Civilinė byla Nr. 2-2124/2011

                                                                                    2-56-3-00707-2011-4

              Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

              110.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Daimas“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutarties, kuria skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Daimas“ atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje pagal kreditoriaus akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ pareiškimą skolininkui uždarajai akcinei bendrovei „Daimas“ dėl teismo įsakymo išdavimo.

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kreditorius AB „Kauno grūdai“ pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašė iš skolininko UAB „Daimas“ priteisti 1 206 739,27 Lt skolos, delspinigių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų. Reikalavimo įvykdymo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininkui priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, pinigines lėšas arba turtines teises, priklausančias skolininkui ir tretiesiems asmenims. Nurodė, kad skolininkas ilgą laiką vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, kurių suma yra didelė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. gegužės 27 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – kreditoriaus AB „Kauno grūdai“ reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštavo skolininko UAB „Daimas“ nekilnojamąjį, kilnojamąjį turtą bei turtines teises 1 206 739,27 Lt sumai, leidžiant skolininkui areštuotu turtu naudotis pagal jo tiesioginę paskirtį bei uždraudžiant visu areštuotu turtu disponuoti. Nustačius, kad skolininkas neturi pakankamai materialaus turto, neviršijant pareiškimo sumos, areštavo ir skolininko pinigines lėšas, esančias skolininko banko sąskaitose, leidžiant skolininkui iš areštuotų piniginių lėšų išmokėti įsiskolinimą kreditoriui, darbo užmokestį skolininko įmonės darbuotojams bei privalomus mokėjimus į valstybės biudžetą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsižvelgė į tai, kad ginčas yra turtinio pobūdžio, reikalavimo suma didelė, skolininko turtinė padėtis nežinoma ir jis pakankamai ilgą laiką vengia vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

              Atskiruoju skundu UAB „Daimas“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantas yra klestinti, didelį kapitalą sukaupusi bendrovė, todėl nėra jokio pagrindo prielaidai, kad jis galėtų neįvykdyti priimtą teismo įsakymą. Apelianto finansiniai duomenys patvirtina, jog kreditoriaus reiškiamų reikalavimų suma apelianto turimo turto atžvilgiu nėra tokia didelė, jog būtų galima teigti, kad egzistuoja grėsmė teismo įsakymo neįvykdymui. Apelianto kartu su atskiruoju skundu pateikiami balansai, pelno (nuostolių) ataskaitos, iš kurių matyti, kad jo turtas vertinamas dešimtimis milijonų litų, patvirtina, jog nagrinėjamu atveju nėra jokių prielaidų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Šią išvadą taip pat patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo praktika, formuojama sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus.
2. Pirmosios instancijos teismo argumentas, kad apeliantas pakankamai ilgą laiką vengia vykdyti sutartinius įsipareigojimus, vertintinas kritiškai. Aplinkybė, kad apeliantas nevykdo įsipareigojimų, yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorius AB „Kauno grūdai“ su apelianto skundu nesutiko, prašė jį atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad atsižvelgiant į didelę reikalavimo sumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai preziumavo, jog teismo procesinio sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu. Nesutinka su apelianto argumentu, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas netikslingas, kadangi apelianto turtinė padėtis yra labai gera. Kreditoriaus nuomone, apelianto turtinė padėtis bylos nagrinėjimo metu gali pasikeisti, apeliantas jam priklausantį turtą gali perleisti kitiems asmenims. Be to, apeliantas ilgą laiką vengia atsiskaityti su kreditoriumi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria skolininko UAB „Daimas“ atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, tai yra ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių.

Apelianto teigimu, jo turtinė padėtis yra gera, todėl nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantas gali imtis veiksmų paslėpti jam priklausantį turtą. Pažymėtina, kad CPK neįtvirtintas kriterijų, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, sąrašas, tačiau teismų praktikoje yra susiformavę tam tikri laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kriterijai (aplinkybės), kurie turi būti įvertinti sprendžiant dėl tokių priemonių taikymo. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, klausimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu. Visi minėti kriterijai yra svarbūs ir išskirti kurį nors iš jų, kaip mažiau svarbų, negalima.

Pirmosios instancijos teismas būtinumą nagrinėjamu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės motyvavo didele pareikšto reikalavimo suma. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šia teismo išvada.

Teisėjų kolegija sutinka su atskirojo skundo argumentu, jog didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti atsakovo turto areštą kaip laikinąją apsaugos priemonę. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte yra didelė (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus  2010 m. sausio 07 d.  nutartis civilinėje  byloje UAB ,,Lukrida" v. UAB ,,Vilterma", bylos  Nr. Nr.  2-28/2010,  Lietuvos  apeliacinio  teismo  2008 m.  birželio  12  d.  nutartis  civilinėje  byloje   UAB ,,Staldūmė" v. UAB ,,Utvilsta", bylos Nr. 2-428/2008). Ieškinio sumos ir atsakovo turtinės padėties santykio vertinimas, kaip vieno iš kriterijų sprendžiant, ar yra pagrindas konkrečiu atveju taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti atliekamas atsižvelgiant į realią turtinę padėtį tokio sprendimo priėmimo metu. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, tai yra ar jam ši ieškinio suma, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto verte, juridinio asmens įstatiniu kapitalu, ūkine veikla, gaunamu pelnu bei apyvarta, taip pat šios įmonės įsipareigojimais, yra didelė.

Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė duomenis, kurie, jo manymu, patvirtina, kad nagrinėjamoje byloje pareikšto reikalavimo suma jam nėra didelė. Iš pateikto balanso matyti, kad 2010 m. gruodžio 31 d. apelianto turimo turto vertė buvo 14 171 099 Lt (ilgalaikis turtas – 5 668 973 Lt, trumpalaikis turtas – 8 502 126 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 11 501 850 Lt, grynasis pelnas – 149 202 Lt (b. l. 20, 21, 24). 2010 m. kovo 31 d. apelianto turimo turto vertė buvo 14 446 182 Lt (ilgalaikis turtas – 5 548 120 Lt, trumpalaikis turtas – 8 831 659 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 12 368 442 Lt, grynasis pelnas – 38 004 Lt (b. l. 22, 23, 25). Didelę dalį apelianto turimo trumpalaikio turto sudaro per vienerius metus gautinos sumos, tai yra debitoriniai įsiskolinimai: 2010 m. gruodžio 31 d. – 7 555 890 Lt; 2011 m. kovo 31 d. – 7 923 808 Lt. Nesant duomenų apie galimybę atgauti šias skolas, negalima daryti išvados, kad šis turtas yra realus. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto ilgalaikio ir trumpalaikio turto struktūrą, gaunamą pelną ir turimus įsipareigojimus, sprendžia, kad pateikti įrodymai dėl apelianto turtinės padėties neeliminuoja abejonių dėl jo galimybės įvykdyti teismo procesinį sprendimą kreditoriaus reikalavimų patenkinimo atveju, todėl daro išvadą, kad apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes bei teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartį palikti nepakeistą.