Civilinė byla Nr. e2S-1932-864/2018

              Teisminio proceso Nr. 2-68-3-45405-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos 3.3.2.5., 3.4.2.8.3

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Mikonienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų R. G. ir I. G. bei bankroto administratoriaus UAB „Geraldis“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-9222-862/2018 pagal pareiškėjų R. G. ir I. G. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, suinteresuotieji asmenys - V. B., G. J. F., V. N., D. B., N. B., A. B., V. B., L. B., R. Č., A. D., M. G., V. G., M. G., A. J., V. K., N. M., S. P., J. S., S. S., L. V., B. Ž., L. Ž., AB „Šiaulių bankas“, Advokatų profesinė bendrija Legal Solution Lietuva, BUAB „Neapolis“, Kredito Unija Mėmėlio taupomoji kasa, UAB „Sergel“, UAB „Kalmaras“, UAB „EU-RUS law service“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius, V. D., L. P., B. T., M. T., G. J., G. K., J. P., A. S..

Teismas, išnagrinėjęs atskiruosius skundus,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė             

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2018 m. vasario 23 d. buvo gautas bankroto administratoriaus UAB „Geraldis“ (toliau – bankroto administratorius) 2018 m. vasario 22 d. prašymas dėl pareiškėjų R. G. ir I. G. (toliau – pareiškėjai, bankrutuojantys asmenys) 2018 m. sausio 23 d. mokumo atkūrimo plano (toliau – mokumo atkūrimo planas, patikslintas mokumo atkūrimo planas) patvirtinimo, kuriame, be kita ko, bankroto administratorius prašė teismo: 1) patvirtinti mokumo atkūrimo planą; 2) panaikinti 2018 m. vasario 15 d. pakartotinio kreditorių susirinkimo nutarimus Nr. 4, 5, 6, 7 (toliau – nutarimai); 3) panaikinus nutarimus, patvirtinti bankroto administratoriui 100 Eur/mėn. atlyginimą iš bankrutuojančių asmenų gaunamo darbo užmokesčio bei maksimalią 800 Eur/mėn. sumą, kurią bankroto administratorius galės naudoti bankroto procedūros administravimui; 4) iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos, nustatyti bankroto administratoriui atlyginimą - 3 minimaliąsias mėnesines algas; 5) nustatyti 4 proc. bankroto administratoriaus atlyginimo nuo parduoto turto pardavimo kainos nuo mokumo atkūrimo plano įsiteisėjimo dienos; 6) patvirtinti turto pardavimo terminus ir eiliškumą: nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo įsiteisėjimo dienos pradėti pardavinėti visą turtą t. y. žemės sklypus ir žemės sklypą su statiniais pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatyme (toliau – FABĮ) bei mokumo atkūrimo plane nustatytą tvarką.
2. Bankroto administratorius nurodė, kad pareiškėjai, atsižvelgę į kreditorių pastabas bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį, patikslino mokumo atkūrimo planą, tačiau šis mokumo atkūrimo planas tiek 2018 m. vasario 14 d., tiek 2018 m. vasario 15 d. kreditorių susirinkimuose vis vien nebuvo patvirtintas. Teigė, jog bankroto administratorius nesutinka su priimtais kreditorių susirinkimo nutarimais, nes mokumo atkūrimo planas iš esmės atitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, o su šio įstatymo 7 straipsniu kreditorių pastabos nesusijusius. Anot bankroto administratoriaus, kreditoriaus pateikta pastaba dėl einamųjų mokesčių mokėjimo yra visiškai nepagrista bei nesusijusi su FABĮ 7 straipsniu, nes einamąsias įmokas, atsirandančias tenkinant būtinuosius poreikius, dengs patys fiziniai asmenys, o žemės ir nekilnojamojo turto mokesčiai bus dengiami administruojant bankrutuojančius asmenis. Be to, bankroto administratorius taip pat pažymėjo, kad savo ruožtu kita kreditoriaus pastaba dėl nuomos sutarties neįtraukimo į sutarčių sąrašą nėra esminė, nes tam yra numatytos lėšos, reikalingos būtinųjų poreikių tenkinimui.
3. Bankroto administratorius paaiškino, kad iš bendros pareiškėjų pajamų sumos (975,45 Eur) per mėnesį bus skiriama 660 Eur pareiškėjų būtiniesiems poreikiams tenkinti, 215,45 Eur kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti bei 100 Eur bankroto administratoriaus atlyginimui. Nurodė, jog, įvertinus aplinkybes, jog pareiškėjai gyvena (duomenys neskelbtini), būtinųjų poreikių tenkinimui reikalinga suma paskaičiuota dviem asmenims, yra mažesnė nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga, bankroto administratoriaus nuomone, 600 Eur suma būtinųjų poreikių tenkinimui iš esmės nėra didelė. Paaiškino, jog visuose mokumo atkūrimo planuose išlaidos bankroto administratoriui buvo ir yra 100 Eur/mėn. atlyginimas, išskaitomas iš pareiškėjų darbo užmokesčio, bei 800 Eur/mėn. suma, kurią bankroto administratorius galės padengti gavęs lėšas iš nuginčytų sandorių arba išieškojus debitorines skolas, taip pat iš parduoto turto.
4. Suinteresuotas asmuo AB „Šiaulių bankas“ prašė teismo pareiškėjų bankroto administratoriaus pateikto prašymo dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo netenkinti.
5. Paaiškino, kad 2018 m. vasario 14 d. kreditorių susirinkime balsavo „prieš“ siūlomą patvirtinti mokumo atkūrimo planą, kadangi jis neužtikrina kreditorių reikalavimų tenkinimo įstatymo nustatyta tvarka, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros, dėl ko teikiamas tvirtinti mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio imperatyvių reikalavimų.
6. Suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjų bankroto procesas yra iš esmės paprastas, bankroto administratorius neatlieka jokių specifinių užduočių: nenumato, kad ginčys sandorius; bankrutuojantys asmenys individualios veiklos nevykdo; turi tik du parduotinus nekilnojamojo turto objektus; debitoriui keliama bankroto byla. Pažymėjo, kad mokumo atkūrimo plane bankroto administratoriaus numatytos apie 150 Eur/mėn. lėšos turto pardavimui iš viso neturėtų būti nurodytos tarp išlaidų, nes sąmatoje už turto pardavimą yra numatytas 4 proc. bankroto administratoriaus atlyginimas, o savo ruožtu kanceliarinės, kreditorių susirinkimo aptarnavimo ir kitos 80 Eur/mėn. išlaidos bei transporto, pašto ir ryšių 100 Eur/mėn. išlaidos taip pat nepagrįstos, nes didžiąją dalį informacijos bankroto administratorius teikia naudodamasis telekomunikacinėmis priemonėmis. Nurodė, kad bankroto administratoriaus atlyginimas ir išlaidos yra nepagrįstai didelės, bankroto administratorius nepateikia tokio lėšų poreikio tinkamo pagrindimo, todėl bankroto administratoriaus prašymas, suinteresuoto asmens nuomone, vertintinas kaip noras pasipelnyti kreditorių sąskaita. Teigė, jog patvirtinus bankroto administratoriaus prašomo dydžio bankroto administravimo išlaidų sąmatą, kreditorių reikalavimams tenkinti lieka tik 75 Eur per mėnesį, o ne mokumo atkūrimo plane nurodyti 215,45 Eur. Suinteresuoto asmens nuomone, protinga būtinųjų poreikių tenkinimui skirtina suma yra 500 Eur/mėn.
7. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius prašė teismo pareiškėjų bankroto administratoriaus prašymo dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo netenkinti, kadangi, atsižvelgus į FABĮ 7 straipsnio reikalavimus, kreditorių susirinkimas pagrįstai nepritarė pareiškėjų mokumo atkūrimo planui.
8. Suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašė teismo pareiškėjų bankroto administratoriaus prašymo dėl mokumo atkūrimo plano patvirtinimo netenkinti.
9. Nurodė, kad teismui teikiamas tvirtinimui mokumo atkūrimo panas iš esmės nėra pakeistas lyginant su teismo nepatvirtintu mokumo atkūrimo planu, nėra atsižvelgta į kreditorių pastabas. Teigė, jog administravimo išlaidų suma nėra adekvati nei bankroto bylos sudėtingumui ir apimčiai, nei skolininko gaunamoms pajamoms, iš kurių atėmus skolininko būtinąsias išlaidas ir administravimo išlaidas, nelieka realių lėšų kreditorių reikalavimų tenkinimui. Anot suinteresuoto asmens, situacija, kai kreditorių susirinkimas, nepritardamas mokumo atkūrimo plano projektui, nurodo nepritarimo priežastis, t. y. plano neatitiktį FABĮ 7 straipsnio 1 dalies reikalavimams, o fizinis asmuo nededa jokių pastangų šį planą patikslinti pagal kreditorių susirinkimo nurodytas priežastis, netikslina administravimo išlaidų sąmatos ir iš esmės tą patį plano projektą pateikia pakartotiniams kreditorių susirinkimams, vertintina kaip pareiškėjų nebendradarbiavimas ir siekis bankroto procedūrų pagrindu nurašyti skolas, o ne atkurti mokumą ir tenkinti kreditorių reikalavimus.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

10. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. kovo 29 d. priėmė nutartį, kuria nutarė: 1) nepatvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo plano; 2) bankroto bylą Nr. e2FB-9222-862/2018 nutraukti.
11. Teismas pažymėjo, kad, įvertinus aplinkybes, jog šioje bankroto byloje parengtas pareiškėjų mokumo atkūrimo planas neatitiko FABĮ 7 straipsnio 6 punkto reikalavimų bei 7 straipsnio 7 dalies reikalavimų, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi pareiškėjai buvo įpareigoti pašalinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje nustatytus mokumo atkūrimo plano trūkumus bei atitinkamai patikslinti mokumo atkūrimo planą. Savo ruožtu skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog patikslintam mokumo atkūrimo planui kreditoriai ir vėl nepritarė iš esmės nurodydami tas pačias priežastis - neatitikimą FABĮ 7 straipsnio reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad kreditorių susirinkimui nepritariant planui dėl fizinio asmens pragyvenimui ir administratoriaus atlyginimui skiriamų sumų (dėl jų dydžio ir (ar) pagrįstumo), laikytina, kad kreditorių nepritarimo planui priežastys susijusios su FABĮ 7 straipsnio reikalavimais. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo sutikti su bankroto administratoriaus argumentais, jog kreditoriai nenurodė nepritarimo planui priežasčių, susijusių su FABĮ 7 straipsnio reikalavimais.
12. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje buvo konstatuota, jog 685 Eur išlaidos pareiškėjų būtiniesiems poreikiams kas mėnesį tenkinti nepagrįstos, todėl pateiktas mokumo atkūrimo plano projektas neatitinka FABĮ 7 straipsnio 6 dalyje nustatyto reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjų parengtame patikslintame mokumo atkūrimo plane pareiškėjai planuoja savo būtinosioms išlaidoms skirti 660 Eur, t. y. šių išlaidų sumą sumažino tik 25 Eur suma. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuomos sutartis taip pat nėra įtraukta į vykdytinų sutarčių sąrašą, o tai reiškia, kad pareiškėjų pateiktas mokumo atkūrimo planas jau vien dėl sutarties neįtraukimo neatitinka FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimo. Taigi, pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su kreditorių argumentais, sprendė, jog 25 Eur sumažinus pareiškėjų poreikiams tenkinti skirtinas išlaidas, nebuvo atsižvelgta į kreditorių ir teismo nurodymus, mokumo atkūrimo planas šioje dalyje patikslintas formaliai, o tai leidžia daryti išvadą, kad kreditoriai pagrįstai 2018 m. vasario 15 d. susirinkime nepritarė pareiškėjų pateiktam mokumo atkūrimo planui kaip nepagrįstam ir pažeidžiančiam fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą.
13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje taip pat buvo konstatuota, jog mokumo atkūrimo plane nustatyta 1 000 Eur/mėn. suma bankroto administravimo išlaidoms bei bankroto administratoriaus atlyginimas - 4 proc. nuo lėšų, gautų už parduotą turtą, – nepagrįsti. Teismas nurodė, kad savo ruožtu šiuo metu teismui pareiktame patikslintame mokumo atkūrimo plane nurodyta, jog planuojamos administravimo išlaidos per mėnesį – 800 Eur, atlyginimas administratoriui - 4 proc. nuo lėšų, gautų už parduotą turtą. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai neatsižvelgė į teismo argumentus ir patikslintame mokumo atkūrimo plane paliko bankroto administratoriaus atlyginimą - 4 procentus nuo lėšų, gautų už parduotą turtą, o bankroto administravimo išlaidoms skirtą sumą sumažino 200 Eur suma, paliekant sąmatoje numatytą 150 Eur lėšų sumą darbuotojų atlyginimams.
14. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad teismų informacinėje sistemoje LITEKO kaip bylos yra apskaitomos ir tos bylos, kur toje pačioje byloje apeliacine tvarka buvo nagrinėjami atskirieji skundai bei apeliaciniai skundai, todėl nėra pagrindo sutikti su bankroto administratoriaus argumentais, jog jis turi peržiūrėti daugiau nei 150 civilinių bylų. Teismas nurodė, kad bylos duomenys bei bankroto administratoriaus paaiškinimai neleidžia daryti išvados, kad bankroto administratorius laikotarpiu iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo tinkamai vykdė savo įsipareigojimą, nurodytą bankroto administratoriaus atliktų darbų detalizacijoje iki plano patvirtinimo, ir neleidžia sutikti su bankroto administratoriaus argumentais, jog bylų peržiūrėjimas ženkliai didina bankroto administravimo kaštus. Pažymėjo, kad pareiškėjų prašomos nustatyti bankroto administravimo išlaidos per metus sudarytų 9 600 Eur sumą, o tai 3,71 kartus didesnė suma nei numatytoji suma (2 585,40 Eur), kurią per metus pareiškėjai planuoja iš darbo užmokesčio grąžinti kreditoriams. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad mokumo atkūrimo plano sąmatoje nurodytos bankroto administravimo išlaidos nėra pagrįstos, jomis pažeidžiami kreditorių interesai, neužtikrinama bankrutuojančių asmenų, jų kreditorių ir bankroto administratoriaus interesų pusiausvyra, o jų patikslinimas laikytinas formaliu.
15. Taigi, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kreditoriai mokumo atkūrimo planui nepritaria pagrįstai dėl priežasčių, susijusių su FABĮ 7 straipsnio reikalavimais, pareiškėjų parengtas mokumo atkūrimo planas patikslintas formaliai, neatsižvelgus į bankrutuojančių asmenų, bankroto administratoriaus ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Be kita ko, teismas nurodė, jog, įvertinus tai, kad pakartotinis kreditorių susirinkimas patikslintam mokumo atkūrimo planui nepritarė dėl priežasčių, susijusių su plano projekto tikslinimu pagal FABĮ 7 straipsnio 1 dalies reikalavimus, darytina išvada, kad patikslintas mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų, pareiškėjai nededa pastangų taisyti mokumo atkūrimo planą, dėl ko patikslintas mokumo atkūrimo planas netvirtintinas, bankroto byla nutrauktina.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

16. Bankroto administratorius atskiruoju skundu prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo planą.
17. Bankroto administratoriaus teigimu, priimant skundžiamą nutartį, nebuvo atsižvelgta į svarbias bylos aplinkybes – bankrutuojantys asmenys yra visiškai nemokūs ir neturi jokių galimybių padengti visų kreditorinių reikalavimų, kreditorių nuomonės dėl šių asmenų bankroto proceso yra skirtingos ir abstrakčios, didžioji dauguma kreditorių apskritai nereiškia nuomonės dėl šių asmenų bankroto procedūrų, o kiti kreditoriai neturi vieningos nuomonės.
18. Anot bankroto administratoriaus, nei kreditoriai, nei teismas pagrįstai ir argumentuotai nenurodė, kurioje dalyje būtinosios išlaidos yra per didelės ir galėtų būti sumažintos, kokiais kriterijais remiantis jie skaičiavo būtent šių asmenų išlaidas būtiniausiems poreikiams tenkinti. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų mokumo atkūrimo plane nurodyta suma būtiniausiems poreikiams tenkinti net nesiekia minimalios mėnesinės algos. Atkreipia dėmesį, jog ir teismas, iškeldamas pareiškėjams bankroto bylą, patvirtino 600 Eur dydžio išlaidas būtiniausiems poreikiams tenkinti. Teigia, jog savo ruožtu pareiškėjai, atsižvelgę į jau teismo patvirtintas laikinas išlaidas bei šalies ekonominę padėtį, infliacijos lygį ir visas kitas objektyvias aplinkybes, mokumo atkūrimo plane nurodė tik šiek tiek didesnes išlaidas būtiniesiems poreikiams tenkinti nei buvo patvirtinęs teismas (t. y. vietoj 600 Eur, nurodė 685 Eur). Atkreipia dėmesį, jog ir patys kreditoriai svarstydami pirminį mokumo atkūrimo planą siūlė palikti nustatytą 600 Eur sumą ar tiesiog nurodė, kad 685 Eur suma yra per didelė, nenurodydami bei neargumentuodami kaip ši suma turėtų būti sumažinta. Anot bankroto administratoriaus, pirmosios instancijos teismas bankroto byloje nė karto nepasisakė, kaip bankrutuojantys fiziniai asmenys turėtų suderinti savo bei tokius skirtingus kreditorių interesus. Nurodo, kad tiek pats teismas, tiek kreditoriai be jokios argumentacijos, neatsižvelgdami į pareiškėjų amžių, sveikatos būklę ir pan., remdamiesi tik savo subjektyviu supratimu, nurodo, kad mokumo atkūrimo plane įtvirtinta suma būtiniesiems poreikiams tenkinti yra per didelė. Anot bankroto administratoriaus, įvertinus tai, jog išlaidos būtiniausiems poreikiams tenkinti, įskaitant išlaidas būsto nuomai, nustatomos visam bankroto procesui, 600 Eur suma būtiniausiems poreikiams tenkinti ir šios sumos detalizacija yra preliminari, jos negalima tiksliai detalizuoti, kadangi kiekvieną mėnesį atskirose srityse ši suma gali skirtis. Pažymi, kad būsto nuomos sutarties nepaminėjimas konkrečioje mokumo atkūrimo plano dalyje, galėtų būti vertinamas kaip netikslumas, bet ne kaip neatitikimas FABĮ reikalavimams. Teigia, kad pareiškėjai, siekdami kreditorių ir jų pačių interesų pusiausvyros, nepatvirtinus jų mokumo atkūrimo plano, išlaidas būtiniausiems poreikiams tenkinti peržiūrėjo ir jas mokumo atkūrimo plane sumažino, kas, anot bankroto administratoriaus, liudija, jog pareiškėjai siekia bendradarbiauti su kreditoriais. Atkreipia dėmesį, kad 25 Eur suma pareiškėjams yra reikšminga.
19. Bankroto administratoriaus teigimu, pareiškėjai kreipėsi į bankroto administratorių, prašydami peržiūrėti administravimo išlaidas, dėl ko bankroto administratorius reikšmingai sumažino administravimo išlaidas (200 Eur suma). Pažymi, kad šiuo atveju kreditorių pozicija tiek dėl išlaidų būtiniausiems poreikiams tenkinti, tiek dėl išlaidų proceso administravimui, turėtų būti vertinama kritiškai, kadangi jie yra tiesiogiai suinteresuoti, kad šios sumos apskritai būtų nulinės. Anot bankroto administratoriaus, teismo reikalavimas pagrįsti būsimas išlaidas rašytiniais dokumentais yra nelogiškas ir neįgyvendinamas, kadangi kol išlaidos nepatirtos, neaiški nei jų suma, nei egzistuoja tokie dokumentai. Bankroto administratorius teigia, jog su nepagrįstai mažomis lėšomis pastarasis negalės užtikrinti sklandaus bankroto proceso ir mokumo atkūrimo plano įgyvendinimo. Nurodo, kad šiuo atveju pareiškėjai ir bankroto administratorius laikosi pozicijos, kad tai yra ne paprastų vartotojų, bet verslininkų asmeninis bankrotas, kuris nėra toks paprastas, kaip nurodo teismas ir kreditoriai.
20. Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – patvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo planą, nustatant pareiškėjams pragyvenimo būtinųjų išlaidų sumą bei atlygį bankroto administratoriui.
21. Pažymi, kad pareiškėjų kreditoriniai įsipareigojimai kilo ne dėl paskolų paimtų asmeniniams poreikiams tenkinti, tačiau buvo susiję su verslu. Pareiškėjų teigimu, mokumo atkūrimo plano tvirtinimas priklauso tik nuo kreditorių geranoriškumo. Nurodo, jog pareiškėjai pateikė mokumo atkūrimo planą savo nuožiūra, atsižvelgę į aukščiau kreditorių pateiktas pastabas. Anot pareiškėjų, nėra suprantama, kodėl kreditoriai nurodė, jog jiems lieka 75 Eur. Pažymi, kad pareiškėjų darbo užmokestis auga ir pareiškėjai deda visas pastangas, kad kuo daugiau galėtų atsiskaityti su kreditoriais.
22. Suinteresuotas asmuo V. G. atsiliepimu prašo teismo atskiruosius skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
23. Nurodo, kad pateikti atskirieji skundai iš esmės paremti emocijomis, nepateikiant jokių rimtų argumentų, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą nutartį.
24. Pažymi, kad nei FABĮ, nei teismų praktika fizinių asmenų bankroto bylose nenumato atskiro fizinių asmenų bankroto bylų porūšio – verslininkų asmeninio bankroto, dėl ko pareiškėjų fizinio asmens bankroto procedūrai yra taikomi tokie patys reikalavimai, kaip ir kitiems asmenims, kuriems yra iškelta fizinio asmens bankroto byla. Nurodo, kad byloje nėra ir įrodymų, kad visi pareiškėjų kreditoriniai įsipareigojimai yra susiję su verslu. Anot suinteresuoto asmens, nenustačius, kokiems poreikiams tenkinti buvo panaudotos pasiskolintos lėšos, nėra pagrindo sutikti, kad visos skolos yra susijusios su pareiškėjų verslu. Teigia, kad suinteresuotas asmuo ir dauguma kitų kreditorių mano, kad pareiškėjų nemokumą sukėlė jų nesąžiningas elgesys ir sąmoningas (kryptingas) skolų prisiėmimas. Anot suinteresuoto asmens, atsiliepime išdėstytos aplinkybės įrodo pareiškėjų nesąžiningumą, kuris bet kurioje fizinio asmens bankroto proceso stadijoje yra pagrindas nekelti tokios bankroto bylos ar ją nutraukti.
25. Nurodo, kad bankroto proceso administravimas pats savaime nėra tikslu, kuriam reikia skirti nepagrįstas administravimo išlaidas, jų suma sumažinant kreditoriams skirtinas sumas. Suinteresuoto asmens teigimu, administravimo išlaidų suma nėra adekvati nei bankroto bylos sudėtingumui ir apimčiai, nei pareiškėjų gaunamoms pajamoms, iš kurių atėmus jų būtinąsias išlaidas ir administravimo išlaidas, nelieka realių lėšų kreditorių reikalavimų tenkinimui.
26. Pažymi, jog tokį neženklų darbo užmokesčio pakilimą per beveik pusantrų metų negalima vertinti kaip darbo užmokesčio padidėjimą. Nurodo, kad nėra pateikta jokių ir įrodymų, kad pareiškėjai deda visas pastangas, kad jų pajamos augtų. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjų nurodyta informacija apie jų gaunamas pajamas negali būti laikoma teisinga ir sąžininga. Nurodo, kad pareiškėjai galimai slepia savo pajamas.
27. Atkreipia dėmesį, jog pareiškėjai atskiruoju skundu net nebando įrodinėti, kad teismo padarytos išvados dėl jų būtinųjų išlaidų yra nepagrįstos, o tik kaltina kreditorius, kad tų išlaidų nepagrįstai nepatvirtino. Suinteresuoto asmens nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo, kokią sumą numatoma skirti pareiškėjų būtiniausiems poreikiams tenkinti ir administravimo išlaidoms, dėl ko pagrįstai sprendė, kad mokumo atkūrimo plane yra pažeidžiama fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyra. Pažymi, kad byloje taip pat nėra ir įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjų išlaidas būsto nuomai.
28. Suinteresuotas asmuo AB „Šiaulių bankas“ atsiliepimu prašo teismo atskiruosius skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
29. Suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjai jau nuo pat bankroto bylos iškėlimo nerado sutarimo ir abipusio kompromiso su savo kreditoriais, su jais nebendradarbiavo. Nurodo, kad mokumo atkūrimo planas neužtikrina kreditorių reikalavimų tenkinimo įstatymų nustatyta tvarka, pažeidžia skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyrą ir neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų. Pažymi, jog, pateiktas patikslintas mokumo atkūrimo planas, lyginant jį su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi nepatvirtintu mokumo atkūrimo planu, nebuvo pakeistas, neatsižvelgta į kreditorių pastabas. Nurodo, kad šiuo atveju nėra įrodytas bankroto administravimui reikalingų išlaidų pagrįstumas.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai netenkintini.

30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis).
31. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta nepatvirtinti pareiškėjų mokumo atkūrimo plano ir bankroto bylą Nr. e2FB-9222-862/2018 nutraukti, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
32. Įvertinus atskirųjų skundų turinį nustatyta, jog apeliantai (pareiškėjai bei bankroto administratorius) ginčo nutarties neteisėtumą grindžia aplinkybėmis, kad pirmosios instancijos teismas padarė netinkamas išvadas dėl būtiniausiems pareiškėjų poreikiams tenkinti skirtinos sumos nepagrindimo bei bankroto administravimo išlaidoms skirtinos sumos nepagrįstumo, dėl ko, apeliantų nuomone, nepagrįstai nutraukė bankroto bylą. Savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas, išsamiai įvertinęs atskirųjų skundų turinį, sprendžia, jog apeliantų pateikti motyvai bei argumentai nepatvirtina ginčo nutarties neteisėtumo bei nesuponuoja teisinio pagrindo šią nutartį pakeisti arba panaikinti buvimą.
33. Bylos duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. kovo 29 d. nutartimi konstatavęs, jog pateiktas mokumo atkūrimo planas neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų, atsisakė patvirtinti šį mokumo atkūrimo planą ir FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu bankroto bylą nutraukė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje nustatytus mokumo atkūrimo plano trūkumus, susijusius su pareiškėjų mokumo atkūrimo plane nustatytomis būtiniausiems pareiškėjų poreikiams tenkinti ir bankroto administravimo išlaidoms padengti sumomis (jų dydžiais), pašalino tik formaliai, t. y. teismo vertinimu, pareiškėjai iš esmės nedėjo pastangų realiai pašalinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje nustatytus mokumo atkūrimo plano trūkumus. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.
34. Pagal bylos medžiagą, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi atsisakė patvirtinti pareiškėjų parengtą mokumo atkūrimo planą ir perdavė mokumo atkūrimo planą pareiškėjams keisti. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje konstatavo, jog šiuo konkrečiu atveju 685 Eur išlaidos pareiškėjų būtiniausiems poreikiams kas mėnesį tenkinti nepagrįstos, kadangi byloje nėra duomenų apie pareiškėjų siekį rasti pigesnį būstą nuomai, nėra įrodymų apie pareiškėjų būtinumą kiekvieną mėnesį skirti po 50 Eur drabužiams bei po 10 Eur ryšiams, nedetalizuota, kodėl būtent po 32,50 Eur kas mėnesį pareiškėjai turi panaudoti vaistams ir kokioms buities priemonėms bendrai per mėnesį skiria 30 Eur. Be kita ko, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje taip pat padarė išvadą, jog mokumo atkūrimo plane nustatytas atlyginimas bankroto administratoriui  - 4 proc. nuo lėšų, gautų už parduotą turtą, 900 Eur bankroto administravimo išlaidos, įskaitant 150 Eur/mėn. kanceliarinės išlaidos, 220 Eur/mėn. teisinės išlaidos, taip pat nepagrįstos. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartimi nustatė aiškius mokumo atkūrimo plano trūkumus, susijusius su mokumo atkūrimo plane įtvirtintais pareiškėjų būtiniausiems poreikiams tenkinti skirtos sumos bei bankroto administravimo išlaidų dydžiais. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjams bankroto byloje, kaip teisingai pastebėjo ir pirmosios instancijos teismas, buvo nustatyta pareiga ištaisyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje nustatytus mokumo atkūrimo plano trūkumus bei atitinkamai pateikti kreditorių susirinkimui bei teismui tvirtinti pataisytą mokumo atkūrimo planą.
35. Įvertinus pateikto pareiškėjų patikslinto mokumo atkūrimo plano nuostatas, nustatyta, jog jame pareiškėjai numatė 25 Eur mažesnę būtiniausiems pareiškėjų poreikiams tenkinti sumą (t. y. kiekvienam iš pareiškėjų skiriant po 125 Eur būsto nuomai, 35 Eur komunaliniams mokesčiams, 80 Eur maistui, 45 Eur rūbams, 10 Eur ryšiams, 20 Eur vaistams, 15 Eur buities priemonėms). Taigi, kaip ir pirminiame pareiškėjų mokumo atkūrimo plane, patikslintame mokumo atkūrimo plane būtiniausiems kiekvieno iš pareiškėjų poreikiams tenkinti nustatyta suma buvo didesnė negu ½ minimalios mėnesinės algos (330 Eur). Savo ruožtu dėl išlaidų būtiniausiems poreikiams tenkinti kasacinis teismas yra nurodęs, kad, remiantis FABĮ 7 straipsnio 3 dalimi ir CPK 736 straipsniu, mažiausia galima tokių išlaidų suma, kurios dydžio nereikėtų įrodinėti, galėtų būti ½ minimalios mėnesinės algos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju pareiškėjų mokumo atkūrimo plano tvirtinimo stadijoje iškilus ginčui tarp pareiškėjų bei kreditorių dėl būtiniausiems pareiškėjų poreikiams tenkinti skirtinos sumos, kuri yra iš esmės didesnė negu ½ minimalios mėnesinės algos, bei atitinkamai teismui konstatavus pirminiame mokumo atkūrimo plane nustatytų atitinkamų sumų nepagrįstumą, darytina išvada, jog tokiu atveju pareiškėjams šioje bankroto byloje buvo iškilusi pareiga patikslinti mokumo atkūrimo planą šioje dalyje bei atitinkamai pateikti kreditorių susirinkimui bei teismui duomenis, pagrindžiančius būtiniesiems poreikiams tenkinti nustatytą sumą bei ją sudarančių išlaidų dydžius.
36. Kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, patikslintame mokumo atkūrimo plane iš esmės buvo kiekvienam iš pareiškėjų 5 Eur padidintos išlaidos komunaliniams mokesčiams, 5 Eur sumažintos išlaidos drabužiams bei 12,50 Eur sumažintos išlaidos vaistams. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjai patikslintą mokumo atkūrimo planą dėl būtiniausiems pareiškėjų poreikiams tenkinti skirtinos sumos tik nežymiai pakoregavo, vienų išlaidų dydį padidindami, kitų – sumažindami, ir iš esmės kiekvienam iš pareiškėjų skirtiną suma sumažindami tik 12,50 Eur suma. Savo ruožtu, atkreiptinas dėmesys, jog didžiausią būtiniausiems pareiškėjų poreikiams tenkinti skirtą sumą sudarančios būsto nuomos išlaidos (125 Eur kiekvienam pareiškėjui) išliko patikslintame mokumo atkūrimo plane tokios pačios, o pareiškėjai jokių duomenų, pagrindžiančių šias išlaidas nei kreditorių susirinkimui, nei teismui nepateikė. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutarties priėmimo pareiškėjams buvo žinoma aplinkybė, jog šios išlaidos bei kitos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje nurodytos, teismo vertinimu, yra nepagrįstos. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog pareiškėjai, siekdami bendradarbiauti su kreditoriais bei užtikrinti bankroto procedūrų vykdymo tęstinumą, turėjo imtis atitinkamų veiksmų, siekdami mokumo atkūrimo planą šioje dalyje iš esmės patikslinti, ir pateikti kreditorių susirinkimui bei teismui duomenis, pagrindžiančius pareiškėjų būtinumą būsto nuomai bei kitiems pareiškėjų būtiniausiems poreikiams skirti mokumo atkūrimo plane nurodytas išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiekvienam iš pareiškėjų skirtinos būtiniausiems poreikiams tenkinti sumos sumažinimas 12,50 Eur suma, nepateikiant jokių duomenų apie ginčo objektu bankroto byloje esančių išlaidų būtinumą bei jų pagrįstumą, negali būti vertinamas kaip tinkamas šioje dalyje pirminio mokumo atkūrimo plano patikslinimas bei atitinkamai tinkamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje nurodytų trūkumų šalinimas. 
37. Savo ruožtu, įvertinus pateikto patikslinto mokumo atkūrimo plano nuostatas dėl bankroto administravimo išlaidoms skirtinos sumos, nustatyta, jog patikslintame mokumo atkūrimo plane, palyginus su pirminiu mokumo atkūrimo planu, be kita ko, išliko nuostata dėl bankroto administratoriaus atlyginimo - 4 proc. nuo lėšų, gautų už parduotą turtą, o bankroto administravimo išlaidos sumažintos viso 200 Eur suma. Be to, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, patikslintame mokumo atkūrimo plane išliko nuostatos dėl išlaidų teisinėms paslaugoms (padidinta suma 80 Eur), o trijų kitų išlaidų rūšių - turto pardavimo, išieškojimo ir kitos susijusios išlaidos; transporto, pašto, ryšio paslaugų išlaidos; kanceliarinės, kreditorių susirinkimo aptarnavimo ir kitos išlaidos – sumažintos išlaidos 80 Eur suma. Įvertinus tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje padarė išvadas dėl pirminiame mokumo atkūrimo plane įtvirtinto bankroto administratoriaus atlyginimo - 4 proc. nuo lėšų, gautų už parduotą turtą, bei išlaidų teisinėms paslaugoms nepagrįstumo, darytina išvada, jog šių nuostatų neeliminavimas iš patikslinto mokumo atkūrimo plano, išlaidų nepagrindimas (nedetalizavimas) liudija, jog pareiškėjai sąmoningai ignoravo pirmosios instancijos teismo nustatytus mokumo atkūrimo plano trūkumus.
38. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog civilinių bylų, kuriose dalyvavo pareiškėjai, peržiūrėjimas šiuo atveju nesuponuoja didesnių bankroto administravimo išlaidų buvimo, kadangi, akivaizdu, jog šie veiksmai jau turėjo būti atliekami iki mokumo atkūrimo plano patvirtinimo. Be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atmestinas kaip nepagrįstas ir atskirojo skundo argumentas, jog vien didelis kreditorių skaičius bei jų finansinių reikalavimų dydis suponuoja didesnes šiuo atveju bankroto administravimo išlaidas. Įvertinęs tai, jog pareiškėjams priklauso tik 2 nekilnojamojo turto objektai, pareiškėjai nevykdo jokios individualios veiklos, byloje nėra duomenų apie tai, jog egzistuoja pagrindai ginčyti atitinkamus sandorius, teismas sprendžia, jog šiuo atveju bankroto procesas nėra sudėtingas. Be to, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, per metus bankroto administravimo išlaidos sudarytų net 3,71 kartus didesnę sumą negu planuojama išmokėti kreditoriams, o tai, teismo vertinimu, prieštarauja kreditorių interesams bei neatitinka bankroto proceso tikslų. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjai mokumo atkūrimo planą dalyje dėl bankroto administravimo išlaidų patikslino formaliai, o savo ruožtu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartyje nurodyti mokumo atkūrimo plano trūkumai liko nepašalinti.
39. Taigi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimas pagrįstai nepritarė pateiktam mokumo atkūrimo planui, kadangi, akivaizdu, jog jis neatitinka FABĮ 7 straipsnio reikalavimų. Atkreiptinas dėmesys, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tuo atveju, jeigu fizinis asmuo nededa pastangų taisyti planą ir pakartotinis kreditorių susirinkimas nepritaria patikslintam plano projektui, teismas, manydamas, kad jis neatitinka įstatymo reikalavimų ir kreditorių susirinkimas pagrįstai jam nepritarė, nes jis pažeidžia fizinio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą, turėtų ne pats keisti planą, o jo netvirtinti ir nutraukti fizinio asmens bankroto procedūrą (FABĮ 10 straipsnio 1 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-706/2015). Įvertinus aplinkybes, kad teismui pateiktas tvirtinti mokumo atkūrimo planas buvo pakeistas tik formaliai, iš esmės pareiškėjams jame nepašalinus pirmosios instancijos teismo nustatytų mokumo atkūrimo plano trūkumų, dėl kurių šio mokumo atkūrimo plano atitinkamos nuostatos prieštarauja FABĮ 7 straipsnio reikalavimams, laikytina, jog ginčo nutarties priėmimo metu egzistavo teisinis pagrindas pareiškėjų bankroto bylą nutraukti.
40. Todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai atsisakė patvirtinti patikslintą mokumo atkūrimo planą ir bankroto bylą nutraukė, todėl keisti ar naikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties atskiruosiuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, dėl ko apeliantų atskirieji skundai atmestini, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. Kiti atskirųjų skundų argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r ė :

pareiškėjų R. G. ir I. G. bei bankroto administratoriaus UAB „Geraldis“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-9222-862/2018 atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                         Ramunė Mikonienė