Administracinė byla Nr. eA-2133-662/2015
Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00320-2014-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentui, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūrai dėl privalomojo nurodymo ir sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Panevėžio apygardos administraciniam teismui paduotu skundu pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Krisminda“ (toliau – ir UAB „Krisminda“, Bendrovė, pareiškėjas) prašė panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Utenos RAAD) Utenos rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomąjį nurodymą Nr. (11-KE)-62 (toliau – ir Privalomasis nurodymas) bei Utenos RAAD 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (4.2)-s-1529 „Dėl skundo dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomojo nurodymo Nr. (11-KE-62)“ (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas paaiškino, kad Privalomasis nurodymas sietinas su ardomų akumuliatorių dalių – plastikinių korpusų – saugojimu. Akumuliatorių ardymo metu yra atskiriamos pavojingos ir nepavojingos sudedamosios akumuliatoriaus dalys. Plastikinės dalys, kaip nepavojingos atliekos, saugomos didmaišiuose lauke. Dėl to atsakovas anksčiau jokių pretenzijų nereiškė, 2014 m. birželio 26 d. tikrino įmonės veiklą ir jokių pažeidimų nenustatė. Privalomajame nurodyme nepagrįstai konstatuota, kad Bendrovė privalo laikytis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 625 patvirtintų Baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) reikalavimų, nes šias taisykles patvirtino tam įgaliojimų neturintis asmuo. Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) nėra nuostatų, kuriomis įstatymų leidėjas Aplinkos ministerijai būtų pavedęs parengti ir patvirtinti nurodytas taisykles. Taisyklių 35.3 punkte įtvirtintas reikalavimas, jog baterijų ir akumuliatorių atliekas saugančiose, apdorojančiose ir (ar) perdirbančiose įmonėse turi būti nepralaidi krituliams ir atspari orų pokyčiams stogo danga, o Bendrovės vykdomos veiklos vietoje yra stogu dengtas pastatas, taigi šis reikalavimas vykdomas. Minėtame Taisyklių punkte nėra įtvirtinta jokio reikalavimo nepavojingas atliekas, susidariusias po akumuliatorių išardymo, laikyti po stogu. Pareiškėjo atstovės manymu, nors atsakovas pripažino, jog Privalomasis nurodymas yra įvykdytas, šis nurodymas pareiškėjui teisines pasekmes vis tik sukelia. Akumuliatorių plastikinės dalys po Privalomojo nurodymo gavimo kartu su didmaišiais buvo suneštos į gamybines patalpas tik dėl to, kad būtų išvengta galimų sankcijų dėl Privalomojo nurodymo neįvykdymo laiku. Veiklos vykdymas nėra vienkartinis veiksmas, ji vykdoma nuolat. Jeigu Privalomasis nurodymas būtų panaikintas, įmonė ir toliau laikytų plastikines akumuliatorių atliekas lauke.
Atsakovai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūra atsiliepimu į skundą su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovai savo atsiliepime į skundą nurodė, kad Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnyje atliekų tvarkymo reglamentavimas pavestas Aplinkos ministerijai. Aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 2017 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės) 118 punktas nustato, jog baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymas reglamentuojamas atskiru teisės aktu. Taisyklių 35.3 punktas nustato reikalavimą akumuliatorių ir baterijų atliekas tvarkančioms įmonėms – šiose įmonėse turi būti nepralaidi krituliams ir atspari orų pokyčiams stogo danga. Akumuliatorių bei baterijų atliekų tvarkymas yra susijęs su padidinta rizika, nes akumuliatoriuose yra švino, kadmio ir kitų pavojingų medžiagų. Jeigu įmonė ne tik apdoroja, bet ir saugo tokias atliekas, visa jos veikla turi vykti po stogo danga. Įmonė neturi plovimo mechanizmo, todėl apdorojant akumuliatorius yra didelė rizika, jog ant išardytų dalių lieka kenksmingų medžiagų. Privalomasis nurodymas buvo teisėtas, šiuo metu jis yra įvykdytas.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas nurodė Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (toliau – ir Kontrolės įstatymas) 12 straipsnio 1 dalį ir jo 6 punktą, 2 straipsnio 6 dalį, 18 ir 20 straipsnius. Bendrovė yra pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymo įmonė, kurios veiklai 2010 m. balandžio 22 d. išduotas Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimas Nr. TU(2)-66 (toliau – ir TIPK leidimas), koreguotas 2012 m. sausio 18 d., 2013 m. gruodžio 3 d., 2014 m. sausio 2 d. TIPK leidimo bendrosios dalies 8 punkte įvardyta, kad bendrovė vykdys švino akumuliatorių importą, vežimą, surinkimą, saugojimą, apdorojimą ir perdirbimą. Pareiškėjui 2010 m. balandžio 2 d. išduota Pavojingų atliekų tvarkymo licencija Nr. 000476. Privalomasis nurodymas duotas dėl pareiškėjo vykdomame akumuliatorių apdorojime (ardyme) susidarančių atliekų (akumuliatorių plastikinių korpusų) saugojimo.
Teismas nurodė Atliekų tvarkymo įstatymo 3415 straipsnio 11 dalies, Atliekų tvarkymo taisyklių 118 punkto nuostatas ir darė išvadą, kad įstatymų leidėjas nustatyti reikalavimus akumuliatorių atliekų laikymui pavedė Aplinkos ministerijai, tokie reikalavimai buvo nustatyti Taisyklėmis, kurios privalomos įmonei, vykdančiai išardytų akumuliatorių atliekų (plastikinių korpusų) saugojimą (laikymą). Pagal Taisyklių 35.3 punktą, baterijų ir akumuliatorių atliekas saugančiose, apdorojančiose ir (ar) perdirbančiose įmonėse turi būti nepralaidi krituliams ir atspari orų pokyčiams stogo danga. Bylos medžiaga nustatyta ir šalys to neginčija, jog išardytų akumuliatorių plastikiniai korpusai iki Privalomojo nurodymo davimo buvo laikomi plastikiniuose maišuose atviroje aikštelėje, pastogė šių atliekų saugojimui nebuvo įrengta. Teismas laikė nepagrįstu pareiškėjo teiginį, kad Taisyklių 35.3 punkte nėra nustatytas reikalavimas atliekas, susidariusias po akumuliatorių išardymo, laikyti po stogu. Pagal Taisyklių 35 punkto prasmę, jame nustatyti reikalavimai privalo būti taikomi įmonei vykdant kiekvieną iš šiame punkte įvardintų veiklų, t. y. tiek saugant, tiek perdirbant ir (ar) apdorojant akumuliatorių atliekas, o pagal 35.3 punktą, tokia veikla turi būti vykdoma po nepralaidžia krituliams ir atsparia orų pokyčiams stogo danga.
Pareiškėjas savo skundą grindžia ir aplinkybe, kad akumuliatorių ardymo procese susidariusios atliekos (plastmasiniai korpusai) yra nepavojinga medžiaga, pagal TIPK leidimą ją numatyta saugoti aikštelėje. Bendrovei išduoto TIPK leidimo neatskiriamame priede ,,Atliekų naudojimo ar šalinimo techninis reglamentas“ akumuliatorių korpusai priskiriami tiek prie pavojingų atliekų (kodas 19 12 11*), tiek prie nepavojingų atliekų (kodas 19 12 04), o jų saugojimo vieta numatyta lengvųjų konstrukcijų sandėlyje ir asfaltuotoje aikštelėje. TIPK leidime nėra apibrėžta, kaip turi būti įrengta aikštelės dalis, kurioje saugomos akumuliatorių atliekos, tokius reikalavimus nustato Taisyklės, privalomos ūkio subjektui, vykdančiam šią veiklą. Pažymėta, kad Taisyklės nenustato skirtingų reikalavimų pavojingų ir nepavojingų akumuliatorių atliekų saugojimui, jos turi būti taikomos visų akumuliatorių atliekų saugojimui, todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Taisyklių 35.3 punktas nėra taikytinas plastikinių akumuliatorių korpusų, kaip nepavojingų atliekų, saugojimui.
Dėl išvardintų motyvų padaryta išvada, kad Bendrovė, pažeisdama Taisyklių 35.3 punkto reikalavimus, akumuliatorių atliekas saugojo asfaltuotoje aikštelėje, ne po nepralaidžia krituliams ir atsparia orų pokyčiams stogo danga. Privalomajame nurodyme konstatuota, jog lauke laikomi akumuliatorių plastikiniai korpusai yra papildomai neapdirbti (išplauti ir kitaip nukenksminti), todėl jų saugojimas yra sudedamoji pavojingų atliekų tvarkymo veiklos dalis, ši aplinkybė bylos medžiaga nėra paneigta, be to, iš Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos cheminių tyrimų skyriaus 2014 m. sausio 9 d. cheminių tyrimų protokolo Nr. Ch66 matyti, kad ant pareiškėjo tyrimui pateikto akumuliatorinio plastiko rasti cheminių medžiagų (gyvsidabrio, chromo, švino, kadmio) likučiai. Laikyta, kad Privalomasis nurodymas buvo duotas, esant Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje nustatytiems pagrindams. Jo turinys iš esmės atitinka Kontrolės įstatymo 20 straipsnio reikalavimus. Vien tas faktas, kad Privalomajame nurodyme netiksliai nurodytas teisės akto, kuriuo grindžiamas Privalomasis nurodymas, numeris, nėra esminis Privalomojo nurodymo trūkumas, kurio pagrindu šis nurodymas galėtų būti pripažintas nepagrįstu bei panaikintas, nes teisės normos, kuria remiamasi, esmė skundžiamame akte yra aiškiai išdėstyta, teisingai nurodyta teisės akto priėmimo data bei pavadinimas. Tiek iš skundo Utenos RAAD, tiek iš skundo teismui matyti, kad pareiškėjas aiškiai ir nedviprasmiškai suprato, kokia teisės norma buvo remtasi Privalomuoju nurodymu duodant nurodymą, pareiškėjas šį nurodymą tinkamai įvykdė, ką patvirtina 2014 m. lapkričio 6 d. patikrinimo aktas Nr. (11-KD)-157.
Teismas sprendė, kad Privalomasis nurodymas bei Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.
III.
Pareiškėjas UAB „Krisminda“ (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo teismo išlaidų atlyginimą: 29 Eur už žyminio mokesčio sumokėjimą ir 300 Eur už apeliacinio skundo paruošimą.
Pareiškėjas nurodo, kad Taisyklės neturi juridinės galios, nes jas patvirtino tokios teisės neturintis asmuo. Taisyklių priėmimo momentu Atliekų tvarkymo įstatymo 3415 straipsnio 11 dalis negaliojo, 2008 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. D1-386 patvirtintų naujos redakcijos Taisyklių priėmimo momentu Atliekų tvarkymo įstatymo 3415 straipsnio 11 dalis taip pat negaliojo. Aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 625 preambulėje nurodyta, kad šio poįstatyminio akto priėmimo teisinis pagrindas yra 1998 m. birželio 16 d. Atliekų tvarkymo įstatymo Nr. VIII-787 26 straipsnio 1 dalis, kurią vertinant akivaizdu, kad įstatymų leidėjo pavedimo parengti ir patvirtinti Baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisykles nėra.
Išdėsto Kontrolės įstatymo 2 straipsnio 7 dalies, kurioje pateiktas privalomojo nurodymo apibrėžimas, nuostatas ir teigia, jog šios teisės normos dispozicija leidžia spręsti, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne bet kokiais atvejais ir ne dėl bet kokių reikalavimų. Jame turi būti nurodytas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojantis įstatymas ar kitas teisės aktas, kuriame yra aiškiai suformuluotas tam tikro elgesio reikalavimas. Nurodo, jog Taisyklių 35.3 punkte nustatytas lakoniškas ir aiškus reikalavimas – turėti nepralaidžią krituliams ir atsparią orų pokyčiams stogo dangą. Byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad akumuliatorių ardymo vietoje įmonė turi gamybinį pastatą, kuriame ir vykdoma akumuliatorių ardymo veikla. Be to, Privalomasis nurodymas buvo surašytas nustačius, kad lauke didmaišiuose laikomi papildomai neapdirbti akumuliatorių plastikiniai korpusai, tačiau Taisyklių 35.3 punkte nėra reikalavimo papildomai neapdirbtus akumuliatorių plastikinius korpusus laikyti po stogu.
Pažymi, kad įmonių apibūdinimas kaip atliekas saugančių, apdorojančių ir (ar) perdirbančių jokiu būdu neleidžia teigti, kad atliekų apdorojimas, saugojimas ir perdirbimas turi vykti tik po nepralaidžia krituliams ir atsparia orų pokyčiams stogo danga. Toks reikalavimas poįstatyminiame akte neįtvirtintas, o plečiamasis teisės normos aiškinimas viešojoje teisėje negalimas. Taisyklėse yra ir 35.2 punktas, nustatantis reikalavimus paviršiaus dangai. Aiškinant šią teisės normą taip, kaip 35.3 punktą aiškina pirmosios instancijos teismas, darytina išvada, kad atliekų apdorojimas, saugojimas ir perdirbimas turi vykti ant dangos, nepralaidžios baterijų ir akumuliatorių atliekose esantiems skysčiams, valymo priemonėms, vandeniui. UAB „Krisminda“ papildomai neapdirbtus akumuliatorių plastikinius korpusus laikydama didmaišiuose lauke veiklą vykdė pagal galiojančio TIPK leidimo nuostatas ir jokių teisės aktų nepažeidė. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas, kad asfaltuotoje aikštelėje esanti danga neatitiktų Taisyklių 35.2 punkto.
Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio, kad įmonei Privalomasis nurodymas surašytas už jau išardytų akumuliatorių plastikinių korpusų saugojimą didmaišiuose lauke. Nemotyvuoti yra ir pirmosios instancijos teismo pastebėjimai, jog akumuliatorių plastikiniai korpusai yra papildomai neapdirbti (išplauti ir kitaip nukenksminti). Teismas nenurodė, koks teisės aktas reikalauja akumuliatorių plastikinius korpusus papildomai apdirbti (išplauti ir kitaip nukenksminti) ir tik tada vertinti kaip nepavojingą atlieką.
Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu vertinimu, kad papildomai neapdirbtų akumuliatorių plastikinių korpusų saugojimas yra sudedamoji pavojingų atliekų tvarkymo veiklos dalis. Joks teisės aktas nenumato reikalavimo papildomai apdirbti akumuliatorių plastikinius korpusus. Atliekų tvarkymo taisyklių priede yra detalizuotas atliekų sąrašas ir atliekų pavojingumo kriterijai. Pagal šio priedo preambulę atliekos klasifikuojamos kaip pavojingos atliekos, jei turi vieną ar kelias minėtų taisyklių 3 priede išvardintas savybes ir, vartojant šio priedo H3-H8, H10, H11 terminus, turi vieną ar kelias šias savybes (įvardyta 14 kriterijų). Cheminių tyrimų protokole Nr. Ch66 konstatuota, kad vieno akumuliatoriaus plastike rasta 0,07 ppm gyvsidabrio, 0,22 ppm chromo, 1560 ppm švino ir 0,04 ppm kadmio. Byloje nėra jokių domenų, kuri iš šių cheminių medžiagų yra priskirtina pavojingoms pagal savo savybes ar koncentracijos kiekį. UAB „Krisminda“ panaudotų akumuliatorių plastikinius korpusus saugojo vandeniui ir kitam atmosferos poveikiui nepralaidžiuose didmaišiuose, kurie buvo laikomi ant baterijų ir akumuliatorių atliekose esantiems skysčiams, valymo priemonėms ir vandeniui nepralaidžios ir atsparios paviršiaus dangos. Taisyklių 35.3 punkte nėra reikalavimo papildomai neapdirbtų akumuliatorių plastikinius korpusus laikyti po stogu.
Atsakovas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Atsakovas pažymi, jog teismas sprendimą priėmė tinkamai išaiškinęs ir pritaikęs su bylos dalyku susijusius teisės aktus. Apelianto argumentas, kad jam negalioja Taisyklės, nes jos neva priimtos nekompetentingo subjekto, yra niekuo nepagrįstas, nes baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo ypatumai nustatyti Atliekų tvarkymo įstatyme, kuriame aiškiai pasakyta, kad baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisykles nustato aplinkos ministras (3415 str. 11 d.). Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnyje taip pat įtvirtinta, kad Aplinkos ministerija reglamentuoja bei administruoja visų atliekų tvarkymą. Aplinkos ministerijos nuostatų 7.2 punkte numatyta, kad formuoti valstybės politiką atliekų tvarkymo srityje ir organizuoti jos įgyvendinimą yra vienas svarbiausių Aplinkos ministerijos uždavinių. Taisykles yra patvirtinęs tinkamas ir įstatymo įgaliotas subjektas.
Taisyklių reikalavimai apeliantui privalomi ir tai aiškiai pasakyta Atliekų tvarkymo taisyklių 118 punkte. Taisyklių 35.3 punkto reikalavimas rodo griežtą teisėkūros subjekto poziciją į šios rūšies atliekų tvarkymo veiklą, kad tokios atliekos būtų laikomos tik po nepralaidžia krituliams ir atsparia aplinkos pokyčiams stogo danga, kad ant baterijų ir akumuliatorių atliekų nepatektų krituliai ir kad nepatektų įvairios pavojingos medžiagos į aplinką. Apeliantas sąmoningai ignoruoja, kad pagal tą patį Taisyklių 35.3 punktą reikalavimas dėl nepralaidžios krituliams ir atsparios orų pokyčiams stogo dangos privalomumo keliamas ne tik akumuliatorių ardymo, bet ir akumuliatorių atliekų laikino saugojimo veiklai, t. y. nepralaidžios stogo dangos buvimo reikalavimas siejamas tiek su akumuliatorių atliekų apdorojimu (ardymu), tiek ir su akumuliatorių atliekų saugojimo veiklos vykdymu. Taisyklių 35.3 punktas nekelia sąlygos įrodinėti akumuliatorių atliekų pavojingumo laipsnį tam, kad tokio pobūdžio atliekos būtų laikomos po stogo danga, nes šio punkto prasme pakanka, kad tai yra akumuliatorių atliekos ir kad įmonė užsiima jų saugojimo veikla, tuomet ir turi būti nepralaidi krituliams ir atspari orų pokyčiams stogo danga.
Šiuo atveju akumuliatorių atliekos buvo laikomos lauke, didmaišiuose, ant žemės, nors pagal Taisyklių 23 ir 24 punktus, baterijų ir akumuliatorių atliekos turi būti surenkamos atskirai tam skirtuose konteineriuose, statinėse, dėžutėse ar kitokiose talpyklose ir nemaišomos su kitomis atliekomis, tokios talpyklos turi būti atsparios baterijų ir akumuliatorių atliekose esantiems skysčiams, o pagal Taisyklių 34 punktą, baterijų ir akumuliatorių atliekos šias atliekas surenkančiose, apdorojančiose ir (ar) perdirbančiose įmonėse turi būti saugomos baterijų ir akumuliatorių atliekose esantiems skysčiams atspariuose ir sandariuose konteineriuose, kad juose esančios atliekos nepatektų į aplinką ir į juos nepatektų krituliai. Šiuo atveju didmaišiai negana to, kad buvo lauke, neapsaugoti nuo kritulių, bet nebuvo sudėti ir į konteinerius.
Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-1178/2014 ir teigia, jog Privalomasis nurodymas apeliantui duotas pagrįstai, jo reikalavimai motyvuoti teisės normomis, reikalavimui įvykdyti duotas protingas terminas, nurodymą davė kompetentingas pareigūnas. Privalomojo nurodymo reikalavimus apeliantas yra įvykdęs laiku ir šiuo metu panašaus pobūdžio pažeidimas jau nedaromas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomojo nurodymo Nr. (11-KE)-62, kuriuo UAB „Krisminda“ suformuluotas reikalavimas, vadovaujantis Taisyklių 35.3 punktu, veiklą vykdyti tik po stogu, ir Utenos RAAD 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (4.2)-s-1529, kuriuo Privalomasis nurodymas paliktas nepakeistas.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Privalomasis nurodymas bei Sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti nėra pagrindo.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir pirmiausia nurodo, kad Taisyklės neturi juridinės galios, kadangi jas patvirtino tokios teisės neturintis asmuo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisykles aplinkos ministras patvirtino vadovaudamasis Lietuvos Respublik?s atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 61-1726; 2002, Nr. 72-3016) 20 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2008, Nr. 46-1725), 6.3.4 punktu ir įgyvendindamas 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų ir direktyvos 91/157/EEB panaikinimo (OL 2006 L 266, p. 1).
Atliekų tvarkymo įstatymo 20 straipsnyje aptartos Aplinkos ministerijos funkcijos: Aplinkos ministerija reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą (1 d.); Aplinkos ministerija koordinuoja kitų valstybės ir savivaldybių institucijų veiklą atliekų tvarkymo srityje, ieško papildomų finansavimo šaltinių valstybės bei savivaldybių institucijų parengtiems atliekų tvarkymo projektams finansuoti (2 d.). Taisyklių patvirtinimo metu galiojusių Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 22 d. nutarimu Nr. 1138 (Žin., 1998, Nr. 84-2353; 2008, Nr. 46-1725), 6.3.4 punktas numatė, jog Aplinkos ministerija pagal kompetenciją reglamentuoja ir administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja nustatytų reikalavimų ir užduočių įgyvendinimą, koordinuoja kitų valstybės institucijų, apskričių viršininkų ir savivaldybių veiklą atliekų tvarkymo srityje.
Atliekų tvarkymo įstatymo 3415 straipsnio 11 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. balandžio 30 d., t. y. Privalomojo nurodymo priėmimo metu) numatyta, jog baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisykles, baterijų ir akumuliatorių priskyrimo nešiojamosioms, automobiliams skirtoms, pramoninėms ar kitoms baterijų ir akumuliatorių rūšims tvarką, nešiojamųjų ir automobiliams skirtų baterijų ir akumuliatorių atliekų surinkimo sistemų ir surinkimo vietų tankio reikalavimus nustato aplinkos ministras.
Tai, jog 2001 m. gruodžio 21 d., tvirtinant Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisykles, Atliekų tvarkymo įstatyme nebuvo eksplicitiškai įtvirtinta, jog baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisykles nustato aplinkos ministras, nereiškia, jog aplinkos ministras, patvirtindamas tokias taisykles, neturėjo įgaliojimų jų patvirtinti. Atliekų tvarkymo įstatymo (Žin., 1998, Nr. 61-1726; 2000, Nr. 90-2276) 26 straipsnyje, kuriuo buvo vadovaujamasi tvirtinat Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisykles, buvo numatyta, jog Aplinkos ministerija organizuoja atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų rengimą ir prižiūri, kaip vykdomi nustatyti reikalavimai, rengia atliekų tvarkymo objektų įrengimo ir priežiūros norminius dokumentus ir kontroliuoja jų įgyvendinimą, atlieka kitas šio ir kitų įstatymų nustatytas funkcijas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisyklių patvirtinimas vertintinas kaip Aplinkos ministerijos funkcijų įgyvendinimas atliekų tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų rengimo organizavimo procese.
Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. liepos 21 d. įsakymu Nr. D1-386 „Dėl aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 625 „Dėl Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2001 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 625 „Dėl Išeikvotų baterijų ir akumuliatorių tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 1-12; 2003, Nr. 17-745; 2007, Nr. 32-1167) ir išdėstytas nauja redakcija, įsigaliojusia 2008 m. liepos 30 d. Tuo metu Atliekų tvarkymo įstatyme jau buvo eksplicitiškai įtvirtinta, kad baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisykles, baterijų ir akumuliatorių priskyrimo nešiojamosioms, automobiliams skirtoms, pramoninėms ar kitoms baterijų ir akumuliatorių rūšims tvarką ir reikalavimus nešiojamųjų ir automobiliams skirtų baterijų ir akumuliatorių atliekų surinkimo sistemoms nustato Aplinkos ministerija (349 str. 9 d.).
Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog įstatymų leidėjas reikalavimus akumuliatorių atliekų laikymui nustatyti pavedė Aplinkos ministerijai.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 „Dėl Atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių 118 punkte numatyta, jog baterijų ir akumuliatorių atliekų rūšiavimui, laikinajam laikymui, surinkimui ir vežimui ir apdorojimui taikomi papildomi reikalavimai nustatyti Baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 625 „Dėl Baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“.
Baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo taisyklės nustato baterijų ir akumuliatorių priskyrimo tam tikroms baterijų ir akumuliatorių rūšims, baterijų ir akumuliatorių vartotojų informavimo, baterijų ir akumuliatorių atliekų surinkimo sistemų organizavimo, baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymo, nešiojamųjų baterijų ir akumuliatorių atliekų surinkimo užduočių vykdymo stebėsenos reikalavimus bei tvarką (Taisyklių 1 p.). Taisyklės privalomos asmenims, kurių veikla susijusi su visų rūšių baterijų ir akumuliatorių, nepriklausomai nuo jų formos, tūrio, svorio, medžiagų sudėties ar naudojimo paskirties, gamyba, importu (įvežimu į Lietuvos Respubliką), eksportu (išvežimu iš Lietuvos Respublikos), platinimu ir (ar) baterijų ir akumuliatorių atliekų tvarkymu, taip pat baterijų ir akumuliatorių atliekų turėtojams (Taisyklių 3 p.). Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Krisminda“ vykdo automobilių akumuliatorių surinkimo, saugojimo, apdorojimo ir atliekų sudėties ar būsenos pakeitimo funkcijas, Taisyklių reikalavimai jai yra taikomi.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde pažymi, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne bet kokiais atvejais ir ne dėl bet kokių reikalavimų, taip pat jis akcentuoja, jog UAB „Krisminda“ papildomai neapdirbtus akumuliatorių plastikinius korpusus laikydama didmaišiuose lauke veiklą vykdė pagal galiojančio TIPK leidimo nuostatas ir jokių teisės aktų nepažeidė.
Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. liepos 1 d., t. y. Privalomojo nurodymo priėmimo metu) 12 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, jog Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnai šio Įstatymo nustatytais atvejais ir nustatyta tvarka turi teisę ir pareigą duoti privalomuosius nurodymus fiziniams ir juridiniams asmenims. Privalomasis nurodymas – tai aplinkos apsaugos valstybinę kontrolę vykdančio pareigūno įpareigojimas fiziniam ar juridiniam asmeniui per tam tikrą terminą įgyvendinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus arba imtis priemonių, kad aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimų arba žalos aplinkai būtų išvengta ar ji sumažinta, arba likviduoti pasekmes, sukeltas aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu, arba įgyvendinti aplinkos atkūrimo priemones (Kontrolės įstatymo 2 str. 6 d.).
Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje numatyti privalomojo nurodymo davimo atvejai: kai yra grėsmė, kad bus pažeisti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimai ir (arba) kai dėl fizinių ar juridinių asmenų veiksmų ar neveikimo gali būti padaryta žala aplinkai, siekiant tokių pažeidimų ir (arba) žalos aplinkai išvengti ar ją sumažinti (1 p.); kai aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimas yra trunkamasis ir nustatomas terminas jį nutraukti (2 p); kai nustatomas terminas pašalinti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimo priežastis (3 p.); kai nustatomas terminas likviduoti aplinkos apsaugos įstatymų ar kitų teisės aktų pažeidimu sukeltas pasekmes (4 p.); kai padaryta žala aplinkai ir nustatomos aplinkos atkūrimo priemonės ir jų įgyvendinimo terminai (5 p.). Taigi, kaip teisingai pažymėjo pareiškėjas, privalomasis nurodymas gali būti priimamas ne bet kokiais, o Kontrolės įstatymo 18 straipsnyje numatytais atvejais.
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas Kontrolės įstatymo nuostatas, susijusias su privalomojo nurodymo davimu, yra nurodęs, kad privalomasis nurodymas gali būti duodamas ne tik teisės aktų pažeidimo atvejais, bet ir pažeidimų prevencijos tikslais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-243/2010).
Reikalavimai privalomojo nurodymo turiniui įtvirtinti Kontrolės įstatymo 20 straipsnyje, kurio 1 dalyje inter alia nustatyta, jog privalomajame nurodyme turi būti įvardyta, kokius pažeidimus ar jų pasekmes arba veiksnius, sudarančius sąlygas aplinkos apsaugos įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimams ar žalai aplinkai atsirasti, turi pašalinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, arba kokias aplinkos atkūrimo priemones turi įgyvendinti asmuo, kuriam duodamas privalomasis nurodymas, ir per kokius terminus jis tai turi padaryti. Reikia pažymėti, jog nagrinėjamam ginčui kaip bendroji norma taikytinas ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas), be kita ko, nustatantis viešojo administravimo principus bei reikalavimus individualiam administraciniam aktui (3 ir 8 str.). Taigi privalomasis nurodymas, kaip individualus administracinis aktas, turi būti pagrįstas ir teisėtas, t. y. turi atitikti minėtų įstatymų nuostatų reikalavimus, jame turi būti aiškiai ir išsamiai nurodytos aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normos, kurių nurodoma laikytis, ar šių teisės aktų pažeidimai, tai pagrindžiančios nustatytos aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1659/2012; 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2460/2012 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju Privalomasis nurodymas pareiškėjui buvo duotas dėl UAB „Krisminda“ vykdomame akumuliatorių apdorojime (ardyme) susidarančių atliekų (akumuliatorių plastikinių korpusų) saugojimo, įvertinus Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos 2014 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. S-600 nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad UAB „Krisminda“ pateiktuose tirti plastikuose yra gyvsidabrio, chromo, švino, kadmio cheminių elementų likučių, ir nustačius, kad UAB „Krisminda“ papildomai neapdirbtus akumuliatorių plastikinius korpusus laiko lauke, po atviru dangumi, neapsaugojus nuo tiesioginio kritulių poveikio, kas, Utenos RAAD Utenos rajono agentūros nuomone, neatitinka Taisyklių 35.3 punkte nustatyto specialaus reikalavimo, todėl UAB „Krisminda“ veiklą nurodyta vykdyti tik po stogu. Šį reikalavimą nurodyta įvykdyti iki 2014 m. lapkričio 1 d.
Utenos RAAD Utenos rajono agentūros nuomone, Taisyklių 35 punkte numatyti reikalavimai, iš kurių vienas – baterijų ir akumuliatorių atliekas saugančiose, apdorojančiose ir (ar) perdirbančiose įmonėse turi būti nepralaidi krituliams ir atspari orų pokyčiams stogo danga (Taisyklių 35.3 p.), yra taikomi visai pareiškėjo vykdomai akumuliatorių saugojimo, apdorojimo ir atliekų sudėties ar būsenos pakeitimo veiklai, dėl to visa UAB „Krisminda“ veikla turi būti vykdoma po stogu.
Pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog pagal Taisyklių 35 punkto prasmę, jame nustatyti reikalavimai privalo būti taikomi įmonei vykdant kiekvieną iš šiame punkte įvardintų veiklų, t. y. tiek saugant, tiek perdirbant ir (ar) apdorojant akumuliatorių atliekas, o pagal 35.3 punktą tokia veikla turi būti vykdoma po nepralaidžia krituliams ir atsparia orų pokyčiams stogo danga. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi Taisyklėse įtvirtintą reglamentavimą, tokiai išvadai nepritaria ir sprendžia, jog Privalomasis nurodymas, atsižvelgus į jo turinį, neatitinka Kontrolės įstatymo 20 straipsnio bei Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
Taisyklių 35 punkte yra išvardijami baterijų ir akumuliatorių atliekas saugančioms, apdorojančioms ir (ar) perdirbančioms įmonėms keliami reikalavimai (įmonėse turi būti): svarstyklės atliekų svoriui nustatyti (35.1 p.); baterijų ir akumuliatorių atliekose esantiems skysčiams, valymo priemonėms, vandeniui nepralaidi ir atspari paviršiaus danga (35.2 p.); nepralaidi krituliams ir atspari orų pokyčiams stogo danga (35.3 p.); išsiliejusių skysčių surinkimo priemonės (sorbentai ir kitos) (35.4 p.). Kaip matyti iš Taisyklių 35 punkto, jame yra išvardijami bendri įmonėms, saugančioms, apdorojančioms ir (ar) perdirbančioms baterijų ir akumuliatorių atliekas, keliami reikalavimai, t. y. numatyta, kokius kriterijus turi atitikti įmonė, sauganti, apdorojanti ir (ar) perdirbanti baterijų ir akumuliatorių atliekas: tokia įmonė turi turėti svarstyklės atliekų svoriui nustatyti, nepralaidžią krituliams ir atsparią orų pokyčiams stogo dangą ir kt. Reikalavimas, kad visa baterijų ir akumuliatorių atliekų saugojimo, apdorojimo ir (ar) perdirbimo veikla turi būti vykdoma po stogu, baterijų ir akumuliatorių atliekų saugojimo, apdorojimo ir (ar) perdirbimo veikla užsiimančioms įmonėms Taisyklių 35.3 punkte nėra numatytas. Tokio reikalavimo nėra pagrindo formuluoti ir sistemiškai aiškinant Taisyklių 35 punkto nuostatas, kadangi jos, kaip jau minėta, numato bendrus baterijų ir akumuliatorių atliekas saugančioms, apdorojančioms ir (ar) perdirbančioms įmonėms keliamus reikalavimus, tačiau neaptaria baterijų ir akumuliatorių atliekų saugojimo, apdorojimo ir (ar) perdirbimo veiklos ypatumų, t. y. kaip ir kur tokia veikla turi būti atliekama. Taisyklių 35.3 punkte nėra numatytas reikalavimas akumuliatorių plastikinius korpusus (ar kitas baterijų ir akumuliatorių atliekas) laikyti tik po stogu, jame yra įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas įmonei, saugančiai, apdorojančiai ir (ar) perdirbančiai baterijų ir akumuliatorių atliekas turėti nepralaidžią krituliams ir atsparią orų pokyčiams stogo dangą. Ginčo dėl to, jog akumuliatorių ardymo vietoje UAB „Krisminda“ turi nepralaidžią krituliams ir atsparią orų pokyčiams stogo dangą, byloje nėra. Aplinkybė, kad UAB „Krisminda“ turi gamybinį stogu dengtą pastatą (unikalus Nr. 8299-2018-8011), esantį Šaltinių g. 45, Utenoje, byloje yra patvirtinta pareiškėjo pateiktais duomenimis. Taigi UAB „Krisminda“ atitinka Taisyklių 35.3 punkte numatytą reikalavimą – turi nepralaidžią krituliams ir atsparią orų pokyčiams stogo dangą.
Privalomąjį nurodymą priėmusi Utenos RAAD Utenos rajono agentūra netinkamai aiškino Taisyklių 35.3 punktą ir nurodė pareiškėjui vykdyti tokį reikalavimą, kuris minėtoje teisės normoje nėra numatytas. Dėl to Privalomajame nurodyme buvo nurodytas netinkamas teisinis pagrindas, kas lėmė, kad priimtas administracinis aktas buvo netinkamai motyvuotas ir neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams. Kitaip tariant, viešojo administravimo procedūra nebuvo atlikta taip, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo ir Kontrolės įstatymo nuostatos. Atsakovas Utenos RAAD Utenos rajono agentūra, kaip viešojo administravimo subjektas, neužtikrino pagrįsto ir objektyvaus privalomojo nurodymo priėmimo, t. y. įvardijamų pareiškėjo pažeidimų aiškiai ir išsamiai nepagrindė aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų normomis. Minėti individualaus administracinio akto trūkumai pripažintini esminiais ir sudarančiais pagrindą jį panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.).
Nagrinėjamos bylos kontekste dėmesys atkreiptinas į tai, jog 2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/66/EB dėl baterijų ir akumuliatorių bei baterijų ir akumuliatorių atliekų ir Direktyvos 91/157/EEB panaikinimo, kurią įgyvendinant patvirtintos Taisyklės, III priedo „Išsamūs apdorojimo ir perdirbimo reikalavimai“ A dalyje „Apdorojimas“ nurodoma, jog apdorojimo metu bent jau pašalinami visi skysčiai ir rūgštys (1 d.); apdorojama ir saugoma, įskaitant laikinąjį saugojimą, apdorojimo įmonėse tokiose vietose, kurių paviršius nepralaidus ir stogas atitinkamai atsparus oro pokyčiams, arba tinkamuose konteineriuose (2 d.).
Byloje taip pat ginčijamas Utenos RAAD 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. (4.2)-s-1529 „Dėl skundo dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomojo nurodymo Nr. (11-KE-62)“. Kadangi reikalavimas panaikinti minėtą sprendimą yra susijęs su reikalavimu panaikinti Privalomąjį nurodymą, teisėjų kolegija plačiau dėl Utenos RAAD 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimo teisėtumo nepasisakys, pažymėdama, jog, pripažinus Privalomąjį nurodymą neteisėtu ir naikintinu, kartu naikintinas ir pareiškėjo skundžiamas Utenos RAAD Sprendimas, kadangi juo Privalomasis nurodymas nepagrįstai buvo laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog Panevėžio apygardos administracinis teismas netinkamai aiškino ir taikė nagrinėjamu atveju aktualias Kontrolės įstatymo, Viešojo administravimo įstatymo ir Taisyklių normas, išsamiai neištyrė ir neįvertino faktinių bylos aplinkybių, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas (ABTĮ 143 str.) ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas ir jo skundžiami teisės aktai panaikinami.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde išdėstė prašymą priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas: 29 Eur už žyminio mokesčio sumokėjimą ir 300 Eur už apeliacinio skundo paruošimą.
Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą (ABTĮ 44 str. 1 d). Kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu <...> (ABTĮ 44 str. 2 d.). ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos, nuo 2015 m. kovo 20 d. galioja nauja redakcija).
Pagal ABTĮ 45 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo. Be to, nuosekli administracinių teismų praktika patvirtina, jog bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado, todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, paduodamas pirmosios instancijos teismui ir jame nagrinėjamas, atitinkamai prašymas dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo nagrinėtinas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-704/2011).
Byloje esanti 2015 m. kovo 7 d. atstovavimo sutartis patvirtina, jog advokatei Ingai Maskoliūnaitei buvo pavesta paruošti skundą su teise jį pasirašyti ir perduoti per EPP sistemą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. 2015 m. kovo 7 d. sąskaitoje už teisines paslaugas apeliacinio skundo paruošimas įkainotas 300 Eur. Tačiau byloje nėra pateiktas įrodymas, jog pareiškėjas apmokėjo šią sąskaitą ir patyrė realias išlaidas.
Bylos šaliai, kurios naudai buvo priimtas galutinis teismo sprendimas, yra būtina įrodyti realias savo išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-34/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 18, 2009 m., 144–216 p., 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-172/2012 ir kt.). Tai, jog proceso šalis patyrė realias išlaidas, paprastai patvirtina pinigų apskaitos dokumentas, fiksuojantis vieno subjekto grynųjų pinigų mokėjimo ar pervedimo operacijas, įvykdytas kitam subjektui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-284/2008, 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-422/2009). Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, jog už apeliacinio skundo paruošimą patyrė realias išlaidas, t. y. nepateikė tai patvirtinančio įrodymo, dėl to teismo išlaidų atlyginimo už apeliacinio skundo paruošimą nėra pagrindo priteisti.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jei byloje būtų panaikintas aktas, kurio pagrindu buvo priimtas kitas (taip pat panaikintas aktas), būtų galima reikalauti, kad bylinėjimosi išlaidas atlygintų ir pirmąjį aktą priėmęs subjektas (žr., pvz., 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-374/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 21, 2011 m., 500–504 p.). Kadangi šiuo atveju panaikinami tiek Privalomasis nurodymas, tiek Sprendimas, kuriuo buvo tikrinamas Privalomojo nurodymo teisėtumas ir pagrįstumas, teismo išlaidų atlyginimas lygiomis dalimis priteisiamas iš abiejų atsakovų.
Bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas sumokėjo 29 Eur žyminį mokestį, dėl to ši suma lygiomis dalimis (po 14,50 Eur) priteisiama iš atsakovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros (ABTĮ 44 str. 2 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 44 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ apeliacinį skundą tenkinti.
Panevėžio apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Krisminda“ skundą tenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomąjį nurodymą Nr. (11-KE)-62 ir Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento 2014 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (4.2)-s-1529 „Dėl skundo dėl 2014 m. rugsėjo 16 d. privalomojo nurodymo Nr. (11-KE-62)“.
Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Krisminda“ iš atsakovų Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento Utenos rajono agentūros 29 Eur (dvidešimt devynis eurus) (po 14,50 Eur (keturiolika eurų penkiasdešimt euro centrų) iš kiekvieno atsakovo) teismo išlaidų atlyginimo.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Veslava Ruskan