Civilinė byla Nr. 2-24243-155/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17140-2017-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.10.
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. spalio 6 d.
Vilnius
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rima Krušnienė,
sekretoriaujant Olgai Fadejevai,
dalyvaujant ieškovo UAB „K.“ atstovams G. D., advokatei T. A., atsakovo UAB "V." atstovui advokatui M. R.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „K.“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, pareikštą atsakovui UAB „V.“,
Teismas
n u s t a t ė:
ieškovas UAB „K.“ pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo UAB „V.“: 1) 2513,91 EUR nuostolių atlyginimo 2) 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo 3) patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad 2016-02-03 ieškovas ir atsakovas sudarė užsakymą-sutartį Nr. V201600179, pagal kurią ieškovas įsipareigojo nugabenti krovinį iš UAB “E.” (Lietuvos) į Maskvą (Rusiją). Faktiškai krovinis buvo gabenamas firmos “T.” krovininiu automobiliu Renault, v/n (duomenys neskelbtini), vairuotojo P. N.. Krovinys buvo gabenamas pagal tarptautinio krovinio transportavimo važtaraštį (duomenys neskelbtini)02. Pagal 2016-02-03 užsakymo sutarties sąlygas, krovinio išmuitinimo vieta yra St.Peterburgas (Rusija), krovinio pristatymo vieta Maskva (Rusija). 2016-02-08 krovinys buvo išmuitintas. 2016-02-11 pakeliui į iškrovimo vietą, autokelių priežiūros tarnybos sulaikė šį krovininį automobilį, surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą. Autotransporto priemonė buvo sulaikyta, nes patikrinimo metų buvo nustatyta, kad nėra prekių pagaminimo sertifikato, įpareigojime vežėjui nėra krovinio siuntėjo kontaktinių asmenų duomenų, sąskaita ne patvirtinta originaliu antspaudu ir yra nepasirašyta, CMR informacija apie pakrovimo vietą neatitinka įpareigojime nurodytai vietai. Vežėjas turėjo visus leidimus vykdyti dvišalį pervežimą Lietuva – Rusija, tačiau atsakovo pateiktuose krovinio dokumentuose atsirado trečia šalis, įpareigojimas buvo įformintas Kipro kompanijos (duomenys neskelbtini). Po administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo atsakovo atstovai perdavė vairuotojui P. N. naujai išrašytą įpareigojimą vežėjui, kurį pasirašė jau krovinio gavėjo (duomenys neskelbtini) generalinis direktorius, tačiau šis dokumentas buvo pateiktas pavėluotai, po administracinio tesės pažeidimo protokolo surašymo. 2016-02-15 Autokelių priežiūros valdybos sprendimu automobilio vairuotojui P. N. buvo skirta 150 000 Rublių bauda, todėl ieškovas su tikslu vykdyti šį sprendimą ir apmokėti automobilio priverstinio sulaikymo išlaidas, pervedė į P. N. sąskaitą 1900 EUR sumą, 2016-02-18 – 400 EUR sumą. Iš pervestų sumų P. N. apmokėjo paskirtą baudą bei automobilio priverstinio sulaikymo išlaidas. Be to automobilis prastovėjo Rusijoje 5 dienas. Tokiu būdu dėl atsakovo veiksmų ieškovas pervežant krovinį pagal (duomenys neskelbtini)02 patyrė nuostolių, kuriuos turi atlyginti atsakovas, kadangi jis nepateikė ieškovui tinkamų leidimų vykdyti pervežimą, neinformavo ieškovo, jog krovinio lydinčiuose dokumentuose bus Kipro įmonės įpareigojimas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovas prašo ieškinį tenkinti.
Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriuo nesutinka su ieškiniu ir prašo ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, jog turi reikalavimo teises į atsakovą. Bylos duomenimis, P. N. buvo nubaustas Rusijoje už leidimo įvažiuoti į Rusijos Federacijos teritoriją nepateikimą. Atsakovas remiasi LAT 2013-05-30 nutartimi Nr. 3K-7-159/2013 ir joje suformuluotais išaiškinimais, jog gauti ETMK leidimą, kai jis būtinas, yra ne siuntėjo, o vežėjo pareiga. Kasacinis teismas išaiškino, kad jei vežėjas pasirašo važtaraštį su esminiais jam žinomų vežimo sutarties sąlygų neatitinkančiais duomenimis, jis savo tyčiniais ar neatsargiais veiksmais prisiima riziką dėl tokių duomenų neatitikties, galinčių kilti nuostolių ir negali vadovautis teisės normų nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės. Šiuo atveju ieškovas, žinodamas, jog krovinys bus gabenamas į Rusiją, neturėjo tinkamo leidimo, būtino gabenti krovinius į Rusiją, nors būdamas profesionalus vežėjas turėjo žinoti tokio veikimo neteisėtumą ir galimus jo padarinius. Pažymėjo, kad ieškovas painioja sąvoką “trečioji šalis”, kadangi Rusijos administracinių nusižengimų kodekse jokia tranzitinė trečioji šalis nenurodoma. Be to, ieškovo nurodomas Kipro įmonės “įpareigojimas” nėra krovinį lydintis dokumentas. Vežėjo atžvilgiu atsakovas yra siuntėjas, kuris sudarė su ieškovu (vežėju) krovinio pervežimo sutartį, siuntėju nebuvo Kipro įmonė. Krovinį lydintys dokumentai yra nurodyti CMR važtaraščio 5 langelyje, ieškovo nurodyto “įpareigojimo” ten nėra. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovas prašo ieškinį atmesti.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį patenkinti. Papildomai pažymėjo, jog pateikė teismui įrodymus, kad P. N. yra UAB “K.” darbuotojas, todėl ieškovas turi tinkamą reikalavimo teisę į atsakovą. Faktiškai vežimą atliko ieškovas, šio darbuotojas-vairuotojas, tačiau dokumentuose įforminta, jog vežėjas yra “T.”. Šiuo atveju buvo važiuojama su dvišaliu leidimu, tačiau šiam vežimui turėjo būti gautas trišalis leidimas, nes gabenamose prekės buvo nurodytas Kipro šalies pavadinimas, prekių kilmės šalis nebuvo Lietuva, todėl ieškovo darbuotojas buvo sustabdytas, dvišalis leidimas buvo pripažintas negaliojančiu. Mokėjimus ieškovo darbuotojas atliko iš vairuotojams priskirtos banko sąskaitos, nuėmus pinigus ir jais sumokėjus Rusijos institucijoms.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į ieškinį nurodytas aplinkybes, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Papildomai teismui pažymėjo, jog atsakovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, jog nėra atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, kadangi pats ieškovas kaip vežėjas turėjo pasirūpinti tinkamu leidimu. Atsakovas įteikė ieškovui važtaraštį, pridėjo važtaraštyje nurodytus lydinčius dokumentus, kurie buvo pakankami, kad ieškovas priimtų krovinį, jį pervežtų bei perduotų krovinio gavėjui. Ieškovo darbuotojas P. N. buvo nubaustas už RF ATPK 11.29 str. 2 d. pažeidimą, už tai, jog iš viso neturėjo jokio leidimo, byloje nėra jokių duomenų, jog P.N. R. pareigūnams būtų pateikęs bent jau ieškovo minėtą dvišalį leidimą. Šiuo atveju Kipro įmonė buvo prekių pardavėja, o atsakovas buvo tarpininkas tarp Kipro įmonės ir krovinio vežėjo, todėl ieškovas kaip vežėjas turėjo būti įsitikinęs, jog turi visus leidimus, kad galėtų atlikti vežimą į Rusijos Federaciją, turėjo turėti ETMK leidimą. Šiuo atveju būtina remtis LAT 2013-05-30 nutartimi Nr. 3K-7-159/2013 ir joje suformuluotais išaiškinimais, apie subjektus, turinčius pareigą gauti ETMK leidimą, kad tai yra ieškovo kaip vežėjo pareiga. Pažymėjo ir tai, kad faktinis vežėjas yra “T.”, o ne UAB “K.”, todėl ieškovas šiuo atveju negali būti laikomas vežėju.
Ieškovo ieškinys atmestinas.
Iš civilinės bylos medžiagos nustatyta, kad šalis siejo krovinių tarptautiniais keliais pervežimo santykiai. 2016-12-03 ieškovas (kaip vežėjas) ir atsakovas (kaip užsakovas) buvo sudarę Užsakymą-sutartį V201600179, pagal kurią ieškovas kaip vežėjas įsipareigojo atlikti už užmokestį krovinio pervežimą S. T. sen. (Lietuva) – Maskva (Rusija). Pagal CMR važtaraštį faktiškai šį pervežimą atliko vežėjas V. N. firma “T.” krovininiu automobiliu Renault, v/n (duomenys neskelbtini), tačiau automobilį vairavo ieškovo darbuotojas (vairuotojas) P. N.. Atliekant pervežimą vežėjo automobilis 2016-02-11 buvo sulaikytas Rusijoje, surašytas Transporto priemonės sulaikymo protokolas Nr. 53302000269 už padarytus RF ATPK 11.29 str. 2 d. pažeidimus, administracinis protokolas Nr. 53302005740 surašytas transporto priemonės vairuotojui P. N.. Rusijos Federalinė tarnyba 2016-02-15 sprendimu skyrė P. N. 150 000 rublių baudą. Ieškovas teismui nurodė, jog su tikslu įvykdyti šį sprendimą ir apmokėti automobilio priverstinio sulaikymo išlaidas, pervedė į P. N. sąskaitą 1900 EUR sumą, 2016-02-18 – 400 EUR sumą. Iš pervestų sumų P. N. apmokėjo paskirtą baudą bei automobilio priverstinio sulaikymo išlaidas, nes vežėjo automobilis prastovėjo Rusijoje 5 dienas. Ieškovo teigimu dėl tokių atsakovo veiksmų, kai buvo nepateikti ieškovui tinkami leidimai vykdyti pervežimą, ieškovas nebuvo informuotas jog krovinio lydinčiuose dokumentuose bus Kipro įmonės įpareigojimas, dėl to ieškovas pervežant krovinį pagal (duomenys neskelbtini)02 patyrė nuostolių, kuriuos turi atlyginti atsakovas-vežimo užsakovas. Ieškovas teikė atsakovui pretenziją, tačiau atsakovas atsisakė prašomus nuostolius atlyginti, motyvuojant, jog pats ieškovas ar faktinis vežėjas “T.” turėjo pasirūpinti ETMK leidimo gavimu, šiuo atveju protokolas surašytas dėl RF administracinio teisės pažeidimo kodekso 11.29 str. 2 d. pažeidimų (t.y. neturint ETMK leidimo), atsakovas taip pat ginčija ir ieškovo UAB “Kargopolis” reikalavimo teisę, kadangi faktinis ginčo vežėjas buvo “T.”.
Dėl to, kad buvo tinkamai įvykdytas ginčo pervežimas, tarp šalių ginčo nėra. Byloje kilo ginčas dėl šalių atsakomybės už nuostolius, atsiradusius Rusijos teisėsaugos institucijoms sulaikius transporto priemonę, surašius ieškovo darbuotojui protokolą bei paskyrus baudą.
Ginčo krovinys pagal ieškinyje paminėtą krovinio pervežimo užsakymą buvo gabenamas tarptautiniu maršrutu, todėl kilusiam ginčui spręsti taikytina 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR), dėl jos taikymo taip pat šalys susitarė užsakyme-susitartyje. Nustatyta, kad ieškovo pateikti CMR važtaraščiai yra šalių vežimo sutarties sudarymo patvirtinimas, tačiau pažymėtina ir tai, jog faktinis vežėjas CMR važtaraštyje nurodytas ne ieškovas, bet V. N. firma “T.”.
Nagrinėjamu atveju ginčo transporto priemonė, kuria buvo vykdomas pervežimas, Rusijoje buvo sulaikyta teisėsaugos institucijoms nurodant RF ATPK 11.29 str. 2 d. pažeidimą. Teismui yra pateiktas šio kodekso straipsnio dalies vertimas į lietuvių kalbą, kuris numato, jog krovinių ir (arba) keleivių tarptautinio pervežimo automobiliais vykdymas iš Rusijos Federacijos teritorijos į trečiosios valstybės teritoriją arba iš trečiosios valstybės teritorijos į Rusijos Federacijos teritoriją su neužpildytais leidimais arba su leidimais, užpildytais pažeidžiant nustatytąsias taisykles, arba be leidimų. Konkrečiai protokoluose ir sprendime minima, jog vykdant šį pervežimą vairuotojas neturėjo leidimo važiavimui iš/į trečių šalių vykdant tarptautinius pervežimus tarp trečių šalių, įpareigojime – informacija apie krovinio gavėją ir krovinio siuntėją neatitinka reikalavimams, kadangi nėra informacijos apie kontaktinius asmenis ir telefonų numerius, nepateiktas kilmės sertifikatas, nepateiktas sertifikatas liudijantis produkcijos saugumą sanitariniams reikalavimams, pristatyta sąskaita ne patvirtinta originaliu antspaudu ir be parašo, neturi juridinės galios, šiam pervežimui reikalingas specialus vienkartinis leidimas atlikti pervežimą iš/į trečiųjų šalių teritoriją, arba daugiašalį leidimą tinkantį pervežimui Rusijos Federacijos teritorijoje.
Ieškovas teigia, kad atsakovas neįvykdė savo pareigos aprūpinti vežėją (ieškovą) reikiamais dokumentais ir informacija, todėl yra kaltas dėl atsiradusių nuostolių ir privalo juos ieškovui atlyginti.
CMR konvencijos 11 str. nustatyta, kad iki krovinio perdavimo vežėjui siuntėjas privalo prie važtaraščio pridėti visus reikiamus dokumentus ir vežėjui suteikti visapusišką informaciją, reikalingą muitinės bei kitiems formalumams atlikti. Vežėjas neprivalo tikrinti šių dokumentų ir informacijos teisingumo bei visapusiškumo. Siuntėjas atsako vežėjui už visus nuostolius, atsiradusius dėl to, kad šių dokumentų ir duomenų nebuvo arba jie buvo pateikti ne visi arba netikslūs, išskyrus atvejus, kai kaltas pats vežėjas.
Nagrinėjamu atveju vežėjas pasirašė važtaraštį, kuriame nurodyta krovinio pristatymo vieta ir šalis – Maskva, Rusija, ieškovui buvo žinomi krovinį lydintys dokumentai TIR XN7847787 ir INV B. I. minimas Kipro įmonės įpareigojimas CMR važtaraštyje neminimas (t.y. šis dokumentas nėra CMR priedas, lydintis dokumentas), tačiau faktiškai pats ieškovas pripažino, jog žinojo jog vežamas krovinys turi Kipro kilmės duomenis.
Teismo vertinimu, vežėjo pareiga yra susipažinti su važtaraščio turiniu ir kitais siuntėjo perduodamais dokumentais, žinoti kokį krovinį vežą, todėl būdamas rūpestingu ir profesionaliu vežėju, prisiimdamas vežti krovinį tarptautiniu maršrutu turėjo žinoti visus jam reikalingus gauti leidimus, žinoti kokį konkretų krovinį veža. Pažymėtina, kad tokios pareigos nevykdant susidaro galimybė vežėjui nesidominčiam priimamu vežti kroviniu, vežti neteisėtus ir draudžiamus krovinius. Ginčo atveju esminiu trūkumu dėl kurio buvo sulaikyta transporto priemonė ir surašyti protokolai, yra tai, jog vežėjas iš esmės neturėjo ETMK leidimo, suteikiančio teisę vežti krovinius už atlyginimą kelių transporto priemone tarp ETMK leidimų sistemoje dalyvaujančių šalių narių arba važiuoti tranzitu per vienos ar kelių ETMK šalių narių teritorijas, t.y. nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Rusijos teisėsaugos institucijos sulaikė vežėjo transporto priemonę ir surašė protokolus, vadovaudamasi būtent važtaraščio duomenimis ir kitais vežėjo pateiktais duomenimis apie gabenamų prekių kilmę, vežėjui neturint ETMK leidimo, būtino tokiems kroviniams gabenti į šią šalį, konstatavus teisės normų, reglamentuojančių krovinių gabenimą tarp ETMK šalių narių, pažeidimą. Kaip teisingai nurodė atsakovas, šiuo atveju yra tikslinga remtis LAT praktika, o konkrečiai 2013-05-30 nutartimi Nr. 3K-7-159/2013, kurioje išaiškinta konkretaus subjekto pareiga gauti ETMK leidimą. Teisėjų kolegija išaiškino, kad gauti ETMK leidimą, kai jis būtinas, yra ne siuntėjo, o vežėjo pareiga.
Pagal CMR konvencijos 7 straipsnio 1 punkto a papunktį, jei dėl siuntėjo klaidingai ar netiksliai nurodytų išvardytų duomenų vežėjas patiria išlaidų ir nuostolių, siuntėjas atsako už visus juos. Nagrinėjamu atveju yra tikslinga pasiremti ta pačia LAT nutartimi ir jos išaiškinimais. LAT teisėjų kolegų išaiškino, jog kai abi šalys yra verslo subjektai, kuriems krovinių gabenimas yra jų komercinės veiklos sritis, kaip yra šiuo atveju, preziumuojama, kad jie žino jų sudarytoje vežimo sutartyje susitartos informacijos, dokumentų, įskaitant važtaraštį, teisingo užpildymo ir pateikimo krovinių gabenimą kontroliuojančioms institucijoms svarbą tinkamam sutarties įvykdymui. Abi šalys taip pat žino atvejus, kuriais atvejais tarptautiniam krovinių vežimui būtinas ETMK leidimas ir jo reikšmę, šio leidimo neturėjimo nustatytais atvejais padarinius. Kadangi klaidos vykdant tarptautinio krovinių vežimo sutartį gali lemti atitinkamus neigiamus padarinius šios sutarties šalims, yra akivaizdi būtinybė abiem vežimo sutarties šalims vykdant sutartį veikti atidžiai, rūpestingai, bendradarbiaujant, operatyviai teikiant kitai šaliai sutarčiai vykdyti aktualią informaciją. Ši bendradarbiavimo pareiga kyla iš prievolių vykdymo principų ir bendrųjų teisės principų: teisingumo, protingumo, sąžiningumo. Šie principai taikomi ne tik nacionalinėje, bet ir tarptautinėje teisėje, į juos atsižvelgiama aiškinant tarptautinių teisės aktų nuostatas ir šių nuostatų pagrindu įgytas šalių teises bei pareigas. Vadovaujantis teisingumo principu, būtina atsižvelgti į šalių skirtingus interesus ir siekti jų protingos pusiausvyros. Protingumo principas įpareigoja asmenį domėtis savo teisėmis ir pareigomis bei atitinkamai elgtis, vadovaujantis bonus pater familias standartu – apdairiai, rūpestingai, atidžiai, racionaliai. Sąžiningumo principas reikalauja veikti pagal bonus pater familias standartą, atsižvelgiant į teisėtus ir pagrįstus kitos šalies interesus, jei jis konkrečioje situacijoje galėjo ir turėjo atitinkamai elgtis. Bendrųjų teisės principų taikymas sudaro galimybę tinkamai aiškinti tarptautinės privatinės teisės normas, užpildant esančias teisės spragas.
Toks teisės normos aiškinimas, kad bet kokiu atveju visa atsakomybė už duomenų, išvardytų CMR konvencijos 7 straipsnio 1 punkte, netinkamą nurodymą tenka vienai sutarties šaliai, o kitai šaliai jokiais atvejais nekyla tokios atsakomybės grėsmės, gali paskatinti piktnaudžiavimą teise. Taigi pareiga atlikti visa tai, kas būtina, kad važtaraštis būtų tinkamai surašytas, tenka abiem šalims, o gauti visus reikiamus leidimus yra vežėjo pareiga. Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta, kad atsakovas (kaip užsakovas) būtų suklaidinęs ieškovą, nuslėpęs esminę informaciją ar nurodęs neteisingą informaciją, priešingai visi būtini duomenis ieškovui buvo pateikti ir ieškovas prisiimdamas tokį tarptautinį krovinį vežti, šiuos visus duomenis turėjo tinkamai įvertinti ir atitinkamai gauti reikalingus leidimus. Nėra protinga ir rūpestinga, visiškai nesidomėti savo vežamu kroviniu.
Taigi jei vežėjas pasirašo važtaraštį su esminių jam žinomų vežimo sutarties sąlygų neatitinkančiais duomenimis, tai jis savo tyčiniais ar neatsargiais veiksmais prisiima riziką dėl tokių duomenų neatitikties galinčių kilti nuostolių. Toks vežėjo veikimas atima pagrindą vadovautis teisės normų nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ir galimybės reikalauti nuostolių atlyginimo iš kitų asmenų. Esant tokioms aplinkybėms, gali būti konstatuota mišri siuntėjo ir vežėjo kaltė dėl nuostolių atsiradimo. Šiuo atveju pažymėtina, kad ieškovas neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Pats vežėjas priėmė ginčo važtaraštį, jį pasirašė ir su juo gabeno krovinį, turėdamas taip pat dokumentus, jog vežamos prekės yra Kipro įmonės, neturėdamas tinkamo ETMK leidimo, būtino gabenti tokius krovinius į Rusiją, nors, būdamas profesionalaus vežėjas, turėjo žinoti tokio veikimo neteisėtumą ir jo galimus padarinius. Paminėtina, kad vežimo sutartis priskiriama paslaugų sutartims, kurioms būdinga tai, kad paslaugų teikėjui keliamas reikalavimas dėti maksimalias pastangas sutartinėms prievolėms tinkamai įvykdyti, todėl ieškovui neįrodžius, jog šiuo atveju yra atsakovo, kaip užsakovo civilinė atsakomybė, jog atsakovas atliko kokius nors neteisėtus veiksmus dėl kurių atsirado ginčo nuostoliai, nėra pagrindo priteisti iš atsakovo prašomų atlyginti patirtų nuostolių, kurie tikėtina iš esmės atsirado dėl to, kad viena iš šalių (vežėjas) tinkamai iki galo nesusipažino su visais iš užsakovo gautais dokumentais ir atitinkamai nepasirūpino tinkamais leidimais, kurie buvo būtini ginčo tarptautiniam pervežimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovo ieškinys yra atmetamas kaip nepagrįstas.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas iš antrosios šalies priteisia proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 str. 1 d., 2 d.). Šiuo nagrinėjamu atveju ieškinys buvo atmestas pilna apimtimi, todėl pagrįstos atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš ieškovo. Atsakovas pateikė įrodymų, jog patyrė 708,47 EUR bylinėjimosi išlaidų (700 EUR už advokato teisinę pagalbą bei 8,47 EUR už vertimo paslaugas (verčiant bylos įrodymus iš rusų kalbos į lietuvių kalbą). Šios išlaidos teismo vertinamos kaip pagrįstos ir protingos, neviršijančios rekomendacijos dydžių, todėl priteistinos iš ieškovo atsakovo naudai.
Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Procesinių dokumentų įteikimo pašto išlaidos iš ieškovo nėra priteisiamos, atsižvelgiant į ekonomiškumo principą, nes jos yra mažos, o jų išieškojimas yra neproporcingai didelis
Vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 270 straipsniu, 279 straipsniu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
ieškovo UAB „K.“ ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo UAB „K.“ (j.a.k. (duomenys neskelbtini)) atsakovo UAB „V.“ (j.a.k. (duomenys neskelbtini)) naudai 708,47 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėja Rima Krušnienė