Civilinė byla Nr. e2A-207-852/2023

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15202-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.1;

1.2.2.4

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. sausio 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos, Santaros klinikų gydytojų sąjungos, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinės sąjungos, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminės grupės, Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos ir Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Viešosios įstaigos „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“ ieškinį atsakovėms Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinei sąjungai, Santaros klinikų gydytojų sąjungai, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinei sąjungai, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminei grupei, Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinei sąjungai, Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinei sąjunga dėl įsakymo derinimo ir turinio teisėtumo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė Viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos“ generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas: derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme bei prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė paaiškino, kad pagal sutartį su teritorine ligonių kasa gauna finansavimą iš Privalomo sveikatos draudimo fondo (toliau – ir PSDF) biudžeto sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokesčiui sumokėti. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija (toliau – ir SAM), veikianti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės suteiktą įgaliojimą, 2018 m. rugpjūčio 31 d. su Profesinėmis sąjungomis pasirašė Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos (toliau – ir LNSS) šakos kolektyvinę sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Kolektyvinė sutartis 1, Sutartis). Dėl sutarties nuostatų derėjosi ir įsipareigojimus Kolektyvinės sutarties 1 šalims prisiėmė įgaliota SAM, kuri veikė atstovaujama darbdaviams – šiuo konkrečiu atveju iš Valstybės bei PSDF biudžeto išlaikomoms įstaigoms, įskaitant ieškovę. Atitinkamai SAM ėmėsi kontroliuoti, kad LNSS įstaigos tvirtintų darbo apmokėjimo tvarkos aprašus tokius, kad šie atitiktų Kolektyvinės sutarties 1 nuostatas. Jau nuo 2019 m. SAM iš įstaigos reikalavo, kad darbo apmokėjimo tvarkos aprašas būtų sudarytas vadovaujantis Kolektyvine sutartimi 1, o ne nuo jos nukrypstant. Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir DATA 1), kuris buvo iš esmės parengtas pagal Kolektyvinėje sutartyje 1 nustatytus principus, išskyrus tai, kad pagal Kolektyvinę sutartį 1 pagrindinio darbo užmokesčio (A) pastovioji (Ap) bei kintamoji dalis (Ak) apskaičiuojama taikant sudėtį (A= Ap + Ak), o patvirtintame darbo apmokėjimo tvarkos apraše numatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A= Ap x Ak). Ieškovė nurodė, kad 2021 m. lapkričio 15 d. buvo pasirašyta nauja LNSS šakos kolektyvinė sutartis (toliau – Kolektyvinė sutartis 2). Šiose šakos kolektyvinėse derybose aktyviai dalyvavo ir įstaigos profesinės sąjungos. Kolektyvine sutartimi 2 iš esmės liko nustatyti tie patys darbo apmokėjimo principai kaip ir Kolektyvinėje sutartyje 1, tik: 1) naujas bazinis dydis minimaliai mėnesinei algai taikomas nebe nuo 2022 m. sausio 1 d., o nuo 2022 m. balandžio 1 d.; 2) formulė liko ta pati A= Ap + Ak, tačiau apskaičiuojant pastoviąją dalį (Ap) labiau išdiferencijuotas dydis priklausomai nuo turimo išsilavinimo; piniginis įvertinimas už įgytą stažą apskaičiuojamas jau nebe kintamojoje dalyje (Ak), o numatant tai kaip priedą. Derybose SAM akcentavo, kad turi didėti darbo užmokesčio pastovioji dalis (Ap) kiekvienais metais, o kintamoji dalis (Ak), turėtų išlikti statiška ir neturėtų didėti. Pasirašius Kolektyvinę sutartį 2 vėl kilo poreikis keisti darbo apmokėjimo nuostatus įstaigoje. Nuo 2022 m. vasario 8 d. buvo organizuojami susitikimai su profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas, atitinkantis Kolektyvinę sutartį 2. Darbo apmokėjimo tvarkos keitimo pagal Kolektyvinę sutartį 2 derinimo metu profesinėms sąjungoms buvo pateikti matematiniai skaičiavimai, parodantys kaip didės darbo užmokestis pagal Kolektyvinę sutartį 2. Profesinės sąjungos, nors buvo išreiškusios pritarimą Kolektyvinei sutarčiai 2, nusprendė, kad nesutinka keisti įstaigoje galiojančio darbo apmokėjimo tvarkos aprašo pagal Kolektyvinės sutarties 2 formulę ir reikalavo palikti senąją formulę. Profesinės sąjungos atsisakė suderinti naująją darbo apmokėjimo tvarką. Vietoje to inicijavo kolektyvines derybas, kurioms suformulavo visą eilę reikalavimų. Stebėtojų taryba, išskyrus joje deleguotą profesinių sąjungų atstovę, 2022 m. balandžio 1 d. pritarė naujam darbo apmokėjimo tvarkos aprašui, kuriuo įtvirtinta darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė atitinka Kolektyvinės sutarties 2 darbo užmokesčio apskaičiavimo formulę. Ieškovė paaiškino, kad VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“ generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas naujas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas (toliau – ir DATA 2) bei tą pačią dieną visi darbuotojai jų darbiniais el. pašto adresais informuoti apie naują darbo apmokėjimo tvarkos aprašą. Tačiau darbuotojai, agituojami profesinių sąjungų, nepagrįstai atsisakė pasirašyti darbo sutarčių pakeitimus, kuriuose numatytas DATA 2 taikymas, o profesinės sąjungos be teisinio pagrindo reikalavo DATA 2 pripažinti negaliojančiu. Pažymėjo, kad įstaiga objektyviai turi ribotas galimybes tenkinti profesinių sąjungų reikalavimus, susijusius su darbo užmokesčio didinimu. Teigia, jog DATA 2 buvo patvirtintas tinkamai ir yra galiojantis, nes: 1) jo turinys atitinka Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) numatytus reikalavimus ir Kolektyvinėje sutartyje 2 apibrėžtus darbo užmokesčio apskaičiavimo principus, kurių įstaiga ir profesinės sąjungos turi laikytis ir 2) tinkamai buvo atliktos projekto derinimo procedūros su profesinėmis sąjungomis. Ieškovės nuomone, įstaiga privalo užtikrinti, jog DATA 2 nuostatos atitiktų Kolektyvinės sutarties 2 nuostatas. Atitinkamai, profesinės sąjungos negali reikalauti persiderėti (inicijuoti naujų kolektyvinių derybų) dėl darbo apmokėjimo principinių nuostatų (tokių kaip darbo užmokesčio skaičiavimo formulė) numatytų Kolektyvinėje sutartyje 2, prisidengdamos derinimo procedūromis, kai darbdavys jau patvirtina vietines darbo apmokėjimo taisykles. Taip pat teigia, jog ieškovė laikėsi Kolektyvinėje sutartyje 2 numatytos pareigos suderinti naują Darbo apmokėjimo tvarkos aprašą su profesinėmis sąjungomis, todėl jį patvirtino tinkamai. Paaiškino, jog Kolektyvinėje sutartyje 2 nurodyta tiek įstaigos, tiek profesinių sąjungų teisės ir pareigos – derinti tarpusavyje naują darbo tvarkos apmokėjimo aprašą, o ne derinti tol, kol tai tiks profesinėms sąjungoms ir gauti jų sutikimą. Įstaiga pareigą derinti DATA 2 projektą su profesinėmis sąjungomis pilnai įvykdė. Nuo 2022 m. vasario 8 d. buvo organizuojami susitikimai su profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas pagal Kolektyvinę sutartį 2. Tapus aišku, kad visos galimybės susitarti su profesinėmis sąjungomis yra išsemtos, įstaiga nutarė tęsti DATA 2 tvirtinimo procedūras. Jei įstaigai būtų buvusi numatyta pareiga gauti profesinių sąjungų sutikimą dėl DATA 2 patvirtinimo, Kolektyvinėje sutartyje 2 būtų buvusi tiesiogiai įtvirtinta pareiga gauti sutikimą, kaip ir kitais atvejais, kai pareigą gauti sutikimą numato DK, o ne suderinti, kaip nagrinėjamu atveju. Pažymėjo, jog DATA 2 turinys atitinka teisės aktų reikalavimus, įtvirtina darbo užmokesčio didinimą ir atitinka Kolektyvinę sutartį 2. DATA 2 yra visos būtinos nuostatos: darbuotojų kategorijos pagal pareigybes ir kvalifikaciją; kiekvienos jų apmokėjimo formos ir darbo užmokesčio dydžiai (minimalus ir maksimalus); papildomo apmokėjimo (priedų ir priemokų) skyrimo pagrindai ir tvarka; darbo užmokesčio indeksavimo tvarka. Pagal naująjį aprašą palyginti su senuoju, yra gerinamos darbuotojų darbo sąlygos ir didinamas darbuotojų darbo užmokestis. Ieškovės vertinimu, kadangi darbo apmokėjimo tvarka turi būti skirta visų ieškovės darbuotojų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, neskirstant jų pagal jų dalyvavimo ir nedalyvavimo profesinėje sąjungoje požymį, tvarkoje negali būti numatomos normos ne visiems į jo taikymo sritį patenkantiems darbuotojams. Toks reguliavimas būtų akivaizdžiai diskriminacinis. Pastebėjo, jog įstaigoje didžioji dalis darbuotojų, t. y. iš 6287 tik 1400 priklauso profesinėms sąjungoms. Darbuotojams nepriklausantiems profesinėms sąjungoms darbo apmokėjimo sistema turi būti patvirtinta nepaisant kolektyvinės sutarties egzistavimo. Atitinkamai, tokiems darbuotojams tvirtinant darbo apmokėjimo sistemą turi būti taikoma informavimo ir konsultavimo procedūros, o ne Kolektyvinėje sutartyje 2 numatyta derinimo tvarka. Įstaigos teikta informacija ir komunikacija su profesinėmis sąjungomis atitinka informavimo ir konsultavimo procedūrą. Atitinkamai DATA 2 buvo patvirtintas laikantis tvirtinimo procedūros.

2.       Atsakovės atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti. Paaiškino, jog Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punktas ir šios sutarties Viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialiosios dalies 20 punktas nustato darbdavio pareigą suderinti vietinės darbo apmokėjimo tvarkos nuostatas (DATA) su atsakovėmis. Paaiškino, kad nors darbo užmokestis pagal naują aprašą ir didėja, tačiau ne tiek, kiek būtų didėjęs paliekant taikyti 2019 m. patvirtintą darbo apmokėjimo tvarkos aprašą (DATA 1). Siūlytu ir vienašališkai patvirtintu aprašu iš esmės yra sumažinamas darbuotojų darbo užmokestis, nes darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė iš A=Ap x Ak pakeista į A=Ap + Ak, t. y. daugybą tarp darbo užmokesčio pastoviosios dalies ir kintamosios dalies pakeičiant sudėtimi. Pasikeitus formulei, galutinis darbo užmokestis sumažės, nes pagal iki siūlomo keitimo galiojančią darbo apmokėjimo tvarką, darbo užmokestis būtų žymiai didesnis nei pagal naująjį aprašą. Taigi su siūlytu naujuoju DATA 2 veikiančios profesinės sąjungos nesutiko dėl to, kad darbdavys juo sumažintų darbuotojams nustatytą darbo užmokestį. Kadangi vienas pagrindinių darbdavio motyvų, kodėl reikia mažinti darbo užmokestį, yra nepakankamas įstaigos finansavimas, mano, kad tai nėra teisėta priežastis vienašališkai mažinti darbo užmokestį darbuotojams ir nevykdyti šakos Kolektyvinės sutarties 2 numatytos derinimo pareigos. Darbuotojai neturėtų patirti neigiamų pasekmių dėl to, kad Vyriausybė neskiria tinkamo finansavimo klinikoms. Nurodė, jog atsakovės yra įsitikinusios, kad dėl netinkamo finansavimo organizavimo negali būti mažinami darbuotojų atlyginimai, ypač kai Lietuvos metinė infliacija yra apie 20 procentų. Atsakovės siūlė kompromisinį variantą – diferencijuoti darbo apmokėjimo tvarkas: atskirai nustatant darbo apmokėjimo tvarką profesinių sąjungų nariams ir likusiems darbdavio darbuotojams. Tokiu atveju tenkinant profsąjungų reikalavimus reikėtų žymiai mažiau lėšų nei taikant vienodą apmokėjimą visiems darbuotojams. Darbdavys neatsižvelgė į atsakovių pateiktas pastabas ir prašymus, nesilaikė Kolektyvine sutartimi 2 nustatytos pareigos darbo užmokesčio tvarką suderinti su profesinėmis sąjungomis, ir 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) vienašališkai patvirtino naujos redakcijos Darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašą (DATA 2), taikomą visiems darbuotojams, tame tarpe ir profesinių sąjungų nariams. Mano, kad darbdavys elgėsi nesąžiningai ir bandė darbuotojams sudaryti blogesnę teisinę padėtį, versdamas darbuotojus individualiai sutikti su darbdavio vienašališkai nustatomu darbo užmokesčiu. Kolektyvinės sutarties 2 Viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialiosios dalies 22 punkte nurodyta, kad „nustatytas darbuotojo darbo užmokestis atitinkamai yra nurodomas darbo sutartyje per mėnesį nuo darbo apmokėjimo nuostatų patvirtinimo LNSS įstaigoje“. Ši norma skirta tam, kad darbuotojas sužinotų konkretų savo darbo užmokestį, apie kurį būtų pranešta pasirašant darbo sutarties pakeitimą. Tačiau darbdavys šio Kolektyvines sutarties 2 reikalavimo iki šiol neįvykdė. Darbdavys pažeidė ir Kolektyvinės sutarties 2 bendrosios dalies 5.5. straipsnio nuostatą, jog keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokesčio be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Tikėtina, kad spaudimas darbuotojams pasirašyti darbo sutarties pakeitimus dėl DATA 2 buvo būdas gauti reikalaujamą sutikimą. Paaiškino, jog atsakovai niekada neteigė, jog Kolektyvinė sutartis 2 neturi būti taikoma. Mano, jog būtent darbdavys nesilaiko šios sutarties. Nėra įstatymo normos, kuri nurodytų, jog įmonės lygiu negalima nustatyti geresnių darbo sąlygų nei yra nustatytos šakos kolektyvinėje sutartyje. Darbdavys grubiai pažeidžia Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkto nuostatą, numatančią pareigą darbo apmokėjimo nuostatų derinimo metu mokėti darbo užmokestį pagal senąją darbo užmokesčio apmokėjimo tvarką. Tame pačiame Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkte numatytas specialus atvejis, kada darbdavys gali vienašališkai tvirtinti aprašą - „jei profesinės sąjungos nesudaro jungtinės atstovybės arba neišrenka atstovaujančios profesinės sąjungos“. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta, todėl darbdavys tyčia grubiai pažeidė Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punktą ir nuo 2022 m. balandžio 1 d. moka sumažintą darbo užmokestį pagal nesuderintą ir vienašališkai neteisėtai patvirtintą aprašą. Teigia, kad darbdavys netinkamai supranta ir savaip naudingai bando interpretuoti žodį „suderinti“. Mano, jog aiškinant žodžio „suderinti“ reikšmę, reikia vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimu Nr. 45. Šioje byloje atsakovės aktyviai dalyvavo derinime, nurodė pagrįstus argumentus dėl ko nesutinka su DATA pakeitimais, siūlė nesutarimo sprendimo variantus. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato išaiškinimą darbdavys privalėjo kreiptis teisminės gynybos, o ne vienašališkai priimti tokį darbuotojams svarbų sprendimą. Mano, kad nepagrįstas ieškovės teiginys, jog Kolektyvinė sutartis 2 reikalauja tik derinimo proceso, o ne rezultato. Lietuvių kalboje vartojamas žodis „suderinti“ reiškia rezultatą, o ne procesą. Darbdavys pagal Kolektyvinę sutartį 2 privalėjo „suderinti“ su darbuotojų atstovais, bet to nepadarė. Todėl darbdavio pozicija ieškinyje ir paaiškinimai dėl „sutikimo gavimo“ ir „informavimo ir konsultavimo“ procedūros taikymo šioje byloje yra nereikšminga. Darbdavys privalėjo ieškoti būdų, kaip atskirai įforminti senojo darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkos turinio taikymą profesinių sąjungų nariams ir naujojo aprašo turinio taikymą likusiems darbuotojams, nes pagal DK 197 straipsnį kolektyvinė sutartis taikoma profesinių sąjungų nariams. Kadangi paliktus galioti senąją darbo užmokesčio apmokėjimo tvarką visiems nariams lėšų nepakanka, darbdavys neteisėtai nusprendė visiems darbuotojams sumažinti darbo užmokestį. Mano, kad darbdavys pažeidė laisvų kolektyvinių derybų principą, nes apribojo profesinių sąjungų teisę net ne derėtis dėl savo ir savo atstovaujamų narių teisių ir pareigų, o net taikyti jau suderėtas ir galiojančias darbo apmokėjimo tvarkos nuostatas. Ieškovė iš esmės teigia, kad darbdavys negali vietiniuose norminiuose aktuose gerinti darbuotojų darbo sąlygų, o jau esančias lokaliai patvirtintas geresnes sąlygas privalo sumažinti iki šakos kolektyvinė sutarties lygio. Neaišku kokiomis įstatymo normomis ieškovė motyvuoja savo teiginius. Sutinka, jog negalima nukrypti nuo šakos kolektyvinės sutarties ir pabloginti darbuotojų sąlygų, tačiau darbo sąlygų gerinimas ir yra darbuotojų derybų su darbdaviu objektas ir socialinės partnerystės iniciatyvos pagrindas. Atsakovių inicijuotos kolektyvinės derybos yra teisėtos, darbdavys į jas įsitraukė, derėjosi, dalį reikalavimų patenkino, o dalis derybų buvo atidėta metų pabaigai. Atsakovės nereikalavo persiderėti, o reikalavo vykdyti jau galiojančią darbo užmokesčio apmokėjimo tvarką, kurio keitimui reikalingas suderinimas. Pažymėjo, kad atsakovių skaičiavimu pagal DATA 2 darbo užmokestis didėtų tik 2,5 procentų, tuo tarpu pagal senąją tvarką turėjo didėti apie 6 procentus. Taip pat nesutinka su ieškovės pozicija, kad profsąjungų nariams negali būti nustatomas kitoks darbo užmokestis nei nesantiems profsąjungų nariams. Ieškovė nenurodo, kokiu pagrindu ji įžvelgia diskriminaciją taikant DK 197 straipsnį.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. spalio 17 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti - pripažinti, kad VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“ generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra teisėtas: derinimo tvarkos laikymosi aspektu ir turinio prasme; teismo sprendimui įsiteisėjus laikyti netekusiu galios Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisijos 2022 m. birželio 30 d. sprendimą darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovei iš atsakovių lygiomis dalimis po 988,95 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš viso 5933,72 Eur.

4.       Teismas nustatė, kad VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“ generalinio direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtintas Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas (DATA 1) (1 t., e. b. l. 15-33), kuris įsigaliojo nuo 2020 m. sausio 1 d. Aprašas parengtas, be kita ko, atsižvelgiant į 2018 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nuostatas bei jos pakeitimus (Aprašo 2 punktas). Jo 35 punkte nustatyta, jog Aprašas tvirtinamas, papildomas, keičiamas generalinio direktoriaus įsakymu, suderinus su Santaros klinikų stebėtojų taryba ir Santaros klinikose darbdavio lygmeniu veikiančia profesine sąjunga ar jungtine profesinių sąjungų atstovybe. Apraše numatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A = Ap x Ak), kur A pagrindinis darbo užmokestis, Ap pastovioji ir Ak kintamoji jo dalis. Teismas nustatė, kad 2021 m. lapkričio 15 d. buvo pasirašyta nauja LNSS šakos Kolektyvinė sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) (Kolektyvinė sutartis 2) (1 t., e. b. l. 48-80), kuri ją pasirašius tinkamai įgaliotų šalių atstovams, įsigaliojo nuo 2022 m. sausio 1 d. ir galioja Kolektyvinės sutarties 2 1.6. punkte nurodytą 3 metų laikotarpį (11.1. papunktis). Kolektyvinės sutarties 2 Specialiosios dalies 20 punktas nustato, kad įstaigos nuo sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką vadovaujantis šia specialiąja dalimi ir baigia rengti iki sutarties įsigaliojimo dienos. Generalinio direktoriaus 2021 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutarta, kad iki balandžio 1 d. bus taikoma 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusi MMA, o iki 2022 m. kovo 31 d. turi būti patvirtinta nauja darbo apmokėjimo tvarka pagal Kolektyvinę sutartį 2 (1 t., e. b. l. 89). Nuo 2022 m. vasario 8 d. buvo organizuojami susitikimai su Santaros klinikų profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas (DATA 2), atitinkantis Kolektyvinę sutartį 2 (1 t., e. b. l. 90-97). Profesinės sąjungos atsisakė suderinti naują darbo apmokėjimo tvarką ir vietoje to, inicijavo kolektyvines derybas, kuriomis suformulavo visą eilę reikalavimų (1 t., e. b. l. 98-99). Stebėtojų taryba, išskyrus joje deleguotą profesinių sąjungų atstovę, 2022 m. balandžio 1 d. pritarė naujajam darbo apmokėjimo tvarkos aprašui, kuriuo įtvirtinta darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė (A = Ap + Ak), kuri atitinka Kolektyvinės sutarties 2 darbo užmokesčio apskaičiavimo formulę (1 t., e. b. l. 126-128). Generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintas Darbo apmokėjimo tvarkos aprašas (DATA 2) (1 t., e. b. l. 100-124). Tą pačią dieną elektroniniu laišku visi darbuotojai jų darbiniais adresais informuoti apie naują darbo apmokėjimo tvarkos aprašą (1 t., e. b. l. 125). Atsakovės, nesutikdamos su įsakymu, 2022 m. balandžio 29 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus darbo ginčų komisiją (2 t., e. b. l. 3-6), kuri 2022 m. birželio 30 d. sprendimu darbo bylose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (2 t., e. b. l. 158-169) ieškovių Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos, Santaros klinikų gydytojų sąjungos, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinės sąjungos, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminės grupės, Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos ir Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos prašymą atsakovei VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“, dėl atsakovės 2022 m. balandžio 1 d. priimto įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažinimo negaliojančiu, tenkino. Prašymą dalyje dėl baudos išieškojimo atmetė. Nesutikdama su Darbo ginčų komisijos sprendimu VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninė Santariškių klinikos“ pateikė ieškinį teismui.

5.       Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčo dalyku tapęs aktas (DATA 2) yra inspiruotas 2021 m. lapkričio 15 d. LNSS šakos Kolektyvinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (Kolektyvinės sutarties 2), kurioje, be kita ko, buvo nustatyta, jog įstaigos nuo sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką vadovaujantis sutarties specialiąja dalimi. Pagrindinis ginčas tarp šios civilinės bylos šalių kilo dėl Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkte įtvirtinto susitarimo nuostatos aiškinimo, kuria nustatyta, kad LNSS įstaigos darbo apmokėjimo nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga. Pasak ieškovės, ji laikėsi šios nustatytos pareigos suderinti naują darbo apmokėjimo tvarkos aprašą su profesinėmis sąjungomis, kuris reiškia tiek įstaigos, tiek profesinių sąjungų teises ir pareigas derinti tarpusavyje naują darbo tvarkos apmokėjimo aprašą, o ne derinti tol, kol tai tiks profesinėms sąjungoms ir gauti jų sutikimą. Tuo tarpu atsakovių nuomone, darbdavys neteisėtai vienašališkai nusprendė visiems darbuotojams sumažinti (pakeisti) darbo užmokestį, tuo pažeidė laisvų derybų principą, nes apribojo profesinių sąjungų teisę ne tik derėtis dėl savo ir savo atstovaujamų narių teisių ir pareigų, o net ir taikyti jau suderėtas ir galiojančias darbo apmokėjimo tvarkos aprašo nuostatas. Taigi ginčo šalys skirtingai supranta ir aiškina Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkto nuostatą dėl suderinimo pareigos.

6.       Teismas pažymėjo, kad byloje esančiame 2022 m. rugpjūčio 6 d. specialisto išaiškinime dėl teksto suvokimo padaryta išvada, jog: 1) sutarties frazė „nuostatai turi būti suderinti“ lietuvių kalba reiškia, kad šalys, derindamos nuostatus, turi gauti viena kitos pritarimą ar sutikimą, kad galima būtų teigti, kad nuostatai tarp šalių yra suderinti; 2) frazė „nuostatai turi būti suderinti“ lietuvių kalba reiškia, kad šalys, derindamos nuostatus, gali pasiderėti, tačiau būtina, kad gautų viena kitos pritarimą ar sutikimą, kad galima būtų teigti, jog nuostatai tarp šalių yra suderinti (2 t., e. b. l. 179-181). Teismas nurodė, kad visiškai sutinka su specialisto išvada, tačiau teismo įsitikinimu, ginčo situacijoje negalima pasitelkti vien lingvistinio frazės „nuostatai turi būti suderinti“ aiškinimo. Kadangi minėta fraze yra nustatytas tam tikras kolektyvine sutartimi įtvirtintas įpareigojimas ir ginčas kyla dėl jo vykdymo, jis turi būti aiškinamas ne tik lingvistiniu aspektu, tačiau ir atsižvelgiant į pačios kolektyvinės sutarties turinį, iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtį. Darbo sutarčių, kolektyvinių sutarčių ir susitarimų nuostatos turi būti aiškinamos tokiu būdu, kad jų aiškinimo rezultatas būtų suderinamas su darbo santykių teisinio reglamentavimo principais, juos atitiktų ir jiems neprieštarautų. Be to, kasacinis teismas savo praktikoje ne kartą yra konstatavęs, jog aiškinant darbo sutartį atsižvelgtina ir į sutarčių aiškinimo taisykles, kurios reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Esant ginčui dėl sutarties sąlygų turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat reikia vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68-248/2018, 14 punktas). Teismas, įvertinęs Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkte nustatytą susitarimą dėl nuostatų suderinimo darė išvadą, jog šiuo atveju derinimas turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kuriame apsikeičiama informacija ir nuomonėmis apie priimamo teisės akto turinį, ir toks procesas nereikalauja privalomo kitos šalies sutikimo. Teismas pažymėjo, kad kaip matyti iš Kolektyvinės sutarties 2, nors pačioje sutartyje yra numatytas punktas dėl nuostatų suderinimo su profesinėmis sąjungomis, tačiau sutartyje nėra numatyta jokių pasekmių ir tolimesnių veiksmų sekos, jei dėl vienokių ar kitokių pasekmių toks suderinimas nebūtų pasiektas. Todėl, jei šalys pasirašydamos Kolektyvinę sutartį 2 būtų realiai siekusios susitarimo kaip derinimo procedūros rezultato, toks susitarimas ir būtų numatytas arba derinimo procedūra kolektyvinėje sutartyje būtų detalizuota, tokia pačia tvarka kaip ir informavimo ir konsultavimo procedūros, kur numatyta ne tik procedūros eiga, bet ir ginčo sprendimo būdai. Nei DK, nei kituose darbo teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose taip pat nėra numatyta tokia privaloma derinimo su įstaigoje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis tvarka. Teismas pažymėjo, jog DK 165 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti subjektai, kurie yra laikomi darbuotojų atstovais: profesinė sąjunga, darbo taryba ar darbuotojų patikėtinis. Pagal minėtą įstatymą, profesinių sąjungų paskirtis – atstovauti savo nariams (DK 165 straipsnio 2 dalyje), tuo tarpu darbo taryba ir darbuotojų patikėtinis yra nepriklausomi darbuotojams atstovaujantys organai, DK nustatytais atvejais ir tvarka atstovaujantys visiems darbuotojams darbdavio ar, jeigu tai nustatyta šiame kodekse ar socialinių partnerių susitarimuose, – ir darbovietės lygmeniu, informavimo, konsultavimo ir kitose dalyvavimo procedūrose, kuriomis darbuotojai ir jų atstovai įtraukiami į darbdavio sprendimų priėmimą (DK 165 straipsnio 4 dalyje). Kai įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje nėra darbo tarybos arba jos funkcijas įgyvendinančio darbuotojų patikėtinio, darbdavys privalo pateikti informaciją darbdavio lygmeniu veikiančiai profesinei sąjungai. Profesinė sąjunga turi teisę pareikšti savo nuomonę darbdaviui dėl būsimų darbdavio sprendimų (DK 206 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad įstatyme nustatyta profesinių sąjungų teisių darbdavio atžvilgiu apimtis yra gan ribota, ir nors šalys sudarydamos tam tikrus susitarimus gali praplėsti savo teisių apimtį, jei tai neprieštarauja teisės aktų nuostatoms ir viešajam interesui, tačiau nagrinėjamu atveju Kolektyvinės sutarties 2 nuostatos tokio susitarimo buvimo nepatvirtina. Taip pat teismas pastebėjo, kad Kolektyvinės sutarties 2 10.2. punkte sutarta tik tiek, kad biudžetinėse sveikatos priežiūros įstaigose informavimas su profesinėmis sąjungomis atliekamas, vadovaujantis DK 205 straipsniu. Tuo tarpu minėto DK straipsnio 4 dalis nustato, kad profesinė sąjunga turi teisę pareikšti savo nuomonę darbdaviui dėl šios informacijos. Be to, DK 193 straipsnio 5 dalies 6 punkte yra nustatyta, kad darbdavio ir darbovietės lygmens kolektyvinėje sutartyje šalys gali aptarti informavimo, konsultavimo ir kitokio darbuotojų atstovų dalyvavimo darbdaviui priimant sprendimus teisių įgyvendinimo tvarką, nemažinant įstatyme nustatytų darbo tarybos įgaliojimų. Darbo tarybos informavimas ir konsultavimasis darbdaviui priimant sprendimus dėl darbo apmokėjimo sistemos yra įtvirtintas įstatyme (DK 206 straipsnio 1 dalies 3 punktas), tai reiškia, jog Kolektyvinės sutarties 2 frazės „nuostatai turi būti suderinti“ aiškinimas kaip rezultato sutikimo dėl darbo apmokėjimo tvarkos pakeitimo gavimas prieštarautų minėtoms teisės akto nuostatoms. Taigi, įvertinus Kolektyvinės sutarties 2, kuri sudaryta vadovaujantis Konstitucija, Tarptautinėmis sutartimis, DK (Kolektyvinės sutarties 1.4. punktas), nuostatą dėl suderinimo procedūros DK kontekste, matyti, kad kolektyvinės sutarties šalių tikroji valia nebuvo siejama su galimybe praplėsti teisių apimtį ir įgalinimus profesinėms sąjungoms, tačiau sutarta veikti kolektyvinės sutarties susitarimų, kurie derinimo procedūros atveju nėra platesni nei numato įstatymas, ribose. Be to, tos pačios Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkte yra nustatyta, jog jeigu profesinės sąjungos nesudaro jungtinės atstovybės, arba neišrenka atstovaujančios profesinės sąjungos, darbo apmokėjimo nuostatus darbdavys tvirtina be suderinimo su profesinėmis sąjungomis, kas reiškia, jog, susiklosčius tam tikroms faktinėms aplinkybėms, nuostatai apskritai gali būti net ir nederinami su profesinėmis sąjungomis.

7.       Teismas taip pat pažymėjo, kad profesinės sąjungos kelia klausimą, dėl senosios darbo apmokėjimo tvarkos palikimo galioti jos narių atžvilgiu. Tačiau toks senosios tvarkos palikimas galioti prieštarautų pačios Kolektyvinės sutarties 2 20 punktui, kuriame nustatyta, jog įstaigos nuo sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką vadovaujantis šia specialiąja dalimi, kas reiškia, jog turi būti pradedama rengti nauja darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka, t. y. nėra nustatyta galimybės ir toliau vadovautis senąja, be to, naujoji tvarka turi atitikti specialiosios dalies reikalavimus. Teismas pastebėjo, kad ir pati atsakovių pozicija dėl darbo apmokėjimo tvarkos taikymo kelia dviprasmybių: viena vertus jos teigia, jog sutarčių reikia laikytis ir vadovaujantis DK 197 straipsniu 1 dalimi kolektyvinės sutartys taikomos darbuotojams – jas sudariusių profesinių sąjungų nariams, tačiau tuo pačiu siekia, jog naujasis darbo apmokėjimo tvarkos Aprašas, kuris, kaip jau minėta, parengtas vykdant Kolektyvinę sutartį, būtų taikomas tik darbuotojų, kurie nėra profesinės sąjungos nariai, atžvilgiu, o profesinių sąjungų nariams būtų palikta galioti senoji darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Teismo nuomone, tokiu atveju būtų ne tik pažeistas Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įvirtinta žmogaus teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą konstitucinė nuostata, tačiau tokia skirtinga darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka už tos pačios kvalifikacijos (kuriam keliami tie patys reikalavimai) darbą būtų diskriminacinis. Teismas nurodė, kad sutinka su profesinėmis sąjungomis, kad naujoji darbo užmokesčio tvarka gali numatyti geresnes darbo apmokėjimo sąlygas nei kolektyvinė sutartis, tačiau kadangi ieškovė – Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos yra viešoji įstaiga, naujai nustatoma darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka negali prieštarauti Kolektyvinei sutarčiai ir DK 194 straipsnio reikalavimams. Taigi, šiuo atveju pritartina prof. dr. T. D. išvadai, „kad „derinimo“ pareigos, jei tokia būtų pripažinta darbdaviui iš šakos kolektyvinės sutarties, atveju, įmonių profesinių sąjungų derinimo vietinio norminio ako derinimo pareiga apima tik kolektyvinėje sutartyje numatytų nuostatų įtraukimo į darbo apmokėjimo nuostatus suderinimą. Iš sutarties nuostatų nekyla, kad įstaigos profesinė sąjunga turi teisę reikalauti į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas“ (3 t., e. b. l. 9-22). Tuo tarpu norėdama į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas, vadovaujantis DK 165 straipsnio 3 dalimi, profesinės sąjungos turi inicijuoti naujas kolektyvines derybas.

8.       Teismas nurodė, kad nesivadovauja atsakovių argumentais, jog darbdavys privalėjo kreiptis teisminės gynybos, o ne vienašališkai priimti tokį svarbų darbuotojams sprendimą dėl darbo užmokesčio tvarkos vienašališko patvirtinimo. Tokią savo poziciją atsakovės grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 7 punktu, kuriame išaiškinta, kad „Jeigu darbovietėje yra darbuotojų atstovai (DK 19 straipsnis), tai darbdavys, prieš tvirtindamas darbo tvarkos taisykles, privalo jas suderinti su darbuotojų atstovais (DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 230 straipsnis). Suderinimas DK 230 straipsnio prasme suprantamas kaip darbuotojų atstovų sutikimas su parengtu darbo tvarkos taisyklių projektu. Jeigu darbuotojų atstovai ignoruoja darbdavio kreipimąsi, vilkina sprendimo priėmimą arba nesutinka su darbdavio parengtu darbo tvarkos taisyklių projektu ir šių nesutarimų nepavyksta išspręsti derybomis, darbdavys turi teisę kreiptis teisminės gynybos, pavyzdžiui, su ieškiniu dėl leidimo patvirtinti jo parengtas darbo tvarkos taisykles (DK 23 straipsnio 2 dalis, 295 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, darbdavys turi teisę patvirtinti darbo tvarkos taisykles“. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato nutarimai ir jais patvirtintos apžvalgos yra metodinė medžiaga, o ne suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010, kt.), todėl teismas, priimdamas sprendimą, imperatyviai neturi vadovautis minėtu Senato nutarimu. Tačiau pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai); sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktinėms aplinkybėms arba labai panašios į jas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A492-2229/2012, kurioje buvo sprendžiamas ginčas susijęs su darbo teisiniais santykiais, konstatavo, jog „derinimo procesas reiškia skirtingų interesų įvertinimą ir kompromisą“. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. liepos 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3538-281/2008 darbo grafikų suderinimu su darbuotojams atstovaujama profesine sąjunga laikė darbdavio aktyvius veiksmus ir sprendė, jog „Bendrovė siekė tinkamai suderinti orlaivių palydovų darbo grafikus su darbuotojams atstovaujama profesine sąjunga, tačiau to padaryti negalėjo ne dėl savo kaltės, o dėl pačios profesinės sąjungos netinkamo veikimo“. Taigi, pastarojoje byloje teismas derinimu laikė aktyvius darbdavio veiksmus. Nagrinėjamu atveju, tiek ieškovė ieškinyje nurodė faktines aplinkybes (kurių atsakovės neginčijo), tiek byloje esantys dokumentai (1 t., e. b. l. 90-97) patvirtina, jog ieškovė savo aktyviais veiksmais vykdė derinimo procedūrą: „Nuo 2022 m. vasario 8 d. buvo organizuojami susitikimai su profesinių sąjungų jungtine atstovybe ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas pagal Kolektyvinę sutartį: 2022 m. vasario 8 d. – įstaigos atstovų susitikimas su profesinių sąjungų atstovais per MS Teams; 2022 m. vasario 15 d. įstaigos atstovų susitikimas su profesinių sąjungų atstovais per MS Teams; 2022 m. vasario 22 d. įstaiga pateikė žodinį prašymą pasitarti su profesinėmis sąjungomis dėl Aprašo projekto; 2022 m. vasario 22 d. įstaigos atstovų susitikimas su profesinių sąjungų atstovais per MS Teams; 2022 m. kovo 1 d. profesinės sąjungos informavo įstaigą, kad nesutinka su 2022 m. vasario 22 d. žodžiu pristatyta Aprašo projektu bei šių pakeitimų nederina; 2022 m. kovo 16 d. įstaigos atstovų susitikimas su profesinių sąjungų atstovais per MS Teams; 2022 m. kovo 16 d. Aprašo projektas su visais priedais buvo pateiktas profesinių sąjungų atstovams el. paštais (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 2022 m. kovo 22 d. įstaigos atstovų susitikimas su profesinių sąjungų atstovais per MS Teams; 2022 m. kovo 22 d. profesinės sąjungos dar kartą informavo įstaigą, kad nesutinka su 2022 m. vasario 22 d. žodžiu pristatyta DATA 2 projektu; 2022 m. kovo 22 d. įstaiga informavo profesines sąjungas, kad susipažino su profesinių sąjungų pozicija dėl pateikto derinti DATA 2 projekto ir priminė apie įstaigos pareigą laikytis Kolektyvinės sutarties 2 (dėl kurios turinio profesinės sąjungos turėjo galimybę teikti pastabas ir derėtis) bei dar kartą pabrėžė, kad DATA2 gerina darbuotojų padėtį ir didina darbo užmokestį”; 2022 m. kovo 28 d. – profesinės sąjungos tik dar kartą informavo įstaigą, kad nesutinka su aprašo projektu ir pasiūlė diferencijuoti profsąjungos narių ir kitų įstaigos darbuotojų darbo užmokestį, nes tai reikalautų mažesnių piniginių lėšų. Kadangi įstaiga su dar geresnių nei numatyta kolektyvinės sutarties sąlygų taikymu tik profesinės sąjungos nariams nesutiko, tai profesinės sąjungos nesutiko su DATA 2. Teismas konstatavo, kad nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškovė, kaip darbdavys, ėmėsi realių aktyvių veiksmų, siekdama suderinti naująjį darbo apmokėjimo tvarkos aprašą su profesinių sąjungų jungtine atstovybe. Ir tik tuomet, kai buvo akivaizdu, kad toks DATA 2 suderinimas, kuris parengtas pagal kolektyvinės sutarties specialiosios dalies sąlygas, nepavyks, ir kad išnaudotos visos suderinimo galimybės, nes profesinės sąjungos kėlė reikalavimus, kurie prieštarauja Kolektyvinės sutarties 2 Specialiosios dalies 20 punktui (nederinti naujo aprašo, o prašė palikti seniau galiojusį aprašą darbuotojams, kurie yra profesinių sąjungų nariai), jį patvirtino. Kitu atveju darbdavys neturėjo galimybių įgyvendinti Kolektyvinėse sutartyje 2 nustatytos pareigos – patvirtinti darbo apmokėjimo nuostatus. Įvertintina ir faktinė aplinkybė, kad ieškovės nurodytais duomenimis, VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“ didžioji dalis darbuotojų, t. y. iš 6287 tik apie 1400 priklauso profesinėms sąjungoms, todėl, vadovaujantis DK 140 straipsnio 3 dalimi, kai nėra kolektyvinės sutarties, o vidutinis darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau, darbdavys privalo patvirtinti darbo apmokėjimo sistemas, ir tai padaryti prieinamas susipažinti visiems darbuotojams. Todėl ieškovė turėjo ne tik pareigą, laikydamasi Kolektyvinės sutarties 2 nuostatų, bet ir teisę, vadovaudamasi DK, pakeisti darbo apmokėjimo nuostatus be suderinimo su profesinėmis sąjungomis.

9.       Teismas, pasisakydamas dėl ginčijamo įsakymo teisėtumo turinio aspektu, pažymėjo, kad minėtas aktas (DATA 2) – tai vidaus administravimo aktas skirtas daugkartiniam teisės taikymui apibrėžtais subjektų grupei – VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“ darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkai nustatyti. DK 3 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali priimti vietinius norminius teisės aktus, kurie reglamentuotų visų ar dalies darbuotojų darbo sąlygas ar tvarką darbovietėje. DK 140 straipsnio 3 dalis nustato, kad darbo apmokėjimo sistema darbovietėje ar darbdavio įmonėje, įstaigoje, organizacijoje nustatoma kolektyvine sutartimi. Kai nėra tai nustatančios kolektyvinės sutarties, darbovietėse, kuriose vidutinis darbuotojų skaičius yra dvidešimt ir daugiau, darbo apmokėjimo sistemas privalo patvirtinti darbdavys ir tai padaryti prieinamą susipažinti visiems darbuotojams. Prieš tvirtinant ar keičiant darbo apmokėjimo sistemą, turi būti įvykdytos informavimo ir konsultavimo procedūros šio kodekso nustatyta tvarka. Darbo apmokėjimo sistemoje nurodomos darbuotojų kategorijos pagal pareigybes ir kvalifikaciją bei kiekvienos jų apmokėjimo formos ir darbo užmokesčio dydžiai (minimalus ir maksimalus), papildomo apmokėjimo (priedų ir priemokų) skyrimo pagrindai ir tvarka, darbo užmokesčio indeksavimo tvarka. Pagal Kolektyvinės sutarties 2 Specialiosios dalies 20 punktą darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarka turi būti parengta vadovaujanti Specialiąja dalimi. Teismas nurodė, kad DATA 2 yra aptariamos darbuotojų kategorijos pagal pareigybes ir kvalifikaciją, kiekvienos jų apmokėjimo formos ir darbo užmokesčio dydžiai – minimalūs ir maksimalūs (DATA 2 1-9 priedai), papildomo apmokėjimo – priedų ir priemokų – skyrimo pagrindai ir tvarka (DATA 2 12 – 28 punktai) ir darbo užmokesčio indeksavimo tvarka. Jis atitinka darbo apmokėjimo sistemos požymius, nustatytus DK 140 straipsnio 3 dalyje. Atsakovės dėl to ginčo nekelia. Ginčas yra kilęs dėl įstaigos darbuotojų pagrindinio darbo užmokesčio apskaičiavimui taikomos formulės. Naujas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, parengtas pagal Kolektyvinės sutarties Specialiosios dalies nustatytus reikalavimus, kur pagal Sutartį pagrindinio darbo užmokesčio (A) pastovioji (Ap) bei kintamoji dalis (Ak) apskaičiuojama taikant sudėtį (A= Ap + Ak), o ankstesniame darbo apmokėjimo tvarkos apraše numatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A= Ap x Ak). Pasak atsakovių, tai reiškia, jog, pasikeitus formulei, galutinis darbo užmokestis sumažės, nes pagal iki siūlomo keitimo galiojančią darbo apmokėjimo tvarką, darbo užmokestis būtų žymiai didesnis nei pagal naująjį aprašą. Tačiau teismas pažymėjo, kad Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos yra viešoji įstaiga, ir jos darbo užmokesčio fondas yra formuojamas iš PSDF lėšų, specialiųjų lėšų ir kitų teisėtai įgytų lėšų. Darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka negali prieštarauti DK 194 straipsnio reikalavimams ir ginčo atveju - Kolektyvinei sutarčiai. Naujasis Aprašas (DATA 2) buvo parengtas ir įstaigos darbuotojų pagrindiniam darbo užmokesčio apskaičiavimui taikoma formulė yra tokia pati kaip ir numatyta Kolektyvinės sutarties 2 Specialiojoje dalyje, todėl naujajame apraše įtvirtinta įstaigos darbuotojų pagrindinio darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė, su kuria atsakovai nesutinka, atitinka Kolektyvinės sutarties 2 reikalavimus. Atsakovės neginčija, jog naujoji darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė iš esmės užtikrina darbuotojų darbo užmokesčio augimą, tačiau darbo užmokesčio augimas yra lėtesnis nei taikant ankstesniąją formulę. Teismo vertinimu, lėtesnis darbo užmokesčio augimas negali būti prilyginamas darbo užmokesčio mažinimui.

10.       Teismas nurodė, kad kiti šalių išdėstyti teiginiai nėra teisiškai reikšmingi šios bylos išsprendimui. Atmetęs ieškinį, teismas atitinkamai paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

III.        Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11.       Atsakovės Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinė sąjunga, Santaros klinikų gydytojų sąjunga, Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinė sąjunga, Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminė grupė, Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga, Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinė sąjunga apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmesti, pripažinti, kad VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“ generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) priimtas darbo apmokėjimo tvarkos aprašas yra neteisėtas bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Apeliančių nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Kolektyvinės sutarties 2 nuostatas. Teismas neteisingai konstatavo, kad pagrindinis ginčas tarp šios civilinės bylos šalių kilo dėl Kolektyvinės sutarties2 5.12. punkte įtvirtinto „susitarimo“ nuostatos aiškinimo, nes skirtingai, negu vertino teismas, pagrindinis ginčas yra ne proceso dėl apsikeitimo nuomonėmis pažeidimas, o netinkamas Kolektyvinės sutarties 2 sąlygų, nustatančių darbo užmokestį į jų galiojimo sritį patenkantiems darbuotojams, vykdymas. Ieškovės patvirtintas aprašas be profesinės sąjungos suderinimo pažeidžia kolektyvinės sutarties sąlygas. Nagrinėjamu atveju ieškovei ir profesinėms sąjungoms nepasiekus suderinimo pagal Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punktą dėl sureguliuoto santykio normų perkėlimo į vietinį teisės aktą, darbdaviui vienašališkai patvirtinus DATA 2, atsakovės darbo ginčams nagrinėti nustatyta tvarka kreipėsi dėl VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“ generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. priimto įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pripažinimo negaliojančiu.

11.2.                      Apeliantės nurodo, kad nesutinka su teismo išvadomis dėl darbo apmokėjimo nuostatų suderinimo su profesine sąjunga tikslo ir pasekmių. Paaiškina, kad teismas, vertindamas Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkte įtvirtintą susitarimą, pripažino, kad nėra pagrindo nesutikti su specialisto išvada, jog: 1) sutarties frazė „nuostatai turi būti suderinti“ lietuvių kalba reiškia, kad šalys, derindamos nuostatus, turi gauti viena kitos pritarimą ar sutikimą, kad galima būtų teigti, kad nuostatai tarp šalių yra suderinti; 2) frazė „nuostatai turi būti suderinti“ lietuvių kalba reiškia, kad šalys, derindamos nuostatus, gali pasiderėti, tačiau būtina, kad gautų viena kitos pritarimą ar sutikimą, kad galima būtų teigti, jog nuostatai tarp šalių yra suderinti, - tačiau nepagrįstai sprendė, kad kolektyvinės sutarties turinys ir iš sutarties kylančių šalių tarpusavio teisių ir pareigų apimtis leidžia daryti išvadą, neva šiuo atveju „suderinimas“ turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kuriame apsikeičiama informacija ir nuomonėmis apie priimamo teisės akto turinį, ir toks procesas nereikalauja privalomo kitos šalies sutikimo. Su tokiu teismo vertinimu atsakovės nesutinka. Apeliantės paaiškina, kad Kolektyvinės sutarties 1 5.12. punkte įtvirtintas susitarimas, kad „LNSS įstaigos darbo apmokėjimo nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga“, nėra savitikslis, nes profesinės sąjungos, skirtingai nuo įstaigos, yra kolektyvinės sutarties šalis, dalyvavusi derybose su Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, derinusi sutarties sąlygas ir aiškinusis jų turinį, todėl logiškas ir pagrįstas 5.12. punkto reikalavimas, kad įstaiga, prieš tvirtindama vidaus norminį aktą, kuriais bus nustatoma darbo apmokėjimo tvarka, turi jį suderinti su profsąjunga tam, kad nuostatai atitiktų kolektyvinės sutarties sąlygas ir jų turinį. Darbuotojų kolektyvinių derybų ir kolektyvinio intereso atstovavimo esmė yra ta, kad darbuotojas laikytinas silpnesne darbo teisinių santykių šalimi, o į grupę susivienijusių subjektų derybinė galia yra gerokai didesnė už pavienio asmens, t. y. susivieniję asmenys turi daug didesnes galimybes pasiekti, kad jiems aktuali problema būtų darbdavio sprendžiama. Kadangi darbo apmokėjimo nuostatų patvirtinimas pagal pasirašytos kolektyvinės sutarties nuostatas yra aktuali tema darbuotojams, todėl pasiektų susitarimų, gerinančių darbuotojų padėtį nustatant darbo apmokėjimą, priemokas, kompensacijas, kaip esminių sutarties sąlygų įgyvendinimo užtikrinimui ir nustatytas LNSS įstaigos darbo apmokėjimo nuostatų suderinimas su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga. Reikalavimas derinti tvirtintinus darbo apmokėjimo nuostatus su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga nustatytas ne tik Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkte. Specialiosios dalies 20 punktas nustato, kad įstaigos nuo sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką, Specialiosios dalies 18.2. punktas numato, kad procentines Ap ir Ak reikšmes nustato pati įstaiga įstaigos darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarkoje, ją suderinus su įstaigoje veikiančiomis profesinėmis sąjungomis arba kitais įstaigų darbuotojų atstovais, jei įstaigoje nėra veikiančių profesinių sąjungų. Kaip teisingai pažymėta pateiktoje eksperto išvadoje, darbo apmokėjimo nuostatų derinimas siejamas su pasiektų Kolektyvinėje Sutartyje 2 darbo apmokėjimo nuostatų inkorporavimu į vietinį norminį teisės aktą - darbo apmokėjimo nuostatus (DATA). Vietinės profesinės sąjungos turi rūpintis ir prižiūrėti, kad šie nuostatai būti tinkamai perkelti į vietinį norminį aktą - tokia atrodo logiška „derinimo“ proceso paskirtis. Tai reiškia, kad vietinės įstaigos profesinės sąjungos „derinimo“ procedūros metu nors ir galėtų teikti siūlymus ar reikalavimus, tačiau jie „derinimo“ procedūros prasme negali būti kitokie, nei nustato kolektyvinė sutartis. Kitaip tariant, jei kolektyvinė sutartis sureguliuoja šį santykį, potencialus „derinimas“ gali apimti tik šio sureguliuoto santykio normos perkėlimą į vietinį teisės aktą. Bet kuriuo atveju kolektyvinė sutartis gali gerinti darbuotojų padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta DK ar kitose darbo teisės normose (DK 190 straipsnis). Apeliantės pažymi, kad įstatymas nedraudžia įmonės lygiu nustatyti geresnių darbo sąlygų nei yra nustatytos kolektyvinėje sutartyje. Konkretus to pavyzdys yra ieškovės patvirtinta DATA 1, kai ieškovė, suderinusi su profsąjunga, pagerino darbuotojų padėtį nustatydama aukštesnį darbo užmokestį, negu buvo nustatyta Kolektyvinėje sutartyje 1.

11.3.                      Apeliantės nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkte nustatytas susitarimas dėl nuostatų suderinimo turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kuriame apsikeičiama informacija ir nuomonėmis apie priimamo teisės akto turinį, ir toks procesas nereikalauja privalomo kitos šalies sutikimo. Teismas be pagrindo Kolektyvinės sutarties frazę „nuostatai turi būti suderinti“ aiškino vadovaudamasis atstovavimą ir informavimą reglamentuojančiomis DK normomis. Esminis skirtumas tarp konsultavimo ir informavimo bei „suderinimo“ Kolektyvinės sutarties 2 5.12.punkto prasme yra tas, kad konsultacijos vykdomos dėl būsimų vietinių norminių teisės aktų patvirtinimo ar pakeitimo, o pasirašytos ir galiojančios sutarties sąlygos, tame tarpe ir numatančios „suderinimą“, privalo būti vykdomos. Teismo argumentas, kad jeigu kolektyvinės sutarties šalys būtų siekusios susitarimo kaip derinimo procedūros rezultato, tai turėjo numatyti ir nesuderinimo pasekmes bei ginčo sprendimo būdus, yra nepagrįstas, nes darbo ginčai - darbo santykių dalyvių nesutarimai, kylantys iš darbo ar su jais susijusių teisinių santykių - yra nagrinėjami DK nustatyta darbo ginčų nagrinėjimo tvarka, nepriklausomai nuo to, ar ta tvarka yra įvardinta kolektyvinėje sutartyje. Kaip matyti nagrinėjamu atveju, ginčas kilo dėl Kolektyvinės sutarties 2 nevykdymo ir jis yra nagrinėjamas DK kolektyvinių darbo ginčų dėl teisės nustatyta tvarka. Taigi, Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punktas, nustatantis, kad LNSS įstaigos darbo apmokėjimo nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga, turėtų būti aiškinamas pirmiau išdėstytų aplinkybių kontekste, konkrečiai imant, turi būti suderinta, kad LNSS įstaigoje tvirtintini darbo apmokėjimo nuostatai atitiktų kolektyvinės sutarties tikslus, turinį ir konkrečias nuostatas.

11.4.                      Apeliančių įsitikinimu, naujai nustatoma darbo užmokesčio tvarka prieštarauja Kolektyvinei sutarčiai. Paaiškina, kad Kolektyvinės sutarties 2 pasirašymo tikslas, yra įvardintas 1.1. punkte – „sudaryti sąlygas darniai LNSS įstaigų veiklai, garantuoti šiose įstaigose dirbančių darbuotojų darbo, socialines ir ekonomines sąlygas, užtikrinančias geresnę darbuotojų padėtį, nei numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose“. Kolektyvinės sutarties 2 tikslai įgyvendinami įtvirtinant konkrečias nustatytas sąlygas, užtikrinančias geresnį ir/ar aukštesnį darbo užmokestį darbuotojams. Kolektyvinės sutarties 2 5.1. punkte nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsipareigojimas dėl įstaigų darbuotojų darbo užmokesčio didinimo, 5.1.1. punkte nustatyta, kad šalys, siekdamos didinti darbo užmokestį darbuotojams <...> pradeda kolektyvines derybas dėl darbo užmokesčio didinimo <...>, derybose dėl darbo užmokesčio didinimo ateinantiems kalendoriniams metams šalys sudaro papildomą susitarimą dėl darbo užmokesčio didinimo. Kolektyvinės sutarties 2 5.2. punktas taip pat nustato, kokios skirtos lėšos turi būti privalomai nukreipiamos sveikatos priežiūros specialistų darbo užmokesčiui didinti. Pagal 9.4. punktą - šalims nesudarius papildomo susitarimo dėl darbo užmokesčio didinimo, ateinantiems metams užtikrinamas galiojęs dydis, kuris toliau taikomas įstaigų darbuotojų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, pagal 10.1. punktą - šalys susitaria peržiūrėti pastoviosios dalies koeficiento dydį ir jei susitariama padidinti, tai sudarys papildomą susitarimą, jei nesusitaria dėl padidinimo, tai lieka galioti taikomas dydis. Dar daugiau, sutarties Viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialiosios dalies 23 punkte nustatyta, kad šalims kolektyvinėse derybose dėl darbo užmokesčio didinimo atitinkamais kalendoriniais metais nesudarius papildomo susitarimo dėl darbo užmokesčio didinimo, profesinės sąjungos įgyja teisę pradėti kolektyvinį darbo ginčą dėl intereso. Visos pirmiau nurodytos aplinkybės neginčijamai patvirtina, jog kolektyvine sutartimi buvo susitarta dėl darbuotojų darbo užmokesčio didinimo tuo laikotarpiu, kuriuo galioja pasirašytoji kolektyvinė sutartis. Kolektyvinės sutarties 2 sąlyga dėl darbo užmokesčio nuoseklaus didinimo įvardijama kaip esminė kolektyvinės sutarties nuostata (5.1.1. punktas). Nagrinėjamu DATA 2 patvirtinimo atveju ieškovė nesilaikė Kolektyvinės sutarties 2 nuostatų, kurios nustato reikalavimus darbo užmokesčio tvarkos priėmimui/pakeitimui, patvirtintasis DATA 2 neatitinka Kolektyvinėje sutartyje 2 numatyto draudimo keisti darbo apmokėjimo sąlygas, jeigu dėl jo mažėja darbuotojų gautinas darbo užmokestis. Nesuderinusi darbo apmokėjimo nuostatų su profesine sąjunga, ieškovė apribojo profesinių sąjungų teisę net ne derėtis dėl geresnių savo atstovaujamų narių teisių ir pareigų, bet vienašališkai atsisakė taikyti jau suderėtas ir galiojančias Kolektyvinės sutarties 2 nuostatas nepaisant to, jog kolektyvinės sutarties susitarimų norminės nuostatos yra darbdaviui privalomos.

11.5.                      Apeliantės pažymi, kad tiek Kolektyvinėje sutartyje 1, tiek Kolektyvinėje sutartyje 2 pagrindinis darbo užmokestis yra apskaičiuojamas pagal formulę A=Ap+Ak. Patvirtinant DATA 1 buvo nustatyta, kad pagrindinio darbo užmokesčio dalis apskaičiuojama taikant daugybą (A=Ap x Ak). Taigi, Kolektyvinės sutarties 1 pagrindu patvirtintu DATA 1 darbuotojams buvo užtikrintas pagrindinis darbo užmokestis pagal nurodytą pagrindinio darbo užmokesčio skaičiavimo tvarką. Kolektyvinės sutarties 2 sąlygų 5.5. punkte nustatyta, kad darbdavys, be darbuotojo raštiško sutikimo, negali keisti darbo apmokėjimo sąlygų, išskyrus, kai pagal kolektyvinę sutartį yra keičiama įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimo tvarka. Šią sutarties nuostatą, kontekste su toliau tame pačiame punkte nurodyta sąlyga, reikia aiškinti taip, kad toks darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas pagal kolektyvinę sutartį gali būti susijęs su pastoviosios ir/ar kintamosios darbo užmokesčio dalies, jos dedamųjų pakeitimais, tačiau toks darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimas neturi sąlygoti darbo užmokesčio sumažėjimo. Punkto paskutinis sakinys aiškiai nustato, kad keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokesčio be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Faktiškai susiklosčiusioje situacijoje, kai kolektyvinės sutarties nuostatos ne tik yra nukreiptos į darbo užmokesčio didėjimą, bet ir draudžia naujai tvirtinamuose darbo apmokėjimo nuostatose nustatyti tokias darbo apmokėjimo sąlygas, kurios sumažintų darbo užmokestį, neteisinga aiškinti, kad DATA 2 yra teisėtas dėl to, jog buvo pažodžiui vadovautasi Kolektyvinės sutarties 2 specialiosios dalies nuostata, nustačiusia darbuotojų pagrindinio darbo užmokesčio apskaičiavimą pagal formulę A=Ap+Ak. Kaip jau minėta, tokia pati formulė buvo numatyta ir Kolektyvinėje sutartyje l, kurios pagrindu buvo patvirtinta darbo užmokesčio mokėjimo tvarka pagal formulę A=Ap x Ak, atitinkamai darbuotojų darbo užmokestis buvo skaičiuojamas ir mokamas pagal formulę A=Ap x Ak. Apeliančių teigimu, pagal ginčijamą darbo apmokėjimo tvarkos aprašą (DATA 2), pagal kurį apskaičiuojant darbo užmokestį vietoje buvusios dedamųjų daugybos atliekant dedamųjų sudėties veiksmą, darbo užmokestis yra mažinamas, o tai nesuderinama su kolektyvinės sutarties esme ir tikslu, prieštarauja sutarties sąlygų turiniu.

11.6.                      Apeliančių nuomone, pirmosios instancijos teismas, netinkamai išaiškinęs kolektyvinės sutarties sąlygas, padarė nepagrįstas išvadas, neva senosios darbo apmokėjimo tvarkos palikimas galioti prieštarautų kolektyvinės sutarties 20 punktui, o naujasis aprašas buvo parengtas ir įstaigos darbuotojų pagrindiniam darbo užmokesčio apskaičiavimui taikoma formulė yra tokia pati kaip ir numatyta kolektyvinės sutarties specialiojoje dalyje, todėl profesinės sąjungos, norėdamos į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas, turi inicijuoti naujas kolektyvines derybas. Paaiškina, kad tam, jog užtikrinti, jog nesumažėtų darbuotojų gautinas darbo užmokestis, nereikėjo nei papildomų derybų, nei kitokių sutarties sąlygų, reikėjo tik tinkamai išaiškinti ir tinkamai vadovautis tomis sąlygomis, kurios yra nustatytos Kolektyvinėje sutartyje 2, ir kurios užtikrina, kad darbuotojams darbo užmokestis būtų didinamas, o ne mažinamas, kad keičiant darbo apmokėjimo sąlygas sumažinti darbo užmokesčio negalima. Apeliantės pažymi, kad be visų Kolektyvinės sutarties 2 sąlygų, kurios yra nukreiptos tik į darbo užmokesčio didinimą, yra ir 5.5. punkto sąlyga, draudžianti nustatyti tokią naują darbo užmokesčio nustatymo tvarką, dėl kurios sumažėtų darbuotojo darbo užmokestis, bei įtvirtinanti esminę Kolektyvinės sutarties nuostatą (5.1.1. punktas). Teismas nenustatė, kaip keisis atskirų darbuotojų darbo užmokestis, pritaikius DATA 2 lyginant su DATA 1 nustatytu darbo užmokesčiu. Byloje pateikti ieškovės duomenys nurodo, kad pastovioji darbo užmokesčio dalis didėja maždaug 5,76 procentų, kintama dalis lieka nepakitusi, atsakovių skaičiavimu visas atlyginimas su kintama dalimi pagal DATA 1 turėjo didėti apie 6 procentus, tuo tarpu pagal DATA 2 didės tik apie 2,5 procentais. Apeliantės nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad lėtesnis darbo užmokesčio augimas negali būti prilyginamas darbo užmokesčio mažinimui. Toks vertinimas reikštų, kad darbo užmokesčio padidinimas nors 1 Eur jau negalėtų būti vertinamas kaip darbo užmokesčio mažinimas kolektyvinės sutarties prasme, nors tokiu būdu neabejotinai yra ne įgyvendinami, o ignoruojami kolektyvinės sutarties tikslai, sutartimi išsiderėtos ir sutartos sąlygos, sutarties turinys ir galiausiai - teisėti darbuotojų lūkesčiai.

12.       Ieškovė atsiliepimu prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš apeliančių bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

12.1.                      Ieškovės nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuostatų „suderinimas“ turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kuriame apsikeičiama informacija ir nuomonėmis apie priimamo teisės akto turinį, ir toks procesas nereikalauja privalomo kitos šalies sutikimo. Paaiškina, kad Kolektyvinės sutarties 2 Specialiosios dalies 20 punktas įtvirtina, kad: „Įstaigos, nuo Sutarties pasirašymo dienos pradeda rengti ir derinti darbuotojų darbo užmokesčio nustatymo tvarką vadovaujantis šia Specialiąja dalimi ir baigia rengti iki Sutarties įsigaliojimo dienos“. Ieškovės nuomone, Kolektyvinė sutartis 2 aiškiai nurodo tiek įstaigos, tiek profesinių sąjungų teises ir pareigas – derinti tarpusavyje naują darbo tvarkos apmokėjimo aprašą, o ne derinti tol, kol tai tiks profesinėms sąjungoms ir gauti jų sutikimą. Be to, Kolektyvinėje sutartyje 2 buvo pateiktos principinės nuostatos, kurias turi atitikti įstaigų tvirtinami vietiniai darbo apmokėjimo nuostatai. Įstaiga pareigą derinti DATA 2 projektą su profesinėmis sąjungomis pilnai įvykdė, nes nuo 2022 m. vasario 8 d. buvo organizuojami susitikimai ir derinamas naujas darbo tvarkos apmokėjimo aprašas. Įstaiga derinimo procedūras atliko tinkamai ne tik pastangų intensyvumo, bet ir paties įpareigojimo „suderinti“ nuostatus turinio kontekste.

12.2.                      Ieškovė teigia, kad Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkto 2 sakinys, numatantis, kad „nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga“, yra skirtas ne nustatyti naują bendrą taisyklę (kad nuostatai apskritai turi būti „derinami“), o realizuoti esamus pasiektus susitarimus, kurie numatyti Kolektyvinėje sutartyje 2. Ši išvada kyla ne tik iš semantinio, bet ir sisteminio sutarties aiškinimo, nes jei šalys būtų norėjusios įtvirtinti galimybę suderinti nuo Kolektyvinės sutarties 2 nukrypstančią darbo apmokėjimą tvarką, tai būtų taip ir sutarusios šioje sutartyje. Iš Kolektyvinės sutarties 2 nuostatų aiškinimo nekyla, kad profesinės sąjungos turi teisę reikalauti į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas. Reikalavimas įtraukti tokias naujas sąlygas laikytinas savarankiškais reikalavimais dėl naujų darbo sąlygų nustatymo ar pakeitimo (DK 187 straipsnis, 235 straipsnis). Tokiems reikalavimams pagrįsti teisinių argumentų nėra.

12.3.                      Ieškovės teigimu, profesinių sąjungų atsisakymas derinti darbdavio parengtas įstaigos darbo apmokėjimo nuostatų sąlygas, kurios atitinka jas nustatančios šakos kolektyvinės sutarties nuostatas, yra neteisėtas. Vien šios sąlygos pakanka, kad pagal analogiją ir mutatis mutandis (lot. – su tam tikrais pakeitimais) būtų taikoma Kolektyvinės sutarties 2 5.12. punkto sąlyga, pagal kurią darbdavys turi teisę tvirtinti šiuos teisės aktus be suderinimo su profesinėmis sąjungomis.

12.4.                      Ieškovė paaiškina, kad įstaiga neturėjo pasirinkimo nepriimti DATA 2, todėl jį ir priėmė: i) įdėjusi pakankamai pastangų, kad projektas būtų suderintas su profesinėmis sąjungomis, ii) paskutinę termino dieną ir iii) vadovaudamasi Kolektyvine sutartimi 2. Tuo tarpu profesinės sąjungos nesilaikė socialinės partnerystės principų. Savo veiksmais pažeidė geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams, savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus principus. Profesinė sąjunga, nesutikdama su Kolektyvinėje sutartyje 2 numatytomis darbo apmokėjimo sąlygomis, vertė ieškovę prisiimti įsipareigojimus, kurių ji neturi finansinių galimybių išpildyti (ir tai priklauso ne nuo ieškovės, o nuo gaunamo apmokėjimo iš Ligonių kasų už suteiktas paslaugas) ir atitinkamai nesupranta įstaigos teisėtų interesų bei jų nevertina. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad šiuo atveju derinimas turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kuriame apsikeičiama informacija ir nuomonėmis apie priimamo teisės akto turinį, ir toks procesas nereikalauja privalomo kitos šalies sutikimo. Ieškovė atkreipia dėmesį, kad ir eksperto prof. dr. T. D. išvadoje (3 t., e. b. l. 9-22) numatyta, kad: „Sutarties 1 ir Sutarties 2 nuostatos pažodžiui atkartoja tarybinę darbo teisės nuostatą, nepaisydamos to, kad ekonominė sistema bei pagrindinių teisių ir konstitucinių laisvių samprata pasikeitusi, o įstatymų leidėjas nustatė visiškai kitokią tokio vietinio teisės akto priėmimo tvarką – informavimo ir konsultavimosi su darbo taryba procedūrą“. „<...> darbdavio vietinio norminio akto „derinimas“ su darbuotojų atstovais, kaip būtina sąlyga darbdavio akto galiojimui, nėra numatytas nei Darbo kodekse, nei kituose darbo įstatymuose“; „<...> privalomas darbdavio sprendimo derinimas su darbuotojų atstovais, jei jis suprantamas kaip būtinybė gauti darbuotojų atstovų sutikimą teisės akto priėmimui, potencialiai prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui (nuosavybės teisės apsauga) ir 48 straipsnio 1 daliai (teisė užsiimti ekonomine veikla)“. „Tad „derinimas“ <...> yra įstatyme nenumatytas darbdavio juridinio asmens konstitucinių teisių ir iš Darbo kodekso išplaukiančių pareigų neteisėtas apribojimas“.

12.5.                      Ieškovė nurodo, kad pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad lėtesnis darbo užmokesčio augimas negali būti prilyginamas darbo užmokesčio mažinimui. Ieškovė pažymi, kad pagal galiojančią DATA 2, darbuotojų darbo užmokesčio didėjimas priklausytų nuo aktyvių darbo apmokėjimo sistemos keitimo veiksmų, o ne nuo to, ar formulėje bus taikoma daugyba ar sudėtis t. y. sudėtis ar daugyba nelemia darbo užmokesčio didėjimo ateityje. Nėra jokio pagrindo pritarti profesinių sąjungų teiginiui, kad formulėje taikant daugybą, o ne sudėtį, darbo užmokestis didės, o ne mažės palyginti su darbo užmokesčiu pagal DATA 2. Kad darbo užmokestis pagal DATA 2 didės, o ne bus sumažintas, įstaiga nurodė ir 2022 m. balandžio 1 d. pranešime apie DATA 2 įstaigos darbuotojams: „Pavyzdžiui, gydytojams atlyginimas neatskaičius mokesčių didės beveik 90 Eur, slaugytojams – apie 60 Eur, o slaugytojų padėjėjams – 35 Eur. Darbo užmokestis nesikeis tik tiems darbuotojams, kurie pagal darbo pobūdį gauna Lietuvos Respublikos Vyriausybės tvirtinamą minimalią mėnesinę algą, nes jiems padidinta minimali mėnesinė alga teisės aktų nustatyta tvarka mokama nuo šių metų pradžios“. Apeliaciniame skunde teigiama, kad „teismas nenustatė kiek didės darbuotojų darbo užmokestis: atsakovių skaičiavimu visas atlyginimas su kintama dalimi pagal DATA 1 turėjo didėti apie 6 procentus, tuo tarpu pagal DATA2 didės tik apie 2,5 procentais“. Tačiau ieškovė pažymi, kad byloje nebuvo ginčo dėl darbo užmokesčio pokyčio tikslaus dydžio, buvo tik keliamas klausimas dėl to, ar darbo užmokestis nemažėja pagal DATA 2, todėl teismas konkrečių skaičiavimų ir neturėjo atlikti. Teismas vadovavosi byloje pateiktais duomenimis apie tai, kad darbo užmokestis, pradėjus taikyti DATA 2, padidėjo palyginti su iki tol mokėtu darbo užmokesčiu. Didėjimas procentine išraiška buvo skirtingas skirtingiems darbuotojams, tačiau visuomet tik didėjimo kryptimi. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad: „<...> lėtesnis darbo užmokesčio augimas negali būti prilyginamas darbo užmokesčio mažinimui“.

12.6.                      Ieškovės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, jog DATA 1 palikimas galioti prieštarautų Kolektyvinei sutarčiai 2, o DATA 2 buvo parengtas kaip ir numatyta Kolektyvinės sutarties 2 Specialiojoje dalyje, todėl profesinės sąjungos, norėdamos į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas, turi inicijuoti naujas kolektyvines derybas. Kolektyvinės sutarties 2 nuostatos nesuteikia erdvės subjektams, kuriems ši sutartis taikoma persiderėti dėl kitokios darbo apmokėjimo tvarkos nei, kad yra sutarta šia sutartimi. Ieškovė pažymi, kad Kolektyvinės sutarties 2 Specialiosios dalies nuostatos, susijusios su darbo apmokėjimo taisyklėmis, pakankamai detalios. Tačiau įstaigoms vis dėlto palikta teisė tam tikrus klausimus spręsti savo vidaus tvarkomis (įstaigos darbo apmokėjimo nuostatais). Kadangi ta aplinkybė, kad įstaigos tvirtina savo vidinius darbo apmokėjimo nuostatus, nereiškia, kad šiuos nuostatus rengiant ir tvirtinant vėl vykdomos autonomiškos (papildomos) derybos, kurių išdavoje būtų galima nukrypti nuo darbo apmokėjimo principinių nuostatų, esančių Kolektyvinėje sutartyje 2. Tačiau profesinės sąjungos būtent to ir siekė – persiderėti dėl visiškai kitokių nei Kolektyvinės sutarties 2 darbo apmokėjimo principinių nuostatų. Ieškovė su tokiais atsakovių reikalavimais nesutiko. Ieškovės teigimu, iš to seka, kad ieškovė privalo užtikrinti tik tai, jog DATA 2 nuostatos atitiktų Kolektyvinės sutarties 2 nuostatas. Atitinkamai, profesinės sąjungos negali reikalauti persiderėti (inicijuoti naujų kolektyvinių derybų) dėl darbo apmokėjimo principinių nuostatų (tokių kaip darbo užmokesčio skaičiavimo formulė) numatytų Kolektyvinėje sutartyje 2, prisidengdamos derinimo procedūromis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad: „pritartina prof. dr. T. D. išvadai, „kad „derinimo“ pareigos, jei tokia būtų pripažinta darbdaviui iš šakos kolektyvinės sutarties, atveju, įmonių profesinių sąjungų derinimo vietinio norminio ako derinimo pareiga apima tik kolektyvinėje sutartyje numatytų nuostatų įtraukimo į darbo apmokėjimo nuostatus suderinimą. Iš sutarties nuostatų nekyla, kad įstaigos profesinė sąjunga turi teisę reikalauti į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.        Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

13.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 – 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (lot. – pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.

Dėl ginčo esmės ir bylos nagrinėjimo ribų

14.       Šis darbo ginčas yra inicijuotas atsakovių – VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose“ veikiančių profesinių sąjungų. Tokia ginčo iniciatyva nesikeičia dėl to, kad darbo ginčui persikėlus į teismą procesine prasme ieškovu tapo darbdavys.

15.       Ginčo objektu yra darbdavio – Santarų klinikų vadovo sprendimas, t. y. VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos“ generalinio direktoriaus 2022 m. balandžio 1 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (šioje byloje vadinamas DATA 2).

16.       Ginčo pagrindu yra atsakovių nurodytos aplinkybės, kad darbdavys priimdamas ginčijamą sprendimą pažeidė 2021 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Nacionalinės sveikatos sistemos šakos kolektyvinės sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (Kolektyvinės sutarties 2) Bendrosios dalies 5.12. punkte numatytą teisinį įpareigojimą – „LNSS įstaigos darbo apmokėjimo nuostatai turi būti suderinti, be kita ko, su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga“ (1 t., e. b. l. 55).

17.       Kilęs ginčas kvalifikuojamas kaip kolektyvinis darbo ginčas dėl teisės. Pagal DK 213 straipsnio 4 dalį, „kolektyvinis darbo ginčas dėl teisės“ – tai nesutarimas tarp darbuotojų atstovų, iš vienos pusės, ir darbdavio ar darbdavių organizacijų, iš kitos pusės, dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Kolektyviniame darbo ginče dėl teisės skundžiamo darbdavio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas teisės aspektu, t. y. teismas vertina, ar darbdavys priimdamas tokį sprendimą nepažeidė darbo teisės normų ir kolektyvinių susitarimų. Atitinkamai tokiame ginče nesprendžiami klausimai dėl socialinių partnerių skirtingų interesų, kurie nėra sureguliuoti darbo teisės normomis ar susitarimais. 

18.       Paminėtina, kad šiuo atveju profesinių sąjungų keliamo ginčo pobūdis kaip „ginčo dėl teisės“ yra sąlyginis, nes ginčijamu darbdavio sprendimu yra patvirtinta įstaigos darbo apmokėjimo sistema (DK 140 straipsnio 3 dalies 2 sakinys), kurią vertinant kaip visumą yra aišku, kad darbdavio sprendimu yra nuspręsta dėl daug nuostatų, reguliuojančių „interesą“, suprantamą kaip skirtingą darbdavio ir darbuotojų pageidavimą dėl darbo užmokesčio dydžio.

19.       Atsižvelgiant į tai, teismas šio darbo ginčo dalyku laiko kilusį nesutarimą dėl darbdavio sprendimo priėmimo procedūrų bei nesutarimą dėl darbdavio sprendimu patvirtintų nuostatų atitikimo darbo normoms ir kolektyvinei sutarčiai. Byloje nesprendžiama dėl šalių tarpusavio teisių ir pareigų reglamentavimo ar darbo teisės normų nustatymo, t. y. dėl kolektyvinio darbo ginčo dėl intereso, kaip jis apibrėžtas DK 213 straipsnio 5 dalyje.

Dėl Kolektyvinėje sutartyje vartojamos sąvokos „nuostatai turi būti suderinti“ aiškinimo

20.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šiame darbo ginče Kolektyvinės sutarties 2 Bendrosios dalies 5.12. punkto nuostata „nuostatai turi būti suderinti“ yra teisė, kurios pažeidimu profesinės sąjungos pagrindžia šį kolektyvinį darbo ginčą dėl teisės. Ginčo šalys nevienodai supranta paminėtos nuostatos turinį, dėl to yra kilusi teisės aiškinimo problema.

21.       Apeliantės nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu Kolektyvinės sutarties 2 Bendrosios dalies 5.12. punkte numatyto teisinio įpareigojimo „nuostatai turi būti suderinti“ turinio aiškinimu. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas vertino, jog Kolektyvinėje sutartyje 2 numatytas „nuostatų derinimas“ turėtų būti suvokiamas kaip procesas, kuriame apsikeičiama informacija ir nuomonėmis apie priimamo teisės akto turinį, ir toks procesas nereikalauja privalomo kitos šalies sutikimo. Atsakovių, t. y. profesinių sąjungų, vertinimu, Kolektyvinėje sutartyje 2 vartojama sąvoka „nuostatai turi būti suderinti“ reiškia, kad darbdavys turi gauti privalomą profesinės sąjungos pritarimą dėl nuostatų tvirtinimo. Tuo tarpu ieškovės įsitikinimu, Kolektyvinėje sutartyje 2 numatytas nuostatų suderinimas su profesine sąjunga turėtų būti suprantamas kaip procedūrinio pobūdžio pritarimas, t. y. profesinės sąjungos galėtų tik procedūriškai tikrinti ir prieštarauti, jei darbdavio tvirtinama darbo apmokėjimo sistema neatitiktų Kolektyvinės sutarties 2, tačiau negali reikalauti įtraukti naujų sąlygų ar interesų, kurie nebuvo sutarti šioje kolektyvinėje sutartyje.

22.       Profesinės sąjungos remiasi lingvistiniu teisės aiškinimo būdu ir pateikia specialisto A. S. išvadą dėl teksto suvokimo apie tai, kaip lingvistiškai turėtų būti suprantama pavartota sąvoka „nuostatai turi būti suderinti“ (2 t., e. b. l. 179-181). Tačiau teisės aiškinimas ir taikymas priklauso teismo prerogatyvai ir teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, vertina, kad Kolektyvinės sutarties 2 Bendrosios dalies 5.12. punkto nuostatos aiškinimas pasitelkiant tik lingvistinį šio sąvokos supratimą neatskleidžia tikrosios šios teisės normos prasmės ir todėl nėra priimtinas sprendžiant kilusį darbo ginčą. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, įpareigojimo „nuostatai turi būti suderinti“ prasmė yra aiškesnė, kai ši kolektyvinės sutarties nuostata yra aiškinama pasitelkiant kitus teisės aiškinimo būdus, t. y. kai ši nuostata aiškinama pagal teisės normos nustatymo tikslus ir šią teisę nustačiusio subjekto tikruosius ketinimus.

23.       Apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Kolektyvinės sutarties 2 įpareigojimo „nuostatai turi būti suderinti“ tikslas negali būti aiškinamas atskirai nuo kolektyvinės sutarties tikslo. Visų pirma, būtina atsižvelgti, kad Kolektyvinė sutartis 2 yra šakos kolektyvinė sutartis. Šios kolektyvinės sutarties tikslas – sudaryti sąlygas darniai Lietuvos nacionalinėje sveikatos sistemoje veikiančių įstaigų (LNSS įstaigų) veiklai, garantuoti šiose įstaigose dirbančių darbuotojų darbo, socialines, ekonomines sąlygas, užtikrinančias geresnę darbuotojų padėtį, nei numatyta Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose (Kolektyvinės sutarties 2 1.1. punktas). Taigi Kolektyvinės sutarties 2 tikslas yra sureguliuoti sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų darbo teises šakos lygmeniu, o ne sureguliuoti Santarų klinikos darbuotojų darbo teises šios įmonės lygmeniu. Taip suprantant kolektyvinės sutarties tikslą, šios sutarties Bendrosios dalies 5.12. punkto nuostata „nuostatai turi būti suderinti“ negali būti aiškinama kaip įgaliojanti profesines sąjungas derėtis dėl didesnės naudos įstaigų lygmeniu, ir tuo labiau – kaip įpareigojanti darbdavį, t. y. prie šakos kolektyvinės sutarties prisijungusias įstaigas, tai daryti, nes tai neatitiktų kolektyvinės sutarties derybinio lygmens.

24.       Aiškinant Kolektyvinės sutarties 2 įpareigojimą „nuostatai turi būti suderinti“ pagal šią normą nustačiusio subjekto tikruosius ketinimus, taip pat nėra pagrindo teigti, kad kolektyvinės sutarties šalys susitarė dėl „suderinimo“ kaip ateityje ketinamo pasiekti rezultato, iš anksto žinant, kad atskirų įstaigų darbuotojams bus nustatytos palankesnės darbo apmokėjimo sąlygos, nei jas numatė šakos kolektyvinės sutarties šalys. Aiškinant teisę pagal įstatymo leidėjo ketinimų metodą (šiuo atveju pagal kolektyvinės sutarties šalių tikruosius ketinimus), laikoma, kad įstatymo leidėjas yra sąžiningas, protingas ir nesiekė neįmanomų dalykų. Nagrinėjamu atveju darbdavė pagrįstai teigia, kad kolektyvinėse derybose dalyvavo ir Kolektyvinę sutartį 2 pasirašė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, įgaliota Lietuvos Respublikos Vyriausybės, t. y. subjektas, kuris yra kompetentingas nuspręsti dėl sveikatos priežiūros įstaigų finansavimo Lietuvos Respublikos mastu, t. y. dėl visoje šakoje veikiančių įstaigų. Šia kolektyvine sutartimi paminėtas kompetentingas subjektas, atstovaujantis darbdavius, kaip tik ir prisiėmė įsipareigojimus, susijusius su sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų darbo užmokesčio didinimu visos ūkio šakos apimtyje, o ne ieškovės darbuotojų, ar kitos konkrečios sveikatos priežiūros įstaigos darbuotojų atžvilgiu. Aišku, kad paminėtas subjektas neprisiėmė įsipareigojimų finansuoti bet kokius darbo užmokesčio didinimus, dėl kurių nuspręstų konkreti prie šios šakos kolektyvinės sutarties prisijungusi sveikatos priežiūros įstaiga, tvirtindama įstaigos darbo apmokėjimo sistemą pagal toje įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos interesus. Toks aiškinimas nederėtų su šakos kolektyvinės sutarties šalies, atstovaujančios darbdavį, prisiimtais įsipareigojimais užtikrinti šių įsipareigojimų realumą, t. y. įsipareigojimą didinti darbo užmokestį visose įstaigose šakos lygmeniu.

25.       Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo nesutikti su ieškove, kad kolektyvinėje sutartyje numatyto įpareigojimo „nuostatai turi būti suderinti“ tikslas turi būti aiškinamas kaip įgaliojimų profesinėms sąjungoms suteikimas patikrinti Kolektyvinės sutarties 2 nuostatų įgyvendinimą darbdaviui tvirtinant įmonės darbo užmokesčio sistemą. Ir priešingai, toks įpareigojimas negali būti aiškinamas kaip besąlyginis darbdavio teisės tvirtinti darbo apmokėjimo sistemą apribojimas be profesinės sąjungos sutikimo, tuo labiau – negali būti aiškinamas kaip įstaigoje veikiančios profesinės sąjungos teisė reikalauti įtraukti į darbo apmokėjimo sistemą naujus interesus dėl darbo užmokesčio, reikšmingus tik šios įstaigos darbuotojams.

26.       Teisėjų kolegija pritaria ir remiasi T. D. išvadoje pateikiamais išaiškinimais dėl Kolektyvinės sutarties 2 turinio aiškinimo, t. y. kad „darbo apmokėjimo nuostatų derinimas siejamas su pasiektų Sutartyje 2 darbo apmokėjimo nuostatų inkorporavimu į vietinį norminį teisės aktą – darbo apmokėjimo nuostatus. Vietinės profesinės sąjungos turi rūpintis ir prižiūrėti, kad šie nuostatai būtų tinkamai perkelti į vietinį norminį aktą – tokia atrodo logiška „derinimo“ proceso paskirtis. Tai reiškia, vienok, kad vietinės įstaigos profesinės sąjungos „derinimo“ procedūros metu nors ir galėtų teikti siūlymus ar reikalavimus, tačiau jie „derinimo“ procedūros prasme negali būti kitokie, nei nustato kolektyvinė sutartis. Kitaip tariant, jei kolektyvinė sutartis sureguliuoja šį santykį, potencialus „derinimas“ gali apimti tik šio sureguliuoto santykio normos perkėlimą į vietinį teisės aktą. Tuo tarpu įstaigos profesinių sąjungų vadovybės iškeliamas savarankiškas reikalavimas (nenumatytas Sutartyje 2, ar kitaip reglamentuojantis sureguliuotą klausimą) yra tiesiog vietos profesinių sąjungų reikalavimas, nepadengiamas „derinimo“ pareigos. Tokie reikalavimai yra už Sutartyje 2 numatytos „derinimo“ pareigos, jei tokia būtų pripažinta, ribų ir turi būti traktuojami kaip kolektyviniai reikalavimai dėl naujų darbo sąlygų nustatymo (kolektyvinio ginčo dėl intereso dalykas)“ (Išvados 41 pastraipa, 3 t., e. b. l. 17).

Dėl nuostatų nesuderinimo teisinių pasekmių

27.       Byloje neginčijamas faktas, kad VšĮ „Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos“ generalinis direktorius 2022 m. balandžio 1 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ priėmė nesuderinęs tvirtinamos darbo apmokėjimo sistemos su įstaigoje veikiančia profesine sąjunga (profesinių sąjungų jungtine atstovybe).

28.       Apeliantės teigia, kad nuostatų nesuderinimas yra esminis procedūrinis pažeidimas ir savaime sukelia tokio darbdavio sprendimo negaliojimą. Apeliantės remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 45 7 punktu, kuriame išaiškinta, kad „Jeigu darbovietėje yra darbuotojų atstovai (DK 19 straipsnis), tai darbdavys, prieš tvirtindamas darbo tvarkos taisykles, privalo jas suderinti su darbuotojų atstovais (DK 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 230 straipsnis). Suderinimas DK 230 straipsnio prasme suprantamas kaip darbuotojų atstovų sutikimas su parengtu darbo tvarkos taisyklių projektu. Jeigu darbuotojų atstovai ignoruoja darbdavio kreipimąsi, vilkina sprendimo priėmimą arba nesutinka su darbdavio parengtu darbo tvarkos taisyklių projektu ir šių nesutarimų nepavyksta išspręsti derybomis, darbdavys turi teisę kreiptis teisminės gynybos, pavyzdžiui, su ieškiniu dėl leidimo patvirtinti jo parengtas darbo tvarkos taisykles (DK 23 straipsnio 2 dalis, 295 straipsnio 2 dalies 6 punktas). Remdamasis įsiteisėjusiu teismo sprendimu, darbdavys turi teisę patvirtinti darbo tvarkos taisykles“.

29.       Teisėjų kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas vertina, kad paminėti kasacinio teismo metodiniai nurodymai šioje byloje negali būti pritaikyti. Kaip jau minėta, šiam ginčui aktualaus teisinio įpareigojimo formuluotė „nuostatai turi būti suderinti“ yra pavartota konkrečiame teisiniame dokumente – kolektyvinėje sutartyje ir šios sąvokos prasmė turi būti aiškinama paminėtos kolektyvinės sutarties kontekste, įvertinant šios kolektyvinės sutarties tikslą ir šalių tikruosius ketinimus. Minėta, kad kolektyvinė sutartis turi specifinį tikslą, yra skirta konkrečiam subjektų ratui – tai yra šakos kolektyvinė sutartis, todėl kolektyvinės sutarties įpareigojimas negali būti aiškinamas pagal tuos pačius metodinius nurodymus, pagal kuriuos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 45 buvo siūloma aiškinti šiuo metu negaliojančio DK 230 straipsnio nuostatas, numatančias darbdaviui pareigą suderinti tvirtinamas vidaus darbo tvarkos taisykles su darbuotojų atstovais.

30.       Kaip teisingai nurodo ieškovė, aiškinant profesinės sąjungos nesutikimo su darbdavio tvirtinama įstaigos darbo užmokesčio sistema pasekmes, būtina įvertinti, kad tokio sprendimo priėmimas pagal šiuo metu galiojančio DK 140 straipsnio 3 dalies nuostatas yra priskirtas darbdavio prerogatyvai, t. y. tokia derinimo pareiga darbdaviui iš viso nenumatyta, skirtingai nei buvo numatyta šiuo metu negaliojančiame DK 230 straipsnyje, dėl kurio yra pateikti kasacinio teismo išaiškinimai. Taip pat nėra pagrindo teigti, jog sudarytoje Kolektyvinėje sutartyje 2 šalys susitarė dėl tokios darbdavio prerogatyvos atsisakymo.

31.       Teisėjų kolegija, vertindama šakos kolektyvinėje sutartyje numatyto teisinio įpareigojimo „nuostatu turi būti suderinti“ nesilaikymo teisines pasekmes, pritaria T. D. pateiktai išvadai, jog „darbdavys susitarimo su socialiniais partneriais keliu negali paneigti, atsisakyti ar apriboti tų savo pareigų, kurias jam nustato įstatymai. Kaip tik DK 140 straipsnio 3 dalis ir DK 206 straipsnis numato darbdavio pareigą patvirtinti darbo apmokėjimo sistemą visiems darbuotojams nustatantį teisės aktą. Tad manytina, kad iš Sutarties 2 neišplaukia draudimas patvirtinti įstatymo reikalaujamą (DK 140 straipsnio 3 dalis) vietinį norminį teisės aktą be suderinimo su trečiaisiais asmenimis, ypač jei šie reikalauja pačios kolektyvinės sutarties turinio neatitinkančių nuostatų įtraukimo“.

32.       Be to, teismo įsitikinimu, teisių gynimas, kilus nesutarimui dėl darbo apmokėjimo sistemos neatitikimo šakos kolektyvinei sutarčiai, išliktų efektyvus ir proporcingas pretenzijų pareiškimo iniciatyvos teisę pripažįstant darbuotojų atstovams, o ne a priori (lot. – iš anksto) apribojant darbdavio įgaliojimus spręsti šį einamąjį klausimą. Kitaip tariant, darbo santykio šalių teisės ir interesai būtų labiau pažeidžiami, jei darbo apmokėjimo sistema įstaigoje apskritai nebūtų patvirtinta, nei kad ji būtų patvirtinta su trūkumais, dėl kurių kilęs nesutarimas galėtų būti sprendžiamas retrospektyviai. Teismas pritaria T. D. pateiktam vertinimui, jog „iš teisėtumo ir teisinio tikrumo principų pozicijos, negali būti (toleruojama) tokios situacijos, kai, kad ir siekiant teisėtų ir potencialiai naudingų motyvų (jau nekalbant apie neteisėtus ar visai įstaigai žalingus atsisakymo derinti motyvus, subjektyvią priešpriešą ir derybinį aklumą ar grynai politinius tikslus), tačiau su darbdaviu nesusitarus, įstatymo reikalaujamas teisės aktas nebūtų apskritai priimamas. Juk tiek darbuotojų atstovas, tiek ir darbuotojas, kuriam ir skirtas vietinis norminis aktas, visada turi teisę inicijuoti kolektyvinį ar individualų ginčą dėl šio teisės akto neatitikimo įstatymams ir kolektyvinei sutarčiai (kaip kad ir būtų šiuo atveju)“.

33.       Teisėjų kolegija taip pat pritaria ieškovės argumentams, kad Kolektyvinėje sutartyje 2 numatytas teisinis įpareigojimas „nuostatai turi būti suderinti“ pagal savo turinį neapima įmonėje veikiančios profesinės sąjungos teisės prieštarauti tvirtinti nuostatus, jei jie atitinka kolektyvinę sutartį. Teismas neturi pagrindo nesutikti su T. D. išvadoje pateikiamais išaiškinimais, kad „įmonių profesinių sąjungų vietinio norminio akto derinimo pareiga apima tik kolektyvinėje sutartyje (Sutartyje 2 5.1–5.11 punktuose) numatytų nuostatų įtraukimo į darbo apmokėjimo nuostatus suderinimą. Iš Sutarties 2 nuostatų nekyla, kad įstaigos profesinė sąjunga turi teisę reikalauti į darbo apmokėjimo nuostatus įtraukti naujas ar kitokias darbo apmokėjimo sąlygas. Reikalavimas įtraukti tokias sąlygas laikytinas savarankiškais reikalavimais dėl naujų darbo sąlygų nustatymo ar pakeitimo (DK 187 straipsnis, 235 straipsnis). Profesinės sąjungos atsisakymas derinti darbdavio parengtas įstaigos darbo apmokėjimo nuostatų sąlygas, kurios atitinka jas nustatančios šakos kolektyvinės sutarties nuostatas, yra neteisėtas“ (Išvados 42 pastraipa, 3 t., e. b. l. 18).

34.       Apibendrinant nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas vertina, kad Kolektyvinės sutarties 2 bendrosios dalies 5.12. punkte numatytas įpareigojimas „nuostatai turi būti suderinti“ nėra absoliutus imperatyvas, ir kad vienašališkas darbdavio nuostatų patvirtinimas galėtų sukelti jų negaliojimo pasekmes tik tokiu atveju, jei profesinės sąjungos pagrįstų teisėtą nuostatų nederinimo tikslą, t. y. įrodytų aiškų neatitikimą šakos kolektyvinei sutarčiai. Teismo įsitikinimu, tokios teisinės pasekmės labiausiai atitiktų paminėtos normos tikslą ir tikruosius šalių ketinimus.

35.       Byloje nustatyta, kad atsakovės nuostatų (DATA 2 ) nesuderinimo iš viso nesieja su patvirtintų nuostatų neatitikimu Kolektyvinei sutarčiai 2. Priešingai, atsakovės teigia, kad tvirtinami nuostatai neturėtų būti grindžiami tais principais, kurie yra numatyti Kolektyvinės sutarties 2 Specialiojoje dalyje, reglamentuojančioje darbo užmokesčio sistemos gaires, įskaitant tai, kad darbo užmokesčio apskaičiavimo formulė turėtų būti pagrįsta sandauga (A=Ap x Ak), o ne sudėtimi (A=Ap+Ak), kaip tai nustato Kolektyvinė sutartis 2. Tai reiškia, kad atsakovės nepagrindė konkretaus DATA 2 neatitikimo Kolektyvinei sutarčiai 2, neįrodė, kad darbdavys tvirtindamas nuostatus pažeidė kolektyvinę sutartį, t. y. neįrodė, kad jų atsisakymas derinti nuostatus turi teisėtą tikslą.

36.       Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai vertino, kad ieškovė ėmėsi aktyvių veiksmų, siekiant suderinti nuostatus, t. y. pateikė reikšmingą informaciją įstaigoje veikiančių profesinių sąjungų jungtinei atstovybei (iš anksto, raštu bei rengiant susitikimus per MS Teams), suteikė profesinėms sąjungoms pakankamai laiko ir įvertino gauto atsakymo argumentus (1 t., e. b. l. 90-97). Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad darbdavys nesilaikė informavimo ir konsultavimo procedūrų ar kitaip piktnaudžiavo derinimo procesu.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

37.       Apeliantės teigia, kad naujos įstaigoje galiojančios darbo apmokėjimo sistemos patvirtinimas reiškia darbo užmokesčio sumažinimą ir kad tai yra savaime neteisėtas darbdavio sprendimas, kuriuo pabloginama darbuotojų padėtis. Apeliantės nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad DATA 2 nemažina įstaigoje dirbančių darbuotojų darbo užmokesčio. Pasisakydama dėl šių teiginių, teisėjų kolegija, visų pirma, atkreipia dėmesį, kad tokie argumentai nėra susiję su kolektyviniame ginče keliamu darbuotojų atstovų teisių gynimu ir todėl nėra priimtini sprendžiant kolektyvinį darbo ginčą dėl teisės. Profesinių sąjungų teiginiai, kad darbo užmokestis sumažėjo dėl darbdavio priimto sprendimo, nepagrįsti ir neįrodyti realiu konkretaus darbuotojo darbo užmokesčio pokyčiu. Atsižvelgiant į šios darbo bylos ginčo dalyką, negalima sutikti su apeliantėmis, kad teismas savo iniciatyva turėtų rinkti įrodymus apie konkrečių darbuotojų darbo teisių pažeidimus. Paminėtina, kad šioje byloje profesinės sąjungos negina darbuotojų individualių darbo teisių, o kelia kolektyvinį darbo ginčą dėl teisės. Be to, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad DATA 2 negali būti laikomas mažinančiu ieškovės darbuotojų darbo užmokestį ir pabloginančiu jų padėtį palyginus su ta, kurią jiems nustatė ankstesni darbdavio sprendimai (DATA 1). Profesinės sąjungos darbo užmokesčio mažinimu laiko tai, jog DATA 2 numato mažesnį darbo užmokesčio didėjimą, nei prieš tai galiojusi DATA 1, bet kaip jau minėta, Kolektyvinė sutartis 2 negarantuoja ieškovės darbuotojams didesnio ar spartesnio darbo užmokesčio didėjimo, palyginus su kitų šalyje veikiančių sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojais. Ieškovė, prisijungdama prie šakos Kolektyvinės sutarties 2, prisiėmė ir solidarumo pagrindu grindžiamą įsipareigojimą, susijusį su tuo, kad darbo užmokestis didėtų visiems sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojams tolygiai nacionaliniu lygmeniu visoje ūkio šakoje. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nuostatos „nuostatai turi būti suderinti“ paskirtį, dar kartą atkreipia dėmesį, kad šioje byloje yra sprendžiamas kolektyvinis darbo ginčas dėl teisės, o ne dėl intereso. Tuo tarpu profesinių sąjungų argumentai, kuriais šioje byloje siekiama pagrįsti didesnį darbo užmokestį ieškovės darbuotojams, reiškia keliamą ginčą būtent dėl intereso, kas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku.

38.       Atsakovės šioje byloje, remiantis V. N. išvada (3 t., e. b. l. 33-37), taip pat įrodinėjo, kad Kolektyvinės sutarties 2 Bendrosios dalies 5.12. punkte įtvirtintas įpareigojimas „nuostatai turi būti suderinti“ yra galiojantis ir turi būti taikomas. Teisėjų kolegija, vertindama kolektyvinės sutarties nuostatą jos galiojimo aspektu visiškai pritaria, kad tokia nuostata, savaime neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ar įstatymams, akivaizdžiai nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo ar sutarčių laisvės principų. Paminėtas teisinis įpareigojimas, numatantis darbdaviui nuostatų suderinimo pareigą, negali būti laikomos negaliojančiu ir todėl, kad jis yra panašus į tarybinės teisės sistemos vartotas sąvokas ir institutus, nebūdingus šiuolaikinei Lietuvos darbo teisei. Nepaisant to, teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje nebuvo sprendžiamas Kolektyvinės sutarties 2 Bendrosios dalies 5.12. punkto nuostatų negaliojimo klausimas. Teismas šioje byloje pasisakė dėl šio teisinio įpareigojimo turinio ir dėl to, ar remiantis šiuo teisiniu reguliavimu gali būti ginamos ginčo iniciatorių, t. y. profesinių sąjungų, teisės, t. y. teismas šioje byloje sprendė teisės aiškinimo, o ne teisės galiojimo problemą.

39.       Apeliantės, siekdamos pagrįsti savo atsisakymą derinti DATA 2, taip pat remiasi tuo, kad palankesnių nuostatų taikymas nei nustatyta šakos kolektyvinėje sutartyje ieškovės darbuotojams, atsakovių teigimu, yra pateisinamas nusistovėjusia bendradarbiavimo praktika, t. y. tuo, kad ieškovė jau anksčiau taikė palankesnes nuostatas, susijusias su darbo užmokesčiu savo darbuotojams, nei buvo numatyta šakos kolektyvinėje sutartyje. Tokius teiginius apeliantės pagrindžia tuo, kad darbdavės patvirtinti DATA 1 reglamentavo darbo užmokesčio apskaičiavimą pagal palankesnes nuostatas, nei buvo numatyta Kolektyvinėje sutartyje 1, įskaitant taikomą darbo užmokesčio apskaičiavimo formulę, kuri DATA 1 remiasi koeficientų sandauga, o ne sudėtimi, nors šakos Kolektyvinėje sutartyje 1 buvo numatyta koeficientų sudėtis (taip pat kaip ir Kolektyvinėje sutartyje 2). Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių argumentų taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad palankesnių nuostatų taikymas darbdavio sprendimu nėra draudžiamas, tačiau teisės reikalauti taikyti tokias nuostatas atsakovėms nesuteikia nei įstatymai, nei kolektyvinė sutartis. Paminėtina ir tai, kad Kolektyvinės sutarties 2 Bendrųjų sąlygų 5.5. punkte šalys susitarė, jog darbdavys, be darbuotojo raštiško sutikimo, negali keisti darbo apmokėjimo sąlygų, išskyrus, kai pagal kolektyvinę sutartį yra keičiama įmonės ar darbuotojų kategorijos darbo apmokėjimo tvarka. Todėl šiuo atveju darbdavio sprendimas patvirtinti naujus darbo apmokėjimo nuostatus, kurie yra grindžiami kolektyvine sutartimi, atitinka paminėtus patvirtintos kolektyvinės sutarties reikalavimus.

40.       Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

41.       Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 – 3 dalys).

42.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nuosekliai išnagrinėjo ginčo teisinį santykį, nustatė reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai pritaikė kasacinio teismo praktiką ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

43.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

44.       Atmetus atsakovių apeliacinį skundą, jų bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos.

45.       Ieškovė į bylą pateikė prašymą priteisti 3028,03 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, taip pat įrodymus, pagrindžiančius šias išlaidas.

46.       Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius (8.11. punktas), galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad šioje byloje buvo sprendžiami nauji ir sudėtingi teisės klausimai, be to šioje darbo byloje buvo atsakovų daugetas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinėje instancijoje už advokato teisinę pagalbą atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo, realumo bei būtinumo kriterijus ir laikomos pagrįstomis, todėl jos ieškovei priteistinos iš atsakovių lygiomis dalimis (CPK 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Apeliančių (atsakovių) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei Viešajai įstaigai „Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos“ (juridinio asmens kodas 124364561) iš atsakovių Santaros klinikų medicinos darbuotojų profesinės sąjungos (juridinio asmens kodas 305013894), Santaros klinikų gydytojų sąjungos (juridinio asmens kodas 304856030), Santaros klinikų slaugos darbuotojų profesinės sąjungos (juridinio asmens kodas 305204910), Lietuvos slaugos specialistų organizacijos Santaros klinikų pirminės grupės (juridinio asmens kodas 191365465), Santaros sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (juridinio asmens kodas 300125843), Santaros vaikų ligoninės sveikatos apsaugos darbuotojų profesinės sąjungos (juridinio asmens kodas 124709160) lygiomis dalimis po 504,67 Eur (penkis šimtus keturis eurus, 67 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš viso 3028,03 Eur.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                Giedrė Čėsnienė

                                                Andrius Verikas

                                                Renata Volodko