Civilinė byla Nr. e3K-3-12-701/2024        

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07506-2022-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 1.3.2.10; 1.3.2.11; 1.3.5.5; 1.3.6.4.1.3; 1.3.7.2.4; 3.2.4.8.6; 3.2.4.11

(S)

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. vasario 27 d.

Vilnius

 

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrima“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugpjūčio 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrima“ ieškinį atsakovams E. M., J. M., A. M. dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių darbdavio pareigą pareikalauti darbuotojo paaiškinimo dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo, darbo sutarties nutraukimą už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai), vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimą, neturtinės žalos atlyginimą, teismo precedentą, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

2.       Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus darbo ginčų komisija (toliau – ir DGK) išnagrinėjo tris savarankiškus individualius darbo ginčus dėl teisės bylose Nr. APS-131-25319, Nr. APS-131-25315, Nr. APS-131-540 pagal atskirus darbuotojų E. M., J. M. bei A. M. prašymus ir 2022 m. vasario 25 d. priėmė sprendimus jose, kuriais:

2.1.                      pripažino E. M. atleidimą iš darbo UAB ,,Agrima“ pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 58 straipsnio 1 dalį neteisėtu, laikant, kad darbo sutartis nutraukta šiuo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, išieškojo E. M. naudai 5183,26 Eur kompensacijos, 7528,01 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki DGK sprendimo priėmimo ir po 123,41 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 (penkių) darbo dienų savaitės grafiką, iki jo įsiteisėjimo, 1124,80 Eur neteisėtai padarytos išskaitos, 798,46 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas (sumos neatskaičius privalomų mokesčių), 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, sprendimo dalį dėl 2591,63 Eur nukreipė skubiai vykdyti;

2.2.                      pripažino J. M. atleidimą iš darbo UAB ,,Agrima“ pagal DK 58 straipsnio 1 dalį neteisėtu, laikant, kad darbo sutartis nutraukta šiuo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, išieškojo J. M. naudai 3674,16 Eur kompensacijos, 5336,28 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki DGK sprendimo priėmimo ir po 87,48 Eur už kiekvieną paskesnę darbo dieną, taikant 5 (penkių) darbo dienų savaitės grafiką iki jo įsiteisėjimo, 682,71 Eur neteisėtai padarytos išskaitos (sumos neatskaičius privalomų mokesčių), sprendimo dalį dėl 682,71 Eur nukreipė skubiai vykdyti;

2.3.                      išieškojo A. M. naudai 395,40 Eur neteisėtai padarytos išskaitos, 2238,40 Eur netesybų (sumos neatskaičius privalomų mokesčių), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, sprendimo dalį dėl 395,40 Eur nukreipė skubiai vykdyti.

3.       Ieškovė, nesutikdama su DGK priimtais sprendimais, prašė teismo:

3.1.                      pripažinti atsakovo E. M. atleidimą iš darbo pas ieškovę pagal DK 58 straipsnio 1 dalį teisėtu, laikant, kad darbo sutartis nutraukta nuo 2021 m. lapkričio 30 d.; pripažinti ieškovės 2021 m. lapkričio 30 d. įsakymu dėl išskaitos atliktą 1124,80 Eur išskaitą iš atsakovui E. M. mokėtino darbo užmokesčio teisėta; pripažinti, kad atsakovas E. M. dėl atleidimo iš darbo nepatyrė jokios neturtinės žalos;

3.2.                      pripažinti atsakovo J. M. atleidimą iš darbo pas ieškovę pagal DK 58 straipsnio 1 dalį teisėtu, laikant, kad darbo sutartis nutraukta nuo 2021 m. lapkričio 30 d.; pripažinti ieškovės 2021 m. lapkričio 30 d. įsakymu dėl išskaitos atliktą 682,71 Eur išskaitą iš atsakovui J. M. mokėtino darbo užmokesčio teisėta;

3.3.                      pripažinti atsakovės A. M. atleidimą iš darbo pas ieškovę teisėtu; pripažinti ieškovės 2021 m. gruodžio 3 d. įsakymu dėl išskaitos atliktą 395,40 Eur išskaitą iš atsakovei A. M. mokėtino darbo užmokesčio teisėta; pripažinti, kad atsakovė A. M. dėl atleidimo iš darbo nepatyrė jokios neturtinės žalos.

4.       Ieškovė nurodė, kad 2021 m. rugsėjo 1 d. tarp jos ir UAB „Galinta ir partneriai“ (toliau – ir užsakovė) buvo sudaryta Elevatoriaus paslaugų teikimo sutartis Nr. 202109/PS (toliau – Sutartis), pagal kurią užsakovei buvo teikiamos elevatoriaus paslaugos jos vardu saugomoms grūdinėms kultūroms (grikiams). Atlikusi vidinį tyrimą ieškovė nustatė, kad dėl darbuotojų – atsakovų neteisėtų ir galimai nusikalstamų veikų požymių turinčių veiksmų ji patyrė žalos. 2021 m. spalio mėn. pabaigoje ieškovės valdomame elevatoriuje saugomo UAB „Galinta ir partneriai“ grūdų (grikių) kiekio likutis sudarė 10 980 kg. 2021 m. spalio 28 d. ieškovės darbuotojai iš elevatoriaus pakrovė grūdus į užsakovės pristatytą transportą ir užpildė krovinio važtaraštį Nr. IGEL-4096, kuriame nurodė grūdų kiekį tiksliai tokį, koks tuo metu (grūdų pakrovimo metu) buvo įtrauktas į apskaitą „Agrosmart“ programoje kaip elevatoriuje saugomas užsakovės grūdų likutis, t. y. 10 980 kg. 2021 m. lapkričio mėn. peržiūrint vaizdo įrašus, padarytus elevatoriaus teritorijoje, atsitiktinai buvo pastebėta, kad realus pakrautas grūdų (grikių) kiekis į važtaraštyje nurodytą transporto priemonę yra daug didesnis – 25 520 kg. Paprašyti pasiaiškinti, darbuotojai nurodė, kad ieškovė ir užsakovė susitarė dėl papildomo grūdų kiekio, taip pat darbuotojai pateikė naujos redakcijos tą patį 2021 m. spalio 28 d. krovinio važtaraštį Nr. IGEL-4096, kuriame nurodyti rekvizitai – transporto priemonė, priekaba, vairuotojas ir kt. – visiškai sutampa su pirmuoju važtaraščiu, tačiau jame nurodytas kitas pakrautų grūdų kiekis – 25 520 kg, o krovinio priėmimo skiltyje nurodomas grūdų kiekis – 25 420 kg. Važtaraštis pasirašytas užsakovės atstovės B. K., jame ranka įrašyti faktinių duomenų neatitinkantys skaičiai apie tariamai neįprastai aukštą šiukšlinių priemaišų rodiklį, jis nepasirašytas vairuotojo D. B.. Ieškovė padarė išvadą, kad atsakovai, visi kartu siekdami asmeninės naudos, grūdų skirtumą (14 540 kg) ketino pasisavinti ir jį realizuoti nežinomu būdu, galbūt gaudami atlygį iš užsakovės, organizatorius yra atsakovas E. M.. 

5.       Ieškovė teigė nustačiusi ir kitą analogišką grūdų pasisavinimo epizodą. 2021 m. lapkričio 3 d. darbuotojai vykdė užsakovės grūdų pakrovimą ir tęsė galbūt neteisėtas ir nusikalstamas veikas. Tą dieną užsakovės grūdų, saugomų elevatoriuje, likutis sudarė 4180 kg. Grūdų pakrovimo į užsakovės pateiktą transporto priemonę metu buvo užpildytas 2021 m. lapkričio 3 d. krovinio važtaraštis Nr. 4099, kurį pasirašė UAB „Truktransa“ vairuotojas S. P. ir kuriame nurodytas pakrautų grūdų kiekis yra 4180 kg. Peržiūrėjus elevatoriaus vaizdo kamerų įrašus matyti, kad realus pakrautų grūdų kiekis yra ne 4180 kg, o 24 280 kg. Paprašius pateikti pasiaiškinimą, darbuotojai 2021 m. lapkričio 9 d. pateikė naujos redakcijos 2021 m. lapkričio 3 d. važtaraštį, kuriame transporto priemonės ir vairuotojo duomenys sutampa, tačiau nurodytas naujas važtaraščio numeris – Nr. 4101, o nurodomas pakrautų grūdų kiekis – 17 000 kg. Pradėjus aplinkybių tyrimą, tik 2021 m. lapkričio 9 d. iš užsakovės buvo gautas važtaraštis, kuriame nurodomas pakrautų grūdų kiekis yra 24 280 kg, šiame važtaraštyje nurodyti grūdų kokybės rodikliai (šiukšlių priemaišos) neatitinka faktinių duomenų. Darbuotojų pateiktuose važtaraščiuose nurodytas grūdų kiekis yra gerokai mažesnis, nei realiai buvo pakrauta į transporto priemonę, skirtumas sudaro 3100 kg (24 280 – (4180 + 17 000). Ieškovės teigimu, atsakovai ketino pasisavinti ir nurodytus 17 000 kg grūdų.

6.       Ieškovės teigimu, atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, turinčius nusikalstamos veikos požymių, ir 2021 m. spalio 27 d. atkraunant jos elevatoriuje saugotus grūdus (ekologiškus grikius) kitai ieškovės klientei – „Sp. z. o. o. Albio“ (toliau – ir klientė). Tuomet tyčia buvo išrašyti žinomai melagingi dokumentai, nurodant, kad pakrautų ekologiškų grikių kiekis yra 31 490 kg, tačiau faktinis realus pakrautas ekologiškų grikių kiekis buvo 31 720 kg (skirtumas – 230 kg). Peržiūrėjus vaizdo įrašus buvo nustatyta, kad klientės transporto priemonė, į kurią buvo pakrauti ekologiški grikiai, išvažiavo iš elevatoriaus grūdų pakrovimo aikštelės ir sustojo už bendrovės teritorijos. Tuomet krautuvas atvažiavo prie elevatoriaus atkrovimo bokšto ir į didelį maišą grūdams krauti „Big Bag“ buvo pripilta iš bokšto 920 kg grūdų, tuomet buvo užvažiuota ant svarstyklių, tačiau svarstyklių duomenys (minėti 920 kg) nebuvo įtraukti į ieškovės apskaitą, o pakrautas maišas „Big Bag“ buvo nuvežtas prie bendrovės teritorijos stovinčio klientės vilkiko ir pakrautas į jį. Taigi, buvo pasisavinta 1150 kg (230 kg + 920 kg) ekologiškų grūdų.

7.       Ieškovė nurodė, kad 2021 m. lapkričio 30 d. įsakymais darbo sutartys su atsakovais E. M. (gamybos vadovu) ir J. M. (operatoriumi, atsakingu už grūdų valymą, džiovinimą, pakrovimą) buvo nutrauktos dėl konstatuoto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, o su atsakove A. M. (laborante, atsakinga ir už važtaraščių pildymą) darbo sutartis nutraukta tenkinant šios atsakovės prašymą ir tik dėl to, kad ši turėjo nedarbingumą, nors ir ji yra prisidėjusi prie neteisėtų veikų padarymo. 2021 m. lapkričio 30 d. įsakymuose, konstatavus, jog minėtais darbuotojų veiksmais ieškovei yra padaryta 31 982,60 Eur žala, yra teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis DK 150 straipsniu, 156 straipsnio 1 dalimi, nurodyta atlikti išskaitas iš atsakovams mokėtinų galutinio atsiskaitymo sumų. Atleidimo iš darbo procedūra įvykdyta tinkamai, teisėtai ir turint tam faktinį pagrindą, todėl jokia neturtinė žala ją prašiusiems atlyginti atsakovams E. M. ir A. M. nėra padaryta. 

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

 

8.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. gegužės 19 d. sprendimu ieškinius atmetė, atsakovų E. M., J. M. DGK pateiktus prašymus patenkino, A. M. DGK pateiktą prašymą patenkino iš dalies: pripažino atsakovų E. M. ir J. M. atleidimą iš darbo UAB ,,Agrima“ neteisėtu, nurodė laikyti, kad darbo sutartys su jais nutrauktos šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo; priteisė iš ieškovės UAB ,,Agrima“ atsakovui E. M. 5183,26 Eur kompensacijos, 31 099,56 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 798,46 Eur kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 1124,80 Eur neteisėtai padarytos išskaitos, 6392,43 Eur advokato pagalbos išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovės UAB ,,Agrima“ atsakovui J. M. 3674,16 Eur kompensacijos, 22 044,96 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, 682,71 Eur neteisėtai padarytos išskaitos, 4000 Eur advokato pagalbos išlaidų atlyginimo; priteisė iš ieškovės UAB ,,Agrima“ atsakovei A. M. 395,40 Eur neteisėtai padarytos išskaitos, 700 Eur netesybų, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 1600 Eur advokato pagalbos išlaidų atlyginimo; pripažino, kad šiam teismo sprendimui įsiteisėjus DGK sprendimai atsakovų individualaus darbo ginčo bylose netenka galios. 

9.       Teismas nurodė, kad byloje keliami atsakovų E. M. ir J. M., kurie buvo atleisti iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 5, 6 punktų pagrindu, bei atsakovės A. M., kuriai taip pat buvo inkriminuoti šiurkštūs darbo pareigų pažeidimai, tačiau ji buvo atleista iš darbo pagal DK 55 straipsnio 1 dalį, atleidimo iš darbo teisėtumo klausimai.

10.       Teismas nustatė, kad 2017 m. rugsėjo 11 d. ieškovė sudarė darbo sutartį Nr. 201709/001 su atsakovu E. M., jis buvo priimtas dirbti direktoriaus pavaduotoju, o 2019 m. gegužės 21 d. darbo sutartis buvo papildyta priedu, kurio pagrindu E. M. pareigos buvo pakeistos į gamybos vadovo. 2016 m. birželio 14 d. ieškovė sudarė darbo sutartį Nr. 11 su atsakovu J. M., šis buvo priimtas dirbti operatoriumi. Jam teko atlikti priimtų grūdų valymą, džiovinimą, pakrovimą išvežti. 2021 m. liepos 12 d. ieškovė sudarė darbo sutartį su atsakove A. M., ši buvo priimta dirbti laborante. Jai teko pildyti grūdų pakrovimo ir iškrovimo važtaraščius. Teismas nenustatė, kad atsakovai turėjo raštu suformuluotas pareigines instrukcijas ir buvo jas pasirašę. 

11.       Teismas nustatė, kad 2021 m. rugsėjo 1 d. tarp ieškovės ir UAB „Galinta ir partneriai“ buvo sudaryta Sutartis, jos pagrindu užsakovei buvo teikiamos elevatoriaus paslaugos jos vardu saugomoms grūdinėms kultūroms (grikiams). Ieškovė atliko vidinį tyrimą ir nustatė, kad dėl neteisėtų ir galbūt nusikalstamų veikų požymių turinčių jos darbuotojų (atsakovų) veiksmų ieškovė patyrė žalos, o būtent nustatė, kad 2021 m. spalio pabaigoje užsakovės saugomo grūdų (grikių) kiekio likutis ieškovės valdomame elevatoriuje buvo 10 980 kg, 2021 m. spalio 28 d. iš elevatoriaus jos darbuotojai pakrovė grūdus į užsakovės pristatytą transporto priemonę ir užpildė krovinio važtaraštį Nr. IGEL-4096, kuriame nurodė grūdų kiekį tiksliai tokį, koks pakraunant grūdus buvo įtrauktas į apskaitą „Agrosmart“ programoje, t. y. 10 980 kg. 2021 m. lapkričio mėn. ieškovė pastebėjo, kad realus pakrautas grūdų (grikių) kiekis į važtaraštyje nurodytą transporto priemonę yra daug didesnis – 25 520 kg, taip pat nustatė, kad pakrovimo važtaraštyje nurodytas mažesnis grūdų kiekis, nei realiai buvo pakrauta. Mėginant išsiaiškinti, buvo pateiktas naujos redakcijos tos pačios datos krovinio važtaraštis Nr. IGEL-4096, kuriame nurodyti rekvizitai – transporto priemonė, priekaba, vairuotojas ir kt. – visiškai sutampa su pirmuoju važtaraščiu, tačiau naujame važtaraštyje nurodytas pakrautų grūdų kiekis yra ne 10 980 kg, o 25 520 kg, nors krovinio priėmimo grafoje nurodomas grūdų kiekis yra 25 420 kg.

12.       2021 m. lapkričio 3 d. užsakovės grūdų, saugomų ieškovės elevatoriuje, likutis buvo 4180 kg. Tą dieną į užsakovės pateiktą transporto priemonę buvo kraunami grūdai (grikiai). Pakrovimo metu buvo užpildytas 2021 m. lapkričio 3 d. krovinio važtaraštis Nr. 4099, jį pasirašė UAB „Truktransa“ vairuotojas S. P.. Jame nurodytas pakrautų grūdų kiekis – 4180 kg. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad realus pakrautų grūdų kiekis yra ne 4180 kg, o 24 280 kg. Aiškinantis situaciją buvo pateiktas naujos redakcijos tos pačios datos važtaraštis, kuriame transporto priemonės ir vairuotojo duomenys sutampa, tačiau nurodytas naujas važtaraščio numeris, o pakrautų grūdų kiekis – 17 000 kg. Vėliau iš užsakovės buvo gautas važtaraštis, kuriame nurodytas šiuo vežimu pakrautų grūdų kiekis yra 24 280 kg.

13.       Teismas taip pat nustatė, kad, atkraunant grūdus (grikius) ir kitai ieškovės klientei – „Sp. z. o. o. Albio“, 2021 m. spalio 27 d. jai buvo atkrauti ieškovės elevatoriuje saugomi ekologiški grikiai su tam tikrais svorio neatitikimais: buvo išrašyti dokumentai, nurodant, kad atkrautų ekologiškų grikių kiekis yra 31 490 kg, o faktinis realus atkrautas ekologiškų grikių kiekis buvo 31 720 kg, taip pat šiai klientei į didelį maišą grūdams krauti „Big Bag“ buvo pripilta iš bokšto 920 kg, pakrautas maišas „Big Bag“ buvo nuvežtas prie bendrovės teritorijos stovinčio klientės vilkiko ir pakrautas į jį.

14.       Teismas nurodė, kad: i) byloje nekilo ginčo dėl minėtų grūdinių kultūrų svorių neatitikimo, darbuotojai šias aplinkybes pripažino ir pateikė tai pagrindžiančią savo argumentaciją. Atsakovas J. M. teigė, jog jis epizode pakraunant „Big Bag“ maišą nedalyvavo; ii) ieškovės nurodyti vaizdo kamerų įrašai į bylą nebuvo pateikti, nors juos pateikti buvo ne kartą akcentuota; iii) ieškovė pripažino, kad užsakovai ir klientai už pristatytą grūdinių kultūrų perviršį atsiskaitė pinigais, tą įrodo ir bylos medžiaga bei patvirtino liudytojas E. B.. Ieškovė pripažino, kad jokių pretenzijų dėl šių vežimų iš užsakovų ir klientų nebuvo gauta. Byloje nėra duomenų, kad dėl to pretenzijas savo užsakovams ar klientams reikštų pati ieškovė, jos vadovas apklausos metu patvirtino, jog to nedarė, tam nematė jokio reikalo; iv) byloje nėra duomenų, kad ieškovė nuosavybės teise savo elevatoriuose turėjo savo grūdų. Nėra ginčo dėl to, kad ieškovė veikė kaip tarpininkė tarp ūkininkų ir užsakovų, pastarųjų naudai iš ūkininkų nupirkdavo grūdines kultūras.

15.       Teismas nustatė, kad 2021 m. lapkričio 30 d. įsakymu ieškovė, vadovaudamasi DK 58 straipsnio 1 dalimi, be išankstinio įspėjimo vienašališkai nutraukė darbo sutartį su atsakovu E. M., faktiniais ir teisiniais to pagrindais jame nurodydama tai, kad:

„1. Darbuotojas E. M. darbo metu, siekdamas asmeninės turtinės naudos, tyčiniais veiksmais ir sistemingai atliko nusikaltimo požymių turinčius veiksmus ir tokiu būdu padarė bendrovei didelės turtinės žalos (DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai). Tokiu būdu darbuotojas atliko šiurkštų darbo pareigų pažeidimą. 

2.         Darbuotojas E. M., eidamas gamybos vadovo pareigas ir būdamas atsakingas už bendrovės elevatoriuje saugomų bendrovės klientams priklausančių grūdų atkrovimą, pasvėrimą, tyrimų atlikimą ir pristatymą bendrovės klientams, veikdamas kartu su kitais bendrovės darbuotojais, bendrovės dokumentuose (krovinio važtaraščiuose, svėrimo aktuose, „Agrosmart“ programoje ir kt.) sąmoningai nurodė (ar liepė darbuotojams nurodyti) ženkliai mažesnius atkraunamų grūdų kiekius, nei realiai buvo pakrauta į transporto priemones ir nei realiai yra užfiksuota svėrimo metu. Tokie atvejai nustatyti mažiausiai kelis kartus:

a.         2021-10-27, kai buvo atkrauti bendrovės elevatoriuje saugomi kliento Sp. z. o. o „Albio“ ekologiški grikiai ir buvo išrašyti žinomai melagingi dokumentai, nurodant, kad atkrautų ekologiškų grikių kiekis yra 31490 kg, kai faktinis realus atkrautas ekologiškų grikių kiekis buvo 31 720 kg. Papildomai, veikiant kartu su kitais bendrovės darbuotojais, buvo pakrauti neįtraukti į apskaitą 920 kg ekologiškų grūdų. Bendras pasisavintų ekologiškų grūdų kiekis yra 1 150 kg.

b.         2021-10-28, kai buvo išrašyti žinomai melagingi dokumentai: svėrimo aktas Nr. IGEL- 4096 bei krovinio važtaraštis Nr. IGEL-4096, minėtuose dokumentuose nurodant, kad bendrovės klientui UAB „Galinta ir partneriai“ atkraunamas grūdų kiekis yra 10 980 kg, kai tikrasis atkraunamų grūdų kiekis buvo 25 420 kg.

c.         2021-11-03 kai buvo išrašytas žinomai melagingas krovinio važtaraštis Nr. IGEL-4099 bei susiję dokumentai, minėtuose dokumentuose nurodant, kad bendrovės klientui UAB „Galinta ir partneriai“ atkraunamas grūdų kiekis yra daug mažesnis, nei realiai buvo atkrautas.

d.         Kiti atvejai.

3. Pažymėtina, kad faktiškai atkrautas grūdų kiekis negalėjo būti atkraunamas ir pristatomas bendrovės klientui UAB „Galinta ir partneriai“, kadangi minimas bendrovės klientas nesaugojo tokio kiekio grūdų.

4. Surinktų duomenų visuma leidžia teigti, kad darbuotojas tokiais savo veiksmais siekė asmeninės turtinės naudos ir bendrovei nežinomu būdu, galimai klastodamas dokumentus, siekė realizuoti nusikalstamu būdu įgytus grūdus tretiesiems asmenims. Be to, bendrovei yra žinoma, kad darbuotojas sukurstė kitus bendrovės darbuotojus prisidėti prie šios veikos vykdymo, vadovavo šiai veiklai ir ją organizavo.

5. Taip pat yra nustatyta, kad po to, kai bendrovėje tapo žinoma apie šiame įsakyme nurodytus grūdų atkrovimo ir dokumentų klastojimo atvejus, darbuotojas bandė slėpti ir naikinti savo veiksmų, turinčių nusikalstamų veikų požymių, įrodymus, klaidino bendrovės vadovybę teikdamas melagingą informaciją, o būtent:

a. Darbuotojas, veikdamas su kitais bendrovės darbuotojais, atbuline data parengė ir pateikė naują 2021-10-28 krovinio važtaraštį, kuris nepasirašytas vairuotojo ir kuriame jau buvo nurodytas teisingas atkrautų grūdų svoris.

b. Darbuotojas, veikdamas su kitais bendrovės darbuotojais, atbuline data parengė 2021-11-03 krovinio važtaraštį, kuriame buvo nurodomas kitoks (didesnis) atkrautų grūdų kiekis.

c. Nepaisant to, kad darbuotojas, veikdamas su kitais bendrovės darbuotojais, atbuline data parengė naujos redakcijos krovinio važtaraščius, darbuotojas ignoravo faktą, kad bendrovė objektyviai negalėjo atkrauti nurodomo grūdų kiekio, kadangi tokio kiekio bendrovės klientas nesaugojo bendrovės elevatoriuje. Be to, bet kokios grūdų pardavimo operacijos yra tvirtinamos bendrovės vadovo, o šioms operacijoms atlikti nebuvo jokio bendrovės vadovo sutikimo.

d. Taip pat darbuotojas, siekdamas nuslėpti savo veikas, organizavo kontrolinių grūdų mėginių rezultatų klastojimą, siekdamas sudaryti klaidingą įspūdį, kad didesnis atkrautas grūdų kiekis neva neatitiko LST standartų keliamų reikalavimų, todėl gali būti nuskaitomas.

6. Neteisėtai atkrauti grūdai bendrovei iki šiol nėra grąžinti.

7. Dėl nurodytų darbuotojo tyčinių veiksmų bendrovė patyrė didelę turtinę žalą. Žala susideda iš šių dalių: neteisėtai atkrautų grūdų vertė, bendrovės administracijos darbo laiko išlaidos tyrimui atlikti ir duomenims surinkti, bendrovės išlaidos teisinėms paslaugoms, bendrovės reputacijos prieš klientus praradimas, kitos išlaidos.

8. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad Darbuotojas atliko šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nustatytą DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose.“

16.       Teismas nustatė, kad 2021 m. lapkričio 30 d. įsakymu ieškovė, vadovaudamasi DK 58 straipsnio 1 dalimi, be išankstinio įspėjimo vienašališkai nutraukė darbo sutartį ir su atsakovu J. M., faktiniais ir teisiniais to pagrindais atleidimo įsakyme nurodydama tai, kad:

,,1. Darbuotojas J. M. darbo metu, siekdamas asmeninės turtinės naudos, tyčiniais veiksmais ir sistemingai atliko nusikaltimo požymių turinčius veiksmus ir tokiu būdu padarė bendrovei didelės turtinės žalos (DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai). Tokiu būdu darbuotojas atliko šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

2.         Darbuotojas J. M., eidamas operatoriaus pareigas ir būdamas atsakingas už bendrovės elevatoriuje saugomų bendrovės klientams priklausančių grūdų džiovinimą, valymą, atkrovimą, pasvėrimą ir pristatymą bendrovės klientams, veikdamas kartu su kitais bendrovės darbuotojais bei galimai vykdydamas gamybos vadovo neteisėtus nurodymus, atkraudavo ženkliai didesnius grūdų kiekius, nei būdavo nurodoma bendrovės dokumentuose ir Agrosmart programoje, t. y. Darbuotojas, matydamas realų atkraunamą grūdų kiekį svarstyklėse, bendradarbiaudamas su gamybos vadovu ir laborante, leido bendrovės rengiamuose dokumentuose (svėrimo aktuose, krovinio važtaraščiuose ir kt.) nurodyti ženkliai mažesnį grūdų kiekį, nei realiai darbuotojas atkraudavo. Tokie atvejai nustatyti mažiausiai kelis kartus:

a. 2021-10-27, kai buvo atkrauti bendrovės elevatoriuje saugomi kliento Sp. z. o. o „Albio“ ekologiški grikiai ir buvo išrašyti žinomai melagingi dokumentai, nurodant kad atkrautų ekologiškų grikių kiekis yra 31490 kg, kai faktinis realus atkrautas ekologiškų grikių kiekis buvo 31720 kg. Papildomai, veikiant kartu su kitais bendrovės darbuotojais buvo pakrauti neapskaityti 920 kg ekologiškų grūdų. Bendras pasisavintų ekologiškų grūdų kiekis yra 1150 kg.

b. 2021-10-28, kai buvo išrašyti žinomai melagingi dokumentai: svėrimo aktas Nr. IGEL- 4096 bei krovinio važtaraštis Nr. IGEL-4096, minėtuose dokumentuose nurodant, kad bendrovės klientui UAB „Galinta ir partneriai“ atkraunamas grūdų kiekis yra 10980 kg, kai tikrasis atkraunamų grūdų kiekis buvo 25420 kg.

c. 2021-11-03 kai buvo išrašytas žinomai melagingas krovinio važtaraštis Nr. IGEL-4099 bei susiję dokumentai, minėtuose dokumentuose nurodant, kad bendrovės klientui UAB „Galinta ir partneriai“ atkraunamas grūdų kiekis yra daug mažesnis, nei realiai buvo atkrautas.

d. Kiti atvejai.

3.         Pažymėtina, kad faktiškai atkrautas grūdų kiekis negalėjo būti atkraunamas ir pristatomas bendrovės klientui UAB „Galinta ir partneriai“, kadangi minimas bendrovės klientas nesaugojo tokio kiekio grūdų.

4.         Surinktų duomenų visuma leidžia teigti, kad darbuotojas tokiais savo veiksmais siekė asmeninės turtinės naudos ir bendrovei nežinomu būdu, kartu su kitais darbuotojais galimai klastodamas dokumentus, siekė realizuoti nusikalstamu būdu įgytus grūdus tretiesiems asmenims.

5.         Taip pat, yra nustatyta, kad po to, kai bendrovėje tapo žinoma apie šiame įsakyme nurodytus grūdų atkrovimo ir dokumentų klastojimo atvejus, darbuotojas bandė slėpti ir naikinti savo veiksmų, turinčių nusikalstamų veikų požymių, įrodymus, klaidino bendrovės vadovybę teikdamas melagingą informaciją.

6.         Neteisėtai atkrauti grūdai bendrovei iki šiol nėra grąžinti.

7.         Dėl nurodytų darbuotojo tyčinių veiksmų bendrovė patyrė didelę turtinę žalą. Žala susideda iš šių dalių: neteisėtai atkrautų grūdų vertė, bendrovės administracijos darbo laiko išlaidos tyrimui atlikti ir duomenims surinkti, bendrovės išlaidos teisinėms paslaugoms, bendrovės reputacijos prieš klientus praradimas, kitos išlaidos.

8.         Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad darbuotojas atliko šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nustatytą DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose.“

17.       Teismas nustatė, kad 2021 m. gruodžio 3 d. įsakymu ieškovė nutraukė darbo sutartį ir su atsakove A. M., įsakyme nurodydama, kad:

,,2021-11-10 bendrovė gavo darbuotojos prašymą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo iniciatyva) (toliau - Prašymas).

Bendrovė 2021-11-18 pateikė atsakymą į Prašymą, kuriame nurodė, kad darbuotojos prašyme nurodytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas yra negaliojantis bei atsižvelgiant į aktualų teisinį reglamentavimą, bus laikoma, kad darbo sutartis su darbuotoja bus nutraukta 2021-11-30.

Nuo 2021-11- iki 2021-11-30 darbuotoja turėjo laikinąjį nedarbingumą bei vadovaujantis DK 65 straipsnio 6 dalimi darbo sutartis su darbuotoja pasibaigė DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu ir laikoma, jog darbuotojos paskutinė darbo diena atsižvelgiant į jos pateiktą prašymą buvo 2021-11-30.

2021-12-03 bendrovė, vykdydama įstatyminę pareigą, pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pranešimą apie A. M. socialinio draudimo pabaigą DK 55 straipsnio pagrindu.

Tačiau, bendrovė laiko, kad darbo sutartis su darbuotoja pasibaigė dėl A. M. kaltės. Darbuotojos darbo pareigu pažeidimas ir kaltė aprašomi žemiau.

1.         Darbuotoja A. M. darbo metu, siekdama asmeninės turtinės naudos, tyčiniais veiksmais ir sistemingai atliko nusikaltimo požymių turinčius veiksmus ir tokiu būdu padarė bendrovei didelės turtinės žalos (DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktai). Tokiu būdu darbuotoja atliko šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

2.         Darbuotoja A. M., eidama laborantės pareigas ir būdamas atsakinga už bendrovės elevatoriuje saugomų bendrovės klientams priklausančių grūdų kontrolinių mėginių atlikimą, atkrovimo ir pasvėrimo duomenų į Agrosmart programą suvedimą, svėrimo aktų ir krovinio važtaraščių išrašymą, veikdamas kartu su kitais bendrovės darbuotojais (bendrovės gamybos vadovu ir operatoriumi) bendrovės dokumentuose (krovinio važtaraščiuose, svėrimo aktuose, Agrosmart programoje ir kt.) sąmoningai nurodė ženkliai mažesnius atkraunamų grūdų kiekius, nei realiai buvo pakrauta į transporto priemones ir nei realiai yra užfiksuota svėrimo metu. Tokie atvejai nustatyti mažiausiai kelis kartus:

a. 2021-10-27, kai buvo atkrauti bendrovės elevatoriuje saugomi kliento Sp. z. o. o „Albio“ ekologiški grikiai ir buvo išrašyti žinomai melagingi dokumentai, nurodant kad atkrautų ekologiškų grikių kiekis yra 31490 kg, kai faktinis realus atkrautas ekologiškų grikių kiekis buvo 31720 kg. Papildomai, veikiant kartu su kitais bendrovės darbuotojais buvo pakrauti neapskaityti 920 kg ekologiškų grūdų. Bendras pasisavintų ekologiškų grūdų kiekis yra 1 150 kg.“

18.       Teismas nurodė, kad darbo sutartys su atsakovais E. M. ir J. M. nutrauktos pritaikius jiems griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo dėl atleidimo įsakymuose nurodytų priežasčių, o su atsakove A. M. – jai pačiai prašant, atleidimo įsakyme, be kita ko, nevengiant jos apkaltinti galimų nusikalstamų veikų padarymu.

19.       Teismas konstatavo, kad atsakovų atleidimo iš darbo įsakymų turinys nėra aiškus ir išbaigtas – nenurodyta, kokias darbines pareigas kuris darbuotojas pažeidė (įsakymų dėl pirmųjų dviejų atsakovų turinys yra beveik identiškas). Įsakymuose suformuluoti atleidimo teiginiai bei nurodomų pažeidimų turinys suformuluoti taip pat neaiškiai ir nekonkrečiai, pernelyg buitiškai, paremti labiau hipotetinėmis prielaidomis ir yra pernelyg deklaratyvūs, nors pareiga tiksliai, konkrečiai, aiškiai ir nedviprasmiškai suformuluoti tiek pažeidimų turinį, tiek ir tuo paremtą atleidimo pagrindą tenka darbdaviui.

20.       Teismas nustatė, kad iš esmės darbuotojams nebuvo sudarytos sąlygos pateikti paaiškinimus dėl visų įsakyme nurodytų atleidimo iš darbo aplinkybių, jokio reikalavimo raštu pasiaiškinti dėl pažeidimų darbuotojams nebuvo pateikta. Aplinkybė, kad E. M. teikė paaiškinimą tuoj po atlikto vidinio tyrimo, o J. M. paaiškinimą pateikė savo iniciatyva, teismo vertinimu, niekaip neįrodo fakto, kad darbdavė tinkamai atliko reikalavimo pasiaiškinti raštu pateikimo imperatyvą. 

21.       Teismas vertino, kad pagrindo atleisti darbuotojus dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo nebuvo. Ieškovė neįrodė, kad užsakovei ir klientei buvo išvežtas ne joms priklausantis grūdų kiekis ar kad didesnis grūdų kiekis buvo išvežtas be įmonės vadovybės žinios. Teismas nurodė darąs labai tikėtiną prielaidą, kad toks pavedimas buvo ir kad buvo įprasta tokia praktika pas ieškovę, kai produkcijos perviršiu būdavo kompensuojami bazinių rodiklių praradimai. Tai patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas užsakovės atstovas, kuris taip pat patvirtino, kad tokia praktika nėra reta, kad dėl to nebuvo nei finansinio, nei technologinio nuostolio, juolab nustatyta, jog už pristatytą produkciją ieškovei buvo sumokėta. Labai tikėtina, kad likučiai – perviršis galėjo susiformuoti dėl technologinių nuoskaitų, t. y. ūkininkams atvežus produkciją ir atlikus šiukšlingumo bei drėgmės mėginius, „Agrosmart“ sistemoje būdavo fiksuojamas įskaitinis svoris, t. y. tas kiekis, kurį reikės pristatyti klientui, po to, kai grūdai bus išdžiovinti bei išvalyti iki reikiamų normų, todėl, išdžiovinus ar išvalius produkciją, galėjo susidaryti tiek grūdų perviršis, tiek trūkumas.

22.       Teismas nustatė, kad ieškovės su užsakove ir su kliente sudarytose sutartyse nurodyta, kad: vykdytojas (ieškovė) įsipareigoja kompensuoti svorio nuostolius, kurie yra nepateisinami pagal leistinas normas: užsakovas turi teisę pasirinkti atsiskaitymo būdą pinigais ar grūdais („Sp. z. o. o Albio“ sutarties nuostatos); vykdytojas (ieškovė) įsipareigoja kompensuoti užsakovui visus grūdų svorio nuostolius, patirtus daugiau nei leistinos normos (nepateisinamuosius trūkumus), tuo metu atskirų grūdų kultūrų vidutinėmis rinkos kainomis ir padengti visas užsakovo faktines išlaidas bei atlyginti nuostolius pagal pagrįstas pretenzijas atkrautam grūdų kiekiui ar kokybei (vykdytojas privalo atlyginti visus užsakovo nuostolius, susijusius su saugomų grūdų sugedimu) (sutarties su UAB „Galinta ir partneriai“ nuostatos). Teismo vertinimu, tai pagrindžia darbuotojų teiginius dėl papildomų grūdų pakrovimo vykdant darbdavės su trečiaisiais asmenimis pasirašytas sutartis. Dėl to tikėtina ir darbuotojos A. M. teiginiais (tam pritarė ir kiti atsakovai), kad važtaraščiai būdavo išrašomi dviem egzemplioriais, nes viename iš važtaraščių būdavo nurodomas apskaitoje, „Agrosmart“ sistemoje, fiksuotas produkcijos kiekis – likutis, o antrajame – likęs išvežtas kiekis. Teismas nurodė, kad pakankamai akivaizdu, jog tokia praktika pas ieškovę buvo, ieškovės vadovas apklausos metu negalėjo to paneigti, į svarbius teismo užduotus klausimus neatsakė, nurodydamas, kad informacija konfidenciali, kad tai komercinė paslaptis. 

23.       Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo E. M. pateiktą jo susirašinėjimą su ieškovės vadovu, kai, 2021 m. lapkričio 4 d. vadovui paklausus, „ar atsiuntė galutinį skaičių Galinta, kad s/f išrašyti“, E. M. 2021 m. lapkričio 5 d. nufotografavo ir išsiuntė vadovui laišką, kuriame nurodė, jog „susitarimas pasiektas su Galinta, bendras įskaitytas svoris yra 234 620 kg. Tai Agrima parduoda Galintai 17 tonų po 800 eurų“. Teismas nusprendė, kad vadovas faktiškai žinojo apie esamą situaciją, grūdų išvežimą, UAB „Galinta ir partneriai“ įskaitytą kiekį bei suderintą pardavimo būdą, nereiškė pretenzijų. Apie tai, kad situacija ieškovės vadovui buvo žinoma, patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas E. B..

24.       Teismas sutiko su atsakovų išreikšta esmine pozicija, kad „Agrosmart“ sistemoje ieškovė fiksavo grūdų įskaitomą svorį, o ne faktinius kiekius bei jų pokyčius, tokiu būdu darbdavė prisiėmė visą galimą neigiamų to padarinių kilimo riziką, kuri atsirado dėl tokios apskaitos vykdymo.

25.       Teismas vertino, kad galimai gaunamas viršsvoris yra ieškovės vykdomo (tikėtina, labai pelningo, bet neviešinamo) verslo dalis, kai turimų produkcijų viršsvoriai galimai patenka su ieškove susijusiai UAB „Erenta“, kuri yra registruota tuo pačiu kaip ieškovės buveinė adresu, yra įsteigta ieškovės vyr. finansininkės K. O. S. vardu ir kurioje prokuristu įdarbintas ieškovės įmonės vadovas A. J., tą rodo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnio 3 dalyje tvarka iš registrų gautas pagrindinių duomenų išrašas.

26.       Teismas nurodė, kad, išnagrinėjęs bylą, atsakovų veiksmuose nenustatė jokių sąmoningų, piktybinių ir tyčinių duomenų klastojimo faktų, nenustatė jokių aplinkybių, kad atsakovai (netgi tikėtinai) vykdė atleidimo įsakymuose nurodytas nusikalstamas veikas, vogė įmonės turtą, mėgino jį realizuoti savo naudai ir pan., kad tuo padarė įmonei žalą. Teismas konstatavo, kad inkriminuoti atsakovams E. M. ir J. M. atleidimo įsakymuose nurodytas veikas nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo, todėl yra pagrindas pripažinti jų atleidimą neteisėtu.

27.       Teismas pažymėjo, kad joks ikiteisminis tyrimas dėl darbuotojų veiksmų nebuvo pradėtas, o tai netiesiogiai rodo, jog pati ieškovė nemano, kad tam buvo įstatymo įtvirtinti pagrindai, t. y. tikėtinų nusikalstamų veikų padarymas. Teismo vertinimu, ieškovė neturėjo pagrindo konstatuoti kaip atleidimo pagrindą ir žalos jai padarymą. Aplinkybė, kad į važtaraščius būdavo įrašomi apskaitos sistemoje „Agrosmart“ esantys likučiai, niekaip nelėmė, kad darbdavė dėl to patyrė žalos, nes duomenų, kad grūdai priklausė ieškovei, byloje nėra, faktiškai papildomai atkrauti grūdai nedingo, jie buvo nuvežti užsakovei ir klientei, t. y. kam ir priklausė, už šį produkcijos viršsvorį ieškovei buvo sumokėta.

28.       Teismas nurodė, jog nors E. M. DGK reiškė prašymą grąžinti jį į darbą, teismas laiko, kad tokių galimybių, atsižvelgiant į faktinę ginčo situaciją, nebūtų, darbuotojui būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, juolab šio prašymo atsakovas teisminio nagrinėjimo metu nebepalaikė. Atsakovas J. M. tokios galimybės iš viso nenurodė. Todėl, pripažinus šių darbuotojų atleidimą neteisėtu, laikytina, kad darbo sutartys nutrauktos šiuo teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo momento, taikant kitus DK 218 straipsnyje nustatytus kompensavimo mechanizmus.

29.       Nustatęs, kad atsakovo E. M. dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 123,41 Eur, mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 2591,63 Eur (123,41 Eur x 21 vid. d. d. sk.), teismas konstatavo, jog šio atsakovo naudai išieškotina dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija – 5183,26 Eur (neatskaičius mokesčių) (2591,63 Eur x 2) bei 31 099,56 Eur (2591,63 Eur x 12 mėn.) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už vienerius metus (sumos nurodytos neatskaičius privalomų mokesčių).

30.       Nustatęs, kad atsakovo J. M. dienos vidutinis darbo užmokestis sudaro 87,48 Eur, mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 1837,08 Eur (87,48 Eur x 21 vid. d. d. sk.), teismas konstatavo, jog šio atsakovo naudai išieškotina dviejų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija – 3674,16 Eur (neatskaičius mokesčių) (1837,08 Eur x 2) bei 22 044,96 Eur (1837,08 Eur  x 12 mėn.) vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką už vienerius metus (sumos nurodytos neatskaičius privalomų mokesčių).

31.       Pažymėjęs, kad E. M. darbo byloje kėlė nepanaudotų atostogų apmokėjimo klausimą, ir nustatęs, jog priverstinės pravaikštos laikotarpiu šiam darbuotojui yra susikaupusios 6,47 darbo dienos kasmetinių atostogų, todėl kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas sudaro 798,46 Eur (6,47 d. d. x 123,41 Eur) (neatskaičius mokesčių), jį atleidžiant ši kompensacija jam nebuvo išmokėta, teismas konstatavo, kad ši suma priteistina atsakovui E. M. iš ieškovės.

32.       Pasisakydamas dėl atsakovės A. M. atleidimo iš darbo, teismas nurodė, kad nors ji, reikšdama prašymą DGK, teigė, jog yra atleista už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, tačiau faktinis atleidimo pagrindas yra DK 55 straipsnio 1 dalis. Nors 2021 m. gruodžio 3 d. įsakyme „Dėl darbo sutarties, sudarytos su A. M., nutraukimo“ darbdavė nurodė, kad laiko, jog darbo sutartis su darbuotoja pasibaigė dėl pastarosios kaltės, konstatavo, jog darbo sutartis nutraukiama vadovaujantis DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktais, todėl nėra mokama išeitinė išmoka, teismas pažymėjo, kad drausminės atsakomybės darbuotojui taikymas po to, kai darbo sutartis jau nutraukta ir šalių nebesieja darbo teisiniai santykiai, yra neteisėtas ir nesukeliantis teisinių pasekmių darbo teisinių santykių aspektu, o darbdavio įsakymai dėl drausminės atsakomybės aptartomis sąlygomis taikymo yra niekiniai. Darbuotojo iniciatyva nutraukus darbo sutartį DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, vien tik darbdavio uždelsimas įforminti darbo sutarties nutraukimą savaime nepratęsia darbo sutarties galiojimo, darbdavio neįforminimas arba netinkamas įforminimas darbo sutarties nutraukimo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu arba perteklinis šiuo klausimu priimto įsakymo turinys savaime nepaneigia įvykusio darbo sutarties nutraukimo fakto, jos nutraukimo teisinio pagrindo ir momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009). Teismas nusprendė, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti šios atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu, laikant, kad darbo santykiai tarp šalių pasibaigė 2021 m. lapkričio 30 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl toks darbuotojos reikalavimas bei su tuo susijęs reikalavimas išieškoti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką negali būti laikomi pagrįstais, DGK teisingai pripažino juos netenkintinais.

33.       Teismas nustatė, kad galutinis atsiskaitymas su atsakove A. M. atliktas 2021 m. gruodžio 13 d., t. y. praėjus 10 dienų nuo atleidimo (termino eiga prasideda kitą dieną nuo įvykio). Teismas nenustatė, kad tarp ieškovės ir atsakovės A. M. buvo susitarimas dėl kitokios, nei nustatyta DK 146 straipsnio 2 dalyje, atsiskaitymo tvarkos, t. y. vėlesnio atsiskaitymo, taip pat nenustatė pagrindo manyti, kad dėl neatsiskaitymo yra darbuotojos kaltė. Teismas konstatavo, kad už uždelstą atsiskaityti laiką darbuotojai turi būti skaičiuojamos netesybos už dešimt dienų. Nustatęs, kad šios darbuotojos dienos vidutinis darbo užmokestis sudarė 70,099 Eur, teismas nusprendė, kad atsakovei A. M. iš ieškovės išieškotinos 700 Eur dydžio netesybos (suma atskaičius mokesčius).

34.       Teismas sutiko su atsakovų E. M. ir A. M. (kurie buvo pareiškę reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo) DGK ir teismui išsakytais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos. Teismas atkreipė dėmesį į darbdavės veiksmus nutraukiant darbo sutartis su šiais darbuotojais, į jiems be pagrindo inkriminuojamas veikas (ypač kompromituojančiu nusikaltimo sudėties turinčiu pagrindu), darbdavei teigiant, kad jie tyčia padarė ar bandė tyčia padaryti turtinės žalos, kad darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika, kartu lemianti ir pakenkimą darbuotojų dalykinei reputacijai. Teismo vertinimu, akivaizdu, kad toks atleidimo pagrindas negalėjo tapti nežinomas kitiems mažo miestelio gyventojams, sukelti atsakovams tam tikrų nepatogumų, neigiamų emocijų, išgyvenimų, galėjo apriboti bendravimą. Kadangi darbuotojai savarankiškų reikalavimų,  turint omenyje atmestų reikalavimų dalį, teismui nereiškė, teismas vertino, kad DGK įvardyta suma neturtinei vertybei kompensuoti jiems atrodo pakankama. Dėl to teismas nusprendė, kad yra pagrindas išieškoti šių atsakovų naudai iš ieškovės atitinkamai 1500 Eur ir 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Teismo įsitikinimu, priteistas vidutinis darbo užmokestis nagrinėjamu atveju nėra pakankama moralinė satisfakcija darbuotojams už neteisėtu atleidimu padarytą skriaudą ir savo prigimtimi ginčo atveju negali toks būti, nes yra savaiminė darbuotojo grąžinimo į buvusį darbą pasekmė.

35.       Pažymėjęs, kad nėra pagrindo manyti, jog ieškovei buvo padaryta žala, teismas konstatavo, kad faktinio pagrindo atlikti išskaitas nebuvo. Teismas nurodė, kad išskaitų darymo momentu žalos faktą patvirtino pati ieškovė savo vienašališkai suformuota pažyma, kuria konstatuota 31 982,60 Eur dydžio žala. Toks vienašališkai ir nežinia kieno atliktas skaičiavimas, teismo vertinimu, iš viso negali būti vertinamas kaip pagrindas išieškoti žalą dėl anksčiau sprendime nurodytų teiginių, paneigiančių žalos buvimo faktą. Ieškovė neįrodė aplinkybių, leidžiančių pripažinti, jog ji turėjo pagrindą vienašališkai išskaičiuoti tokio dydžio galimai padarytą žalą, nes faktiškai neįrodė ir visų sąlygų taikyti turtinę atsakomybę – nėra nustatyta darbuotojų kaltė, kaip viena esminių sąlygų. Teismas nusprendė tenkinti darbuotojų reikalavimus dėl išskaitų pripažinimo neteisėtomis ir grąžinti iš jų atliktas išskaitas: E. M. – 1124,80 Eur, J. M. – 682,71 Eur, A. M. – 395,40 Eur.

36.       Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2023 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. gegužės 19 d. sprendimą. 

37.       Kolegija, įvertinusi ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, jų turinį, aplinkybes, kurias jais siekiama pagrįsti, remdamasi CPK 180, 314 straipsnių nuostatomis, nusprendė, kad nėra pagrindo jų priimti ir vertinti kartu su kitais jau byloje esančiais įrodymais nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

38.       Ieškovei prašant apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kolegija nusprendė, kad tenkinti šį ieškovės prašymą nėra pagrindo, apeliacinis skundas nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka.

39.       Įvertinusi DK 58 straipsnio 4 dalies nuostatą, jos taikymo tikslą, ieškovės nurodomus argumentus bei atsakovų poziciją dėl rašytinių paaiškinimų (ne)pateikimo, byloje esančių darbuotojų E. M. ir J. M. rašytinių paaiškinimų turinį, jį vertinant ir 2021 m. lapkričio 30 d. įsakymų dėl šių darbuotojų atleidimo kontekste, kolegija konstatavo, kad neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog šiuo atveju ieškovė netinkamai įgyvendino DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, prieš priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį, pareikalauti iš minėtų darbuotojų rašytinių pasiaiškinimų. Nėra pagrindo netikėti darbuotojų teiginiais, kad jie nebuvo išsamiai ir visapusiškai supažindinti su ieškovės disponuojama informacija – ieškovės jiems reiškiamais konkrečiais kaltinimais darbo pareigų pažeidimu, į kuriuos jie būtų galėję atsikirsti (su jais sutikti ar juos neigti), pateikdami dėl to argumentuotus rašytinius paaiškinimus. Sutikusi, kad DK 58 straipsnio 4 dalyje nenustatyta, kokia konkrečiai forma (raštu ar žodžiu) turi būti pareikalauta iš darbuotojo rašytinių paaiškinimų, kolegija pažymėjo, jog tai, kokia forma tą padaryti pasirenka darbdavys, turi reikšmės vėliau įrodinėjant tokių rašytinių paaiškinimų pareikalavimo iš darbuotojų faktą. Kolegija nurodė, jog atsižvelgiant į bendrąjį principą, kad visos abejonės yra aiškinamos darbuotojo naudai (DK 6 straipsnio 2 dalis), nagrinėjamu atveju byloje nesant objektyvių duomenų, kad ieškovė būtų tinkamai įvykdžiusi DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, su tuo susijusių pasekmių rizika tenka būtent jai, o ne darbuotojams – silpnesniajai darbo teisinių santykių šaliai. Pažymėjusi, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinius, nurodytos aplinkybės dėl rašytinių paaiškinimų pareikalavimo nesuabsoliutino ir ja negrindė darbuotojų atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kolegija nurodė, jog DK 58 straipsnio 4 dalies netinkamas įgyvendinimas nagrinėjamu atveju realių teisinių pasekmių bylos šalims nesukėlė.

40.       Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad nors pirmosios instancijos teismas sprendime, be kita ko, nurodė, jog 2021 m. lapkričio 30 d. įsakymų turinys nėra aiškus ir išbaigtas, nekonkretus, tačiau vis dėlto ieškovės ieškiniai buvo atmesti ir atleidimo iš darbo neteisėtumas konstatuotas remiantis ne šia aplinkybe, o byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma, pripažinus, kad darbuotojai nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo.

41.       Kolegija pažymėjo, jog ieškovė nurodė, kad atsakovai, veikdami bendrai, padarė veikas, turinčias nusikalstamų veikų požymių: 1) patikėto turto pasisavinimą ar pasikėsinimą tą padaryti (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnis), kadangi buvo išvežta žymiai daugiau grūdų, nei turėjo būti išvežta vadovaujantis „Agrosmart“ sistemos duomenimis, o pristatytas grūdų perviršis nepriklausė ieškovės klientams; 2) apgaulingą apskaitos tvarkymą (BK 222 straipsnis), kadangi, siekdami nuslėpti savo neteisėtus veiksmus, pasisavinti grūdus, į buhalterinės apskaitos sistemą „Agrosmart“ nesuvedė ir ieškovės buhalteriniuose dokumentuose neįtraukė į apskaitą itin didelio klientams pristatytų grūdų kiekio, t. y. „Agrosmart“ sistemoje neįtraukta į apskaitą net 34 640 kg grūdų, kurie buvo pristatyti UAB „Galinta ir partneriai“, ir 920 kg grūdų, kurie buvo pristatyti „Sp. z. o. o. Albio“; 3) dokumentų klastojimą (BK 300 straipsnis), kadangi suklastoti važtaraščiai, svėrimo aktai ir duomenys „Agrosmart“ sistemoje, nurodant juose tikrovės neatitinkančius duomenis, o būtent žymiai mažesnį grūdų svorį, nei buvo faktiškai pakrauta, o svėrimo aktuose nurodant ne faktinius, o bazinius rodiklius. Ieškovė teigė, kad šiais atsakovų veiksmais jai buvo padaryta turtinė žala. Ieškovė atsakovų neteisėtus veiksmus grindė tuo, kad: 1) E. M., būdamas gamybos vadovas, organizavo ir į galimai neteisėtą veiką įtraukė kitus darbuotojus (atsakovus), į važtaraščius ir svėrimo aktus įrašydamas klaidingus duomenis (žymiai mažesnį pakrautų grūdų kiekį, nei būdavo faktiškai išvežama iš ieškovės elevatoriaus); siekdamas asmeninės naudos, kartu su kitais darbuotojais ketino pasisavinti grūdų skirtumą ir jį realizuoti, galimai savo naudai gaudamas atlygį iš užsakovų; 2) J. M., būdamas operatorius, pakrovė žymiai didesnį iš ieškovės elevatoriaus užsakovui pristatomų grūdinių kultūrų kiekį, nei užsakovas realiai saugojo elevatoriuje, dėl to ieškovė patyrė žalą; 3) A. M., būdama laborantė, išrašinėjo važtaraščius, svėrimo aktus, kurie neatitiko tikrovės, sąmoningai nurodė žymiai mažesnius grūdų kiekius, nei buvo pristatoma bendrovės klientams. 

42.       Atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktus išaiškinimus dėl 2002 m. DK 235 straipsnio 2 dalies 7 punkto aiškinimo ir taikymo, kolegija nurodė, kad: ikiteisminio tyrimo pradėjimas dėl veikų, galimai turinčių nusikaltimo požymių, ar juolab įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo priėmimas, kuriuo būtų konstatuotas nusikalstamų veikų padarymas ir jas padarę kalti asmenys, nėra būtina sąlyga taikyti DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktą; aplinkybė, jog darbuotojas darbo metu ar darbo vietoje padarė nusikaltimo požymių turinčią veiką, turi būti įrodyta tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto egzistavimu. Atsižvelgdama į nagrinėjamos kategorijos bylose reikalaujamą įrodytumo laipsnį, kolegija nusprendė, kad šioje byloje ieškovė neįrodė, jog atsakovai padarė nusikaltimo požymių turinčias veikas.

43.       Atkreipusi dėmesį į tai, kad ieškovė iš esmės teigia, jog E. M. nagrinėjamose situacijose su UAB „Galinta ir partneriai“ bei „Sp. z. o. o. Albio“ dėl didesnio grūdų kiekio pakrovimo neturėjo teisės veikti pasirinktu būdu (spręsti dėl didesnio grūdų kiekio klientams pakrovimo), kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kokios konkrečiai apibrėžtos funkcijos E. M., kaip gamybos vadovui, vis dėlto buvo priskirtos, ieškovė teismo posėdžių metu jų taip pat nesugebėjo tiksliai įvardyti, teigdama, kad dėl darbo funkcijų ginčo nekilo ir darbuotojams, atsižvelgiant į jų darbo trukmę pas ieškovę, buvo aiškios jų pareigos. Pažymėjusi, kad nors 2021 m. lapkričio 30 d. atleidimo iš darbo įsakyme ieškovė nurodė, jog atsakovas E. M. buvo atsakingas už jos elevatoriuje saugomų bendrovės klientams priklausančių grūdų atkrovimą, pasvėrimą, tyrimų atlikimą ir pristatymą klientams, kolegija nurodė, jog, nesant pareiginių instrukcijų, nėra pagrindo spręsti, kad E. M., būdamas gamybos vadovas, negalėjo savarankiškai tam tikrais atvejais priimti sprendimų dėl pakraunamo grūdų kiekio (esant trūkumui – spręsti dėl didesnio kiekio grūdų pristatymo klientui), juolab kad byloje esantys susirašinėjimai, liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad šiam darbuotojui vis dėlto buvo suteikta atitinkama veikimo laisvė, užtikrinant sutartinių įsipareigojimų su klientais vykdymą. Kolegija padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į atsakovo E. M., kaip gamybos vadovo, pareigas, ieškovei neįrodžius priešingai, vadovaujantis byloje esančių įrodymų visuma, įskaitant ir liudytojų parodymus, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas E. M. ginčo atveju būtų peržengęs jam suteiktus įgalinimus  ir (ar) kad savo darbines pareigas būtų atlikęs netinkamai, jog būtų veikęs priešingais ieškovės, savo darbdavės, interesais. Nesant aiškiai apibrėžtų E. M. pareiginių nuostatų, būtent darbdavė turi prisiimti visas ginčo atveju kylančias pasekmes, o jo veikimas remiantis susiklosčiusia praktika (teisė nuspręsti dėl sutarčių vykdymo apimties, būdo) negali būti laikomas neteisėtu ar nepagrįstu.

44.       Kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad ir kiti atsakovai – J. M. ir A. M., kurie, ieškovės teigimu, veikė bendrai su atsakovu E. M. ir vykdė šio nurodymus, atlikę savo pareigas, dėl kurių ginčo tarp šalių nekilo – operatoriaus, atsakingo už priimtų grūdų valymą, džiovinimą, pakrovimą išvežti, bei laborantės, atsakingos už mėginių ėmimą, važtaraščių, svėrimo aktų pildymą, būtų padarę nusikaltimo požymių turinčias veikas, juolab įvertinus įmonėje tokiais atvejais buvusią praktiką, kurią ieškovė apeliaciniame skunde iš esmės tik deklaratyviais teiginiais bando paneigti.

45.       Pažymėjusi, jog ieškovės argumentų visuma patvirtina, kad ji atsakovų veiksmus laiko nusikaltimo požymių turinčiomis veikomis, iš esmės remdamasi tuo, kad atsakovai, veikdami bendrai, siekė pasisavinti ieškovės elevatoriuje laikomus grūdus, tuo tarpu važtaraščių, svėrimo aktų, duomenų „Agrosmart“ klastojimu remiasi kaip veiksmais, sudarančiais prielaidas tą padaryti ir būtinam tikslui – turto pasisavinimui – pasiekti, kolegija vertino, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai būtų atlikę kokias nors nusikaltimo požymių turinčias veikas, veikdami iš savanaudiškų paskatų, kad būtų pasisavinę ieškovės turtą ir jai dėl to būtų kilusi žala. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad ieškovė šioje byloje neįrodė to, kad klientėms UAB „Galinta ir partneriai“ bei „Sp. z. o. o. Albio“ būtų išvežtas ne joms priklausantis grūdų kiekis ar kad didesnis grūdų kiekis buvo išvežtas be darbdavės žinios (CPK 178, 185 straipsniai).

46.       Kolegija nustatė, kad pagal ieškovės (vykdytojos) ir UAB „Galinta ir partneriai“ (užsakovės) Sutartį ieškovė įsipareigojo užsakovei suteikti šias paslaugas: priimti grūdus užsakovės vardu iš augintojų ir kitų žemės ūkio produkcijos pardavėjų pagal užsakovės sudarytas grūdų pirkimo sutartis, taip pat sudaryti grūdų pirkimo sutartis užsakovės vardu, atlikti šioje sutartyje nurodytų grūdų priėmimo, kokybės nustatymo, paruošimo iki bazinių kondicijų, saugojimo (sandėliavimo), esant poreikiui, fasavimo, pakrovimo į transportą bei kitas šioje sutartyje nustatytas funkcijas. Nustačius, kad grūdų drėgnumo ir šiukšlėtumo rodikliai neatitinka bazinių rodiklių pagal LST arba ĮST, vykdytoja įsipareigojo juos išvalyti, išdžiovinti ir paruošti iki bazinių kondicijų pagal LST arba ĮST (Sutarties 2 punktas). Ieškovė 2021 m. rugsėjo 1 d. taip pat sudarė Elevatoriaus paslaugų teikimo sutartį Nr. 202110/PS ir su „Sp. z. o. o. Albio“, pagal kurią įsipareigojo suteikti analogiško pobūdžio paslaugas kaip ir užsakovei UAB „Galinta ir partneriai“ (sutarties 2 punktas). Šių sutarčių skiltyse „Saugojimas“ nustatyta, kad svorio nuostoliai ir grūdų kokybės išsaugojimo galutiniai rezultatai susumuojami užbaigus visas grūdų išsiuntimo operacijas, įforminant grūdų partijų užbaigimo aktus; vykdytoja įsipareigoja kompensuoti svorio nuostolius, kurie yra nepateisinami pagal leistinas normas, užsakovė turi teisę pasirinkti atsiskaitymo būdą: pinigais arba grūdais (sutarties 2 punktas); skiltyje „Šalių atsakomybė“ sutarties šalys įtvirtino, kad vykdytoja įsipareigoja kompensuoti užsakovei visus grūdų svorio nuostolius, patirtus daugiau nei leistinos normos (nepateisinamuosius trūkumus), tuo metu atskirų grūdų kultūrų vidutinėmis rinkos kainomis ir padengti visas užsakovės faktines išlaidas, taip pat atlyginti nuostolius pagal pagrįstas pretenzijas atkrautam grūdų kiekiui ar kokybei (vykdytoja privalo atlyginti visus užsakovės nuostolius, susijusius su saugomų grūdų sugedimu).

47.       Kolegija nurodė, jog byloje nekilo ginčo dėl to, kad užsakovės UAB „Galinta ir partneriai“ 2021 m. spalio 28 d. ieškovės elevatoriuje saugomas grūdų kiekis buvo 10 980 kg, o faktiškai šiai užsakovei buvo atkrauta 25 520 kg, 2021 m. lapkričio 3 d. saugomas grūdų kiekis buvo 4180 kg, o faktiškai buvo atkrauta 24 280 kg (taigi atkrauta ir pristatyta 34 640 kg grūdų daugiau), taip pat dėl to, kad „Sp. z. o. o. Albio“ 2021 m. spalio 27 d. saugomas ekologiškų grūdų kiekis buvo 31 490 kg, o jai atkrauta buvo 31 720 kg, taip pat papildomai 920 kg (iš viso atkrauta 1150 kg daugiau). Taip pat ginčo nėra ir dėl to, kad dėl skirtingų kiekių, užfiksuotų „Agrosmart“ sistemoje, kurioje buvo fiksuojamas tik įskaitinis svoris, ir faktiškai klientams pristatytų grūdų nurodytais atvejais buvo išrašyti du važtaraščiai (vienas – su įskaitiniu svoriu, o kitas – likusiam išvežtam kiekiui nurodyti). Nors ieškovė siekia įrodyti, kad tokiais veiksmais, kai buvo atkraunamas didesnis grūdų kiekis, negu fiksuota „Agrosmart“ sistemoje, atsakovai pažeidė jiems priskirtas darbo pareigas, tačiau kolegija nurodė neturinti pagrindo su tuo sutikti.

48.       Kolegija pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad užsakovai iš grūdų augintojų (ūkininkų) įsigydavo grūdus, šie buvo atvežami pas ieškovę, pasveriami, paimami mėginiai, užfiksuojamas faktinis jų atvežtas svoris ir, atsižvelgus į mėginio rezultatus (šiukšles ir drėgmę), užfiksuojamas įskaitinis grūdų svoris (atėmus šiukšlingumą ir drėgmės procentą). Įskaitinis svoris būdavo tas svoris, kuris turėjo būti pristatytas užsakovui ir kuris buvo fiksuojamas „Agrosmart“ sistemoje. Dėl to ieškovės elevatoriuje klientų grūdų priimtas ir saugomas faktinis kiekis būdavo didesnis už „Agrosmart“ sistemoje užfiksuotą įskaitinį kiekį. Išvalyti ir išdžiovinti grūdai būdavo nuvežami užsakovui, šis pasverdavo atvežtą faktinį grūdų kiekį ir pakartotinai paimdavo mėginius (dėl šiukšlingumo, drėgmės). Tokiu būdu būdavo nustatomas įskaitinis atvežtų grūdų kiekis, kuris galėjo skirtis nuo faktiškai ieškovės atvežto grūdų svorio. Pačiam užsakovui pakartotinai ištyrus atvežtų grūdų mėginius ir nustačius šiukšlingumą bei drėgmę, ir vėl buvo nustatomas įskaitinis svoris (nebūtinai sutampantis su prieš tai ieškovės nustatytu), tai ir buvo laikoma ieškovės pristatytų grikių kiekiu (tinkamos kokybės). Taigi, užsakovui atlikus savus mėginius ir nustačius esant didesnį šiukšlingumą ir drėgmę, negu ieškovės buvo nustatyta ir jos laikoma tinkamu įskaitiniu svoriu, galėjo susidaryti tinkamos kokybės grūdų trūkumas, o tai, remiantis anksčiau minėtų Elevatoriaus paslaugų teikimo sutarčių nuostatomis, sudarytų prielaidą šį trūkumą kompensuoti papildomai atvežtinu grūdų kiekiu ar sumokėti užsakovei dėl to kompensaciją pinigine išraiška.

49.       Kolegija nurodė, jog atsakovas E. M. neginčijo, kad jis, matydamas prastą grūdų kokybę ir tai, jog UAB „Galinta ir partneriai“, atlikusi savo mėginius, įskaitė mažesnį svorį, negu jai faktiškai buvo pristatyta, būdamas gamybos vadovas ir pagal susiformavusią praktiką priimdamas sprendimus vykdant sutartis su klientais, šiuo atveju priėmė sprendimą atvežti užsakovei didesnį kiekį grūdų, kompensuojant jų trūkumą. Ieškovės klientės UAB „Galinta ir partneriai“ ir „Sp. z. o. o. Albio“ patvirtino darbuotojų nurodytą poziciją, kodėl joms buvo atkrauta daugiau grūdų, negu buvo nurodyta „Agrosmart“ programoje. Aplinkybė, jog tam, kad būtų kompensuotas trūkstamas tinkamos kokybės grūdų kiekis, buvo priimtas sprendimas pristatyti papildomą grūdų kiekį, įvertinus tai, kad tokią galimybę įtvirtina ir sudarytos sutartys, negali būti vertinama kaip darbuotojo darbo pareigų pažeidimas, juolab šiurkštus.

50.       Kolegija konstatavo, jog byloje nesant paneigtai aplinkybei, kad pradinė pristatyta grūdinė produkcija klientams vis dėlto buvo netinkamos kokybės, ieškovei neįrodžius (nors teigus turint savo dispozicijoje grūdų mėginius), kad darbuotojai būtų klastoję kontrolinių mėginių rezultatus (grūdų kokybės rodiklius), dėl ko vėliau galimai ir būtų kilusi būtinybė pristatyti papildomą kiekį grūdų, kad susidarytų „Agrosmart“ sistemoje fiksuotas ir su klientu suderintas įskaitinis svoris (svoris, kurį klientas faktiškai turėjo gauti tinkamai paruošus grūdus (išvalius ir išdžiovinus), nustačius, kad klientams priklausantys grūdai ir buvo nuvežti jiems, o ne darbuotojų pasisavinti, nėra pagrindo nuspręsti, kad darbuotojų veiksmai pakraunant didesnį grūdų kiekį, vykdant sutartinius įsipareigojimus ieškovės klientams, turi nusikalstamos veikos požymių.

51.       Kolegija pažymėjo, kad šiuo atveju neaišku, kuo remdamasi ieškovė laiko, kad, esant nustatytam tinkamos kokybės grūdų trūkumui, kompensacija klientams grūdais (kurių perviršį ieškovė turėjo), o ne pinigais, laikoma šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Byloje nustatyta, kad klientams pristatyti grūdai nebuvo tinkamos kokybės, todėl galiausiai, tikėtina, būtų kilęs kompensacijos klausimas. Nagrinėjamu atveju tai, kad ginčo atveju atskirų pretenzijų iš klientų dėl kompensavimo būdo nebuvo gauta, nereiškia, kad grūdai buvo tinkamos kokybės. Sutiktina su atsakovų dėstoma pozicija, kad iš esmės dar iki faktinių rašytinių pretenzijų pateikimo dienos su klientais iš anksto suderinus, jog bus atvežtas papildomas kiekis grūdų kompensuojant netinkamos kokybės grikių trūkumą, pagrindo rašytinėms pretenzijoms reikšti nelieka, kadangi klientas galiausiai gauna įskaitinį svorį, dėl kurio pristatymo ir buvo susitarta. Tuo tarpu pretenzijų iš užsakovių (UAB „Galinta ir partneriai“ ir „Sp. z. o. o. Albio“), jog jos nebūtų gavusios iš ieškovės viso sutarto įskaitinio kiekio grūdinės produkcijos, byloje nėra.

52.       Kolegija taip pat pažymėjo, kad, įvertinus prastą grikių kokybę, UAB „Galinta ir partneriai“ buvo pristatyti iš esmės visi jos iš ūkininkų įsigyti grikiai (visos technologinės nuoskaitos), o galiausiai, nustačius įskaitinį svorį, už sutartinį įskaitinį kiekio perviršį UAB „Galinta ir partneriai“ ieškovei ir sumokėjo. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ji dėl pristatyto grūdų perviršio grąžinimo vis dėlto teikė pretenziją UAB „Galinta ir partneriai“, tačiau tą ji padarė tik 2022 m. sausio 31 d., t. y. kai darbuotojai jau buvo kreipęsi į DGK, ginčydami jų atleidimo iš darbo teisėtumą, kas sudaro pagrindą abejoti tikrąja pretenzijos pateikimo priežastimi ir vertinti ją labiau kaip priemonę turėti gynybinį pranašumą darbo ginčo byloje, ieškovei įrodinėjant savo pozicijos pagrįstumą (CPK 185 straipsnis). Kitos ieškovės klientės – „Sp. z. o. o. Albio“ pateiktame 2022 m. vasario 11 d. rašte nurodyta, jog jai buvo atkrauti technologiniai nuostoliai, kad ieškovei nebūtų pareikšta pretenzija dėl grikių kokybės („Sp. z. o. o. Albio“ rašte nurodė, kad ji gavo pretenziją iš Lenkijos pirkėjo dėl per mažo saiko svorio, tačiau šios pretenzijos UAB „Agrima“ neperadresavo, kadangi su ja jau buvo susitarta dėl to, kad ji tokios nereikš, o savo pirkėjui pati padengė svorio skirtumą), tai pagrindžia, kad pretenzija pareikšta nebuvo tik todėl, kad buvo toks susitarimas, o ne dėl to, kad buvo pristatytas tinkamas įskaitinis svoris ar juolab susidaręs perviršis, kurį tektų grąžinti ieškovei ar jį iš ieškovės papildomai įsigyti. Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų teikusi pretenziją šiai klientei dėl galimo produkcijos perviršio grąžinimo, todėl ši aplinkybė greta kitų leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė nelaikė, jog „Sp. z. o. o. Albio“ pristatyta produkcija (visas jos kiekis) šiai klientei nepriklausė (CPK 178, 185 straipsniai).

53.       Kolegija vertino, jog byloje esantis atsakovo E. M. 2021 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. lapkričio 5 d. susirašinėjimas su ieškovės vadovu rodo, kad vadovas faktiškai žinojo apie situaciją UAB „Galinta ir partneriai“, jos įskaitytą kiekį bei suderintą perviršio pardavimo būdą, nereiškė dėl to pretenzijų, o galiausiai 17 000 kg perviršį UAB „Galinta ir partneriai“ ir įsigijo. Nors ieškovė nurodo, kad susirašinėjimas įvyko po paskutinio vežimo 2021 m. lapkričio 3 d. ir ji iki tol nežinojo apie susidariusią situaciją, kokie grūdų kiekiai buvo pristatyti UAB „Galinta ir partneriai“, tačiau tiek 2021 m. lapkričio 4 d. vadovo paklausimo „ar atsiuntė galutinį skaičių Galinta kad s/f išrašyti“, tiek atsakovo E. M. 2021 m. lapkričio 5 d. atsakymo formuluotė, jog „susitarimas pasiektas su Galinta, bendras įskaitytas svoris yra 234 620 kg. Tai Agrima parduoda Galintai 17 tonu po 800 euru“ leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad jau iki šio paklausimo ieškovei (jos vadovui) situacija buvo žinoma ir tik buvo laukiama galutinės UAB „Galinta ir partneriai“ pozicijos (CPK 185 straipsnis). 

54.       Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė darbuotojų veiksmus dėl didesnio kiekio grūdų atkrovimo vertino kaip neteisėtus (nusikalstamus) būtent tuo aspektu, kad atsakovai siekė grūdų perviršį pasisavinti ir galimai už tai gauti atlygį, tačiau byloje nustatyta ir klientai to neneigė, kad visą šioje byloje ginčytiną grūdų kiekį klientai gavo.

55.       Kolegija nurodė, jog byloje nepaneigta ir tai, kad elevatoriuje buvo saugoma tik UAB „Galinta ir partneriai“ bei „Sp. z. o. o. Albio“ priklausanti grūdinė produkcija, kuri buvo laikoma atskirai ir nebuvo maišoma. Ieškovė neįrodė, kad elevatoriuje būtų buvę kitų klientų ar pačios ieškovės produkcija, dėl to ieškovei galėjo būti padaryta žala išvežant didesnį kiekį šios produkcijos (kuri, be kita ko, ir priklausė klientams, kuriems ji buvo pristatyta). Ieškovė nepateikė jokių ginčo laikotarpiu sudarytų sutarčių su kitais klientais ar įrodymų, kurie pagrįstų jos nuosavybės teisę į grūdus, todėl šių aplinkybių neįrodymo rizika tenka jai pačiai ir visos abejonės aiškinamos darbuotojų naudai (CPK 178 straipsnis). Ieškovės rėmimasis komercinės paslapties buvimu ar informacijos konfidencialumu neatleidžia jos, kaip darbdavės, nuo pareigos įrodyti atsakovų šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kuriuo ji remiasi grįsdama darbuotojų atleidimo iš darbo teisėtumą, faktą.

56.       Kolegija pažymėjo, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai, jog vežimui buvo pasitelkta kita vežėja – UAB „Savas medis“, savaime neįrodo atsakovų veiksmų neteisėtumo, galiausiai klientams gavus jiems patiems priklausančią produkciją. Nors ieškovė ir nurodo, kad darbuotojai buvo griežtai įspėti naudotis tik vežėjų, su kuriais ji yra sudariusi sutartis, paslaugomis, tačiau byloje nėra tokią jos kategorišką poziciją pagrindžiančių įrodymų. Be to, ieškovė šiuo aspektu neįrodinėjo ir to, kad dėl sprendimo pasitelkti kitą vežėją jai būtų kilę kokių nors realių neigiamų padarinių – kitų vežėjų jai taikytos sankcijos, žala ar kt. (CPK 178 straipsnis).

57.       Kolegija taip pat pažymėjo, jog nors ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu teigė, kad atsakovų neteisėti veiksmai užfiksuoti ieškovės turimuose vaizdo įrašuose, tačiau minimų vaizdo įrašų į bylą nepateikė. Atsakovas J. M. nesutiko, kad dalyvavo epizode pakraunant „Big Bag“ maišą (dėl 920 kg), todėl jau vien dėl šios priežasties ieškovė, kadangi ji teigė dėl to buvus ir šio atsakovo neteisėtus veiksmus, turėjo pareigą šias aplinkybes įrodyti.

58.       Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, jog atsakovų neteisėti (nusikalstami) veiksmai pasireiškė tuo, kad jie, siekdami pasisavinti grūdinės produkcijos perviršį, dėl tam pačiam klientui pristatomų grūdų išrašė du važtaraščius su skirtingais duomenimis (grūdų kiekiais), taip pat ir svėrimo aktus, kolegija, atsižvelgdama į byloje esančių įrodymų visumą, nusprendė, kad šiuo atveju tokia praktika dėl kelių važtaraščių išrašymo bendrovėje nebuvo neįprasta, nepriklausomai nuo to, kaip tą,  nurodydama įvairius kitus važtaraščių išrašymo variantus, apeliaciniame skunde bando įteigti ieškovė (CPK 185 straipsnis).

59.       Kolegija nustatė, kad viename iš važtaraščių būdavo nurodomas „Agrosmart“ sistemoje fiksuotas produkcijos kiekis – likutis, o antrajame – likęs išvežtas kiekis. Tokia situacija, kai atliekant papildomą vežimą išrašomas antras važtaraštis, kolegijos vertinimu, šiuo atveju nelaikytina priešingu teisei veiksmu, kadangi, kaip nustatyta iš ieškovės su klientais sudarytų sutarčių, tik atliekant paskutinį vežimą paaiškėdavo, kiek grūdų buvo įskaityta kaip tinkamų, kiek liko perviršio. Dėl to toks važtaraščių pildymas pagal įskaitinį svorį ir vėliau pagal faktą iš esmės tokioje situacijoje yra pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad kiekvienam krovinio vežimui yra būtinas važtaraštis. Be to, ieškovė nepagrindė, kokias realiai neigiamas pasekmes jai sukėlė kelių važtaraščių egzempliorių pildymas. Kadangi nenustatyta, kad atsakovai būtų siekę elevatoriuje saugomą produkciją (jos perviršį) pasisavinti, o visus atsakovų veiksmus ieškovė iš esmės grindė šiuo atsakovų tikslu (turto pasisavinimu), kelių važtaraščių pildymas šio ginčo kontekste nelaikytinas neteisėtu ir sukeliančiu žalą ieškovei veiksmu (ieškovė to neįrodė), taigi ir sudarančiu pagrindą taikyti darbuotojams griežčiausią drausminio poveikio priemonę – atleidimą iš darbo.

60.       Kolegija nurodė, jog ieškovė „Agrosmart“ sistemoje fiksavo grūdų įskaitomą svorį, o ne faktinius kiekius bei jų pokyčius, dėl to ji prisiėmė visą galimą neigiamų to padarinių kilimo riziką, kuri atsirado dėl tokios apskaitos vykdymo. Nors ieškovė apeliaciniame skunde teigė, kad visos operacijos be išimties turėjo būti fiksuojamos „Agrosmart“ sistemoje ir tas bendrovės praktikoje buvo ir daroma (darbuotojai dėl to buvo informuoti ir įpareigoti tą daryti), tačiau tam pagrįsti jokių objektyvių įrodymų (taisyklių dėl darbo su „Agrosmart“ sistema ar pan.) nepateikė. Priešingai, visuma byloje esančių įrodymų leidžia daryti išvadą, kad įmonės praktikoje faktinis grūdų kiekis (perviršis) „Agrosmart“ sistemoje vis dėlto nebuvo įtraukiamas į apskaitą ir juo buvo disponuojama pagal poreikį dėl to priimant atskirus kiekvienai situacijai sprendimus. Tą iš esmės patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų (ieškovės darbuotojų) parodymai, kad kai kuriais atvejais produkcijos likutis buvo parduodamas kitoms įmonėms. Be to, pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžio metu apklaustas ieškovės vadovas, remdamasis komercinės paslapties buvimu, taip pat negalėjo atsakyti, kaip buvo įtraukiami į apskaitą po išvalymo ir išdžiovinimo likę grūdai, nors šią aplinkybę būtent ieškovė, grįsdama savo reikalavimus, byloje turėjo pareigą įrodyti (CPK 178 straipsnis). Dėl to, atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad nenustatyti atsakovų neteisėti veiksmai, susiję su duomenų į „Agrosmart“ sistemą vedimu, jų klastojimu.

61.       Kolegija pažymėjo, jog byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl darbuotojų atleidimo iš darbo teisėtumo konkrečiai dėl ieškovės nurodomų jų galimai padarytų darbo pareigų pažeidimo, todėl pirmosios instancijos teismo motyvai dėl UAB „Erenta“, per kurią ieškovė galimai vykdo verslą su produkcijos viršsvoriais, kolegijos nevertinti, nes nesusiję su ginčo dalyku ir peržengiantys bylos nagrinėjimo ribas. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog aplinkybių dėl UAB „Erenta“ pirmosios instancijos teismas sprendime nekonstatavo kaip neabejotinai įrodytų, todėl jos šalims nesukelia jokių teisinių pasekmių ginčo atveju ir dėl to šiuo aspektu kolegija plačiau nepasisakė.

62.       Kolegija nurodė, jog ieškovė byloje taip pat įrodinėjo tai, kad dėl neteisėtų atsakovų veiksmų (darbo pareigų pažeidimo) jai kilo turtinė žala, t. y. rėmėsi DK 58 straipsnio 3 dalies 5 pagrindo buvimu, nutraukdama su darbuotojais darbo sutartis dėl jų kaltės. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatyti atsakovų neteisėti veiksmai, siekiant pasisavinti ieškovės elevatoriuje saugomų grūdų likutį, nenustatyta, kad grūdinės produkcijos perviršis, kuris buvo papildomai pristatytas UAB „Galinta ir partneriai“ ir „Sp. z. o. o. Albio“, priklausytų ne šioms klientėms, o ieškovei ir kad šios klientės jo nebūtų gavusios, kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė patyrė turtinę žalą dėl atsakovų neteisėtų veiksmų, dėl ko atsirastų ir pagrindas konstatuoti darbuotojų šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nutraukiant su jais sudarytas darbo sutartis. Ieškovės turtas nebuvo pasisavintas (ieškovė to neįrodė), o grūdai buvo pristatyti jų pačių savininkams, kompensuojant tinkamos kokybės grūdų trūkumą („Sp. z. o. o. Albio“ atveju – dėl 920 kg ir UAB „Galinta ir partneriai“ atveju – dėl 17 640 kg grūdų). Už įskaitinį kiekį, viršijusį grūdų kiekį – 17 000 kg, UAB „Galinta ir partneriai“ su ieškove atsiskaitė (jį nupirko), o kitos ieškovės išlaidos – grikių sandėliavimo, administracinės ir (ar) teisinės – nėra nulemtos darbuotojų neteisėtų veiksmų, o patirtos dėl pačios ieškovės pasirinkto veikimo modelio.

63.       Konstatavusi, kad ieškovei atsakovų veiksmais (dėl klientams atkrautų grūdų, kurie ieškovei nepriklausė) nepadaryta turtinė žala, kolegija padarė išvadą, jog išskaitos iš darbuotojams priklausančio darbo užmokesčio ieškovės buvo atliktos neteisėtai, todėl jos pagrįstai skundžiamu sprendimu iš ieškovės priteistos (grąžintos) darbuotojams (DK 156 straipsnio 1 dalis).

64.       Kolegija, spręsdama dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti esant išimtinę situaciją, dėl kurios turėtų būti mažinamas teisės aktuose nustatytos darbuotojui mokėtinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis. Kolegija nurodė, jog ieškovę ir atsakovą E. M. faktiniai darbo santykiai siejo nuo 2017 m. rugsėjo 11 d., o ieškovę ir atsakovą J. M. – nuo 2016 m. birželio 14 d., taigi iki jų atleidimo dienos (2021 m. lapkričio 30 d.) praėjo atitinkamai šiek tiek daugiau nei 4 ir beveik 5,5 metų, darbuotojai dirbo specializuotoje srityje – grūdų sektoriuje, atliko su tuo susijusias funkcijas, kurias pritaikyti kitose srityse gali būti sudėtinga. Ieškovė neįrodinėjo, kad susiduria su finansiniais sunkumais, kad mokėtinos kompensacijos dydis gali neigiamai atsiliepti kitiems įmonės darbuotojams. Ieškovės argumentai, kad darbuotojai po jų atleidimo galėjo įsidarbinti, gauti pajamų, dėl to, iš ieškovės atsakovams priteisus maksimalią kompensaciją už priverstinę pravaikštą, atsakovai nepagrįstai praturtėtų, kolegijos vertinimu, nelaikytini išimtine aplinkybe, sudarančia pagrindą mažinti darbuotojams priteistą kompensacijos dydį. 

65.       Kolegija, spręsdama dėl neturtinės žalos atlyginimo, nesutiko su ieškovės teiginiu, kad nebuvo pagrindo priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

66.       Kolegija nurodė, jog vien aplinkybė, kad atsakovui E. M. dėl savo pastangų vėliau pavyko susirasti kitą darbą, niekaip negali reikšti, kad šis atsakovas dėl atleidimo iš darbo nepatyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, netikrumo jausmo dėl savo ateities, netekus darbo vietos ir pajamų šaltinio. Užklausos dėl ginčo aplinkybių buvo teikiamos ir ieškovės klientams, su kuriais atsakovas, eidamas gamybos vadovo pareigas, bendravo, todėl akivaizdu, kad ši situacija sukėlė jam išgyvenimų, žemino jo garbę ir orumą. Taigi, neturtinės žalos atlyginimas atsakovui priteistas pagrįstai, jo dydis taip pat adekvatus ir proporcingas patirtiems išgyvenimams, todėl nėra pagrindo jo mažinti.

67.       Kolegija konstatavo, kad nors atsakovė A. M. buvo atleista iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau ji, kaip ir kiti atsakovai, darbdavės buvo kaltinama tų pačių veikų, turinčių nusikaltimo požymių, padarymu, turtinės žalos bendrovei padarymu, atleidimo iš darbo įsakyme papildomai pažymint, kad darbo sutartis su ja nutraukiama dėl darbuotojos kaltės, vadovaujantis DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktais, todėl jai nemokama išeitinė išmoka. Kolegijos vertinimu, nepriklausomai nuo realiai buvusio atleidimo pagrindo, ieškovė kaltino atsakovę šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, kas, pagrįstai tikėtina, sukėlė atsakovei neigiamų dvasinių išgyvenimų, neteisybės jausmą, pažemino jos garbę ir orumą, dėl to atsakovei neturtinės žalos atlyginimas iš ieškovės taip pat priteistas pagrįstai ir protingo dydžio.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

 

68.       Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

68.1.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 58 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai konstatavo darbo sutarčių, sudarytų su atsakovais E. M. ir J. M., nutraukimo procedūrinius pažeidimus. Ieškovė nepažeidė pareigos raštu pareikalauti iš darbuotojų pasiaiškinimo, kadangi DK tokios pareigos darbdaviui nenustato ir pakanka žodinio pareikalavimo. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė pareikalavo iš darbuotojų pateikti rašytinius paaiškinimus ir jie paaiškinimus teikė. Įsakymai dėl darbo sutarčių nutraukimo yra itin išsamūs, juose nurodyti teisiniai bei faktiniai darbo sutarčių nutraukimo pagrindai.

68.2.                      Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovai nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021), kadangi teismas esminę reikšmę suteikė aplinkybei, kad nėra darbuotojų pareiginių nuostatų bei „Agrosmart“ sistemos naudojimosi taisyklių, su kuriomis būtų buvę supažindinti atsakovai. Ieškovė pateikė teismui laboranto pareiginius nuostatus Nr. 4, patvirtintus UAB „Agrima“ direktoriaus 2017 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 12. Paprastai ieškovė darbo funkcijas darbuotojams paaiškindavo žodžiu, ir ginčo dėl darbuotojų atliekamų funkcijų pobūdžio šioje byloje iš esmės nėra. E. M. pusantrų metų ėjo bendrovės direktoriaus pareigas ir 2,5 metų – gamybos vadovo pareigas, todėl jam buvo žinoma bendrovės veiklos specifika, kiekvieno darbuotojo atliekamos funkcijos, pareigos, atsakomybės bei kompetencijos ribos. Vertinant vien E. M. darbinę patirtį bei kompetenciją akivaizdu, kad jam negalėjo būti nežinoma, jog visi duomenys, susiję su grūdais, įskaitant ir tikslų pakraunamų grūdų svorį, turi būti įvedami į „Agrosmart“ sistemą, kaip teisingai turi būti pildomi važtaraščiai, svėrimo aktai, kad jie privalomai turi būti pasirašyti vairuotojų ir kt. J. M. bendrovėje dirbo daugiau nei 5 metus, todėl jam turėjo būti žinomas jo pareigų pobūdis, be kita ko, ir pareiga vadovautis „Agrosmart“ sistemos duomenimis, pakraunant grūdus klientams. A. M. buvo priimta dirbti laborante, jai teko pildyti krovinius (grūdines kultūras) lydinčius važtaraščius, svėrimo aktus, vesti duomenis į „Agrosmart“ sistemą, atlikti grūdų šiukšlingumo bei drėgmės tyrimus ir juos atitinkamai fiksuoti, ji turėjo asmeninę prieigą prie „Agrosmart“ sistemos. Pareiginių nuostatų nebuvimas ar nesupažindinimas su jais pasirašytinai nesudaro pagrindo darbuotojų veiksmų nevertinti kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kadangi darbuotojai pakankamai išsamiai savo funkcijas paaiškino bylos nagrinėjimo metu. Teismai nevertino atsakovų darbinės patirties, darbo pareigų pobūdžio, darbinių funkcijų žinojimo, bendrovėje susiklosčiusios praktikos.

68.3.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktus bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ieškovė teigia, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad turėjo būti pakrautas tiksliai toks grūdų kiekis, koks nurodytas „Agrosmart“ sistemoje. Byloje nustatyta, kad ieškovės klientams atkrautas didesnis kiekis grūdų, nei buvo rodoma „Agrosmart“ sistemoje, būtent: UAB „Galinta ir partneriai“ pakrauta ir pristatyta net 34 640 kg grūdų daugiau, o „Sp. z. o. o. Albio“ buvo pakrauta ir pristatyta 1150 kg grūdų daugiau, nei, „Agrosmart“ sistemos duomenimis, turėjo būti. Ieškovės teigimu, akivaizdu, kad didesnio, nei turėjo būti perduotas, kiekio perdavimas kitam subjektui atitinka BK 183 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymius ir atitinkamai padaroma žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-1073/2019; 2023 m. gegužės 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-489/2023). Anot ieškovės, teismai laikė, kad byloje nėra abejonių dėl faktų, kuriais ieškovė grindė darbo sutarčių su atsakovais E. M. ir J. M. nutraukimą, tačiau atsakovų atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2012; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022).

68.4.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 178, 183, 185 straipsniai), bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarčių nutraukimą dėl šiukštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punktą). Teismas nepagrįstai konstatavo, kad grūdai buvo pristatyti jų savininkams ir ieškovei žala nepadaryta. Teismas nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad grūdų perviršis nepriklausė ieškovės klientams, kuriems jis buvo nuvežtas. UAB „Galinta ir partneriai“ pripažino, kad jai 17 000 kg grūdų nepriklausė, kitaip ji nebūtų nupirkusi 17 t grūdų perviršio. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo. Atsakovų padarytais darbo pareigų pažeidimais turtinę žalą ieškovei sudaro 23 431,34 Eur (20 kg nepagrįstai nuvežta, negrąžinta bei nekompensuota „Sp. z. o. o. Albio“ – 763,60 Eur; UAB „Galinta ir partneriai“ nuostoliai (pristatymo, valymo, sandėliavimo išlaidos) – 3060,94 Eur; negautos pajamos iš UAB „Galinta ir partneriai“ už parduotus 17 000 kg grūdų – 2380 Eur; 17 640 kg nepagrįstai nuvežta, negrąžinta bei nekompensuota UAB „Galinta ir partneriai“ – 14 112 Eur; išlaidos, susijusios su administracijos darbo laiku, skirtu aplinkybėms tirti, – 1114,80 Eur; išlaidos teisinėms paslaugoms tiriant aplinkybes – 2000 Eur). Pagal kasacinio teismo praktiką, padariniai (pvz., nuostoliai, kliento netekimas, prarasta reputacija, prarastas pasitikėjimas darbuotoju ir pan.) yra vienas iš požymių, leidžiančių spręsti dėl taikytos griežčiausios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo – darbuotojui pagrįstumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-421/2022). Šiurkštus pareigų pažeidimas gali sukelti ir kitokių neigiamų padarinių – darbdavys gali netekti pasitikėjimo darbo pareigas ar tvarką šiurkščiai pažeidusiu darbuotoju, be to, realios žalos darbdaviui dėl darbuotojo padaryto šiurkštaus nusižengimo gali atsirasti vėliau ir pan. Atsakovai ne tik padarė turtinę žalą ieškovei, bet ir savo elgesiu atskleidė netinkamą požiūrį į darbo santykius, dėl to ieškovė prarado pasitikėjimą atsakovais, o tai lemia darbo sutarčių nutraukimo teisėtumą. Teismai nevertino, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas padaryti žalą bei pasitikėjimo darbuotojais praradimas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-421/2022 pateiktų išaiškinimų.

68.5.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarčių nutraukimą dėl šiukštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktą). Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų visumos, patvirtinančios, jog šiuo atveju važtaraščiai, svėrimo aktai bei „Agrosmart“ sistemos duomenys buvo klastojami, nurodant tikrovės neatitinkančius pakraunamų grūdų svorio duomenis, svėrimo aktuose – bazinius, o ne faktinius grūdų šiukšlingumo rodiklius. Teismas nevertino atsakovų veiksmų neįtraukiant į apskaitą „Agrosmart“ sistemoje itin didelio kiekio pakrautų ir ieškovės klientams pristatytų grūdų, nors byloje nustatyta, kad visos operacijos, susijusios su grūdais, privalomai fiksuojamos „Agrosmart“ sistemoje. „Agrosmart“ sistemos duomenimis, 2021 m. spalio 28 d. UAB „Galinta ir partneriai“ buvo pristatyta 10 980 kg grūdų, nors iš tikrųjų buvo pristatyta 25 520 kg grūdų, 14 540 kg nebuvo įtraukti į bendrovės apskaitą – „Agrosmart“ sistemą. 2021 m. lapkričio 3 d. buvo pristatyta 4180 kg grūdų, nors iš tikrųjų buvo pristatyta 24 280 kg grūdų. 20 100 kg neįtraukti į bendrovės apskaitą – neįvesti į „Agrosmart“ sistemą. Paprašius pateikti pasiaiškinimus iš darbuotojų, netikėtai atsirado važtaraščiai, kuriuose nurodytas kitas svoris, tačiau be vairuotojo parašo. „Agrosmart“ sistemoje A. M. nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis 2021 m. lapkričio 3 d. krovinio važtaraštyje Nr. 4101. 2021 m. lapkričio 4 d. į „Agrosmart“ sistemą A. M. įvedė teisingą pakrautų grūdų svorį, t. y. 39 160 kg, tačiau, praėjus vienai parai, dėl nesuprantamų priežasčių, vykdydama E. M. nurodymus, klastojo „Agrosmart“ sistemoje įvestus duomenis: įvedė mažesnį svorį – 36 020 kg, t. y. nurodė tą patį svorį, koks buvo nurodytas 2021 m. lapkričio 3 d. krovinio važtaraštyje Nr. 4101. Taigi, atsakovė pateiktuose važtaraščiuose nurodė žymiai mažesnį grūdų kiekį, nei realiai buvo pakrauta į transporto priemonę; skirtumas sudaro 3100 kg. Iš „Agrosmart“ sistemos pateiktų duomenų matyti, kad į ieškovės pirminės buhalterinės apskaitos dokumentų apskaitą neįtraukta net 34 640 kg grūdų, kurie buvo pristatyti UAB „Galinta ir partneriai“, ir 920 kg grūdų, kurie buvo pristatyti „Sp. z. o. o. Albio“. Tiek E. M., tiek A. M. buvo žinoma, kad visos su grūdais susijusios operacijos, visas kiekis turi būti fiksuojami „Agrosmart“ sistemoje, svėrimo aktuose, važtaraščiuose, tačiau ginčo atveju tai padaryta nebuvo, klientams pristatytas didesnis grūdų kiekis, nei turėjo būti pristatytas pagal „Agrosmart“ duomenis. Griežtos atskaitomybės dokumentų ir „Agrosmart“ sistemos duomenų klastojimas laikytinas apgaulingu finansinės apskaitos tvarkymu, taigi, atsakovų veikla atitinka BK 222 ir 300 straipsniuose įtvirtintų nusikalstamų veikų požymius. Iš E. M. ieškovei siųsto el. laiško matyti, kad neteisėti darbuotojų veiksmai buvo atlikti bendrininkaujant – E. M. duodavo konkrečius nurodymus laborantei A. M. ir operatoriui J. M., kokius duomenis įrašyti į griežtos atskaitomybės dokumentus ir kokį kiekį pakrauti konkrečiam klientui išvežti. J. M., suvokdamas, kad atkraunamas didesnis grūdų kiekis, nei priklauso ieškovės klientams, vykdė E. M. nurodymus ir pakrovė jo nurodytą grūdų kiekį. Laborantė A. M., vykdydama E. M. nurodymus, matydama, kad svarstyklėse rodomas žymiai didesnis pakrautų grūdų svoris, sąmoningai įrašė į važtaraščius ir svėrimo aktus tikrovės neatitinkančius duomenis – žymiai mažesnį pakrautų grūdų kiekį. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas, net ir tuo atveju, jei būtų konstatavęs, kad atsakovų veiksmuose nėra nusikaltimo požymių ir nepadaryta žala ieškovei, turėjo teisę pašalinti iš įsakymų atitinkamus darbo sutarčių nutraukimo pagrindus ir atitinkamai konstatuoti, kad atsakovų veiksmai kvalifikuotini kaip šiurkštūs darbo drausmės pažeidimai, sudarantys pagrindą nutraukti darbo sutartis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022).

68.6.                      Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai veiksmus, kurie ieškovės kvalifikuoti kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, atliko su bendrovės vadovo žinia ir sutikimu. Sutarčių su ieškovės klientais 10.1 punkte nustatyta, kad ieškovė įsipareigoja kompensuoti klientams nuostolius pagal pagrįstas pretenzijas atkrautam grūdų kiekiui ar kokybei. Tai reiškia, kad ieškovė neturėjo pareigos kompensuoti kokius nors nuostolius klientams, atkraudama didesnį kiekį grūdų, kadangi klientai pretenzijų nepareiškė. Darbdavei nebuvo žinoma apie grūdų kokybės neatitikimus, pristačius grūdus UAB „Galinta ir partneriai“ ir „Sp. z. o. o. Albio“, ir apie E. M. vienašališkai priimtą, su bendrovės vadovu nederintą sprendimą atkrauti klientams daugiau grūdų, nei jiems priklausė pagal „Agrosmart“ sistemą. Ieškovė nebuvo informuota nei apie klientų pretenzijas dėl grūdų kokybės, nei apie kokius nors neatitikimus, nei apie realiai atkraunamų grūdų kiekį. Nors sutartyse su klientais yra nustatyta, kad nuostoliai gali būti kompensuojami grūdais arba pinigais, bendrovėje buvo susiklosčiusi praktika klientams nuostolius dengti mokant kompensaciją pinigais. Nelogiška ir įrodymais nepagrįsta teismo išvada, kad pakraunant didesnį grūdų kiekį ieškovės klientams buvo kompensuojama prasta grūdų kokybė, kadangi teismas konstatavo, kad grūdų perviršis priklausė ieškovės klientams, ir akivaizdu, kad pristatant, teismo teigimu, jiems priklausančius grūdus, tai negali būti laikoma kompensacija.

68.7.                      Teismai apskritai nesiaiškino ir nerinko duomenų apie atsakovų E. M. bei J. M. darbovietes bei įdarbinimo laikotarpius, dėl to, priteisus atsakovams kompensacijas už 12 mėnesių, sudarytos sąlygos jiems nesąžiningai praturtėti. Pagal viešai prieinamus duomenis, E. M. yra MB „Emiškas“ vadovas, dirba kooperatyve „Agro rangovai“ projektų vadovu. Teismo nutartis prieštarauja kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką tikslams, šiurkščiai pažeidžia darbdavio interesus, materialiosios teisės normas (DK 218 straipsnio 4 dalis) bei proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo aktyvų vaidmenį darbo bylose (CPK 414 straipsnis), ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-523-701/2015; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015; 2017 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017). Darbuotojams buvo mokami ne minimalūs, o pakankamai geri darbo užmokesčiai, dėl to teismo priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką yra neproporcinga.

68.8.                      Teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą E. M. ir A. M., pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą (DK 151, 218 straipsniai). E. M. eina aukštas pareigas, taigi, dėl darbo sutarties nutraukimo nepatyrė jokios neturtinės žalos, nes jo reputacijai nėra padaryta žala. A. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo taip pat nepagrįstas, nes su ja darbo santykiai buvo nutraukti DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovė neatliko neteisėtų veiksmų, darbo sutartys nutrauktos teisėtai, atsakovai nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti neturtinės žalos faktą. 

69.       Atsakovė A. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

69.1.                      Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių sąmoningų, piktybinių ir tyčinių duomenų klastojimo faktų, taip pat faktų, kad atsakovai vykdė atleidimo iš darbo įsakymuose nurodytas nusikalstamas veikas, pasisavindami bendrovės turtą, mėgindami jį realizuoti savo naudai ir pan., kad tokiais veiksmais padarė ieškovei turtinę žalą.

69.2.                      Ieškovė prašė teismo pripažinti A. M. atleidimą iš darbo teisėtu. Ieškovė iš darbo atsakovę atleido 2021 m. lapkričio 30 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu atsakovės prašymu. Tačiau ieškovė teisme pripažino, jog 2021 m. lapkričio 30 d. įsakymo, kuriuo būtų įformintas darbo sutarties nutraukimas DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, neturi, ir nurodė, kad neprivalėjo priimti atskiro įsakymo. Taigi, atsakovės atleidimas iš darbo buvo įformintas netinkamai.

69.3.                      Ieškovė prašė teismą pripažinti UAB „Agrima“ 2021 m. gruodžio 3 d. įsakymu atliktą 395,40 Eur išskaitą iš A. M. mokėtino darbo užmokesčiu teisėta. Šiame įsakyme nurodyta, kad bendrovei padaryta 31 982,60 Eur žala ir DK 150 straipsnio, 156 straipsnio 1 dalies pagrindu bendrovės direktorius nurodo atlikti 395,40 Eur dydžio išskaitą iš atliekamo galutinio atsiskaitymo su darbuotoja. Apeliaciniame skunde ieškovė jau nurodė, kad jai padaryta 23 431,34 Eur žala. Nėra aišku, kokiais duomenimis ieškovės yra apskaičiuota ši žala. Ieškovė nepagrindė bei neįrodė šios žalos padarymo fakto. 

69.4.                       Ieškovė užsakovėms UAB „Galinta ir partneriai“ ir „Sp. z. o. o. Albio“ teikė tik paslaugas, o elevatoriuje buvę grūdai (grikiai) priklausė šioms bendrovėms ir joms pareikalavus nustatyta tvarka buvo pakrauti. Ieškovės elevatoriuje ekologiški grikiai priklausė tik bendrovei „Sp. z. o. o. Albio“, kadangi nei ieškovė, nei kitos bendrovės ekologiškų grūdų tuo metu nelaikė pas ieškovę.

69.5.                      Atsakovė nebuvo supažindinta su laboranto pareiginiais nuostatais, tik iš žodinių ieškovės nurodymų ir susiklosčiusios darbinės praktikos ji suprato, kad buvo atsakinga už bendrovės elevatoriuje saugomų bendrovės užsakovams priklausančių grūdų kontrolinių mėginių atlikimą, produkcijos atkrovimo ir svėrimo duomenų į „Agrosmart“ programą suvedimą, svėrimo aktų ir krovinio važtaraščių išrašymą. Vykdydama laboranto funkcijas atsakovė sąžiningai dirbo ieškovės naudai, nepadarė ieškinyje nurodytos turtinės žalos, jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ji galėjo padaryti turtinę žalą, ieškovė nepateikė.

69.6.                      Kiek atsakovei buvo žinoma, gamybos vadovas E. M. suderino su bendrovių „Galinta ir partneriai“ ir „Sp. z. o. o. Albio“ atsakingais darbuotojais kompensuoti skirtumą dėl prastos grikių kokybės, atkraunant šioms bendrovėms daugiau jų pačių, o ne ieškovei priklausančių grikių, kurie po apdirbimo bei technologinių nuoskaitų buvo likę ir saugomi ieškovės elevatoriuje. Atsakovas E. M. patvirtino, kad apie tai buvo informuotas ir ieškovės vadovas A. J.. Tai, kad atkrautus grikius UAB „Galinta ir partneriai“ gavo, rodo šios bendrovės atsakingo darbuotojo žymos krovinio važtaraščiuose. Ir „Sp. z. o. o. Albio“ 2021 m. spalio 27 d. buvo pakrauti šiai bendrovei priklausantys grūdai (ekologiški grikiai) bei papildomai pakrautas jai priklausantis 920 kg ekologiškų grikių likutis, ir visą grūdų kiekį kartu su pertekliumi ši bendrovė gavo. Nesuprantama, kaip atsakovai galėjo padaryti ieškovei turtinę žalą, kai jokių grikių atsakovai nepasisavino, nebuvo nustatytas pas ieškovę saugomos ir sandėliuojamos šių bendrovių produkcijos trūkumas, be to, užsakovės patvirtino, jog gavo krovinio važtaraščiuose nurodytą grikių kiekį.

69.7.                      Ieškovės įsakymas dėl išskaitos iš atsakovės darbo užmokesčio priimtas 2021 m. gruodžio 3 d., t. y. jau nutraukus darbo sutartį. Tačiau pasibaigus darbo santykiams darbdavys neturi teisės buvusiam darbuotojui taikyti jokių drausminio poveikio priemonių ar priimti kokių nors administracinio pobūdžio nurodymų ar įsakymų. Galutinis atsiskaitymas su atsakove atliktas 2021 m. gruodžio 13 d., jai išmokėta 1576,45 Eur, neteisėtai padarant 395,40 Eur išskaitą praėjus dešimt dienų po atleidimo iš darbo. Pagal DK 147 straipsnį atsakovei priklauso 700 Eur netesybų (atskaičius mokesčius).

69.8.                      Dėl ieškovės neteisėtų veiksmų atsakovė patyrė dvasinių išgyvenimų, neteisybės, bejėgiškumo, nerimo jausmą, ji buvo kaltinama itin kompromituojančiu pagrindu, cinizmu, tariamai nelojaliu ir nesąžiningu elgesiu, turinčiu nusikalstamos veikos požymių. Šie ieškovės veiksmai pakenkė atsakovės savijautai, iki šiol ji jaučia nerimą ir nesaugumą. Ieškovei atliekant tyrimus atsakovė patyrė psichologinį spaudimą, todėl buvo priversta parašyti prašymą išeiti iš darbo, nes buvo pakenkta jos dalykinei reputacijai, siekiama nulemti jos apsisprendimą išeiti iš darbo.

70.       Atsakovas J. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

70.1.                      Ieškovė neįvykdė imperatyvios pareigos pareikalauti rašytinio darbuotojo pasiaiškinimo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018). Atsakovas nebuvo išsamiai ir visapusiškai supažindintas su darbdavės jam reiškiamais konkrečiais kaltinimais darbo pareigų pažeidimu, į kuriuos jis būtų galėjęs atsikirsti, pateikdamas dėl to argumentuotus rašytinius paaiškinimus.

70.2.                      Ieškovės įsakyme dėl darbo sutarties nutraukimo nurodoma, kad atsakovas leido suklastoti svėrimo aktus ir važtaraščius, nusikalstamu būdu siekė sau turtinės naudos, realizuodamas nusikalstamu būdu įgytus grūdus, bandė slėpti ir naikinti savo nusikalstamų veiksmų požymius, teikė melagingus paaiškinimus. Tačiau nė vieno iš šių teiginių ieškovė negalėjo konkrečiai paaiškinti, detalizuoti ir pagrįsti įrodymais.

70.3.                      Teismas išvadą apie darbo sutarčių nutraukimo neteisėtumą grindė ne pareiginių instrukcijų ir „Agrosmart“ sistemos naudojimosi taisyklių nebuvimu. Ieškovės apeliacinis skundas buvo atmestas dėl to, jog ji neįrodė, kad atsakovai padarė nusikaltimo požymių turinčias veikas, kad klientėms UAB „Galinta ir partneriai“ bei „Sp. z. o. o. Albio“ būtų išvežtas ne joms priklausantis grūdų kiekis ar kad didesnis grūdų kiekis buvo išvežtas be darbdavės žinios, kad elevatoriuje būtų buvę kitų klientų ar pačios ieškovės produkcijos, dėl to ieškovei galėjo būti padaryta žala išvežant didesnį kiekį šios produkcijos (kuri, be kita ko, priklausė klientėms, kurioms ji buvo pristatyta). Atsakovas niekada nesudarinėjo sutarčių su klientais, nepildė važtaraščių, svėrimo aktų, savarankiškai nesprendė, kiek grūdų atkrauti kuriam klientui. Atsakovas nesinaudojo „Agrosmart“ sistema, kurioje yra fiksuojamas įskaitinis klientų saugomų grūdų kiekis, nedarė jokių įrašų šioje programoje, prie jos nesijungė ir joje esančių duomenų nežinojo ir netikrino. Visus nurodymus dėl atkraunamų grūdų kiekio atsakovas gaudavo tiesiogiai iš gamybos vadovo. Atsakovas žinojo savo įprastines pareigas, tačiau naudojimasis „Agrosmart“ sistema niekada į šias pareigas neįėjo.

70.4.                      Ieškovė nurodo, kad anksčiau tokių situacijų įmonėje nebuvo, visi klausimai buvo sprendžiami persiunčiant laiškus vadovybei, tą patvirtina elektroniniai laiškai, o šiuo atveju ieškovė apie nieką nebuvo informuota. Tačiau ieškovė kasaciniame skunde dėsto argumentus ir remiasi įrodymais, kurių nėra byloje (CPK 347 straipsnio 2 dalis). Ieškovė su apeliaciniu skundu teikė naujus įrodymus (susijusius su UAB „Balticagro“, UAB „Aventa“ bei UAB „Scandagra“), tačiau jie apeliacinės instancijos teismo nebuvo priimti. Ieškovė ignoruoja byloje esančius įrodymus, kurie patvirtina, kad ieškovės vadovas A. J. buvo informuotas apie situaciją su UAB „Galinta ir partneriai“, o atsakovas E. M. su juo derino galutinį priimamą įskaitinį svorį bei 17 t perviršio pardavimo kainą.

70.5.                      Situacija, jog ieškovės priimamas fizinis grūdų kiekis elevatoriuje ir įskaitinis grūdų kiekis „Agrosmart“ sistemoje bei užsakovo priimamas įskaitinis grūdų kiekis gali skirtis, yra aiški visoms šalims, ir sutartyse aptarta, kaip tokiu atveju yra dengiami svorio nuostoliai. Atitinkamai visi įskaitymai yra atliekami per paskutinį pakrovimą.

70.6.                      Byloje nebuvo paneigtos aplinkybės, kad pradinė pristatyta grūdinė produkcija klientams buvo netinkamos kokybės, nenustatyta, kad darbuotojai būtų klastoję kontrolinių mėginių rezultatus (grūdų kokybės rodiklius) (to ieškovė neįrodė, nors teigė turinti savo dispozicijoje grūdų mėginius). Ieškovė šioje byloje neįrodė, kad UAB „Galinta ir partneriai“ bei „Sp. z. o. o. Albio“ būtų išvežtas ne joms priklausantis grūdų kiekis ar kad didesnis grūdų kiekis buvo išvežtas be darbdavės žinios. Teismas įvertino, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai būtų atlikę kokias nors nusikaltimo požymių turinčias veikas, veikdami iš savanaudiškų paskatų, jog būtų pasisavinę ieškovės turtą ir jai dėl to būtų kilusi žala.

70.7.                      Ieškovė visą atleidimo procesą grindžia jai padaryta turtine žala dėl jos grūdų pakrovimo. Tačiau teikdama apeliacinį ir kasacinį skundus ieškovė pakeitė poziciją, teigdama, kad ši aplinkybė neįrodinėjama ir nėra galimybės nustatyti, kam grūdai priklauso. Taigi ieškovė iš esmės pripažino, kad ji nepatyrė jokios turtinės žalos. Tačiau šios faktinės aplinkybės yra bylos esmė. Kadangi ieškovė teigia, jog atsakovai pasisavino jos turtą, atsakovų veiksmus vertina kaip turinčius nusikalstamos veikos požymių ir reikalauja jai atlyginti neva padarytą turtinę žalą, ji turi pareigą pagrįsti faktą, jog jos turtas buvo pasisavintas ir ji patyrė turtinę žalą. Taigi aplinkybė, ar ieškovės grūdai buvo pristatyti ieškovės klientams, yra esminė šioje byloje. Tačiau, kaip pripažįsta ieškovė, ji šios aplinkybės neįrodinėjo.

70.8.                      Atsakovai viso proceso metu teigė, kad sezono metu ieškovė grikius pirko, valė ir džiovino tik UAB „Galinta ir partneriai“, o ekologiškus grikius – tik „Sp. z. o. o. Albio“. Ieškovė šių aplinkybių nepaneigė ir jokių įrodymų, kad to sezono metu grikiai ir ekologiški grikiai būtų perkami ir valomi kitiems klientams ar grikius būtų pirkusi pati ieškovė, nepateikė, nors teismas buvo įpareigojęs ieškovę pateikti tokius dokumentus.

70.9.                      UAB „Galinta ir partneriai“ buvo pristatytos visos technologinės nuoskaitos, t. y. visi elevatoriuje buvę išvalyti iš ūkininkų UAB „Galinta ir partneriai“ pirkti grikiai, atlikus kontrolinius mėginius bei nustačius pristatytą įskaitinį svorį, už sutartyje užfiksuoto įskaitinio svorio perviršį UAB „Galinta ir partneriai“ sumokėjo ieškovei rinkos kainą. Tačiau šie grikiai priklausė būtent UAB „Galinta ir partneriai“, kadangi buvo pirkti jos iš ūkininko, kuriam buvo sumokėta už mažesnį įskaitinį svorį. Pristačius didesnį įskaitinį svorį, kainą už perviršį gavo ieškovė (nors iš tikrųjų tai yra ūkininko pristatyti grūdai, taigi ieškovė faktiškai pardavė ūkininko atvežtus grikius, už kuriuos pati nieko nemokėjo, dėl to ieškovė realiai praturtėjo).

70.10.                      Ieškovė skaičiuoja žalą už „Sp. z. o. o. Albio“ nuvežtus 920 kg ekologiškų grikių. Tačiau ieškovė nesikreipė į „Sp. z. o. o. Albio“ dėl neva nepagrįstai nuvežtų grikių grąžinimo, tuo patvirtindama, kad šie grūdai klientei turėjo būti pristatyti. Byloje esantis „Sp. z. o. o. Albio“ atsakymas pagrindžia, kad jai yra nuvežtas visas įskaitinis svoris. Ieškovė nurodo, kad ji patyrė žalos (negautos pajamos), kadangi 17 000 kg grikių UAB „Galinta ir partneriai“ buvo parduoti žemesne nei rinkos kaina, t. y. po 660 Eur už 1 t. Tačiau, bylos duomenimis, E. M. buvo suderinęs šio grūdų perviršio pardavimo kainą po 800 Eur už 1 t. Kodėl ieškovė nusprendė parduoti grikius žemesne kaina, A. J. negalėjo paaiškinti teisme. Ieškovė kaip žalą nurodo UAB „Galinta ir partneriai“ neva negrąžintus 17 640 kg grikių. Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad iš UAB „Galinta ir partneriai“ pristatyto 34 640 kg perviršio 17 640 kg nebuvo įskaityti į pristatytą įskaitinį svorį, kadangi tai yra šiukšlini ir drėgni grikiai, t. y. priemaišos. Taigi ieškovė kaip žalą skaičiuoja atkrautas šiukšles. Ieškovės nurodoma žala kaip administracijos išlaidos ir teisinės paslaugos iš viso nėra pagrįstos jokiais tokią žalą patvirtinančiais rašytiniais dokumentais.

70.11.                      „Agrosmart“ sistemoje yra fiksuojamas ne fizinis iš ūkininkų realiai nuperkamų grūdų svoris, o įskaitinis grūdų svoris, t. y. atėmus šiukšlingumą ir drėgmės procentą. Nors realiai fizinio grūdų svorio elevatoriuje būdavo daugiau, nei fiksuota „Agrosmart“ sistemoje. Atitinkamai fiksuoti „Agrosmart“ sistemoje, kad yra pakraunamas didesnis nei sistemoje nurodytas įskaitinis grūdų likutis, nėra galimybės (kadangi pagal apskaitos sistemą teoriškai pas ieškovę nėra likę grūdų). Krovinio važtaraščiai gali būti išrašyti tokie, kokius leidžia „Agrosmart“ sistema, t. y. vežant paskutinę mašiną negali būti išrašomas tik vienas važtaraštis visam atkrautam faktiniam svoriui. Atskiras važtaraštis turi būti išrašytas pagal „Agrosmart“ sistemą likusiam įskaitiniam svoriui, kadangi pagal sistemą grikių daugiau nėra (nors faktiškai jų yra atkraunama daugiau). Tačiau visi realiai atkrauti svoriai buvo užfiksuoti kituose dokumentuose. Toks važtaraščių pildymas pagal įskaitinį svorį ir vėliau pagal faktą iš esmės tokioje situacijoje yra pateisinamas, atsižvelgiant į tai, kad kiekvienam krovinio vežimui būtinas važtaraštis. Įmonės praktikoje faktinis grūdų kiekis (perviršis) „Agrosmart“ sistemoje vis dėlto nebuvo įtraukiamas į apskaitą ir juo buvo disponuojama pagal poreikį, priimant atskirus kiekvienai situacijai sprendimus.

70.12.                      Ieškovės sutartyse su UAB „Galinta ir partneriai“ bei „Sp. z. o. o. Albio“ nustatyta, kad vykdytojas įsipareigoja kompensuoti svorio nuostolius, kurie yra nepateisinami pagal leistinas normų ribas; užsakovas turi teisę pasirinkti atsiskaitymo būdą – pinigais arba grūdais (sutarčių 5 dalies 2 punktas). Taigi sutartyje pasirinkimo teisė yra suteikta klientui, o ne ieškovei.

70.13.                      Teismai atsakovų veiksmuose ne tik nenustatė nusikalstamos veikos požymių ir turtinės žalos padarymo, bet padarė išvadą, kad atsakovų veiksmai nėra kvalifikuojami kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas. Todėl teismai nenukrypo nuo ieškovės cituojamos kasacinio teismo praktikos. Byloje esantis E. M. 2021 m. lapkričio 4 d. ir 2021 m. lapkričio 5 d. susirašinėjimas su ieškovės vadovu rodo, kad šis faktiškai žinojo apie situaciją UAB „Galinta ir partneriai“, jos įskaitytą kiekį bei suderintą perviršio pardavimo būdą, nereiškė dėl to pretenzijų.

70.14.                      Ieškovės turimi techniniai pajėgumai buvo nepakankami tam, kad ji galėtų išvalyti iki bazinių rodiklių to sezono grikius. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovas savo pareigas dėl grūdų išvalymo atliko netinkamai, ir nebuvo tirtos aplinkybės, kodėl grikių kokybė buvo prasta.

70.15.                      Nei DK 218 straipsnio 2, 4 dalys, nei 219 straipsnis ar kitos teisės normos neįtvirtina pagrindų, kuriais remiantis būtų galima mažinti kompensaciją už priverstinę pravaikštą. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui, tai, kad darbuotojas pradeda dirbti kitame darbe, nebėra priežastis mažinti priteisiamą kompensaciją už priverstinę pravaikštą.

70.16.                      Beveik visi ieškovės kasaciniame skunde išdėstyti argumentai yra susiję su fakto klausimu, kurio kasacinis teismas nenagrinėja.

71.       Atsakovas E. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

71.1.                      Kasaciniame skunde iš esmės keliami ne teisės, o fakto klausimai. 

71.2.                      Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodė, kad darbuotojams nebuvo tinkamai sudaryta galimybė pasiaiškinti, bet nekonstatavo, kad darbuotojų atleidimas iš darbo buvo neteisėtas tuo pagrindu, kad ieškovė nesuteikė jiems galimybės tinkamai pasiaiškinti. Teismai konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog patyrė žalos, jog darbuotojai klastojo dokumentus ir ji nežinojo apie papildomus grūdų vežimus. Pagal kasacinio teismo praktiką, darbuotojo atleidimo teisėtumo įrodinėjimo pareiga priklauso darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020). Ieškovė neįrodė, kad: 1) atsakovas viršijo jam priskirtas darbines funkcijas ar netinkamai jas vykdė (nepateikė pareiginių nuostatų, nurodė, kad tokių įmonė neturi); 2) įmonei buvo padaryta kokia nors žala (nes ieškovė nepateikė įrodymų, kad grūdai, kurie buvo pristatyti klientams, priklausė jai); 3) atsakovas organizavo kontrolinių mėginių rezultatų klastojimą (ieškovė patvirtino, kad savo žinioje turi grūdų mėginius, bet jų netyrė); 4) atsakovai siekė realizuoti nusikalstamu būdu įgytus grūdus tretiesiems asmenims (grūdai nebuvo atsakovo įgyti, o nuvežti klientams, teisėtiems grūdų savininkams, kaip kompensacija); 5) ieškovei nebuvo žinoma apie susidariusią situaciją dėl grūdų (pateikti susirašinėjimai su vadovu, pagal kuriuos atsakovas informavo vadovą apie atvežtą grūdų perviršį ir pardavimo kainą).

71.3.                      Papildomas grūdinės kultūros pakrovimas klientams buvo normali praktika įmonėje. Atsakovas, būdamas gamybos vadovas, turėjo teisę savarankiškai priimti sprendimus, susijusius su sutarties tinkamu vykdymu, ir juos priimdavo praeityje. Kokios konkrečiai apibrėžtos funkcijos E. M., kaip gamybos vadovui, buvo priskirtos, ieškovė teismo posėdžių metu nesugebėjo tiksliai įvardyti. Pagal kasacinio teismo praktiką, jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti materialinės atsakomybės pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016). Atsakovas nežinojo, kad negalėjo priimti savarankiškai verslo sprendimo pakrauti daugiau grūdų, nes anksčiau tokius sprendimus priimdavo savarankiškai, jam žodžiu buvo suteikta laisvė priimti verslo sprendimus dėl sutarčių tinkamo vykdymo ir ieškovės vadovas vis tiek būdavo informuojamas apie pasiektus rezultatus pagal sutartis, kaip ir ginčo atveju. Ieškovė taip pat nurodo aplinkybes, kurios nebuvo nagrinėtos teismuose. Įrodymai apie UAB „Baltcargo“, UAB „Avena“, UAB „Scandagra“ nebuvo pateikti ir nagrinėti, atsakovas neturėjo galimybės atsikirsti ir pateikti paaiškinimus dėl šių įmonių veiklos. Aplinkybės dėl vežėjos UAB „Savas medis“ nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalyku.

71.4.                      Teismas nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir nelaikė esmine aplinkybe, vertindamas atleidimo iš darbo teisėtumą, ar dėl darbuotojų veiksmų yra pradėtas ikiteisminis tyrimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022).

71.5.                      Atsakovas, matydamas prastą grūdų kokybę ir tai, kad UAB „Galinta ir partneriai“ įskaitė mažesnį svorį, negu jai faktiškai buvo pristatyta, turėjo dvi išeitis – kompensuoti užsakovei prastą kokybę grūdais arba pinigais. Ieškovė negalėjo pagrįsti, kodėl kompensaciją grūdais laikė šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, o pinigais laikytų normalia praktika. Ieškovė neneigė, kad jos žinioje yra grūdų mėginiai, tačiau atsisakė tikrinti jų kokybę, nors teismuose įrodinėjo, kad grūdų kokybės rodikliai yra suklastoti. Ieškovė nurodė, kad, atsukus vaizdo kamerų įrašus, buvo pastebėti neteisėti darbuotojų veiksmai, bet vaizdo kamerų įrašų nepateikė teismui. Ieškovė atsisakė pateikti teismo reikalaujamus dokumentus, kaip įtraukiami į apskaitą grūdų likučiai ir kam jie priklauso, ar ieškovė turi elevatoriuose jai priklausančių grūdų, motyvuodama tuo, kad tai yra įmonės komercinė paslaptis. Pirmosios instancijos teismas, siekdamas nustatyti žalos dydį, apskaičiavimo metodiką, ne kartą prašė pateikti papildomus įrodymus, tačiau ieškovė pateikė tik vienvaldiškai parengtą, jokiais antriniais įrodymais nepagrįstą lentelę.

71.6.                      Abi užsakovės tiek raštu, tiek žodžiu patvirtino, kad joms daugiau grūdų buvo pakrauta dėl prastos šių kokybės. Kasaciniame skunde pripažįstama, kad grūdų užsakovėms buvo atvežta daugiau, taip paneigiant, kad atsakovai pasisavino grūdus. Atsakovai ar užsakovės negalėjo pasisavinti to, kas priklauso ne ieškovei, o būtent užsakovėms. UAB „Galinta ir partneriai“ po galutinių skaičių įskaitymo sutiko nupirkti pristatytų grūdų perviršį – 17 000 kg už 800 Eur už toną. Perviršis atsirado, nes buvo neaišku, koks bus galutinis įskaitinis svoris. Didesnį grūdų pakrovimą rodo byloje pateiktas darbuotojų tarpusavio susirašinėjimas, kuriame jie neslepia nuvežtų grūdų skaičiaus, prašo išrašyti sąskaitą ieškovės naudai, o ne darbuotojams. Apie didesnį grūdų pakrovimą buvo žinoma įmonės vadovui, tą taip pat patvirtina byloje esantis susirašinėjimas. UAB „Galinta ir partneriai“ rašte, taip pat šios įmonės gamybos vadovas, teikdamas paaiškinimus teisme, nurodė, kad: 1) buvo sutarta, jog jos grūdai negali būti maišomi su kitų įmonių grūdais ir elevatoriuje laikomi tik jos grūdai; 2) grūdų kokybė buvo prasta, grikiai nebuvo sunokę, dėl to įskaitinis UAB „Galinta ir partneriai“ svoris skyrėsi nuo ieškovės atvežto grūdų kiekio; 3) tik atliekant paskutinį vežimą paaiškėjo, kiek grūdų buvo įskaityta kaip tinkamų, kiek liko perviršio; 4) UAB „Galinta ir partneriai“ nesutiko grąžinti grūdų, sutiko perviršį įsigyti už rinkos kainą, o grąžinti sutiko tik su sąlyga, kad ieškovė kompensuos UAB „Galinta ir partneriai“ patirtus nuostolius.

71.7.                      Atsakovas niekada nerengė nei važtaraščių, nei svėrimo aktų, nebuvo atsakingas už jų rengimą, dėl to jo atleisti už dokumentų klastojimą nebuvo teisinio pagrindo. Be to, svėrimo rodiklių, grūdų šiukšlingumo rodiklius ranka užrašė ne atsakovai, o UAB „Galinta ir partneriai“ laborantės. Net jeigu atsakovai ir suklydo vesdami duomenis į sistemą, ieškovė, netinkamai supažindinusi juos su darbo tvarkos taisyklėmis, privalo prisiimti visas neigiamas iš to kylančias pasekmes. Įmonės vadovas A. J. negalėjo paaiškinti, kaip įtraukiami į apskaitą likučiai, labiau tikėtina, kad jie nebuvo į ją traukiami iš viso. Darbuotojai neturėjo jokios pareigos vesti į „Agrosmart“ grūdų likučius, jie niekada nebuvo vedami į šią sistemą.

71.8.                      Pagal kasacinio teismo praktiką, teismo aktyvumas darbo bylose akcentuojamas siekiant apsaugoti silpnesnės šalies – darbuotojo, o ne darbdavio interesus ir teises, ir būtent jis turi įrodinėjimo pareigą darbo ginčuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017). Darbdavys turi įrodyti ne tik darbuotojo nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-248/2021; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022).

71.9.                      Tai, kad darbuotojai šiuo metu ar vykstant teisminiam procesui, kuris vyksta jau ilgą laiką (nuo 2021 m. lapkričio mėn.), buvo įsidarbinę kitose darbovietėse, nepašalina ieškovės neteisėtų veiksmų ir nepaneigia DK 218 straipsnio 1 dalyje įtvirtino imperatyvo išmokėti kompensaciją už priverstinę pravaikštą.

71.10.                      Po neteisėto atleidimo iš einamų gamybos vadovo pareigų dėl vagystės, sukčiavimo, apgaulės tarp mažo miesto ūkininkų greitai pasklido gandai. Atsakovo reputacijai buvo padaryta didžiulė žala, jis buvo laikomas vagimi, bendrininku. Atsakovas ne tik sielojosi dėl jo garbės ir orumo pažeminimo, bet ir neteko pajamų šaltinio, nerimavo dėl kito darbo paieškų, kadangi susirasti darbą turint tokią reputaciją nebuvo lengva. Atsakovas labai  nerimavo, kad ne tik jis, bet ir jo suburtos komandos darbuotojai buvo neteisėtai atleisti iš darbo. Dėl šių priežasčių priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra sąžiningas ir bent iš dalies kompensuoja patirtus didžiulius išgyvenimus bei nerimą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl kasacinio nagrinėjimo dalyko ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

 

72.       Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia CPK 353 straipsnis. Pagal šio straipsnio pirmąją dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Toks bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribų (ir kartu kasacinio proceso paskirties) apibrėžimas reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia išimtinai teisės klausimus, be to, tik tokius klausimus, kurie yra tiesiogiai iškelti kasaciniame skunde (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 19 punktas). Nuostatos, kad kasacinis teismas kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama ieškovės UAB „Agrima“ kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 1, 2 dalys). 

73.       Kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas reikalavimas kasaciniame skunde nurodyti išsamius teisinius argumentus, kurie patvirtintų CPK 346 straipsnyje nurodytų kasacijos pagrindų buvimą, reiškia, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai turi būti siejami su kasaciniu skundu skundžiamo apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo motyvų ir teisinių argumentų klaidų ar pažeidimų atskleidimu. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia atitinkamus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Kasacinio teismo teisėjų atrankos kolegijos padarytas kasacinio skundo apibendrintas vertinimas (kaip atitinkančio įstatymo reikalavimus) ne visada reiškia, kad kiekvienas skundo argumentas ar jų grupė atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus – suformuluoja kasacinio nagrinėjimo dalyką. Detalų skundo argumentų vertinimą atlieka bylą kasacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2013). Nagrinėjant bylą kasacine tvarka fakto klausimai netiriami, todėl kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį pateikti faktinio pobūdžio argumentai nevertinami ir nauji faktai nenustatomi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-395-611/2017, 14 punktas).

 

        Dėl darbdavio pareigos pareikalauti iš darbuotojo paaiškinimo dėl padaryto darbo pareigų pažeidimo

 

74.       Kasaciniame skunde

nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 58 straipsnio 4 dalį, nepagrįstai konstatavo darbo sutarčių, sudarytų su atsakovais E. M. ir J. M., nutraukimo procedūrinius pažeidimus. Ieškovė teigia, kad ji nepažeidė pareigos raštu pareikalauti darbuotojų pasiaiškinimo, kadangi DK tokios pareigos darbdaviui nenustato, pakanka žodinio pareikalavimo, o bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė pareikalavo iš darbuotojų pateikti rašytinius paaiškinimus ir jie paaiškinimus pateikė.

75.       DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo, išskyrus atvejus, kai darbuotojas per darbdavio nustatytą protingą laikotarpį šio paaiškinimo nepateikia.

76.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad nurodytos DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos tikslas – darbdavio disponavimas visapusiška informacija apie darbuotojo padarytą darbo pareigų pažeidimą. Nepareikalavęs darbuotojo rašytinio paaiškinimo darbdavys apriboja savo galimybę išsiaiškinti ir atsižvelgti į visas aplinkybes, reikšmingas sprendimo nutraukti darbo sutartį pagal DK 58 straipsnį priėmimui, be to, prisiima galimų neigiamų padarinių riziką, nes darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo ir jį ginčydamas, gali nurodyti aplinkybes (pavyzdžiui, patvirtinančias jo kaltės nebuvimą), eliminuojančias galimybę konstatuoti, kad jis padarė darbo pareigų pažeidimą, ir taikyti darbo sutarties nutraukimą pagal DK 58 straipsnį, kurias žinodamas darbdavys būtų kitaip išsprendęs klausimą dėl darbo sutarties nutraukimo dėl darbuotojo kaltės. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 58 straipsnį teisėtumo, nustatęs, kad prieš priimdamas sprendimą nutraukti darbo sutartį darbdavys nepareikalavo darbuotojo rašytinio paaiškinimo, turi patikrinti ir įvertinti ir kitas aplinkybes, reikšmingas darbo sutarties nutraukimo pagrįstumui ir teisėtumui, nes įstatymuose nenustatyta, jog vien dėl tokio įstatymo reikalavimo pažeidimo, darbdaviui pažeidus reikalavimą raštu pareikalauti iš darbuotojo pasiaiškinimo, darbdavio priimtas sprendimas nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto darbo pareigų pažeidimo savaime būtų laikomas neteisėtu. Kai nustatoma, kad šiurkštus darbo pareigų pažeidimas buvo padarytas, DK 58 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos nuostatos dėl darbuotojo rašytinio paaiškinimo pareikalavimo pažeidimas nėra pakankamas pagrindas pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-130-701/2019, 50 punktas; 2020 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-684/2020, 36 punktas).

77.       Nagrinėjamoje byloje keliamas teisės klausimas, kokia forma darbdavys, įgyvendindamas DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytą reikalavimą, privalo pareikalauti darbuotojo rašytinio paaiškinimo. Ieškovė kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 240 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, jog, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, darbdavys turi raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo, t. y. buvo nustatyta, jog darbdavys šią pareigą turi įgyvendinti rašytine forma.

78.       Teisėjų kolegija, vadovaudamasi DK 5 straipsnyje įtvirtintais darbo teisės normų aiškinimo principais aiškindama DK 58 straipsnio 4 dalį, konstatuoja, kad DK 58 straipsnio 4 dalyje nėra nustatyta reikalavimų dėl konkrečios formos – žodinė ar rašytinė, kuria turi būti išreiškiamas darbdavio reikalavimas darbuotojui dėl rašytinio paaiškinimo, taigi šis darbdavio reikalavimas gali būti išreiškiamas tiek žodine, tiek ir rašytine forma.

79.       Teisėjų kolegija pažymi, kad darbdavys, įgyvendindamas aptariamą reikalavimą pareikalauti iš darbuotojo rašytinio paaiškinimo, darbuotojui turi, be kita ko, nurodyti konkretų darbo drausmės pažeidimą, dėl kurio reikalaujama paaiškinimo. Kilus ginčui dėl aptariamojo reikalavimo įgyvendinimo, pareiga teisme įrodyti jo faktą, turinį tenka darbdaviui (DK 214 straipsnio 3 dalis, CPK 178 straipsnis).

80.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad DK 58 straipsnio 4 dalyje nenustatyta, kokia konkrečiai forma (raštu ar žodžiu) turi būti pareikalauta iš darbuotojo rašytinių paaiškinimų, tačiau tai, kokia forma tą padaryti pasirenka darbdavys, turi reikšmės vėliau įrodinėjant tokių rašytinių paaiškinimų pareikalavimo iš darbuotojų faktą, darbuotojams ginantis tuo, kad jie tokio reikalavimo iš darbdavio negavo ir (ar) jiems nebuvo atskleista visa darbdavio turima informacija apie galimai padarytus darbuotojų darbo pareigų pažeidimus. Įvertinęs DK 58 straipsnio 4 dalies nuostatą, jos taikymo tikslą, ieškovės nurodomus argumentus bei atsakovų poziciją dėl rašytinių paaiškinimų (ne)pateikimo, byloje esančių darbuotojų E. M. ir J. M. rašytinių paaiškinimų turinį, jį vertindamas ir 2021 m. lapkričio 30 d. įsakymų dėl šių darbuotojų atleidimo kontekste, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog šiuo atveju ieškovė netinkamai įgyvendino DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą prieš priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį pareikalauti minėtų darbuotojų rašytinių pasiaiškinimų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo netikėti darbuotojų teiginiais, kad jie nebuvo išsamiai ir visapusiškai supažindinti su ieškovės disponuojama informacija – ieškovės jiems reiškiamais konkrečiais kaltinimais darbo pareigų pažeidimu, į kuriuos jie būtų galėję atsikirsti (su jais sutikti ar juos neigti), pateikdami dėl to argumentuotus rašytinius paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinius, nurodytos aplinkybės dėl rašytinių paaiškinimų pareikalavimo nesuabsoliutino ir ja negrindė darbuotojų atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, todėl DK 58 straipsnio 4 dalies netinkamas įgyvendinimas nagrinėjamu atveju realių teisinių pasekmių bylos šalims nesukėlė.

81.       Taigi apeliacinės instancijos teismas išvadą, kad ieškovė netinkamai įgyvendino DK 58 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą prieš priimdama sprendimą nutraukti darbo sutartį pareikalauti atsakovų E. M. ir J. M. rašytinių paaiškinimų, grindė ne aplinkybėmis, kad ieškovė nesilaikė reikalavimo pateikti rašytinės formos paaiškinimus, pažeidė pareigą raštu pareikalauti darbuotojų paaiškinimų (tokios aplinkybės teismo nebuvo nustatytos), kaip interpretuojama ieškovės kasaciniame skunde, o teismo nustatyta aplinkybe, kuri kasaciniu skundu nėra ginčijama, jog ieškovės reikalavimai pateikti paaiškinimus buvo ydingi dėl jų turinio, t. y. kad darbuotojai nebuvo išsamiai ir visapusiškai supažindinti su ieškovės disponuojama informacija – ieškovės jiems reiškiamais konkrečiais kaltinimais darbo pareigų pažeidimu, į kuriuos jie būtų galėję atsikirsti (su jais sutikti ar juos neigti), pateikdami dėl to argumentuotus rašytinius paaiškinimus. 

82.       Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytus apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentus, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 58 straipsnio 4 dalį.

 

Dėl teismo precedento

 

83.       Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, jog atsakovai nepadarė šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktus, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013; 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021), kadangi teismas esminę reikšmę suteikė aplinkybei, kad nėra darbuotojų pareiginių nuostatų bei „Agrosmart“ sistemos naudojimosi taisyklių, su kuriomis būtų buvę supažindinti atsakovai. Ieškovė nurodo, kad pateikė teismui laboranto pareiginius nuostatus Nr. 4, patvirtintus direktoriaus 2017 m. sausio 3 d. įsakymu Nr. 12, paprastai darbo funkcijos darbuotojams būdavo paaiškinamos žodžiu ir ginčo dėl darbuotojų atliekamų funkcijų pobūdžio šioje byloje iš esmės nėra. Atsakovas E. M. pusantrų metų ėjo ieškovės direktoriaus pareigas, pustrečių metų – gamybos vadovo pareigas, todėl jam buvo žinoma bendrovės veiklos specifika, kiekvieno darbuotojo atliekamos funkcijos, pareigos, atsakomybės bei kompetencijos ribos. Vertinant vien atsakovo E. M. darbinę patirtį bei kompetenciją akivaizdu, kad jam negalėjo būti nežinoma, jog visi duomenys, susiję su grūdais, įskaitant ir tikslų pakraunamų grūdų svorį, turi būti įvedami į „Agrosmart“ sistemą, kaip teisingai turi būti pildomi važtaraščiai, svėrimo aktai, kad jie privalomai turi būti pasirašyti vairuotojų ir kt. Atsakovas J. M. bendrovėje dirbo daugiau nei penkerius metus, todėl jam turėjo būti žinomas jo pareigų pobūdis, be kita ko, ir pareiga vadovautis „Agrosmart“ sistemos duomenimis, pakraunant grūdus klientams. Atsakovė A. M. buvo priimta dirbti laborante, jai teko pildyti krovinius (grūdines kultūras) lydinčius važtaraščius, svėrimo aktus, vesti duomenis į „Agrosmart“ sistemą, atlikti grūdų šiukšlingumo bei drėgmės tyrimus ir juos atitinkamai fiksuoti, ji turėjo asmeninę prieigą prie „Agrosmart“ sistemos. Ieškovė teigia, kad pareiginių nuostatų nebuvimas ar nesupažindinimas su jais pasirašytinai nesudaro pagrindo darbuotojų veiksmų nevertinti kaip šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, kadangi darbuotojai pakankamai išsamiai savo funkcijas paaiškino bylos nagrinėjimo metu. Ieškovės teigimu, teismai nevertino atsakovų darbinės patirties, darbo pareigų pobūdžio, darbinių funkcijų žinojimo, bendrovėje susiklosčiusios praktikos, o esminę reikšmę suteikė rašytinių pareiginių nuostatų nebuvimui, dėl to liko neatskleista šios civilinės bylos esmė.

84.       Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

85.       Sudariusios darbo sutartį jos šalys viena kitos atžvilgiu įgyja tam tikras teises ir pareigas. Darbuotojas, be kita ko, įgyja pareigą būdamas pavaldus darbdaviui jo naudai atlikti darbo funkciją (DK 32 straipsnio 1 dalis), dėl kurios turi būti susitarta darbo sutartyje (DK 34 straipsnio 1 dalis). Pavaldumas darbdaviui reiškia darbo funkcijos atlikimą, kai darbdavys turi teisę kontroliuoti ar vadovauti tiek visam darbo procesui, tiek ir jo daliai, o darbuotojas paklūsta darbdavio nurodymams ar darbovietėje galiojančiai tvarkai (DK 32 straipsnio 2 dalis). Darbo funkcija gali būti laikomas bet kokių veiksmų, paslaugų ar veiklos atlikimas, taip pat tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas. Darbo funkcija apibrėžiama darbo sutartyje, pareiginiuose nuostatuose ar darbo (veiklos) apraše (DK 34 straipsnio 2 dalis). Darbdavys leidžia darbuotojui pradėti dirbti tik tada, kai pasirašytinai supažindina darbuotoją su darbo sąlygomis, tvarką darbovietėje nustatančiomis darbo teisės normomis, darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimais (DK 42 straipsnio 4 dalis). Iki darbo pradžios darbdavys privalo darbuotojui pateikti tam tikrą informaciją, kurioje, be kita ko, turi būti nurodytas darbo funkcijos apibūdinimas ar aprašymas arba darbo (pareigybės arba pareigų, profesijos, specialybės) pavadinimas ir, jeigu nustatyta, – jos hierarchinis ir (arba) kvalifikacijos ar sudėtingumo lygis (laipsnis) (DK 44 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Darbuotojas privalo saugoti darbdavio turtinius ir neturtinius interesus (DK 31 straipsnio 2 dalis). Įgyvendindami savo teises ir vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai privalo veikti sąžiningai, bendradarbiauti, nepiktnaudžiauti teise (DK 24 straipsnio 1 dalis). Darbo teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas neturi pažeisti kitų asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų (DK 24 straipsnio 2 dalis).

86.       Darbuotojo pavaldumas darbdaviui darbo santykiuose reiškia darbdavio teisę vienašališkai, bet nepažeidžiant darbo sutarties sąlygų ir imperatyviųjų viešosios teisės normų nuostatų, duoti nurodymus ir nustatyti taisykles, pagal kurias atliekamas darbas. Darbuotojo teisinė pareiga yra tinkamai atlikti savo pareigas, jis privalo rūpintis tinkamu darbo sutarties vykdymu. Jeigu darbdavys neįvykdo savo pareigos supažindinti darbuotoją su jo pareigomis ir darbuotojas, nors ir būdamas reikiamai atidus, būtent dėl nežinojimo neatlieka tam tikrų pareigų arba jas atlieka netinkamai, šie darbuotojo veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip kalti ir negali būti atsakomybės pagrindas.

87.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-315-915/2018, 18 punktas). Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad vienoje byloje priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas kaip teismo precedentas gali būti taikomas kitoje byloje tik tada, kai pastarosios nagrinėjamos bylos esminės faktinės aplinkybės, lemiančios tos pačios teisės taikymą, yra tapačios arba iš esmės panašios, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020, 61 punktas; 2021 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-611/2021, 58 punktas). Tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, kad visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, o pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi (sprendimo pagrindas), t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tuo tarpu tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2022, 62 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad teismas, spręsdamas konkretų tarp šalių kilusį ginčą, gali vadovautis savo paties ar aukštesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, susijusiais su bylai aktualios teisės normos dispozicijos aiškinimu, t. y. kiek tai nėra susiję su tos teisės normos pritaikymu konkrečiai situacijai pagal nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-701/2021, 48 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). 

88.       Kai kasacinis skundas paduodamas CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, kasaciniame skunde būtina nurodyti konkrečią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, suformuotą bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos ar iš esmės panašios į bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas (nutartis) skundžiamas kasacine tvarka, ir argumentuotai pagrįsti, kad teismas skundžiamame procesiniame sprendime nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Tai daroma analizuojant apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytus teisinius motyvus ir juos lyginant su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika.

89.       Nagrinėjamoje byloje ieškovė, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2013, 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016 27 punkte, 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021 24 punkte pateiktais išaiškinimais. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo nurodytose nutartyse pateiktų išaiškinimų, kad: lokalinių teisės aktų (pareiginiai nuostatai yra vieni iš jų) pas darbdavį nebuvimas ar nesupažindinimas su jais darbuotojo, nesusijęs priežastiniu ryšiu su šio neteisėta veika nevykdant įstatymų ir tuo padaryta žala, paprastai netraktuotini kaip aplinkybė, eliminuojanti darbuotojo kaltės ir materialinės atsakomybės pagrindo egzistavimą, juo labiau tais atvejais, kai darbuotojas disponuoja patirtimi ir įgūdžiais toje srityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016 27 punktas); darbo sutarties sąlygos gali būti nustatytos ne tik rašytinėje darbo sutartyje, teisės aktuose, bet gali būti teismo nustatytos iš darbo sutarties šalių elgesio, atliekamų veiksmų, kitų reikšmingų aplinkybių apie faktinį sutarties vykdymą, kurie sudaro pagrindą spręsti, kad darbo teisinių santykių metu buvo šalių susitarimas atitinkamą elgesį, veiksmus ir kt. vertinti kaip vieną sutarties sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-62/2013; 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021 24 punktas).

90.       Nurodytais kasacinio skundo argumentais ieškovė kvestionuoja skunde nurodomus apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, jog: nesant pareiginių instrukcijų, nėra pagrindo spręsti, kad E. M., būdamas gamybos vadovas, negalėjo savarankiškai tam tikrais atvejais priimti sprendimų dėl pakraunamo grūdų kiekio (esant trūkumui – spręsti dėl didesnio kiekio grūdų pristatymo klientui), juolab kad byloje esantys susirašinėjimai, liudytojų parodymai leidžia daryti išvadą, kad šiam darbuotojui vis dėlto buvo suteikta atitinkama veikimo laisvė, užtikrinant sutartinių įsipareigojimų vykdymą su klientais; atsižvelgiant į atsakovo E. M. pareigas – gamybos vadovo, ieškovei neįrodžius priešingai, vadovaujantis byloje esančių įrodymų visuma, įskaitant ir liudytojų parodymus, nėra pagrindo teigti, kad atsakovas E. M. ginčo atveju būtų peržengęs jam suteiktus įgalinimus  ir (ar) kad savo darbines pareigas būtų atlikęs netinkamai, jog būtų veikęs priešingais ieškovės – savo darbdavės interesais; nesant aiškiai apibrėžtų jo pareiginių nuostatų, būtent darbdavė turi prisiimti visas ginčo atveju kylančias pasekmes, o jo veikimas remiantis susiklosčiusia praktika (teisė nuspręsti dėl sutarčių vykdymo apimties, būdo) negali būti laikomas neteisėtu ar nepagrįstu; nėra pagrindo teigti, kad ir kiti atsakovai – J. M. ir A. M. – būtų padarę nusikaltimo požymių turinčias veikas.

91.       Teisėjų kolegija vertina, kad nurodyti skundžiamos nutarties motyvai iš esmės yra susiję su bylai išspręsti reikšmingos aplinkybės – koks buvo atsakovo E. M., kaip ieškovės gamybos vadovo, funkcijų turinys, taip pat su šio atsakovo atliktų atitinkamų veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimu, ieškovei byloje teigiant, jog atsakovas E. M. nagrinėjamose situacijose su UAB „Galinta ir partneriai“ bei „Sp. z. o. o. Albio“ dėl didesnio grūdų kiekio pakrovimo neturėjo teisės veikti pasirinktu būdu – nuspręsti dėl didesnio grūdų kiekio klientams pakrovimo. Aplinkybė dėl atsakovo E. M., kaip ieškovės gamybos vadovo, funkcijų turinio ir jų įgyvendinimo nagrinėjamu atveju yra priežastiniu ryšiu susijusi su jo veiksmų (ne)teisėtumo įvertinimu. Byloje nustatyta, kad nėra duomenų apie tai, jog atsakovai turėjo rašytines pareigines instrukcijas ir buvo jas pasirašę. Nustatydamas aplinkybę dėl bylai išspręsti reikšmingo ieškovės gamybos vadovo funkcijų turinio, apeliacinės instancijos teismas nesuteikė esminės reikšmės faktui, kad gamybos vadovo pareiginės instrukcijos nėra, o reikšmingą ieškovės gamybos vadovo funkcijų turinį ir įgyvendinimą nustatinėjo remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma ir būtent jų pagrindu, konstatavęs ieškovę neįrodžius priešingai, padarė išvadas, jog atsakovas E. M., kaip ieškovės gamybos vadovas, galėjo savarankiškai tam tikrais atvejais priimti sprendimus dėl pakraunamo grūdų kiekio (esant trūkumui – spręsti dėl didesnio kiekio grūdų pristatymo klientui), jam buvo suteikta atitinkama veikimo laisvė, užtikrinant sutartinių įsipareigojimų klientams vykdymą, ir nėra pagrindo teigti, kad atsakovas E. M. ginčo atveju būtų peržengęs jam suteiktus įgalinimus ir (ar) kad savo darbines pareigas būtų atlikęs netinkamai, jog būtų veikęs priešingais ieškovės – savo darbdavės interesais, jo veikimas remiantis susiklosčiusia praktika (teisė nuspręsti dėl sutarčių vykdymo apimties, būdo) negali būti laikomas neteisėtu ar nepagrįstu.

92.       Teisėjų kolegija pažymi, kad kasaciniame skunde teigdama, jog apeliacinės instancijos teismas esminę reikšmę suteikė aplinkybei, kad nėra „Agrosmart“ sistemos naudojimosi taisyklių, su kuriomis būtų buvę supažindinti atsakovai, taip pat kvestionuodama apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, jog nėra pagrindo teigti, kad ir kiti atsakovai – J. M. ir A. M. – būtų padarę nusikaltimo požymių turinčias veikas, ieškovė neanalizuoja skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų motyvų ir jų nelygina su kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika, argumentuotai nepagrindžia, kad teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Teisėjų kolegija vertina, kad nustatydamas bylos aplinkybes, susijusias su „Agrosmart“ sistema, apeliacinės instancijos teismas nesuteikė esminės reikšmės faktui, jog ieškovė byloje nepateikė taisyklių dėl darbo su šia sistema ar pan. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė „Agrosmart“ sistemoje fiksavo grūdų įskaitomą svorį, o ne faktinius kiekius bei jų pokyčius, dėl to ji prisiėmė visą galimą neigiamų to padarinių kilimo riziką, kuri atsirado dėl tokios apskaitos vykdymo. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors ieškovė apeliaciniame skunde teigė, kad visos operacijos be išimties turėjo būti fiksuojamos „Agrosmart“ sistemoje ir tas bendrovės praktikoje buvo ir daroma (darbuotojai dėl to buvo informuoti ir įpareigoti tą daryti), tačiau tam pagrįsti jokių objektyvių įrodymų (darbo su „Agrosmart“ sistema taisyklių ar pan.) nepateikė, priešingai, visuma byloje esančių įrodymų leidžia daryti išvadą, kad įmonės praktikoje faktinis grūdų kiekis (perviršis) „Agrosmart“ sistemoje vis dėlto nebuvo įtraukiamas į apskaitą ir juo buvo disponuojama pagal poreikį dėl to priimant atskirus kiekvienai situacijai sprendimus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad nenustatyti atsakovų neteisėti veiksmai, susiję su duomenų į „Agrosmart“ sistemą vedimu, jų klastojimu.

93.       Kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 347 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija neatsižvelgia į ieškovės kasaciniame skunde nurodytas su UAB „Balticagro“, UAB „Avena“ ir UAB „Scandagra“ susijusias aplinkybes, dėl kurių ieškovės apeliacinės instancijos teismui teiktus įrodymus yra atsisakyta priimti skundžiama nutartimi.

94.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kasaciniame skunde teigdama, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 28 d. nutartyje civilinėje Nr. 3K-3-62/2013, 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021 24 punkte pateiktų išaiškinimų, ieškovė neanalizuoja šių gretinamų ir nagrinėjamos bylų faktinių aplinkybių panašumo bei skirtumų, neatsižvelgia į tai, kad nagrinėjamoje byloje, skirtingai nei gretinamose, nėra aktualus darbo sutarties sąlygų nustatymas, tuo tarpu gretinamose bylose išaiškinimai, kuriais remiasi ieškovė, yra siejami būtent su darbo sutarties sąlygų nustatymu. Atsižvelgdama į nagrinėjamos ir gretinamų bylų skirtingas faktines aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad gretinamose bylose Nr. 3K-3-62/2013 ir Nr. e3K-3-116-943/2021 pateikti išaiškinimai, kuriais remiasi ieškovė kasaciniame skunde, negali būti vertinami kaip teismo precedentas nagrinėjamoje byloje.

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nustatytą DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose

 

95.       Kasaciniame skunde ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktus ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Ieškovė teigia, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad turėjo būti pakrautas tiksliai toks grūdų kiekis, koks nurodytas „Agrosmart“ sistemoje. Byloje nustatyta, kad ieškovės klientams atkrautas didesnis kiekis grūdų, nei buvo rodoma „Agrosmart“ sistemoje, būtent: UAB „Galinta ir partneriai“ pakrauta ir pristatyta net 34 640 kg grūdų daugiau, o „Sp. z. o. o. Albio“ buvo pakrauta ir pristatyta 1150 kg grūdų daugiau, nei, „Agrosmart“ sistemos duomenimis, turėjo būti. Ieškovės teigimu, akivaizdu, kad didesnio, nei turėjo būti perduotas, kiekio perdavimas kitam subjektui atitinka BK 183 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymius ir taip atitinkamai padaroma žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-1073/2019; 2023 m. gegužės 16 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-136-489/2023). Anot ieškovės, teismai laikė, kad byloje nėra abejonių dėl faktų, kuriais ieškovė grindė darbo sutarčių su atsakovais E. M. ir J. M. nutraukimą, tačiau atsakovų atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu nukrypdami nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2012; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022).

96.       DK 58 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį be įspėjimo ir nemokėti išeitinės išmokos, jeigu darbuotojas dėl savo kalto veikimo ar neveikimo padaro pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, pažeidimą. Kasacinio teismo konstatuota, kad toks darbo sutarties nutraukimas galimas tik tokiu atveju, jei darbuotojas pažeidžia pareigas, tai padaro kaltais veiksmais, ir tik tada, jei pažeidžiamos pareigos, kurias nustato darbo sutartis arba darbo teisės normos. Šios normos gali būti tiek teisės aktuose, taikomuose valstybės mastu, tiek ir vietiniuose norminiuose teisės aktuose (DK 3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-248/2021, 17 punktas).

97.       Priežastis nutraukti darbo sutartį gali būti šiurkštus darbuotojo darbo pareigų pažeidimas arba per paskutinius dvylika mėnesių darbuotojo padarytas antras toks pat darbo pareigų pažeidimas (DK 58 straipsnio 2 dalis). Pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos, o pagal šio straipsnio 6 punktą, šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika. 

98.       Esminė darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagal DK 58 straipsnį sąlyga – darbuotojo padarytas darbo pareigų pažeidimas. Toks pažeidimas gali pasireikšti tiek veikimu, t. y. veiksmų, kuriuos darbuotojui draudžia atlikti darbo teisės normos ar darbo sutartis, atlikimu, tiek neveikimu, t. y. pareigų, kurias nustato darbo teisės normos ar darbo sutartis, ne(į)vykdymu. Kita būtina sąlyga taikyti šiame straipsnyje nustatytus teisinius padarinius yra darbuotojo kaltė dėl jo padaryto pareigų pažeidimo. Kaltė gali būti kaltas veikimas ar neveikimas, o kaltės forma (tyčia ar didelis nerūpestingumas) paprastai nėra svarbi, išskyrus kai tam tikra kaltės forma yra tiesiogiai nurodyta įstatyme. DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punkte nurodyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikoma tyčia padaryta turtinė žala darbdaviui ar bandymas tyčia padaryti jam turtinės žalos.

99.       Šiurkštaus darbo pareigų pažeidimų nebaigtinis sąrašas pateiktas DK 58 straipsnio 3 dalyje. Be konkrečių šios dalies 1–6 punktuose nurodytų pažeidimų, šiurkščiais gali būti laikomi ir kiti pažeidimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiamos darbuotojo darbo pareigos. Taigi darbdavys turi diskreciją, atsižvelgdamas į visas su padarytu pažeidimu susijusias reikšmingas aplinkybes, pareigų pažeidimą pripažinti šiurkščiu DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 7 punkto pagrindu. Kasacinio teismo pasisakyta, kad, sprendžiant dėl darbo pareigų pažeidimo pripažinimo šiurkščiu, turi būti įvertinta, kokio pobūdžio gėriai buvo pažeisti, kiek aiškiai buvo įvardytos darbuotojo pareigos, kokių kilo padarinių dėl padaryto pažeidimo, kokia yra tokių ar panašių pažeidimų vertinimo praktika darbovietėje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 29 punktas).

100.       Remiantis DK 58 straipsnio 5 dalimi, sprendimą nutraukti darbo sutartį dėl darbuotojo padaryto pažeidimo darbdavys turi priimti įvertinęs pažeidimo ar pažeidimų sunkumą ir padarinius, padarymo aplinkybes, darbuotojo kaltę, priežastinį ryšį tarp darbuotojo veikos ir atsiradusių padarinių, jo elgesį ir darbo rezultatus iki pažeidimo ar pažeidimų padarymo; atleidimas iš darbo turi būti proporcinga pažeidimui ar jų visumai priemonė. Kasacinio teismo konstatuota, kad darbo pareigų pažeidimas (net jei jis būtų šiurkštus arba toks pats pažeidimas per paskutinius 12 mėnesių būtų padarytas pakartotinai) savaime nereiškia, kad vien dėl jo darbuotojas gali būti atleidžiamas iš darbo. Darbdavys visais atvejais privalo įvertinti su darbo pareigų pažeidimu susijusias aplinkybes, išklausyti darbuotojo poziciją (DK 58 straipsnio 4 dalis) ir tik nustatęs, kad tam egzistuoja pakankamas pagrindas ir tai būtų proporcinga, nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018, 49 punktas).

101.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus (kurie iš esmės atitinka nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančio DK 58 straipsnio 5 dalyje įtvirtintus kriterijus) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Darbuotojo požiūris į padarytą pažeidimą, kaltės pripažinimas, kritiškas savo elgesio vertinimas taip pat turi reikšmės drausminės atsakomybės rūšies parinkimui, nes parodo, ar ateityje darbdavys gali tikėtis, kad darbo drausmės pažeidimą padaręs asmuo pasitaisys, kad nereikės jo neteisėto elgesio saugotis ar nuogąstauti dėl tyčinių neteisėtų veiksmų. Kitaip tariant, įvertinęs aplinkybių visumą darbdavys sprendžia, ar yra pagrindas darbuotoju pasitikėti. Jeigu išvardytos aplinkybės rodo pažeidimą padariusio asmens abejingumą dėl savo padarytų veiksmų ir kartu atskleidžia jo nesiskaitymą su darbdavio interesais, tai pasitikėjimo praradimas ir jo nulemtas darbdavio pasirinkimas nutraukti darbo santykius teismo gali būti pripažintas proporcinga darbdavio pasirinkta priemone ginant savo interesus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022 31 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

102.       Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad, atleistam iš darbo darbuotojui inicijavus darbo ginčo nagrinėjimą, atleidimo iš darbo teisėtumą privalo įrodyti darbdavys (DK 214 straipsnio 3 dalis). Dėl to darbdaviui tenka ir priežasties, kuria jis grindė darbo sutarties nutraukimą, įrodinėjimo pareiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-199-701/2020, 33 punktas). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi įrodyti ne tik nusižengimo padarymo faktą, bet ir tai, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-25-248/2021, 18 punktas; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022, 28 punktas). Tai, jog darbuotojas darbo metu ar darbo vietoje padarė nusikaltimo požymių turinčią veiką, turi būti įrodyta tokiu laipsniu, kad neliktų jokių pagrįstų abejonių šio fakto egzistavimu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022 40, 41 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

103.       Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovų E. M. ir J. M., kurie buvo atleisti iš darbo DK 58 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 3 dalies 5, 6 punktų pagrindu, atleidimo iš darbo teisėtumo. Teismų priimtais procesiniais sprendimais ginčijamas atsakovų E. M. ir J. M. atleidimas iš darbo pripažintas neteisėtu. 

104.       Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyti atsakovų neteisėti veiksmai, siekiant pasisavinti ieškovės elevatoriuje saugomų grūdų likutį, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovai būtų atlikę kokias nors nusikaltimo požymių turinčias veikas, veikdami iš savanaudiškų paskatų, kad būtų pasisavinę ieškovės turtą ir jai dėl to būtų kilusi žala. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovas E. M., kaip ieškovės gamybos vadovas, galėjo savarankiškai tam tikrais atvejais priimti sprendimus dėl pakraunamo grūdų kiekio (esant trūkumui – spręsti dėl didesnio kiekio grūdų pristatymo klientui), ginčo atveju jis veikė remdamasis susiklosčiusia praktika, turėjo teisę savarankiškai nuspręsti dėl sutarčių vykdymo apimties, būdo. Ieškovė byloje neįrodė to, kad klientėms UAB „Galinta ir partneriai“ bei „Sp. z. o. o. Albio“ būtų buvęs išvežtas ne šioms klientėms priklausantis grūdų kiekis ar kad didesnis grūdų kiekis buvo išvežtas be darbdavės žinios. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad užsakovės UAB „Galinta ir partneriai“ 2021 m. spalio 28 d. ieškovės elevatoriuje saugomas grūdų kiekis buvo 10 980 kg, o faktiškai šiai užsakovei buvo atkrauta 25 520 kg, 2021 m. lapkričio 3 d. saugomas grūdų kiekis buvo 4180 kg, o faktiškai buvo atkrauta 24 280 kg (taigi atkrauta ir pristatyta 34 640 kg grūdų daugiau), taip pat dėl to, kad „Sp. z. o. o. Albio“ 2021 m. spalio 27 d. saugomas ekologiškų grūdų kiekis buvo 31 490 kg, o jai atkrauta buvo 31 720 kg, taip pat papildomai 920 kg (iš viso atkrauta 1150 kg daugiau). Taip pat ginčo nėra ir dėl to, kad dėl skirtingų kiekių, užfiksuotų „Agrosmart“ sistemoje, kurioje buvo fiksuojamas tik įskaitinis svoris, ir faktiškai klientėms pristatytų grūdų nurodytais atvejais buvo išrašyti du važtaraščiai (viename nurodytas įskaitinis svoris, o kitame – likęs išvežtas kiekis). Byloje nustatyta, kad užsakovai įsigydavo grūdų iš jų augintojų (ūkininkų), grūdai buvo atvežami pas ieškovę, pasveriami, paimami mėginiai, užfiksuojamas faktinis jų atvežtas svoris ir, atsižvelgiant į mėginio rezultatus (šiukšles ir drėgmę), užfiksuojamas įskaitinis grūdų svoris (atėmus šiukšlingumą ir drėgmės procentą). Įskaitinis būdavo tas svoris, kuris turėjo būti pristatytas užsakovui ir kuris buvo fiksuojamas „Agrosmart“ sistemoje. Dėl to ieškovės elevatoriuje klientų grūdų priimtas ir saugomas faktinis kiekis būdavo didesnis už „Agrosmart“ sistemoje užfiksuotą įskaitinį kiekį. Išvalyti ir išdžiovinti grūdai buvo nuvežami užsakovui, šis pasverdavo atvežtą faktinį grūdų kiekį ir pakartotinai paimdavo mėginius (dėl šiukšlingumo, drėgmės). Tokiu būdu būdavo nustatomas įskaitinis atvežtų grūdų kiekis, kuris galėjo skirtis nuo faktiškai ieškovės atvežto grūdų svorio. Pačiam užsakovui pakartotinai ištyrus atvežtų grūdų mėginius ir nustačius šiukšlingumą bei drėgmę, buvo vėl nustatomas įskaitinis svoris (nebūtinai sutampantis su prieš tai ieškovės nustatytu), tai ir buvo laikoma ieškovės pristatytų grikių kiekiu (tinkamos kokybės). Užsakovui atlikus savus mėginius ir nustačius esant didesnį šiukšlingumą ir drėgmę, negu ieškovės buvo nustatyta ir jos laikoma tinkamu įskaitiniu svoriu, galėjo susidaryti tinkamos kokybės grūdų trūkumas, tai pagal Elevatoriaus paslaugų teikimo sutarčių nuostatas sudarytų prielaidą šį trūkumą kompensuoti papildomai atvežtinu grūdų kiekiu ar sumokėti užsakovui dėl to kompensaciją pinigine išraiška. Pradinė pristatyta grūdinė produkcija klientams buvo netinkamos kokybės, atsakovas E. M., matydamas prastą grūdų kokybę ir tai, kad UAB „Galinta ir partneriai“, atlikusi savo mėginius, įskaitė mažesnį svorį, negu jai faktiškai buvo pristatyta, būdamas gamybos vadovas ir pagal susiformavusią praktiką priimdamas sprendimus vykdant sutartis su klientais, šiuo atveju priėmė sprendimą atvežti užsakovei didesnį kiekį grūdų, kompensuojant jų trūkumą. UAB „Galinta ir partneriai“ ir „Sp. z. o. o. Albio“ patvirtino atsakovų nurodytą poziciją, kodėl joms buvo atkrauta daugiau grūdų, negu buvo nurodyta „Agrosmart“ programoje. Sprendimas joms pristatyti papildomą grūdų kiekį buvo priimtas tam, kad būtų kompensuotas trūkstamas tinkamos kokybės grūdų kiekis, įvertinus tai, kad tokią galimybę nustato ir sudarytos sutartys. Klientams priklausantys grūdai ir buvo nuvežti jiems, o ne darbuotojų pasisavinti. Įvertinus prastą grikių kokybę, UAB „Galinta ir partneriai“ buvo pristatyti iš esmės visi jos iš ūkininkų įsigyti grikiai (visos technologinės nuoskaitos), o galiausiai, nustačius įskaitinį svorį, už sutartinį įskaitinį kiekio perviršį UAB „Galinta ir partneriai“ ieškovei ir sumokėjo. Ieškovės vadovas faktiškai žinojo apie situaciją UAB „Galinta ir partneriai“, jos įskaitytą kiekį bei suderintą perviršio pardavimo būdą, nereiškė dėl to pretenzijų, o galiausiai 17 000 kg perviršį UAB „Galinta ir partneriai“ ir įsigijo. Ieškovė neįrodė, kad elevatoriuje būtų buvę kitų klientų ar pačios ieškovės produkcijos, dėl ko ieškovei galėjo būti padaryta žala išvežant didesnį šios produkcijos (kuri, be kita ko, ir priklausė klientams, kuriems ji buvo pristatyta) kiekį. Ieškovė „Agrosmart“ sistemoje fiksavo grūdų įskaitomą svorį, o ne faktinius kiekius bei jų pokyčius, praktikoje faktinis grūdų kiekis (perviršis) „Agrosmart“ sistemoje nebuvo įtraukiamas į apskaitą ir juo buvo disponuojama pagal poreikį dėl to priimant atskirus kiekvienai situacijai sprendimus. Byloje nenustatyta, kad grūdinės produkcijos perviršis, kuris buvo papildomai pristatytas UAB „Galinta ir partneriai“ ir „Sp. z. o. o. Albio“, priklausytų ne šioms klientėms, o ieškovei, ir kad šios klientės jo nebūtų gavusios, dėl to nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovė patyrė turtinę žalą, nulemtą atsakovų neteisėtų veiksmų.

105.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad: nagrinėjamu atveju ieškovės elevatoriuje buvo saugoma tik UAB „Galinta ir partneriai“ bei „Sp. z. o. o. Albio“ priklausanti grūdinė produkcija, kuri buvo laikoma atskirai ir nebuvo maišoma; ieškovė neįrodė, kad elevatoriuje būtų buvę kitų klientų ar pačios ieškovės produkcijos; ieškovė nepateikė jokių ginčo laikotarpiu sudarytų sutarčių su kitais klientais ar įrodymų, kurie pagrįstų jos nuosavybės teisę į grūdus; teismo posėdžio metu apklaustas ieškovės vadovas, remdamasis komercinės paslapties buvimu, negalėjo atsakyti, kaip buvo įtraukiami į apskaitą po išvalymo ir išdžiovinimo likę grūdai.

106.       Atsižvelgdama į nurodytas apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, į tai, jog, pradinei klientams pristatytai grūdinei produkcijai buvus netinkamos kokybės, atsakovas E. M., būdamas ieškovės gamybos vadovas ir pagal susiformavusią praktiką priimdamas sprendimus vykdant sutartis su klientais, galėjo savarankiškai priimti sprendimą klientams pristatyti didesnį (papildomą) grūdų kiekį, nei „Agrosmart“ sistemoje nurodytas įskaitinis grūdų kiekis, tam, kad būtų kompensuotas trūkstamas tinkamos kokybės grūdų kiekis, įvertinus tai, kad tokią galimybę nustato ir sudarytos sutartys, taip pat atsižvelgdama į tai, kad ieškovės vadovas faktiškai žinojo apie situaciją UAB „Galinta ir partneriai“, jos įskaitytą kiekį bei suderintą perviršio pardavimo būdą, nereiškė dėl to pretenzijų, o galiausiai, nustačius įskaitinį svorį, už sutartinį įskaitinį kiekio perviršį 17 000 kg UAB „Galinta ir partneriai“ ieškovei ir sumokėjo, visi ginčui išspręsti aktualūs grūdai klientams buvo nuvežti su ieškovės žinia ir klientai juos gavo, teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina kasacinio skundo argumentą, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad turėjo būti pakrautas tiksliai toks grūdų kiekis, koks nurodytas „Agrosmart“ sistemoje, o didesnio, nei turėjo būti perduotas, kiekio perdavimas kitam subjektui atitinka BK 183 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymius ir taip atitinkamai padaroma žala. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog didesnio grūdų kiekio, nei „Agrosmart“ sistemoje nurodytas įskaitinis grūdų kiekis, perdavimas esant tam faktiniam ir sutartiniam pagrindui bei remiantis susiklosčiusia praktika, taip pat sutartinio įskaitinio kiekio perviršio pardavimas, apie tai žinant ieškovės vadovui, atitinka BK 183 straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymius ir tokiu veikimu ieškovei padaryta žala.

107.       Teisėjų kolegija pažymi, kad, kasaciniame skunde teigdama, jog apeliacinės instancijos teismas atsakovų atleidimą iš darbo pripažino neteisėtu nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2012; 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2012; 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013; 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-695/2018; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018; 2022 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-196-313/2022), ieškovė neanalizuoja skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytų motyvų ir jų nelygina su kasaciniame skunde nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės taikymo ir aiškinimo praktika, argumentuotai nepagrindžia, kad teismas skundžiamoje nutartyje nukrypo nuo tokios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Dėl to šiuos kasacinio skundo argumentus teisėjų kolegija vertintina kaip neatitinkančius CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų ir nesudarančius kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl jų plačiau nepasisako.

 

Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą

 

108.       Kasaciniame skunde ieškovė argumentuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 178, 183, 185 straipsniai).

109.       Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23 punktą). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; ir kt.). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016 23 punktą).

110.       Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarčių nutraukimą dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punktą), nes nepagrįstai konstatavo, jog papildomas pakrautų ir pristatytų grūdų kiekis priklausė klientams, nevertino byloje esančių rašytinių įrodymų – UAB „Galinta ir partneriai“ 2023 m. vasario 8 d. rašto, 2022 m. vasario 23 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutarties Nr. V-ŠIR-211103-1, ieškovės 2022 m. vasario 23 d. PVM sąskaitos faktūros AGR Nr. 00564, patvirtinančių, kad grūdų perviršis nepriklausė ieškovės klientėms, kurioms jis buvo nuvežtas, UAB „Galinta ir partneriai“ dalį pristatytų grūdų perviršio (17 000 kg) nupirko iš ieškovės. Ieškovė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 suformuotos praktikos, pagal kurią teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Ieškovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-421/2022 pateiktų išaiškinimų, jog tam, kad būtų konstatuotas šiurkštus darbo drausmės pažeidimas, ne visais atvejais būtina, kad darbdavys dėl darbuotojo neteisėtų veiksmų patirtų realius nuostolius. Padariniai (pvz., nuostoliai, kliento netekimas, prarasta reputacija, prarastas pasitikėjimas darbuotoju ir pan.) yra vienas iš požymių, leidžiančių spręsti dėl taikytos griežčiausios drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo – darbuotojui pagrįstumo.

111.       Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus. 

112.       Teisėjų kolegija vertina, kad apskųstos nutarties motyvuojamosios dalies turinys patvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas analizavo ir įvertino ieškovės akcentuojamus rašytinius įrodymus – UAB „Galinta ir partneriai“ 2023 m. vasario 8 d. raštą, 2022 m. vasario 23 d. grūdų pirkimo–pardavimo sutartį Nr. V-ŠIR-211103-1, ieškovės 2022 m. vasario 23 d. PVM sąskaitą faktūrą AGR Nr. 00564, be kita ko, apskųstos nutarties 122 punkte UAB „Galinta ir partneriai“ 2023 m. vasario 8 d. raštas yra tiesiogiai įvardytas. Remdamasis šiais ir kitais įrodymais, jų visuma apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad, nustačius įskaitinį svorį, sutartinį įskaitinį kiekio perviršį – 17 000 kg grikių UAB „Galinta ir partneriai“ iš ieškovės nupirko ir už jį sumokėjo. Tai, kad apskųstos nutarties motyvuojamojoje dalyje nėra tiesiogiai įvardytas atitinkamas byloje esantis įrodymas, savaime nereiškia, kad teismas jo nevertino. Dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįstais ieškovės argumentų dėl atitinkamų įrodymų neįvertinimo apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, kad, teigdama apie atitinkamų įrodymų neįvertinimą, ieškovė kasaciniame skunde nepateikia argumentų dėl tų įrodymų įrodomosios reikšmės visų byloje surinktų įrodymų kontekste, jų santykio su kitais įrodymais, pakankamumo atitinkamų bylos aplinkybių buvimui nustatyti, taip pat nepateikia argumentų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti apeliacinės instancijos teismą netinkamai nustačius jos kvestionuojamas faktines bylos aplinkybes. 

113.       Kaip nepagrįstus įvertinus ieškovės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taip pat kaip nepagrįsti atmestini ir su jais siejami argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 58 straipsnio 3 dalies 5 punktą.

114.       Minėta, kad darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės pagal DK 58 straipsnį būtinos sąlygos yra darbuotojo padarytas darbo pareigų pažeidimas ir darbuotojo kaltė dėl jo padaryto pareigų pažeidimo. Nagrinėjamoje byloje šių sąlygų egzistavimas dėl atsakovų E. M. ir J. M., skirtingai nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-421/2022, nėra nustatytas. Esant nurodytai nagrinėjamos ir civilinės bylos Nr. e3K-3-187-421/2022, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartis, faktinių aplinkybių neatitikčiai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pastarojoje byloje kasacinio teismo priimtoje nutartyje pateikti išaiškinimai, kuriais kasaciniame skunde remiasi ieškovė, negali būti vertinami kaip teismo precedentas nagrinėjamoje byloje ir nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje nuo jų nukrypo.

115.       Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), bei materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo sutarčių nutraukimą dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktą), nes nevertino įrodymų visumos, patvirtinančios, jog šiuo atveju važtaraščiai, svėrimo aktai bei „Agrosmart“ sistemos duomenys buvo klastojami, nurodant tikrovės neatitinkančius pakraunamų grūdų svorio duomenis, svėrimo aktuose – bazinius, o ne faktinius grūdų šiukšlingumo rodiklius, taip pat teismas nevertino atsakovų veiksmų neįtraukiant į apskaitą „Agrosmart“ sistemoje itin didelio kiekio pakrautų ir ieškovės klientams pristatytų grūdų, nors byloje nustatyta, kad visos operacijos, susijusios su grūdais, privalomai fiksuojamos „Agrosmart“ sistemoje.

116.       Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

117.       Teisėjų kolegija vertina, kad apskųstos nutarties motyvuojamosios dalies turinys patvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir savo išvadas dėl ginčui išspręsti aktualių važtaraščių, svėrimo aktų, „Agrosmart“ sistemos duomenų ir faktinių duomenų fiksavimo šioje sistemoje padarė iš įrodymų visumos. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariamu aspektu padarytos apeliacinės instancijos teismo išvados ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės atitinka byloje surinktus ir pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertintus įrodymus.

118.       Kaip nepagrįstus įvertinus ieškovės argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, taip pat kaip nepagrįsti atmestini ir su jais siejami argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktą.

119.       Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai), nes nepagrįstai konstatavo, kad atsakovai veiksmus, kurie ieškovės kvalifikuoti kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, atliko su bendrovės vadovo žinia ir sutikimu, nepagrįsta teismo išvada, kad pakraunant didesnį grūdų kiekį ieškovės klientėms buvo kompensuojama prasta grūdų kokybė, kadangi teismas konstatavo, jog grūdų perviršis priklausė ieškovės klientėms, ir akivaizdu, kad pristatant, kaip teismas teigė, joms priklausančius grūdus, tai negali būti laikoma kompensacija, be to, teismas nenustatė, ar buvo pagrindas kokius nors nuostolius atlyginti.

120.       Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrįstus.

121.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apskųstos nutarties motyvuojamosios dalies turinį, vertina, kad ieškovė kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai šiai bylai išspręsti aktualius veiksmus atliko su ieškovės vadovo žinia ir sutikimu. Apskųstoje nutartyje konstatuota, kad nagrinėjamu atveju sprendimus dėl sutarčių vykdymo apimties, būdo atsakovas E. M. priėmė savarankiškai, o ieškovės vadovas apie situaciją žinojo dar iki 2021 m. lapkričio 4 d.

122.       Teisėjų kolegija vertina, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pakraunant didesnį grūdų kiekį ieškovės klientėms buvo kompensuojama prasta grūdų kokybė. Byloje nustatyta, kad ieškovės klientėms pristatyta pradinė grūdinė produkcija buvo netinkamos kokybės, o ginčui išspręsti aktualiais grūdų atvežimais gautą didesnį grūdų kiekį ieškovės klientės įskaitė (visiškai ar iš dalies) į sutartinį įskaitinį svorį.

123.       Ieškovė kasaciniame skunde papildomai nurodo ir kitus argumentus, kurie neva pagrindžia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė šiais argumentais iš esmės dar kartą pateikia savo poziciją dėl bylos įrodymų reikšmės ir jų vertinimo. Pažymėtina, kad, pagal kasacinio teismo praktiką, kasacinio skundo argumentai, kuriais kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus ir siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs proceso teisės normas ar netinkamai jas taikęs, yra faktinio pobūdžio ir nesudaro kasacijos dalyko. Dėl tokio pobūdžio argumentų kasacinis teismas neturi teisinio pagrindo pasisakyti, kadangi tai neatitiktų įstatyme įtvirtintos kasacinio proceso paskirties ir ribų. Vien tai, kad kasatorius nesutinka su įrodymų vertinimu ir juos vertina kitaip, nei vertino apeliacinės instancijos teismas, nėra pagrindas konstatuoti, kad įrodymų vertinimo taisyklės buvo pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-823/2023, 31 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti ieškovės kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, yra faktinio pobūdžio, jais iš esmės pateikiamas kitoks, nei apeliacinės instancijos teismo, byloje surinktų įrodymų vertinimas ir siekiama, kad kasacinis teismas kitaip, nei bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, įvertintų byloje surinktų įrodymų turinį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija dėl nurodytų argumentų, kaip nesudarančių kasacijos dalyko, nepasisako.

 

Dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo

 

124.       Kasaciniame skunde ieškovė argumentuoja, kad teismai apskritai nesiaiškino ir nerinko duomenų apie E. M. ir J. M. darbovietes bei įdarbinimo laikotarpius, dėl to, priteisus atsakovams kompensacijas už 12 mėnesių, sudarytos sąlygos jiems nesąžiningai praturtėti. Ieškovės teigimu, pagal viešai prieinamus duomenis, atsakovas E. M. yra MB „Emiškas“ vadovas, dirba kooperatyve „Agro rangovai“ projektų vadovu. Teismo nutartis prieštarauja kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką tikslams, šiurkščiai pažeidžia darbdavio interesus, materialiosios teisės normas (DK 218 straipsnio 4 dalis) bei proceso teisės normas, reglamentuojančias teismo aktyvų vaidmenį darbo bylose (CPK 414 straipsnis), ir prieštarauja kasacinio teismo praktikai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-523-701/2015; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015; 2017 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017 35 punktą). Ieškovė nurodo, kad darbuotojams buvo mokami ne minimalūs, o pakankamai geri darbo užmokesčiai, dėl to teismo priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką yra neproporcinga.

125.       Pagal DK nuostatas, pripažinus, kad darbuotojas iš darbo atleistas neteisėtai, jis gali būti arba grąžintas į darbą, arba, esant DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytiems pagrindams, jo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčą nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną (DK 218 straipsnio 2–4, 6 dalys). Pirmuoju atveju darbuotojui priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Antruoju atveju priteisiama išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę bei neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021, 36 punktas).

126.       DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas kompensavimo mechanizmas (vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus) iš dalies atlieka atleisto darbuotojo ir darbdavio finansinių interesų subalansavimo funkciją, nes, viena vertus, užtikrinamas darbuotojo patirtų netekimų kompensavimas, kita vertus, švelninami darbdaviui galintys tekti padariniai. Toks priverstinės pravaikštos laikotarpio, už kurį priteisiamas vidutinis darbo užmokestis, ribojimas, ypač atsižvelgiant į tai, kad priverstinės pravaikštos trukmę, be kitų priežasčių, lemia ir darbo ginčo išnagrinėjimo trukmė, dažnai nepriklausanti nuo darbdavio, mažina atvejus, kai priteistina kompensacija tampa neadekvačia našta darbdaviui. Vis dėlto ir apribojus laikotarpį, už kurį gali būti priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą, galimos situacijos, kai priteistinas kompensacijos dydis neatitinka tokios kompensacijos tikslo bei paskirties ar prieštarauja protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis), taikomiems ir darbo teisėje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

127.       Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad DK 218 straipsnio 4 dalies nuostata, įtvirtinanti maksimalų priteistiną vidutinio darbo užmokesčio terminą, negali būti aiškinama kaip panaikinanti teisę, sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio, įvertinti jo atitiktį šios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgiant į nustatytas reikšmingas aplinkybes. Dėl to darytina išvada, kad kasacinio teismo išaiškinimai, pateikti taikant 2002 m. DK 300 straipsnį, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) gali būti taikomi ir sprendžiant dėl kompensacijos priteisimo pagal 2016 m. DK 218 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-684/2019, 50 punktas; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 62 punktas).

128.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant 2002 m. DK 300 straipsnio nuostatas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo, pažymima, kad 2002 m. DK 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas). Ši norma turi būti taikoma atsižvelgiant į jos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose. Spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus DK nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis. Šis teismų praktikoje suformuluotas aplinkybių, reikšmingų kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio vertinimui, sąrašas nėra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-469/2016, 48 punktas; 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 50–51 punktai; 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018, 61 punktas; 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021, 39 punktas).

129.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl DK 218 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo, atsižvelgdamas į tai, kad DK 218 straipsnio 2 dalyje, skirtingai nei iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 300 straipsnio 3 dalyje, yra apibrėžtas maksimalus terminas, už kurį darbuotojui priteisiamas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, t. y. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir nebėra anksčiau buvusios nuostatos, kad jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, tai jam priteisiamas tik darbo užmokesčio skirtumas, yra konstatavęs, jog aplinkybė dėl ieškovo (darbuotojo) gautų kitoje darbovietėje pajamų nėra pakankamas argumentas sumažinti ieškovui priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį kitoje darbovietėje jo gauta pajamų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019, 61, 64 punktai).

130.       Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Kasacinio teismo konstatuota, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).

131.       Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kurioje bendrieji civilinio proceso teisės principai turi tam tikrų ypatumų: įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga tam tikrus klausimus spręsti ex officio (pagal pareigas). Tokios kategorijos bylą nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu, teismo nuomone, tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-248/2020, 46 punktas; 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-701/2021, 122 punktas). CPK 414 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo, nagrinėjančio darbo bylą, vaidmuo, be kitų aspektų, suteikiantis teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, nereiškia, kad darbo bylose šalims, ypač darbdaviui, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Tai, kad nagrinėjant darbo bylas CPK yra įtvirtinti tam tikri procesiniai šių bylų nagrinėjimo ypatumai, nereiškia, kad šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-116-943/2021, 34 punktas).

132.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydžio, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti esant išimtinę situaciją, dėl kurios turėtų būti mažinamas teisės aktuose nustatytos darbuotojui mokėtinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis. Teismas nurodė, jog ieškovę ir atsakovą E. M. faktiniai darbo santykiai siejo nuo 2017 m. rugsėjo 11 d., o ieškovę ir atsakovą J. M. – nuo 2016 m. birželio 14 d., taigi iki jų atleidimo dienos (2021 m. lapkričio 30 d.) praėjo atitinkamai šiek tiek daugiau nei 4 ir beveik 5,5 metų, darbuotojai dirbo specializuotoje srityje – grūdų sektoriuje, atliko su tuo susijusias funkcijas, kurias pritaikyti kitose srityse gali būti sudėtinga. Teismas pažymėjo, jog ieškovė neįrodinėjo, kad susiduria su finansiniais sunkumais, kad mokėtinos kompensacijos dydis gali neigiamai atsiliepti kitiems įmonės darbuotojams, o kaip vieninteliu argumentu iš esmės remiasi tik tuo, kad darbuotojai po jų atleidimo galėjo įsidarbinti, gauti pajamų, dėl to iš ieškovės atsakovams priteisus maksimalią kompensaciją už priverstinę pravaikštą atsakovai nepagrįstai praturtėtų. Šio ieškovės argumento apeliacinės instancijos teismas nelaikė išimtine aplinkybe, sudarančia pagrindą mažinti darbuotojams priteistą kompensacijos dydį. Pažymėjęs, kad ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų būti pripažįstamos reikšmingomis svarstant kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką mažinimo galimybę, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad nėra pagrindo mažinti priteistinos kompensacijos dydžio už priverstinės pravaikštos laiką.

133.       Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pripažintina, kad ieškovė kasaciniame skunde pagrįstai nurodo, jog teismai savo iniciatyva nesiaiškino ir nerinko duomenų apie atsakovų E. M. ir J. M. darbovietes bei įdarbinimo laikotarpius, tačiau nėra pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo argumentų, kad taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 414 straipsnį ir nukrypo nuo skunde nurodytos kasacinio teismo praktikos dėl teismo aktyvaus vaidmens nagrinėjant darbo bylas.

134.       Teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, kuriomis kasaciniame skunde remiasi ieškovė, t. y. 2015 m. spalio 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-523-701/2015; 2015 m. lapkričio 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-615-469/2015; 2017 m. gruodžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-477-1075/2017 35 punkte, yra pateikti išaiškinimai dėl CPK XX skyriaus normų, reglamentuojančių darbo bylų nagrinėjimo ypatumus, taip pat ir CPK 414 straipsnio, kuriais teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, aiškinimo ir taikymo, tačiau jose nebuvo aktualūs ir nėra nagrinėti klausimai, ar darbo bylą, kurioje reiškiami reikalavimai dėl darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumo, nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva aiškintis aplinkybes, ar šis darbuotojas po ginčijamo atleidimo iš darbo įsidarbino kitoje darbovietėje, dirbo ir gavo darbo užmokestį, ir rinkti duomenis, susijusius su tokių aplinkybių (ne)buvimu. Šiais klausimais išaiškinimų nurodytose nutartyse nėra pateikta. Ieškovė, teigdama apie šioje byloje teismų nukrypimą nuo nurodytose kasacinio teismo nutartyse suformuotos praktikos, kasaciniame skunde į tai neatsižvelgia, neanalizuoja, kaip ir kiek nurodytose nutartyse pateikti išaiškinimai yra susiję su konkrečia šios bylos situacija, t. y. dėl teismo pareigos savo iniciatyva aiškintis aplinkybes, ar darbuotojai po ginčijamo atleidimo iš darbo įsidarbino kitoje darbovietėje, dirbo ir gavo darbo užmokestį, ir rinkti duomenis, susijusius su tokių aplinkybių (ne)buvimu. Dėl to konstatuotina, kad kasacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamoje byloje teismai, savo iniciatyva nesiaiškindami ir nerinkdami duomenų apie atsakovų E. M. ir J. M. darbovietes bei įdarbinimo laikotarpius, nukrypo nuo kasaciniame skunde nurodytos kasacinio teismo praktikos.

135.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, kad, kaip jau minėta, CPK 414 straipsnyje įtvirtintas aktyvus teismo, nagrinėjančio darbo bylą, vaidmuo, be kitų aspektų, suteikiantis teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, nereiškia, jog darbo bylose šalims, ypač darbdaviui, tenka pasyvaus proceso stebėtojo vaidmuo. Tai, kad nagrinėjant darbo bylas CPK yra įtvirtinti tam tikri procesiniai šių bylų nagrinėjimo ypatumai, nereiškia, jog šalys yra atleidžiamos nuo įrodinėjimo pareigos vykdymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje aplinkybių, susijusių atsakovų E. M. ir J. M. įsidarbinimu kitose darbovietėse bei darbo jose laikotarpiais, įrodinėjimo pareiga teko ieškovei. Minėta, kad šią pareigą turintis asmuo ją įgyvendina nurodydamas teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdamas ir pateikdamas teismui įrodymus bei dalyvaudamas juos tiriant ir vertinant. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje teismai, savo iniciatyva nesiaiškindami ir nerinkdami duomenų apie atsakovų E. M. ir J. M. darbovietes bei įdarbinimo laikotarpius, pažeidė CPK 414 straipsnį.

136.       Ieškovė, kasaciniame skunde teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 218 straipsnio 4 dalį, nurodo, jog: atsakovams E. M. ir J. M. priteisus vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už vienerius metus (atitinkamai 31 099,56 Eur ir 22 044,96 Eur), yra sudarytos sąlygos šiems atsakovams nesąžiningai praturtėti; apskųsta teismo nutartis akivaizdžiai prieštarauja kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką tikslams, šiurkščiai pažeidžia ieškovės interesus; teismas buvo pasyvus ir nesiaiškino, ar priteistinas kompensacijos dydis atitinka tokios kompensacijos tikslą ir paskirtį; byloje nebuvo vertinami duomenys, kada atsakovai pradėjo dirbti kituose darbuose, ar nedirba iki šiol, jeigu dirba, tuomet kompensacija už priverstinę pravaikštą atitinkamais laikotarpiais gali būti vertinama ne kaip kompensacija už praradimus, o kaip atsakovų pasipelnymas ieškovės sąskaita; pagal viešai prieinamus duomenis, atsakovas E. M. yra MB „Emiškas“ vadovas, dirba kooperatyve „Agro rangovai“ projektų vadovu; darbuotojams buvo mokami ne minimalūs, o pakankamai geri darbo užmokesčiai, dėl to teismo priteista kompensacija už priverstinės pravaikštos laiką yra neproporcinga bei neteisinga ieškovės atžvilgiu.

137.       Teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus vertina kaip nepagrindžiančius teiginio, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 218 straipsnio 4 dalį. Teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas nesiaiškino, nevertino atitinkamų aplinkybių ir duomenų, ieškovė kasaciniame skunde nepateikia argumentų, pagrindžiančių netinkamą apeliacinės instancijos teismo procesinių pareigų vykdymą. Minėta, kad aplinkybė dėl darbuotojo gautų kitoje darbovietėje pajamų nėra pakankamas argumentas sumažinti jam priteistinos išmokos už priverstinės pravaikštos laiką dydį kitoje darbovietėje jo gauta pajamų suma. Kasacinio skundo argumentai, kad atsakovams E. M. ir J. M. yra sudarytos sąlygos nesąžiningai praturtėti, priteistos kompensacijos dydis prieštarauja jos tikslams, yra neproporcingas bei neteisingas ieškovės atžvilgiu, vertintini kaip deklaratyvūs. Darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti esant išimtinę situaciją, dėl kurios turėtų būti mažinamas teisės aktuose nustatytos darbuotojui mokėtinos kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydis. Dėl to kaip nepagrįsti atmestini kasacinio skundo argumentai, kad nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 218 straipsnio 4 dalį.

 

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

 

138.       Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismas, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą E. M. ir A. M., pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos atlyginimą (DK 151, 218 straipsniai). E. M. eina aukštas pareigas, taigi, dėl darbo sutarties nutraukimo nepatyrė jokios neturtinės žalos, nes jo reputacijai nėra padaryta žala. A. M. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo taip pat nepagrįstas, nes su ja darbo santykiai buvo nutraukti DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovė neatliko neteisėtų veiksmų, darbo sutartys nutrauktos teisėtai, atsakovai nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti neturtinės žalos faktą.

139.       DK 151 straipsnyje nustatyta, kad kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas, priėmęs sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, turi teisę priteisti patirtą turtinę ir neturtinę žalą (DK 217 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 218 straipsnio 2, 4 dalys). Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos priteisimo, vadovaujasi CK normomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę.

140.       Vadovaujantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos, įtvirtintos CK 6.246–6.248 ir 6.249 straipsniuose (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir neturtinė žala).

141.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo teisiniuose santykiuose neturtinė žala darbuotojui gali būti padaryta įvairiais darbdavio neteisėtais veiksmais, pvz., kai darbuotojas neteisėtai atleidžiamas iš darbo, neteisėtai perkeliamas į kitą darbą, jam neteisingai paskiriama drausminė nuobauda, paskleista informacija apie darbuotoją, nesusijusi su jo darbo savybėmis, ir pan.; tai gali būti tiek asmens fizinis skausmas, tiek dvasiniai išgyvenimai (tiek lydintys fizinį skausmą, tiek savarankiški), nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020 59 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Asmens darbo veikla yra ta gyvenimo sritis, nuo kurios priklauso asmens ir jo šeimos gerovė, socialinis vertinimas, galimybė save realizuoti, užsitikrinti socialinį stabilumą, todėl šių vertybių pažeidimas gali sukelti asmeniui stiprų netikrumo, nepasitikėjimo jausmą, didelius išgyvenimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-943/2021, 51 punktas). Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį darbuotojų teisių pažeidimo bylose, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų, teismų vertinamos tokios reikšmingos darbo santykius apibūdinančios aplinkybės kaip darbo santykių trukmė, turėtos darbuotojo nuobaudos, teisių pažeidimo aplinkybės ir padariniai, teismo taikytos kitos pažeistų teisių gynimo priemonės, jų pakankamumas pažeistoms teisėms atkurti ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-248/2018 64 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

142.       Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovams E. M. ir A. M. neturtinės žalos atlyginimą, šią išvadą motyvavo tuo, kad: vien aplinkybė, jog atsakovui E. M. dėl savo pastangų vėliau pavyko susirasti kitą darbą, niekaip negali reikšti, kad šis atsakovas dėl atleidimo iš darbo nepatyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimo, netikrumo jausmo dėl savo ateities, netekus darbo vietos ir pajamų šaltinio; užklausos dėl ginčo aplinkybių buvo teikiamos ir ieškovės klientams, su kuriais atsakovas E. M., eidamas gamybos vadovo pareigas, bendravo, todėl akivaizdu, kad ši situacija sukėlė jam išgyvenimų, žemino jo garbę ir orumą; nors atsakovė A. M. buvo atleista iš darbo DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau ji, kaip ir kiti atsakovai, darbdavės buvo kaltinama tų pačių veikų, turinčių nusikaltimo požymių, padarymu, turtinės žalos bendrovei padarymu, atleidimo iš darbo įsakyme papildomai pažymint, kad darbo sutartis su ja nutraukiama dėl darbuotojos kaltės, vadovaujantis DK 58 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktais, todėl jai nemokama išeitinė išmoka; nepriklausomai nuo realiai buvusio atleidimo pagrindo, ieškovė kaltino atsakovę šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu, o tai, pagrįstai tikėtina, sukėlė atsakovei neigiamų dvasinių išgyvenimų, garbės ir orumo pažeminimą, neteisybės jausmą.

143.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, reikšmingas neturtinės žalos faktui konstatuoti ir jos dydžiui nustatyti, be kita ko, kad: dėl darbo sutarties nutraukimo atsakovas E. M. patyrė dvasinių išgyvenimų, pažeminimą, netikrumo jausmą dėl savo ateities; atsakovė A. M. buvo kaltinama veikų, turinčių nusikaltimo požymių, padarymu, turtinės žalos bendrovei padarymu, tai sukėlė atsakovei neigiamų dvasinių išgyvenimų, garbės ir orumo pažeminimą, neteisybės jausmą. Teisėjų kolegija vertina, kad pripažinęs atsakovo E. M. atleidimą iš darbo neteisėtu, taip pat pripažinęs neteisėtais ieškovės prieš atsakovę A. M. atliktus veiksmus, kurie tiesiogiai lėmė šių atsakovų patirtus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą ir kita, apeliacinės instancijos tinkamai nustatė būtinas civilinės atsakomybės sąlygas ir pagrįstai pripažino atsakovų E. M. ir A. M. teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

144.       Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas pažeidė DK 151, 218 straipsnius.

 

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų ir bylos procesinės baigties

 

145.       Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip nesudarantys kasacinio nagrinėjimo dalyko, neturintys įtakos kitokio sprendimo byloje priėmimui ir vienodos teismų praktikos formavimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

146.       Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad pagrindo ją keisti ar naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

147.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal CPK 98 straipsnio 1, 2 dalis, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų atlyginimo priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

148.       Netenkinus ieškovės kasacinio skundo, kasaciniame teisme jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

149.       Atsakovai atsiliepimais į kasacinį skundą prašo priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau nepateikė šias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl atsakovų prašymai priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintini (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

150.       Pažymėtina, kad kasaciniame teisme išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatirta.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. rugpjūčio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                        Virgilijus Grabinskas

 

 

                                        Antanas Simniškis

 

 

                                        Donatas Šernas