Administracinė byla Nr. eA-2502-575/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07881-2023-4
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. gruodžio 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2023 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 23S117812 dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje panaikinimo (toliau – ir Sprendimas dėl leidimo) bei 2023 m. liepos 27 d. Migracijos departamento sprendimą Nr. 23S117929 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje nagrinėjimą (toliau kartu – ir Sprendimai), bei priteisti visas pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
2.1. Migracijos departamentas gavo 2023 m. balandžio 12 d. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) raštą Nr. 18-3956 „Dėl klausimyno vertinimo“ (toliau – ir VSD Raštas), kuriame nurodyta, kad VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. Pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną (toliau – ir Klausimynas), nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, užsienietis, teigdamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos vykdomai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
2.2. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 28 d. atliko pareiškėjo apklausą, kurios metu pareiškėjas nurodė, kad tarnavo Sovietų Sąjungos armijoje iki 1991 metų; pildydamas Klausimyną pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, detaliau paaiškino savo poziciją Rusijos karo prieš Ukrainą atžvilgiu, patvirtino, jog jis iš tikrųjų mano, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.
2.3. Sprendimai yra neteisėti, neproporcingi; išvada, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, padaryta vadovaujantis vienos aplinkybės vertinimu, nevertinant kitų ypač reikšmingų aplinkybių; Sprendimai iš esmės pažeidžia pareiškėjo bei jo šeimos teises bei teisėtus interesus, yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl naikintini.
2.4. Pareiškėjas Klausimyne pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomai agresijai Ukrainos atžvilgiu. Be to, turėtų būti atsižvelgiama į jo atliktus / planuojamus atlikti veiksmus prieš Lietuvos valstybės interesus, į jo vykdomą veiklą, ryšius su asmenimis bei organizacijomis Rusijos Federacijoje, jo galimybę daryti įtaką kitiems asmenims ir pan., nes grėsmė valstybei turėtų būti ne formali, o reali, o vien asmens tam tikros nuomonės turėjimas, sprendžiant dėl jo pavojingumo Lietuvos saugumui, turėtų būti vertinamas aplinkybių visumoje. Pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, nekelia ir objektyviai negali kelti Lietuvos valstybei jokio pavojaus – jis gyvena čia šeimos susijungimo pagrindu, čia gyvena jo sutuoktinė bei vaikai – Lietuvos piliečiai. Pareiškėjo atžvilgiu nėra fiksuota jokių pažeidimų. Atsakovo priimti Sprendimai atima ne tik iš pareiškėjo teisę gyventi Lietuvoje, bet ir užkerta galimybę jo šeimai (Lietuvos piliečiams) gyventi pilnavertį šeimos gyvenimą. Pareiškėjas savo nuomonės viešai neskleidė, jos nedėstė socialiniuose tinkluose, kitų žmonių neagitavo; pareiškėjo šeima teikia paramą Ukrainai, visa šeima nepritaria karui, rūpinasi nukentėjusiais žmonėmis Ukrainoje.
2.5. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiami, nes tokiu atveju užsieniečiui leidimo gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
2.6. Išvada apie pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui, remiantis jo pasisakymu vieninteliu klausimu, nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, yra akivaizdžiai formali, nepagrįsta bei neteisinga, o tokios išvados neigiamos pasekmės – nepamatuotai didelės, o atsirasianti žala yra sunkiai pašalinama.
2.7. Atsakovas, priimdamas Sprendimus, vadovavosi VSD vertinimu, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau, būdamas viešojo administravimo subjektas, atsakovas turėtų, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas, laikydamasis gerojo administravimo principo, turėjo visapusiškai įvertinti ir papildomas aplinkybes, kurios jam buvo žinomos, ir tik jas sistemiškai įvertinęs, galėjo daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą.
2.8. Pareiškėjas su Lietuva susijęs ypač tampriais šeimos ir socialiniai ryšiais, yra pilnai integravęsis į Lietuvos valstybę, nutraukęs visus ryšius su kilmės šalimi. Pareiškėjo šeimos nariai yra visiškai priešingos pozicijos Krymo priklausomybės klausimu nei jis pats, jo sutuoktinė yra gimusi tremtyje – (duomenys neskelbtini), jos tėvas pripažintas nukentėjusiu nuo okupacijos asmeniu. Papildomai nurodė, jog jo sveikata nėra stabili, jis serga (duomenys neskelbtini) ligomis, jam reikalingas gydymas, kurio, jei bus panaikintas leidimas gyventi, jis Lietuvoje nebegaus, dėl to iškyla rimta grėsmė ne tik jo sveikatai, bet ir gyvybei. Išvažiuoti gyventi kitur jis neturi jokios galimybės, nes ryšių su (duomenys neskelbtini) gyvenančiais giminaičiais nepalaiko.
2.9. Pareiškėjas nuo 1984 m. tarnavo Kalvarijose ir Joniškyje kariniuose komisariatuose. 1991 m. išvyko baigti tarnybos į Rusiją. 1993 m. išėjo į pensiją, grįžo į Lietuvą ir nuo to laiko gyvena Lietuvoje. Pareiškėjas yra pagyvenęs asmuo, jam daugiau nei 70 m. Jo pažiūros susiformavo dar jaunystėje, jis yra užsispyrusio charakterio, jam sunku naudotis šiuolaikinėmis informacijos priemonėmis, internetu, gauti išsamią ir objektyvią informaciją apie įvykius Ukrainoje. Taip pat jam sunku pripažinti kai kuriuos faktus apie jo gimtą šalį, nors jo pažiūros jokiu būdu nėra nukreiptos prieš Lietuvą ir jos saugumą. Sprendimai kelia grėsmę šeimos iširimui, kadangi pareiškėjo sutuoktinė, Lietuvos Respublikos pilietė, dėl sunkios ligos negalės išvykti su pareiškėju.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:
3.1. Migracijos departamentas, siekdamas įvertinti ir išsiaiškinti pareiškėjo poziciją dėl Krymo aneksijos ir Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje, 2023 m. birželio 28 d. organizavo pareiškėjo apklausą, kurios metu pareiškėjas paaiškino, kad pildydamas klausimyną pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, nes neigiamai vertina bet kokį karą, tačiau patvirtino, jog jo atsakymas buvo teisingas ir jis iš tikrųjų mano, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.
3.2. VSD Rašte pateiktoje išvadoje nurodoma, kad jei užsienietis nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tai jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat tai rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
3.3. Rusijos Federacijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos Federacijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais. Pareiškėjas skunde reikalauja taikyti pernelyg aukštą įrodinėjimo standartą tokios kategorijos bylai, nes jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjo atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jo baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.
3.4. Ginčijami Sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo socialinius ir kitus ryšius Lietuvos Respublikoje, kurie leidžia daryti išvadą, kad pareiškėją sieja šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, bet vien ši aplinkybė savaime nesuteikia pareiškėjui teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje ir neatsveria grėsmės valstybės saugumui svarbos.
3.5. Atsižvelgus į geopolitinę situaciją, taip pat į aplinkybę, kad VSD pateikė išvadą dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui, Migracijos departamentas priėmė pagrįstus Sprendimus. VSD išvada nėra nemotyvuota – išvadoje nurodyti jos motyvai ir aiškiai konstatuojama pareiškėjo grėsmė valstybės saugumui, ši grėsmė grindžiama individualiomis pareiškėjo situacijos aplinkybėmis. Byloje nėra pateikta išsamių ir objektyvių įrodymų, kurie leistų spręsti apie pareiškėjo pažiūras ir kaip pareiškėjas jas skleidžia, gina, įtvirtina ir pan. Nors pareiškėjas nurodo, kad jam sunku naudotis šiuolaikinėmis informacijos priemonėmis, tačiau iš apklausos metu pateiktų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas su įvykiais yra susipažinęs ir atkartoja Rusijos propagandos naratyvą. Tai rodo, kad pareiškėjas nėra lojalus Lietuvai.
3.6. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvos Respublikoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas perspektyvinis vertinimas, ir šiuo atveju pakanka pagrįstai manyti, kad pareiškėjo lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Grėsmė valstybės saugumui nagrinėjamu atveju kyla dėl pareiškėjo ryšių su Rusijos struktūromis ir vertinimas yra pagrįstas pareiškėjo veiksmais, elgesiu (tarnavimu karinėje sistemoje). Atitinkamai leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimas yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti nacionalinį saugumą.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, ir pažymėjo, kad pareiškėjo pozicija pildant klausimyną ir papildomos apklausos Migracijos departamente metu rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad objektyviai jis negali kelti Lietuvos valstybei jokio pavojaus, savo nuomonės viešai neskleidė ir neketina to daryti vėliau, tačiau VSD vertinimu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
5. VSD pažymėjo, kad atsakovas nėra priėmęs sprendimo dėl pareiškėjo išsiuntimo, taip pat pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjas galėtų kreiptis į atsakovą ir gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar vizą šeimos susijungimo atveju, jeigu atitiktų visas Įstatyme numatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.
II.
6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino, panaikino atsakovo 2023 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 23S117812 bei 2023 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 23S117929, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 622,5 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias bylai aktualias aplinkybes:
7.1. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė užpildytą Klausimyną, ir atsakydamas į 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: Ukrainai ar Rusijos Federacijai), pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.
7.2. Migracijos departamentas, įvertinęs VSD išvadą, pareiškėjo apklausos metu pateiktus paaiškinimus ir kitus duomenis, pareiškėjo atžvilgiu priėmė 2023 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. 23S117812 panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2023 m. liepos 27 d. sprendimą Nr. 23S117929 nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje nagrinėjimą.
8. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies, 54 straipsnio, 4 straipsnio 2 ir 6 dalių, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, padarė išvadą, jog Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamentas šios institucijos išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
9. Teismas apžvelgė VSD Rašte nurodytas išvadas, bei pažymėjo, kad pareiškėjas, pildydamas Migracijos departamento pateiktą Klausimyną, nurodė, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tą patį patvirtino ir papildomos apklausos Migracijos departamente metu, bei patvirtino, kad Rusijos Federacijos organizuoti referendumai Kryme ar Donecko, Luhansko srityse buvo teisėti, išreiškė žmonių valią, ir šias aplinkybes VSD vertino kaip keliančias grėsmę valstybės saugumui, o Migracijos departamentas vadovavosi VSD išvadomis.
10. Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, taip pat atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde pateiktus paaiškinimus, nurodė, kad šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, jog pareiškėjas su Lietuva susijęs ypač tampriais šeimos ir socialiniais ryšiais, yra pilnai integruotas į Lietuvos valstybę, nutraukęs visus ryšius su kilmės šalimi, bei į tai, kad iki ginčijamų Sprendimų priėmimo pareiškėjas turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir nėra duomenų byloje, kad jo atžvilgiu atsakovas būtų priėmęs bent kokį neigiamą sprendimą, ar pareiškėjas, jo gyvenimas, veikla būtų kėlę abejonių lojalumu Lietuvai.
11. Teismas sutiko su pareiškėju, kad atsakovas neatsižvelgė į pareiškėjo ilgalaikius, nuolatinius bei stiprius socialinius, ekonominius ir kultūrinius ryšius būtent su Lietuva, neįvertino sunkios pareiškėjo sveikatos būklės, kuri gali pablogėti pareiškėju išvykus iš Lietuvos, taip pat grėsmės pareiškėjo šeimos iširimui, kadangi pareiškėjo sutuoktinė dėl sunkios ligos kartu su pareiškėju išvykti negalėtų.
12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėjas teigia nepalaikantis karo prieš Ukrainą, neužsiimantis veikla prieš Lietuvą, nepasisako už agresyvią Rusijos politiką, o Migracijos departamentas ir Valstybės saugumo departamentas, išskyrus minėtą Klausimyną, nenurodo jokių kitų faktais pagrįstų aplinkybių, kad pareiškėjas apskritai kada nors ir kokiais nors veiksmais yra išreiškęs priešiškumą Lietuvos Respublikai bei palankumą Rusijos Federacijos režimui ar kad pareiškėjas turi ryšių su Rusijos Federacijos jėgos struktūromis, pažymėjo, jog byloje nėra domenų, kurie suponuotų išvadą apie pareiškėjo realiai ir akivaizdžiai keliamą grėsmę Lietuvos Respublikos saugumui.
13. Teismas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad Migracijos departamentas kaip kompetentinga viešojo administravimo institucija privalo sistemiškai bei kompleksiškai įvertinti visus esančius įrodymus, faktus ir aplinkybes ir, jei reikia, papildomai išsireikalauti, kurie pagrįstų ar paneigtų asmens grėsmę valstybės saugumui, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl leidimo, vadovavosi VSD Rašte pateikta informacija. Sprendžiant pareiškėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo klausimą buvo faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukme, santuoka, vaikais, gyvenamąja vieta, taip pat tai, kad pareiškėjas dirbo ir gyveno bei gyvena Lietuvos Respublikoje tikrai ilgą laiką, tačiau šiame sprendime nėra paaiškinta, kokią reikšmę šios faktinės aplinkybės turėjo ginčijamų Sprendimų priėmimui, kaip jos buvo vertinamos, atsakovas skundžiamame Sprendime dėl leidimo tik formaliai nurodė, jog nepriklausomai nuo to, ar asmuo turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, ar ne, bet nustačius, kad užsienietis kelia grėsmę valstybės saugumui, leidimas nuolat gyventi privalo būti panaikintas. Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentavo, kad atsakovas, nagrinėdamas prašymą ir priimdamas sprendimą, turi išsiaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės situacijai objektyviai išnagrinėti ir kritiškai, nešališkai jas įvertinti, sprendimą pagrįsti taip, kad nekiltų abejonių dėl jo pagrįstumo ir teisėtumo.
14. Teismas nurodė, kad atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens pateikti įrodymai nepatvirtina pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo, t. y. nepagrindžia kompetentingos institucijos padarytos išvados. Teismas sprendė, kad skundžiami Sprendimai nebuvo priimti vadovaujantis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, jų priėmimo metu nebuvo atsižvelgta į susiklosčiusių aplinkybių visumą. Teismas padarė išvadą, kad skundžiami Sprendimai nepagrįstai suvaržo (apriboja) pareiškėjo teises ir pažeidžia jo teisėtus lūkesčius. Atsakovas, priimdamas skundžiamus Sprendimus nesilaikė gero viešojo administravimo principo, faktinių aplinkybių nesusiejo su taikomomis teisės normomis ir neindividualizavo situacijos, Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, todėl jie panaikinami.
15. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1 622,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III.
16. Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
17. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl leidimo, neatsižvelgė į ilgalaikius pareiškėjo ryšius su Lietuva, ir nepagrįstai apsiribojo tik VSD išvada, kadangi atsakovas aptarė ir įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuva, tačiau aplinkybės dėl šeimos ir kitų ryšių savaime grėsmės valstybės saugumui nepašalina. Atsakovas, priimdamas Sprendimą dėl leidimo, atliko pareiškėjo apklausą, kurios metu pareiškėjas aiškiai išreiškė savo poziciją dėl Ukrainoje vykstančio karo.
17.2. Pirmosios instancijos teismas neįvertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eA-2129-662/2023, kuriuose teismas atsižvelgė ir į Rusijos keliamą egzistencinę grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl vykdomos neišprovokuotos agresijos prieš Ukrainą.
17.3. Pirmosios instancijos teismas, teigdamas, jog pareiškėjas turėjo leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir jo gyvenimas anksčiau nekėlė abejonių lojalumu Lietuvai, neįvertino pasikeitusios geopolitinės situacijos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas gali veikti prieš šalį, kurioje gyvena, kadangi bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjas yra aiškiai susipažinęs su pasaulio įvykiais, atkartoja Rusijos propagandos naratyvą.
17.4. Sprendime dėl leidimo yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą, ir ši išvada yra pagrįsta ne prielaidomis, o asmeniškai su pareiškėju susijusiomis ir nuo jo priklausiusiomis aplinkybėmis (jo pozicija).
17.5. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktika patvirtina, kad įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kur gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
17.6. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad leidimas nuolat gyventi suteikia ilgalaikio gyventojo statusą, leidžiantį užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje neterminuotai, suteikia jam išskirtinį statusą, itin priartinantį šį užsienietį prie Lietuvos Respublikos piliečio teisinio statuso. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi, asmenims pagrįstai yra keliami aukštesni reikalavimai, kiek tai susiję su grėsmėmis valstybės saugumui, kadangi ilgalaikio gyventojo statusą turintis asmuo gali dalyvauti rinkimuose, Lietuvos politiniame gyvenime, ir tokiu būdu daryti įtaką valstybės politikai.
17.7. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad ginčijamu Sprendimu dėl leidimo nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo, išsiuntimo ar leidimo laikinai gyventi klausimas, pareiškėjo atžvilgiu taip pat nėra priimta sprendimų dėl grąžinimo, išsiuntimo ar draudimo atvykti, todėl, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė procesinės teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai.
18. Pareiškėjas pateiktame atsiliepime nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas nurodo tokius atsiliepimo argumentus:
18.1. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog aplinkybės dėl šeimos ar kitokių ryšių savaime grėsmės valstybės saugumui nepašalina ir neeliminuoja, kadangi atsakovas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas bei gero administravimo principas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, Sprendime dėl leidimo nustatęs pareiškėjo ryšius su Lietuva, jų nevertino, nenustatė, kokios šių ryšių nutraukimo pasekmės, vadovavosi tik VSD Rašte pateikta išvada.
18.2. Pareiškėjas nepritaria jokiai karinei agresijai, be kita ko, ir Rusijos, savo pažiūrų (vidinės nuomonės) niekam neskleidžia, o dėl pareiškėjo amžiaus, turimų rimtų sveikatos sutrikimų, izoliuotos socialinės aplinkos, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog pareiškėjas yra ir potencialus verbavimo taikinys režimo jėgos struktūroms, siekiančioms per Lietuvoje gyvenančius asmenis rinkti informaciją ar pasitelkiant tokius asmenis Rusijos jėgos struktūrų operacijoms užsienio valstybėse užtikrinti.
18.3. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino geopolitinę situaciją, kadangi Rusijos grėsmė buvo jaučiama jau nuo 2008 m. ir nuo 2014 m., tačiau pareiškėjui minėtais laikotarpiais buvo išduodamas leidimas nuolat gyventi, ir atsakovas jokių grėsmių, net ir taikant aukščiausius ir griežčiausius atitikties šiam migraciniam (nuolatinio gyventojo) statusui standartus, jokios galimos pareiškėjo keliamos grėsmės nebuvo nustatytos.
18.4. Nors skundžiamu Sprendimu dėl leidimo nėra keliamas klausimas dėl pareiškėjo išsiuntimo, tačiau palikus galioti atsakovo priimtus Sprendimus, būtent jų pagrindu bus priimami sprendimai dėl pareiškėjo išsiuntimo.
19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės saugumo departamentas pateiktame atsiliepime sutinka su apeliacinio skundo reikalavimais ir prašo jį tenkinti, bei nurodo, kad skundžiami Migracijos departamento Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
20. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 26 d. sprendimo dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje panaikinimo ir 2023 m. liepos 27 d. sprendimo nutraukti prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje nagrinėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo.
21. Pirmosios instancijos teismas panaikino Sprendimus, nustatęs, kad atsakovas savo Sprendime dėl leidimo nevertino, kad pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai nurodo, jog Rusijos karo prieš Ukrainą jis niekada nepalaikė, taip pat nevertino pareiškėjo tamprių šeiminių ryšių su Lietuva, pareiškėjo ir jo šeimos narių sveikatos būklės ir kt. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų reikalavimų, nes juose nėra tinkamai įvertintos visos faktinės aplinkybės, ir šie pažeidimai yra esminiai, todėl Sprendimai negali būti pripažinti pagrįstais ir teisėtais.
22. Atsakovas apeliaciniame skunde, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas, laikosi pozicijos, kad Sprendimas dėl leidimo yra pagrįstas ir teisėtas, jame įvertintos visos reikšmingos aplinkybės. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą pritaria apeliaciniam skundui, o pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.
23. Pareiškėjas taip pat prašo teismo posėdyje apklausti liudytojus (pareiškėjo šeimos narius – J. B., E. B., A. B.).
24. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo prašymą apklausti liudytojus, pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 59 straipsnio 2 dalį asmuo, prašantis šaukti liudytoją, be kita ko, privalo nurodyti bylai turinčias reikšmės aplinkybes, kurias šis liudytojas gali patvirtinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog prašymo šaukti liudytoją tenkinimas neturi trukdyti sklandžiam procesui, todėl liudytojų šaukimas į bylą turi būti ne tik pagrįstas, bet ir užtikrinti racionalų procesą (žr., pvz., 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2018 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3480-520/2018).
25. Nurodytos teismų praktikos kontekste įvertinus šioje byloje nagrinėjamo ginčo aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant klausimą dėl skundžiamų Sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjo pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, dėl kurių reikia kviesti liudytojus, tai, kad šis prašymas buvo išspręstas 2023 m. rugsėjo 21 d. vykusiame teismo posėdyje, konstatuotina, kad šioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti šiuos reikalavimus, kadangi pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nenurodė naujų bylai išspręsti reikšmingų aplinkybių, kurias galėtų paaiškinti pareiškėjo nurodyti asmenys.
26. Apeliacine tvarka nagrinėjant bylą paprastai tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). Nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo Migracijos departamento apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių teismo sprendimas paprastai naikinamas, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
27. Bylos duomenimis nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad:
28. Pareiškėjui 2018 m. birželio 18 d. išduotas leidimas nuolat gyventi Nr. 77438666 (Leidimas gyventi). Leidimas gyventi išduotas Įstatymo 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (t. y. pasibaigus leidimo nuolat gyventi galiojimui) ir galiojo iki 2023 m. birželio 13 d.
29. Pareiškėjas 2023 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas kartu su prašymu pateikė užpildytą Klausimyną (el. b. I t., b. l. 80-86). Pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 11 klausimą (Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas? Pažymėkite savo atsakymą: Ukrainai ar Rusijos Federacijai), pažymėjo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Kadangi pagal VSD Rašte pateiktą vertinimą, jei užsienietis nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, tai jis taip išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai, ir tai rodo, kad užsienietis remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, taip pat rodo, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, Migracijos departamentas, siekdamas įvertinti ir išsiaiškinti užsieniečio poziciją dėl Krymo aneksijos ir Rusijos Federacijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje, 2023 m. birželio 28 d. organizavo pareiškėjo apklausą (el. b. I t., b. l. 87-92). Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad tarnavo Sovietų Sąjungos armijoje iki 1991 metų. Nors pareiškėjas pažymėjo, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje, tačiau į užduodamą klausimą, ar Rusijos Federacija turėjo teisėtą pagrindą pradėti karą Ukrainoje, atsakė, kad žemesnio laipsnio karininkas negali kritikuoti vyriausiojo vado veiksmų. Paklausus, ar Rusijos Federacija vykdo karo nusikaltimus Ukrainos teritorijoje, pareiškėjas mėgino pateisinti Rusijos Federaciją, teigė, kad tai nėra karas, tai yra specialioji operacija, kurios tikslas apsaugoti Donecko ir Luhansko srities gyventojus, kurie kreipėsi pagalbos į Rusijos Federacijos valdžią, ir ši specialioji operacija nėra vykdoma už šių teritorijų ribų (Donecko ir Luhansko). Kalbėdamas apie Rusijos Federacijos organizuotus referendumus Kryme ar Donecko, Luhansko srityse, užsienietis nurodė, kad referendumai įvyko ir buvo organizuojami teisėtai, savo nuomonę stengėsi pagrįsti viešojoje erdvėje surinkta informacija. Referendumus vertina kaip žmonių norą išreikšti savo nuomonę, kokiu nors klausimu. Pakartotinai uždavus klausimą, kam teisėtai priklauso Krymas, užsienietis patvirtino, kad jo atsakymas buvo teisingas ir jis iš tikrųjų mano, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai.
30. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 26 d. priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą dėl leidimo, kuriame, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia realią grėsmę valstybės saugumui. Iš Sprendimo dėl leidimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas jį priėmė (i) įvertinęs VSD Rašte pateiktą išvadą ir geopolitinę situaciją, (ii) nustatęs pareiškėjo socialinius, šeiminius ryšius, (iii) priėjęs prie išvados, kad „<...> grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi panaikinimo klausimą, ypač kai asmuo išreiškia paramą Rusijos Federacijai ir yra lojalus šios šalies režimui. Kadangi V. B., gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, ir šiandieninę geopolitinę situaciją, V. B. leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes“; o „vien tai, kad V. B. šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvena Lietuvoje, savaime nesuteikia jam teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje“.
31. Įstatymo 4 straipsnio (2022 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XIV-1277 redakcija) 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Migracijos departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis. <...>. Užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba (Įstatymo 4 str. 4 d.). Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad Migracijos departamentas, gavęs užsieniečio prašymą išduoti jam leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi), <...>, privalo gauti šio straipsnio 4 dalyje nurodytų institucijų įvertinimą, ar nėra šio straipsnio 4 dalyje nurodytų grėsmių valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei. Leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus šių institucijų išvadas, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui ir viešajai tvarkai ar visuomenei. <...>. Įstatymo 25 straipsnyje (2006 m. lapkričio 28 d. įstatymo Nr. X-924 redakcija) nustatyta, kad užsieniečiams išduodami šie leidimai gyventi: 1) leidimas laikinai gyventi; 2) leidimas nuolat gyventi. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija) nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023) ne kartą yra konstatuota, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
33. EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją (pareiškimo Nr. 1365/07)). Administracinių teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018).
34. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019, 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr. EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Z. ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17)).
35. Atsakovas iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant bylos esminę faktinę aplinkybę, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Šiuo aspektu primintina, kad ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 57 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.
36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtais įrodymų vertinimo principais ir taisyklėmis, įvertinusi VSD Rašte pateiktą išvadą, Migracijos departamento priimtame Sprendime dėl leidimo ir pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, su tuo susijusius į bylą pateiktus įrodymus (kad pareiškėjas nors ir nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje ir karui, tačiau, kaip buvęs karininkas, visą gyvenimą praleidęs karinėje tarnyboje, ir 1991 m. kartu su okupacine kariuomene savanoriškai pasitraukęs iš Lietuvos Respublikos, tam, kad užbaigti karinę tarnybą (t. y. iki 1993 m. savanoriškai tarnavęs okupacinėje kariuomenėje), neprieštarauja Rusijos karinės vadovybės veiksmams, yra jiems lojalus; pareiškėjas pritaria Rusijos Federacijos vykdytų referendumų Kryme, Luhansko, Donecko srityse, rezultatams), priešingai nei konstatuota tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime, sprendžia, jog pareiškėjo požiūris į Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią politiką kitų valstybių atžvilgiu, t. y. sąmoningas pozicija teisinant Rusijos įvykdytą neteisėtą Ukrainos teritorijos aneksiją, suteikia pakankamą pagrindą išvadai apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tokio teisėjų kolegijos vertinimo nepaneigia tai, kad pareiškėjas kitaip vertina bylai reikšmingas aplinkybes.
37. Sprendžiant dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, pažymėtina, kad dėl Rusijos keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui Nacionalinio saugumo strategijos 14 punkte teigiama: „Didžiausia grėsmė Lietuvos Respublikos nacionaliniam saugumui ir nacionalinių interesų užtikrinimui kyla iš augančio Rusijos valdžios autoritarizmo, agresyvumo ir imperialistinių ambicijų įgyvendinimo karinėmis ir kitomis, nekonvencinėmis hibridinėmis priemonėmis. Vis dažniau ignoruodama ne tik tarptautinės bendruomenės nuomonę, bet ir pažeisdama tarptautinę teisę, Rusijos valdžia kelia egzistencinę grėsmę Lietuvos Respublikai ir kartu visos euroatlantinės bendrijos saugumui“. Lietuvos Respublikos Seimas 2022 m. vasario 24 d. rezoliucijoje Nr. XIV-930 „Dėl Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos agresijos prieš Ukrainą“ pasmerkė Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos karinę agresiją prieš Ukrainą ir siekį nuversti teisėtai išrinktą Ukrainos valdžią, išreiškė tvirtą paramą Ukrainos suverenitetui, nepriklausomybei, teritorijos vientisumui ir tarptautiniu mastu pripažintų jos sienų neliečiamybei, taip pat pakvietė sustiprinti Europos Sąjungos ir NATO valstybių narių visuomenių atsparumą priešiškų šalių vykdomoms hibridinėms ir jų specialiųjų tarnybų keliamoms grėsmėms.
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime dėl leidimo nepakankamai įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius ryšius su Lietuvos Respublika. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Migracijos departamento Sprendime dėl leidimo detaliai pristatytos aplinkybės, susijusios su (i) pareiškėjo gyvenamąja vieta (t. y. nustatyta, kad jis savo gyvenamąją vietą nuo 1999 m. deklaruoja Lietuvoje), (ii) jo gyvenimo Lietuvoje aplinkybėmis (t. y. nurodoma, kad pirmasis leidimas nuolat gyventi pareiškėjui buvo išduotas 1999 m., o vėliau leidimas nuolat gyventi buvo keičiamas), (iii) jo šeiminiais ryšiais (t. y. nustatyta, kad jo sutuoktinė J. B., gim. (duomenys neskelbtini), yra Lietuvos Respublikos pilietė, Lietuvos Respublikoje gyvena ir jų sūnūs (pilnamečiai), kurie taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai), (iv) ekonominiais ryšiais (t. y. nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1998 m. Lietuvoje nedirba). Migracijos departamentas, ginčijamame Sprendime dėl leidimo įvertinęs paminėtas faktines aplinkybes, priėjo prie išvados, kad, atsižvelgiant į nustatytas, grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui keliančias aplinkybes, „vien tai, kad V. B. šeimos nariai yra Lietuvos Respublikos piliečiai ir gyvena Lietuvoje, savaime nesuteikia jam teisės automatiškai gyventi ir būti Lietuvos Respublikoje“, nes „V. B., gyvenimas Lietuvos Respublikoje, kelia grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo“, todėl sprendė, kad „V. B. leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes“. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokiu Migracijos departamento vertinimu.
39. Nagrinėjamos bylos kontekste papildomai paminėtina, kad, vadovaujantis EŽTT praktika, pagal kurią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis, garantuojantis teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, neužtikrina asmens teisės į šeimos gyvenimą tam tikroje šalyje bei nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje A., C. ir B. prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimų Nr. 9214/80, Nr. 9473/81, Nr. 9474/81); 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje A.prieš Olandiją (pareiškimo Nr. 21702/93)), darytina išvada, kad teisė į šeimos susijungimą laikytina išvestine, kildinama iš bendros valstybių pareigos užtikrinti teisę į šeimos gyvenimo gerbimą. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010). Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Ü. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 46410/99)). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).
40. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu dėl leidimo teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą gyventi. Sprendime dėl leidimo pagrįstai konstatuota, kad VSD Rašte pateikta išvada bei Migracijos departamento sutinka papildoma informacija apie pareiškėją sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje gali grėsti Lietuvos valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.), kad Leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, o pareiškėjo asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami.
41. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ginčijamu Migracijos departamento Sprendimu dėl leidimo panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos klausimas nebuvo sprendžiamas, be to, pareiškėjui nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, todėl pareiškėjas gali kreiptis į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar vizos šeimos susijungimo atveju išdavimo, atsižvelgiant į Įstatymo keliamus reikalavimus.
42. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai ir pirmosios instancijos teismo motyvai neturi esminės reikšmės teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.
43. Apibendrindama teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ginčo teisinius santykius, ir netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (ABTĮ 147 str.), todėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – atmesti pareiškėjo skundą.
44. Kadangi teismo sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą patenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo V. B. (V. B.) skundą.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Ramūnas Gadliauskas
Ričardas Piličiauskas
Arūnas Sutkevičius