Administracinė byla Nr. A⁴⁹²-2328/2011

Procesinio sprendimo kategorija 13.2 (S)

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. birželio 2 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjui A. M.,

atsakovo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio direkcijos atstovui Žydriui Mukuliui,

trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos atstovui Rimgaudui Kvikliui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovams Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir Labanoro regioninio parko direkcijai (šiuo metu Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio direkcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, tretieji suinteresuoti asmenys byloje – Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

I.

 

pareiškėjas A. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 4–10) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Labanoro regioninio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija) 2008 m. gegužės 12 d. sprendimą Nr. VI(8.2)-286 „Dėl projektavimo sąlygų A. M.“; 2) panaikinti Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. gegužės 23 d. sprendimą Nr. P9(19.1)-823 „Dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo“; 3) įpareigoti Direkciją per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išduoti projektavimo sąlygas Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriui projektavimo sąvadui gauti dėl pirties atstatymo A. M. žemės sklype Mindūnų kaime, Molėtų rajone.

Skunde paaiškino, kad 2006 m. gegužės mėnesį Molėtų rajono savivaldybės administracijai pateikė prašymą pirties statybos prie gyvenamojo namo projektavimo sąlygų sąvadui gauti. Nurodė, kad negavęs projektavimo sąlygų sąvado ar pranešimo, kad projektavimo sąlygos neišduotos ir žinodamas, jog Direkcija 2006 m. liepos 24 d. raštu Nr. VI(8.2)-359 nurodė neprieštaraujanti pirties statybai, 2006 m. rugpjūčio mėnesį nuvyko į Molėtų rajono savivaldybės administraciją, kur jam buvo paaiškinta, kad projektavimo sąlygų sąvadas bus išduotas, tačiau už jo išdavimą atsakinga darbuotoja atostogauja. Pareiškėjas, tuo patikėjęs ir formaliai nesulaukęs projektavimo sąlygų sąvado, 2006 m. rugpjūčio 24 d. sudarė rangos sutartį Nr. 08/24 pirties statybai, pagal kurią pirtis buvo pastatyta 2006 m. rugsėjo 25 d. Teigė, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijos atsakymą dėl projektavimo sąlygų sąvado jis gavo tik 2006 m. spalio 13 d., t. y. praėjus 6 mėnesiams nuo paraiškos padavimo ir pasibaigus Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.05.07:2002 „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ (toliau – ir Reglamentas „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“) nustatytiems terminams. Pažymėjo, kad Direkcijos 2006 m. liepos 24 d. raštas Nr. VI(8.2)-359, kuriuo ši institucija nurodė neprieštaraujanti pirties statybai, nebuvo panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, o vėlesnis raštas, kuriuo atsisakoma išduoti projektavimo sąlygas, pareiškėjo nuomone, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad Molėtų rajono savivaldybės administracijai 2007 m. gegužės 29 d. pakartotinai pateikė paraišką pirties ir pagalbinių pastatų statybos prie namo projektavimo sąlygų sąvadui gauti, tačiau ji, remdamasi Direkcijos 2007 m. birželio 26 d. raštu Nr. VI(8.2)-298, vėl atsisakė išduoti projektavimo sąlygų sąvadą. Pareiškėjas nurodė, kad Utenos apskrities viršininko administracijos Molėtų rajono žemėtvarkos skyrius atsisakė išduoti leidimą atidalinti dalį (0,60 ha) iš jam priklausančio 1,85 ha žemės sklypo, kaip namų valdą (ne miškų ūkio paskirties). Teigė, kad draudimas šalia gyvenamojo namo pasistatyti gyvenamojo namo priklausinius riboja pareiškėjo konstitucinę teisę disponuoti jam priklausančia nuosavybe. Pažymėjo, kad atsižvelgus į tai, jog projektavimo sąlygos pareiškėjui turėjo būti išduotos, tačiau tai padaryta nebuvo, vadovaujantis paminėtų teisės aktų nuostatomis bei protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, nagrinėjamu atveju yra pagrindas išduoti projektavimo sąlygas pirties statybai. Mano, kad pradėto statyti statinio nugriovimas prieštarautų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams, nes pareiškėjas deda visas pastangas teisės aktų nustatyta tvarka atskirti namų valdos žemės sklypą nuo miško, kas jam suteiktų galimybę prašyti išduoti naujas projektavimo sąlygas.

Atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (I t., b. l. 128–130) nurodė, kad pareiškėjo ginčijamas Molėtų rajono savivaldybės administracijos atsisakymas išduoti sąlygų sąvadą yra jau trečias, todėl jo panaikinimas neturėtų jokios reikšmės, nes lieka nepanaikinti du ankstesni atsisakymai, įforminti 2006 m. spalio 6 d. raštu Nr. P9(19.1)-731 ir 2007 m. birželio 29 d. raštu Nr. P9(19.1)-598. Be to, vadovaujantis Reglamento „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ nuostatomis, Molėtų rajono savivaldybės administracija galėtų tokį sąvadą išduoti tik gavusi visų institucijų sutikimus.

Atsakovas Direkcija, atsiliepime į skundą, prašė jį atmesti (I t., b. l. 120–121). Paaiškino, kad pareiškėjo sklypo paskirtis yra miškų ūkio, todėl negali būti urbanizuojama. Nurodė, kad tuo atveju, jeigu Direkcija būtų išdavusi projektavimo sąlygas pirties atstatymui pareiškėjui priklausančiame žemės sklype, jos veiksmai prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai praktikai bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimams. Dėl 2006 m. liepos 24 d. rašto Nr. V1(8.2)-359 paaiškino, kad Direkcija laiku atsakė į Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2006 m. liepos 17 d. užklausimą dėl projektavimo sąlygų, tačiau šis raštas, kuriuo išduodamos projektavimo sąlygos, yra neteisėtas. Nurodė, kad tikrasis atsakymas buvo išduotas 2006 m. liepos 24 d. raštu Nr. VI(8.2)-359 ir jį Molėtų rajono savivaldybės administracija gavo 2006 m. liepos 25 d. Kadangi šis nesusipratimas buvo pastebėtas po dviejų mėnesių, todėl Direkcija dar kartą 2006 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. VI (8.2)-438 atsakė į Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2006 m. rugsėjo 15 d. užklausimą Nr. P9(19.1)-667 dėl projektavimo sąlygų. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas jau yra savavališkai pasistatęs pirtį savo sklype, o Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-243 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2007 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ (toliau – ir Reglamentas „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“) 18 punkte nurodoma, kad statinio projektavimo sąlygų sąvadas negali būti išduotas iki tol, kol statytojas žemės sklype, kuriame buvo nustatyta ir aktu užfiksuota statyba, nepateiks statybos valstybinę priežiūrą vykdančio pareigūno raštiško patvirtinimo, kad šiame žemės sklype savavališkos statybos padariniai pašalinti.

Tretysis suinteresuotas asmuo Utenos apskrities viršininko administracija (teisių perėmėja Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija)) atsiliepime į skundą, prašė jį atmesti (I t., b. l. 104–108). Paaiškino, kad pareiškėjui 2007 m. gruodžio 3 d. surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 115 M18A-1 ir statybos sustabdymo aktas Nr. 115 M18A-2 ir jam 2008 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 8.18M-3 paskirta administracinė nuobauda. Paaiškino, kad nors, pareiškėjui apskundus minėtą nutarimą, Panevėžio apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 25 d. nutarimu jį panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjo atžvilgiu nutraukė dėl termino skirti administracinei nuobaudai pasibaigimo, tačiau nustatė, jog pareiškėjas pripažino medinę pirtį pastatęs be įstatymų nustatyta tvarka supaprastinto projekto bei savavališkai išplėtęs liepto gabaritus. Utenos apskrities viršininkas 2008 m. sausio 24 d. priėmė įsakymą Nr. 3-39 „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo“, o 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. 3-86 pakeitė 2008 m. sausio 24 d. įsakymo 1 punktą, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2008 m. balandžio 2 d. nugriauti savavališkai pastatytą pirtį bei pertvarkyti medinį lieptą pagal suderinto projekto sprendinius, tačiau pareiškėjas iki šiol įpareigojimų neįvykdė ir dėl šių įsakymų panaikinimo kreipėsi į Molėtų rajono apylinkės teismą. Pažymėjo, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į žemės sklypą įgijo pagal 2001 m. lapkričio 16 d. pirkimo-pardavimo sutartį ir žinojo apie šiam sklypui taikomus statybos apribojimus. Nurodė, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, ji gali būti ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir (arba) dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Teigė, kad pareiškėjo statiniai pastatyti su tokiais pažeidimais, kurie užkerta kelią jų projektų rengimui, patvirtinimui ar kt. trūkumų, susijusių su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu, pašalinimui.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko ir prašė jo netenkinti (I t., b. l. 114–117).

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimu (II t., b. l. 28–35) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog ginčas bus nagrinėjamas tik dėl Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. gegužės 23 d. bei Direkcijos 2008 m. gegužės 12 d. atsakymų. Konstatavo, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija 2008 m. gegužės 23 d. raštu Nr. P9(19.1)-823 atsakydama pareiškėjui teisės aktų nustatytų terminų nepažeidė. Vadovaudamasis teisės aktų, reglamentuojančių projektavimo sąlygų sąvado išdavimą, nuostatomis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Direkcija pagrįstai, t. y. galiojant Utenos apskrities viršininko administracijos 2007 m. gruodžio 3 d. pareiškėjui surašytam savavališkos statybos aktui Nr. 115 M18A-1, Utenos apskrities viršininko 2008 m. sausio 24 d. įsakymui Nr. 3-39 „Dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo“ bei 2008 m. vasario 15 d. įsakymui Nr. 3-86, atsisakė išduoti projektavimo sąlygas pirties statybai, nes Molėtų rajono savivaldybės administracija galėtų išduoti pareiškėjui projektavimo sąlygų sąvadą pirties atstatymui ginčo sklype tik gavusi Direkcijos parengtas šio statinio projektavimo sąlygas.

 

III.

 

Pareiškėjas A. M. pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 39–42), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliacinį skundą pareiškėjas grindžia iš esmės skunde pirmosios instancijos teismui nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas situaciją ir pasisakydamas tik dėl 2008 m. gegužės 12 d. Direkcijos atsakymo ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2008 m. gegužės 23 d. rašto, neįvertino visos situacijos ir savavališkų statybų atsiradimo priežasčių, nepasisakė dėl nuolatinių atsisakymų išduoti projektavimo sąlygų sąvadą priežasčių. Mano, kad teismas, ištyręs visą bylos medžiagą, turi pasisakyti dėl visų ginčo aplinkybių, atsakingų institucijų išduotų dokumentų pagrindu atsiradusių pasekmių, tarpusavyje tiesiogiai susijusių savivaldybės ir valstybinio administravimo subjektų priimtų lokalinių teisės aktų ir jų veiksmų teisėtumo bei atsakomybės. Mano, kad atsisakymo išduoti projektavimo sąlygų sąvadą išdavimas po to, kai pastatas jau buvo pastatytas, pažeidžia gero administravimo principą ir konstitucinį imperatyvą, kad valdžios institucijos tarnauja žmonėms. Draudimas statyti jau pastatyto gyvenamojo namo priklausinius, riboja jo nuosavybės teisę. Taip pat mano, kad projektavimo sąlygų sąvado neišdavimas pažeidžia jo teisėtus lūkesčius.

Atsakovas Molėtų rajono savivaldybės administracija su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (II t., b. l. 47–49) grindžia iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais motyvais. Papildomai nurodo, kad pagal šiuo metu galiojantį teisinį reguliavimą, savivaldybės administracija savo kompetencijos ribose nustato statinio specialiuosius architektūros reikalavimus, o ne išduoda projektavimo sąlygų sąvadą.

Atsakovas Direkcija su pareiškėjo apeliaciniu taip pat nesutinka ir prašo jo netenkinti (II t., b. l. 50–52). Paaiškina, kad projektavimo sąlygos pirties statybai nebuvo išduotos dėl dviejų esminių priežasčių: 1) pareiškėjo sklype buvo užfiksuota savavališka statyba; 2) pareiškėjas pageidauja statyti pirtį miško ūkio paskirties žemėje.

Tretysis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti (II t., b. l. 53–59). Paaiškina, kad pareiškėjas nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą įgijo su jam žinomomis specialiomis naudojimo sąlygomis (miško naudojimo apribojimai; vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos; nacionaliniai ir regioniniai parkai; rekreacinės teritorijos, elektros linijų apsaugos zonos; dirvožemio apsauga), kurių pareiškėjui, kaip turto savininkui, teko pareiga laikytis vykdant pirties statybas. Nurodo, kad pareiškėjui priklausantis žemės sklypas patenka į Labanoro regioninio parko rekreacinę zoną todėl toks žemės sklypas turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistema, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą jose. O kai sklypo paskirtis – miškų ūkio paskirties žemė, veiklą šioje teritorijoje reglamentuoja ne tik Saugomų teritorijų įstatymas, bet ir Miškų įstatymas. Nurodo, kad įstatymuose pateiktos sąvokos ir apibrėžimai aiškiai rodo įstatymų leidėjo nuostatą griežtai riboti statybas miško žemėje. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovavosi Direkcijos 2006 m. liepos 24 d. raštu Nr. VI(8.2)-359 „Dėl projektavimo sąlygų“ ir nepagrįstai šalia kitų statinių pastatė pirtį. Paaiškina, kad šis raštas buvo adresuotas Molėtų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui, bet ne pareiškėjui. Taip pat mano, kad pareiškėjas gerai žinojo ir suprato, kad šis Direkcijos raštas Molėtų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui nebuvo ir nėra galutinis dokumentas, kurio pagrindu galima vykdyti nesudėtingo statinio statybą. Teigia, kad aptariamas Direkcijos atsakymas dėl projektavimo sąlygų, siųstas tik Molėtų rajono savivaldybės administracijos Teritorijų planavimo ir architektūros skyriui, nėra joks statybą leidžiantis dokumentas Statybos įstatymo bei statybos techninių reglamentų prasme. Remiasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais bei Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1608 (toliau – ir Statybų privačioje žemėje reglamentas), 2 punktu ir nurodo, kad statant naujus statinius miškų ūkio paskirties žemėje būtinas nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas detalusis planas, kuris, nagrinėjamu atveju, parengtas nebuvo. Pažymi, kad pareiškėjo pastatyti statiniai nelaikomi susijusiais su miškų ūkio veikla. Remdamasis Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktu, paaiškina, kad šioje teisės normoje kalbama tik apie esančias sodybvietes. Pažymi, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenų matyti, kad pareiškėjo žemės sklypo pirkimo-pardavimo metu, statytojui priklausančiame sklype nebuvo statinių, galinčių sudaryti sodybą, taip pat nebuvo teisiškai įformintas sodybinis žemės sklypas, t. y. sklype nebuvo sodybvietės. Ir tik vėliau t. y. 2005 m. kovo 31 d. teismo sprendimu pareiškėjo žemės sklype buvo nustatytas 1935 m. statybos pradžios ir pabaigos, fiziškai pažeisto, 70% fizinio nusidėvėjimo, 8% statybos baigtumo gyvenamojo namo (tiksliau jo pamatų), juridinis faktas. Tačiau atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl galimybės nustatyti juridinę reikšmę turintį sodybos statinių liekanų buvimo miško paskirties žemėje faktą, taip pat yra konstatavęs, kad faktas, jog miškų ūkio paskirties žemės sklype yra buvusios sodybos statinių liekanų, negali sukelti teisinių pasekmių, nes tiesiogiai negali sukurti prielaidų statiniams atstatyti miškų ūkio paskirties žemėje, kurioje pagal minėtą teisinį reglamentavimą pastatų statyba negalima. Pažymi, kad pareiškėjas tik po savavališkai atliktų pirties statybos darbų žemės sklype pradėjo ieškoti galimybės atidalinti (išskirti) namų valdą miškų ūkio paskirties žemėje. Nurodo, kad norint miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybose vykdyti pastatų statybas, pagal šiuo metu galiojančias teisės aktų nuostatas pirmiausia būtina atlikti žemės sklypų pertvarkymo procedūrą suformuojant atskirus miškų ūkio paskirties ir namų valdos žemės sklypus ir tik po to teisės aktų nustatyta tvarka projektuoti ir vykdyti gyvenamųjų namų ar jų priklausiniu statybas. Tuo tarpu pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka nesusiformavęs namų valdos savo miškų ūkio paskirties žemės sklype, pirmiausiai pradėjo statybas be nustatyta tvarka reikalingų dokumentų. Antra vertus, pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus, pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio miškų ūkio paskirties žemės sklypo, esančio Labanoro regioninio parko teritorijoje, rekreacinėje zonoje, Baltųjų Lakajų ežero apsaugos zonoje, Mindūnų k., Mindūnų sen., Molėtų raj., neleidžiama dalyti dalimis. Todėl Inspekcija daro išvadą, jog pareiškėjo žemės sklype namų valdos suformavimas yra apskritai negalimas. Nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl atitinkamų institucijų Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) bei kitų norminių teisės aktų nesilaikymo, ko pasekoje neva atsakingų institucijų išduotų dokumentų pagrindu atsirado pasekmės, t. y. pareiškėjo nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo neteisėtai pastatyta pirtis. Atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka nesiėmė jokių teisinių priemonių savo pažeistoms teisėms ginti, neskundė atitinkamų valstybės institucijų ar valstybės tarnautojų dėl jų neveikimo. Be to pareiškėjas, prieš pradėdamas pirties statybas, nepasinaudojo Statybos įstatymo (redakcija galiojusi iki 2010 m. spalio 1 d.) 23 straipsnio 16 dalyje numatyta galimybe. Teigia, kad pareiškėjo teisė statyti statinius negalėjo ir negali atsirasti. Nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad draudimas pasistatyti priklausinius riboja jo konstitucinę teisę disponuoti nuosavybe. Mano, kad šioje byloje taikytinas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 419, 2010 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. Dl-685 patvirtintas Labanoro regioninio parko, kurio teritorijoje yra pareiškėjo savavališkai pastatyta pirtis, apsaugos reglamentas, numatantis, kad negalima projektuoti ir statyti su rekreacija nesusijusių pastatų ir įrangos ir kad naujų rekreacinių statinių ir poilsio paskirties pastatų statyba galima pagal detaliuosius planus ir techninius projektus. Paaiškina, kad pareiškėjo žemės sklype pastatyti statiniai nėra rekreaciniai ar su rekreacija kaip nors susiję. Mano, kad atmestini pareiškėjo argumentai dėl neva teisėtų interesų ir pagrįstų lūkesčių statyti statinius įsigytame miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklype. Paaiškina, kad pareiškėjas jokio teisėto lūkesčio į gyvenamosios, pagalbinio ūkio paskirties ir pan. pastatų statybą miškų ūkio paskirties žemėje net negalėjo turėti ir neturėjo.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

VI.

 

Pareiškėjo apeliacinį skundą atsisakytina tenkinti.

Pažymėjimas apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių įregistravimą nekilnojamojo turto registre patvirtina, kad pareiškėjui nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, miškų ūkio paskirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1,8500 ha ploto, Mindūnų k. v., Molėtų r. sav., kurį jis įgijo pirkimo-pardavimo sutartimi 2001 m. lapkričio 16 d. Nr. NJ-7788 (I t., b. l. 137–138). Žemės sklypui nustatyti miško naudojimo apribojimai, vandens telkinių apsaugos juostos ir zonos, jis patenka į nacionalinio ir regioninio parko rekreacinę teritoriją. Šiame žemės sklype 2005 m. kovo 31 d. teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-129-611/2005 pagrindu įregistruotas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos metai 1935 m., baigtumas 8 proc., plane pažymėtas 1A1m, ir gyvenamasis namas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 170,72 kv. m. bendro ploto, statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas 2007 m. birželio 19 d., Nr. 113M-85, plane pažymėtas 2A1m.

Utenos apskrities viršininko administracijos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento inspektorius Savavališkos statybos aktu 2007 m. gruodžio 3 d. Nr. 115 M18A-1 nustatė, kad pareiškėjas savavališkai vykdo statybos darbus Labanoro regioninio parko teritorijoje, rekreacinėje zonoje, Baltųjų Lakajų ežero apsaugos zonoje, stato pirtį ir medinį lieptą į Baltųjų Lakajų ežerą; pirties statybai suderinto projekto neturi, projekte nurodytas liepto bendras ilgis 13 m ir 29,5 kv. m. plotas, o pastatyta 54 m. ilgio ir 91,5 kv. m. ploto (I t., b. l. 11–12).

Molėtų rajono savivaldybės administracijos architektūros ir teritorijų planavimo skyrius 2008 m. gegužės 23 d. sprendimu Nr. P9(19.1)-823 „Dėl projektavimo sąlygų sąvado išdavimo“ atsisakė pareiškėjui išduoti sąlygų sąvadą pirties ir liepto statybai. Nurodė, kad Labanoro regioninio parko direkcija projektavimo sąlygas atsisakė išduoti (I t., b. l. 95).

Direkcija 2008 m. gegužės 12 d. raštu Nr. V1(8.2)-286 „Dėl projektavimo sąlygų A. M.“ atsisakė išduoti projektavimo sąlygas, nurodė, kad nėra pašalinti savavališkos statybos padariniai.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas Molėtų rajono savivaldybės ir Direkcijos atsisakymus pripažino pagrįstais, pareiškėjo skundo netenkino. Nurodė, kad projektavimo sąlygų sąvado išdavimą reglamentuoja Statybos įstatymas ir Reglamentas „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“. Reglamento „Statinio projektavimo sąlygų sąvadas“ (aktuali redakcija nuo 2004 m. balandžio 7 d.) 11 punktas nustato, kad savivaldybės administracijos direktorius (jo įgaliotas valstybės tarnautojas), gavęs reglamento 10 punkte išvardytus dokumentus, per 3 dienas pateikia paraišką statinio projektavimo sąlygoms, nurodytoms reglamento VII skyriuje, parengti (pagal kompetenciją): už saugomos teritorijos apsaugą atsakingai institucijai (kai projektavimo sąlygos nustatomos statinio, statomo saugomoje teritorijoje, projektui rengti (11.4 punktas)), kitoms institucijoms, jei tai nustatyta įstatymų (11.5 punktas). Reglamento „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas“ 18 punkte nurodoma, kad pareigūnas, surašęs savavališkos statybos aktą, privalo ne vėliau kaip per 3 darbo dienas apie tai informuoti savivaldybės administraciją, prašant neišduoti statinio projektavimo sąlygų sąvado, statybos leidimo (nesudėtingo statinio atveju – nepritarti supaprastintam statinio projektui) iki tol, kol statytojas žemės sklype, kuriame buvo nustatyta ir aktu užfiksuota savavališka statyba, nepateiks statybos valstybinę priežiūrą vykdančio pareigūno raštiško patvirtinimo, kad savavališkos statybos padariniai yra pašalinti. Pareiškėjas nėra pašalinęs savavališkos statybos aktu 2007 m. gruodžio 3 d. Nr. 115 M18A-1 nustatytų savavališkos statybos padarinių, todėl skundžiami Direkcijos ir Molėtų rajono savivaldybės administracijos sprendimai pripažinti teisėtais.

Apeliantas šių pirmosios instancijos teismo išvadų neginčija, tačiau teigia, kad teismas nepasisakė dėl visų, su kilusiu ginču susijusių, aplinkybių, neįvertino, kad pirtis buvo pastatyta po to, kai Direkcija 2006 m. liepos 24 d. raštu Nr. V1(8.2)-359 davė sutikimą pirties statybai, statybos rangos sutartis buvo sudaryta 2006 m. rugpjūčio 24 d., todėl vėlesni atsakovo Direkcijos atsisakymai prieštarauja gero viešo administravimo principui, pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Pirtis yra priklausinys, kurio paskirtis tarnauti pagrindiniam daiktui, Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas (neteko galios nuo 2007 m. vasario 4 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. liepos 31 d. nutarimas Nr. 106) nustatė, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius namus (vietoj buvusių), taip pat rekonstruoti esamus namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus; pareiškėjo atkuriamoje sodyboje yra du gyvenamieji namai. Jie faktiškai stovi neapaugusioje miško teritorijos dalyje, kurioje pareiškėjas siekia suformuoti namų valdą. Teisėjų kolegija šių apelianto argumentų nepripažįsta sudarančiais pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą ir naikinti sprendimus, kuriais Direkcija ir Molėtų rajono savivaldybės administracija atsisakė pareiškėjui išduoti projektavimo sąlygas pirties prie gyvenamojo namo statybai ir įpareigoti atsakovus išduoti minėtas sąlygas nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjo miškų ūkio pagrindinės tikslinės naudojimo paskirties žemės sklypas patenka į Labanoro regioninio parko rekreacinę zoną, todėl jis turi dvejopą statusą – veiklą šioje teritorijoje reglamentuoja ne tik saugomų teritorijų įstatymas, bet ir Miškų įstatymas (Saugomų teritorijų įstatymo 1 str., 5 str. 1 d.). Miškų ūkio paskirties žemėje leistina tik specializuotų statinių statyba; teisė į kitokią statybą miškų ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartyse yra ne kartą pabrėžęs, kad pagal Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatytą reguliavimą akivaizdu, kad teisė į statybą miškų ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota (2008 m. vasario 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A⁵⁵⁶-206/2008, 2008 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A¹⁴³-643/2008). Lietuvos Aukščiausias Teismas, pasisakydamas dėl galimybės nustatyti juridinę reikšmę turintį sodybos statinių liekanų buvimo faktą, taip pat yra konstatavęs, kad faktas, jog miškų ūkio paskirties žemės sklype yra buvusios sodybos statinių liekanų, negali sukelti teisinių pasekmių, nes tiesiogiai negali sukurti prielaidų statiniams atstatyti miškų ūkio paskirties žemėje, kurioje pagal minėtą teisinį reglamentavimą pastatų statyba negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-117/2008).

Be to, remiantis Teritorijų planavimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais bei Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punktu, statant naujus statinius miškų ūkio paskirties žemėje būtinas nustatyta tvarka parengtas ir patvirtintas detalusis planas. Pareiškėjo pastatai nėra susiję su miškų ūkio veikla, nėra parengto ir patvirtinto detaliojo plano. Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas numatė, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje jau esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius namus (vietoj buvusių), taip pat rekonstruoti esamus namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalis nustato, kad sodybos žemė, t. y. sodybvietė, – yra žemė, kurią užima sodybos statiniai, sodas, kiti sodybos želdiniai, kiemas ir sodyboje nuolat daržui naudojamas žemės sklypas. Pagal galiojusį Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. birželio 11 d. įsakymu patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.09:2003 „Statinių klasifikavimas pagal jų naudojimo paskirtį“ 5.38 punktą sodyba laikoma juridiškai įformintame sodybiniame žemės sklype pastatytas vieno buto gyvenamosios paskirties pastatas (namas) su jo priklausiniais (ūkiniais, buitiniais, verslo pastatais ir įrenginiais). Pareiškėjas įsigijo žemės sklypą be statinių, galinčių sudaryti sodybą, taip pat nebuvo teisiškai įformintas sodybinis žemės sklypas, t. y. sklype nebuvo sodybvietės. Apeliantas, teigdamas, kad Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas taikytinas ir naujai atstatomoms sodyboms, siekia plečiamai aiškinti teisinį reglamentavimą, kuriuo iš esmės siekiama priešingo tikslo – riboti miškų ūkio žemės paskirties keitimą, pagal nustatytą paskirtį miškų ūkio žemė negali būti urbanizuojama. Pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus (Saugomų teritorijų įstatymo 31 str. 8 d., 9 d.) pareiškėjui priklausantis žemės sklypas negali būti dalijamas, namų valdos suformavimas jame apskritai negalimas. Galiojantis teisinis reglamentavimas eliminuoja pareiškėjo galimybes vykdyti naujas statybas turimame žemės sklype, todėl jis negalėjo šiuo konkrečiu atveju turėti teisėtų lūkesčių realizuoti savo statytojo teises. Apeliantas savo teisėtus lūkesčius nepagrįstai sieja su Labanoro regioninio parko direkcijos 2006 m. liepos 24 d. raštu Nr. V1(8.2)-359, adresuotu Molėtų rajono savivaldybės administracijos teritorijų planavimo ir architektūros skyriui, kuriuo direkcija pareiškė neprieštaraujanti pirties statybai pareiškėjo sklype, nes teisėtus lūkesčius galima grįsti tik galiojančiu teisiniu reglamentavimu, be to, šis sprendimas buvo adresuotas ne pareiškėjui ir nesukėlė teisinių padarinių – nebuvo išduotas statybą leidžiantis dokumentas. Statydamas be statybą leidžiančio dokumento pareiškėjas veikė savo rizika. Apelianto argumentas, kad pirtis yra pagrindinio daikto – gyvenamojo namo priklausinys, ir jam turi būti taikomos tokios pačios sąlygos kaip ir pagrindiniam daiktui (CK 4.12 str., 4.13 str., 4.19 str.), atsižvelgiant į specialiąsias miško, žemės ir saugomų teritorijų reglamentavimo sąlygas, nagrinėjamu atveju nepripažintinas pagrįstu. Pagrindinio daikto teisinio statuso išplėtimas potencialiai visiems būsimiesiems priklausiniams prieštarautų specialiuose teisės aktuose nustatytiems statybų ribojimams miško žemėje, todėl įstatymų nustatyta tvarka turi būti gaunamas statybą leidžiantis dokumentas kiekvienam naujai statomam statiniui nepaisant jo funkcinio ryšio su pagrindiniu daiktu.

Apelianto argumentas, kad Direkcija, Molėtų rajono savivaldybės administracija veikė nepaisydama gero viešojo administravimo principų, delsė išduoti projektavimo sąlygas, nepagrįstas ir nekeičia skundžiamų sprendimų esmės. Direkcija į Molėtų rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus kreipimąsi atsakė 2006 m. liepos 26 d. raštu Nr. V1-(8.2)-359, 2006 m. rugsėjo 26 d. raštu Nr. V1(8.2)-438 ir galiausiai skundžiamu 2008 m. gegužės 12 d. raštu Nr. V1(8.2)-286 atsisakė išduoti projektavimo sąlygas, Molėtų rajono savivaldybės administracija 2006 m. spalio 6 d. raštu Nr. P9(19.1)-731, 2007 m. birželio 29 d. raštu Nr. P9(19.1)-598, galiausiai skundžiamu 2008 m. gegužės 23 d. raštu Nr. P9(19.1)-823 informavo pareiškėją, kad projektavimo sąlygos nebus išduotos. Ankstesnių sprendimų pareiškėjas neskundė, jų turinys jam buvo žinomas, nauji sprendimai priimti nepasikeitus faktinei padėčiai, tokiu atveju pareiškėjo interesų gynimas nesietinas su gero viešo administravimo principo pažeidimu.

Administracinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė visas reikšmingas faktines aplinkybes byloje, išsamiai išanalizavo ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais laikytina, kad atsakovams Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai ir Molėtų rajono savivaldybės administracijai nebuvo pagrindo priimti kitokių sprendimų.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

pareiškėjo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai	Audrius Bakaveckas
	Arūnas Sutkevičius
	Virginija Volskienė