Civilinė byla Nr. e3K-3-151-611/2023
Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02498-2021-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.7.1; 1.3.7.5.8; 2.6.10.2.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gegužės 24 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo N. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sverhus“ ieškinį atsakovams R. K. ir N. M. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbuotojo atsakomybę už žalą, darbdavio patirtą po darbo sutarties nutraukimo dėl darbuotojo kaltės pasamdžius brangesnę darbo jėgą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovų po 3409,51 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovė nurodė, kad pagal 2020 m. spalio 6 d. su užsakove „Fredbergs Inredningar AB“ sudarytą rangos darbų sutartį ji, kaip rangovė, buvo pasamdyta atlikti grindų plytelių klojimo darbų parduotuvės patalpose Švedijoje. Ieškovė įdarbino keturis darbuotojus – apdailininkus ir plytelių klojėjus – ir komandiravo juos atlikti šio darbo. Su atsakovais šalių suderintomis sąlygomis buvo sudarytos darbo sutartys, priimti įsakymai dėl jų komandiruotės, avansu sumokėta dalis užmokesčio už būsimą darbą, patirtos išlaidos jų kelionei (nupirkti kelto bilietai, degalai), sumokėta bauda už atsakovo N. M. automobilio statymą pažeidžiant kelių eismo taisykles ir nupirktas leidimas statyti automobilį, šie asmenys buvo aprūpinti asmeniniais darbo drabužiais bei saugos priemonėmis, jiems gautos darbui Švedijoje reikalingos A1 formos bei statybinės ID kortelės, sumokėta už jų apgyvendinimą. Atsakovai turėjo pradėti dirbti 2020 m. lapkričio 16 d., tačiau darbo vietoje nepasirodė. Ieškovės direktoriui atsakovai nurodė, kad į darbą eiti nesiruošia. Atsakovas R. K. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame patvirtino, kad nutraukė komandiruotę savo valia, neturėdamas tam jokio teisėto pagrindo. Abu atsakovai, šiurkščiai pažeidę savo darbo pareigas, buvo atleisti iš darbo, o ieškovė 2020 m. lapkričio 23 d. sudarė subrangos sutartį su Švedijos plytelių klojimo įmone „Dynamo Bygg & Platt AB“. Du šios įmonės darbuotojai išsiųsti į objektą vietoje savavališkai pasišalinusių atsakovų. Dėl atsakovų neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė turtinę žalą. Darbo jėgos kainos skirtumas laikytinas tiesioginiais nuostoliais, atsiradusiais dėl atsakovų kaltės, todėl atsakovai turi šiuos nuostolius atlyginti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismas 2022 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovui N. M. iš ieškovės 2463 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
5. Teismas pažymėjo, kad 2020 m. spalio 6 d. rangos sutartis sudaryta ieškovės ir įmonės „Fredbergs Inredningar AB“, atsakovai nebuvo šios sutarties šalis, neprisiėmė jokių įsipareigojimų. Taigi ieškovė, o ne atsakovai, buvo atsakinga už darbų atlikimą laiku, pasirūpinimą pakankamu darbuotojų skaičiumi jiems atlikti. Ieškovei kaip darbdavei tenka komercinė, finansinė ar gamybinė rizika. Atsakovams negali būti perkeliama atsakomybė už tai, kad ieškovė, atsakovams nepradėjus dirbti, galbūt būtų laiku nespėjusi įvykdyti įsipareigojimų pagal rangos sutartį. Ieškovės direktorius per pokalbį su atsakovu N. M. nurodė, kad objektas „nedegantis“, darbus galima atlikti ir po naujųjų metų, kad laiko turi iki kovo mėn. Taigi, atsakovams atsisakius dirbti, teismo vertinimu, ieškovei nebuvo poreikio skubos tvarka priimti naujų darbuotojų, jų galėjo ieškoti ir ilgesnį laiką. Be to, darbams atlikti į Švediją buvo komandiruoti 6 darbuotojai. Nėra duomenų, kad kai atsakovai atsisakė dirbti, likę kiti 4 iš Lietuvos komandiruoti darbuotojai negalėjo atlikti numatytų darbų. Ieškovė nebuvo saistoma griežtų rangos sutarties atlikimo terminų, už jų pažeidimą nebuvo nustatytos jokios sankcijos, todėl tikėtina, kad likę keturi darbuotojai galėjo atlikti darbus per ilgesnį laiką. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė poreikio samdyti darbuotojus, kuriems būtų mokamas didesnis atlyginimas. Byloje nepateikta duomenų, kurie pagrįstų ieškovės poreikį sudaryti sutartį būtent su įmone „Dynamo Bygg & Platt AB“, kurios darbuotojų įkainiai yra didesni, nei buvo ieškovės įmonėje, juolab kad, atsižvelgiant į ieškovės direktoriaus pokalbį su atsakovu, ieškovė jau turėjo darbuotojų, kurie būtų atvykę dirbti į objektą.
6. Viena iš būtinųjų sąlygų darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti – kad pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu turi būti susiję darbo santykiais. Šiuo atveju darbo sutartys su atsakovais nutrauktos 2020 m. lapkričio 17 d. (su R. K.) ir 2020 m. lapkričio 19 d. (su N. M.), o subrangos sutartis, iš kurios ieškovė kildina žalą, sudaryta 2020 m. lapkričio 23 d. Taigi ieškovė prašo priteisti žalos, kurią nurodo patyrusi šalių darbo santykiams jau esant pasibaigusiems, atlyginimą. Pasirinkusi tokį pažeistų teisių gynimo būdą ieškovė turi įrodyti visas atsakovų civilinės atsakomybės sąlygas.
7. Teismas nurodė, kad, pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 36 straipsnio 1, 4 dalių nuostatas, siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį šalys gali sulygti dėl išbandymo; darbuotojas gali per išbandymo terminą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas. Ieškovės su atsakovu N. M. sudarytoje darbo sutartyje buvo nustatytas bandomasis laikotarpis nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2021 m. sausio 14 d. Taigi atsakovas turėjo teisę nutraukti darbo sutartį įspėjęs darbdavę prieš tris dienas. Atsakovas apie atsisakymą dirbti ieškovę informavo 2020 m. lapkričio 16 d., darbo sutartis nutraukta 2020 m. lapkričio 19 d., nuo šios dienos atsakovas pagal darbo sutartį nebeturėjo jokių įsipareigojimų ieškovei, todėl jis negalėjo numatyti dėl to jokios žalos atsiradimo, juolab nebūdamas rangos sutarties šalis. Teismas atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovas sąmoningai padarė žalą, nurodė, kad tai, jog darbuotojas tyčia nutraukia darbo sutartį, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis tyčia siekė padaryti darbdaviui žalos. Darbuotojas turi teisę nutraukti darbo sutartį ir jis nėra atsakingas už tai, kaip darbdavys toliau organizuos savo veiklą. Ieškovė, kaip darbdavė, turėjo įsivertinti, ar sugebės tinkamai vykdyti rangos sutartį esant tiek darbuotojų, kiek buvo komandiruota darbams į užsienį, ir numatyti atsarginius variantus. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio tarp padarytos žalos. Teismas kritiškai vertino ir ieškovės nurodytą žalos dydį, nes ieškovė neįrodė poreikio samdyti darbuotojus, kuriems būtų mokamas didesnis atlyginimas, be to, byloje nepateikta detalizacija, už kokį darbo laiką buvo mokama Švedijos įmonės darbuotojams, nurodyta tik bendra suma, iš kurios nėra galimybės nustatyti, ar nebuvo mokama už viršvalandžius.
8. Dėl atsakovo R. K. teismas nurodė, kad jo darbo sutartis buvo neterminuota, taigi jis turėjo įspėti darbdavę apie darbo sutarties nutraukimą prieš 20 kalendorinių dienų, tačiau buvo atleistas iš darbo 2020 m. lapkričio 17 d. už padarytą šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, taigi nuo šios dienos šalių nebesiejo darbiniai santykiai. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad atsakovas tyčia siekė padaryti darbdavei žalos. Jis neprisiėmė jokių įsipareigojimų pagal rangos sutartį, taigi visa rizika teko darbdavei.
9. Teismas pažymėjo, kad nei atsakovų darbo sutartyse, nei įsakymuose dėl komandiruočių nėra nurodyta, jog jie yra supažindinti su rangos sutartimi, darbų atlikimo terminais, galima atsakomybe tuo atveju, jei nutrauks darbo santykius neatlikę šio darbo. Darbuotojai, sudarydami darbo sutartį, neprivalo domėtis, kokius įsipareigojimus turi darbdavys tretiesiems asmenims, ar jis turi ir turės pakankamai darbuotojų įsipareigojimams įvykdyti. Šiuo atveju darbo sutartis su atsakovais nebuvo sudaryta būtent darbams pagal rangos sutartį atlikti, taigi, nors atsakovai šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, nėra pagrindo išvadai, kad jie turėjo suvokti, jog jei jie pasišalins iš darbo vietos, darbdavė patirs žalos. Žala galėjo būti padaryta ne dėl to, kad atsakovai atsisakė dirbti, o dėl to, kad ieškovė priėmė sprendimą samdyti brangesnę darbo jėgą. Ieškovės pasirinkimas samdyti brangesnę darbo jėgą nesietinas tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsakovų neteisėtais veiksmais. Ieškovė neįrodė visų atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų.
10. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovų po 3409,51 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos 3409,51 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. balandžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po 1601,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios intancijos teisme, ir po 526,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. 2022 m. gruodžio 1 d. papildomu sprendimu teismas ištaisė rašymo apsirikimą 2022 m. lapkričio 7 d. sprendime ir papildomai priteisė ieškovei iš atsakovų po 850 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atlyginimo.
11. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės pasirinkimas samdyti brangesnę darbo jėgą nesietinas tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsakovų neteisėtais veiksmais. Teismas tinkamai neįvertino priežastinio ryšio tarp ieškovės patirtų nuostolių ir atsakovų neteisėtų veiksmų. Atsakovų veiksmų neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jie, žinodami, jog yra komandiruoti į Švedijos Karalystę, be jokio motyvuoto ir objektyvaus pagrindo nepagrįstai atsisakė dirbti, o tai lėmė ieškovės poreikį nedelsiant ieškoti naujų darbuotojų likusiems rangos darbams atlikti. Atsakovai, kolegijos vertinimu, pažeidė darbo sutarčių 4, 10 punktus, taip pat DK 24 straipsnio 1 dalį, 31 straipsnio 2 dalį. Atsakovų veiksmai pagrįstai pripažinti neteisėtais, sąmoningais ir tyčiniais. Kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą (DK 151 straipsnis). Kai darbuotojas žalą padaro tyčia, jis privalo ją atlyginti visiškai (DK 154 straipsnio 1 punktas).
12. Ieškovė po atsakovų atleidimo sudarė subrangos sutartį su Švedijos įmone ir du šios įmonės darbuotojai atliko likusius darbus už 12 760,51 Eur užmokestį. Subrangovė darbus įsipareigojo atlikti nuo 2020 m. lapkričio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 18 d., t. y. rangos sutartyje nurodytu laikotarpiu, kai atsakovai jau buvo atleisti. Kolegijos vertinimu, atsakovams pasišalinus iš darbo vietos ieškovei kilo poreikis ieškoti naujų darbuotojų, todėl ieškovės patirtos išlaidos pasamdžius Švedijos bendrovę likusiems rangos darbams atlikti laikytinos jos patirtais nuostoliais. Nors rangos sutartyje nebuvo nustatytos sankcijos ieškovei už terminų praleidimą, tačiau atsakovų veiksmai sukėlė tiesioginę grėsmę sutarties įvykdymui ir tęstinumui, nes darbai turėjo būti pabaigti iki 2020 m. gruodžio mėn. vidurio. Chronologinė įvykių seka leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad, atsakovams be objektyvaus pagrindo atsisakius dirbti, iki rangos sutarties termino įvykdymo pabaigos buvo likęs gana trumpas laiko tarpas, o siekdama sėkmingo rangos sutarties įvykdymo ieškovė turėjo objektyvų pagrindą samdyti naujus darbuotojus, kad šie atliktų atsakovams pavestus darbus. Vien aplinkybė, kad darbus atliko Švedijos įmonės darbuotojai, kurių darbo užmokestis yra didesnis, nešalina atsakovų atsakomybės dėl ieškovės patirtų nuostolių vykdant rangos sutartį.
13. Kolegijos vertinimu, šiuo atveju tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos yra priežastinis ryšys, nes atsakovų veiksmai lėmė ieškovės poreikį nedelsiant samdyti naujus darbuotojus likusiems rangos darbams atlikti. Ieškovė samdė darbuotojus atsakovų – plytelių klojėjų ir apdailininkų – darbams atlikti. Ieškovė, komandiravusi atsakovus, negalėjo tikėtis ir numatyti, kad atsakovai, būdami komandiruotėje, be objektyvaus pagrindo ir motyvų atsisakys vykdyti darbines funkcijas neatlikę visiškai jokių darbų. Atsakovai, komandiruoti konkretiems darbams atlikti, raštu supažindinti su darbdavės įsakymu, sąmoningai sukėlė ieškovei nuostolių, suprasdami, kad dėl jų veiksmų ieškovei kils poreikis ieškoti naujų darbuotojų. Aplinkybė, kad subrangos sutartis sudaryta po kelių dienų ieškovei nutraukus darbo santykius su atsakovais, patvirtina tiesioginį priežastinį ryšį tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
14. Kasaciniu skundu atsakovas N. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimą, palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą motyvavo deliktine atsakomybe, tačiau neteisėtais atsakovų veiksmais laikė darbo sutarčių nuostatų pažeidimą. Sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija negalima. Už sutarties nuostatų pažeidimą atsakovui jau taikyta sankcija (atleidimas iš darbo). Teismas nenurodė atsakovo neteisėtų veiksmų po darbo sutarties nutraukimo, priežastinį ryšį nustatė su vėliau atsiradusia žala, kurią ieškovė kildina iš savo sudarytos subrangos sutarties po to, kai šalių darbo santykiai pasibaigė. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad žalą atsakovas padarė tyčia. Atsakovas objektyviai negalėjo žinoti, kad ieškovė po kelių dienų nuo darbo santykių nutraukimo sudarys sutartį su trečiuoju asmeniu ir prisiims finansinių įsipareigojimų.
14.2. Teismas nepagrįstai nevertino situacijos DK 152 straipsnio 2 dalies 4 punkto požiūriu, t. y. kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis, jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika. Kai nenustatyti tyčiniai darbuotojų veiksmai, darbdavys neturėtų visiškai atsiriboti nuo rizikos, kylančios organizuojant darbą, ir galėtų prisiimti dalį atsakomybės už nepalankius padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54-684/2021). Šiuo atveju žala kildinama iš sandorio, ieškovės sudaryto tuo metu, kai jos su atsakovu nebesiejo darbo teisiniai santykiai, ir tai yra ieškovės politikos samdant darbuotojus ir sudarinėjant sutartis su klientais komercinė (gamybinė) rizika, būdinga ieškovės veiklai.
14.3. Teismas iš esmės perkėlė darbuotojams riziką darbinantis ar nutraukiant darbo santykius atsakyti pagal darbdavio prievoles (net būsimas, pagal vėliau sudarytus sandorius) tretiesiems asmenims, o tai faktiškai apriboja asmenų laisvę nutraukti darbo santykius. Ieškovė negalėjo turėti teisėto lūkesčio, kad atsakovas jai dirbs visą laikotarpį, už kurį ji reikalauja žalos atlyginimo. Šalių darbo sutartyje buvo nustatytas bandomasis laikotarpis nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2021 m. sausio 14 d. DK 36 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbuotojas gali per išbandymo terminą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas. Darbo sutartis su atsakovu nutraukta 2020 m. lapkričio 19 d., todėl teismas nepagrįstai ieškovei priteisė žalos atlyginimą kaip darbo jėgos kainų skirtumą už laikotarpį iki darbų pabaigos.
14.4. Nepagrįsta teismo išvada, kad švedų darbininkams sumokėtas didesnis darbo užmokestis yra tiesioginiai ieškovės nuostoliai. Ieškovės reikalaujamai žalai taikytinos negautų pajamų (nesutaupytų pajamų) taisyklės, nes ieškovė žala laiko darbo užmokesčio dalį, kurią ji „permokėjo“ švedų darbininkams. Teismas, kvalifikuodamas žalą, nepagrįstai netaikė atitinkamų kriterijų.
15. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas sprendime nenurodė, kad atsakovo civilinė atsakomybė galėtų kilti iš delikto. Taigi sutartinės ir deliktinės atsakomybės konkurencija nekyla.
15.2. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovė prašo priteisti žalos, kurią patyrė šalių darbo santykiams jau esant pasibaigusiems, atlyginimą. Viena būtinųjų sąlygų darbuotojo materialinei atsakomybei atsirasti yra ta, kad pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu turi būti susiję darbo santykiais. Būtent teisės pažeidimo momentą ieškovė ir akcentavo. Apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino, kad žalos atsiradimą suponavo pirmasis įvykis. Jei atsakovai nebūtų savavališkai pabėgę iš darbo, ieškovei nebūtų reikėję atlikti vėlesnių veiksmų.
15.3. Atsakovai suprato, kad jų veiksmai (pasišalinimas iš darbo komandiruotėje be jokių priežasčių) ieškovei sukels žalos. Teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovai neteisėtus veiksmus atliko sąmoningai, tyčia, pagrįstai taikė visiško žalos atlyginimo institutą.
15.4. Nepagrįstas teiginys, kad teismas nevertino situacijos DK 152 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatų požiūriu. Priešingai, teismas situaciją įvertino tinkamai, motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad atsakovų neteisėti veiksmai, sukėlę ieškovei žalos, yra ieškovės profesinė ar verslo rizika. Atsakovo teiginiai dėl sutarties sudarymo ir atsakovo darbo pradžios komandiruotėje datų neturi reikšmės. Terminas nuo sutarties sudarymo momento iki sutartos darbų pradžios dienos reikalingas darbus atliksiančiam rangovui tinkamai pasiruošti. Be to, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, sutartyje nebuvo nustatyta prastovų galimybė dėl ieškovės kaltės. Sankcijos už sutarties nevykdymą (netinkamą vykdymą) sutartyje neprivalo būti nustatytos. Netinkamo sutarties šalių elgesio pasekmės nustatytos įstatymuose. Ieškovė, komandiravusi atsakovus, negalėjo tikėtis ir numatyti, kad atsakovai be objektyvaus pagrindo ir motyvų atsisakys atlikti darbines funkcijas net nepradėję darbų.
15.5. Darbdavio įdarbinti ir į užsienio komandiruotę siunčiami reikiamos kvalifikacijos darbuotojai konkretiems darbams atlikti neabejotinai žino ne tik darbų pobūdį, bet ir pačios komandiruotės trukmę, įrašytą atitinkamame įsakyme, o darbdavys pagrįstai tikisi, kad darbuotojai dirbs bent iki komandiruotės, į kurią išvyko laisva valia aptartomis sąlygomis, pabaigos. Atsakovo argumentai dėl trijų dienų termino, kaip maksimalaus atsakovo darbo laikotarpio, dėl kurio ieškovė galėjo turėti lūkesčių, nepagrįsti.
15.6. Nors atsakovas teisingai nurodo, kad ieškovės reikalaujamai atlyginti žalai taikytinos negautų pajamų (nesutaupytų išlaidų) taisyklės, nepagrįstai nurodo, kad ieškovė neįrodė dėl atsakovų neteisėtų veiksmų patirtos žalos.
15.7. Priešingai nei teigia atsakovas, darbuotojai neturi bijoti nutraukti darbo sutarties, tačiau kaip pagrindas tam turi egzistuoti įstatyme nustatytos priežastys, o pats nutraukimas vykdomas įstatyme įtvirtinta tvarka. Darbuotojas turi bijoti ne nutraukti, o pažeisti darbo sutartį, kartu ir įstatymą, nes dėl tokių neteisėtų veiksmų darbdaviui padaroma žalos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl komandiruoto darbuotojo atsakomybės už darbdaviui padarytą žalą sąlygų ir apimties
16. Darbo sutartis − darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį (DK 32 straipsnio 1 dalis). Darbo sutartis yra laikoma sudaryta susitarus dėl būtinųjų darbo sutarties sąlygų (darbo funkcijų, darbo apmokėjimo sąlygų ir darbovietės) (DK 33 straipsnio 2 dalis, 34 straipsnis, 42 straipsnio 1 dalis).
17. Kai šalys susitaria dėl papildomų darbo sutarties sąlygų, jos taip pat tampa darbo sutarties šalims privalomos (žr. DK 33 straipsnio 3 dalį). Viena iš tokių sąlygų reglamentuojama DK 36 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad siekiant patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat ar sulygtas darbas tinka darbuotojui, sudarydamos darbo sutartį darbo sutarties šalys gali sulygti dėl išbandymo. Pagal šio straipsnio 4 dalį, darbuotojas gali per išbandymo terminą nutraukti darbo sutartį, apie tai raštu įspėjęs darbdavį prieš tris darbo dienas. Šis įspėjimas gali būti atšauktas ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo pateikimo. Darbuotojo pateiktas ir neatšauktas įspėjimas pabaigia darbo sutartį ir darbdavys ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną privalo įforminti darbo sutarties pasibaigimą.
18. 2016 m. DK atskirai reglamentuoja darbo sutarties įsigaliojimo momentą, kuris gali nesutapti su sutarties sudarymo momentu. Pagal DK 42 straipsnio 3 dalį, darbo sutartis įsigalioja darbuotojui pradėjus dirbti. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau ji neįsigaliojo ne dėl darbuotojo kaltės, darbdavys privalo sumokėti darbuotojui kompensaciją, kurios dydis ne mažesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu vienas mėnuo. Jeigu darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau neįsigaliojo dėl darbuotojo kaltės – darbuotojui iš anksto neinformavus darbdavio prieš tris darbo dienas iki sutartos darbo pradžios, darbuotojas privalo atlyginti darbdaviui padarytą žalą, kurios dydis ne didesnis, negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu dvi savaitės.
19. Komandiruotų darbuotojų darbo santykių ypatumai reglamentuojami DK II dalies „Individualieji darbo ginčai“ VII skyriaus „Darbo santykių ypatumai“ antrame skirsnyje. Darbuotojo komandiruotės metu darbuotojui paliekamas jo darbo užmokestis. Jeigu komandiruotės metu darbuotojas patiria papildomų sąnaudų (transporto, kelionės, nakvynės ir kitų išlaidų), darbdavys jas turi kompensuoti (DK 107 straipsnio 2 dalis). Į darbuotojo komandiruotės laiką įeina darbuotojo kelionės į darbdavio nurodytą darbo vietą ir atgal laikas (to paties straipsnio 4 dalis). Komandiruotės metu darbuotojas turi dirbti įprastu darbo laiko režimu, jeigu darbdavys nėra nustatęs kitokių įpareigojimų (5 dalis).
20. Darbo sutarties pasibaigimo pagrindai įtvirtinti DK 53 straipsnyje. Vienas jų – darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės (DK 58 straipsnio). Darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą (nurodyto straipsnio 1 dalis). Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas (2 dalies 1 punktas).
21. 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam DK buvo panaikintas savarankiškas materialinės atsakomybės institutas, tačiau pareiga atlyginti neteisėtais kaltais veiksmais darbo santykiuose padarytą žalą (neatliekant savo darbo pareigų ar netinkamai jas atliekant) išliko. DK 151 straipsnyje, reglamentuojančiame žalos atlyginimo sąlygas, nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą.
22. Iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 245 straipsnyje buvo įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, pagal kurią materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. 2002 m. DK 246 straipsnyje buvo nustatytos tokios materialinės atsakomybės sąlygos: 1) padaroma žala; 2) žala padaroma neteisėta veika; 3) yra priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo; 4) yra pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėjas ir nukentėjusioji šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais; 6) žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Iš esmės šios sąlygos atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) šeštojoje knygoje įtvirtintas civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus papildomas sąlygas, kad pažeidėją ir nukentėjusią šalį turi sieti darbo teisiniai santykiai ir kad žalos atsiradimas turi būti siejamas su darbo veikla.
23. Kadangi tiek iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusiu DK, tiek ir galiojančiu DK atsakomybė apibrėžiama iš esmės vienodai, atsižvelgdama į šios nutarties 22 punkte nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal 2016 m. DK atsakomybės sąlygos išlieka tos pačios. Pareiga atlyginti žalą kyla, kai ji padaryta neteisėta veika (pažeidus įsipareigojimus pagal sutartį, įstatymus, kitus teisės aktus) dėl pažeidėjo kaltės, šią neteisėtą veiką ir žalos atsiradimą sieja priežastinis ryšys, o pažeidėją ir nukentėjusią šalį – darbo teisiniai santykiai pažeidimo metu bei žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla, t. y. žalą sukelia pareigų pagal darbo sutartį vykdymas (netinkamas vykdymas).
24. Atlygintinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos (DK 152 straipsnio 1 dalis). Nustatant atlygintinos turtinės žalos dydį, atsižvelgiama į DK 152 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, be kitų, į žalą patyrusios darbo sutarties šalies kaltės laipsnį ir jos veiksmus, siekiant išvengti žalos atsiradimo (2 punktas); faktą, kiek patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos darbdavio veiklos pobūdis ir jam tenkanti komercinė ir gamybinė rizika (4 punktas).
25. DK 153 straipsnyje reglamentuojamos darbuotojo atlyginamos turtinės žalos ribos – nustatyta, kad, išskyrus šiame kodekse ir kituose įstatymuose nustatytus atvejus, darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, – ne daugiau kaip jo šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio.
26. Visiško darbuotojų padarytos žalos atlyginimo 2016 m. DK neatsisakyta, tačiau jis reglamentuojamas kitaip, atsisakant individualiai su darbuotoju sudaromų visiškos materialinės atsakomybės sutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-695/2018 28 punktą), bet žalos atlyginimą susiejant su žalą padariusio asmens kaltės forma. Pirmiau nurodyto DK 153 straipsnyje nustatyto darbuotojo bendrojo riboto padarytos žalos atlyginimo principo išimtis įtvirtinta DK 154 straipsnio nuostatose, pagal kurias darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, kai, be kitų atvejų, žala padaryta tyčia (nurodyto straipsnio 1 punktas).
27. Atsižvelgiant į žalą padariusios darbo sutarties šalies finansines ir ekonomines galimybes, darbo ginčą dėl teisės nagrinėjančiam organui DK 152 straipsnio 3 dalis suteikia teisę sumažinti atlygintinos turtinės žalos dydį, tačiau jei žala padaroma tyčia, tai jos atlyginimas negali būti mažinamas.
28. Apibendrindama pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbuotojui atsakomybė pagal DK 151 straipsnį gali būti taikoma tik nustačius visas šios nutarties 23 punkte nurodytas sąlygas, t. y. žalą, neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir pažeidėjo kaltę, būdingas ir civilinei atsakomybei (CK 6.245–6.248 straipsniai), taip pat nustačius dvi papildomas specialiąsias atsakomybės sąlygas – pažeidėjas ir nukentėjusi šalis teisės pažeidimo metu buvo susiję darbo santykiais, žalos atsiradimas yra susijęs su darbo veikla. Nustatant bendrąsias atsakomybės sąlygas gali būti vadovaujamasi kasacinio teismo CK normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, išaiškinimais. Nustatęs būtinąsias darbuotojo atsakomybės sąlygas, dėl atsakomybės už padarytą turtinę žalą apimties teismas turi spręsti įvertinęs teisiškai reikšmingas aplinkybes (DK 152 straipsnio 2 dalis, 154 straipsnis), pagal DK nustatytas ribas (153 straipsnis), atsižvelgdamas į kaltės formą (DK 152 straipsnio 3 dalis, 154 straipsnio 1 punktas).
29. Pažymėtina, kad darbo sutarčiai neįsigaliojus darbuotojui negali būti taikoma šios nutarties 28 punkte aptarta atsakomybė, nes tokiu atveju taikytinas DK 42 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas specialus atsakomybės pagrindas. Pagal šias nuostatas, žala atlyginama, kai nustatoma, kad ji padaryta dėl darbuotojo kaltės, jam neatvykus į darbą ir iš anksto neinformavus darbdavio prieš tris darbo dienas iki sutartos darbo pradžios. Be to, darbuotojo atlygintinos žalos dydis negali būti didesnis negu darbuotojo darbo užmokestis už sulygtą darbo laikotarpį, tačiau ne ilgesnį negu dvi savaitės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal 2016 m. DK 42 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, tol, kol darbuotojas faktiškai nepradėjo dirbti, t. y. kol darbo sutartis neįsigaliojo, tiek darbuotojas, tiek ir darbdavys paprastai gali, atitinkamais atvejais prisiimdami kompensacijos (žalos) atlyginimo mokėjimo prievolę, atsisakyti darbo sutarties, apie tai informuodami kitą šalį. Jie nėra saistomi šio kodekso II dalies „Individualieji darbo santykiai“ V skyriuje „Darbo sutarties pasibaigimas“ nustatytų darbo sutarties pasibaigimo pagrindų ir tvarkos, darbo sutarties pasibaigimo (nutraukimo) institutas tokiai sutarčiai netaikytinas. Teisių ir pareigų pagal tokią darbo sutartį neegzistavimas siejamas su jos neįsigaliojimu, o ne su jos nutraukimu ar panaikinimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-701/2021 66 punktą).
Dėl priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaip būtinos atsakovo atsakomybės sąlygos, įrodytumo
30. Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl atsakovo prievolės atlyginti ieškovei turtinę žalą, kurią ieškovė įrodinėjo patyrusi dėl atsakovo kaip darbuotojo kaltės, jam, esant komandiruotam darbui į Švediją, atsisakius vykdyti darbo pareigas.
31. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad 2020 m. spalio 6 d. tarp ieškovės (rangovės) ir įmonės „Fredbergs Inredningar AB“ (užsakovės) buvo sudaryta rangos sutartis, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo 2020 metų 47–51 savaitėmis atlikti grindų plytelių klojimo darbus parduotuvės „H&M“ patalpose Švedijos Karalystėje, Norkopinge. Atsakovas N. M. pagal 2020 m. spalio 14 d. darbo sutartį nuo 2020 m. lapkričio 3 d. įdarbintas kaip plataus profilio apdailininkas. Darbo sutartyje nustatytas bandomasis laikotarpis – nuo 2020 m. spalio 14 d. iki 2021 m. sausio 14 d. Atsakovas 2020 m. lapkričio 13 d. įsakymo pagrindu 2020 m. lapkričio 14 d. buvo komandiruotas į Švediją atlikti statybos darbų. Komandiruotės trukmė – 30 dienų. Atsakovas su darbdavės įsakymu supažindintas pasirašytinai. Nėra ginčo dėl to, kad atsakovas, būdamas Švedijos Karalystėje, atsisakė dirbti, darbo funkcijų neatliko, nutraukė komandiruotę, ir dėl to ieškovė, vadovaudamasi DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punktu (šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas), 2020 m. lapkričio 17 d. nutraukė darbo sutartį su atsakovu.
32. Taip pat nustatyta, kad nutraukusi darbo sutartį su atsakovu ieškovė 2020 m. lapkričio 23 d. sudarė subrangos sutartį su Švedijos Karalystės plytelių klojimo įmone „Dynamo Bygg & Platt AB“, šios du darbuotojai atliko likusius darbus. Susidariusį darbo jėgos kainų skirtumą laikydama tiesioginiais nuostoliais ieškovė reiškė reikalavimą priteisti iš atsakovo 3409,51 Eur žalos atlyginimo.
33. Šią bylą išnagrinėję teismai vadovavosi DK 151–154 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu, taip pat CK civilinės atsakomybės sąlygas nustatančiomis teisės normomis, tačiau, įvertinę faktines aplinkybes, laikėsi priešingų pozicijų dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė, kuriai teko įrodinėjimo pareiga, neįrodė visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Nors atsakovas šiurkščiai pažeidė darbo sutartį, jis negalėjo numatyti žalos (suvokti, kad ji bus padaryta), taigi neįrodytas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos. Žala, teismo vertinimu, padaryta ne dėl to, kad atsakovas atsisakė dirbti, o dėl ieškovės sprendimo brangiau ir skubiai samdyti Švedijos įmonės darbo jėgą, nors neįrodyta, jog tam buvo poreikis. Teismas nusprendė, kad rizika ir atsakomybė pagal rangos sutartį dėl terminų laikymosi ir darbo jėgos užtikrinimo tenka ieškovei dėl jos vykdomos veiklos. Ieškovė turėjo numatyti atsarginius variantus rangos sutarčiai tinkamai įvykdyti (pakankamam darbuotojų skaičiui užtikrinti), atsakovas neatsako už darbdavės veiklos organizavimą esant nutrauktai darbo sutarčiai su juo. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės, laikė teisiškai reikšminga aplinkybę, kad šalių darbo santykiai nebesiejo tuo metu, kai atsirado žala, vertino tai kaip vienos iš būtinųjų sąlygų nebuvimą. Teismas nekonstatavo tyčios – atsakovo siekio sąmoningai padaryti žalos ieškovei.
34. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nebuvo tinkamai įvertintas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtos žalos. Atsakovo nepagrįstas atsisakymas dirbti, teismo vertinimu, suponavo ieškovės poreikį nedelsiant ieškoti naujų darbuotojų rangos darbams atlikti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas pažeidė darbo sutarties sąlygas, nustatančias darbo laiko normą ir sutarties nutraukimo tvarką. Atsakovo veiksmus teismas vertino kaip neteisėtus, sąmoningus, tyčinius, nurodė, kad atsakovas sąmoningai sukėlė ieškovei nuostolių, suprasdamas, kad dėl jo veiksmų ieškovei kils poreikis ieškoti naujų darbuotojų. Ieškovės patirtas išlaidas pasamdžius Švedijos bendrovės darbuotojus rangos darbams atlikti teismas kvalifikavo kaip ieškovės nuostolius. Teismas nusprendė, kad tarp atsakovo veiksmų ir ieškovei kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes būtent jo veiksmai lėmė ieškovės sprendimą nedelsiant samdyti naujus darbuotojus. Kadangi ieškovė negalėjo numatyti tokio pobūdžio atsakovo neteisėtų veiksmų, susiklosčiusi situacija, kaip vertino teismas, nepatenka į jos profesinės ar verslo rizikos apimtį.
35. Atsakovas kasaciniame skunde argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (atsisakymo atlikti darbo funkcijas be objektyvios pateisinamos priežasties), atliktų jam dar būnant ieškovės darbuotoju, ir ieškovei atsiradusios žalos įrodytumą. Žala, atsakovo įsitikinimu, nesusijusi su darbine veikla. Taip pat atsakovas nesutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad ieškovės sprendimas samdyti brangesnę darbo jėgą nevertintinas kaip ieškovei dėl jos veiklos pobūdžio tenkanti rizika.
36. Minėta, kad nustatant darbuotojo atsakomybės sąlygas gali būti vadovaujamasi kasacinio teismo CK normų, reglamentuojančių civilinę atsakomybę, išaiškinimais. Šiuo atveju yra aktualūs vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – priežastinio ryšio – išaiškinimai.
37. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad priežastinis ryšys gali būti tiesioginis, kai dėl teisinę pareigą pažeidusio asmens veiksmų žala atsirado tiesiogiai, ir netiesioginis, kai asmens veiksmais tiesiogiai nepadaryta žalos, tačiau sudarytos sąlygos žalai atsirasti ar jai padidėti. Netiesioginis priežastinis ryšys yra tada, kai asmens veiksmai (veikimas, neveikimas) nėra vienintelė žalos atsiradimo priežastis, jie tik prisideda prie sąlygų šiai žalai kilti sudarymo, t. y. kartu su kitomis neigiamų padarinių atsiradimo priežastimis pakankamu laipsniu lemia šių padarinių atsiradimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
38. Teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (žr. pirmiau nurodytą nutartį ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad darbuotojui atsakomybė pagal DK 151 straipsnį gali būti taikoma nustačius neteisėtos darbuotojo veikos ir atsiradusios žalos tiek tiesioginį priežastinį ryšį, tiek netiesioginį priežastinį ryšį – kai darbuotojo veiksmai (neveikimas) tiesiogiai nesukelia žalos, tačiau reikšmingai prisideda prie jos atsiradimo.
40. Minėta, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs atsakovo neteisėtus veiksmus – pasišalinimą iš darbo vietos komandiruotės metu be objektyvios ir pateisinamos priežasties, taip pažeidžiant darbo sutarties sąlygas bei DK nuostatas, taip pat faktą, kad ieškovė patyrė nuostolių, nes pasamdė brangesnę darbo jėgą, vertino, jog šiuos veiksmus ir žalą sieja tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas nelaikė, kad patirtai žalai atsirasti turėjo įtakos ieškovės veiklos pobūdis, jai tenkanti rizika.
41. Teisėjų kolegija šias išvadas laiko nepagrįstomis, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas jų tinkamai nemotyvavo, neatsižvelgė į teisiškai reikšmingas šios bylos aplinkybes.
42. Byloje nustatyta, kad rangos santykiai su užsakove siejo būtent ieškovę, atsakovas nebuvo šios sutarties šalis, neprisiėmė jokių įsipareigojimų pagal ją. Nei darbo sutartyje, nei įsakyme dėl komandiruotės nenurodyta, jog atsakovas yra supažindintas su rangos sutartimi, darbų atlikimo terminais, galima atsakomybe tuo atveju, jei darbo santykiai nutraukiami neatlikus darbų. Taigi, kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovė buvo atsakinga už tai, kad darbai būtų atlikti laiku, kad ieškovė turėtų pakankamai darbuotojų jiems atlikti, numatyti atsarginius variantus. Siekdama tinkamai vykdyti rangos sutartį, laikydama, kad nutraukus darbo sutartį su atsakovu tam trūksta darbuotojų, ieškovė priėmė sprendimą skubiai samdyti brangesnę darbo jėgą. Pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptartos ir įvertintos su šio sprendimo priėmimu susijusios aplinkybės ir konstatuota, kad ieškovė neįrodė poreikio skubos tvarka samdyti darbuotojus, kuriems būtų mokamas didesnis atlyginimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, net jei atsakovo neteisėti veiksmai suponavo poreikį ieškovei ieškoti naujų darbuotojų, tai savaime nereiškia, kad atsakovui turi tekti atsakomybė už tokį sprendimą, koks buvo priimtas ieškovės, kad atsakovo veiksmai tiesiogiai lėmė žalą ar reikšmingai prisidėjo prie jos atsiradimo. Susiklosčiusios aplinkybės nagrinėjamoje byloje vertintinos kaip ieškovės veiklos rizika, kuriai suvaldyti pati ieškovė priėmė būtent tokį organizacinį sprendimą. Atsakovas, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, negalėjo numatyti, kad jo neteisėti veiksmai (atsisakymas dirbti komandiruotės metu) lems tokio pobūdžio padarinius. Veiklos organizavimas yra pačios ieškovės rizika ir atsakovui (darbuotojui), kuris neturi jokių sąsajų su ieškovės sudarytais sandoriais, negali būti perkeliama atsakomybė dėl galimo darbų neatlikimo nustatytais terminais ar dėl šių darbų atlikimo kainos padidėjimo.
43. Pirmiau nurodytos aplinkybės kartu pagrindžia ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl atsakovo tyčios nepagrįstumą. Minėta, kad atsakovas negalėjo numatyti, jog jo neteisėti veiksmai lems būtent tokį ieškovės sprendimą, koks buvo priimtas, ir atitinkamo pobūdžio žalos atsiradimą. Teisėjų kolegija laiko pagrįsta pirmosios instancijos išvadą, kad tai, jog atsakovas šiurkščiai pažeidė darbo pareigas, savaime neteikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai siekė padaryti ieškovei būtent tokio pobūdžio žalą.
44. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė darbo teisės normas, reglamentuojančias komandiruoto darbuotojo atsakomybę už darbdaviui padarytą žalą, nepagrįstai konstatavo, kad atsakovo neteisėtus veiksmus ir žalą, kurios atlyginimą ieškovė reikalauja priteisti, sieja priežastinis ryšys, kad žala ieškovei padaryta tyčia. Pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai, įvertinęs teisiškai reikšmingas šios bylos aplinkybes, konstatavo, kad neįrodytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos, ir ieškinį atmetė. Dėl nurodytų priežasčių panaikinama apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškovės ieškinys, pareikštas atsakovui N. M., buvo tenkintas priteisiant 3409,51 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, 1601,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir 526,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo, taip pat 2022 m. gruodžio 1 d. papildomo sprendimo dalis, kuria ieškovei iš atsakovo N. M. priteistas 850 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, ir paliekama galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieškinys atsakovui N. M. atmestas, šiam atsakovui iš ieškovės priteistas 2463 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
45. Kiti kasacinio skundo argumentai (dėl bandomojo laikotarpio, žalos kvalifikavimo) nėra reikšmingi bylai kasaciniame teisme teisingai išnagrinėti, teismų praktikai formuoti ar jai vienodinti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
47. Kasacinės bylos išnagrinėjimo rezultatas suponuoja pagrindą pakeisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, paskirstymą. Ieškovei bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius patirtas 1210 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (2022 m. birželio 28 d. PVM sąskaitą faktūrą DC Nr. 2022/033, 2022 m. birželio 28 d. ir 2022 m. liepos 2 d. mokėjimo nurodymus atitinkamai Nr. 9, Nr. 10), ir prašė jų atlyginimą priteisti iš ieškovės. Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.; toliau – Rekomendacijos) 7, 8.11 punktų nuostatas, jų atlyginimas atsakovui priteistinas iš ieškovės.
48. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme atsakovas turėjo 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už kasacinio skundo surašymą (2022 m. lapkričio 7 d. PVM sąskaita faktūra DC Nr. 2022/058, 2022 lapkričio 7 d. mokėjimo nurodymas Nr. 23). Šios išlaidos atitinka Rekomendacijų 7, 8.13 punktų nuostatas, jų atlyginimas atsakovui priteistinas iš ieškovės.
49. Iš viso atsakovui iš ieškovės priteistina 2210 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme.
50. Pagal CPK 96 straipsnio, reglamentuojančio bylinėjimosi išlaidų atlyginimą valstybei, 2 dalį, jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Atsakovas, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktu, buvo atleistas nuo žyminio mokesčio už kasacinį skundą mokėjimo. Atsižvelgiant į šios bylos išnagrinėjimo rezultatą (ieškinys atmestas) žyminis mokestis už kasacinį skundą – 77 Eur – valstybei priteistinas iš ieškovės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sverhus“ ieškinys, pareikštas atsakovui N. M., tenkintas, ieškovei iš atsakovo N. M. priteistas 3409,51 Eur žalos atlyginimas, 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 3409,51 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2021 m. balandžio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 1601,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ir 526,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas, taip pat panaikinti 2022 m. gruodžio 1 d. papildomo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovo N. M. priteista 850 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, ir palikti galioti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. gegužės 25 d. sprendimo dalį, kuria ieškovės ieškinys atsakovui N. M. atmestas, atsakovui iš ieškovės priteistas 2463 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Kitas Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. lapkričio 7 d. sprendimo ir 2022 m. gruodžio 1 d. papildomo sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti atsakovui N. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sverhus“ (j. a. k. 305076485) 2210 (du tūkstančius du šimtus dešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Sverhus“ (j. a. k. 305076485) 77 (septyniasdešimt septynis) Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Andžej Maciejevski
Antanas Simniškis