Civilinė byla Nr. e2-202-907/2016
Teisminio proceso Nr. 2-70-3-07395-2015-4
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.2.6;
2.1.2.4.2.7; 3.2.3.1; 3.2.6.1
(S)
ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. balandžio 21 d.
Šiauliai
Šiaulių apylinkės teismo teisėja Asta Čebatoriūtė, sekretoriaujant Jolantai Stanelienei, dalyvaujant
ieškovėms R. K. ir V. B., jų atstovei advokatei Kristinai Pugačienei,
atsakovo atstovui advokatui Edmundui Rusinui,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovių R. K. ir V. B. ieškinį atsakovui UAB „Stilsena“ dėl paprastųjų neprotestuotinų vekselių ir jų pagrindu išduotų vykdomųjų įrašų pripažinimo negaliojančiais,
n u s t a t ė:
Ieškovės R. K. ir V. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslino (2 t., 33-40 b. l.) ir kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu ieškovės V. B. 2015-06-17 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji be išlygų įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „Stilsena“ 1715 Eur sumą iki 2015-09-01 bei šio vekselio pagrindu Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro notaro D. J. išduotą 2015-09-09 vykdomąjį įrašą, pagal kurį iš ieškovės V. B. yra reikalaujama atsakovės UAB „Stilsena“ naudai išieškoti 1715 Eur, o taip pat atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą 15,06 Eur bei pašto siuntimo išlaidas 1,94 Eur (vykdomojo įrašo notarinio registro Nr. 3317); pripažinti negaliojančiu ieškovės R. K. 2015-06-16 paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji be išlygų įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „Stilsena“ 1715 Eur sumą iki 2015-09-01 bei šio vekselio pagrindu Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro notaro D. J. išduotą 2015-09-09 vykdomąjį įrašą, pagal kurį iš ieškovės R. K. yra reikalaujama atsakovės UAB „Stilsena“ naudai išieškoti 1715 Eur, o taip pat atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą 15,06 Eur bei pašto siuntimo išlaidas 1,94 Eur (vykdomojo įrašo notarinio registro Nr. 3319), priteisti ieškovėms iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė V. B. teismo posėdžio metu ieškinį (2 t., 33-40 b. l.) palaikė, prašė jį tenkinti. 2016-02-11 teismo posėdyje paaiškino, kad UAB „Stilsena“ pardavėja – kasininke ji pradėjo dirbti prieš 2,5 metų. 2015 m. balandžio mėnesį ji buvo pervesta į pamainos viršininkes, pasirašė materialinės atsakomybės sutartį. 2015-06-15 ji kartu su kitais pamainos darbuotojais dirbo prekybos centre (duomenys neskelbtini), baigė darbą 22.00 val. Ji išėjo paskutinė kartu su apsaugos darbuotoju. 20.00 val. parnešė iš salės pinigus į kambarėlį, suskaičiavo kasą, dar tuo metu buvo R., raktą nuo seifo pakabino „slaptavietėje“ – ant sienos po kalendoriumi, 22.00 val. užkodavo pastatą, apsaugos darbuotojas užrakino duris. Žurnalo nepildo ir neperduoda rakto pasirašytinai, tokia praktika buvo, ar skaitė pinigų inkasavimo taisykles, nepamena. Kitą dieną apie 14.00 val. jai paskambino R. ir pasakė, kad trūksta 1000 ar 2000 Eur, atvažiavo, perskaičiavo, pinigų trūko 1780 Eur. Birželio 16 d. vakare paskambino L. M., liepė atvažiuoti ryte, parašyti pasiaiškinimus. Ryte buvo teisme, atvažiavo į darbovietę apie 11.00 val. Laukė J. S. ir V. M.. Jis padėjo lapą ir liepė rašyti paaiškinimą, po to liepė garsiai skaityti, dar kartą skaityti dar garsiau, padėjo lapelį, liepė įrašyti savo vardą, pavardę ir t. t. Sakė, kad tas lapelis nereikšmingas, jeigu suras vagį, jo niekur nepanaudos. Neperskaitė, įrašė, ką liepė, nes bijojo, galvojo, kad greičiau įrašys ir išeis, buvo viena pati, V. M. rėkė, durys buvo uždarytos, rankinė liko prie durų, nebuvo galimybės paimti telefoną ir paskambinti, buvo ką tik išėjus iš teismo posėdžio, kur buvo netekus sąmonės, prisigėrus vaistų. J. S. nieko nesakė. Nesuprato, kas tai per lapelis, bijojo pro V. M. iki rankinės eiti. Kiek pasakė, tiek ji įrašė. Po to jai paskambino R. A. ir pasakė, kad ji pasirašė skolos lapelį, pasiūlė eiti į darbo inspekciją, ten nuėjo trise, ten viską joms ir išaiškino. Patalpa, kur seifas, nerakinama, laisvas įėjimas, pardavėjai, krovėjai vaikšto. Tą dieną pinigai buvo paskleisti ant stalo, nieko kabinete nebuvo, mergaitės rūkė, kabinetas atrakintas, kai ji atvyko. Ryte R. A. su apsauga atsirakino. Ryte dirbo direktorė, R. A., R. R., krovėjas, apsauga. Kitai pamainai aktu pinigų neperduoda. Nėra įrodymų, kad ji pinigus paėmė. Apie atliktą inventorizaciją nieko nežino. Vekselius pasirašė R. K. ir L. M. Iš darbo išėjo 2015-08-03 savo noru, nes pašlijo sveikata, šiuo metu registruota darbo biržoje, kaip ieškanti darbo. Žiniaraščio pinigų apskaitos tą dieną nepildė. Prieš darbo pabaigą pinigų neskaičiavo, tik sudėjo sumas, nes neleidžia, tik greičiau liepia eiti. Raktą nuo seifo slėpdavo, kabindavo ant sienos po kalendoriumi, tokį nurodymą davė L. M. Ji baigė 12 klasių, vidurinis išsilavinimas, paskolos santykių neturėjo. Vekselis buvo lietuviškai parašytas, žodžių „aš įsipareigoju sumokėti“ nesuprato. Kad reikės žalą atlyginti, niekas iš atsakovo darbuotojų nesakė. Jos niekas nestumdė, ji pati blogai pasijuto, tiesiog nepakilo, nebandė išeiti. Jai psichologiškai blogai buvo, ji taip jautėsi.
Ieškovė R. K. teismo posėdžio metu ieškinį (2 t., 33-40 b. l.) palaikė, prašė jį tenkinti. 2016-02-11 teismo posėdyje paaiškino, kad 2014 m. kovo mėnesį buvo priimta UAB „Stilsena“ pardavėja – kasininke. Priimant davė knygą susipažinti su teisės aktais, kažkiek skaitė, pasirašė greitai. 2015 m. birželio 15 d. ji dirbo prie daržovių, apie 15.00 val. atėjo UAB „Sanitex“ darbuotojas, V. liepė jai priimti pinigus. Ji nuėjo, paėmė iš jo pinigus, suskaičiavo, perrišo gumute ir padėjo į seifą, taip darė gal antrą ar trečią kartą per savo darbo laikotarpį. Išplovė patalpas apie 17.00 val. 19.00 – 20.00 val. suskaičiavo kasas su V. B. ir apsaugos darbuotoju salėje, niekur nenešė, liko V. B., apsaugos darbuotojas ir krovėjas. Kitą dieną V. B. pasakė, kad terminalo pinigų trūksta. Pasiskambino direktorei, atvažiavo į darbą apie 15.00 – 15.30 val., jos jau skaičiavo. Birželio 17 d. ryte buvo iškviesta parašyti pasiaiškinimą, parašius, išleido namo. Po to V. B. pasakė, kad ji pasirašė skolos lapelį. Po to ir jai paskambino L. M. ir liepė atvykti pasirašyti iki 17.00 val. Ji su mažamečiu sesers vaiku nuvyko į ofisą, esantį Ragainės gatvėje, pas V. M. Kabinete buvo ji ir J. S. Ji neprieštaravo, pasirašė vekselį, nes atėjo jo pasirašyti, nes jai buvo pasakyta, kad vekselius pasirašė visas kolektyvas. J. S. paaiškino, jog jeigu suras vagį, vekselį panaikins, ji pasirašė vekselį gera valia. Neprisimena, ar skaitė. Nieko blogo nepagalvojo. Jai paskambino R. A. ir sako, ar ji žino, ką pasirašė. Tik darbo inspekcijoje suvokė, ką pasirašė, kai buvo viskas išaiškinta. 2015-07-21 buvo atleista iš darbo savo prašymu. Po apsilankymo darbo inspekcijoje visi net nesisveikino, buvo sudaryta nedraugiška atmosfera, todėl teko išeiti. Direktorės kabinetas nerakinamas, gali pakliūti bet kas laisvai. Raktas nuo seifo L. M. nurodymu visą dieną būdavo stalo stalčiuje, įvyko kažkur vagystė, ji davė nurodymą kabinti už kalendoriaus. Jų pamainos penki žmonės ir kitos pamainos penki žmonės galėjo laisvai pakliūti į kabinetą ir bet kas paimti pinigus. Jai darbdavys neįteikė jokio akto ar įsakymo dėl žalos išieškojimo. Vakare pinigus iš kasų nešė V. B. su apsaugos darbuotoju. Mano, kad trūko UAB „Sanitex“ pinigų, jie įnešami į „Perlo“ terminalą. Juos nešė ji į seifą, direktorės kabinete juos skaičiavo prie direktorės, paėmė raktą iš stalčiaus, padėjo į seifą, užrakino ir raktą padėjo į stalčiuką 15.00 – 15.30 val. Po to nešė tik kolegė kasų pinigus. Darbdaviui tiesiogiai nesakė, kad tai yra nesaugu. Net kambariuko durys neužsidarydavo, po to tik duris sutvarkė. Visi žinojo, kur seifo raktas, talonėlių, kai jie pasibaigdavo sėdint kasoje, atnešdavo ir krovikai, ir apsaugos darbuotojai iš seifo, nes nebuvo galimybių pasitraukti nuo kasos. Birželio 17 d. kolegė paklausė, ar ji pasirašė skolos raštelį. Ji ėjo į darbovietę, žinodama, jog reikės pasirašyti skolos raštelį, ėjo jį pasirašyti, žinojo, kad yra pinigų vagystė ir kad tokį raštelį pasirašė V. B.. Ji nežino, ar skaitė, ką pasirašė, suprato, kad dirbo kartu, tai ir atsakomybę už pinigų dingimą neša kartu, nubėgo ir pasirašė. J. S. dar paklausė, ji patvirtino, jog tai nėra kaltės pripažinimas. Mano, kad yra visų 13 darbuotojų kaltė, ypač apsaugos darbuotojų. Nepildė nieko padėdama į seifą pinigus. Nebaigtas vidurinis, specialybė – pardavėja.
Ieškovių atstovė advokatė Kristina Pugačienė palaikė atstovaujamąsias, prašė ieškinį (2 t., 33-40 b. l.) tenkinti.
Atsakovo atstovas advokatas Edmundas Rusinas su ieškiniu (2 t., 33-40 b. l.) nesutiko, prašė jį atmesti, palaikė atsiliepime nurodytus argumentus (1 t., 92-97 b. l.). 2016-02-11 teismo posėdyje paaiškino, kad negalima kildinti iš materialinės atsakomybės ir taikyti CK 1.80 straipsnį, tai du visiškai skirtingi pagrindai. CK 1.90 str. ir 1.91 str. normos konkurencingos, abu straipsniai negali būti taikomi. Turi būti esminis suklydimas, o vekselyje įrašytas paprastas sakinys, ir su viduriniu išsilavinimu turėjo jį suprasti. Ieškovių teiginys, kad jos prieš pasirašydamos neperskaitė, prilyginamas kaltei. Esminio suklydimo nėra, apgaulės tikrai nebuvo, buvo paaiškinta ieškovėms, kad nereikės tos sumos mokėti, kad galima skolą atidėti ir tikrai galima atidėti, tik ieškovės nesutiko tartis. Buvo pasirašyti trys vekseliai po 1715 Eur, tų darbuotojų solidari atsakomybė, proporcingai bus mažinama, neieškos atsakovas iš jų trigubai. Darbdavys sudarė tinkamas darbo ir pinigų priėmimo, saugojimo sąlygas, tik darbuotojų elgesys buvo netinkamas. Atsakovas pasirinko asmenis, kurie turi pasirašyti vekselius, pagal birželio 15 dieną dirbusius darbuotojus, kurie atlieka pinigų padėjimą į seifą, pagal tai, kas atsakingas už inkasavimą, kas inkasavo ir parduotuvės vadovė turi atsakyti. Nors buvo kviesta policija, dėl vagystės pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau nenustatyta, kas pavogė pinigus. Nežinoma, kad būtų dėl ieškovių priimtas darbdavio vidaus teisės aktas dėl žalos išieškojimo iš jų.
Ieškinys tenkintinas.
Byloje nustatyta, kad 2015-06-16 buvo išrašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis 1715 Eur sumai (2 t., 30 b. l.). Vekselyje nurodyta, kad iki 2015-09-01 vekselio davėjas R. U. (po santuokos sudarymo – K. (1 t., 13 b. l.)) pagal paprastąjį vekselį besąlygiškai įsipareigoja sumokėti vekselio turėtojui UAB „Stilsena“ 1715 Eur. 2015-06-17 buvo išrašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis 1715 Eur sumai (2 t., 28 b. l.). Vekselyje nurodyta, kad iki 2015-09-01 vekselio davėjas V. B. pagal paprastąjį vekselį besąlygiškai įsipareigoja sumokėti vekselio turėtojui UAB „Stilsena“ 1715 Eur. Atsakovas UAB „Stilsena“ 2015-08-31 išsiuntė ieškovėms pranešimus dėl vekselio pateikimo apmokėti (1 t., 69, 70 b. l.). Po to UAB „Stilsena“ generalinio direktoriaus pavaduotojas V. M., siekdamas atlikti vykdomuosius įrašus, notarui pateikė ieškovių išduotus neprotestuotinus paprastuosius vekselius, taip pat įrodymus apie ieškovėms ir vekselio davėjoms V. B. ir R. K. išsiųstus pranešimus (1 t., 69, 70 b. l.). Šiaulių miesto V1-ojo notaro biuro notaras D. J. 2015-09-09 atliko vykdomuosius įrašus (2 t., 27, 29 b. l.).
Iš 2012-12-12 darbo sutarties Nr. 200 (1 t., 9-10 b. l.) matyti, kad ieškovė V. B. dirbo pas atsakovą UAB „Stilsena“ nuo 2012-12-12 pardavėja – kasininke, o nuo 2014-04-01 dirbo pamainos viršininke. Iš darbo atleista pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 str. 1 d. nuo 2015-08-03 (1 t., 14 b. l.). Iš 2014-03-06 darbo sutarties Nr. 231 (1 t., 11-12 b. l.) matyti, kad ieškovė R. U. (po santuokos sudarymo – K. (1 t., 13 b. l.)) dirbo pas atsakovą UAB „Stilsena“ nuo 2014-03-06 pardavėja – kasininke. Iš darbo atleista pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 str. 1 d. nuo 2015-07-28 (1 t., 15 b. l.). Ieškovės buvo pasirašiusios visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbdaviu (1 t., 16-17, 18-19 b. l.).
Byloje ginčo dėl to, kad ieškovės pasirašė paprastuosius neprotestuotinus vekselius, nėra. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl paprastųjų neprotestuotinų vekselių ir jų pagrindu išduotų vykdomųjų įrašų galiojimo. Byloje taip pat nustatyta, jog šalis siejo darbo teisiniai santykiai. Todėl dar būtina pažymėti, jog ginčas byloje yra kilęs iš darbo teisinių santykių. Ieškovės prašė pripažinti paprastuosius neprotestuotinus vekselius ir jų pagrindu atliktus vykdomuosius įrašus negaliojančiais. Ieškovė V. B. prašė pripažinti jos atsakovui išduotą vekselį negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 str. (prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms), 1.90 str. (dėl suklydimo) ir 1.91 str. (dėl panaudoto psichologinio smurto) numatytais pagrindais. Ieškovė R. K. prašė pripažinti jos atsakovui išduotą vekselį negaliojančiu CK 1.80 (prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuostatoms) ir 1.90 str. (dėl suklydimo) numatytais pagrindais.
CK 1.80 straipsnyje reglamentuojami imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio negaliojimo klausimai. Imperatyviosioms įstatymo nuostatoms prieštaraujantis sandoris yra vienas iš negaliojančių sandorių rūšių. Jo ypatybė yra ta, kad šis sandoris laikomas niekiniu, t. y. nesukuriančiu teisinių padarinių, įstatymo pagrindu (CK 1.78 straipsnio 1 dalis). Toks sandoris nesukuria sandoriu siekiamų padarinių, tačiau tai nereiškia, kad dėl jo iš viso negali atsirasti ir apskritai neatsiranda jokių teisinių padarinių. Tokių padarinių gali atsirasti dėl niekinio sandorio vykdymo. Pagal CK 1.78 straipsnį sandoris laikomas niekiniu, nes dėl tokių sandorių prigimties niekiniu jį vertina įstatymas. Tai reiškia, kad teismo sprendimas pripažinti jį niekiniu ar negaliojančiu nereikalingas. Ši aplinkybė nereiškia, kad apskritai negalimas ginčas ir teismo sprendimas dėl sandorio pripažinimo niekiniu, t. y. teismo įvertinimo teisiškai kaip niekinio ir negaliojančio. Lingvistinė CK 1.78 straipsnio 1 dalies nuostatos išraiška, kad niekinis sandoris negalioja „nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu“, suponuoja išvadą, kad galimas teismo sprendimas pripažinti niekinį (pagal įstatymą) sandorį negaliojančiu. Tai išplaukia iš CPK 5 straipsnio, nes asmuo gali kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos jo teisės, t. y. jis gali prašyti teismo išspręsti ginčą dėl konkretaus sandorio, kurį ieškovas traktuoja niekiniu, o atsakovas šią nuostatą ginčija (dėl nevienodo aiškinimo, ar įstatymo nuostata yra imperatyvioji, ar kt.). Pagal CK 1.80 straipsnį ir CK 1.78 straipsnio 1 dalį niekinis sandoris nesukuria teisinių padarinių įstatymo pagrindu, bet ne dėl teismo padaromos išvados ar pripažinimo niekinio sandorio negaliojančiu.
Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; kt.). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sprendžiant klausimą dėl sutarties kaip vieno iš sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu, reikia atsižvelgti į CK 6.225 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu, ją sudarant, buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; kt.). Kad konkreti teisės nuostata yra imperatyvi, remiantis kasacinio teismo praktika, lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai. Taigi sprendžiant klausimą, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan. aiškiausiai parodo imperatyvųjį teisės normos pobūdį. Tačiau kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant klausimą dėl normos imperatyvumo, įvertinami tam tikros teisės normos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-480/2010; 2011 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2011; kt.). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.
Iš šalių paaiškinimų ir liudytojų D. G., R. B., R. R., L. M., J. S., V. M., R. A. parodymų, byloje esančios baudžiamosios bylos Nr. 01-1-33860-15 medžiagos, rašytinių ieškovių paaiškinimų (1 t., 65, 66 b. l.), 2015-06-16 piniginių lėšų seife inventorizacijos akto (1 t., 108 b. l.) matyti, kad 2015-06-16 apie 14.00-15.00 val. atsakovo UAB „Stilsena“ darbuotojai ieškoves V. B. ir R. K. informavo, kad ieškovių darbo vietoje prekybos centre (duomenys neskelbtini), esančiame seife trūksta 1780 Eur grynųjų pinigų, kurie į šį seifą buvo padėti 2015-06-15 ieškovės R. K. ieškovių darbo metu. Kalto asmens dėl pinigų vagystės iki šiol nepavyko nustatyti. Ieškovės mano, jog dėl pinigų dingimo gali būti kaltas bet kuris asmuo, dirbęs tiek jų pamainoje, tiek kitoje pamainoje, nes pinigai buvo perskaičiuoti ir jų pasigesta tik kitą darbo dieną įpusėjus dienai, t. y. 2015-06-16 14.00-15.00 val., juos perskaičiuojant ir ruošiant inkasacijai R. R.. Atsakovo atstovas, liudytojai J. S. ir V. M. sutinka, kad dėl pinigų dingimo kaltas asmuo nenustatytas, tačiau teigia, jog dėl pinigų dingimo kaltos ieškovės ir prekybos centro vedėja L. M., nes netinkamai vykdė joms pagal pareiginius nuostatus priskirtas darbo funkcijas: ieškovė V. B. neperskaičiavo pinigų prieš išeidama iš darbo, o tik juos sudėjo į seifą, nepriėmė UAB „Sanitex“ atstovo atvežtų „Perlo“ terminalo pinigų, o pavedė tai atlikti R. K., į kurios darbo funkcijas minėtų pinigų priėmimas neįėjo, ieškovė R. K., nes ji priėmė iš UAB „Sanitex“ atstovo „Perlo“ terminalui skirtus pinigus, kurių neturėjo teisės priimti, todėl iš jų buvo pareikalauta atlyginti žalą, padarytą jų neteisėtais veiksmais netinkamai atliekant savo darbines funkcijas, tai įforminant vekseliais. Tai patvirtina, kad žala atsakovui UAB „Stilsena“ galėjo atsirasti ieškovėms atliekant darbo pareigas, t.y. darbo santykių pagrindu. Ieškovių atstovė pagrįstai nurodė, kad darbdavys žalą, atsiradusią atliekant darbo pareigas, iš darbuotojo turi išsiieškoti nepažeisdamas darbuotojo teisių, t.y. tik remdamasis darbo įstatymais, o ne sau palankiu būdu. Ieškovės ir jų atstovė teigia, kad ieškovių išduoti vekseliai CK 1.80 str. 1 d. pagrindu turi būti pripažinti negaliojančiais, nes vekseliai buvo sudaryti ne davus ieškovėms pinigus ir už juos pasirašant vekselį, o dėl skolos, kildinamos iš darbo santykių. Teismas sutinka su ieškovių ir jų atstovės argumentais. Iš šalių paaiškinimų, liudytojų R. R., L. M., J. S., V. M., R. A. parodymų, byloje esančio 2015-06-16 piniginių lėšų seife inventorizacijos akto (1 t., 108 b. l.) matyti, kad atsakovas skolą kildina žalos atsiradimu ieškovėms vykdant darbines funkcijas, kad surašant vekselius, buvo siekiama, jog ieškovės atlygintų darbdaviui UAB „Stilsena“ žalą, atsiradusią darbo santykių pagrindu. Darbdaviui darbuotojo veiksmais padarytos žalos (nuostolių) atsiradimo sąlygoms, dydžiui ir atsakomybės riboms nustatymui taikytinos Lietuvos Respublikos Darbo kodekso XVII skyriaus „Materialinė atsakomybė“ normos. Materialinė atsakomybė pagal darbo teisę yra savarankiška atsakomybės rūšis. LR DK 254 str. numato, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžių. DK 258 str. numato, kad darbuotojo padaryta ir jo gera valia šalių susitarimu natūra ar pinigais neatlyginta žala neviršijanti vieno vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio gali būti išskaitoma iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio darbdavio rašytiniu nurodymu. DK 255 str. numato atvejus kada darbuotojas privalo atlyginti visą žalą. Materialinė atsakomybė - turtinės atsakomybės rūšis, numatyta darbo teisėje. Ši atsakomybė suprantama kaip pareiga atlyginti žalą, kuri padaroma vieno darbo santykio subjekto kitam neatlikus arba netinkamai atlikus darbo pareigas (DK 245 straipsnis). Darbuotojo materialinės atsakomybės tikslas - atlyginti darbdaviui padarytus nuostolius. Materialinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos visos DK 246 straipsnyje nustatytos sąlygos: 1) reali žala; 2) žala padaryta neteisėta veika (veiksmais, neveikimu); 3) priežastinis neteisėtos veikos ir žalos atsiradimo ryšys; 4) pažeidėjo kaltė; 5) pažeidėją ir nukentėjusią šalį teisės pažeidimo metu siejo darbo teisiniai santykiai; 6) žalos atsiradimas susijęs su darbo veikla (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1444/2002; 2004 m. sausio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2004; 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009; kt.). Materialinės atsakomybės sąlyga - žala reiškia tiesioginę žalą ir negautas pajamas, kurias nukentėjusi šalis būtų gavusi, jei pažeidėjas būtų tinkamai įvykdęs savo darbo pareigas. Dar viena būtinoji materialinės atsakomybės sąlyga - neteisėta veika - suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų - lokalinių, nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Pagal LR DK 256 str. visiškos materialinės atsakomybės sutarties nesudarymo arba neteisėto sudarymo padariniai tenka darbdaviui, nes, dėl darbdaviui padarytos žalos praradus, sugadinus, išeikvojus ar kitaip netekus turto, darbuotojas, atsakingas už tą turtą, atsakytų tik bendraisiais pagrindais. Taigi minėta teisės norma nustato ne tik tai, kada ir su kuriais darbuotojais galima sudaryti visiškos materialinės atsakomybės sutartis, bet ir tai, kokios rūšies - individualią ar grupės. Toks teisinis reguliavimas saugo darbuotoją nuo galimų nepagrįstų, įstatyme nenumatytų, materialinio pobūdžio įsipareigojimų atsiradimo, kartu suteikia darbdaviui teisę nustatyti tokias materialinės atsakomybės sąlygas, kurios išlaikytų pusiausvyrą tarp darbdavio intereso - apsaugoti materialines vertybes, gauti žalos atlyginimą jų praradimo atveju - bei darbuotojo turtinės atsakomybės apimties tokių vertybių neišsaugojus. Šiuo atveju kyla darbuotojo materialinės atsakomybės ribų, nustatytų DK 254 straipsnyje, taikymo klausimas, nes žala darbdaviui regreso tvarka atlyginama pagal Darbo kodekso normas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. kovo 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-138/2005; 2007 m. gegužės 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3- 210/2007; kt.). Nesant visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagal LR DK 254 str. nuostatas darbuotojas privalėjo atlyginti žalą, ne didesnę negu 3 vidutiniai darbo užmokesčiai. DK 255 str. numato atvejus kada darbuotojas privalo atlyginti visą žalą. Su ieškovėmis buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis, todėl jos pagal DK 255 str. 1 d. 3 p. turėtų atlyginti visą žalą. Tačiau taip pat pažymėtina, kad žalos padarymo faktas turėjo būti užfiksuotas darbdavio, pateikti įrodymai, priimtas dėl to įsakymas, be to, ieškovės buvo atleistos iš darbo pagal jų pačių prašymus, o ne už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą.
Pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau - Vekselių įstatymas) 19 straipsnio nuostatas įsipareigoję pagal vekselį asmenys gynybai negali vekselio turėtojui pareikšti prieštaravimų, grindžiamų asmeniniais jų ir vekselio davėjo arba ankstesniųjų vekselio turėtojų santykiais, nebent vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia būtų veikęs skolininko nenaudai. Tai reiškia, kad skolininkas pagal vekselį gali reikšti prieštaravimus dėl reikalavimo sumokėti vekselyje nurodytą sumą, tačiau tik tokius, kurie susiję su formaliais vekselio, kaip vertybinio popieriaus, trūkumais (jo rekvizitais), arba su tiesioginiais (asmeniniais) skolininko pagal vekselį ir pirmojo vekselio turėtojo santykiais, taip pat dėl vekselio turėtojo nesąžiningumo įgyjant vekselį. Dėl to, kad vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį, remdamasis ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-216/2007; kt.). Tuo atveju, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja. Nagrinėjamoje byloje atsakovo atstovas, liudytojai L. M., J. S. ir V. M. nurodė, kad atsakovui buvo žinomas reikalavimo iš ieškovių teisės atsiradimo pagrindas - ieškovių netinkamas darbo pareigų atlikimas. Tačiau atsakovo atstovas, įrodinėdamas teisę atsakovui iš ieškovių reikalauti vekseliuose nurodytos sumos, to nepagrindė, šios sumos dydžio negalėjo susieti nei su pateiktais rašytiniais dokumentais, nei su liudytojų parodymais, negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl reikalauja beveik trigubai didesnės sumos, nei dėl pinigų vagystės neteko atsakovas. Atsakovo atstovo paaiškinimai, kad seife trūko 1780 Eur grynųjų pinigų, ką įrodo ir 2015-06-16 piniginių lėšų seife inventorizacijos aktas (1 t., 108 b. l.), ir kad buvo išrašyti net trys vekseliai, kiekvienas 1715 Eur sumai, t. y. dėl beveik triskart didesnės žalos atlyginimo – 5145 Eur, nors vekselių neketino pateikti antstoliams priverstiniam vykdymui, kol neišaiškintas kaltas asmuo dėl vagystės, tačiau kreipėsi į notarą dėl vykdomųjų įrašų padarymo, nebandė tartis su ieškovėmis dėl termino pratęsimo, prieštaringi tarpusavyje. Nustatytos aplinkybės rodo, kad ieškovių prievolė darbdaviui UAB „Stilsena“ negalėjo atsirasti paprastųjų neprotestuotinų vekselių pagrindu, nes jos jokių turtinių įsipareigojimų, suteikiančių teisę darbdaviui iš jų reikalauti sumokėti po 1715 Eur iš kiekvienos skolą, neturėjo. Darbo grafikai (1 t., 124-128 b. l.), darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (1 t., 129-133 b. l.), pinigų, esančių seife, apskaitos žiniaraščiai (1 t., 134-200 b. l., 2 t., 1-24, 73 b. l.) įrodo, kad ieškovės 2015 m. birželio mėnesį dirbo pas atsakovą - V. B. - pamainos viršininkės, o R. K. - pardavėjos – kasininkės pareigose, vykdė darbines funkcijas, jų ir liudytojų parodymuose nurodytos vekselių pasirašymo aplinkybės taip pat duoda pagrindo manyti, kad bendrovėje UAB „Stilsena“ vekseliai buvo išrašyti būtent bendrovės administracijos iniciatyva, kaip darbuotojus drausminanti priemonė, galimai neketinant reikalauti vekseliuose nurodytų sumų, t.y. žinant, kad pasirašyti vekseliai nėra teisėtas pagrindas iš darbuotojų reikalauti atlyginti vekseliuose nurodytą sumą. Atsakovas vekselius laiko skolos rašteliu, suteikiančiu teise iš ieškovių reikalauti po 1715 Eur skolos iš kiekvienos, tačiau iš tikrųjų vekseliais siekiama, jog ieškovės atlygintų darbdaviui UAB „Stilsena“ žalą, atsiradusią darbo santykių pagrindu. Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodinėjo, kad paskolino ieškovėms vekseliuose nurodytas pinigų sumas, o pastarosios įsipareigojo jas grąžinti, atsakovas vekselius panaudojo siekdamas įrodyti skolos pagal darbo teisinius santykius egzistavimą. Atsakovo atstovas teigė, kad ieškovės, dirbdamos pas atsakovą, padarė bendrovei žalos, kurią įsipareigojo atlyginti išduodamos vekselį. Abi šalys, siekdamos įrodyti savo argumentus, pateikė į bylą rašytinius įrodymus, pagrindžiančius ieškoves siejusius darbo santykius su atsakovu, jų materialinę atsakomybę dingus gryniesiems pinigams iš seifo jų darbo metu. Pažymėtina, kad darbuotojo padarytos darbdaviui žalos dydžio nustatymą bei atlyginimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo kodekso XVII skyrius „Materialinė atsakomybė“. Akivaizdu, jog ieškovių išduotais vekseliais atsakovas iš darbo santykių kilusius reikalavimus siekė išspręsti CK normų pagalba, taip apeinant DK nuostatas ir taip suvaržant ieškovių teises gintis nuo darbdavio reikalavimų (DK 257 str., 258 str.). Materialinė atsakomybė – turtinės atsakomybės rūšis, numatyta darbo teisėje. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovių atsakovui žalos padarymo faktas turėjo būti užfiksuotas darbdavio, t. y. atsakovo, pateikti tai patvirtinantys įrodymai, priimtas darbdavio įsakymas ir pan., tačiau nagrinėjamu atveju nei duomenų, kad ieškovėms būtų paskaičiuota žala, susijusi su darbinių funkcijų vykdymu, nei kad pagal darbo teisės normas joms būtų taikyta drausminė ar materialinė atsakomybė, byloje nėra, kad tokių dokumentų bendrovėje nebuvo priimta, patvirtino atsakovo atstovas ir liudytojai J. S. bei V. M., atsakovas į bylą pateikė tik rašytinius įrodymus apie atsakovo patirtą žalą dėl pinigų dingimo (1 t., 108, 108 b. l.), kurie nepatvirtina aplinkybės, kad dėl ieškovių darbinių funkcijų vykdymo atsakovui buvo padaryta reali materialinė žala. Visos šios aplinkybės paneigia atsakovo nurodomą skolos atsiradimo pagrindą. Atsakovui netinkamai įforminus galimai atsiradusią žalą, nepriėmus atitinkamų dokumentų, ieškovės prarado teisę gintis nuo pareikšto reikalavimo, ginčyti priimtus darbdavio sprendimus įstatymo nustatyta tvarka, kas netoleruotina, nes darbuotojas yra silpnesnioji santykio šalis, vekseliu pažeidžiami ne tik minėtos šalies interesai, bet ir viešasis interesas. Todėl teismas konstatuoja, kad vekselis, kuris grindžiamas skola, kildinama žalos atsiradimu ieškovėms vykdant darbines funkcijas, imperatyvioms įstatymo normos prieštaraujantis sandoris, todėl yra niekinis ir negalioja, kaip pažeidžiantis ieškovių, kaip darbuotojų, interesus (CK 1.80 str. 1 d.).
Atsižvelgiant į tai, ieškinys tenkintinas, ginčijami ieškovių atsakovui 2015-06-16 ir 2015-06-17 išduoti paprastieji neprotestuotini vekseliai pripažintini negaliojančiais remiantis CK 1.80 str. 1 d., taip pat šių vekselių pagrindu išduoti vykdomieji įrašai pripažintini negaliojančiais remiantis CK 1.80 str. 1 d., nes negali galioti vykdomasis įrašas, padarytas prieštaraujančio imperatyvioms įstatymo nuostatoms dokumento pagrindu.
Ieškovės taip pat prašo pripažinti vekselius negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu (dėl suklydimo). Vienas iš sandorio negaliojimo teisinių pagrindų yra jo sudarymas suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CK 1.90 straipsnio taikymą, nurodyta, kad dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; kt.). Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2011; 2015 m. vasario 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-248/2015; kt.). Byloje nustatyta, jog vekselio pasirašymo metu ieškoves ir atsakovą siejo darbo teisiniai santykiai. Ieškovės, kaip darbuotojos, laikytinos silpnesniąja šalimi. Įvykus darbovietėje pinigų vagystei, jos buvo paprašytos pasirašyti vekselius. Ieškovė R. K. nurodė, jog išduodama vekselį, nesuprato, jog įsipareigoja atsakovui vekselyje nurodytą sumą grąžinti, ji manė, jog šiuo dokumentu ji patvirtina faktą, kad prekybos centre įvyko vagystė ir buvo pavogta vekselyje nurodyta suma. Jai buvo pasakyta, kad tokius dokumentus pasirašė visi darbuotojai, ji ėjo į darbovietę, žinodama, jog reikės pasirašyti skolos raštelį, ėjo jį pasirašyti, žinojo, kad yra pinigų vagystė ir kad tokį raštelį pasirašė V. B., ji nežino, ar skaitė, ką pasirašė, bet suprato, kad dirbo kartu, tai ir atsakomybę už pinigų dingimą neša kartu, todėl nubėgo ir pasirašė. Kad pasirašydama vekselį įsipareigojo būtent asmeniškai ir per trumpą terminą grąžinti didelę sumą, suprato tik nuvykusi į darbo inspekciją, kur jai tai buvo išaiškinta. Ieškovė V. B. nurodė, jog pasirašė, nes buvo labai susijaudinusi, ką tik buvo pasibaigęs teismo posėdis, kuriame ji dalyvavo, atvažiavo tiesiai iš teismo posėdžio, jautėsi blogai, jai buvo pasakyta, kad tai skolos lapelis, bet jis nieko nereiškia, nes suradus vagį, jis bus sunaikintas, kad reikės asmeniškai atsakovui atlyginti žalą, jai niekas nesakė, ką pasirašė ir kokios to pasekmės, tai suprato tik nuvykusi į darbo inspekciją. Liudytojai L. M., J. S. ir V. M. patvirtino, jog buvo išaiškinta, kodėl pasirašomas vekselis, kad pasirašoma dėl einamų pareigų ir inkasavimo taisyklių nesilaikymo, buvo paaiškinta, kad tai skolos raštelis, jį pasirašo, kol atsiras kaltininkas, jam atsiradus ir išaiškinus pinigų vagystę, vekseliai bus sunaikinti. Taigi akivaizdu, kad atsakovo administracijos darbuotojai patys patvirtino, jog suklaidino ieškoves dėl esminių vekselių pasirašymo aplinkybių, nes nenurodė, jog minėta suma gali būti išieškota ir iš ieškovių asmeniškai ir kad tai ne kolektyvinė, o kiekvienos iš ieškovių asmeninė atsakomybė. Ieškovės R. K. išsilavinimas nebaigtas vidurinis, ieškovės V. B. išsilavinimas vidurinis, abiejų specialybės - pardavėja – kasininkė, abi neturėjusios paskolinių santykių, vekselių iki to laiko pasirašiusios nebuvo. Liudytojos R. A. parodė, jog ieškovės nesuprato, ką pasirašė, tai joms išaiškino darbo inspekcijoje. Liudytoja E. P., dirbanti valstybinėje darbo inspekcijoje vyr. darbo inspektore, patvirtino, kad buvo atvykusios trys moterys (abi ieškovės ir liudytoja R. A.), kad jos nesuprato nei vekselių reikšmės, nei pasekmių. Minėtoje byloje sprendžiant, ar ieškovės buvo suklaidintos, yra svarbu įvertinti, ar joms darbdavio atstovų pateikta informacija apie vekselius buvo aiški ir nedviprasmiška ir ar ja remdamasis asmuo, turintis vidurinį ir nebaigtą vidurinį išsilavinimą, neturėjęs paskolinių santykių, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką. Akivaizdu, jog darbdavio atstovams nurodžius, jog nurodytą vekselyje sumą kiekviena iš ieškovių turės per trumpą laiką grąžinti darbdaviui asmeniškai, o ne nurodant, jog pasirašomi skolos rašteliai, kol bus surastas kaltininkas, o jį suradus, jie bus sunaikinti, ieškovės vekselių nebūtų pasirašiusios. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad dėl pinigų vagystės kaltas asmuo nėra nustatytas iki šiol, o vekselių pagrindu jau yra atlikti notaro vykdomieji įrašai, taigi, belieka tik kreiptis į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo. Ieškovės, teisingai suvokusios vekselio esmę, jo sukeliamas pasekmes, jo tikrai nebūtų pasirašiusios, todėl minėtas ieškovių suklydimas laikytinas esminiu suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio esmę jis nebūtų sudaręs. Atsižvelgiant į tai, ginčijami ieškovių atsakovui 2015-06-16 ir 2015-06-17 išduoti paprastieji neprotestuotini vekseliai pripažintini negaliojančiais ir remiantis CK 1.90 straipsnio pagrindu.
Ieškovė V. B. taip pat prašo pripažinti vekselį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu (dėl panaudoto psichologinio smurto). CK 1.91 straipsnis numato, kad dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo arba dėl vienos šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi sudarytas sandoris, taip pat sandoris, kurį asmuo dėl susidėjusių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sąlygomis, gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį. Ieškovė V. B. nurodė, kad pasirašant vekselį jos atžvilgiu buvo naudotas psichologinis smurtas, patyčios, liepta garsiai perskaityti pasiaiškinimą, jį liepta skaityti du kartus, ji negalėjo išeiti, negalėjo paskambinti, nes rankinė buvo padėta prie durų, norint ją paimti, reikėjo praeiti pro V. M., jis kalbėjo pakeltu balsu, ji bijojo. Tačiau minėtų aplinkybių nepatvirtina nei vienas liudytojas. Nei viena iš liudytojų nenurodė, jog būtų girdėjęsi riksmai. Liudytoja J. S. parodė, jog kabineto durys su stiklu, viskas matosi, tačiau niekas nieko neleistino nematė. Liudytoja R. R. parodė, jog V. B., išėjusi iš kabineto, elgėsi kaip paprastai, emociškai buvo stabili. Tai patvirtino ir L. M.. Liudytoja R. A. nurodė, jog V. B. išėjusi pasakė, kad pasirašė vekselį, atrodė kiek susijaudinusi. Be to, pati ieškovė V. B. pripažino, kad jos niekas nestumdė, ji pati nebandė išeiti, nors kliūčių nebuvo, tiesiog dar po to teismo posėdžio blogai pasijuto ir nepakilo, o J. S. visai nieko nesakė. Teismas, įvertinęs vekselio sudarymo aplinkybes, akivaizdžių CK 1.91 straipsnyje numatytų sandorio negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pripažinti V. B. 2015-06-17 pasirašytą paprastąjį neprotestuotiną vekselį negaliojančiu vadovaujantis CK 1.91 straipsniu nėra pagrindo, tačiau vekselį pripažinus negaliojančiu kitais pagrindais, tai neturi esminės reikšmės.
Ieškinį patenkinus, ieškovėms ir valstybei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos, nes ieškovėms suteikta antrinė teisinė pagalba, apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų (1 t., 79-82 b. l.). Iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos: ieškovėms - kiekvienai po 19,00 Eur žyminio mokesčio ir valstybei – 38,00 Eur žyminio mokesčio (CPK 80 str. 1 d., 93 str. 1 d.).
Ieškovių interesams byloje atstovavo advokatė, kuri nustatyta tvarka iki bylos nagrinėjimo pabaigos pateikė teismui prašymą dėl 220 Eur ieškovės V. B. patirtų išlaidų, susijusių su konsultacijomis, ieškinio ir patikslinto ieškinio parengimu ir atstovavimu ir dėl 270 Eur ieškovės R. K. patirtų išlaidų, susijusių su konsultacijomis, ieškinio ir patikslinto ieškinio parengimu ir atstovavimu (2 t., 77-90 b. l.). Pagal LR CPK 98 str., šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas, tačiau šios išlaidos priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos). Atsakovas neginčija ieškovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydžio. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovių atstovė pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus, kad dėl kreipimosi į teismą su ieškiniu V. B. patyrė 220,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, R. K. patyrė 270 Eur bylinėjimosi išlaidas, todėl iš esmės bylą išsprendus ieškovių naudai, iš atsakovo priteistinos ieškovių patirtos bylinėjimosi išlaidos, kurios atitinka suteiktos teisinės pagalbos mastą, taip pat byloje spręstų klausimų faktinį ir teisinį sudėtingumą, rekomendacijų leistinus dydžius bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei yra pagrįstos rašytiniais įrodymais (CPK 93, 430 str. 7 d.).
Ieškinį patenkinus visiškai, iš atsakovo taip pat valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 405,30 Eur ieškovėms teiktos antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos (2 t., 74 b. l.) ir 5,26 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str. 1 d.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-267 straipsniais, 268-270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Ieškinį tenkinti visiškai.
Pripažinti negaliojančiu ieškovės V. B. 2015-06-17 išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji be išlygų įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „Stilsena“ 1715 Eur sumą iki 2015-09-01.
Pripažinti negaliojančiu 2015-06-17 vekselio pagrindu Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro notaro D. J. išduotą 2015-09-09 vykdomąjį įrašą, pagal kurį iš ieškovės V. B. yra reikalaujama atsakovo UAB „Stilsena“ naudai išieškoti 1715 Eur, o taip pat atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą 15,06 Eur bei pašto siuntimo išlaidas 1,94 Eur (vykdomojo įrašo notarinio registro Nr. 3317).
Pripažinti negaliojančiu ieškovės R. K. 2015-06-16 išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo ji be išlygų įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „Stilsena“ 1715 Eur sumą iki 2015-09-01.
Pripažinti negaliojančiu 2015-06-16 vekselio pagrindu Šiaulių miesto 6-ojo notarų biuro notaro D. J. išduotą 2015-09-09 vykdomąjį įrašą, pagal kurį iš ieškovės R. K. yra reikalaujama atsakovo UAB „Stilsena“ naudai išieškoti 1715 Eur, o taip pat atlyginimą už vykdomojo įrašo darymą 15,06 Eur bei pašto siuntimo išlaidas 1,94 Eur (vykdomojo įrašo notarinio registro Nr. 3319).
Priteisti ieškovei V. B., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Stilsena”, į. k. 145626981, 239,00 Eur (dviejų šimtų trisdešimt devynių eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti ieškovei R. K., a.k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo UAB „Stilsena”, į. k. 145626981, 289,00 Eur (dviejų šimtų aštuoniasdešimt devynių eurų, 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Stilsena”, į. k. 145626981, 43,26 Eur (keturiasdešimt trijų eurų, 26 ct) bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį ir išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5660.
Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „Stilsena”, į. k. 145626981, 405,30 Eur (keturių šimtų penkių eurų, 30 ct) bylinėjimosi išlaidas (išlaidas už suteiktą antrinę teisinę pagalbą), pinigus pervedant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), „Swedbank“, AB, įmokos kodas 5630.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismą.
Teisėja Asta Čebatoriūtė