Civilinė byla Nr.2-2038-614/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02425-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija: 2.2.2.3.2.7.; 3.2.3.8.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 4 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovų atstovui advokato padėjėjui V.K., atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui A. M., atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovei S. S., ieškovams neatvykus, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. R., V. V. S., V. S., A. L., E. O., A. O., V. O. ir dėl mirties iš bylos pasitraukusio M. O. teisių perėmėjų A. O., E. O. ir G. O. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Teismas

nustatė:

2012 m. spalio 24 d. nutartimi į vieną bylą buvo sujungtos dvi bylos Nr.2-6208-611/2012 ir 2-5978-611/2012 (b.l. 78, 1 t.). Ieškovai ieškiniais, dubliku ir pareiškimu dėl ieškinio pagrindo pakeitimo prašė pripažinti negaliojančiomis: 1) M. O. 2011 m. kovo 28 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110328K990004; 2) E. O. 2011 m. balandžio 6 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110406K990001; 3) A. O. 2011 m. balandžio 6 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutarti Nr. FO20110406K990004; 4) V. O. 2011 m. balandžio 6 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110406K990006; 5) R. R. 2011 m. gegužes 17 d. su atsakovu AB banku „Snoras“

sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20110517V990001; 6) V. V. S. 2011 m. spalio 25 d. su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. FO20111025V990005; 7) V. S. su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011 m. rugsėjo 23 d. ir 2011 m. spalio 20 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110923V990003, Nr. FO20111020V990002; 8) A. L. su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011 m. kovo 4 d., 2011 m. rugsėjo 16 d. ir 2011 m. rugsėjo 23 d. sudarytas obligacijų pasirašymo sutartis Nr. FO20110304L990002, Nr. FO20110916L990006, Nr. FO20110923L990004; bei taikyti restituciją - pripažinti ieškovų sumokėtas pagal šias sutartis sumas AB bankui „Snoras“ ieškovų lėšomis jų asmeninėse sąskaitose, kurioms taikomas indėlių draudimas pagal IĮIDĮ ir įpareigoti atsakovą VI „Indeliu ir investicijų draudimas“ išmokėti už šias lėšas indelių draudimo išmoką, vadovaujantis IIIDI nustatyta tvarka ir sąlygomis.

Ieškovai nurodė, kad nei vienam ieškovui nebuvo paaiškinta, kad banko siūlomas produktas (obligacijos) yra rizikingesnis už terminuotąjį indėlį, kad jam negalioja įstatymuose numatytas indėlių draudimas. Priešingai, ieškovams buvo siūloma geriau pirkti obligacijas, akcentuojant didesnę grąžą bei patikinant, jog tokia investicija yra tokia pat saugi, kaip pinigų įnešimas į indėlio sąskaitą. Ieškovams raštu buvo nurodyta, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas, todėl jie pagrįstai manė, kad draudimo apsauga obligacijoms galioja ir nėra rizikos, kad pinigai, sumokėti už obligacijas, bus prarasti. Ieškovai siekė laikyti savo sukauptas lėšas banke laikyti kaip saugius indėlius, kai tuo tarpu bankas siekė pritraukti papildomas, trūkstamas lėšas sudarant su klientais obligacijų sutartis. Ieškovai nebuvo iš anksto nusprendę  įsigyti obligacijas, juos atvykus į banką įkalbėjo banko darbuotojai. Taigi, ieškovų valia neatitiko sutarties turinio, t.y. ginčijami sandoriai buvo sudaryti suklydimo įtakoje. Atsakovas mokėjo savo darbuotojams priedus prie atlyginimo už sudarytas obligacijų pasirašymo ir indėlių sertifikatų įsigijimo sutartis, darbuotojams buvo nurodyta sudaryti kuo daugiau obligacijų sutarčių. Šia aplinkybę įrodo 2011-04-05 atsakovo valdybos sprendimas ir šiuo sprendimu patvirtintos  banko ir jo finansinės grupės darbuotojų skatinimo taisyklės. Tie darbuotojai, kurie nesudarydavo jiems nustatyto minimalaus sutarčių skaičiaus, turėdavo pasiaiškinti savo vadovybei. Taigi banko vardu sudarinėję sutartis asmenys buvo be kita ko ir asmeniškai suinteresuoti įkalbėti klientus sudaryti tokias sutartis, todėl jie buvo labai aktyvūs, vykdė agresyvią rinkodarą, akcentuodavo tik obligacijų privalumus, neišaiškindami klientams tokių investicijų rizikingumo. Sudarytose sutartyse  nėra įvardyti atvejai, kai indėliai ir įsipareigojimai investuotojams nėra draudžiami, todėl bankas sudarė ieškovams prielaidas manyti, jog jų įsipareigojimai pagal obligacijų pasirašymo sutartis yra apdrausti  indėlių draudimu. Atsakovas bankas „Snoras“ sudarydamas ginčijamus sandorius teikė investicines paslaugas, todėl ši jo veikla patenka taip pat ir į LR finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ) taikymo sritį (FPRĮ 2 str. 2 d.). Atsakovas nevykdė įstatyme numatytos jam pareigos ir nesudarė galimybių susipažinti su obligacijų emisijos produktais, jų ieškovams neįteikė, neišaiškino investicijų rizikingumo. Obligacijų pasirašymo sutartyse esantis 1.22 punktas neatitinka tikrovės, nes ieškovai nebuvo supažindinti su šiais dokumentais, nei su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, realiai šie dokumentai ieškovams nebuvo įteikti. Atsakovas BAB bankas „Snoras“ nesurinko įrodymų apie ieškovų finansinę padėtį, patirtį investavimo srityje, jų tikslus. Konstatuotina, kad atsakovas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 ir 6 dalių reikalavimus. Šiuo atveju suklydimas turėjo esminės reikšmės, nes ieškovai sudarė sandorius su prielaida, kad egzistuoja indėlių draudimo apsaugos šiems sandoriams, kuri, kaip paaiškėjo vėliau, buvo klaidinga. Ieškovai iš viso nesuprato, kad pasirašydami banko pateiktą sutartį, jie tampa ne indėlininkais, o investuotojais ir kokios iš to kyla rizikos. Ieškovai yra neprofesionalūs investuotojai, todėl būtų neteisinga, jei jie turėtų prisiimti riziką dėl sandorio esminių sąlygų klaidingo supratimo. Atsakovas bankas „Snoras“ tuo tarpu yra profesionali, licencijuota kredito įstaiga, ir pagal jos atžvilgiu taikytinus teisės aktus jai tenka pareiga tinkamai išaiškinti klientams visų jos teikiamų paslaugų esmę bei paaiškinti kylančias rizikas. Kadangi šios pareigos netinkamas vykdymas lėmė esminį neprofesionalaus investuotojo suklydimą, todėl atsakovas turėtų prisiimti iš viso to kylančias neigiamas pasekmes. Svarbi aplinkybė yra ta, kad bankas klientams pateikdavo standartinę sutarties formą ir ieškovai sutartį sudarydavo prisijungimo būdu. Visiems ieškovams informacija apie siūlomą produktą buvo pateikta žodžiu ir banko darbuotojai paruoštoje sutarties formoje tik parodydavo ieškovams, kurioje vietoje jiems reikia pasirašyti. Visą sutarčių ir jų priedų paketą tokiu atveju turėjo sudaryti daugiau kaip 60 puslapių. Objektyviai vertinant, prieš pasirašant sutartis ieškovams fiziškai nebuvo įmanoma perskaityti visų šių dokumentų. Negana to, minėti sutarčių priedai ieškovams realiai netgi nebuvo įteikti. Taigi, esant abejonių, ar bankas suteikė visą reikalingą informaciją ieškovams, šią aplinkybę reiktų vertinti ieškovų naudai. Ieškovai nebūtų sudarę šių sutarčių, jeigu minėtą informaciją būtų žinoję. Visi ieškovai pripažinti neprofesionaliais investuotojais, tačiau bankas nevykdė FPRĮ nuostatų ir netaikė ieškovams įstatyme numatytos apsaugos. Vidutinis normaliai protingas žmogus  buvusiomis aplinkybėmis niekaip nebūtų galėjęs tinkamai įvertinti aplinkybių ir savarankiškai spręsti, kad draustumo aspektu obligacijos labiau rizikingas produktas nei indėlis. Jei atsakovas būtų suteikęs visą Įstatymo numatytą informaciją, nei vienas ieškovas ginčo sutarčių nebūtų sudaręs ir būtent atsakovo neteisėti veiksmai nulėmė ir jo darbuotojų elgesys turėjo esminę reikšmę ieškovų suklydimui (CK 1.90 str.). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovai ginčijamus sandorius sudarė dėl esminio suklydimo, kurį nulėmė atsakovo AB banko „Snoras“ neteisėti veiksmai. Pažymėtina, kad atsakovui bankui „Snoras“ iškėlus bankroto bylą ieškovai negali savo teisių ir interesų adekvačiai apginti kitais gynimo būdais, t.y. kreditorinių reikalavimų patvirtinimu bankroto byloje ir galimu daliniu patenkinimu. Ieškovai taip pat rėmėsi CK 1.91 str., nurodė, kad nuslėpė esmines aplinkybes, kuriuos žinodami ieškovai nebūtų sudarę sutarčių. Atsakovas jau 2011-01-18 Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr.03-02 buvo informuotas apie 2010 m. rugsėjo mėnesį atlikto inspektavimo metu nustatytus pažeidimus ir įpareigotas juos pašalinti, bankas pažeidė LR bankų įstatymo reikalavimus ir savo veiklos trūkumų nepašalino. Ši informacija turėjo būti atskleista  atsakovo išleistuose obligacijų emisijų prospektuose, atsakovas turėjo informaciją pateikti Vertybinių popierių komisijai, atitinkamai paskelbti Centrinėje informacijos bazėje, savo tinklapyje  (LR Vertybinių popierių  įstatymo 2 str. 36 d., 6 str. 1 d., 18 str.). Tačiau atsakovas to neapdarė, slėpė reikšmingą informaciją ir nuo ieškovų, ir nuo Lietuvos banko ir tokiu būdu suklaidino ieškovus, siekdamas prisivilioti kuo daugiau lėšų iš neprofesionalių klientų, sąmoningai nutylėdamas savo veikos trūkumus. Tikroji banko padėtis – kad ji žymiai blogesnė nei anksčiau, paaiškėjo tik 2011-11-24, lai buvo paskirtas laikinasis administratorius. Pripažinus sutartis negaliojančiomis yra taikytina restitucija, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovui bankui „Snoras“ yra iškelta bankroto byla ir jis negali būti įpareigotas grąžinti ieškovams lėšų kita tvarka, negu pagal Įmonių bankroto įstatyme nustatytą kreditorių eiliškumą, restitucijos būdas yra pakeistinas. Pritaikius restituciją, ieškovų sumokėtos už obligacijas lėšos yra laikytinos piniginėmis lėšomis jų asmeninėse sąskaitose. Remiantis šiomis įstatymo nuostatomis, ieškovams priklausančios lėšos yra laikytinos indėlių draudimo objektu, todėl įvykus draudiminiam įvykiui - banko „Snoras“ bankrotui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ privalo išmokėti ieškovams indėlių draudimo išmokas (b.l.1-7, 1 t.; 192-198, 2 t.; 1-7, 4 t.; b.l. 97-111, 5 t.).

Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimais į ieškinius, į pareiškimą dėl ieškinio pagrindo patikslinimo, tripliku ir prašė ieškinį atmesti. Atsakovas nurodė ginčo sutarčių sudarymo aplinkybes. Taip pat nurodė, jog atsakovo obligacijų baziniuose prospektuose be kitų rizikų buvo nurodyta atsiskaitymo rizika, t.y. kad investuotojai prisiima riziką, jog bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais. Ieškovai pasirašytinai patvirtino, kad gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos formą pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jo vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymu. Pažymėtina, jog kai kurie ieškovai iki ginčijamų sandorių sudarymo buvo sudarę ne vieną terminuotų indėlių sutartį, o kai kurie ir turėdami ilgametę patirtį galėjo ir privalėjo bei atskyrė, jog pasirašo ne terminuoto indėlio sutartis, tačiau vertybinių popierių įsigijimo sutartis. Ieškovų atvykimas į atsakovo klientų aptarnavimo padalinį lėmė ne ieškovų ketinimas sudaryti terminuoto indėlio sutartį, tačiau sudaryti ginčijamus sandorius ir juos sudarius gauti didesnę piniginę grąžą (palūkanas), nei jas gautų sudarę terminuoto indėlio sutartis. Obligacijų sutartis sudaro 1 lapas, todėl nereikia skirti daug laiko sutarties skaitymui. Kitą vertus, net neskaitant, vizualiai tekste matomi, didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis parašyti žodžiai „Investuotojas“, „Investuotojo“. Taigi nepagrįstas ir apsimestinas ieškovų tvirtinimas, jog jie nesuprato pasirašę ne terminuoto indėlio sutartis, kai tuo tarpu visas obligacijų sutarčių tekstas byloja apie „investavimą“, „investavimo santykius“. Ieškovai, visi be išimčių iki ginčijamų sandorių sudarymo būdami sudarę, o kai kurie ir turėdami ilgametę patirtį dėl terminuotų indėlių sutarčių, nenurodė ieškinyje dėl kokių priežasčių jie nesugebėjo įžvelgti skirtumo tarp terminuoto indėlio sutarties, kuri yra trumpa ir aiški, bei gali būti pasirašyta internetu, ir ginčijamų sandorių, kuriuos lydėjo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis su specialiais priedais. Ieškovai neįrodė, jog įprastinėmis sąlygomis asmuo negalėtų atskirti terminuoto indėlio sutarties nuo vertybinių popierių įsigijimo sutarties kartu su vertybinių popierių sutartį lydinčiais sandoriais. Ieškovams pageidaujant už investuotas lėšas gauti didesnę piniginę grąžą (didesnes palūkanas) jie, vietoj to, kad, kai kurie galėdami ir internetu sudarytų terminuoto indėlio sutartį, atvyko į atsakovo klientų aptarnavimo padalinį ir išreiškė pageidavimą įsigyti atsakovo išleistą vertybinį popierių - obligacijas. Visa reikiama informacija ieškovams buvo pateikta, jie patvirtino, kad ją gavo. Be to, ši informacija buvo prieinama ir internetiniu adresu www.snoras.com. Pažymėtina, kad didžioji dalis ieškovų pasirašydami neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis raštiškai atsisakė pateikti duomenis apie savo investavimo patirtį, taip patvirtindami, kad supranta, jog atsakovas neturėdamas žinių apie ieškovų finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti, ar konkrečios investicinės paslaugos ir finansinės priemonės ieškovams yra tinkamos. Taip pat dėl šių aukščiau nurodytų motyvų atmestini ieškovų ieškinio argumentai, jog atsakovas nesurinko informacijos apie klientų (ieškovų) žinias ir patirtį investavimo srityje, jų tikslus, taip neva pažeisdamas Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. 5 d. nustatytas pareigas. Atsakovas ieškovams suteikė visą ginčijamų sandorių sudarymui būtiną informaciją ir atskleidė visą galimą riziką, todėl ieškovų nesuklaidino ir neapgavo, o ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovų rizika. Ieškovai neįrodė, nei kad atsakovas tyčia juos suklaidino, nei kad siekdamas galutinio tikslo - sudaryti ginčijamus sandorius nuslėpė svarbias ginčijamų sandorių aplinkybes. „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punktu ieškovai patvirtino, kad atsakovas ieškovus informavo ir ieškovams yra žinoma, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos statymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas". Ši sąlyga patvirtina, kad atsakovas atskleidė ieškovams, jog ne visi atsakovo įsipareigojimai ieškovams yra apdrausti, o tik tie, kurie numatyti Lietuvos Respublikos įstatymuose. Atsakovo pareiga informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (arba) įsipareigojimai investuotojams, yra įtvirtinta Indėlių draudimo įstatymo 13 str. 1 d., todėl atsakovas minėtos nuostatos tiesiog negalėjo neįtraukti į neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties tekstą. Ieškovai patvirtino, kad jie yra gavę „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“. Minėtas dokumentas buvo ne tik pateiktas ieškovams, bet ir viešai prieinamas atsakovo interneto tinklapyje. Apibendrintas finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymas buvo talpinamas taip pat ir Atsakovo interneto svetainėje, kurioje su juo pakartotinai (jeigu prarado jai įteiktą egzempliorių) galėjo susipažinti ir ieškovai. AB banko „Snoras“ 300 000 000 Lt ir 500000000 Lt obligacijų emisijų baziniuose  prospektuose, be kitų rizikų, taip pat, nurodyta: „Atsiskaitymo rizika. Investuotojai, įsigydami pagal šį Prospektą leidžiamas Obligacijas, prisiima riziką, kad Bankas nustatytais terminais ir sąlygomis gali neatsiskaityti su investuotojais.“. Prospektai buvo patvirtinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos ir buvo viešai prieinami tinklapiuose www.snoras.lt ir www.crib.lt, kas atitinka Lietuvos Respublikos vertybinių popierių Įstatymo 8 ir 9 str. reikalavimus prospektų tvirtinimui ir paskelbimui. Pažymėtina, kad pagrindinė prospekto paskelbimo forma yra elektroninė. Todėl atspausdinta jo kopija klientui įteikiama turi būti tik jei jis pats to prašo. Atsižvelgiant į išdėstytą nėra pagrindo visą įrodinėjimo naštą perkelti atsakovui bei reikalauti iš jo pateikti papildomų įrodymų, kad bankas tinkamai įgyvendino FPRĮ nustatytą informavimo pareigą. Pažymėtina, kad bankas visose klientų aptarnavimo vietose platino obligacijų emisijoms skirtas informavimo skrajutes, kuriose buvo nurodyta, kad priimant sprendimą investuoti, būtinai susipažinti su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko obligacijų emisijos galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu (jame parašytais rizikos veiksniais) ir įvertinti ar ši rizika priimtina. Investuojant į obligacijas riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visu obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Ieškovai patyrė nuostolius ne dėl to, kad jų įsigyti vertybiniai popieriai (obligacijos) yra prarasti ar perleisti, bet nuostoliai atsirado dėl emitento bankroto ir jo nulemto obligacijų nuvertėjimo ir dėl nepasiteisinusios investicinės rizikos. Ieškovai neįrodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti apgaulės įtakoje. Ieškovai nepagrįstai teigia, kad nesuvokė skirtumo tarp ginčijamų sandorių ir terminuotojo indėlio sutarties, kurių jie buvo sudarę ne vieną. Už įsigytus atsakovo vertybinius popierius - obligacijas ieškovai apmokėjo ginčijamų sandorių sudarymo dieną, kas reiškia, kad norėdami pasinaudoti atsakovo teikiamomis investicinėmis paslaugomis perdavė pastarajam pinigus, todėl Indėlių draudimo įstatymo prasme jie laikytini investuotojais. Indėlių draudimo įstatymo 2 str. 11 d. nustatyta, kad įsipareigojimais investuotojams laikomi draudėjo, teikiančio investuotojui investicines paslaugas, įsipareigojimai grąžinti investuotojui priklausančius pinigus ir (arba) grąžinti investuotojui priklausančius vertybinius popierius. Kai suklydimas yra tik suklydusios sandorio šalies neapgalvotos rizikos ar jos neatsargumo rezultatas, pripažinti sutartį negaliojančia nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju šalies suklydimo negalima pateisinti. Ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovas buvo mokus, vykdė visus riziką ribojančius normatyvus bei savo prievoles kontrahentams, todėl ieškovai negalėjo žinoti, kad ateityje atsakovo veikla bus sustabdyta ir jam bus iškelta bankroto byla. Darytina išvada, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovai neturėjo jokio pagrindo abejoti, kad atsakovas bus pajėgus atsiskaityti pagal ginčijamus sandorius, todėl indėliu ir įsipareigojimu draudimo Įsigyjamoms atsakovo obligacijoms taikymas arba netaikymas negali būti pripažintas esminiu ginčijamu sandoriu elementu. Kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, kai kurie ieškovai eilę kartų pas atsakovą buvo padėję indėlius. Taigi, atsižvelgiant į jų patirtį sudarant panašaus tipo sandorius, ieškovai turėjo suvokti sudaromų ginčijamų sandorių esmę ir skirtumus nuo terminuotojo indėlio. Ieškovų teiginiai apie tai, kad jiems buvo išaiškinta, jog obligacijoms taikomas toks pats draudimas kaip terminuotiesiems indėliams, prieštarauja rašytiniams įrodymams, bei obligacijų platinimo banke praktikai. Atsakovas pažymėjo, kad standartinės sutarčių sąlygos privalomos kitai šaliai tuo atveju, jei jos tinkamai atskleistos. Obligacijų sutarčių 1.22 p. nurodyta, kad „pasirašydamas šią sutartį, Investuotojas patvirtina, kad visos Sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant Sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia Investuotojo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, Investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su Prospektu ir Galutinėmis sąlygomis ir su jomis sutinka. Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Taigi, sutarties sąlygos buvo tinkamai atskleistos, ieškovai savo valia ir noru perdavė atsakovo nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas atsakovo obligacijas, todėl atsakovas (bankas)  kaip lėšų savininkas po bankroto nėra atsakingas už obligacijų negrąžinimą ieškovams. Ieškovai patvirtino ginčijamus sandorius pateikdami reikalavimus banko bankroto byloje, todėl prarado teisę juos ginčyti. Visų ieškovų kreditoriniai reikalavimai patvirtinti. Ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė taip pat prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms. Net ir pripažinus ginčijamus sandorius negaliojančiais, ieškovai neturės teisės reikalauti iš VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ draudimo išmokos. Atsižvelgiant į restitucijos instituto paskirtį, siekiamus tikslus bei konkrečias aktualios situacijos aplinkybes, akivaizdu, jog šiuo atveju restitucijos taikymas tokiu būdu, kokio siekiama ieškiniu, negalimas, kadangi toks restitucijos taikymas i) negrąžina ginčo sutarties šalių status quo;  ii) sukuria prievoles ginčijamuose sandoriuose nedalyvavusiam atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“; iii) pažeidžia viešąjį interesą. Ieškovų reikalaujamas taikyti restitucijos būdas reikštų, jog šalia tarp ginčijamų sandorių šalių egzistuojančių sutartinių santykių iškils naujas prievolinis teisinis santykis tarp ieškovų ir atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“; t. y. ieškovai ir atsakovas nebus grąžinti į pradinę padėtį, buvusią iki ginčijamų sandorių sudarymo, o bus sukurti nauji prievoliniai santykiai tarp ieškovų ir atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Atsakovas niekados netvirtino ir neteigė, jog terminuotų indėlių ir obligacijų įsigijimas yra tapatūs investavimo būdai. Pažymėtina, jog lyginant su terminuotų indėlių įsigijimu be išimčių visi kiti piniginių lėšų investavimo būdai yra alternatyvūs. Atsakovo naudotos frazės „alternatyva indėliui“ ar „saugus investavimo būdas“ nereiškia draudiminės apsaugos galiojimo, būtent dėl kurios ir yra iškilęs ginčas, nes saugumą galima garantuoti ir savo finansine padėtimi, ką atsakovas ir pabrėždavo pristatydamas šią finansinę priemonę. O patikslintame ieškinyje ieškovų minimas nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu, nes jis nepatvirtina, kad tuo metu bankas buvo nemokus. Kitą vertus, apie nutarimą buvo skelbiama viešai, todėl bankas nenutylėjo reikšmingos sandoriui informacijos, o tai, jog bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo. Taigi, ieškovai negali būti pripažinti indėlininkais IĮIDĮ prasme ir net pripažinus ieškovų ginčijamas sutartis negaliojančiomis, ieškovų pagal sutartis sumokėtos lėšos netaptų draudimo objektu. Dėl apgaulės: ieškovai nenurodo, dėl kokios konkrečiai atsakovo finansinės būklės ir dėl kokių konkrečiai veiklos perspektyvų jie buvo apgauti, t. y. kokią savo finansinę būklę ir veiklos neperspektyvumą atsakovas yra nuslėpęs. Ieškovai tik formaliai cituoja Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime Nr. 03-2 nustatytus pažeidimus VPĮ 6 str. 1 d. nustato, jog prospekte pateikiama informacija apie emitentą ir jo vertybinius popierius, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinkoje. Prospekte turi būti pateikta visa informacija, kuri, atsižvelgiant į konkretaus emitento ir jo išleistų vertybinių popierių, kurie bus viešai siūlomi arba įtraukiami į prekybą reguliuojamoje rinkoje, ypatumus, yra būtina, kad investuotojai, remdamiesi šia informacija, galėtų teisingai įvertinti emitento ir kiekvieno garanto turtą ir įsipareigojimus, finansinę būklę, pelną ir nuostolius, veiklos perspektyvas, taip pat šių vertybinių popierių suteikiamas teises. VPĮ 2 str. 10 d. apibrėžia esminį įvykį kaip su emitentu susijusį ir jam žinomą ar privalomą žinoti įvykį, informacijos apie kurį atskleidimas gali turėti didelį poveikį jo išleistų vertybinių popierių rinkos kainai, o 18 str. 1 d. nustato, jog emitentas, kurio vertybiniais popieriais leista prekiauti reguliuojamoje rinkoje Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos nustatyta tvarka nedelsdamas turi pateikti reguliuojamos rinkos, kurioje prekiaujama jo išleistais vertybiniais popieriais, operatoriui, VPK ir VPĮ 28 straipsnio nustatyta tvarka viešai paskelbti, įdėti į Centrinę reglamentuojamos Informacijos bazę, paskelbti savo interneto tinklalapyje informacinį pranešimą apie kiekvieną esminį įvykį. Lietuvos banko 2011-01-18 nutarimu atsakovui nebuvo pritaikytos poveikio, tiesiog buvo duoti privalomi nurodymai bei laikinai nustatyti individualūs atsakovo veiklos riziką ribojančių normatyvų dydžiai ir papildomi reikalavimai dėl veiklos rizikos. Lietuvos bankas nebuvo konstatavęs atsakovo veiklos keliamos grėsmės. Nėra pagrindo pripažinti, kad informacijos apie Lietuvos banko 2011-01-18 nutarime nurodytus pažeidimus ir duotus privalomus nurodymus neįtraukimas į Prospektus neatitiko VPĮ 6 str. 1 d. numatytų reikalavimų. Be to, Lietuvos banko interneto svetainės tinklapyje viešai paskelbtose kredito įstaigų veiklos 2010 m. audituotuose rezultatuose buvo akcentuojama, kad 2010 m. visi bankai vykdė Lietuvos banko nustatytus veiklos riziką ribojančius normatyvus (pranešimo kopija pridedama), kaip ir Pažymėtina irtai, kad Lietuvos banko valdybos pirmininko 2011-06-23 pranešime Seime. Atsakovas užsiėmė finansine veikla, kuri yra rizikinga, nes priklauso nuo daugybės aplinkybių. Kredito įstaigos finansinė padėtis gali nuolat ir gana greitai kisti. Atsakovo veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186; nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimu; bankroto byla iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi. Taigi, atsakovas ieškovų neklaidino ir neapgavo. Be to, ieškovų prašoma taikyti sandorių negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms (b.l. 1-10, 94-103, 204-210, 2 t.; b.l. 15-19, 6 t.).

Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimais į pareikštus ieškinius, tripliku ir atsiliepimu į pareiškimą dėl ieškinio pagrindo pakeitimo prašė ieškovų reikalavimus atmesti, bei nurodė iš esmės tapačius atsakovo atsiliepime išdėstytiems argumentams motyvus. Nurodė, kad prie ieškinio nėra pridėtų dokumentų įrodančių, kad 2011-11-24 ieškovai ieškinyje nurodomas pinigų sumas laikė banke pagal indėlio ar banko sąskaitos sutartį.  Draudžiamo įvykio dieną ieškovai jau buvo savo valia perdavę bankui pinigus, skirtus apmokėti už įgyjamas obligacijas, t.y. neturėjo reikalavimo teisių į šias pinigines lėšas. Taigi, jie neturi teisės į indėlio draudimo išmokas už įgytas banko obligacijas pagal IĮDĮ. Šiuo konkrečiu atveju ieškovai, įgydami obligacijas, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jiems priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas. Todėl bankas yra jiems perduotų piniginių lėšų savininkas, o ne jų saugotojas. Tokia situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą (direktyvos 2 str. 2 d.) ir šios direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Tai, kad obligacijos nėra draudimo objektas, yra expressis verbis įtvirtinta teisės akte – IĮIDĮ, kurio nežinojimas, negali būti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieškovų valios trūkumą, sudarant ginčo sutartis. Pačiose ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad banko obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Banko obligacijos, dėl kurių šioje byloje kyla ginčas, yra skolos vertybiniai popieriai, todėl patenka į Indėlių direktyvos 7 str. 2 d. bei I priedo 12 p. numatytas išimtis. Kadangi ieškovų ginčo sutartimis įsigyti vertybiniai popieriai nėra draudžiami indėlių draudimu (tiesiogiai numatyta teisės aktuose), ieškovų teiginiai apie tai, kad atsakovas juos suklaidino, neatskleidė visos su sandorių rizika susijusios informacijos yra atmestini. Tai, kad ieškovai suprato sudarantys ne įprastą terminuoto indėlio sutartį, o vertybinių popierių įgijimo sutartį, patvirtina faktas, jog  sudarydami ginčo sutartis, tuo pačiu metu, jie sudarė ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurios nebūna sudaromos pasirašant terminuoto indėlio sutartį. Ieškovų niekas nevertė skubėti pasirašyti sutartis, jie turėjo neribotą galimybę susipažinti su jų sąlygomis iki pasirašymo bei išsiaiškinti obligacijų, kaip skolos vertybinių popierių esmę ir tai, kad joms netaikomas draudimas pagal IĮIDĮ. Šiuo atvejus pažymima, kad bet kuris protingas ir atidus asmuo priimantis sprendimą dėl investavimo, negali teisintis nesupratęs ir negalėjęs suprasti jam pasiūlytų sutarties sąlygų ar nesuvokęs sandorio esmės. Ieškovai neįrodė, jog ginčijamas sutartis sudarė suklydimo įtakoje, todėl ieškinys turi būti atmestas. Ieškovams su atsakovu sudarant ginčijamas sutartis esminiais šių sandorių elementais buvo obligacijų išpirkimo terminas ir atsakovo mokamos palūkanos. Ieškovai, sudarydami ginčo sutartis, suprato arba privalėjo suprasti, kad didesnes palūkanas už obligacijas (lyginant su banko siūlomomis palūkanomis už terminuotus indėlius) jie gauna dėl padidintos rizikos, kadangi didesnes palūkanas už vertybinius popierius atsakovas galėjo pasiūlyti klientams todėl, kad nereikėjo mokėti draudimo įmokos indėlių ir investicijų draudimui, ir sutaupomos lėšos galėjo būti mokamos klientams. Ginčijamų sutarčių sudarymo metu atsakovas nebuvo nemokus, todėl indėlių draudimo taikymas / netaikymas banko obligacijų atžvilgiu buvo neaktualus ir negali būti pripažįstamas esminiu ginčijamo sandorio elementu, kuris būtų lėmęs ieškovų valią sudaryti sutartis. Aplinkybė, kad obligacijoms nėra taikomas indėlių draudimas, tapo svarbi tik po to, kai buvo sustabdyta atsakovo veikla, t. y. ši aplinkybė neegzistavo sutarčių sudarymo metu. Ginčo sutartyse nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlių draudimu. Be to, ieškovai klaidingai teigia, kad jų suklydimas pasireiškia tuo, kad jie manė, kad obligacijos yra apdraustos įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau sutarčių sąlygos nėra deklaratyvios ir bet koks asmuo, pasirašytinai išreiškiantis patvirtinimą, kad yra susipažinęs su sandorio sąlygomis ir visa susijusia informacija, negali teisintis nesupratęs tokios sutarties nuostatos esmės. Visi be išimties ginčo sutartyse nurodomi dokumentai (aprašai, prospektai, galutinės sąlygos ir t. t.) buvo patalpinti ir viešai prieinami atsakovo interneto tinklapyje, todėl ieškovai galėjo su jais susipažinti naudodamiesi internetu. Ieškovai sutartyse patvirtino, kad sutinka su sutarčių sąlygomis ir jos jiems suprantamos, kad jie buvo supažindinti su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant, ir supranta jų pasekmes. Todėl pasirašydami ginčijamas sutartis, ieškovai turėjo matyti nuorodas į standartines sąlygas, kas reiškia jų akceptavimą. Kitaip tariant, net jeigu tokios standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovams, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis. Ieškovai privalo įrodyti, jog atsakovas pažeidė minėtose teisės normose nurodytas pareigas, o ne atsakovas įrodyti, jog tų teisės normų nepažeidė. Kadangi ieškovai buvo ilgalaikiai banko klientai ir jame laikė savo santaupas terminuotų indėlių pavidalu, vėliau vykdė investicinę veiklą, bankas neturėjo tikslo „pritraukti“ ieškovų pinigines lėšas, nes ieškovai ir taip savo lėšas laikė banke. Bankas neturėjo motyvo klaidinti ieškovus, teikti jiems melagingą informaciją. Be to, byloje nėra jokių duomenų ar juos patvirtinančių įrodymų, kad atsakovo darbuotojai tyčia klaidintų ieškovus. Priešingai - darbuotojai privalėjo kelti kvalifikaciją, išklausyti mokymus apie banko finansines priemones, o mokymo medžiagoje buvo aiškiai išdėstyta, jog obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu. Taigi, nėra pagrindo teigti, jog atsakovo darbuotojai klaidino ieškovus ir siekė pritraukti pinigines lėšas priklausančias jiems. Ieškovų prašoma taikyti sandorio negaliojimo pasekmė prieštarauja restituciją reglamentuojančioms teisės normoms, o patikslintame ieškinyje ieškovų minimas nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu, nes jis nepatvirtina, kad tuo metu bankas buvo nemokus. Kitą vertus, apie nutarimą buvo skelbiama viešai, todėl bankas nenutylėjo reikšmingos sandoriui informacijos, o tai, jog bankas po minėto nutarimo priėmimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo. Patikslintame ieškinyje minimas  Lietuvos banko Valdybos 2011-01-18 nutarimas nelaikytinas esminiu sandorio elementu, egzistavusiu ginčo sandorių sudarymo metu., nutarimas nepatvirtina, kad bankas tada buvo nemokus.  Apie tai, kad  minimu nutarimu buvo konstatuoti banko Snoras veiklos trūkumai buvo plačiai skelbiama žiniasklaidos priemonėse, Lietuvos banko priežiūros tarnyba taip pat viešai skelbia pranešimus apie  kredito įstaigų inspektavimus. Nei vienas iš ieškovų nurodytų argumentų nesudaro pagrindo konstatuoti, jog buvo pažeisti VPĮ reikalavimai. Bankas tinkamai atskleidė ieškovams su sutarčių sudarymu susijusią riziką (b.l. 82-93, 1 t.; 223-227, 2 t.; b.l. 1-14, 6 t.).

Į teismo posėdį ieškovai neatvyko. Juos atstovaujantysis atstovas advokato padėjėjas V. K. prašė ieškinį patenkinti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Atstovas pažymėjo, jog atsakovas BAB bankas Snoras netinkamai vykdė FPRĮ įtvirtintas informavimo pareigas investuotojams, atsakovas naudojosi abstrakčia formuluote, neišaiškino – kada banko produktai nėra draudžiami. Todėl ieškovai ir suklydo – galvojo, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Nei vieno iš ieškovų išsilavinimas ir patirtis negalėjo leisti jiems suvokti skirtumų.  Ieškovai ginčo sutartis sudarė suklydę dėl atsakovo elgesio. Atsakovas neinformavo visuomenės apie tai, kad Lietuvos bankas atliko patikrinimą banko, kad aptikti pažeidimai. Neatskleidė savo turtinės padėties, nuslėpė informaciją ir nuo Lietuvos banko.

Atsakovo BAB banko Snoras atstovas A. M. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais motyvais. Nepagrįsti ieškovų aiškinimai, kad nebuvo galima atskirti terminuotų indėlių ir obligacijų sutarčių. Ieškovai bando vertinti sandorius iš banko bankroto bylos iškėlimo momento pozicijų, bet tai prieštarauja CK. Sandoriai turi būti vertinamas sandorių sudarymo metu esančiomis aplinkybėmis. Ieškovai nurodė, kad banku pasitikėjo, tai patvirtina aplinkybė, jog ne vieną sandorį su banku ieškovai buvo iki tol sudarę. Nesusipažinę su dokumentų turiniu, pasirašydami sutartis, ieškovai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai. Labiau tikėtina išvada, jog obligacijų draudimas nebuvo esminė aplinkybė, lėmusi sandorių sudarymą. Akivaizdu, kad ieškovai suklydo dėl banko veiklos perspektyvų, bet ne dėl sutarčių esmės. M. O. investavo ir anksčiau. M. O., E. O., R., S. turėjo vadovavimo patirties, L. yra praktikuojantis advokatas, todėl jiems taikytini griežtesni atidumo kriterijai. L. investavo į obligacijas ženkliai daugiau, nei yra draudimo suma, akivaizdu, kad draudimas nėra esminė sutarties sudarymo priežastis. Dalis ieškovų turėjo patirties investuojant.

Atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovė S. S. prašė ieškinį atmesti procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais. Nurodė, kad atsakovas nėra pažeidęs indėlių draudimo išmokų mokėjimą reglamentuojančio įstatymo reikalavimų. Ieškovai turėjo  suvokti sutarčių skirtumus. Prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas sumas

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovai sudarė su AB banku Snoras obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovai taip pat sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kuriose buvo pripažinti neprofesionaliais klientais. Šių faktų atsakovai neginčija.

Byloje nustatyta, kad ieškovas M. O. yra ilgalaikis banko klientas. Ieškovas dar 2007 m. buvo sudaręs terminuoto indėlio sutartį, 2009 – 2010 m. investavo: net keletą kartų buvo įsigijęs obligacijų, du kartus pirko indėlių sertifikatus. Jam buvo išmokėta 30.356,94 Eur draudimo išmoka. Ieškovas nuolat naudojosi internetu. Ieškovas neatsisakė bankui pateikti  duomenis apie save, nurodė, kad jis turi pradines žinias apie investavimą, apie obligacijas, kad jam priimtinas vidutinis rizikos laipsnis. Ieškovas buvo įgijęs aukštesnįjį išsilavinimą, dirbo bendrovės direktoriumi. Banko bankroto byloje patvirtintas ieškovo kreditorinis reikalavimas. 2017-06-27 ieškovas mirė. 2018 m. kovo 6 d. nutartimi teismas dėl mirties iš bylos pasitraukusį ieškovą pakeitė jo teisių perėmėjomis - A. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) E. O. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. O. (b.l. 76, 6 t.).

Ieškovė E. O. yra banko klientė nuo  2011 m. Ieškovė sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių. Ieškovė sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartį. Ieškovė neatsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodė, kad nuolat naudojasi internetu, turi pradines žinias apie investavimą, obligacijas. Ieškovė nurodė, kad jai investuojant yra priimtinas vidutinis rizikos laipsnis. Ieškovė turėjo aukštąjį išsilavinimą maisto pramonės srityje, turėjo vadovavimo juridiniam asmeniui patirties. Banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė A. O. yra banko klientė nuo 2007 m. Ieškovė su atsakovu AB banku „Snoras“ buvo sudariusi terminuotų indėlių sutartis, vėliau sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių. Byloje yra duomenys, kad ieškovė turėjo vidurinį išsilavinimą. Ieškovė neatsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodė, jog  ji turi pradines žinias apie investavimo priemones, apie obligacijas, turi iki vienerių metų investavimo patirties. Banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė V. O. yra banko Snoras klientė nuo  2011 m. Ieškovė su atsakovu AB banku „Snoras“ sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovei paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių. Ieškovė taip pat sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ obligacijų pasirašymo sutartį. Ieškovė atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodydama, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jos finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas. Ieškovė sandorio sudarymo metu studijavo V. D. universiteto pirmame kurse prancūzų kalbą.

Byloje nustatyta, kad ieškovas R. R. duodamas paaiškinimus 2013-10-15 teismo posėdyje nurodė, jog obligacijų sutartį skaitė, darbuotoja pasiūlė įsigyti obligacijų, nes didesnės palūkanos, pasakė, kad valstybė garantuoja, įtikino. Ieškovas tikėjo, kad tai patikimas bankas.  Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškovas buvo atsakovo banko Snoras klientu. Ieškovas su buvo sudaręs neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių. Byloje yra duomenys, kad ieškovas turėjo profesiją, buvo lakūnas. Ieškovas atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodydamas, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas. Ginčo sutarties sudarymo metu ieškovas buvo pensininkas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas V. V. S. duodamas paaiškinimus 2013-10-15 teismo posėdyje nurodė, jog skaitė sutartį ir suprato, kad obligacijos apdraustos. Dalį lėšų buvo pervedęs į kitą banką. Nusipirko obligacijas dėl to, kad didesni procentai ir jam sakė, kad viskas drausta. Jam neteko girdėti, kad bankas būtų nepatikimas. Ieškovas buvo atsakovo banko Snoras klientu. Ieškovas ir bankas sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią  atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių. Byloje yra duomenys, kad ieškovas atsisakė bankui pateikti duomenis apie save, nurodydamas, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas. Ieškovas buvo įgijęs aukštąjį veterinarinį išsilavinimą, ginčo sutarties sudarymo metu buvo pensininkas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas V. S. duodamas paaiškinimus 2013-10-15 teismo posėdyje nurodė, jog anksčiau turėjo indėlio sutartį, reklamoje perskaitė apie obligacijas. Apie obligacijų sąvoką prisimena iš tarybinių laikų. Suprato, kad draudimas taikomas. Ieškovas buvo atsakovo - banko Snoras klientu. Ieškovas ir bankas sudarė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią  atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių. Nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio iki spalio mėnesio ieškovas sudarė su atsakovu AB banku „Snoras“ dvi obligacijų pasirašymo sutartis. Byloje yra duomenys, kad ieškovas už obligacijas mokėjo grynaisiais pinigais. Ieškovas atsisakė bankui pateikti duomenis apie save. Ieškovas turėjo aukštąjį inžinerinį išslavinimą, buvo įgijęs inžinieriaus žemėtvarkininko specialybę, ginčo sutarčių sudarymo metu buvo pensininkas. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas.

Byloje nustatyta, kad ieškovas A. L. buvo atsakovo banko Snoras klientu. Ieškovas su buvo sudaręs neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitą, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių. Byloje yra duomenys, kad ieškovas  pusės metų laikotarpiu sudarė su atsakovu tris obligacijų pasirašymo sutartis. Ieškovas nuolat naudojosi internetu. Ieškovas atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, nurodydamas, jog supranta, kad bankas neturėdamas žinių apie jo finansines galimybes, investavimo patirtį ir žinias, negalės nustatyti ar investicinės paslaugos ir finansinės priemonės yra tinkamos. BAB banko „Snoras“ bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas. Ieškovas turi aukštąjį teisinį išsilavinimą, dirbo advokato pareigose.

CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.

Šalių sudarytose obligacijų sutartyse (1.22 punkte) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtina, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.

Kaip jau minėta, ieškovai sudarė su banku neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis. Šiose sutartyse ieškovai savo parašais patvirtino, kad jie gavo ir susipažino su finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymu bei veiksmais, kurių bankas ėmėsi, siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauka, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu aprašymu. Nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Be to, obligacijų reklaminėse skrajutėse atsakovas nurodė: „Prieš priimdami sprendimą investuoti, būtinai susipažinkite su interneto svetainėje www.snoras.lt paskelbtomis banko SNORAS obligaciją emisijos galutinėmis sąlygomis ir Baziniu prospektu bei jame aprašytais rizikos veiksniais, įvertinkite, ar Jums ši rizika priimtina".

Teismas sprendžia, kad teisingam šios civilinės bylos išnagrinėjimui reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015. Kasacinis teismas minėtoje nutartyje pasisakydamas dėl draudimo apsaugą obligacijoms nustatančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėjo, kad banko išleistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą įgyvendino viename nacionalinės teisės akte – IĮIDĮ. Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktiką, neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvą, tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali būti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi būti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sąlygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali būti taikoma kompensavimo sistema, turi būti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis). Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad šie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimą, dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus. Kompensacija pagal šią direktyvą mokama tada, kai investicinė įmonė negali grąžinti investuotojams lėšų arba negali grąžinti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grąžinti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas „Snoras“) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo išplėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei ją įgyvendinančio IĮIDĮ tokia apimtimi, kad šie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Pagal Investuotojų direktyvą emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.

Byloje nėra ginčo, kad paminėtos obligacijų pasirašymo sutartys tarp šalių yra sudarytos, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas BAB bankas „Snoras“ veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieškovų reikalavimas kildinamas dėl emitento bankroto. Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvą ir Investuotojų direktyvą, nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IĮIDĮ, darytina išvada, kad šiuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasirašymo sutartį – išpirkti obligacijų (Obligacijų pasirašymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.). Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovų įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga).

Teismas nesutinka su ieškovų išdėstytais argumentais, kuriais remiantis prašoma pripažinti negaliojančiomis dėl suklydimo ir apgaulės obligacijų pasirašymo sutartis (CK 1.90 str., 1.91 str.). Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose nuosekliai laikėsi pozicijos, kad jie nėra profesionalūs investuotojai, ką iš esmės atspindi su ieškovais pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartys, todėl jiems turėjo būti taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis, taip pat, kad ginčijamos obligacijų pasirašymo sutartys buvo sudarytos atsakovui neįgyvendinus jam įstatymų nustatytų pareigų suteikti aiškią ir išsamią informaciją apie obligacijas (FPRĮ 22 str. 1 d., 2 d., 3 d., 5 d., 6 d.), o nesurinkus visos reikiamos informacijos apie ieškovus, neturėjo teikti investicinių paslaugų (FPRĮ 22 str. 5 d., 7 d., Investicinių paslaugų teikimo taisyklių 53 p.). Be to, ieškovai teigia, kad buvo tyčia suklaidinti dėl obligacijų saugumo ir banko sėkmingo veikimo, o žinodami visą informaciją tokių sutarčių nebūtų sudarę.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iš esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir išsamios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė išvadą, kad atsakovas pareigos aiškiai ir suprantamai atskleisti ieškovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo. Obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja išvadą, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti šias faktines aplinkybes: 1) ar atsakovas ieškovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visą, išsamią, aiškią informaciją apie obligacijas; 2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiškai aiškiai ir suprantamai atskleidė ieškovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmens priskyrimą vidutiniam vartotojui ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimą sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį. Tokia išvada grindžiama tuo, jog ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra pakankamai esminis, kuris būtų pagrindas sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-9-915/2016).

Įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas, kaip jau buvo paminėta, nustatė, kad obligacijų pasirašymo sutartyse ieškovai pasirašytinai patvirtino, jog jie yra susipažinę su prospektu ir galutinėmis sąlygomis, taip pat sudarant neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis jie pasirašytinai patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms  būdingos rizikos aprašymą ir kitus dokumentus. Į bylą nepateikti CPK leistini įrodymai, kurie paneigtų tokią išvadą (CPK 178 str.).

Pagal formuojamą teismų praktiką dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014). Jei iš faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečią informaciją, ieškovas sandorį būtų vis tiek sudaręs, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Minėta, kad visi ieškovai turi išsilavinimą, net penki ieškovai turi aukštąjį išsilavinimą - E. O., A. L., R. R., V. V. S., V. S.. Kiti ieškovai taip pat turi gyvenimiškos patirties, yra įgiję specialybes, turėję darbo santykių, suvokiantys rašytinio dokumento reikšmę. Bylos duomenys patvirtina, kad visi ieškovai atitinka vidutinio vartotojo kategoriją. Taigi, ieškovai galėjo ir privalėjo suvokti skirtumus tarp obligacijų ir indėlių, taip pat apie obligacijų nedraudžiamumą ir didesnį rizikingumą. Neatidumas ir (ar) nerūpestingumas neatitinka suklydimo sampratos. Teismų praktikoje pažymima, kad tikėjimasis, jog sudarant rizikingą sandorį jo vykdymo metu nekils rizikos, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradę neigiami padariniai negali būti prilyginami suklydimui. Ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, kad jie neturėjo galimybės visapusiškai įvertinti sudarytų sandorių sąlygas, sutarčių jiems tinkamumą, kad juos kas nors skubino priimti sprendimą investuoti. Po sutarčių sudarymo iki pat atsakovui iškeliant bankroto bylą ieškovai reikalavimų dėl sutarčių nuginčijimo tuo pagrindu, kad ji neatitiko ieškovų valios, nebuvo pareiškę, ieškovų ieškiniai teisme gauti 2012-10-16 ir 2012-10-31. Teismo vertinimu, tai patvirtina, jog šioms sutartims taikoma draudiminė apsauga ar kitos ieškinyje nurodytos aplinkybės (kaip kad prospektuose nurodyti skaičiai apie banko turtą ir įsipareigojimus) nebuvo esminė sąlyga ieškovams priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo. Dėl šių aplinkybių teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovai suklydo dėl sudarytų sandorių esmės (esminių sąlygų). Banko pareiga veikti geriausiais investuotojo interesais apima ne tik pareigą suteikti informaciją, bet ir surinkti informaciją apie klientą tam, kad investuotojui būtų galima pateikti labiausiai jo lūkesčius ir investavimo patirtį atitinkančius investavimo variantus. Iš byloje esančių neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarčių matyti, kad didžioji dalis ieškovų atsisakė pateikti bankui duomenis apie save, o klientui (potencialiam klientui) atsisakius suteikti informaciją arba pateikus nepakankamai informacijos apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, bankas neturi pareigos įvertinti finansinių priemonių ir teikiamų ar siūlomų teikti investicinių paslaugų tinkamumo klientui. Taigi, neturėdamas visos reikiamos informacijos apie ieškovus, atsakovas negalėjo individualizuoti jų investavimo poreikių. Minėta, kad M. O., A. O. ir E. O. nurodė turintys pradines žinias apie investavimą, apie obligacijas. Būdami pakankamai atidūs ir rūpestingi ieškovai turėjo (galėjo) suvokti informacijos teikimo atsisakymo pasekmes, tuo labiau, kad atsisakymo pasekmės buvo aiškiai nurodytos. Byloje nėra duomenų, kad kuris nors ieškovas sutarties negalėjo suprasti ar buvo neveiksnus.

Ieškovai taip pat teigia, kad obligacijų pasirašymo sutartys turi būti pripažintos negaliojančiomis ir kitu sandorių negaliojimo pagrindu – dėl apgaulės (CK 1.91 str.). Tokią poziciją grindžia banko viešai skelbta informacija apie obligacijų saugumą (ir jų draustumą), akcentuojant dideles palūkanas (grąžą) bei kad buvo skleista klaidinga informacija apie banko finansinę padėtį. Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, neturi pagrindo sutikti, kad ieškovai buvo klaidinami ir (ar) tyčia apgaudinėjami, todėl sutiktina, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis ir šiuo pagrindu. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnio 5 dalį gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Taigi, teismų praktikoje pripažįstama, kad kai reiškiamas reikalavimas sudarytą sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis), byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2015 m. spalio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-533-421/2015; kt.).

Teismo vertinimu aplinkybė, kad Lietuvos bankas 2011-01-18 nutarimu uždraudė atsakovui BAB bankui „Snoras“ sudaryti arba pratęsti neprofesionalių rinkos dalyvių terminuotųjų indėlių sutartis, pagal kurias palūkanų norma būtų didesnė nei rinkos vidurkis ir tai, jog bankas po minėto nutarimo pradėjo platinti obligacijas ir siekė išsaugoti savo konkurencingumą, savaime neįrodo, jog bankas apgaudinėjo klientus. Ieškovų pateikti argumentai apie banko turtą ir įsipareigojimus iš bankroto administratoriaus 2012 m. ataskaitos savaime nereiškia, jog bankas ieškovams sudarant ginčo sutartis buvo nemokus ir nebegalėjo vystyti savo veiklos bei siūlyti obligacijas, nurodyti jų pranašumus kaip antai didesnes palūkanas. Teismas nesiremia ieškovų informacijos žinių portaluose atspaudais kaip neabejotinos informacijos šaltiniu, vertina šią informaciją kaip nuomonę. Kitų neabejotinų duomenų, kurie patvirtintų ieškovų nurodytas aplinkybes ir banko nemokumą  anksčiau nei nurodyta bankroto byloje, į bylą nėra pateikta, o ieškovų teiginiai daugiau deklaratyvūs. Pažymėtina, kad ieškovai įsigijo banko obligacijas iš obligacijų emisijos banko Snoras Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr.1, 2, 3, 7, 8,  9, kurios buvo išleistos pagal obligacijų programą, patvirtintą LR Vertybinių popierių komisijoje 2010-07-01 ir 2011-06-15. Teismo vertinimu, ieškovų nurodyti argumentai nėra pakankami spręsti apie banko nemokumą ginčo sutarčių sudarymo metu. Argumentai, kad bankas skleidė informaciją žiniasklaidoje apie gerą savo finansinę padėtį ar reklamą taip pat nėra lemiami. Teismų praktikoje nurodoma, kad bet kuriam vidutiniam vartotojui (ieškovai pagal bylos medžiagą tokiais laikytini) turi būti aišku, kad reklamoje (tiek apie produktą, tiek apie jo pardavėją) nėra pateikiama išsami informacija ir prieš sandorio sudarymą atitinkamu produktu ar jo tiekėju būtina pasidomėti nuodugniau, siekiant išvengti neigiamų padarinių. Lankstinukuose buvo nurodyta, jog išsamią informaciją apie indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemą galima rasti interneto svetainėje www.iidraudimas.lt, apie Snoro banko obligacijas – banko tinklapyje www.snoras.lt. Ieškovai turėjo galimybes pasinaudoti ir internetu. Teismo vertinimu, būtent ieškovams kyla pareiga pagrįsti, jog visuomenės informavimo priemonėse skelbiami pranešimai apie banko finansinę padėtį, kuriais remiasi ieškovai įrodinėdami apgaulės faktą, buvo melagingi (CPK 178 str.). Kaip nustatyta šioje byloje, banko veikla buvo apribota Lietuvos banko valdybos 2011-11-16 nutarimu, o nemokiu jis pripažintas 2011-11- 24 nutarimu, bankroto byla bankui iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011-12-07 nutartimi, įsiteisėjusia 2011-12- 20. Teismo vertinimu, ta aplinkybė, kad 2011 metų pabaigoje bankui buvo iškelta bankroto byla, pati savaime nėra pakankama pagrįsti, kad banko iki moratoriumo skelbti duomenys apie jo veiklą - tuo labiau apie veiklą 2009, 2010 metais yra akivaizdžiai melagingi. Ieškovai teigia, kad sudarant obligacijų sutartis atsakovas nuo ieškovų nuslėpė reikšmingas aplinkybes apie savo tikrąją finansinę padėtį. Norint obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės ir ar suklydimo (CK 1.91 str., 1.90 str.) reikalinga įrodyti, kad jų sudarymo dieną bankas buvo nemokus, tačiau teismas pažymi, kad ieškovų pateikti argumentai to nepagrindžia, kaip  ir Lietuvos banko valdybos 2011-11-24 nutarimo Nr. 03-196 turinys, kadangi jame neatsispindi aktualus laikotarpis. Iš esmės ieškovai jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė teiginio, jog metų ar pusės metų laikotarpį banko turtinė padėtis negalėjo labai pasikeisti. Lietuvos banko valdybos  2011-11-16 nutarime dėl akcinės bendrovės banko Snoras veiklos apribojimo Nr. 03-186 nurodyta, kad pagal Lietuvos banko turimus duomenis apie 2011 m. lapkričio 15-16 dienomis sparčiai prastėjo banko likvidumo situacija, todėl konstatuota, kad kyla reali grėsmė, jog bankas artimiausiu metu turės likvidumo problemų. Vien tai, kad anksčiau buvo atliekamas AB banko Snoras inspektavimas, inspektavimo metu aptikti tam tikri banko veiklos trūkumai, nereiškia, kad bankas jau tada buvo nemokus. Teismui nustačius, kad byloje nėra kitų įrodymų, išskyrus ieškovų teigimą, jog banko darbuotojai patikino apie obligacijų draustumą ar banko veiklos stabilumą, pelningumą, nėra pagrindo konstatuoti tyčinius ir (ar) nesąžiningus atsakovo veiksmus siekiant suklaidinti ieškovus. Dar kartą pažymėtina, kad ginčo aplinkybės turi būti vertinamos retrospektyviai, nes, tikėtina, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iš obligacijas įsigijusių asmenų, patekusių į tokią situaciją, tikėtinai nesudarytų analogiškų sutarčių, todėl nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais dėl apgaulės argumentai apie darbuotojų suklaidinimą, nesant kitų objektyvių duomenų, nėra pakankami spręsti dėl atsakovo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie LR Vertybinių popierių rinkos įstatymo normų pažeidimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovai buvo suklaidinti dėl sudaromų sandorių esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorių draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovų apsisprendimą dėl sutarčių sudarymo, konstatuoja nesant pagrindo ginčijamų sutarčių pripažinti negaliojančiomis pagal CK 1.90 str. ir   1.91 str.  Ieškovai, sudarydami ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šių sandorių esmę bei jo sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų: Ieškinį atmetus, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo byloje nepateikė. Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti iš kiekvieno ieškovo po 213,55 Eur bylinėjimosi išlaidų (b.l. 20-30, 3 t.; b.l. 72-74, 4 t.; b.l.80-95, 5 t.). Nustatyta, kad atsakovas LITEKO duomenimis turėjo daug panašaus pobūdžio bylų, kur buvo atstovaujamas tos pačios advokatų kontoros ir to paties advokato. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes ir į tai, kad teisės naujumo ar taikymo problematikos šioje byloje nėra indentifikuota, atsakovo prašomos atlyginti suma mažinama, t.y. iš kiekvieno ieškovo (išskyrus M. O. teisių perėmėjas) atsakovo naudai priteistina po 30,00 Eur bylinėjimosi išlaidų. Iš ieškovo M. O. teisių perėmėjos G. O. atsakovo naudai priteistina 10,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, iš A. O. ir iš E. O. atsakovo naudai priteistina po 40,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (taip pat už jų savarankišką reikalavimą).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,

nusprendė:

              Ieškovų R. R., V. V. S., V. S., A. L., E. O., A. O., V. O., M. O. teisų perėmėjų A. O., V. O. ir G. O. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų R. R., V. V. S., V. S., A. L., V. O. po 30,00 Eur (trisdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai.

              Priteisti iš M. O. teisų perėmėjų A. O. ir E. O. po 40,00 Eur (keturiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai.

              Priteisti iš M. O. teisų perėmėjos G. O. 10,00 Eur (dešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja                                                                                                                                                                                 Eglė Surgailienė