Administracinė byla Nr. A-2422-602/2021
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02714-2019-0
Procesinio sprendimo kategorija 36
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas A. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Kauno AVPK) Viešosios tvarkos valdybos 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. 19-IL-20-03384-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybą 2019 m. lapkričio 4 d. prašymą Nr. 19-G-2010636-e išnagrinėti iš naujo.
2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu jam buvo atsisakyta išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, kadangi, įvertinęs pareiškėjo padarytus administracinius nusižengimus, nusikalstamą veiką, atsakovas padarė išvadą, jog pareiškėjas, laikydamas šaunamuosius ginklus, gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Sprendimą Kauno AVPK motyvavo Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) III skyriaus 16 ir 17 punktais.
3. Pareiškėjas pažymėjo, kad 2016 m. lapkričio 3 d. jis buvo išregistruotas iš įskaitos, sąžiningai atliko teismo jam paskirtą bausmę, jokių nusikalstamų veikų ar kitokių viešosios tvarkos pažeidimų nevykdė ir neketina to daryti, niekas nei jam, nei tretiesiems suinteresuotiems asmenims dėl jo elgesio pretenzijų nereiškė. Pareiškėjas nurodė, jog jis, būdamas socialus ir atsakingas asmuo, sumenkintą savo reputaciją atkūrė.
4. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas, atsisakydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus netaikė nuostatos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 97 straipsnio 6 dalyje. Atsakovas Sprendime neteisingai fiksavo pareiškėjo išbraukimo iš Probuojamųjų asmenų registro už smurtinius nusikaltimus datą. Pareiškėjas patikino, kad galiojančių nuobaudų pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodeksą (toliau – ir ANK) neturi, todėl atsakovas negalėjo vertinti jo charakterio ir ateityje prognozuojamo elgesio pagal Kelių eismo taisyklių pažeidimus.
5. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo teistumo išnykimas už padarytus nusikaltimus nėra reikšmingas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto prasme. Pacitavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimą, pažymėjo, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes.
7. Atsakovo nuomone, pareiškėjo padaryti du tyčiniai smurtiniai nusikaltimai jį charakterizuoja kaip asmenį, linkusį smurtauti, nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ignoruojantį visuomenėje teisės aktais įtvirtintas normas ir taisykles, jomis nustatytus elgesio standartus. Pažymėjo, jog neigiamai pareiškėją charakterizuoja ir aplinkybė, jog antrą smurtinį nusikaltimą pareiškėjas padarė neišnykus pirmajam teistumui, o pareiškėjo padaryti administraciniai teisės pažeidimai susiję su pavojumi viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, todėl pareiškėjo padaryti teisės pažeidimai patvirtina įtarimus, kad neprognozuojamas ir teisės aktus pažeidžiantis pareiškėjo elgesys gali pasikartoti.
II.
8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdyba 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu Nr. 20-11-IL-133 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, nes pareiškėjas įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
10. Teismas taip pat nustatė, kad 2019 m. lapkričio 4 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno AVPK, prašydamas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, skirtus medžioklei, tačiau Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdyba 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 19-IL-2003384-e atsisakė išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, vadovaudamasi Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktu ir Aprašo III skyriaus 16-17 punktais.
11. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Įstatymo17 straipsnio 1 dalies 10 punktu, nurodė, kad B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Teismas pažymėjo, jog Įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai.
12. Teismas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto normos aiškinimo, pažymėjo, kad kiekvienas atvejis yra vertinamas individualiai, o pripažinimą, jog asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei, sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, iš esmės lemia jo veiksmų iki prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus vertinimas. Atitinkamai, vertinant pareiškėjo charakteristiką ir biografiją, turi būti atsižvelgiama į pareiškėjo veiksmų pobūdį, t. y. į kokius visuomenės gėrius šiomis veikomis buvo kėsintasi ir kokia atsakomybė (baudžiamoji ar administracinė) už tuos veiksmus buvo taikomas, taip pat į sunkumą, pakartotinumą bei tai, kiek laiko yra praėję nuo minėtu veiksmų atlikimo iki prašymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus pateikimo.
13. Pirmosios instancijos teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad pareiškėjas Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžiu, įsiteisėjusiu 2015 m. sausio 26 d., buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė. Bausmė paskirta už tai, kad jis 2013 m. gruodžio 21 d. medžiotojų klubo „Gynia“ plotuose, būdamas neblaivus, keikdamasis necenzūriniais žodžiais, pašalinių žmonių akivaizdoje ne mažiau kaip du kartus trenkė kumščiu į veidą J. L., grasino fiziškai susidoroti, padarydamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą.
14. Teismas, iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išrašo duomenų nustatė, kad 2015 m. vasario 5 d. pareiškėjas buvo įtrauktas į Probuojamųjų asmenų sąrašą, o 2015 m. rugpjūčio 6 d. išregistruotas iš Probuojamųjų asmenų duomenų registro. Už analogišką smurtinį nusikaltimą, įvykdytą 2014 m. gruodžio 20 d. prieš J. L., pareiškėjas nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 16 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2016 m. sausio 19 d. Iš Administracinių nusižengimų registro teismas nustatė, kad pareiškėjas administracine tvarka baustas už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, t. y. 2016 m. spalio 17 d. pareiškėjas baustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1241 straipsnio 2 dalį, 2015 m. sausio 15 d. – už leistino greičio viršijimą pagal ATPK 124 straipsnio 3 dalį, 2012 m. gruodžio 14 d. – už važiavimą esant draudžiamam šviesoforo signalui pagal ATPK 1241 straipsnio 1 dalį, 2005 m. lapkričio 4 d. – už transporto priemonių vairavimo tvarkos pažeidimą pagal ATPK 123 straipsnį.
15. Teismas, pasisakydamas dėl BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunkčio taikymo nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teistumas asmeniui lemia įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes, tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, jog esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pavyzdžiui, vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Teismas pažymėjo, jog sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Taigi, pareiškėjo teistumas už atitinkamą Baudžiamajame kodekse numatytą veiką, nors jis ir yra išnykęs baudžiamosios justicijos požiūriu, yra asmens biografijos faktas, kuris Ginklų kontrolės įstatymo prasme yra reikšmingas vertinant jo keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
16. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas praeityje už smurtinį nusikaltimą teistas du kartus, ne kartą yra pažeidęs Kelių eismo taisykles ir baustas administracine tvarka. Teismas, vertindamas pareiškėjo keliamą grėsmę, atsižvelgė ir į nuosprendžiuose nurodytas nusikaltimų faktines aplinkybes, iš kurių teismas sprendė, jog pareiškėjas nusikaltimus įvykdė pašalinių žmonių akivaizdoje, agresyviai nusiteikęs, vartojo necenzūrinius žodžius, pirmąjį nusikaltimą įvykdė būdamas neblaivus. Teismas vertino, kad pareiškėjo nusikaltimų pobūdis suponuoja išvadą, kad pareiškėjas linkęs konfliktuoti, problemas spręsti smurtu, nelinkęs laikytis visuomenėje priimtinų moralės normų, elgesio taisyklių, o tai kelia akivaizdžią grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Pareiškėjo padaryti administracinės teisės pažeidimai patvirtina, kad jis linkęs nesilaikyti Kelių eismo taisyklių: yra baustas už greičio viršijimą, draudžiamą šviesoforo signalo nepaisymą, o tai kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
17. Teismas nurodė, kad vertinant duomenis apie asmens keliamą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, yra reikšmingas jų atsiradimo laiko atžvilgiu aspektas. Pažymėjo, jog nuo nusikaltimų ir administracinių teisės pažeidimų padarymo, išskyrus 2005 m. lapkričio 4 d. padarytą administracinį teisės pažeidimą, dar nėra praėję dešimt metų, todėl vertino, kad padaryti pažeidimai nėra praradę aktualumo Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme.
18. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų išraše matyti, kad pareiškėjas iš Probuojamųjų asmenų sąrašo išregistruotas 2016 m. lapkričio 3 d., o dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklą išdavimo pareiškėjas į atsakovą kreipėsi 2019 m. lapkričio 4 d. sprendė, kad Sprendimo motyvuojamojoje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida neturi esminės įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
19. Teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, atsižvelgęs į pareiškėjo padarytus nusikaltimus ir administracinės teisės pažeidimus, padarytų veikų pobūdį, priėjo išvados, jog atsakovas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, ir atsisakė pareiškėjui suteikti specialią teisę, t. y. netenkino jo prašymo dėl leidimo laikyti (nešiotis) ginklus išdavimo, Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto pagrindu. Teismas vertino, kad skundžiamas Sprendimas neišduoti leidimo ginklui yra pagrįstas ir teisėtas, Sprendime nurodomas faktinis jo pagrindimas pareiškėją apibūdinančių kriterijų požiūriu yra pakankamas bei tinkamai motyvuotas.
III.
20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
19.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas netinkamai pritaikė įrodinėjimą reglamentuojančias nuostatas, prioritetą suteikė atsakovo pateiktiems rašytiniams įrodymams, nepasisakė dėl pareiškėjo byloje pateiktų duomenų ir nemotyvavo procesinio sprendimo. Teismas, be kita ko, netinkamai pritaikė ir aiškino Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punktą, nukrypdamas nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio administracinėse bylose.
19.2. Pareiškėjas neginčija aplinkybių, kad buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, jog buvo pažeistos Kelių eismo taisyklės ir dėl to buvo paskirtos administracinės nuobaudos, tačiau nesutinka tiek su Kauno AVPK Sprendime, tiek su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytos aplinkybės, kurių pagrindu Kauno AVPK atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus.
19.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi vien tik Kauno AVPK Sprendime nustatytomis neigiamai pareiškėją charakterizuojančiomis faktinėmis aplinkybėmis bei pritarė Kauno AVPK padarytoms išvadoms. Todėl teismas iš esmės apsiribojo tik Kauno AVPK rašytinių įrodymų tyrimu ir vertinimu.
19.4. Kauno AVPK Sprendime nurodoma, kad pareiškėjas charakterizuojamas kaip asmuo, linkęs kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai ar gyvybei bei visuomenės saugumui. Atsiliepime į pareiškėjo skundą Kauno AVPK nurodė, kad pareiškėjo padaryti teisės pažeidimai patvirtina įtarimus, jog neprognozuojamas ir teisės aktus pažeidžiantis elgesys gali pasikartoti. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, sprendime nurodydamas dar daugiau grėsmių, nei nurodyta Kauno AVPK Sprendime, formaliai įvertino ir konstatavo egzistuojant visas nurodytas grėsmės, visiškai jų nemotyvuodamas.
19.5. Kauno AVPK pateikė duomenis apie pareiškėjo padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus, už kuriuos pareiškėjui buvo paskirtos administracinės nuobaudos. Iš Administracinių nusižengimų registro duomenų matyti, kad daugiau Kelių eismo taisyklių pažeidimų pareiškėjas nėra padaręs, vadinasi, iš viso pareiškėjas yra padaręs keturis administracinės teisės nusižengimus, už kuriuos sumokėjo baudas.
19.6. BK 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal BK 97 straipsnio 6 dalį, kai sueina šiame straipsnyje nustatyti terminai, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais. Pareiškėjas nurodo, kad kai kreipėsi į Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybą, jo teistumas pagal abu Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžius jau buvo išnykęs. Todėl pareiškėjo teigimu, teismas nenurodė objektyvių duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamą grėsmę Įstatymo saugomiems gėriams.
19.7. Pareiškėjas turi šeimą ir darbą. Pareiškėjas pateikė jo darbdavio, Kauno medžiotojų sąjungos ir medžiotojų klubo „Urka“ teigiamai jį charakterizuojančias charakteristikas. Todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, neįvertinus paminėtų duomenų, negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu, todėl turėtų būti naikintinas.
20. Atsakovas Kauno AVPK atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
20.1. Pareiškėjo teistumo išnykimas nėra reikšmingas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto taikymo prasme. Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi, charakterizuojančia jo asmenybę.
20.2. Pareiškėjo padaryti du tyčiniai smurtiniai nusikaltimai jį charakterizuoja kaip asmenį, linkusį smurtauti, nesilaikyti teisės aktuose numatytų reikalavimų, kelti grėsmę kitų asmenų sveikatai, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Neigiamai apeliantą charakterizuoja ir ta aplinkybė, jog antrą smurtinį nusikaltimą jis padarė neišnykus pirmam teistumui.
20.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 konstatavo, jog turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklą. Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį galima daryti išvadą, ar jis kelia grėsmę Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodytoms vertybėms ar ne. Tai, kad pareiškėjas turi šeimą, darbą, darbdavio ir medžiotojų bendrijos charakterizuojamas teigiamai, atsižvelgiant į pareiškėjo padarytus teisės pažeidimus, nesudaro pagrindo nukrypti nuo Įstatyme įtvirtintų reikalavimų ir netaikyti Įstatyme įtvirtintų teisės įsigyti ir turėti ginklus ir šaudmenis apribojimų. Todėl tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Kauno AVPK priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, kurių naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVPK Viešosios tvarkos valdybos 2019 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. 19-IL-20-03384-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, teisėtumo ir pagrįstumo.
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundo netenkino, konstatavęs, kad atsakovo Sprendimas neišduoti pareiškėjui leidimo ginklui laikyti (nešiotis) yra pagrįstas ir teisėtas, nepažeidžia specialiais norminiais teisės aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros, o Sprendime nurodomas jo faktinis pagrindimas pareiškėją apibūdinančių kriterijų požiūriu yra pakankamas tam, kad pareiškėjui būtų galima taikyti Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkto nuostatą.
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos, nes teismas skundžiamame sprendime vertino tik neigiamas pareiškėjo savybes, tačiau neatsižvelgė į pareiškėjo asmenį charakterizuojančių aplinkybių visumą.
24. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, jog byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.)
25. Ginklų ir šaudmenų apyvarta, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, klasifikavimo į kategorijas nuostatos, ginklų ir šaudmenų apyvartos bei jos kontrolės teisiniai pagrindai, taip pat subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teisės ir pareigos yra reglamentuojamos Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme. Šie klausimai yra detalizuojami Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos apraše, patvirtintame Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 362 „Dėl Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos tvarkos aprašo patvirtinimo“.
26. Pagal Įstatymo 1 straipsnio 1 dalį, šio įstatymo tikslas – reglamentuoti ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių apyvartą siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą.
27. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad Įstatymo 3 straipsnio 6–10 punktuose nurodytų ginklų, B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policijos įstaiga turi duomenų, kad jis gali kelti arba kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policijos įstaiga nurodo atsisakymo išduoti leidimą laikyti ginklus, leidimą nešiotis ginklus ar sprendimo panaikinti šių leidimų galiojimą motyvus.
28. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pažymėjęs, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 12 d. nutarimą). Ginklai ir šaudmenys gali kelti pavojų ne tik pačiam ginklus ir šaudmenis turinčiam asmeniui, bet ir kitiems visuomenės nariams, viešajai tvarkai, todėl įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokias ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo ir panaikinimo sąlygas bei tvarką, kad būtų sudarytos prielaidos apsaugoti nuo galimos grėsmės tiek patį ginklus ir šaudmenis turintį asmenį, tiek kitus visuomenės narius, užtikrinti viešąją tvarką. Įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia (tarp kitko, be kita ko) nustatydamas teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones privalo paisyti proporcingumo principo (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2013 m. sausio 25 d. nutarimą).
29. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat nurodė, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Tokią galimybę numato ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1997 m. vasario 13 d. nutarimą).
30. Aiškindamas Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą konstatavo, jog šiame įstatyme nenurodyti konkretūs kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja pasikėsinimo į minėtus teisinius gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014, 2016 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-525/2016, 2017 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1362-502/2017). Šiuo aspektu taip pat akcentuotina, kad Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme nustatyti draudimai savo prigimtimi yra prevencinio pobūdžio, skirti užtikrinti šio įstatymo tikslų įgyvendinimą. Sprendžiant dėl specialiosios teisės suteikimo (atėmimo), pareiga įrodyti, kad asmuo atitinka įstatymo reikalavimus (jų nepažeidė), tenka pačiam asmeniui, siekiančiam tokią teisę įgyti, tuo pačiu jam tenka ir pareiga paneigti abejones, kylančias vertinant vienus ar kitus faktus, reikšmingus specialiosios teisės turėjimui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-438/2018).
31. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas šią teisės normą lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais, pažymėjo, kad yra kalbama ne apie bent kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-974/2014).
32. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju byloje surinkti duomenys apie pareiškėją neginčijamai patvirtina jo neigiamą kaip asmenybės vertinimą, nepaisant to, kad, kaip teigia pareiškėjas, nusikalstamai priešingai teisei jis elgėsi prieš daug metų, teistumas išnykęs. Vertinant turimus duomenis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas bei administracinius nusižengimus (pažeidimus) nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo pozicija, jog šių duomenų ir įrodymų visuma rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, nepaisymo vertybinių nuostatų nustatytos valstybėje tvarkos atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nusikalstamų veikų bei administracinių nusižengimų (pažeidimų) pobūdis ir kiekis sudaro rimtą pagrindą abejoti pareiškėjo argumentais, jog jis yra pakeitęs požiūrį ir elgesį, polinkio daryti nusikalstamas veikas neturi. Pareiškėjo nurodyti argumentai, kad jis šiuo metu darbdavio ir medžiotojų klubo yra vertinamas teigiamai (pateikė tai patvirtinančias charakteristikas, diplomus ir padėkas), taip pat tai, kad Administracinių nusižengimų registre nėra registruotų jokių jo teisės pažeidimų, bei, kaip minėta, kad išnykęs teistumas, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju esant žinomiems svariems duomenims, kurių pagrindu negali būti išduotas pareiškėjui leidimas laikyti ir nešioti ginklą, vertintini kritiškai, nesuponuojantys priešingų, nei nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo sprendime padarytų išvadų. Juolab, kad pareiškėjas nepateikė jokių kitų jo teigiamą, pasikeitusį elgesį apibūdinančių argumentų, patvirtinančių įrodymų, kurie paneigtų jo praeityje nusikalstamo elgesio aktualumą šių dienų kontekste, t. y., kaip jau minėta, šiame kontekste svarbu yra tai, jog pakanka įžvelgti grėsmę ir nebūtinai tokia grėsmė turi būti jau iškilusi ir reali. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-575/2019, 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1846-520/2019).
33. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų ir apkaltinamųjų nuosprendžių matyti, kad pareiškėjo nusikalstamas elgesys buvo tyčinis, ne vienkartinis, sąmoningas teisei priešingas veikimas. Pareiškėjo atlikti nusikalstami veiksmai ir administraciniai nusižengimai (pažeidimai) rodo pareiškėjo neatsakingumą, nepagarbą įstatymams bei nusistovėjusiai tvarkai ir moralės normoms bei leidžia spręsti, jog pareiškėjas yra linkęs nusižengti. Pareiškėjo elgesys akivaizdžiai nesuderinamas su Įstatymo tikslais ir jame įtvirtintais rūpestingumo bei atidumo reikalavimais, keliamais specialiosios teisės subjektui – ginklo turėtojui.
34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog jo teistumas išnykęs ir to pagrindu jis neturi būti vertinamas negatyviai ar kaip asmuo keliantis grėsmę, pažymi, jog Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Tai reiškia, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Taigi, teisėjų kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus (pažeidimus), neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog pareiškėjas, turėdamas ginklą, tikrai nekeltų grėsmės ateityje. Faktai apie pareiškėjo padarytas nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus (pažeidimus), jų pobūdį, kiekį, vertinant juos kaip visumą, lemia neigiamą pareiškėjo asmenybės vertinimą, rodo pareiškėjo polinkį nesilaikyti nustatyto teisinio reglamentavimo, jo netinkamas vertybines nuostatas valstybėje nustatytos tvarkos atžvilgiu, charakterizuoja pareiškėją kaip negerbiantį valstybėje galiojančių įstatymų ir linkusį daryti teisės pažeidimus. Tik nepriekaištingą reputaciją turintis asmuo gali gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus ar gauti leidimą naudotis ginklais. Nepriekaištingos reputacijos asmens kriterijai nurodyti Įstatymo 18 straipsnyje ir pareiškėjas į šį kriterijų sąrašą nepatenka.
35. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo nurodytu situacijos vertinimu, kad Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte išvardyti gėriai (žmogaus gyvybė, sveikata, nuosavybė, visuomenės saugumas, viešoji tvarka) yra didesnė vertybė, nei tam tikro asmens subjektyvi teisė disponuoti ginklu. Teisė turėti ir laikyti ginklus nėra konstitucinė teisė, taip pat nėra teisė saugoma Žmogaus teisių ir laisvių apsaugos konvencijos. Tai teisė, kuri įgyjama pagal įstatymo nuostatas. Įstatymo nuostatos rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti arba turi ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Kompetentingų institucijų neigiamos informacijos disponavimas apie šį asmenį yra svarios aplinkybės, leidžiančios jam neleisti laikyti šaunamuosius ginklus. Priimant sprendimą dėl galimybės asmeniui gauti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, pakanka nustatyti grėsmę, kurią asmuo kelia ar dėl tam tikrų objektyvių apie jį esančių duomenų buvimą, gali kelti, ir šiuo atveju įstatymo leidėjas nereikalauja padarinių.
36. Pareiškėjas, be kita ko, apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo nurodytus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad atsakovo Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, todėl savo veikloje jis turi vadovautis VAĮ 3 straipsnyje nustatytų bendrųjų principų ir 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.
39. Pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas arba kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
40. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
41. Tikrinant viešojo administravimo subjekto priimtą Sprendimą bendrine prasme VAĮ 8 straipsnio 1 dalies aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus. Tokių aplinkybių konstatavimas (galėjo ir turėjo suprasti) įgalintų nepripažinti VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimo arba esamus trūkumus, nepaneigiančius priimtino sprendimo esmės suvokimo, vertinti kaip neesminius, nesudarančius savarankiško ir pakankamo pagrindo ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-990/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad, vertinant individualaus administracinio akto atitiktį motyvuotumo imperatyvui, tam tikrais atvejais administracinis aktas gali būti pripažįstamas visiškai nemotyvuotu; visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5-990/2007; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-47/2014; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015).
42. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo Sprendimas visiškai atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus, Sprendime pateikta informacija yra tiksli ir aiški, išsami, yra nurodytos aiškios prašymo netenkinimo priežastys, teisinis pagrindas. Taigi, atsakovo Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Pagrindo teigti, jog atsakovas pažeidė VAĮ 3 ir 8 straipsniuose nurodytus reikalavimus priimant Sprendimą, nėra.
43. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai nustatė bei įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2020 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan
Milda Vainienė