Administracinė byla Nr. eA-1726-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01327-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2, 9.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėja M. H. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 23S9207 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2.       Pareiškėja skunde vadovavosi 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL 2013 L 180, p. 31) (toliau – ir Dublino reglamentas) 3 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, Migracijos departamento direktoriaus 2017 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 3K-56 „Dėl 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 17 str. 1 d. taikymo“ (toliau – ir Įsakymas) ir teigė, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybė narė pareiškėjos prieglobsčio prašymui nagrinėti, kadangi pareiškėjos su Estijos Respublika nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai. Dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjai grėsė persekiojimai, todėl ji pasinaudojo pirma realia, greita galimybe gauti bet kurios ES šalies vizą, kad galėtų skubiai išvykti. Pareiškėja nurodė, kad 2021 metų gruodžio viduryje pareiškėjos artimo draugo draugas, kurio pareiškėja asmeniškai nepažįsta, tačiau žino, kad jis yra Estijoje gyvenantis (duomenys neskelbtini), suprantantis pareiškėjai kylančią riziką ir būtinybę skubiai išvykti iš kilmės valstybės, atsiuntė pareiškėjai kvietimą atvykti į svečius ir tokiu būdu pareiškėją išgelbėjo nuo jai kylančios grėsmės kilmės valstybėje. 2022 m. sausio pabaigoje ir vasario pradžioje pareiškėja su savo artimu draugu (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėja priėmė sprendimą išvykti į Lietuvą. Su turistine viza jai įvažiuoti į Lietuvą buvo draudžiama dėl tuometinių su COVID-19 susijusių apribojimų, o išvykti iš (duomenys neskelbtini). 2022 m. kovo 7 d. suėmė pareiškėjos kolegę, kurią po dviejų savaičių paleido ir ji išvyko iš (duomenys neskelbtini). Pareiškėja užsisakė gydymą (duomenys neskelbtini) sanatorijoje – teigė, kad tai buvo vienintelė galimybė jai tuo metu išvykti iš šalies. Dar būdama (duomenys neskelbtini), pareiškėja ėmė ieškoti gyvenamosios vietos Vilniuje. (duomenys neskelbtini). Todėl 2022 m. kovo 29 d. rytą pareiškėja nurodė automobiliu išvažiavusi į Vilnių per artimiausią Lietuvai (duomenys neskelbtini) pasienio punktą. Pareiškėja nurodė esanti viena iš viešosios įstaigos (toliau – ir VšĮ) (duomenys neskelbtini) naudos gavėjų, kuriai priklauso 33,33 proc. šios įstaigos dalys, padeda organizuoti renginius VšĮ (duomenys neskelbtini) muziejuje. Lietuvos Respublika jau kelis kartus pareiškėjai buvo išdavusi vizas. Pareiškėja teigė esanti (duomenys neskelbtini), aktyviai mokosi lietuvių ir anglų kalbos pažengusiųjų grupėje, dalyvauja pasiruošimo integracijai į Lietuvos darbo rinką procese. Pareiškėja nurodė, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, (duomenys neskelbtini), nuolat inicijuoja ir telkia Vilniuje gyvenančius emigrantus naujiems socialinės integracijos ir kultūrinės sklaidos projektams. Pareiškėja nuo 2022 m. gegužės mėn. savanoriškais pagrindais aktyviai dalyvavo rengiant organizacijos (duomenys neskelbtini) renginius, siekdama atkreipti visuomenės dėmesį į (duomenys neskelbtini) problemas. Pareiškėja nurodė esanti aktyviai įsitraukusi į (duomenys neskelbtini) veiklą – praėjusiais metais talkino vykdant (duomenys neskelbtini) čempionatą, (duomenys neskelbtini) festivalį, kuravo kitus Lietuvos čempionatus. (duomenys neskelbtini) pareiškėjos patirtis ruošiant ir vykdant turnyrą labai praverstų. Pareiškėja nurodė turinti lėšų pragyventi Lietuvoje, jai padeda jos artimas draugas S. A. G.. Pareiškėja vertino, jog visos nurodytos aplinkybės patvirtina, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė pareiškėjos prieglobsčio prašymui nagrinėti, kadangi su Lietuvos Respublika pareiškėją sieja socialiniai / visuomeniniai ryšiai.

3.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4.       Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 72 straipsnio 1 dalimi, Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad Dublino reglamento 8–11 straipsniai nėra taikytini pareiškėjos atveju, nes ji nėra nelydima nepilnametė (duomenys neskelbtini), neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių. Tačiau jos situacija atitinka Dublino reglamento 12 straipsnį, kadangi prašymo suteikti prieglobstį pateikimo metu 2022 m. gruodžio 20 d. pareiškėja turėjo Estijos Respublikos konsulato išduotą Šengeno valstybių C tipo vizą EST (duomenys neskelbtini), galiojusią nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d. (toliau – ir Viza), kas pagrįstai leido Migracijos departamentui kreiptis į kompetentingas Estijos institucijas dėl to, kad jie prisiimtų atsakomybę nagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą. Dublino reglamento 16 straipsnis pareiškėjai nėra taikytinas, nes ji nėra išlaikomas asmuo ir neturi išlaikytinių. Pagal Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalį, nukrypdama nuo šio reglamento 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena ES valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti jai pateiktą prašymą suteikti prieglobstį net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą. Tačiau, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2019 m. sausio 23 d. sprendimu byloje C-661/17, iš Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies formuluotės aiškiai matyti, kad ši nuostata yra neprivaloma.

5.       Atsakovas nurodė, jog Migracijos departamentas įvertino pareiškėjos situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą pagal Įsakyme įtvirtintas sąlygas ir jos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, tačiau nenustatė tam pagrindų. Todėl Migracijos departamentas nepasinaudojo diskrecine išlyga ir netaikė pareiškėjai Dublino reglamento 17 straipsnio bei neprisiėmė sau atsakomybės nagrinėti jos prieglobsčio prašymo.

6.       Atsakovas vadovavosi Įstatymo 74 straipsniu ir nurodė, kad Estijos Respublikos Policijos ir sienos apsaugos valdyba 2023 m. sausio 20 d. raštu Nr. 15.6-7/22-2 „Atsakymas į prašymą prisiimti atsakomybę vadovaujantis Tarybos Reglamentu (ES) Nr. 604/2013“ (toliau – ir Raštas) sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusią pareiškėją, todėl buvo priimtas Sprendimas dėl pareiškėjos perdavimo Estijos Respublikai. Pagal vieną iš Dublino reglamento principų už prašymo nagrinėjimą atsakinga ta ES valstybė narė, kurios vaidmuo prašytojui atvykstant į valstybių narių teritoriją ir joje apsigyvenant buvo didžiausias. Dublino reglamentas priimtas siekiant išvengti atvejų, kai tas pats prieglobsčio prašymas pateikiamas keliose valstybėse narėse, o 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog prieglobsčio prašymą nagrinėja viena valstybė narė, būtent ta, kuri yra atsakinga pagal III skyriuje nustatytus kriterijus. Pareiškėja į Lietuvą atvyko 2022 m. kovo 29 d. turėdama Estijos Respublikos konsulato išduotą Vizą. Prieglobsčio pareiškėja pasiprašė 2022 m. gruodžio 20 d. Lietuvoje pareiškėjai taip pat buvo išduotos nacionalinės D tipo vizos (nuo 2022 m. gegužės 20 d. iki 2022 m. spalio 21 d. ir nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2023 m. kovo 21 d.). Kadangi Estija pareiškėjai išdavė 1 metus galiojančią Vizą, todėl Migracijos departamentas pagrįstai kreipėsi į Estiją, prašydamas perimti pareiškėją savo žinion Dublino reglamento 12 straipsnio pagrindu ir sprendė, kad šiuo atveju Estija yra atsakinga už pareiškėją valstybė.

7.       Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja iš esmės neginčija, jog už jos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Estijos Respublika, tačiau prašo taikyti Dublino reglamente numatytą diskrecinę išlygą. Pareiškėjos skunde pateikti argumentai (dėl socialinės ir visuomeninės veiklos) nepaneigia Migracijos departamento išvadų, o asmens noras, jog jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą.

8.       Atsakovas paaiškino, jog Dublino reglamento 16 ir 17 straipsniuose yra nustatytos tam tikros išimtys, kuomet gali būti nukrypstama nuo šio reglamento III skyriuje pateiktų atsakingos ES valstybės narės nustatymo kriterijų, tačiau šios nuostatos yra neprivalomos, nes ES valstybės narės turi teisę, bet ne pareigą nuspręsti nagrinėti prieglobsčio prašymą tuo atveju, jei reglamente įtvirtintų kriterijų pagrindu nustatoma, kad už prieglobsčio prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita ES valstybė narė. Tokios pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Reglamento Nr. 343/2003 3 straipsnio 2 dalies nuostatą, kuri, šį reglamentą išdėsčius nauja redakcija – priėmus šioje byloje taikytiną Dublino reglamentą, atitinka jo 17 straipsnio 1 dalį, turinį (Reglamento (ES) Nr. 604/2013 48 str., II priedas). Atsakovas pažymi, jog jei valstybės narės kiekvieną kartą turėtų motyvuoti diskrecinės išlygos netaikymą, tai reikštų, kad valstybėms narėms faktiškai būtų suteikiama ne diskrecija, o nustatyta pareiga, kas paneigtų pačios diskrecijos esmę. Nenumatyta prieglobsčio prašytojo teisė reikalauti, kad ES valstybė narė pasinaudotų savo diskrecija ir priimtų nagrinėti prieglobsčio prašymą. Atsakovas nurodė, kad Estija yra viena iš Šengeno susitarimo narių, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, 1951 m. Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso dalyvė, todėl nėra pagrindo daryti prielaidą, kad ji netinkamai įvertins pareiškėjos prašymą ir priims sprendimą, neatitinkantį prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų. Todėl, neturėdamas jokio pagrindo abejoti Estijos kompetentingumu prieglobsčio teisės srityje, Migracijos departamentas pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėją Estijai kaip atsakingai už jos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą.

II.

9.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. balandžio 3 d. sprendimu atmetė pareiškėjos M. H. skundą.

10.       Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

10.1.       Pareiškėja 2022 m. kovo 29 d. turėdama Estijos Respublikos konsulato išduotą Šengeno valstybių C tipo vizą EST (duomenys neskelbtini), galiojusią nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d., 2022 m. kovo 29 d. atvyko į Lietuvą ir 2022 m. gruodžio 20 d. pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje. Pareiškėjai taip pat buvo išduotos nacionalinės D tipo vizos (nuo 2022 m. gegužės 20 d. iki 2022 m. spalio 21 d. ir nuo 2022 m. rugsėjo 21 d. iki 2023 m. kovo 21 d.).

10.2.       Nagrinėdamas pareiškėjos prašymą, Migracijos departamentas gavo Estijos Respublikos Policijos ir sienos apsaugos valdybos Raštą, kuriame nurodyta, kad, vadovaudamiesi Tarybos Reglamento (ES) Nr. 604/2013 straipsniu 12(3), Estijos kompetentingos institucijos patvirtina savo įsipareigojimą prisiimti atsakomybę, susijusią su pareiškėja, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai buvo suteikta Estijos Viza, galiojusi nuo 2022 m. vasario 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d., tačiau Lietuva dėl kažkokios priežasties nusprendė jai išduoti dvi vizas iš eilės, dėl kurių jos buvimas Lietuvoje faktiškai prasitęsė, todėl mano, kad pareiškėja su Lietuva yra susijusi labiau, nei su Estija. Atsižvelgdami į tai, kad Estijos Vizos galiojimas baigiasi 2023 m. sausio 31 d., o Lietuvos viza tebegalios iki 2023 m. kovo 21 d., nurodė manantys, kad Lietuva pagrįstai taikytų Tarybos Reglamento 17 straipsnį.

10.3.       Atsižvelgdamas į tai, kad Estija sutiko perimti Lietuvos Respublikoje prieglobsčio prašiusią pareiškėją, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą dėl pareiškėjos perdavimo Estijos Respublikai.

11.       Teismas vadovavosi Įstatymo 72 ir 74 straipsnių nuostatomis, Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, 7 straipsnio 1–3 dalimis ir nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėja nėra nepilnametė, neturi kitose ES valstybėse tarptautinės apsaugos prašančių arba tarptautinę apsaugą gavusių šeimos narių, todėl Migracijos departamentas pagrįstai netaikė pareiškėjai Dublino reglamento 8–11 straipsnių nuostatų.

12.       Teismas vadovavosi Dublino reglamento 12 straipsnio 2 dalimi ir, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja, pateikdama prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, turėjo galiojančią Estijos Respublikos išduotą Vizą, priėjo prie išvados, jog už tokio pareiškėjos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga būtent Estijos Respublika. Teismas nustatė, kad pareiškėja iš esmės neginčija, jog už jos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Dublino reglamento 12 straipsnį yra atsakinga Estijos Respublika, tačiau prašė taikyti Dublino reglamente numatytą diskrecinę išlygą.

13.       Teismas vadovavosi Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalimi, Įsakyme įtvirtintomis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygomis ir nurodė, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjai galėtų būti taikomos Įsakymo 1–4, 6 punktuose įtvirtintos aplinkybės. Nors pareiškėja nurodė, kad su Estijos Respublika jos nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai, tačiau teismas sprendė, jog ši aplinkybė nėra svarbi sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narėje, nėra pagrindas taikyti diskrecinę išlygą. Teismas nurodė, kad pareiškėja neturi šeimos ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, o vien tai, kad Lietuvos Respublika jau kelis kartus jai buvo išdavusi vizas, neįrodo nei šeimos, nei kultūrinių ryšių su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis. Teismas pažymėjo, jog aplinkybės, kad pareiškėja padeda organizuoti renginius VšĮ (duomenys neskelbtini) muziejuje, kad ji yra organizacijos (duomenys neskelbtini) dalyvė, kad mokosi lietuvių ir anglų kalbos, kad kaip savanorė vedė (duomenys neskelbtini), nuolat inicijuoja ir telkia Vilniuje gyvenančius emigrantus naujiems socialinės integracijos ir kultūrinės sklaidos projektams, kad savanoriškais pagrindais aktyviai dalyvavo rengiant organizacijos (duomenys neskelbtini) organizuojamus renginius, yra įsitraukusi į (duomenys neskelbtini) federacijos veiklą neriboja Migracijos departamentui suteiktos diskrecijos teisės ir neįpareigoja taikyti pareiškėjai Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį.

14.       Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo aspektu ir pažymėjo, kas Migracijos departamento diskrecijos negali riboti Estijos Respublikos Policijos ir sienos apsaugos valdybos Rašte išreikšta nuomone dėl diskrecinės išlygos taikymo.

15.       Teismas konstatavo, kad Estijos Respublika yra atsakinga už pareiškėjos prieglobsčio prašymo nagrinėjimą, atsakovas pagrįstai Sprendimu nusprendė perduoti pareiškėją Estijos Respublikai, todėl Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas ir nėra pagrindo jo panaikinti. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjos reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III.

16.       Pareiškėja M. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti, panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

17.       Pareiškėja apeliaciniame skunde vadovaujasi Dublino reglamento 3 straipsnio 1 dalimi, 17 straipsnio 1 dalimi, Įsakyme įtvirtintomis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje nurodytos diskrecinės išlygos taikymo sąlygomis ir teigia, kad atsakovas ir teismas netinkamai vertino pareiškėjos pateiktus įrodymus, pagrindžiančius, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybė narė pareiškėjos prieglobsčio prašymui nagrinėti. Tiek atsakovas, tiek teismas priėmė formalius, pareiškėjos individualios situacijos neatitinkančius sprendimus.

18.       Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad sąsajų su Estijos Respublika nebuvimas nėra svarbi sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą ir laikosi priešingos pozicijos, jog tai yra esminė aplinkybė, į kurią turėjo atsižvelgti tiek atsakovas, tiek teismas. Pareiškėjos vertinimu, būtent jos veikla VšĮ (duomenys neskelbtini) muziejuje, dalyvavimas projekte (duomenys neskelbtini), mokymasis kalbų, vedimas (duomenys neskelbtini), savanoriavimas, įsitraukimas į (duomenys neskelbtini) federacijos veiklą ir sudaro pagrindą taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, kadangi visa tai patvirtina, jog ją ir Lietuvą sieja socialiniai ir kultūriniai ryšiai, kurių nėra Estijoje.

19.       Pareiškėja pakartoja skunde išdėstytas atvykimo į Lietuvą aplinkybes ir nurodo, jog teismas jų nevertino, atmetė nenurodydamas jokių priežasčių, kodėl atvykimo į Lietuvą aplinkybės nėra laikomos svarbiomis ar vertintinomis. Teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su ja, kaip VšĮ (duomenys neskelbtini) gavėjų, aktyviu įsitraukimu į (duomenys neskelbtini) federacijos veiklą, neatsižvelgė ir nevertino aplinkybių, jog pareiškėja turi lėšų pragyventi, Lietuva jau kelis kartus pareiškėjai buvo išdavusi vizas, o Estijos Respublikos Rašte buvo atkreiptas dėmesys į Vizos ir Lietuvos Respublikos išduotų vizų galiojimo laiką bei pateikta nuomonė, kad Lietuva turėtų taikyti Dublino reglamento 17 straipsnį.

20.       Pareiškėja nurodo 2023 m. kovo 17 d. pateikusi papildomus paaiškinimus apie jos dalyvavimą labdaros ir paramos fondo (duomenys neskelbtini) vykdomoje projektinėje veikloje, kurioje ji teikia psicho-emocinę paramą ir reabilitaciją (duomenys neskelbtini). Tai buvo dar vienas įrodymas, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje yra ypač svarbus Lietuvoje esančiai (duomenys neskelbtini) bei jos veikloms, o jos perdavimas į Estiją neigiamai paveiks asmenis, gaunančius psicho-emocinę paramą. Pareiškėja pažymi, kad teismas nevertino ir šio jos argumento.

21.       Pareiškėja papildomai pateiktuose paaiškinimuose nurodo, kad teismas iš esmės perrašė Migracijos departamento Sprendimą, bet niekaip nepasisakė ir nemotyvavo, kodėl pareiškėjos nurodytos aplinkybės nėra pakankamos taikyti diskreciją. Teismas formaliai išvardino teisės aktus ir konstatavo, jog Migracijos departamento Sprendimas buvo teisėtas. Pareiškėja vadovaujasi Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, 57 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-200-442/2021, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. eI3-1224-281/2021 ir atkreipia dėmesį, kad pastarojoje byloje užsienietis pateikė paaiškinimus, kad jis objektyviai buvo priverstas pasinaudoti lenkiška viza, siekiant saugiai atvykti į Lietuvą. Pareiškėja nurodo ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimą administracinėje byloje Nr. eI3-9424-423/2022, kuriame buvo panaikintas Migracijos departamento sprendimas perduoti (duomenys neskelbtini) pilietę, nes nebuvo įvertintos atvykimo aplinkybės bei ryšiai su Lietuvoje esančiais asmenimis bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI2-5421-631/2023, kuriame taip pat buvo sprendžiamas (duomenys neskelbtini) piliečių perdavimo klausimas. Pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas neatliko jokio faktinio aplinkybių vertinimo, nesiaiškino Estijos Vizos išdavimo aplinkybių, nepašalino abejonių, kodėl pareiškėja, turėdama Estijos Vizą, visgi kreipėsi prieglobsčio ne (duomenys neskelbtini), toliau nevyko į Estiją, o prašymą teikė Lietuvoje ir nesuteikė pareiškėjai galimybės argumentuotai pateikti savo paaiškinimus. Pareiškėja nurodo, kad liko neįvertinti jos pateikti įrodymai.

22.       Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

23.       Atsakovas pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su Dublino reglamento principais, 12 straipsnio 1, 3 dalyse, 16 ir 17 straipsniuose įtvirtintu reglamentavimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai išduotomis vizomis, jų galiojimu, nurodo, jog pareiškėja iš esmės neginčija, jog už jos prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą yra atsakinga Estija, kuri yra kompetentinga prieglobsčio teisės srityje, bei akcentuoja, kad Migracijos departamentas pagrįstai kreipėsi į Estiją su prašymu perimti pareiškėją savo žinion Dublino reglamento 12 straipsnio pagrindu ir sprendė, jog šiuo atveju atsakinga už pareiškėją valstybė yra Estija. Atsakovas nurodo, jog Sprendime įvertino pareiškėjos situaciją ir nagrinėjo galimybę taikyti diskrecinę išlygą pagal Įsakyme įtvirtintas sąlygas ir jos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėti Lietuvos Respublikoje, tačiau nenustatė tam pagrindų. Šiuo atveju svarbu ir tai, kad asmens noras, kad jo prašymas būtų nagrinėjamas vienoje ar kitoje valstybėje narė nėra pagrindas nustatant atsakingą valstybę nagrinėti prieglobsčio prašymą. Nors teismo sprendime nėra nurodyta visa pareiškėjos Lietuvoje vykdoma veikla, tačiau iš esmės pripažįstama, kad ji Lietuvoje užsiima socialine ir visuomenine veika. Visgi, ši veikla nepaneigia ir neriboja Migracijos departamentui suteiktos diskrecijos teisės ir neįpareigoja taikyti pareiškėjai Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį. Pasisakydamas dėl vizų Lietuvoje gavimo aplinkybių, atsakovas pažymi, kad tai neįrodo nei šeimos, nei kultūrinių ryšių su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis, kas būtų svarbu taikant diskrecinę išlygą. Lietuvai nėra įpareigojantis ir Estijos kompetentingos institucijos Rašte nurodytas pastebėjimas dėl vizų Lietuvoje išdavimo, nes diskrecinės išlygos taikymas yra teisė, kuria Lietuva gali pasinaudoti, o ne pareiga. Nors pareiškėjos su Estijos Respublika nesieja nei šeiminiai, nei ekonominiai, nei socialiniai ryšiai, tačiau ši aplinkybė nėra svarbi sprendžiant Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, nes pareiškėja Estijos Vizą turėjo, todėl Lietuva pagrįstai vertino, kad jai taikomas Dublino reglamentas. Atsižvelgiant į Dublino reglamente nurodytus kriterijus nustatant už tarptautinės apsaugos prašymą atsakingą valstybę, Migracijos departamentas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju atsakinga valstybė yra Estija.

24.       Dėl pareiškėjos pateiktų papildomų paaiškinimų atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirminės apklausos metu buvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog Lietuva turi teisę kreiptis į Estijos kompetentingas institucijas su prašymu prisiimti pareiškėją jų žinion, t. y. buvo išsiaiškinta, kad pareiškėja turi galiojančią Estijos Vizą, todėl teisės aktai tokiu atveju nenumato pareigos organizuoti apklausą, jei buvo surinkta pakankamai informacijos, reikalingos nustatyti atsakingą valstybę narę. Atsakovo nuomone, paaiškinimuose nurodyti argumentai dėl to, kad pareiškėja nebuvo papildomai apklausta, deklaratyvūs. Pasisakydamas dėl paaiškinimuose nurodytų ištraukų iš kitų bylų, atsakovas teigia, kad kiekvieno užsieniečio situacija individuali, todėl pareiškėjos atveju nėra aktualios nurodytos administracinės bylos ir jų išvados bei argumentai. Teismas įvertino pareiškėjos įrodymus ir pripažino, kad ji Lietuvoje užsiima veikla (dalyvauja socialiniuose projektuose, organizacijų veiklose), tačiau nustatytos faktinės aplinkybės nepaneigia, kad Lietuva privalo pasinaudoti diskrecine išlyga taikant Dublino reglamentą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

25.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 23S9207, kuriuo nuspręsta perduoti pareiškėją M. H. Estijos Respublikai, pagrįstumo ir teisėtumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

26.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundo argumentus, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, nenustatęs pagrindų taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išlygą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė perduoti pareiškėją Estijos Respublikai.

27.       Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, jog visos byloje esančios ir įrodymais pagrįstos aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėjai taikyti Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą išimtį, kadangi ją būtent su Lietuva, o ne su Estijos Respublika sieja socialiniai ir kultūriniai ryšiai.

28.       Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovės apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

29.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kyla, ar atsakovas turėjo pagrindą pasinaudoti diskrecine išlyga ir nagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį. Pareiškėja skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodo, kad ji yra glaudžiai susijusi su Lietuvos Respublika socialiniais / visuomeniniais ryšiais.

30.       Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta diskrecinė išlyga, numatanti, kad kiekviena valstybė narė nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

31.       Įsakyme nustatyta, kad atliekant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 73 straipsnio 1 dalyje nurodytą tyrimą, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai (OL 2013 L 180, p. 31), 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecinė išlyga gali būti taikoma inter alia, kai: yra rimtas pagrindas manyti, kad Europos Sąjungos valstybėje narėje, kuri atsakinga už Lietuvos Respublikoje pateikto prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimą pagal Reglamente nustatytus kriterijus, yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų, kurie galėtų lemti nežmonišką arba žeminamą elgesį su prieglobsčio prašytojais, perduotais į tokios Europos Sąjungos valstybės narės teritoriją (Įsakymo 1 p.); prieglobsčio prašytojas yra ar buvo prekybos žmonėmis arba nelegalaus darbo auka ir bendradarbiauja su ikiteisminio tyrimo įstaiga arba su teismu, todėl jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje yra būtinas, kad būtų veiksmingai kovojama su nusikaltimais, susijusiais su prekyba žmonėmis arba su nelegaliu darbu (Įsakymo 2 p.); Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje gautas užsienio valstybės prašymas dėl prieglobsčio prašytojo ekstradicijos ir jo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei užkirstų kelią prašymo dėl ekstradicijos nagrinėjimui ir Lietuvos Respublikos tarptautinių įsipareigojimų vykdymui (Įsakymo 3 p.); sprendimas dėl prieglobsčio prašytojo perdavimo kitai Europos Sąjungos valstybei narei negalėtų būti priimtas dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų priežasčių (Įsakymo 4 p.); vadovaujantis šeimos ar kultūriniais motyvais ir prieglobsčio prašytojo ryšiais su Lietuvos Respublika ar joje gyvenančiais asmenimis pagrįstai manoma, kad Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia Europos Sąjungos valstybė narė šio prieglobsčio prašytojo prašymui suteikti prieglobstį nagrinėti (Įsakymo 5 p.); dėl individualių humanitarinių priežasčių (pavyzdžiui, pavojų prieglobsčio prašytojo gyvybei keliančių sveikatos sutrikimų, jo pažeidžiamumo ar specialiųjų poreikių) pagrįstai manoma, kad tokio prieglobsčio prašytojo perdavimas kitai Europos Sąjungos valstybei narei galėtų sukelti pernelyg didelę ir neproporcingą žalą asmeniui (Įsakymo 6 p.).

32.       Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalis nustato, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

33.       ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

34.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, pridėtus įrodymus, Sprendimo turinį, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas, spręsdamas valstybės, atsakingos už pareiškėjos M. H. prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo klausimą, tyrimą atliko paviršutiniškai, pažeidė pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

34.1.       Sprendime nurodyta, kad pareiškėjos socialiniai ryšiai su kitais Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nepagrindžia prielaidos, jog Lietuvos Respublika būtų tinkamiausia ES valstybe nare jos prašymui suteikti prieglobsti nagrinėti, tačiau ši išvada nėra niekaip motyvuota, nenurodyta, kokie pareiškėjos socialiniai ryšiai įvertinti ir kodėl pareiškėjos nurodyti socialiniai ryšiai neatitinka Įsakymo 5 punkto. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turėjo atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje (įstatymo redakcija, galiojusi ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2023 m. sausio 1 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022; kt.).

34.2.       Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėja šiuo klausimu neapklausta, laikyta, kad ji pirminės apklausos metu pateikė visą reikalingą Sprendimui priimti informaciją. Migracijos departamentas taip pat nenurodė, kaip jis nustatė ir kokius nustatė pareiškėjos socialinius ryšius. Nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja į bylą pateikė ir paaiškinimus, ir įrodymus apie jos socialinius / visuomeninius ryšius su Lietuva. Migracijos departamentas, teikdamas teismui visą Sprendimui priimti aktualią informaciją, šių paaiškinimų ir įrodymų nepateikė, vadinasi, Migracijos departamentas jų neturėjo, nebuvo surinkęs ir neįvertino priimdamas skundžiamą Sprendimą. Pareiškėja į bylą pateikė įrodymus (Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2022 m. lapkričio 24 d. elektroninis sertifikuotas išrašas, 2022 m. lapkričio 30 d. Registrų centro Juridinio asmens naudos gavėjų sąrašas, 2023 m. sausio 10 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) muziejaus padėka, 2023 m. sausio 20 d. VšĮ (duomenys neskelbtini) raštas, 2023 m. vasario 3 d. projekto (duomenys neskelbtini) raštas, labdaros visuomeninės organizacijos tarptautinės (duomenys neskelbtini) asociacijos raštas (be datos), 2023 m. vasario 1 d. (duomenys neskelbtini) federacijos raštas Nr. 0201/01, el. laiškai, banko sąskaitų išrašai ir kt.), apie kuriuos nepasisakoma ir jie nevertinami Sprendime, nors Sprendime daromos išvados dėl Įsakymo 5 punkto netaikymo. Byloje taip pat yra pateikti įrodymai, kad Lietuva jau kelis kartus pareiškėjai buvo išdavusi vizas. Šios aplinkybės ir įrodymai niekaip neanalizuojami Sprendime, nenurodoma, kodėl jie neįrodo / ar jų nepakanka (ryšių intensyvumo, trukmės, pobūdžio ar kt. aspektais) Įsakymo 5 punkto egzistavimui pagrįsti.

35.       Konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, naudodamasis Dublino reglamento 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta diskrecine išlyga, vadovaudamasis Įsakymu, gavęs pareiškėjos prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, nesilaikė Įsakyme suformuluotų taisyklių, nepakankamai įvertino pareiškėjos situaciją, nenustatė ir neįvertino pareiškėjos turimų socialinių ryšių Lietuvoje, todėl netinkamai motyvavo skundžiamą Sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, savo sprendime taip pat nenurodė, kodėl nustatyti pareiškėjos socialiniai ryšiai yra nepakankami / neatitinkantys Įsakymo 5 punkto. Taigi pripažintina, kad ginčijamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nėra pakankamai motyvuotas, todėl naikintinas. Antrasis pareiškėjos skundo reikalavimas tenkinamas iš dalies: Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigojamas iš naujo spręsti klausimą dėl valstybės, atsakingos už pareiškėjos M. H. prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo, dėl to priimant naują sprendimą. Pažymėtina, kad teismas vertina ginčijamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, tačiau neperima viešojo administravimo institucijos funkcijų ir nepriima sprendimų, priskirtinų jos kompetencijai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu valdžių padalijimo principu, administracinis teismas negali perimti viešojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiškai atlikęs administracinę procedūrą, priimti sprendimą, priskirtiną viešojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamą situaciją, nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1606/2012; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1742-261/2016).

36.       Tokios pozicijos, kad prieglobsčių prašytojų situacija kiekvieną kartą turi būti individualiai įvertinta nuosekliai laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-200-442/2021). Pažymėtina, kad atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ir nagrinėjamos administracinės bylos ratio decidendi nesutampa, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4030-442/2020, 2022 m. spalio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-3852-552/2022 ir kt. nebuvo įrodytos faktinės aplinkybės, aktualios Įsakymo taikymui.

37.       Kiti proceso dalyvių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai niekaip nekeičia teisėjų kolegijos nuomonės dėl bylos baigties, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

38.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes šiam ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, todėl nagrinėjamoje byloje yra pagrindas tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. 23S9207 panaikinamas, Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įpareigojamas iš naujo spręsti klausimą dėl valstybės, atsakingos už pareiškėjos M. H. prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo, dėl to priimant naują sprendimą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos M. H. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Pareiškėjos M. H. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. 23S9207.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo spręsti klausimą dėl valstybės, atsakingos už pareiškėjos M. H. prašymo dėl prieglobsčio suteikimo nagrinėjimą, nustatymo, dėl to priimant naują sprendimą.

Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                Artūras Drigotas

                Beata Martišienė

                Skirgailė Žalimienė