių vaikų interesą į gyvenamąją vietą, teismas nusprendė atsakovės prašymą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo patenkinti iš dalies, atidedant teismo sprendimo įvykdymą 60 dienų terminui. Teismo vertinimu, toks terminas yra pakankamas pasirūpinti nepilnamečių vaikų (laikina) gyvenamąja vieta, o teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ilgesniam, atsakovės prašomam vienerių metų terminui, paneigtų bylos šalių interesų pusiausvyrą.

Apeliaciniu skundu atsakovė J. J. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, nesant galimybės sprendimą panaikinti, atidėti jo įvykdymą vieneriems metams bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė vaikų teisių prioritetinės apsaugos principo. Teismas neįvertino faktinės aplinkybės, kad nepilnamečiai vaikai nebuvo įkeldinti į ieškovui priklausančią patalpą, o ieškovas įsigijo jų vienintelę nuolatinę gyvenamąją vietą. Pastarosios aplinkybės ieškovas negalėjo nežinoti. Būdamas atidus ir rūpestingas, ieškovas turėjo pareigą pasidomėti tuo, kad nepilnamečiai vaikai neturi jokios kitos gyvenamosios patalpos. Taigi, įsigydamas tokias patalpas, jis prisiėmė visą su tuo susijusią riziką. Teismas nepagrįstai nevertino aplinkybės, kad ieškovas varžytynėse buvo vienintelis pirkėjas. Todėl, akivaizdu, kad kiti potencialūs pirkėjai teisingai įvertino tokio pirkinio riziką ir pasekmes. Apeliantės nuomone, teismo išvada, kad įstatymas neįpareigoja bet kurios gyvenamosios patalpos savininko, kurio patalpoje gyvena vaikas, apriboti savo nuosavybės teises, yra nepagrįsta. Kadangi ieškovas buvo vienintelis patalpų pirkėjas ir pirko tokias patalpas, kuriose gyvena keturi nepilnamečiai vaikai, neturintys kur išsikeldinti, tai už jas sumokėjo gerokai mažiau nei yra jų rinkos kaina. Taigi ieškovas sąmoningai suvokė, jog perka patalpas su dėl nepilnamečių vaikų egzistuojančiais nuosavybės teisės apribojimais. Iš tokio pirkinio nepilnamečių vaikų bei valstybės sąskaita ieškovas tikėjosi gauti didelį pelną. Taigi tokius nesąžiningus ieškovo veiksmus teismas, taip pat gindamas ir viešąjį interesą, turėjo teisingai įvertinti ir ieškovo ieškinį atmesti. Teismo teiginiai, kad, jeigu iškeldinimo atveju tėvai neturės galimybių nepilnamečiams vaikams suteikti kito gyvenamojo būsto, jų apgyvendinimu tinkamai pasirūpins valstybės ir savivaldybės institucijos, yra nepagrįsti. Apeliantė su 2014-06-25 prašymu išnuomoti socialinį būstą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybei, tačiau Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, kuris turi pareigą dalyvauti sprendžiant klausimus, susijusius su gyvenamosios vietos neturinčių nepilnamečių vaikų apgyvendinimu, iki šiol ne tik neatliko jokių veiksmų, susijusių su nepilnamečių vaikų apgyvendinimu, bet apie nurodytą apeliantės prašymą, pateiktą tai pačiai institucijai, nė nežinojo. Ši aplinkybė patvirtina tai, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius negali ar nenori spręsti klausimų, susijusių su nepilnamečių vaikų, neturinčių gyvenamosios vietos, apgyvendinimu, ir tokio klausimo neišspręs ir ateityje. Apeliantė nurodė, kad teismas taip pat neįvertino aplinkybės, jog, ieškovas tvirtina, kad negali ginčo buto išnuomoti ir gauti pajamų, tačiau atsakovei išsinuomoti šį butą nesiūlo. Tokius tarpusavyje nesiderinančius ieškovo teiginius ir veiksmus teismas turėjo įvertinti sąžiningumo principo aspektu. Atsakovės teigimu, toks ginčo išsprendimas – ginčo buto išnuomojimas atsakovei - šiuo atveju būtų optimaliausias. Ieškovas iš atsakovės gautų pajamas iš buto nuomos, o atsakovė turėtų gyvenamąją patalpą, kurią su keturiais nepilnamečiais vaikais išsinuomoti labai sunku. Sprendimo įvykdymą teismas neteisingai ir nepagrįstai atidėjo tik 60 dienų terminui. Minimalaus ir protingo vienerių metų sprendimo įvykdymo atidėjimo termino buvo prašoma, įvertinus visas galimybes su keturiais nepilnamečiais vaikais išsinuomoti kitą gyvenamąją patalpą, ne tik juos išlaikyti, bet ir mokėti nemažą nuomos mokestį, kadangi reikalinga pakankamai didelė gyvenamoji patalpa, be to, ji turėtų būti mieste, kadangi vaikai lanko darželį/mokyklą bei būrelius. Todėl atsakovei būtina sukaupti pakankamai lėšų, kad galėtų išsinuomoti nepilnamečiams vaikams tinkamą gyvenamąją patalpą.              

Ieškovas UAB „Promano LIT“ atsiliepimu su apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pažymėjo, kad jis negali būti įpareigotas užtikrinti atsakovų nepilnamečiams vaikams gyvenamosios vietos vien tuo pagrindu, kad apeliantė to pageidauja. Neaišku, kokių teisės aktų pagrindu apeliantė teigia, kad ieškovas turtą įsigijo su apribojimais, nes turto įsigijimu iš varžytynių ieškovo įgyta nuosavybės teisė yra be jokių apribojimų, nepriklausomai nuo to, ar buvęs savininkas turi, ar neturi nepilnamečių vaikų. Ieškovo teigimu, apeliacinio skundo argumentai, susiję su apeliantės paskutine gyvenamąją vieta, atmestini, kadangi CPK 663 str., numatantis išieškojimo iš fizinių asmenų turto apribojimus, netaikomas, išieškant iš įkeisto turto (CPK 663 str. 5 d.). Taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir šiuo atveju teisiškai nereikšmingi visi apeliantės argumentai, susiję su varžytynėmis, kadangi J. J. skundai dėl varžytynes vykdžiusio antstolio I. G. veiksmų Vilniaus miesto apylinkės teismo (c. b. Nr. 2-10596-391/2014) ir Vilniaus apygardos teismo (c. b. Nr. 2S-1254-653/2014) buvo atmesti. Atsakovė argumentais dėl varžytynių neteisėtumo siekia pateisinti neteisėtą naudojimąsi ieškovo nuosavybe, piktnaudžiavimą nepilnamečių vaikų turėjimo faktu, ir tai parodo jos nesąžiningumą ieškovo atžvilgiu. Turto įsigijimas iš varžytynių yra teisėtas nuosavybės teisės įgijimo būdas, ir jis nereiškia turto savininko teisių apribojimo, todėl apeliantės argumentai, kuriais ji siekia susiaurinti nuosavybės teises vien tuo pagrindu, kad turtas įgytas varžytynių būdu, nepagrįsti. Apeliacinio skundo argumentai, jog ieškovas neva prisiėmė riziką, kad apeliantė su savo nepilnamečiais vaikais ieškovo nuosavybėje gyvens neribotą laiką, atmestini kaip nepagrįsti. J. J. nuosavybės teisių į turtą nebeturi nuo turto pardavimo iš varžytynių momento, todėl ji neturi jokio teisinio pagrindo naudotis jai nepriklausančiu turtu. Apeliantė ignoruoja savo pareigą nepilnamečiams vaikams užtikrinti gyvenamąjį būstą. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko gynimo principams. Aplinkybė, kad atsakovė nesureagavo į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus Pagalbos vaikui organizavimo poskyrio vyriausiosios inspektorės 2014-03-05 pašto dėžutėje paliktą kvietimą su prašymu paskambinti arba atvykti pokalbiui į seniūniją, patvirtina, jog apeliantė nesiima jokių aktyvių veiksmų, kad užtikrintų savo vaikams gyvenamąjį plotą, šią pareigą perkeldama kitiems asmenims. Neigiamos pasekmės dėl to, jog atsakovei nepavyko išlaikyti būsto, ir jis buvo parduotas iš varžytynių, neturi būti perkeliamos ieškovui. Pastarasis neturi ir neturėjo pareigos pasiūlyti apeliantei turtą išsinuomoti (CK 4.37 str. 1 d.), todėl atsakovės pozicija, kad ieškovas (net ir nesant jos iniciatyvos) privalėjo turtą jai išnuomoti, yra neteisėta ir nepagrįsta. Ieškovo nuomone, apeliantės delsimas atlaisvinti ieškovo nuosavybę laikytinas piktnaudžiavimu savo teise ir negali būti ginamas įstatymo (CK 1.137 str. 3 d., 5 d.). Apeliantės prašymas sprendimo įvykdymą atidėti net vieneriems metams atmestinas. Pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytas jo įvykdymo 60 dienų terminas yra protingas bei apeliantės atžvilgiu sąžiningas, ypač įvertinus aplinkybę, jog J. J. nuo 2013-12-31, kai prarado nuosavybę, turėjo daugiau nei metus laiko pasirūpinti gyvenamąja vieta. Be to, apeliantė, pareikšdama šį prašymą, nenurodė, kodėl jai reikalingas toks ilgas laikotarpis. Taigi prašymas neargumentuotas ir laikytinas neįrodytu. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas išimtiniais atvejais. Apeliantė, įrodinėdama savo veiksmus, siekiant susirasti kitą gyvenamąją vietą, teismui pateikė tik prašymą Savivaldybei, tačiau nepateikė jo išnagrinėjimo rezultatų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė ieškojo buto nuomai ir pan. Esant tokioms aplinkybėms bei atsižvelgiant į apeliantės neveikimą, sprendimo įvykdymo atidėjimas dar vieneriems metams neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų, pažeistų teisėtų lūkesčių bei ieškovo naudai priimto teismo sprendimo vykdytinumo principus, šalių interesų pusiausvyrą ir paneigtų turto savininko teisę laisvai bei nevaržomai disponuoti savo turtu.

Atsakovas R. P. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė. Byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad butas su automobilių stovėjimo aikštele, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso UAB „Promano LIT“ (elektroninio ieškinio 3 priedas). Butas įgytas 2013-12-04 įvykusiose varžytynėse. 2013-12-31 antstolis I. G. ir pirkėjas UAB „Promano LIT“ pasirašė Turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 13 8 2013 12 31 2503/10 (elektroninio ieškinio 6 priedas). Gyventojų registro tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos duomenimis, atsakovė J. J. turi keturis nepilnamečius vaikus: S. B. R., T. H. R., I. P. ir V. J. P. (elektroninio ieškinio 5 priedas). Atsakovės J. J., atsakovo R. P. bei nepilnamečių vaikų S. B. R., T. H. R., I. P. ir V. J. P. gyvenamoji vieta deklaruota adresu (duomenys neskelbtini) (elektroninio ieškinio 4 priedas).

Vilniaus miesto apylinkės teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-10596-391/2014 pagal skolininkės J. J. skundą dėl antstolio I. G. veiksmų, kuriuo pareiškėja prašė 2013-11-27 – 2013-12-04 vykusias varžytynes pripažinti neteisėtomis ir neįvykusiomis bei panaikinti 2013-12-31 Turto pardavimo iš varžytynių aktą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-05 nutartimi skolininkės J. J. skundas dėl antstolio veiksmų buvo atmestas. Vilniaus apygardos teismas, 2014-09-10 išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2S-1254-653/2014 pagal J. J. atskirąjį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-03-05 nutartį paliko nepakeistą (CPK 179 str. 3 d.).

Į bylą pateiktas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2014-03-12 aktas Nr. A715-1497/14(2.13.2.23-AD15), kuriame nurodyta, kad Institucijos atstovė lankėsi pas atsakovus adresu (duomenys neskelbtini), tačiau buto durų niekas neatidarė, pašto dėžutėje buvo paliktas kvietimas su prašymu paskambinti arba atvykti pokalbiui į seniūniją, tačiau į kvietimą atsiliepta nebuvo. Atsakovė į bylą pateikusi 2014-06-25 prašymą įrašyti į sąrašą socialinio būsto nuomai, adresuotą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyriui.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovai J. J., R. P. bei nepilnamečiai vaikai T. H. R., S. B. R., I. P. ir V. J. P. faktiškai gyvena ieškovui UAB „Promano LIT“ nuosavybės teise priklausančiame bute, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad šalis sieja sutartiniai (prievoliniai) teisiniai santykiai. Ieškovo teigimu, atsakovai naudojasi jo turtu be jo leidimo.

Byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino buto savininko reikalavimą iškeldinti atsakovus iš buto, nepaisant to, kad šis butas yra vienintelė ir paskutinė keturių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta.

Apeliantė J. J. skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė vaikų teisių prioritetinės apsaugos principo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apeliantės argumentu. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, atidėti ar išdėstyti sprendimo įvykdymą, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo diskrecija spręsti dėl sprendimo vykdymo atidėjimo skirtingų faktinių aplinkybių pagrindu. Bendrieji civilinių ir civilinių procesinių santykių principai lemia, kad sprendimo vykdymas turėtų būti teismo atidedamas tada, kai reikšmingi ir gintini skolininko interesai nusveria kreditoriaus interesą, kad teismo pripažinta teisė būtų įgyvendinta nedelsiant. Nepilnamečių vaikų teisė į būstą yra viena pagrindinių vaiko teisių, ginama tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmeniu. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad, siekiant nustatyti teisingą šalių interesų pusiausvyrą bylose dėl iškeldinimo iš gyvenamojo būsto, turi būti atsižvelgiama į vaiko teisių apsaugą, nes tai yra viešasis interesas, todėl, taikant prievolių teisės normas, jos turi būti derinamos su šeimos teise, kurioje prioritetine pripažįstama vaiko teisių apsauga. Įstatymas formuluoja bendrąjį principą, kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto. Šio principo įgyvendinimą turi užtikrinti vaiko tėvai, kiti teisėti atstovai, o jiems neišgalint – valstybė per savo institucijas, tačiau pažymėtina, kad vaiko teisių, kaip ir bet kurių kitų, negalima suabsoliutinti. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaiko interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinkti proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. I. R., O. R., kt., bylos Nr.3K-3-473/2009; 2010 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybė v. I. V., E. V., bylos Nr. 3K-3-410/2010; kt.). Teismo sprendimo dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų vykdymo atidėjimas yra vienas iš nepilnamečio vaiko teisės į būstą apsaugos būdų, taikomų teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-542/2012). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atidėdamas teismo sprendimo įvykdymą, nustatė protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų ir parinko proporcingumo principą labiausiai atitinkantį vaiko teisių apsaugos būdą.

Byloje taip pat keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimo įvykdymą atidėjo 60 dienų terminui, kai atsakovė prašė jį atidėti vieneriems metams.

Apeliantės teigimu, sprendimo įvykdymą teismas neteisingai ir nepagrįstai atidėjo tik 60 dienų terminui. Minimalaus ir protingo vienerių metų sprendimo įvykdymo atidėjimo termino buvo prašoma, įvertinus visas galimybes su keturiais nepilnamečiais vaikais išsinuomoti kitą gyvenamąją patalpą, ne tik juos išlaikyti, bet ir mokėti nemažą nuomos mokestį. Atsakovei būtina sukaupti pakankamai lėšų, kad galėtų išsinuomoti nepilnamečiams vaikams tinkamą gyvenamąją patalpą. Teisėjų kolegija su tokia apeliantės pozicija nesutinka. Byloje nustatyta, kad Turto pardavimo iš varžytynių aktas, kurio pagrindu ieškovas UAB „Promano LIT“ į ginčo butą įgijo nuosavybės teisę, ieškovo ir varžytynes vykdžiusio antstolio I. G. buvo pasirašytas dar 2013-12-31. Šios aplinkybės atsakovė J. J., iki varžytynių pabaigos būdama ginčo buto savininke, negalėjo nežinoti. Taigi nuo 2013-12-31 atsakovai privalėjo ieškotis kitos gyvenamosios patalpos ir iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, t. y. iki 2014-12-16, jau turėjo praktiškai metus laiko, kuris yra pakankamai ilgas ne tik sukaupti lėšų nepilnamečiams vaikams tinkamos gyvenamosios patalpos nuomai, bet ir išsinuomoti kitą gyvenamąją patalpą. Atsižvelgdamas į šią aplinkybę bei į tai, kad atsakovai, siekiant įgyvendinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą, buvo pasyvūs, kadangi teismui nepateikė prašymo įrašyti į sąrašą socialinio būsto nuomai išnagrinėjimo rezultato, neatsiliepė į vaiko teisių apsaugos institucijos kvietimą su prašymu paskambinti arba atvykti, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į valstybės institucijas, kurios rūpinasi vaikų teisėmis, ir/ar ėmėsi kitų priemonių užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 60 dienų, t. y. dviejų mėnesių, sprendimo įvykdymo atidėjimo terminas yra optimalus, ir sprendimo įvykdymo atidėjimas atsakovės prašomam dar vienerių metų terminui paneigtų bylos šalių interesų pusiausvyrą. Be to  atsižveltina ir į tai kad šios nutarties priėmimo metu nuo ginčijamo sprendimo praėjo beveik keturi mėnesiai.

Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apeliantė pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo nepaneigė, todėl apeliacinis skundas atmetamas, nenagrinėjant kitų jame nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

Atsakovės apeliacinį skundą atmetus, ieškovui, priteisiamos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos. Ieškovas pateikė įrodymus, kad patyrė 266,32 eurus išlaidų už atsiliepimo į skundą surašymą.

Teismas, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

nutarė:

Atsakovės J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „Promano LIT“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini))  po 133,16 eurų iš J. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir  R. P. (gim. (duomenys neskelbtini)).

Teisėjai                                                                                                                Henrichas Jaglinskis

Virginijus Kairevičius             

Danutė Kutrienė