LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Radzevičienės, Antano Rudzinsko ir Irmanto Šulco (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „INNO SYSTEM“ ir uždarosios akcinės bendrovės „VEIKMĖS STATYBA“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „INNO SYSTEM“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VEIKMĖS STATYBA“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. O.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.        Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „INNO SYSTEM“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinusi prašė: 1) pripažinti niekine ir negaliojančia 2018 m. kovo 1 d. taikos sutartį (toliau – Taikos sutartis), sudarytą tarp BUAB „INNO SYSTEM“ ir uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „VEIKMĖS STATYBA“; 2) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2018 m. sausio 30 d. susitarimą Nr. 1 prie 2017 m. gegužės 8 d. statybos rangos sutarties Nr. RS-17-GS-INNO-06-01; 3) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2018 m. vasario 12 d. susitarimą Nr. 1 prie 2017 m. gegužės 8 d. statybos rangos sutarties Nr. RS-17-GS-IN-05-08; 4) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą; 5) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su BUAB „INNO SYSTEM“ užskaitą 42 422,68 Eur sumai; 6) taikyti restituciją ir priteisti ieškovės naudai 42 422,68 Eur sumą; 7) priteisti iš atsakovės UAB „VEIKMĖS STATYBA“ ieškovės naudai 6 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 8) priteisti iš atsakovės UAB „VEIKMĖS STATYBA“ ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. nutartimi patenkintas UAB „VEIKMĖS STATYBA“ ir BUAB „INNO SYSTEM“ prašymas dėl Taikos sutarties patvirtinimo. Taikos sutartimi atsakovė patvirtino 42 422,68 Eur užskaitos atlikimą, kuria sumažinta UAB „VEIKMĖS STATYBA“ skola BUAB „INNO SYSTEM“ naudai. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. nutartį, kuria patvirtina Taikos sutartis, ir priėmė naują nutartį – Taikos sutartį atsisakė tvirtinti. Atsakovė į civilinę bylą Nr. eA2-6947-996/2019, kurioje spręstas proceso atnaujinimo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. nutarties panaikinimo klausimas, pateikė 2018 m. sausio 30 d. Susitarimą Nr. 1 prie 2017 m. gegužės 8 d. statybos rangos sutarties Nr. RS-17-GS-INNO-06-01 (pagal kurį buvo įskaityta 8 900 Eur suma) ir 2018 m. vasario 12 d. Susitarimą Nr. 1 prie 2017 m. gegužės 8 d. statybos rangos sutarties Nr. RS-17-GS-IN-05-08 (pagal kurį buvo įskaityta 31 971,08 Eur suma) (toliau kartu vadinami – Susitarimai). Atsakovė į civilinę bylą Nr. eA2-6947-996/2019 taip pat pateikė 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovės, pagal kurį 2018 m. balandžio 11 d. buvo įskaityta 40 871,08 Eur suma. 

3.       Ieškovės vertinimu, Susitarimus atsakovė UAB „VEIKMĖS STATYBA“ gavo tik 2018 m. kovo 21 d., be to, Susitarimai sudaryti anksčiau, nei kildinama atsakovės reikalavimo teisė pagal 2018 m. sausio 31 d. sąskaitą. Todėl įskaitymai pagal Susitarimus galėjo būti atlikti tik 2018 m. kovo pabaigoje, t. y. po to, kai juos gavo atsakovė UAB „VEIKMĖS STATYBA“. Siekiant užskaityti atsakovės reikalavimo teisę, pirmiausiai reikalavimo teisė į ieškovę turėjo būti įgyta, t. y. atsakovė turėjo išrašyti ieškovei sąskaitą faktūrą atitinkamai sumai, kurią galėtų reikalauti apmokėti, o ieškovė turėtų galimybę įsitikinti tokios sąskaitos ir jos sumos pagrįstumu. Ieškovė ir atsakovė pagal 2018 m. sausio 30 d. susitarimą atliko įskaitymą atsakovei neturint reikalavimo teisės į ieškovę. Beveik visiems darbuotojams BUAB „INNO SYSTEM“ nebuvo sumokėjusi darbo užmokesčio už 2017 m. gruodžio mėnesį, o kai atsakovė 2018 m. kovo 1 d. atliko užskaitą 42 422,68 Eur sumai, BUAB „INNO SYSTEM“ neturėjo lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Susitarimais buvo pažeistos BUAB „INNO SYSTEM“ kreditorių teisės ir interesai. Ieškovė, sudarydama Susitarimus, buvo nesąžininga, nes žinojo, kad kitiems kreditoriams turi pradelstų įsipareigojimų, be to, žinojo, jog kreditoriai jau kreipėsi su ieškiniais dėl skolos priteisimo ir jau yra priimti teismų sprendimai dėl skolų priteisimo. Ieškovė, sudarydama Susitarimus, buvo nemoki. Atsakovė nepasidomėjo, ar Susitarimus su ja ketinanti sudaryti ieškovė turi kreditorių, be to, Susitarimus sudarė žinodama ir galėdama suprasti, kad ieškovė yra nemoki, todėl atsakovės veiksmai pripažintini nesąžiningais.

II.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4.       Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimu ieškovės BUAB „INNO SYSTEM“ ieškinį patenkino iš dalies – pripažino niekine ir negaliojančia Taikos sutartį, Susitarimus, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su BUAB „INNO SYSTEM“ užskaitą 40 871,08 Eur sumai, pritaikė restituciją – priteisė iš atsakovės UAB „VEIKMĖS STATYBA“ ieškovės BUAB „INNO SYSTEM“ naudai 40 871,08 Eur sumą ir 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. liepos 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

5.       Teismas vertino, kad ieškovės nemokumo administratoriaus į bylą pateikti įrodymai apie ieškovės kreditorinių reikalavimų atsiradimo momentą patvirtino, jog sudarius ginčijamus sandorius ieškovė jau turėjo kreditorinių reikalavimų, todėl egzistavo reikalavimo teisė, kaip viena iš actio Pauliana (liet. Pauliano ieškinys) taikymo sąlygų. Ieškovė turėjo kreditorinių reikalavimų jau 2017 m. gruodžio mėn. – už šį laikotarpį daliai darbuotojų BUAB „INNO SYSTEM“ nebuvo sumokėjusi darbo užmokesčio. Ieškovė 2017 m. jau turėjo kreditorinių įsipareigojimų, kurie nebuvo padengti. Taigi, ieškovei sudarius su atsakove Taikos sutartį, Susitarimus, buvo pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės. Byloje nebuvo nustatyta aplinkybių dėl prievolės sudaryti susitarimus su atsakove, todėl teismas pripažino, kad ginčijamų sandorių ieškovė sudaryti neprivalėjo.

6.       Teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad atsakovė, sudarydama ginčo sandorius, buvo nesąžininga. Teismas vertino, kad į bylą nėra pateikta duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovė būtų žinojusi, kad ieškovė turi finansinių įsiskolinimų ir negali sudaryti ginčo sandorių su atsakove. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė būtų žinojusi ieškovės banko sąskaitos likutį. Prieš sudarydama ginčo sandorius su ieškove, atsakovė pasitikrino viešai prieinamą informaciją apie ieškovės įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VSDFV), tačiau prieš ginčo sandorių sudarymą ieškovė įsiskolinimų neturėjo. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovė, sudarydama ginčo sandorius, sąmoningai siekė patenkinti savo reikalavimus kitų ieškovės kreditorių sąskaita, nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovei būtų buvusi žinoma informacija apie kitus ieškovės kreditorius. Ginčo sandorių sudarymo metu ieškovei bankroto byla dar nebuvo iškelta.

7.       Teismas sutiko su ieškovės reikalavimu pripažinti Susitarimus niekiniais ir negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio pagrindu dėl imperatyvios CK 6.130 straipsnio nuostatos pažeidimo. Atsakovė iš ieškovės delspinigių pareikalavo 2018 m. sausio 31 d. raštu ir delspinigių sąskaitą išrašė tik 2018 m. sausio 31 d., t. y. viena diena vėliau negu buvo atliktas įskaitymas. Nors atsakovė procesiniuose dokumentuose nurodė, kad tai yra techninė klaida, teismas vertino, jog labiau tikėtina, kad tiek raštas, tiek delspinigių sąskaita buvo išrašyta ne 2018 m. sausio 30 d., kaip nurodo atsakovė, o 2018 m. sausio 31 d., kadangi ši data yra nurodyta abiejuose atsakovės dokumentuose (tiek rašte, tiek sąskaitoje). Taip pat iš 2018 m. sausio 30 d. Susitarimo matyti, kad ant jo yra atsakovės dokumento gavimo žyma su gavimo data – 2018 m. kovo 12 d., nors dokumento sudarymo data nurodyta 2018 m. sausio 30 d. Teismas vertino, kad įskaitymų atlikimo metu atsakovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę, kadangi ji atsirado po Susitarimų sudarymo. Be to, atsakovė nepagrindė ieškovės atžvilgiu reikalautų sumokėti 16 300 Eur dydžio delspinigių. Nors atsakovė priskaičiavo 15 671,08 Eur nuostolių sumą, tačiau į bylą negalėjo pateikti paaiškinimų ar įrodymų, patvirtinančių iš ko susideda šie nuostoliai ir kaip atsakovė juos apskaičiavo.

8.       Pripažinus niekiniais ir negaliojančiais Susitarimus, teismas niekiniu ir negaliojančiu taip pat pripažino 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą. Kadangi Taikos sutartis tarp šalių buvo sudaryta remiantis niekiniais ir negaliojančiais pripažintais Susitarimais, teismas taip pat pripažino niekine ir negaliojančia Taikos sutartį. Teismas pritaikė restituciją ir, susumavęs niekiniais ir negaliojančiais pripažintų sandorių reikalavimų sumas, priteisė ieškovės naudai iš atsakovės 40 871,08 Eur.

III.       Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9.       Ieškovė BUAB „INNO SYSTEM“ apeliaciniu skundu prašo: 1) pašalinti iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo 14 punkte nurodytus motyvus: „Šiuo atveju ieškovė įrodinėja, kad atsakovė, sudarydama ginčo sandorius su ieškove, buvo nesąžininga. Teismas su tokia ieškovės pozicija nesutinka. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovė būtų žinojusi, kad ieškovė turi finansinių įsiskolinimų ir negali sudaryti ginčo sandorių su ieškove. Nemokumo administratorius nurodo, kad 2018 m. vasario 28 d. ieškovės banko sąskaitose buvo 4 721,87 Eur, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė būtų žinojusi ieškovės banko sąskaitos likutį. Informacija apie juridinio asmens banko sąskaitose turimas lėšas nėra vieša ir nėra teikiama kitiems asmenims. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, prieš sudarydama ginčo sandorius su ieškove, atsakovė pasitikrino viešai prieinamą informaciją apie ieškovės įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (Sodrai), tačiau, kaip patvirtina ieškovės pateikti duomenys, prieš ginčo sandorių sudarymą ieškovė įsiskolinimo Sodrai neturėjo. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog atsakovė sudarydama ginčo sandorius sąmoningai siekė patenkinti savo reikalavimus kitų skolininko kreditorių sąskaita, kadangi nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovei būtų buvusi žinoma informacija apie kitus ieškovės kreditorius. Ginčo sandorių sudarymo metu ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla. Tokiu būdu teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė visų būtinų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui, tai yra neįrodė, jog atsakovė sudarydama ginčo sandorius su ieškove būtų buvusi nesąžininga, todėl ieškinys šiuo pagrindu netenkinamas.“; 2) ieškovės ginčijamą Taikos sutartį, Susitarimus, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su UAB „INNO SYSTEM“ užskaitą 40 871,08 Eur sumai pripažinti negaliojančiais actio Pauliana pagrindu. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Teismas nepagrįstai netaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos, todėl sprendžiant atsakovės nesąžiningumo klausimą netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą bei pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Susitarimų šalių nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktą, todėl atsakovei teko pareiga paneigti nesąžiningumo prezumpciją.

9.2.                      Pagal 2017 m. birželio 1 d. rangos sutartį atsakovė 8 900 Eur delspinigių sumai išrašė delspinigių sąskaitą, kurios data 2018 m. sausio 31 d., tačiau rangos sutartyje nebuvo nustatytas delspinigių ir nuostolių apmokėjimo terminas. Pagal nurodytą sąskaitą apmokėjimo terminas turėjo sueiti ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas, skaičiuojant nuo tos dienos, kai atsakovė iš ieškovės pareikalavo nurodytų delspinigių. Iš byloje esančių dokumentų nėra galimybės nustatyti, kada konkrečiai atsakovė iš ieškovės pareikalavo delspinigių. 2018 m. sausio 30 d. įskaitymo sandoris, sudarytas dėl 8 900 Eur delspinigių sumos įskaitymo, kurios atsakovė dar net nebuvo pareikalavusi iš ieškovės ir nebuvo suėjęs apmokėjimo terminas.

9.3.                      Pagal 2017 m. gegužės 8 d. rangos sutartį atsakovė 2018 m. vasario 12 d. išrašė delspinigių ir nuostolių sąskaitą 31 971,08 Eur sumai ir ši sąskaita jos išrašymo dieną buvo apmokėta atliekant užskaitą pagal ginčijamą 2018 m. vasario 12 d. Susitarimą. Kadangi rangos sutartyje taip pat nebuvo nurodytas delspinigių mokėjimo terminas, jis turėjo sueiti per 7 kalendorines dienas nuo pareikalavimo. 2018 m. vasario 12 d. Susitarimas, sudarytas dėl  31 971,08 Eur delspinigių ir nuostolių sumos, kurios apmokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs.

9.4.                      Atsakovė, prieš sudarydama ginčijamus Susitarimus, nesidomėjo ieškovės finansine padėtimi, nesielgė apdairiai. Pagal kasacinio teismo praktiką, nepasidomėjimas skolininko turtine padėtimi yra vertintinas kaip neapdairus ir nerūpestingas juridinio asmens elgesys ir vien to pakanka konstatuoti atsakovės nesąžiningumą kaip būtiną actio Pauliana taikymo sąlygą. Jeigu atsakovė, vis tik, tikrino duomenis apie ieškovės finansinę padėtį, ji turėjo žinoti apie ieškovės nemokumą ir turėjo susilaikyti nuo ginčo sandorių sudarymo. Taip pat apie ieškovės sunkią finansinę padėtį atsakovė turėjo suprasti dėl darbų vėlavimo, nes būtent dėl šios priežasties buvo nutraukta rangos sutartis.

9.5.                      Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas ginčo sandorius niekiniais, pagrįstai nustatė, kad Susitarimai sudaryti atgaline data. Tokios faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad atsakovė buvo nesąžininga. Sandorio šalis, kuri atgaline data derina ir prieš įmonės bankrotą atgaline data sudarinėja įskaitymo sandorius, negali būti laikoma sąžininga. Tačiau teismas šių savo nustatytų aplinkybių nepagrįstai nevertino sprendžiant dėl atsakovės nesąžiningumo.

10.       Atsakovė UAB „VEIKMĖS STATYBA“ apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria Taikos sutartis, Susitarimai, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su UAB „INNO SYSTEM“ užskaita 40 871,08 Eur sumai pripažinti niekiniais ir negaliojančiais ir kuria taikyta restitucija, iš UAB „VEIKMĖS STATYBA“ ieškovės BUAB „INNO SYSTEM“ naudai priteisiant 40 871,08 Eur sumą; 2) išnagrinėti bylą iš esmės ir atmesti BUAB „INNO SYSTEM“ ieškinį kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.                      Iš teismo sprendimo nėra aišku, kokias imperatyvias teisės aktų nuostatas pažeidė šalys, sudarydamos Susitarimus. Byloje nenustatyta, kad Susitarimai būtų sudaryti pažeidžiant šalių laisvos valios principą, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, jog Susitarimai sudaryti neteisėtai. 

10.2.                      Teismas nepagrįstai sprendė, kad sudarant Susitarimus atsakovė UAB „VEIKMĖS STATYBA“ neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę. Delspinigių sąskaitos negali būti laikomos pagrindu pripažinti, kad tik nuo šių sąskaitų išrašymo dienos atsirado atsakovės reikalavimo teisė į ieškovę. Be to, Susitarimai įsigaliojo jų pasirašymo dieną, o ne gavimo dieną. Atsakovės 8 900 Eur reikalavimas kyla ne iš sąskaitos, o iš Susitarimo nuostatos, numatančios delspinigius už vėlavimą atlikti darbus. Delspinigių sąskaita nėra sandoris, ji nelemia šalių susitarimo ar tarpusavio pareigų paskirstymo. Delspinigių sąskaita tai dokumentas, kuriuo įforminamas prekių ar paslaugų tiekimas, avanso sumokėjimas, o nagrinėjamu atveju delspinigių sąskaita buvo įforminamas finansinis veiksmas.

10.3.                      Priskaičiuoti delspinigiai ir kiti mokėjimai, nurodyti Susitarimuose, buvo patvirtinti ieškovės ir atsakovės, o tai reiškia, kad abi šalys sutarė, jog Susitarimuose nurodytų sumų mokėjimas šalių interesus atitinka. Dėl ieškovės įvykdytų rangos sutarčių pažeidimų atsakovė priskaičiavo 8 900 Eur delspinigių ir 38 006 Eur dydžio nuostolius. Nors teismas nurodė, kad atsakovė nepagrindė atsiradusių nuostolių dydžio, pats teismas apskaičiavo galimą jų dydį. Teismas pripažino, kad delspinigiai buvo apskaičiuoti rangos sutarčių nustatyta tvarka, tačiau sprendė, jog atsakovė reikalavimo teisės į ieškovę neturėjo. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad nebuvo paneigtas rangos sutarčių pažeidimo faktas ir nebuvo pakeistos rangos sutarčių nuostatos, reglamentuojančios netesybų apskaičiavimą ir taikymą.

10.4.                      Teismas nepagrįstai Susitarimus vertino kaip vienašalius sandorius. Susitarimai buvo pasirašyti tiek ieškovės, tiek atsakovės. Teismas turėjo vertinti Susitarimus kaip dvišalius, kurie buvo susiję su galiojusių, tačiau neįvykdytų rangos sutarčių užbaigimu. Susitarimais abi šalys sulygo dėl atitinkamų sumų (netesybų sumokėjimo), o tokių susitarimų ribojimų teisės aktai nenustato. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad ieškovė vėlavo atlikti darbus pagal rangos sutartis, taip pat, jog šalys galėjo susitarti dėl rangos sutarčių pakeitimo ir mokėtinų netesybų ar ieškovei mokėtinų sumų mažinimo. Susitarimais nebuvo pažeistos nei galiojančių teisės aktų nuostatos, nei trečiųjų šalių teisės ir teisėti interesai, todėl teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad Susitarimai buvo sudaromi neteisėtai.

10.5.                      Kadangi teismas neturėjo pagrindo panaikinti Susitarimų nuo jų sudarymo momento, taip pat neturėjo pagrindo taikyti restitucijos. Taikydamas restituciją, teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad Susitarimus sudarė ne tik atsakovė, bet ir ieškovė. Teismas turėjo mažinti atsakovės mokėtiną sumą ieškovei. Teismas neturėjo pagrindo sumažinti pagal rangos sutarčių 6.2 papunkčius apskaičiuoto delspinigių sumų dydžio, kuris buvo 8 900 Eur ir 16 900 Eur, nes byloje šios sutarčių nuostatos ginčijamos nebuvo. Kadangi ieškovės atsakomybės apimtis dėl Susitarimų sudarymo yra tokia pati, kaip ir atsakovės, teismas turėjo mažinti restitucijos mastą – netaikyti restitucijos visų ieškinio reikalavimų apimtyje.

10.6.                      Iš teismo sprendimo turinio nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu buvo pripažinta niekine ir negaliojanti Taikos sutartis, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas ir UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su BUAB „INNO SYSTEM“ užskaita 40 871,08 Eur sumai. Teismo sprendime nėra motyvų, kurie leistų atskirai kvalifikuoti kiekvieną iš aukščiau nurodytų susitarimų, todėl manytina, kad teismas reikalavimus dėl minėtų aktų panaikinimo laikė išvestiniais. Kadangi nėra pagrindo pripažinti negaliojančių Susitarimų, nėra pagrindo panaikinti kitų išvestinių dokumentų.

11.       Atsiliepime į atsakovės UAB „VEIKMĖS STATYBA“ apeliacinį skundą ieškovė BUAB „INNO SYSTEM“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir patenkinti ieškovės apeliacinį skundą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Teismas pagrįstai ginčijamus Susitarimus pripažino niekiniais CK 1.80 straipsnio pagrindu dėl imperatyvios CK 6.130 straipsnio normos pažeidimo. Teismas pagrįstai nustatė, kad Susitarimų metu atsakovė neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės į ieškovę, dėl to Susitarimai dėl sumų įskaitymo yra niekiniai. Teismas pagrįstai sprendė, kad sudarant 2018 m. sausio 30 d. Susitarimą atsakovė neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės 8 900 Eur delspinigių sumai į ieškovę. Ginčijamu 2018 m. sausio 30 d. Susitarimu delspinigių įskaitymas 8 900 Eur sumai buvo atliktas mažiausiai viena diena anksčiau nei atsakovė iš ieškovės pareikalavo delspinigių. Teismas teisingai nustatė, kad atsakovė neįrodė, jog turėjo teisę iš ieškovės reikalauti 8 900 Eur delspinigių, taip pat nedetalizavo, už kokį konkretų periodą ir kaip konkrečiai yra apskaičiuota delspinigių suma.

11.2.                      CK 6.130 straipsnio 1 dalies norma taikoma tiek vienašaliams, tiek dvišaliams įskaitymo sandoriams. Šioje byloje sprendžiant, ar Susitarimais atlikti dvišaliai įskaitymai buvo teisėti, pagrįstai buvo vertinama, ar egzistavo kasacinio teismo praktikoje suformuotos būtinos įskaitymo sąlygos, įskaitant ir tai, kad abu reikalavimai turi būti galiojantys ir vykdytini. Aplinkybę, kad, sudarydama Susitarimus, atsakovė neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės, teismas pagrįstai pripažino pagrindu laikyti Susitarimus niekiniais ir negaliojančiais pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį dėl imperatyvios CK 6.130 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

11.3.                      Atsakovė nepagrįstai teigia, kad sprendžiant dėl atsakovės reikalavimo teisės galiojimo ir vykdytinumo yra nesvarbu, kada atsakovė iš ieškovės pareikalavo delspinigių. Tam, kad kreditorius įgytų teisę į netesybas, jis turi pareikalauti netesybų iš skolininko. Atsakovė iš ieškovės netesybų pareikalavo 2018 m. sausio 31 d. raštu, nors byloje nėra duomenų, kada šis raštas įteiktas ieškovei, tačiau akivaizdu, kad raštas įteiktas ne anksčiau nei jo parengimo data. Tai reiškia, kad 2018 m. sausio 31 d. atsakovė ieškovės atžvilgiu nebuvo išrašiusi ir pateikusi delspinigių sąskaitos ir 2018 m. sausio 30 d. atsakovė iš ieškovės delspinigių nebuvo pareikalavusi.

11.4.                      Teismas pagrįstai nustatė, kad sudarant 2018 m. vasario 12 d. Susitarimą, kuriuo įskaityta 31 971,08 Eur suma, susidedanti iš 16 300 Eur delspinigių ir 15 671,08 Eur nuostolių, atsakovė neturėjo galiojančios ir vykdytos reikalavimo teisės ieškovės atžvilgiu. Nėra aišku, už kokį konkretų laikotarpį ir kaip buvo apskaičiuoti 16 300 Eur delspinigiai. Atsakovė nepaaiškino, dėl kokios priežasties skaičiuoja delspinigius iki 2018 m. kovo 14 d., kai ginčo susitarimas sudarytas 2018 m. vasario 12 d. Darbų objekte, esančiame Granito g. 3, Vilnius, ieškovė 2017 m. gruodžio mėn.–2018 m. sausio mėn. nevykdė, tačiau už minėtus mėnesius delspinigiai buvo skaičiuojami. Atsakovė neįrodė, kad būtų įgijusi teisę į 15 671,08 Eur nuostolius, nedetalizavo, iš ko susideda nuostolių suma, nepateikė tariamus nuostolius pagrindžiančių įrodymų. Net įgijus reikalavimo teisę į ieškovę, pagal 2018 m. vasario 12 d. Susitarimą būtų galima įskaityti tik didesnę, t. y. 16 300 Eur netesybų, sumą, kuri turėtų apimti ir 15 671,08 Eur nuostolių sumą. Be to, 2018 m. vasario 12 d. Susitarimas galėjo būti sudarytas atgaline data – nors šio Susitarimo sudarymo data yra 2018 m. vasario 12 d., tačiau pačiame Susitarime nurodyta, kad atsakovė jį gavo ir užregistravo 2018 m. kovo 21 d.

11.5.                      Tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, sudarytas 2018 m. balandžio 11 d., ir UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su BUAB „INNO SYSTEM“ užskaita 40 871,08 Eur sumai atlikti neteisėtų Susitarimų pagrindu. Taikos sutartimi įskaitytos tos pačios sumos, kaip ir Susitarimais. Todėl nustačius, kad atsakovė neturėjo galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės faktiškai įskaitytoms sumoms, tų pačių argumentų pagrindu pagrįstai niekine buvo pripažinta ir Taikos sutartis. 

11.6.                      Teismas, pripažinęs ginčo sandorius negaliojančiais, pagrįstai taikė restituciją ir ieškovei iš atsakovės priteisė 40 871,08 Eur sumą. Panaikinus Susitarimus susidaro faktinė situacija, kad atsakovė nėra sumokėjusi ginčo sandoriais įskaitytos 40 871,08 Eur sumos, kuri susidaro pagal paskutines dvi ieškovės PVM sąskaitas-faktūras – 2017 m. lapkričio 24 d. ir 2018 m. sausio 12 d., todėl 40 871,08 Eur suma pagrįstai buvo priteista taikant restituciją.

12.       Atsiliepime į ieškovės BUAB „INNO SYSTEM“ apeliacinį skundą atsakovė UAB „VEIKMĖS STATYBA“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

12.1.                      Ieškovė klaidingai nurodo, kad Susitarimai sudaryti dėl sumų, kurių apmokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs. Ieškovė netinkamai vertina Susitarimų sudarymo momentą, jį siedama su šalių išrašytomis sąskaitomis. Šiuo atveju nėra skirtumo, kada atsakovė pareikalavo Susitarimuose nurodytų sumų sumokėjimo, nes Susitarimuose nurodyti terminai nustatė ne atsakovės teisę jų pareikalauti, o ieškovės pareigą sumokėti nurodytas sumas.

12.2.                      Nesutinka su ieškovės vertinimu, kad atsakovė turėjo paneigti jos preziumuojamą nesąžiningumą. Ne atsakovė, o ieškovė (iki bankroto bylos pradžios ir ieškovei iškėlus bankroto bylą) valdė informaciją apie savo finansinę padėtį. Ieškovės finansinė situacija Susitarimų sudarymo metu atsakovei nebuvo atskleista, šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino liudytojas V. N. ir trečiasis asmuo A. O.. Ieškovė nepateikė duomenų apie tai, kiek grynųjų pinigų turi kasoje Susitarimų sudarymo dieną.

12.3.                      Turi būti vertinama ne tik ieškovės finansinė padėtis Susitarimų sudarymo dieną, tačiau ir Susitarimų sudarymo dieną pareikštų reikalavimų dydis. Ieškovė nepateikė įrodymų apie Susitarimų sudarymo dieną jai pareikštų kreditorių reikalavimų dydį, nors tik pati ieškovė disponuoja tokia informacija. Trečiasis asmuo A. O. ir liudytojas V. N. teismo posėdžių metu patvirtino, kad informacija apie ieškovės finansinę padėtį atsakovei Susitarimų sudarymo metu nebuvo atskleista, taip pat patvirtino, jog apie ieškovės finansinę padėtį domėtasi iki Susitarimų sudarymo, patikrinant viešai pateikiamą informaciją. Būtent pati ieškovė turėjo įrodinėti atsakovės nesąžiningumą, tačiau bylos nagrinėjimo metu to nepadarė.

        Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai.

14.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir ginčo esmės

15.       Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartimi BUAB „INNO SYSTEM“ iškelta bankroto byla, o 2018 m. spalio 15 d. nutartimi BUAB „INNO SYSTEM“ bankroto byloje patvirtinti 1 117 374,39 Eur kreditoriniai reikalavimai. Iki bankroto bylos iškėlimo UAB „INNO SYSTEM“ ir UAB „VEIKMĖS STATYBA“ sudarė ginčijamus susitarimus:

15.1.                      2018 m. sausio 30 d. sudarė susitarimą dėl tarpusavio mokėtinų sumų įskaitymo – sulygo, kad BUAB „INNO SYSTEM“ atliktų darbų vertė pagal 2017 m. birželio 1 d. rangos sutartį Nr. RS-17-GS-INNO-06-01 yra 91 736,32 Eur, tačiau BUAB „INNO SYSTEM“ vėlavo atlikti darbus, todėl priskaičiuota 8 900 Eur delspinigių suma; šalys sutarė, kad pritaikius 8 900 Eur įskaitymą, UAB „INNO SYSTEM“ turtinis reikalavimas yra 82 836,32 Eur;

15.2.                      2018 m. vasario 12 d. sudarė susitarimą dėl tarpusavio mokėtinų sumų įskaitymo – sulygo, kad BUAB „INNO SYSTEM“ atliktų darbų vertė pagal 2017 m. gegužės 8 d. rangos sutartį Nr. RS-17-GS-IS-05-08 yra 175 205,28 Eur, tačiau BUAB „INNO SYSTEM“ vėlavo atlikti darbus, todėl priskaičiuota 16 300 Eur delspinigių suma, be to, dėl BUAB „INNO SYSTEM“ kaltės UAB „VEIKMĖS STATYBA“ patyrė 15 671,08 Eur nuostolių; šalys sutarė, kad pritaikius 31 971 Eur įskaitymą (16 300 Eur delspinigių ir 15 671,08 Eur nuostolių), UAB „INNO SYSTEM“ turtinis reikalavimas yra 143 234,20 Eur;

15.3.                      2018 m. kovo 1 d. Taikos sutartį, pagal kurią, be kita ko, susitarė, kad BUAB „INNO SYSTEM“ atžvilgiu yra susidaręs 42 422,68 Eur dydžio reikalavimas, ir patvirtino, jog BUAB „INNO SYSTEM“ ir UAB „VEIKMĖS STATYBA“ viena kitos atžvilgiu neturi pretenzijų dėl 2017 m. gegužės 8 d. ir 2017 m. birželio 1 d. rangos sutarčių.

15.3.1.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-21582-727/2018 patenkino UAB „VEIKMĖS STATYBA“ ir BUAB „INNO SYSTEM“ prašymą patvirtinti Taikos sutartį.

15.3.2.                      BUAB „INNO SYSTEM“ bankroto administratorius Vilniaus miesto apylinkės teismui pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašydamas panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. nutartį dėl Taikos sutarties patvirtinimo.

15.3.3.                      Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. birželio 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-17255-592/2022 panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 28 d. nutartį dėl Taikos sutarties patvirtinimo ir priėmė naują nutartį – Taikos sutartį tvirtinti atsisakė;

15.4.                      2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, kuriuo patvirtino, kad UAB „VEIKMĖS STATYBA“ reikalavimai BUAB „INNO SYSTEM“ atžvilgiu sudaro 40 871,08 Eur sumą ir tokią pačią bendrą sumą sudaro BUAB „INNO SYSTEM“ mokėtina suma atsakovei.

16.       BUAB „INNO SYSTEM“ pateikė teismui ieškinį, prašydama panaikinti Susitarimus, Taikos sutartį ir 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, taip pat UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su BUAB „INNO SYSTEM“ užskaitą 42 422,68 Eur sumai, taikyti restituciją ir priteisti ieškovės naudai 42 422,68 Eur sumą.

17.       Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies: i) teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 straipsnis), ieškovei neįrodžius aplinkybės, kad atsakovė, sudarydama ginčijamus sandorius, buvo nesąžininga; ii) teismas pripažino Taikos sutartį, Susitarimus, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ir UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su BUAB „INNO SYSTEM“ užskaitą 40 871,08 Eur sumai niekiniais ir negaliojančiais, taip pat pritaikė restituciją dėl 40 871,08 Eur sumos grąžinimo ieškovei, nustatęs, kad Susitarimai yra niekiniai ir negaliojantys CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl imperatyvių CK 6.130 straipsnio nuostatų pažeidimo.

18.       Ieškovė BUAB „INNO SYSTEM“ apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo motyvais, kuriais atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais actio Pauliana pagrindu (pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kurioje vertintas atsakovės veiksmų nesąžiningumas sudarant ginčijamus sandorius) ir prašo pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

19.       Atsakovė UAB „VEIKMĖS STATYBA“ apeliaciniu skundu nesutinka su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovės ginčyti sandoriai pripažinti niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu ir pritaikyta restitucija dėl 40 871,08 Eur sumos grąžinimo ieškovės naudai.

20.       Taigi, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme vertinama: i) ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijami sandoriai pripažintini niekiniai ir negaliojantys CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu; ii) ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio reikalavimus pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu, nenustačius vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų – atsakovės veiksmų nesąžiningumo.

Dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu

21.       Vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas, aiškindamas CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto sandorių negaliojimo pagrindo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-161-684/2019). 

22.       Nagrinėjamos bylos atveju siekiant įvertinti, ar yra teisinis pagrindas pripažinti Susitarimus niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, turėjo būti nustatyta, kad Susitarimai prieštarauja konkrečiai imperatyvaus pobūdžio teisės akto nuostatai (šiuo atveju pirmosios instancijos teismas vertino, kad Susitarimai neatitinka CK 6.130 straipsnyje išvardytų įskaitymo atlikimo sąlygų) ir kad neatitiktis imperatyviai teisės akto nuostatai lemia Susitarimų negaliojimą.

23.       Pagal kasacinio teismo praktiką, konkrečios teisės nuostatos imperatyvų pobūdį lemia tokie požymiai: ji griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia jo suprasti dviprasmiškai, tai reiškia, kad jos išraiškos forma – kategoriški paliepimai, veiksmų aprašymas ir jų atlikimo eiga, nurodytų veiksmų draudimas, teisės normų įgyvendinimo sąlygos ir būdai; aiškiausiai normos imperatyvų pobūdį parodo tokios lingvistinės išraiškos priemonės, kaip žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-629-313/2015). Tačiau esminę reikšmę, vis dėlto, turi ne lingvistinė normos išraiška, o interesas, kurio apsaugą ji užtikrina. Imperatyvioji teisės norma CK 1.80 straipsnio prasme yra tokia, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Todėl teisės norma, kurioje nėra aiškiai išreikšto imperatyvo, gali būti pripažįstama imperatyvia įvertinus jos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Kita vertus, vien privalomojo teisės normos pobūdžio konstatavimas nepakankamas pripažinti, kad ją pažeidžiantis sandoris yra niekinis, jeigu privaloma taisyklė saugo tik privačius civilinės apyvartos dalyvių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-41-969/2019). 

24.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pripažino Susitarimus niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujančius CK 6.130 straipsnio 1 daliai, nustatęs, kad atsakovė, sudarydama su ieškove Susitarimus, neturėjo ieškovės atžvilgiu galiojančios reikalavimo teisės dėl 8 900 Eur (2018 m. sausio 30 d. Susitarimas) ir 31 971 Eur (2018 m. vasario 12 d. Susitarimas) sumų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas Susitarimus niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, netinkamai pritaikė teisinį reglamentavimą, nepagrįstai vertindamas, jog CK 6.130 straipsnio nuostatos yra imperatyvios ir taikomos dvišalio prievolės šalių susitarimo atveju.

25.       CK 6.130 straipsnio 1 dalis, reglamentuojanti prievolės pabaigą įskaitymo pagrindu, nustato, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Pagal CK 6.131 straipsnio 1 dalį, įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes jam pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009).

26.       Kasacinis teismas, aiškindamas įskaitymo teisinius santykius (CK 6.130, 6.131 straipsniai), yra nurodęs tokias įskaitymo sąlygas: 1) prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; 2) šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; 3) šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); 4) abu reikalavimai turi galioti; 5) abu reikalavimai turi būti vykdomi; 6) abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors įskaitymas atliekamas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalis su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-514-219/2018).

27.       Teisėjų kolegija pažymi, kad įskaitymas pagal CK 6.130 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą yra viena iš prievolės pabaigos rūšių. Tai reiškia, kad egzistuojant CK 6.130 straipsnyje įtvirtintoms įskaitymo taikymo sąlygoms, atsiranda prievolės pabaigos teisiniai padariniai – jeigu yra tenkinamos visos CK 6.130 straipsnio 1 dalyje išvardytos sąlygos, prievolė laikoma pasibaigusia įskaitymu. Toks prievolės pabaigos įskaitymu pagrindas laikomas specialiuoju prievolės pabaigos pagrindu – CK IX skyriaus „Prievolių pabaiga“ pirmasis skirsnis įtvirtina bendruosius prievolių pabaigos pagrindus (CK 6.123–6.129 straipsniai), o to paties skyriaus antrasis skirsnis „Įskaitymas“ reglamentuoja prievolės pabaigą įskaitymo atlikimo atveju ir nustato atskiras sąlygas, kad prievolė būtų laikoma pasibaigusi įskaitymu. CK 6.130 straipsnio nuostatos, vertinant jas lingvistiškai, nenustato atitinkamų draudimų ar privalomo pobūdžio elgesio normų, kurių nesilaikant prievolė įskaitymu negalėtų pasibaigti. Priešingai, CK 6.130 straipsnio 1 dalis suteikia teisę šaliai įskaityti priešpriešinius reikalavimus ir atlikti veiksmus, kurių pagrindu prievolė kitos šalies atžvilgiu bus laikoma pasibaigusia. Aplinkybė, kad CK 6.130 straipsnio nuostatose yra išvardijamos sąlygos įskaitymui atlikti, reiškia, jog nesant bent vienos iš minėtų sąlygų, prievolė nebus laikoma pasibaigusi įskaitymu, t. y. nekils prievolės pabaigos teisiniai padariniai. Tačiau atitinkamų sąlygų prievolės pabaigai įskaitymu įtvirtinimas CK 6.130 straipsnyje vienašaliam įskaitymo sandoriui atlikti (CK 6.131 straipsnis) nereiškia, kad prievolės šalys negali dvišaliu susitarimu sulygti dėl prievolės pabaigos įskaitymu kitokiomis sąlygomis.

28.       Teisės doktrinoje pažymima, kad CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nurodytos įskaitymo atlikimo sąlygos turi būti tikrinamos tuo atveju, kai dėl įskaitymo galimumo ar pagrįstumo sprendžia teismas, taip pat kai įskaitymas buvo atliktas vienos šalies pareiškimu. Tačiau šalys, atlikusios įskaitymą, nesikišant teismui, gali nukrypti nuo šių reikalavimų susitardamos tarpusavyje (Mikelėnas, V., ir kt. (autorių kolektyvas). Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 173). 

29.       Panašus įskaitymo sąlygų atitikties vertinimas sudarant dvišalius sandorius pateiktas ir Jungtinių Tautų Privatinės teisės vienodinimo instituto parengtuose tarptautinių komercinių sutarčių principuose (toliau – UNIDROIT principai) (šių principų komentare), kurie priskiriami doktrinai ir privalomosios teisinės galios neturintiems teisės aktams (angl. soft law). Pagal UNIDROIT principų 8.1 straipsnį, kai dvi šalys viena kitai skolingos pinigų ir kitokių vienarūšių įsipareigojimų, bet kuri iš jų (pirmoji šalis) gali užskaityti savo įsipareigojimą už jai skolingos šalies (kitos šalies) įsipareigojimą, jei tokios užskaitos metu: i) pirmoji šalis turi teisę vykdyti savo įsipareigojimą; ii) kitos šalies įsipareigojimo buvimas ir suma yra patvirtinti ir toks įsipareigojimas turi būti vykdomas. UNIDROIT principų 8.1 straipsnio komentare nurodyta, kad šalys gali pasiekti įskaitymo pasekmių ir tuo atveju, kai nurodytų įskaitymo sąlygų nėra laikomasi; šalys gali susitarti, kad viena kitos atžvilgiu turimi įsipareigojimai būtų įskaitomi automatiškai, konkrečią dieną ar periodiškai; be to, daugiau nei dvi šalys gali susitarti, kad atitinkami įsipareigojimai būtų vykdomi, pavyzdžiui, užskaitymo būdu.

30.       Teisėjų kolegija pažymi, kad šalių teisę susitarti dėl įskaitymo sąlygų, kaip jų tarpusavio prievolės pabaigos pagrindo, lemia sutarčių laisvės principas, pagal kurį draudžiama sudaryti tik tokius sandorius, kurie prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, valstybėje susiformavusiai viešajai tvarkai ar gerai moralei (viešasis interesas), taip pat sandorius, neatitinkančius tikrosios juos sudariusių asmenų valios (privatus interesas) (CK 1.78–1.93 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-90/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad tais atvejais, kai atitinkami teisiniai santykiai reguliuojami dispozityviųjų teisės normų, subjektai, remdamiesi sutarčių laisvės principu, dėl savo teisių ir pareigų gali susitarti kitaip, o teismai, nagrinėdami ginčus dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo, privalo aiškinti ir taikyti šalių sudarytos sutarties nuostatas, o ne konkrečią sutarčių rūšį reglamentuojančio įstatymo, nustatančio dispozityvaus pobūdžio reikalavimus, normas (CK 6.189 straipsnis, 6.200 straipsnio 1 dalis).

31.       Byloje ginčijamais Susitarimais ieškovė ir atsakovė sulygo (susitarė) dėl tarpusavio prievolių įskaitymo. Šalys byloje neginčijo aplinkybės dėl Susitarimų atitikties jų valiai, nenurodė argumentų, kurių pagrindu Susitarimai galėtų būti pripažįstami niekiniais ir negaliojančiais dėl prieštaravimo viešajai tvarkai ar gerai moralei. Įvertinusi CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatų tikslą (apibrėžti specialųjį prievolės pabaigos pagrindą), šios normos formuluotę, vietą kitų prievolės pabaigą reglamentuojančių teisės normų kontekste, bei galimybę šalims, vadovaujantis sutarties laisvės principu, susitarti dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymo kitokiu, nei CK 6.130 straipsnyje nurodytu, būdu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog Susitarimai negalioja dėl jų prieštaravimo CK 6.130 straipsnio nuostatoms. Nagrinėjamu atveju ieškovės ir atsakovės sudaryti ir byloje ginčijami Susitarimai nebuvo vienašaliai sandoriai, o dvišalės sutartys, kurių pagrindu ieškovė ir atsakovė sulygo įskaityti viena kitos atžvilgiu turtinius reikalavimus Susitarimuose nurodytomis sąlygomis.

32.       Kadangi CK 6.130 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios vieną iš prievolės pabaigos rūšių, nėra imperatyvaus pobūdžio, todėl ieškovė ir atsakovė, siekdamos užbaigti prievolę įskaitymu, galėjo susitarti ir dėl kitokios įskaitymo atlikimo tvarkos, nei įtvirtina CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatos. Todėl pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatų pobūdį ir pritaikęs CK 6.130 straipsnio 1 dalies nuostatas, reglamentuojančias vienašalio įskaitymo atlikimo sąlygas, dvišaliams byloje ginčijamiems Susitarimams, nepagrįstai pripažino Susitarimus niekiniais ir negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu 

33.       Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliaciniu skundu ieškovė BUAB „INNO SYSTEM“ skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino ieškinio dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais, nenustatęs vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygos – atsakovės veiksmų nesąžiningumo. Kadangi nei ieškovė, nei atsakovė apeliaciniais skundais nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo motyvų dėl kitų actio Pauliana taikymo sąlygų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kitos actio Pauliana taikymo sąlygos, kurias pirmosios instancijos teismas pripažino nustatytomis (kreditoriaus teisių pažeidimas; skolininko neprivalėjimas sudaryti sandorius ir pan.) nevertinamos, o apeliacine tvarka byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

34.       Viena būtinųjų sąlygų nuginčyti sandorį actio Pauliana pagrindu, be kita ko, yra trečiojo asmens nesąžiningumas: pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, jei trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas (CK 6.66 straipsnio 2 dalis). Actio Pauliana taikymo prasme ginčijamų sandorių šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

35.       Pagal bendrąjį civilinės teisės principą sąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. asmuo laikomas sąžiningu tol, kol jo nesąžiningumas neįrodytas. Įstatyme nustatytos ir sąžiningumo prezumpcijos išimtys – nesąžiningumo prezumpcijos, t. y. aplinkybės, kurioms esant daroma prielaida, kad asmuo yra nesąžiningas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcijos, viena iš jų – CK 6.67 straipsnio 1 dalies 5 punktas, pagal kurį preziumuojama, kad kreditorių interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu sandoris sudarytas dėl skolos, kurios mokėjimo terminas nebuvo suėjęs, mokėjimo (ieškovė procesiniuose dokumentuose grįsdama šios prezumpcijos taikymo poreikį klaidingai nurodė CK 6.67 straipsnio 1 dalies 4 punktą).

36.       Ieškovė pirmosios instancijos teismui teikiamuose procesiniuose dokumentuose (2021 m. lapkričio 23 d. baigiamoji kalba) nurodė, kad ginčijamų įskaitymo sandorių šalių nesąžiningumas preziumuojamas pagal CK 6.67 straipsnio (1 dalies 5 punkto) nuostatas, nes Susitarimai sudaryti dėl 8 900 Eur ir 31 971,08 Eur sumų, į kurias atsakovė dar neturėjo reikalavimo teisės, įskaitymo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nesąžiningumo sąlygą CK 6.66 straipsnio kontekste, nesąžiningumo prezumpcijos nepritaikė, tačiau sprendė, kad ieškovė atsakovės nesąžiningų veiksmų, sudarant Susitarimus, neįrodė. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka.

37.       Teisėjų kolegija pastebi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog Susitarimų sudarymo metu atsakovė dar neturėjo įgijusi 8 900  Eur ir 31 971,08 Eur dydžio turtinio reikalavimo teisės ieškovės atžvilgiu.

37.1.                      2018 m. sausio 30 d. Susitarimu ieškovė ir atsakovė susitarė dėl 8 900 Eur sumos įskaitymo, kurią sudarė delspinigiai dėl vėlavimo atlikti darbus pagal 2017 m. birželio 1 d. rangos sutartį Nr. RS-17-GS-INNO-06-01. Pagal 2017 m. birželio 1 d. rangos sutarties 22.1 papunktį, rangovas, dėl savo kaltės vėluodamas atlikti darbus pagal sutartyje nurodytą terminą daugiau nei 7 dienas, turi sumokėti užsakovui baudą, lygią 100 Eur už kiekvieną pavėluotą kalendorinę dieną, atlyginti kitus užsakovo nuostolius, kurių minėta bauda nepadengia, o taip pat rangovas turi teisę pareikalauti 0,03 proc. dydžio delspinigių nuo pagal sutartį priklausančių, bet nesumokėtų sumų, vertės už kiekvieną uždelstą dieną, skaičiuojant nuo mokėtinų sumų mokėjimo termino iki jų faktinio sumokėjimo datos. Atsakovė 2018 m. sausio 31 d. raštu Nr. 10-97 kreipėsi į ieškovę, pakartotinai informuodama, kad atsižvelgiant į aplinkybę, jog nuo 2017 m. spalio 10 d. iki 2018 m. sausio 12 d. ieškovė darbus atliko vėluodama 96 dienas, atsakovė artimiausiu metu pateiks sąskaitą faktūrą dėl 8 900 Eur sumos už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir vėlavimą atlikti darbus. Atsakovė sąskaitą faktūrą ieškovės atžvilgiu dėl 8 900 Eur sumos mokėjimo išrašė 2018 m. sausio 31 d.

37.2.                      2018 m. vasario 12 d. Susitarimu ieškovė ir atsakovė susitarė dėl 31 971,08 Eur sumos įskaitymo, kurią sudarė 16 300 Eur delspinigiai dėl vėlavimo atlikti darbus pagal 2017 m. gegužės 8 d. rangos sutartį Nr. RS-17-GS-IS-05-08 ir atsakovės patirtų 15 671,08 Eur nuostolių suma. Ši rangos sutartis įtvirtino analogiškas sąlygas dėl netesybų mokėjimo. Atsakovė sąskaitą faktūrą ieškovės atžvilgiu dėl 31 971,08 Eur sumos sumokėjimo išrašė 2018 m. vasario 12 d. Atsakovė pirmosios instancijos teismui pateiktame 2021 m. balandžio 7 d. prašyme paaiškino, kad ieškovė iki 2018 m. kovo 14 d. nebuvo įvykdžius pareigos parengti ir pateikti atsakovei suderinti darbų kalendorinio vykdymo grafiko, integruoto į bendrą objekto statybos grafiką, dėl to 2018 m. kovo 14 d. atsakovė įgijo teisę pasinaudoti 2017 m. gegužės 8 d. rangos sutarties Nr. RS-17-GS-IS-05-08 2.1 papunktyje įtvirtinta teise skaičiuoti delspinigius. Be to, įvertinus 2018 m. vasario 12 d. Susitarimo turinį, nustatyta, kad šis Susitarimas įteiktas atsakovei tik 2018 m. kovo 21 d. (pagal gavimo žymos datą).

38.       Pagal byloje esančią rašytinę medžiagą nustačius faktines aplinkybes, patvirtinančias, kad Susitarimų sudarymo metu, atsakovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės į ieškovę dėl 8 900  Eur ir 31 971,08 Eur sumų įskaitymo, atsirado pagrindas CK 6.67 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintos sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcijos taikymui. Teisėjų kolegija pastebi, kad 2017 m. birželio 1 d. rangos sutartyje Nr. RS-17-GS-INNO-06-01 ir 2017 m. gegužės 8 d. rangos sutartyje Nr. RS-17-GS-IS-05-08 nebuvo nuostatų, įtvirtinančių netesybų skaičiavimo pradžios terminą. Pagal CK 6.53 straipsnio 1 dalį, jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas reikalavimo ją įvykdyti momentu, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Prievolę, kurios įvykdymo terminas neapibrėžtas, skolininkas privalo įvykdyti per septynias dienas nuo tos dienos, kurią kreditorius pareikalavo prievolę įvykdyti, išskyrus, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. Tokiais atvejais prievolės įvykdymo terminas turi būti protingas ir sudaryti sąlygas skolininkui tinkamai įvykdyti prievolę (CK 6.53 straipsnio 2 dalis).

39.       Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad atsakovė faktiškai pareiškė reikalavimą ieškovės atžvilgiu sumokėti 8 900 Eur dydžio netesybas, išrašydama 2018 m. sausio 31 d. sąskaitą faktūrą, taigi ieškovė turėjo teisę sumokėti prašomą 8 900 Eur netesybų dydį per 7 dienas nuo minėtos sąskaitos faktūros išrašymo dienos, o tai reiškia, kad atsakovė 2018 m. sausio 30 d. Susitarimo sudarymo metu reikalavimo teisės į ieškovę 8 900 Eur sumai neturėjo. Atitinkamai, kadangi atsakovė faktiškai reikalavimą sumokėti 31 971,08 Eur sumą pareiškė ieškovės atžvilgiu, išrašydama 2018 m. vasario 12 d. sąskaitą faktūrą, ieškovės pareiga įvykdyti prievolę atsirado tik nuo kitos dienos (CK 1.118 straipsnio 1 dalis), todėl 2018 m. vasario 12 d. Susitarimo pasirašymo dieną atsakovė reikalavimo teisės į ieškovę 31 971,08 Eur sumai neturėjo. Be to, pati atsakovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose (minėtas 2021 m. balandžio 7 d. prašymas) paaiškino, kad atsakovė įgijo teisę pagal 2017 m. gegužės 8 d. rangos sutartį Nr. RS-17-GS-IS-05-08 2.1 skaičiuoti delspinigius ieškovės atžvilgiu tik nuo 2018 m. kovo 14 d., t. y. po ginčijamo 2018 m. vasario 12 d. Susitarimo sudarymo.

40.       Nustačius, kad byloje egzistavo pagrindas taikyti CK 6.67 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją, atsakovei perėjo įrodinėjimo našta paneigti nesąžiningumą ir apsiginti nuo ieškinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2012). Nagrinėjamu atveju atsakovė nepaneigė ieškovės nurodomų aplinkybių, sudarančių pagrindą taikyti CK 6.67 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją, t. y. nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos taikymą lemiančios aplinkybės, kad Susitarimų sudarymo metu reikalavimo teisės į ieškovę 8 900 Eur ir 31 971,08 Eur sumoms neturėjo. Nors atsakovė nurodė (2019 m. rugpjūčio 19 d. atsiliepimas į ieškinį), kad 2018 m. vasario 12 d. Susitarimo gavimo data (2018 m. kovo 21 d.) nėra reikšminga vertinant reikalavimo teisės atsiradimo momentą, nes Susitarimai įsigaliojo ne jų gavimo, o pasirašymo dieną, pažymėtina, jog dokumento gavimo data, be kitų teismo nustatytų aplinkybių tik papildomai pagrindžia aplinkybę, kad atsakovė reikalavimo teisės ieškovės atžvilgiu 2018 m. vasario 12 d. Susitarimo sudarymo metu neturėjo. Atsakovės argumentai, kad 2018 m. sausio 31 d. sąskaitoje faktūroje dėl 8 900 Eur sumos mokėjimo dėl techninės klaidos nurodyta neteisinga data (teisinga data turėjo būti – 2018 m. sausio 30 d.), o minėta sąskaita faktūra ieškovei buvo pateikta 2018 m. sausio 30 d., vertintini kaip nepagrįsti, nes neatitinka byloje esančių rašytinių įrodymų. Pastebėtina, kad 2018 m. sausio 31 d. data išrašyta sąskaita faktūra dėl 8 900 Eur sumos apmokėjimo, be to, tos pačios dienos (2018 m. sausio 31 d.) raštu atsakovė kreipėsi į ieškovę, nurodydama, kad užsakovas rangovui artimiausiu metu pateiks sąskaitą faktūrą dėl 8 900 Eur sumos apmokėjimo. Paminėtina, kad Taikos sutartyje, kuria sulygta dėl tarpusavio reikalavimų įskaitymų taip pat nurodyta minėtos sąskaitos faktūros data yra 2018 m. sausio 31 d.

41.       Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad nors ieškovė pagrindė aplinkybes, kurių pagrindu taikytina CK 6.67 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta sandorio šalių nesąžiningumo prezumpcija, ieškovės pateikti įrodymai ir byloje esanti medžiaga taip pat patvirtina, jog atsakovei Susitarimų sudarymo metu turėjo būti žinoma, kad Susitarimai pažeidžia kitų kreditorių teises.

42.       Kasacinio teismo praktikoje „žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad jis žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268-415/2015).

43.       Teisėjų kolegijos vertinimu, Susitarimų sudarymo metu atsakovė turėjo žinoti aplinkybę apie sudėtingą ieškovės finansinę padėtį ir kitų kreditorių pareikštus reikalavimus ieškovės atžvilgiu. Nors Susitarimų sudarymo metu bankroto byla ieškovei dar nebuvo iškelta (bankroto byla BUAB „INNO SYSTEM“ iškelta Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 1 d. nutartimi byloje Nr. B2-3731-560/2018), byloje šalių pateikti duomenys patvirtina, kad dar iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės finansinė padėtis buvo sunki ir ieškovės atžvilgiu buvo susidarę pradelsti kreditorių reikalavimai. Nors atsakovė teigia, kad savo prieinamomis priemonėmis pasidomėjo apie ieškovės finansinę padėtį (patikrino viešai pateikiamus duomenis dėl ieškovės turimų įskolinimų VSDFV, kurių tuo metu nebuvo), teisėjų kolegija pastebi, jog iš viešai pateikiamų duomenų atsakovė turėjo žinoti, kad ieškovės atžvilgiu kreditoriai turi ar yra pareiškę reikalavimus dėl skolų priteisimo. Nors BUAB „INNO SYSTEM“ atžvilgiu Susitarimų sudarymo metu VSDFV įsiskolinimas viešai skelbiamas nebuvo, pažymėtina, kad Susitarimų pagrindu sudarytos Taikos sutarties sudarymo dieną jau buvo viešai pateikiama informacija, kad ieškovė nuo 2018 m. vasario 19 d. turėjo 10 623, 60 Eur, o nuo 2018 m. vasario 28 d. turėjo 4 719,98 Eur socialinio draudimo skolą.

44.       Be to, dar iki Susitarimų sudarymo buvo prasidėję teisminiai procesai dėl įsiskolinimų iš ieškovės priteisimo: i) Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 16 d. civilinėje byloje Nr. e2-3223-809/2018 sprendimu už akių UAB „LANGUVITA“ naudai iš ieškovės priteisė 26 664,09 Eur skolą ir susijusias sumas; ii) Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. eL2-10209-918/2018 išdavė 2018 m. gruodžio 19 d. teismo įsakymą dėl 9 704,68 Eur skolos priteisimo kreditorei akcinei bendrovei „OGMIOS CENTRAS“. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-679-585/2019, spręsdamas Taikos sutarties patvirtinimo klausimą, konstatavo, kad BUAB „INNO SYSTEM“ bankroto administratorė pateikė įrodymus, patvirtinančius, jog, pasirašydama Susitarimus su atsakove, ieškovė dar nuo 2017 m. gruodžio mėn. turėjo neįvykdytų pradelstų įsipareigojimų darbuotojams, kurių dydis siekė maždaug 86 442,80 Eur. Tokios aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo nutartimi byloje, kurioje dalyvavo tos pačios šalys (ieškovė (jos nemokumo administratorius) ir atsakovė) iš naujo neįrodinėtinos (CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

45.       Tai, kad atsakovei turėjo būti žinomos aplinkybės apie sudėtingą ieškovės finansinę padėtį ir kitų kreditorių pareikštus reikalavimus ieškovės atžvilgiu taip pat patvirtina ir proceso šalių pateikti paaiškinimai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu bei šalių valios išraiška, pateikta 2018 m. vasario 12 d. Susitarimo preambulėje. Iš 2018 m. vasario 12 d. Susitarimo preambulės b) punkto matyti, kad šį Susitarimą abi šalys pasirašė atsižvelgdamos į aplinkybę, jog ieškovė atliko tik dalį darbų pagal 2017 m. gegužės 8 d. rangos sutartį Nr. RS-17-GS-IS-05-08 ir „akivaizdu, kad likusių darbų neatliks“. Ieškovės buvęs vadovas (byloje užimantis trečiojo asmens procesinę padėtį) A. O. 2021 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad Susitarimai sudaryti siekiant išvengti ilgo bylinėjimosi proceso, kad ieškovė atgautų dalį pinigų už atliktus darbus, nes tuometinė ieškovės finansinė padėtis buvo sudėtinga.  A. O. nurodė, kad žodžiu informavo atsakovę (jos atstovą) apie sunkią ieškovės finansinę padėtį (2021 m. gegužės 27 d. teismo posėdžio garso įrašas, 1 val. 12 min.–20 min.).

46.       Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovė, turėdama duomenis, kad ieškovės finansinė padėtis Susitarimų sudarymo metu yra sudėtinga, turėjo pasidomėti, ar Susitarimus ketinanti sudaryti ieškovė turi kitų kreditorių, ar sudarant Susitarimus nebus pažeisti jų interesai. Nagrinėjamu atveju atsakovei esant informuotai apie ieškovės sudėtingą finansinę padėtį, nėra pagrindo teigti, kad atsakovės veiksmai patikrinant tik viešai skelbiamą informaciją apie turimus įsiskolinimus VSDFV atitiko kasacinio teismo praktikoje suformuotus kontrahento sąžiningumo apibrėžties standartus. Atsakovė, būdama informuota, kad ieškovė, sudarydama Susitarimus patiria finansinių sunkumų, prieinamomis priemonėmis turėjo pasidomėti dėl ieškovės mokumo būsenos (įsipareigojimų kreditoriams) sudarant ginčijamus Susitarimus, tačiau tokių veiksmų nesiėmė – nesikreipė į ieškovę dėl papildomos informacijos apie jos mokumo būseną pateikimo, nekvestionavo ieškovės mokumo, nors iš šalių paaiškinimų ir byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad turėjo žinoti apie sudėtingą ieškovės finansinę būklę Susitarimų sudarymo metu. Todėl atsakovės, kuri yra verslo subjektas ir kuriam keliami didesni apdairumo, atidumo standartai, nustatyto neveikimo pakanka spręsti, kad Susitarimų sudarymo metu atsakovė veikė nesąžiningai.

47.       Nustačius, kad: i) Susitarimų sudarymo metu atsakovė neturėjo reikalavimo teisės į ieškovę dėl 8 900 Eur ir 31 971,08 Eur sumų (CK 6.67 straipsnio 1 dalies 5 punktas); ii) be to, atsakovė Susitarimų sudarymo metu turėjo žinoti apie aplinkybę, kad Susitarimai pažeidžia ieškovės kreditorių teises (CK 6.66 straipsnio 2 dalis); iii) proceso šalys neskundė pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatytos sąlygos actio Pauliana institutui byloje taikyti (išskyrus sąlygą dėl skolininko sąžiningumo), yra pagrindas pripažinti Susitarimus negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu.

48.       Ieškovė BUAB „INNO SYSTEM“ patikslinto ieškinio reikalavimais taip pat prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, Taikos sutartį ir UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su BUAB „INNO SYSTEM“ užskaitą 42 422,68 Eur sumai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Taikos sutartis, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas ir užskaita 42 422,68 Eur sumai sudaryti ginčijamų Susitarimų pagrindu. Nustatyta, kad Taikos sutartimi šalys, be kita ko, sulygo, jog ieškovės reikalavimas atsakovės atžvilgiu (266 941,60 Eur) mažintinas atsakovės reikalavimo ieškovės atžvilgiu suma (42 422,68 Eur), susidedančia iš 8 900 Eur, 31 971,08 Eur ir kitų sumų mokėjimo pagal ieškovės atžvilgiu išrašytas sąskaitas faktūras. Taigi matyti, kad prašoma pripažinti negaliojanti užskaita taip pat susidėjo iš sumų, kurios įskaitytos ginčijamais Susitarimais (tai bendrai sudarė 40 871,08 Eur), ir kitų mokėjimų (kurie bendrai sudarė 1 551,60 Eur). Taip pat nustatyta, kad 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas sudarytas Susitarimų pagrindu atliktų įskaitymų pagrindu, nes jame bendra 40 871,08 Eur suma (8 900 Eur, 31 971,08 Eur) apskaityta kaip ieškovės išlaidos tiekėjos UAB „VEIKMĖS STATYBA“ naudai. Proceso šalys pirmosios instancijos teismo sprendimo toje dalyje, kurioje Taikos sutartis, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktas, taip pat atlikta 42 422,68 Eur užskaita pripažinti negaliojantys kaip Susitarimų sudarymo rezultatas, atskirais argumentais neginčijo (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

49.       Teisėjų kolegija pastebi, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė Taikos sutartį, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą ir užskaitą 42 422,68 Eur sumai ginčijo tik apimtimi dėl 8 900 Eur ir 31 971,08 Eur sumų (kurios įskaitytos pripažintų negaliojančiais Susitarimų pagrindu). Ieškovė ieškinyje nereiškė reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kitų mokėjimų, neapimančių 40 871,08 Eur sumos (8 900 Eur, 31 971,08 Eur), apimtyje. Dėl Taikos sutartimi sulygtų, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktu suderintų ir faktiškai užskaitytų mokėjimų viena kitos atžvilgu, kurie neapima 8 900 Eur ir 31 971,08 Eur sumų, proceso šalys nenurodė faktinių ir teisinių argumentų. Nepaisant nurodytų aplinkybių, pirmosios instancijos teismas Taikos sutartį, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, pripažino negaliojančiais visa apimtimi, nors, kaip minėta, dalis šių aktų apėmė ieškovės ir atsakovės tarpusavio mokėjimus, dėl kurių nagrinėjamoje byloje ginčo nekilo.

50.       Todėl apeliacinės instancijos teismas, CK 6.66 straipsnio pagrindu pripažinęs negaliojančiais 2018 m. sausio 30 d. susitarimą Nr. 1 prie 2017 m. gegužės 8 d. statybos rangos sutarties Nr. RS-17-GS-INNO-06-01, kuriuo įskaityta 8 900 Eur suma, ir 2018 m. vasario 12 d. susitarimą Nr. 1 prie 2017 m. gegužės 8 d. statybos rangos sutarties Nr. RS-17-GS-IN-05-08, kuriuo įskaityta 31 971,08 Eur suma, sprendžia, kad yra pagrindas: i) pripažinti negaliojančia Taikos sutartį, dalyje dėl 8 900 Eur sumos pagal 2018 m. sausio 31 d. išrašytą sąskaitą faktūrą Nr. VEIKS0004562 ir 31 971,08 Eur sumos pagal 2018 m. vasario 12 d. išrašytą sąskaitą faktūrą Nr. VEIKS0004578 įskaitymo; ii) pripažinti negaliojantį 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą dalyje dėl 8 900 Eur ir 31 971,08 Eur sumų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Susitarimais įskaityta bendra 40 871,08 Eur suma, pagrįstai pripažino negaliojančia UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su BUAB „INNO SYSTEM“ užskaitą 40 871,08 Eur sumai ir šioje apimtyje pritaikė restituciją dėl 40 871,08 Eur sumos priteisimo iš atsakovės ieškovės naudai.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

51.       Apibendrindama išdėstytas aplinkybes dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimas iš dalies keičiamas, nes pirmosios instancijos teismas, patenkinęs ieškovės reikalavimą pripažinti Taikos sutartį, Susitarimus, 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, UAB „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su BUAB „INNO SYSTEM“ užskaitą 40 871,08 Eur sumai negaliojančiais, ieškinio reikalavimus patenkino netinkamai nustatęs ginčo atveju taikytiną teisinį reglamentavimą. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė CK 1.80 straipsnio 1 dalį, todėl nepagrįstai sprendė, kad ginčijami susitarimai prieštarauja CK 6.130 straipsnio nuostatoms ir yra niekiniai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčijami susitarimai (jų dalys) yra pripažintini negaliojantys kitu teisiniu pagrindu – pagal CK 6.66 straipsnio nuostatas.

52.       Teisėjų kolegija pažymi, kad nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos sprendimas yra keičiamas iš dalies, iš esmės pirmosios instancijos teismo sprendimas lieka priimtas ieškovės naudai – ieškovės ginčyti sandoriai yra pripažįstami negaliojantys ginčo apimtyje (dėl 8 900 Eur ir 31 971,08 Eur sumų įskaitymo), vienu iš BUAB „INNO SYSTEM“ ieškinyje nurodytų pagrindų – CK 6.66 straipsnio pagrindu. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti CPK 93 straipsnio 5 dalį dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas priimtu ieškovės naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

53.       Ieškovė BUAB „INNO SYSTEM“ pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės iš viso 3 920,40 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pagrįsdama apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovė pateikė: i) 2021 m. lapkričio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą 1 306,80 Eur sumai (už apeliacinio skundo parengimo teisinę paslaugą), taip pat 2022 m. sausio 3 d. mokėjimo nurodymą, pagrindžiantį 1 306,80 Eur sumos apmokėjimą Advokatų profesinei bendrijai „FIDELEX“; ii) 2022 m. kovo 31 d. PVM sąskaitą faktūrą 2 613,60 Eur sumai (už atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinę paslaugą), taip pat mokėjimo nurodymą, pagrindžiantį 2 613,60 Eur sumos apmokėjimą Advokatų profesinei bendrijai „FIDELEX“.

54.       Atsakovė UAB „VEIKMĖS STATYBA“ pateikė teismui prašymą priteisti iš ieškovės iš viso         1 524,60 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Pagrįsdama apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas atsakovė pateikė: i) 2022 m. sausio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą 1 089 Eur sumai, taip pat suteiktų paslaugų ataskaitą, iš kurios matyti, kad 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą prašoma priteisti už apeliacinio skundo parengimo teisinę paslaugą, ir 2022 m. kovo 14 d. mokėjimo nurodymą 1 089 Eur sumai; ii) 2022 m. vasario 28 d. PVM sąskaitą faktūrą 435,60 Eur sumai, taip pat suteiktų teisinių paslaugų ataskaitą, iš kurios matyti, kad 435,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą prašoma priteisti už atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinę paslaugą, ir 2022 m. gegužės 2 d. mokėjimo nurodymą 435,60 Eur sumai; iii) Advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ 2022 m. rugpjūčio 29 d. patvirtinimą dėl paslaugų pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras apmokėjimo.

55.       Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalimi, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių (toliau – Rekomendacijos).

56.       Nors ieškovė prašo už atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinę paslaugą priteisti 2 613,60 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, teismas pažymi, kad tokia suma viršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.11 papunkčiu, apskaičiuojant didžiausią priteistiną atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, yra taikomas 1,3 koeficientas, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Kadangi mokėjimas už suteiktą atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo teisinę paslaugą atliktas 2022 m. balandžio 1 d., taikytinas 2021 m. IV ketvirtį galiojęs vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris sudaro 1 679,30 Eur. Pritaikius minėtą koeficientą didžiausia už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą priteistina suma pagal Rekomendacijas sudaro 2 183,09 Eur (1 679,3 Eur x 1,3).

57.       Sprendžiant apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, laikytina, kad ieškovei galima priteisti maksimali bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo teisinę paslaugą sudaro 2 183,09 Eur (o ne prašoma priteisti 2 613,60 Eur). Kiti ieškovės ir atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžiai, prašomi priteisti už teisinių paslaugų teikimą apeliacinės instancijos teisme, pagal Rekomendacijas apskaičiuotų maksimalių dydžių neviršija.

58.       Įvertinus proceso šalių prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį, matyti, kad ieškovės prašoma ir pagal Rekomendacijas galima priteisti maksimali bylinėjimosi išlaidų suma iš viso sudaro           3 489,89 Eur (1 306,80 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 2 183,09 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą), o atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma sudaro 1 524,60 Eur (1 089 Eur už apeliacinio skundo parengimą, 435,60 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą). Įskaičius nurodytas sumas, susidaro 1 965,29 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma ieškovės naudai iš atsakovės UAB „VEIKMĖS STATYBA“. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovei iš atsakovės atlygintina 1 965,29 Eur bylinėjimosi išlaidų suma atitinka bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles, kai procesiniu teismo sprendimu abu apeliaciniai skundai yra patenkinami iš dalies, tačiau galutinis bylos rezultatas lieka ieškovės naudai (atsakovė apeliaciniu skundu, be kita ko, reiškė reikalavimą išnagrinėti bylą iš esmės ir atmesti ieškovės BUAB „INNO SYSTEM“ ieškinį kaip nepagrįstą, tačiau apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu ieškovės ieškinys lieka patenkintas iš dalies). Todėl ieškovei BUAB „INNO SYSTEM“ iš atsakovės UAB „VEIKMĖS STATYBA“ priteistina 1 965,29 Eur bylinėjimosi išlaidų suma laikytina teisinga, proporcinga, atitinkanti CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles.

59.       Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė už pateiktą apeliacinį skundą taip pat sumokėjo 861 Eur dydžio žyminį mokestį. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiami juridinis asmuo, kuriam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurio bankroto procesas vyksta ne teismo tvarka, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šioje byloje paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Kadangi nagrinėjamu atveju tiek ieškovė BUAB „INNO SYSTEM“, tiek atsakovė UAB „VEIKMĖS STATYBA“, vadovaujantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktu, buvo atleistos nuo žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimo, atsakovės sumokėta žyminio mokesčio suma, įvertinus galutinį bylos nagrinėjimo rezultatą, į paskirstomų bylinėjimosi išlaidų sumą neįtraukiama (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys).

60.       CPK 96 straipsnio 4 dalis numato, kad jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė už apeliacinį skundą neturi mokėti žyminio mokesčio (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas), jos sumokėtas 861 Eur dydžio žyminis mokestis jai grąžinamas (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Iš Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimo motyvuojamosios dalies pašalinti šiuos motyvus: „Šiuo atveju ieškovė įrodinėja, kad atsakovė, sudarydama ginčo sandorius su ieškove, buvo nesąžininga. Teismas su tokia ieškovės pozicija nesutinka. Į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovė būtų žinojusi, kad ieškovė turi finansinių įsiskolinimų ir negali sudaryti ginčo sandorių su ieškove. Nemokumo administratorius nurodo, kad 2018 m. vasario 28 d. ieškovės banko sąskaitose buvo 4 721,87 Eur, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog atsakovė būtų žinojusi ieškovės banko sąskaitos likutį. Informacija apie juridinio asmens banko sąskaitose turimas lėšas nėra vieša ir nėra teikiama kitiems asmenims. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė, prieš sudarydama ginčo sandorius su ieškove, atsakovė pasitikrino viešai prieinamą informaciją apie ieškovės įsiskolinimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai (Sodrai), tačiau, kaip patvirtina ieškovės pateikti duomenys, prieš ginčo sandorių sudarymą ieškovė įsiskolinimo Sodrai neturėjo. Byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog atsakovė sudarydama ginčo sandorius sąmoningai siekė patenkinti savo reikalavimus kitų skolininko kreditorių sąskaita, kadangi nėra jokių duomenų, kuri patvirtintų, jog atsakovei būtų buvusi žinoma informacija apie kitus ieškovės kreditorius. Ginčo sandorių sudarymo metu ieškovei nebuvo iškelta bankroto byla. Tokiu būdu teismas sprendžia, jog ieškovė neįrodė visų būtinų sąlygų actio Pauliana instituto taikymui, tai yra neįrodė, jog atsakovė sudarydama ginčo sandorius su ieškove būtų buvusi nesąžininga, todėl ieškinys šiuo pagrindu netenkinamas.“.

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 13 d. sprendimą iš dalies, išdėstant jo rezoliucinę dalį taip:

„Pripažinti negaliojančiu 2018 m. sausio 30 d. susitarimą Nr. 1 prie 2017 m. gegužės 8 d. statybos rangos sutarties Nr. RS-17-GS-INNO-06-01.

Pripažinti negaliojančiu 2018 m. vasario 12 d. susitarimą Nr. 1 prie 2017 m. gegužės 8 d. statybos rangos sutarties Nr. RS-17-GS-IN-05-08.

Pripažinti negaliojančia 2018 m. kovo 1 d. taikos sutartį, sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės „INNO SYSTEM“ ir uždarosios akcinės bendrovės „VEIKMĖS STATYBA“ dalyje dėl  8 900 Eur sumos pagal 2018 m. sausio 31 d. išrašytą sąskaitą faktūrą Nr. VEIKS0004562 ir 31 971,08 Eur sumos pagal 2018 m. vasario 12 d. išrašytą sąskaitą faktūrą Nr. VEIKS0004578 įskaitymo.

Pripažinti negaliojančiu 2018 m. balandžio 11 d. tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą dalyje dėl 8 900 Eur ir 31 971,08 Eur sumų.

Pripažinti negaliojančia uždarosios akcinės bendrovės „VEIKMĖS STATYBA“ atsiskaitymo su uždarąja akcine bendrove „INNO SYSTEM“ užskaitą 40 871,08 Eur sumai.“.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „INNO SYSTEM“ (juridinio asmens kodas 302495567) priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „VEIKMĖS STATYBA“ (juridinio asmens kodas 300510465) 1 965,29 Eur (vieną tūkstantį devynis šimtus šešiasdešimt penkis eurus 29 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinėje instancijoje.

Grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „VEIKMĖS STATYBA“ (juridinio asmens kodas 302495567) 2022 m. sausio 11 d. Luminor Bank AS mokėjimo nurodymu sumokėtą 861 Eur (aštuonių šimtų šešiasdešimt vienos euro) dydžio žyminį mokestį už apeliacinį skundą (žyminio mokesčio užduoties kodas         ZK24816).