Administracinė byla Nr. eA-3185-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02633-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas, užsienietis) pateikė teismui skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2019 m. birželio 28 d. sprendimą Nr. (15-01)3I-359 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje R. F. piliečiui A. P.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti bei įvertinti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė A. S.. Pareiškėjas 2018 m. birželio 11 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šeimos susijungimo pagrindu pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Migracijos departamentas 2018 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą Nr. (15/4-1)3I-9694 išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, tačiau leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nebuvo įformintas ir jam nebuvo išduotas, kadangi Migracijos departamentas 2018  m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-11)11U-1536(00042), kuriuo panaikino 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą.

3.       Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi jo skundą tenkino iš dalies, t. y. panaikino Migracijos departamento 2018m. lapkričio 6 d. sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti bei įvertinti jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą, tačiau Migracijos departamentas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d nutarties neįvykdė, nes skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir yra nepagrįstas. Pažymos, kuria remiasi atsakovas, suklastojimo faktas baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nenustatytas. Byloje duomenų, kad R. VRM R. F. vidaus reikalų ministerijos M. miesto vyriausiosios valdybos 2018 m. balandžio 27 d. išduota Pažymą Nr. 13/7-D-17-0342 (toliau – ir Pažyma) buvo suklastota, nėra. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prašė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės taikymo R. F., nes šios savo išvados atsakovas nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, ją siejo išskirtinai su aplinkybe, kad R. F. yra paskelbta pareiškėjo paieška. Pareiškėjas vertino, kad Migracijos departamento išvada, jog jis kelia grėsmę viešajai tvarkai taip pat yra nepagrįsta, nes šią išvadą Migracijos departamentas padarė net neanalizuodamas pareiškėjui inkriminuotos nusikalstamos veikos realumo bei nevertindamas individualių aplinkybių ir atitinkamai grėsmės viešajai tvarkai realumo. Grėsmės viešajai tvarkai nustatymas vien tuo pagrindu, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Pareiškėjas taip pat manė, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą. Nors Migracijos departamentui pateiktoje Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) išvadoje yra nurodoma, jog pareiškėjas yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu R. F., t. y. jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, tačiau Migracijos departamentas Sprendime konstatuoja, jog pareiškėjas yra nusikaltėlis.

4.       Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu. Atsakovas pripažįsta, kad santuoka nėra fiktyvi, yra galiojanti, o jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė. Migracijos departamentas, atsisakydamas išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, neįvertino jo šeimos ryšių, t. y. šeimos gyvenimo ir šeimos interesų. Taigi tiek jam, tiek jo sutuoktinei yra taikoma Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje įtvirtinta šeimos gyvenimo apsauga.

5.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6.       Atsakovas nurodė, kad jis, vykdydamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A-3745-756/2019 ir siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte, dėl kurių minėtam užsieniečiui gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, ir vadovaudamasis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, (toliau – ir Aprašas) (redakcija galiojusi iki 2019 m. liepos 9 d.) 771 punktu, 2019 m. balandžio 26 d. išsiuntė Policijos departamentui paklausimą, ar pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Sprendimą priėmė 2019 m. gegužės 3 d. gavęs Policijos departamento išvadą, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra paskelbtas nusikaltėliu, ieškomu ekstradicijos tikslu, paiešką 2018 m. gruodžio 12 d. paskelbė R. F.. Pareiškėjui inkriminuotos dvi nusikalstamos veikos, susijusios su labai didelio turto pasisavinimu sukčiaujant, už kurias atsakomybė numatyta R. F. baudžiamojo kodekso (toliau – RF BK) 159 straipsnio „Sukčiavimas“ 4 dalyje „Sukčiavimas, dalyvaujant organizuotoje grupėje, stambiu mastu arba atimant asmens teisę į gyvenamąjį būstą <...>“. Didžiausia bausmė, kurią už šį nusikaltimą numato RF BK, yra 10 metų laisvės atėmimo. RF BK 159 straipsnio 4 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 straipsnio „Sukčiavimas“ 2 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius „<...> apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje <...>“. Pagal LR BK 11 straipsnio dalies nuostatas ši nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas.

7.       Atsakovas vertino, kad pareiškėjo elgesys, pasireiškiantis nusikaltimų, kurių pagrindinis požymis – apgaulė, o padariniai – didelė turtinė žala, darymu, taip pat tai, kad pareiškėjas slapstosi nuo teisėsaugos institucijų, neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, rodo jo polinkį nusikalsti, nesilaikyti visuomenėje egzistuojančių moralės ir pagarbos vieni kitiems principais pagrįstų bendrųjų elgesio taisyklių, todėl pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei ir jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje pažeistų visuomenės interesus. Pažymėjo, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai yra imperatyvūs, todėl nustačius bent vieną atsisakymo išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi pagrindą, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą atsisakyti išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas Migracijos departamentui teikė duomenis, kuriais įrodinėjo, jog R. F. prieš jį yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas, tačiau kai jis kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu, nes 2018 m. birželio 9 d. sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, jau pateikė teistumo pažymą, kurioje nurodyta, kad R. F. vidaus reikalų ministerijos kompetentingos institucijos neturi duomenų apie baudžiamąjį persekiojimą ar baudžiamojo persekiojimo nutraukimą R. F. teritorijoje pareiškėjo atžvilgiu. Todėl Migracijos departamentas konstatavo, kad pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl jo atžvilgiu atliekamo baudžiamojo persekiojimo R. F. teritorijoje.

8.       Atsakovas manė, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje. Todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimu pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą skundą patenkino: panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. birželio 28d. sprendimą Nr. (15-01)3I-359, įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir pareiškėjui iš Migracijos departamento priteisė 722,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

10.       Teismas nustatė, kad užsienietis 2018 m. birželio 11 d. tuo pagrindu, kad atvyksta gyventi į Lietuvos Respubliką šeimos susijungimo pagrindu, t. y. kad Lietuvos Respublikoje gyvena jo sutuoktinė Lietuvos Respublikos pilietė A. S., Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas 2018 m. rugpjūčio 21 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Migracijos departamentas, gavęs informaciją, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentui pateikė suklastotus dokumentus, 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimu Nr. (15/5-11)11U-1536(00042) panaikino Migracijos departamento 2018 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą. Migracijos departamentas pareiškėją apie priimtą 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-11)11U-1536(00042) informavo 2018 m. lapkričio 7 pranešimu Nr. (15/5-11)10K-43258. Migracijos departamento 2018 m. lapkričio 6 d. sprendimą pareiškėjas apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą., o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartimi panaikino Migracijos departamento 2018m. lapkričio 6 d. sprendimą Nr. (15/5-11)11U-1536(00042) ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti ir įvertinti pareiškėjo 2018 m. birželio 11 d. prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo bei priimti dėl jo teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime nurodė, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, taip pat norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi prašo siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės R. F. taikymo, todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Teismas taip pat nustatė, kad byloje ginčo dėl faktinių aplinkybių, kad pareiškėjo santuoka nėra fiktyvi, yra galiojanti, jo sutuoktinė yra Lietuvos Respublikos pilietė, nėra. Bylos duomenimis pareiškėjas gyvena kartu su sutuoktine, palaiko su ja ryšius, tvarko bendrą ūkį. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–2 ir 15 punktais, panaikino pareiškėjui išduotą leidimus laikinai gyventi. kuriuo nusprendė pareiškėjo prašymo netenkinti ir skundžiamu Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu. Atsakovas Sprendime akcentavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, taip pat norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės ir yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi prašo siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės R. F. taikymo, todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti. Aplinkybę, kad Lietuvos Respublikoje vykdoma pareiškėjo ekstradicija pagal R. F. prašymą, ginčo šalys pripažįsta. Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, duomenų apie Lietuvos Respublikoje pradėtą ikiteisminį tyrimą ar kaltinimą privataus kaltinimo byloje ir teismo priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, nėra. Pareiškėjas nebaustas ir Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso tvarka. Pažymoje nurodyta, kad duomenų apie užsieniečio teistumą, baudžiamąjį persekiojimą ar baudžiamojo persekiojimo nutraukimą nėra.

11.       Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių užsieniečio grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Teismas sprendė, kad Pažymos suklastojimo faktas baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka nebuvo vertintas ir nėra nustatytas. Priešingai, nei teigia atsakovas, byloje pateiktoje Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2018 m. rugsėjo 19 d. Specialisto išvadoje Nr. 140-(4446)-IS1-5163 duomenų, kad Pažyma yra suklastota, nėra. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas nesikreipė į pirminį šaltinį, t. y. į šią Pažymą išdavusią R. F. instituciją, nors būtent ši institucija ir gali pateikti tiksliausią su Pažymos išdavimu susijusią informaciją – nurodyti, kas ir kada dėl jos kreipėsi, kada ji buvo išduota, koks buvo jos turinys ir ar apskritai tokia Pažyma buvo išduota. Todėl teismas Migracijos departamento teiginį dėl pareiškėjo pateiktų suklastotų dokumentų ir neatitinkančių tikrovės atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą. Teismas Migracijos departamento motyvą, kad pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje prašė siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės taikymo R. F., taip pat atmetė kaip neįrodytą, kadangi šios savo išvados nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, o ją siejo išskirtinai su aplinkybe, jog R. F. yra paskelbta pareiškėjo paieška. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas nenurodė, kokios baudžiamosios atsakomybės pareiškėjas tariamai siekia išvengti ir kuo remdamasis padarė tokią išvadą.

12.       Teismas atsižvelgė į aplinkybes, kad pareiškėjas aktyviai dalyvauja ekstradicijos procese, nuo Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijų ir teismo nesislapsto, Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms teikia prašymus, pareiškėjas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė šeimos susijungimo pagrindu, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo ir A. S. santuoka teisiškai ar faktiškai yra nutrūkusi, ar duomenų, kad pareiškėjas su sutuoktine, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė, negyvena, nepalaiko socialiai vertingų ryšių ar ja nesirūpina. Teismas pažymėjo, kad teisė į šeimos gyvenimo gerbimą laikytina fundamentalia teise, kuri įtvirtinta Konvencijos 8 straipsnyje. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, padarė išvadą, kad R. F. pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas, nesant apkaltinamojo nuosprendžio, nagrinėjamu atveju negali paneigti pareiškėjo, taip pat jo sutuoktinės teisės gyventi kartu Lietuvos Respublikoje. Atsakovo atsisakymas išduoti leidimą pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindo iš esmės lemia pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenimą atskirai. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas negali būti laikomas teisėtas ir pagrįstas ir turi būti panaikintas.

13.       Teismas, patenkinęs pareiškėjo skundą visiškai, nustatęs, kad pareiškėjo byloje patirtos bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir teisingos, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 722,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.

III.

14.       Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

15.       Atsakovas nurodo, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančią duomenų visumą ir padarė nepagrįstas išvadas, todėl byla išspręsta neteisingai. Įstatyme yra imperatyviai numatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Policijos departamento 2019 m. gegužės 3 d. išvadoje Nr. 5-S-4255 (toliau ir –2019 m. gegužės 3 d. Išvada) aiškiai buvo nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą Sprendimą negalėjo nesivadovauti imperatyviai Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga leidimą gyventi užsieniečiui išduoti tik tuo atveju, jei užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. Pažymi, kad 2019 m. gegužės 3 d. Išvadoje buvo nurodyta, kad pareiškėjas yra ieškomas ekstradicijos tikslu. Pareiškėjas įtariamas sunkaus nusikaltimo padarymu, todėl nustačius vien šį Aprašo 12.4 punkto kriterijų, Policijos departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Patikrinus informaciją Interpolo duomenų bazėje, nustatyta, kad pareiškėjas yra ieškomas, taigi buvo nustatytas dar vienas papildomas Aprašo 12.6 punkte esantis kriterijus, leidžiantis konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. 2019 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismas byloje Nr. 1-242-626/2019 tenkino Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros prašymą perduoti pareiškėją R. F. pagal ekstradiciją.

16.       Migracijos departamento vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai savo sprendimą grindė tarpine Policijos departamento 2018 m. spalio 2 d. išvada Nr. 5-S-9K-26675, kurioje nurodyta, kad nėra pakankamai duomenų pripažinti pareiškėją keliantį grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Ginčijamas sprendimas priimtas ne 2018 m. spalio 2 d. išvados pagrindu, o vadovaujantis Policijos departamento 2019 m. gegužės 3 d. išvada Nr. 5-S-4255, kurioje yra aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuojama, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo paiešką R. F. paskelbė tik 2018 m. gruodžio 12 d., taigi akivaizdu, kad Policijos departamentas, teikdamas 2018 m. spalio 2 d. išvadą Nr. 5-S-9K-2667, pakankamai duomenų apie pareiškėjo keliamą grėsmę, jo padarytus konkrečius nusikaltimus, dar neturėjo.

17.       Atsakovas teigia, kad teismas, įvertinęs pareiškėjo galimai padarytas nusikalstamas veikas ir Policijos departamento 2018 m. spalio 2 d. išvadą Nr. 5-S-9K-26675, kuri nėra susijusi su ginčijamu sprendimu, nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei siejama ne su jo veikla ir gyvenimu Lietuvoje, o su jo veiksmais, atliktais R., be to, pareiškėjas aktyviai dalyvauja ekstradicijos procese. Tokia teismo pozicija yra visiškai nepagrįsta ir prieštaraujanti tiek Įstatymo nuostatoms, tiek formuojamai teismų praktikai. Atsakovas pažymi, kad leidimo laikinai gyventi išdavimo ir ekstradicijos procedūros yra atskiros ir savarankiškos, reguliuojamos skirtingų teisės aktų. Tai, kad vyksta ir ekstradicijos procedūra, niekaip nepaneigia pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai leidimų laikinai gyventi išdavimo kontekste. Migracijos departamento vertinimu, leidimai laikinai gyventi gali būti išduoti tik tiems užsieniečiams, kurie nekelia grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo iš šalies ar draudimo atvykti, todėl ginčijamas Sprendimas niekaip neįtakoja pareiškėjo atžvilgiu vykdomos ekstradicijos procedūros. Mano, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

18.       Mano, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis, siekiant gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teigia, kad Migracijos departamentas nustatė, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nes pareiškėjas 2017 m. Migracijos departamentui teikdamas prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, teikė duomenis, kuriais įrodinėjo, kad R. F. prieš jį yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas, tačiau vėliau, kai jis kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu 2018-06-09 sudarius santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, jau pateikė teistumo pažymą, kurioje nurodyta, kad R. F. vidaus reikalų ministerijos kompetentingos institucijos neturi duomenų apie jo baudžiamąjį persekiojimą ar baudžiamojo persekiojimo nutraukimą R. F. teritorijoje pareiškėjo atžvilgiu. Pažymėjo, kad užsienietis iš pirmos santuokos turi dukrą, kuri gyvena R. F.. Tokiu būdu užsienietis siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės R. F. taikymo. 

19.       Pabrėžė, kad Migracijos departamentas ginčijamame sprendime aiškiai nurodė, kad pareiškėjui inkriminuojamos dvi nusikalstamos veikos, susijusios su labai didelio turto pasisavinimu sukčiaujant, už kurias atsakomybė numatyta RF BK 159 straipsnio „Sukčiavimas“ 4 dalyje „Sukčiavimas, dalyvaujant organizuotoje grupėje, stambiu mastu arba atimant asmens teisę į gyvenamąjį būstą <...>“. Didžiausia bausmė, kurią už šį nusikaltimą numato RF BK, yra 10 metų laisvės atėmimo. Be to, R. F. yra paskelbusi pareiškėjo paiešką. Todėl nepagrįstais laiko teismo teiginius, kad ginčijamame sprendime nėra duomenų apie konkrečias veikas dėl kurių padarymo pareiškėjas siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės bei kuo remdamasis Migracijos departamentas padarė tokią išvadą.

20.       Pareiškėjo santuoka sudaryta po Migracijos departamento priimto sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu, o leidimo laikinai gyventi prašė siekdamas išvengti atsakomybės. Atsakovas, įvertinęs tai, kad pareiškėjas prašė prieglobsčio Lietuvoje ir jam jo nesuteikus tik tada kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, padarė pagrįstą išvadą, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog pareiškėjas leidimo laikinai gyventi prašo siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės R. F. taikymo.

21.       Pažymi, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą. Migracijos departamentas vertina, kad vien pareiškėjo santuokos sudarymo su Lietuvos Respublikos piliete faktas nereiškia, kad ginčijamas Sprendimas, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pažeidžia Konvencijos 8 straipsnį.

22.       Atsakovas taip pat nesutinka su tuo, kad teismas priteisė pareiškėjui iš Migracijos departamento bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro skundo parengimas teismui, ir jos yra per didelės Prašo teismo, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką mažinti priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydį.

23.       Pareiškėjas A. P. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą; taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24.       Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamame teismo sprendime buvo išnagrinėti būtent tie aspektai, į kuriuos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 16 d. nutartyje įpareigojo Migracijos departamentą atsižvelgti iš naujo priimant Migracijos departamento sprendimą. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad Migracijos departamento teiginiai dėl pareiškėjo pateiktų suklastotų dokumentų ir neatitinkančių tikrovės yra neįrodyti. 

25.       Pareiškėjas teigia, kad ekstradicijos procese pareiškėjo atžvilgiu net nėra pritaikytos kardomosios priemonės – sulaikymo. Nors teismas jau buvo nurodęs, jog vien tai, kad asmuo kreipėsi dėl leidimo gyventi, kai jo atžvilgiu yra paskelbta paieška, nepatvirtina, jog asmuo siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, Migracijos departamentas šią savo sprendimo išvadą vėl grindė tais pačiais argumentais. Todėl teismas pagrįstai nurodė, jog užsieniečio noras išvengti baudžiamosios atsakomybės negali būti grindžiamas prielaidomis ar abstrakčia informacija.

26.       Pareiškėjas nurodo, kad Migracijos departamento vertinimas dėl šeimos gyvenimo apsiribojo santuokos sudarymo data ir konstatavimu, jog jie neturi bendrų nepilnamečių vaikų, yra nepagrįstas, nes nebuvo vertinami šeiminiai ryšiai, šeimos interesai, kokią įtaką sprendimas turės šeimos gyvenimui, kokias realias pasekmes sukels pareiškėjui ir atitinkamai jo sutuoktinei. Pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus po tokio Migracijos departamento sprendimo dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjas negalėtų dar 1 metus iš naujo kreiptis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, net jei jo ikiteisminis tyrimas R. F. būtų nutrauktas. Todėl teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad R. F. pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas, nesant apkaltinamojo nuosprendžio, šiuo atveju negali paneigti pareiškėjo, taip pat jo sutuoktinės teisės gyventi kartu Lietuvos Respublikoje.

27.        Migracijos departamento Sprendimas nėra pagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, jame iš esmės remiamasi tais pačiais argumentais, kurie buvo pripažinti nepagrįstais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartyje. Migracijos departamento apeliaciniame skunde remiamasi šiai bylai netaikytina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tačiau nėra atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą konkrečiai pagal šios bylos aplinkybes. Pabrėžia, kad asmens laikymas nusikaltėliu, kai jo atžvilgiu nėra išnagrinėta baudžiamoji byla ir nėra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, akivaizdžiai pažeidžia nekaltumo prezumpciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

28.       Ginčas šioje byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

29.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, jog šiuo atveju byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių užsieniečio grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Teismas padarė išvadą, kad R. F. pareiškėjo atžvilgiu vykdomas baudžiamasis persekiojimas, nesant apkaltinamojo nuosprendžio, nagrinėjamu atveju negali paneigti pareiškėjo, taip pat jo sutuoktinės teisės gyventi kartu Lietuvos Respublikoje. Teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

30.       Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde teigia, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančią duomenų visumą; Policijos departamento 2019 m. gegužės 3 d. išvadoje Nr. 5-S-4255 aiškiai buvo nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei, todėl Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, negalėjo nesivadovauti imperatyviai Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga leidimą gyventi užsieniečiui išduoti tik tuo atveju, jei užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei; pareiškėjas yra ieškomas, todėl atsakovas vertina, jog pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei; teismas nepagrįstai savo sprendimą grindė neaktualia Policijos departamento 2018 m. spalio 2 d. išvada Nr. 5-S-9K-26675 ir nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei siejama ne su jo veikla ir gyvenimu Lietuvoje, o su jo veiksmais, atliktais R.; pažymi, kad pareiškėjo santuoka yra sudaryta po Migracijos departamento priimto neigiamo sprendimo dėl prieglobsčio nesuteikimo, pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie baudžiamąjį persekiojimą, teikdamas prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir vėliau (2018 m. birželio 9 d.) kreipiantis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo šeimos susijungimo pagrindu. Teigia, kad leidimo laikinai Lietuvos Respublikoje gyventi prašė siekdamas išvengti atsakomybės.

31.       ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo, kuris reikalautų peržengti apeliacinio skundo ribas.

32.        Pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti leidimą vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 15 punktais. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Sąvokos „grėsmė viešajai tvarkai“ įstatymo leidėjas atskirai neapibrėžė ir ji aiškintina sistemiškai kartu su šio įstatymo 4 straipsnio (Užsieniečių buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje kontrolė ) 2, 3 dalimis.

33.        Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – pagal kompetenciją Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (4 straipsnio 2 dalis). Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, spręsdamas dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje ar laikinosios apsaugos užsieniečiui suteikimo, privalo kreiptis į šio straipsnio 2 dalyje nurodytas institucijas, kurios pagal kompetenciją įvertina, ar nėra šio straipsnio 2 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei.

34.       Iš pirmiau nurodytų UTPĮ nuostatų matyti, kad Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus iš Valstybės saugumo departamento išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir Policijos departamento išvadą, kad nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei. 

35.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad užsienietis nekelia grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei nepagrįstai remdamasis neaktualia Policijos departamento 2018 m. spalio 2 d. išvada Nr. 5-S-9K-26675, o ne 2019 m. gegužės 3 d. išvada Nr. 5-S-4255, kurioje buvo aiškiai nurodyta, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Be to, ši aplinkybė, nurodyta 2019 m. gegužės 3 d. išvadoje Nr. 5-S-4255 nebuvo ir vėliau paneigta, o priešingai Vilniaus apygardos 2019  m. lapkričio 29 d. nutartimi (ši nutartis, kaip matyti iš LITEKO duomenų Lietuvos Apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutartimi palikta galioti) buvo nutarta išduoti pareiškėją R. F. baudžiamajam persekiojimui už nusikaltimus, numatytus R. F. baudžiamojo kodekso 159 straipsnio 4 dalyje, už kuriuos numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 10 metų, o už šią nusikalstamą veiką, kaip nurodyta Lietuvos generalinės prokuratūros 2019 m. liepos 9  d. rašte Nr. 14.2.2857 Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 8 metų. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija prieina išvados, kad ginčijamame spendime Migracijos departamentas pagrįstai rėmėsi vienu iš nurodytų pagrindų – UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, be kita ko, vadovaujantis Aprašo 12.4 punktu bei Aprašo 12.6 punktu (Interpolo duomenų bazėje, nustatyta, kad pareiškėjas yra ieškomas) buvo pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. 

36.       UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. 

37.       Migracijos departamentas nurodydamas Sprendime UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą motyvavo tuo, kad užsienietis pateikė suklastotą pažymą apie teistumą, nes atliktos ekspertizės metu nustatyta, kad joje esantys juodos spalvos tekstai, vaizdai, mėlynos spalvos formos atspaudas ir mėlynos spalvos parašas yra atlikti rašaliniu spausdintuvu, o apeliaciniame skunde dar pateikta papildoma aplinkybė, kad užsienietis 2018 m. spalio 4 d. raštu informavo Migracijos departamentą, jog ši pažyma yra originali.

38.        Pažymėtina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog Kriminalistinių tyrimų centro specialistas, pateikęs 2018 m. rugsėjo 19 d. išvadą nežinojo, ar pateikta pažyma yra originali, ir išvados, kad minima pažyma yra suklastota, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nepateikė. Remtis tuo, kad 2017 m. Migracijos departamentui teikdamas prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, teikė duomenis, kuriais įrodinėjo, kad R. F. prieš jį yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas, tačiau vėliau, kai jis kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu 2018 m. birželio 9 d. sudarius santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, jau pateikė teistumo pažymą, kurioje nurodyta, kad R. F. vidaus reikalų ministerijos kompetentingos institucijos neturi duomenų apie baudžiamąjį persekiojimą ar baudžiamojo persekiojimo nutraukimą R. F. teritorijoje pareiškėjo atžvilgiu, nėra pakankamas pagrindas nagrinėjamu atveju konstatuoti, kad buvo pateikta suklastota pažyma. Byloje nėra tikslių duomenų kada užsieniečio atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Iš bylos medžiagos nustatytina tik tai, kad iš Lietuvos generalinės prokuratūros atsakymo užsieniečiui nurodyta, kad gautas jo 2019 m. liepos 8 d. prašymas išreikalauti iš R. F. atitinkamus dokumentus, susijusius su užsieniečiu, be kita ko, 2017 m. sausio 9 d. nutarimą pradėti parengtinį tardymą. Tačiau nėra duomenų kuriuo metu jis apie tai sužinojo ar turėjo sužinoti. Todėl konstatuotina, kad nėra paneigta aplinkybė, nurodyta Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartyje, kad Pažymoje pateikti duomenys neatitiko jos išdavimo metu buvusią faktinę situaciją Byloje nurodyta data 2018 m. rugpjūčio 27 d. apie R. F. vidaus reikalų ministerijos internetiniame tinklapyje paskelbtą informaciją apie pareiškėjo paiešką dėl padarytų nusikaltimų yra vėlesnė nei nurodyta 2018 m. balandžio 27 d. Pažymoje. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad nors užsienietis pateikė prieštaringą informaciją apie baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu, tačiau nebuvo pakankamo pagrindo Migracijos departamentui konstatuoti, kad Pažyma yra suklastotas dokumentas, todėl ir atsisakymas išduoti leidimą užsieniečiui remiantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 2  punkto pagrindu, yra nepagrįstas, todėl šis pagrindas iš ginčijamo Migracijos departamento priimto Sprendimo šalintinas.  

39.       UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad leidimo gyventi prašoma siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai už tokio nusikaltimo padarymą numato baudžiamąją atsakomybę, taikymo užsienio valstybėje ir (arba) užsienietis darys nusikalstamas veikas Lietuvos Respublikoje. 

40.       Iš pirmiau nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad viena iš būtinų sąlygų daryti išvadą, kad leidimo gyventi prašoma siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės taikymo, yra užsieniečio padarytas (padaryti) konkretus nusikaltimas (nusikaltimai), už kuriuos Lietuvos Respublikos įstatymai už tokio nusikaltimo padarymą numato baudžiamąją atsakomybę.

41.        Migracijos departamentas nustatė, kad užsieniečiui inkriminuotos dvi nusikalstamos veikos, susijusios su labai didelio turto pasisavinimu sukčiaujant, už kurias atsakomybė numatyta R. F. baudžiamojo kodekso (toliau – RF BK) 159 straipsnio „Sukčiavimas“ 4 dalyje „Sukčiavimas, dalyvaujant organizuotoje grupėje, stambiu mastu arba atimant asmens teisę į gyvenamąjį būstą <...>“. Didžiausia bausmė, kurią už šį nusikaltimą numato RF BK, yra 10 metų laisvės atėmimo. RF BK 159 straipsnio 4 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymiai atitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 182 straipsnio „Sukčiavimas“ 2 dalies dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos požymius „<...> apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje <...>“. Pagal LR BK 11 straipsnio dalies nuostatas ši nusikalstama veika kvalifikuojama kaip sunkus nusikaltimas. Tokią informaciją pateikė ir Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. gegužės 3 d. raštu Nr.5-S-4255 (II t.; b. l. l09–110).

42.       Sprendžiant, ar  taikytinas UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 15 punktas yra būtina įrodyti, ar yra rimtas pagrindas manyti, kad leidimo gyventi prašoma siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės (Antroji sąlyga). Migracijos departamentas šią aplinkybę laiko įrodyta tuo, kad užsienietis teikė skirtingus duomenis apie vykdomą /vykdytą baudžiamąjį persekiojimą jo atžvilgiu: teikdamas prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo, teikė duomenis, kuriais įrodinėjo, kad R. F. prieš jį yra vykdomas baudžiamasis persekiojimas, tačiau vėliau, kai kreipėsi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo šeimos susijungimo pagrindu sudarius santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, jau pateikė teistumo pažymą, kurioje nurodyta, kad R. F. vidaus reikalų ministerijos kompetentingos institucijos neturi duomenų apie baudžiamąjį persekiojimą ar baudžiamojo persekiojimo nutraukimą R. F. teritorijoje pareiškėjo atžvilgiu.

43.       Byloje nėra paneigta aplinkybė, kad užsienietis, kreipdamasis dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje teikė skirtingą, prieštaringą informaciją apie jo atžvilgiu vykdomą/vykdytą baudžiamąjį persekiojimą, taip pat iš Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties matyti, kad užsieniečio gynėjas argumentą neperduoti A. P. baudžiamajam persekiojimui R. F. vykdyti siejo su nebaigtu teisminiu procesu dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Atsižvelgiant į šio Sprendimo 39– 43 punktuose išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Migracijos departamentas atsisakydamas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagrįstai rėmėsi UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 15 punktu.

44.       Kartu pabrėžtina, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsienietis pateikė šeimos susijungimo pagrindu (Lietuvoje gyvena jo sutuoktinė), todėl nagrinėjamu atveju turi būti įvertinta, ar atsisakymas išduoti prašomą leidimą atitiktų UTPĮ 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir šio įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą,

45.        Pareiškėjas savo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje motyvavo šeimos susijungimo pagrindu pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete. Pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu: <…> 3) yra šeimos susijungimo atvejis, o pagal Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi.

46.       UTPĮ priimtas įgyvendinant inter alia 2003 m. rugsėjo 22 d. Tarybos direktyvą 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą. Šios Direktyvos 17 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės, atmesdamos prašymą, panaikindamos ar atsisakydamos atnaujinti leidimą gyventi arba spręsdamos klausimą dėl globėjo ar jo šeimos nario išsiuntimo, deramai atsižvelgia į asmens šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo gyvenimo valstybėje narėje trukmę, šeimos, kultūrinių ir socialinių ryšių su jo ar jos kilmės šalimi buvimą. Direktyvos 6 straipsnyje nurodyta, kad valstybės narės gali atmesti prašymą šeimos nariams atvykti ir gyventi dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos interesų ( 1 dalis).<...> Priimdama atitinkamą sprendimą, valstybė narė apsvarsto, be 17 straipsnio, šeimos nario padaryto nusikaltimo viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui sunkumą ar rūšį arba tokio asmens keliamus pavojus (Oficialusis leidinys L 251, 03/10/2003 p. 0012 – 0018).

47.       Direktyvos preambulėje nurodyta, kad laikantis daugelyje tarptautinės teisės dokumentų įrašyto įsipareigojimo saugoti šeimą ir gerbti šeimos gyvenimą, turėtų būti imamasi priemonių dėl šeimos susijungimo. Ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, pripažintų, visų pirma, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublika yra ratifikavusi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, o tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, todėl nagrinėjamu atveju atsižvelgtina ir į šios Konvencijos bei ją aiškinančio Europos Žmogaus Teisių teismo suformuluotas principinės nuostatas dėl teisės į privatų ir šeimos gyvenimo apsaugą.

48.       Užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti teisė. Pagal EŽTT praktiką Konvencijos 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), todėl teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, kuri gali būti ribojama. 

49.       EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys; ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu (žr., pvz., EŽTT Hasanbasic prieš Šveicariją, Nr. 52166/09, 2013 m. birželio 11 d.), bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Būtina įvertinti, ar užsieniečio socialiniai kultūriniai ir šeimos ryšiai su priimančia valstybe yra tvirti, kiek laiko pareiškėjas gyveno toje šalyje, iš kurios ketinama išsiųsti (žr., pvz., EŽTT 2012 m. balandžio 10 d., sprendimą byloje Balogun prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 60286/09. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

50.       Taigi pirmiausia nagrinėjamu atveju būtina įvertinti, ar galima pagrįstai tikėtis, kad užsieniečio A. P., įtariamo dviejų sunkaus nusikalstamų veikų padarymu, šeima, t. y. jo sutuoktinė išvyks su kartu juo į R. F.. Byloje nustatyta, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje gyvena trumpą laikotarpį, santuoką sudarė po to, kai jam nebuvo suteiktas prieglobstis. Todėl negalima teigti, kad užsieniečio socialiniai ir kultūriniai ryšiai su Lietuvos Respublika yra tvirti. Duomenų, kad užsienietis turi pajamų Lietuvoje iš legalios veiklos nėra. Vaikų iš santuokos, sudarytos Lietuvos Respublikoje, užsienietis neturi (jo vaikas iš pirmosios santuokos gyvena R. F.), lietuvių kalbos užsienietis nemoka, abu sutuoktiniai bendrauja rusų kalba, t. y. kalba ta kalba, kuri yra valstybinė kalba R. F.. Lietuvoje užsienietis gyvenamojo ploto nuosavybės teise neturi, jį nuomoja kartu su sutuoktine (II t., e. b. l. 55, 60, 61–64, 65–68, 69; III t., e. b. l. 59). R. F. yra geografiškai arti Lietuvos. Byloje nėra jokių duomenų, kad išvykimas į R. F. užsieniečio A. P. sutuoktinei sudarytų kliūčių. Todėl teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad atsakovo atsisakymas išduoti leidimą pareiškėjui gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, faktiškai lemia pareiškėjo ir jo šeimos narių gyvenimą atskirai. Šiame kontekste paminėtina ir EŽTT praktika, kad tais atvejais, kai šeima buvo sukurta tuo metu, kai susiję asmenys žinojo, kad vieno iš jų imigracinė padėtis buvo tokia, kad šeimos gyvenimo tęsimas valstybėje nuo pat pradžių bus rizikingas, tik išimtinėmis aplinkybėmis šeimos nario, kuris yra ne pilietis, išsiuntimas iš valstybės sudarys 8 straipsnio pažeidimą (2014 m. spalio 3 d. sprendimas byloje Jeunesse prieš Nyderlandus/Olandiją, Nr. 12738/10). Nagrinėjamu atveju santuoką užsienietis su Lietuvos piliete sudarė po to, kai jam nebuvo suteiktas prieglobstis ir jis neturėjo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

51.       Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dviejų sunkių nusikalstamų veikų padarymo rodo, kad jos nėra atsitiktinės, todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad asmuo nėra linkęs laikytis įstatymų ir gyventi pagal visuomenėje priimtas taisykles. Konstatuotina, kad pareiškėjo padarytų teisei priešingų dviejų nusikalstamų pavojingų veikų pobūdis ir sunkumas yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad jo buvimo Lietuvos Respublikoje laiku gali kilti galima grėsmė viešajai tvarkai ir visuomenei yra įrodyta, kad ji realiai egzistuoja ir yra susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu. Todėl, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, konstatuotina, kad toks užsieniečio teisės į šeimą ribojimas yra proporcingas siekiamam tikslui – apsaugoti Lietuvos visuomenės dalies interesus. 

52.       Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2019 m. birželio 28 d. priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą Nr. (15-01)3I-359 „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje R. F. piliečiui A. P.“, kurį naikinti, atsižvelgiant į šio Sprendimo motyvus, inter alia nurodytus Sprendimo 38 punkte, nėra pagrindo, todėl atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo jis įpareigojo Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, naikinamas.

53.       Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas atmetamas, bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.