
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS
RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. balandžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Marytės
Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo
ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės
bendrovės „Stateta“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m.
sausio 7 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos
priemones, civilinėje byloje ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Stateta“
ieškinį atsakovei UAB „TELE2“ dėl kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Stateta“ (toliau – UAB
„Stateta“) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „TELE2“ 1
153 254,75 Lt dydžio kompensaciją dėl kai kurių prekybos salonų uždarymo, 6
procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė
taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovei
nutraukti ieškovės pagal 2008 m. vasario 1 d. platinimo sutartį vykdomą veiklą
prekybos salonuose, kurių atžvilgiu ši sutartis dar nėra nutraukta, arba imtis
bet kokių veiksmų, kurie apribotų ieškovės veiklą aptariamuose salonuose.
Ieškovės teigimu, pareiškus ieškinį, kyla grėsmė, kad atsakovė imsis veiksmų
siekdama nutraukti ieškovės veiklą nurodytuose prekybos salonuose. Tai savo
ruožtu kelia grėsmę, kad bylos nagrinėjimas bus apsunkintas (gali tekti
tikslinti ieškinį, pateikti papildomus dokumentus ir pan.), be to, ieškovė būtų
priversta reikšti naujus ieškinius ir iš naujo ginti savo pažeistas teises, kas
neatitiktų civilinio proceso tikslų. Taip pat pažymėjo, kad ieškinio suma yra
didelė, o tai teismų praktikuojama pripažįstama pakankamu pagrindu laikinųjų
apsaugos priemonių taikymui.
Vilniaus
apygardos teismas 2010 m. vasario 7 d. nutartimi ieškovės prašymą dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas sprendė, kad prašomos taikyti
laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su galimai ieškovui palankaus
teismo sprendimo įvykdymu; kitų sutarčių galimas nutraukimas yra už šios bylos
nagrinėjimo ribų, todėl jų nutraukimas neįtakos sprendimo įvykdymo šioje
byloje. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, jog
sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas. Atsakovė yra stambi įmonė, kuriai
priklauso didelė mobiliojo ryšio rinkos dalis; nepateikta įrodymų, galinčių
sukelti abejonių atsakovės mokumu.
Atskiruoju
skundu ieškovė UAB „Stateta“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 7
d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės. Be prašyme taikyti
laikinąsias apsaugos priemones pateiktų argumentų ieškovė taip pat nurodo, kad:
1. Teismo
teiginys, jog kitų sutarčių nutraukimas yra už šios bylos nagrinėjimo ribų, yra
visiškai nepagrįstas, nes ginčas kyla iš vienos šiuo metu galiojančios
sutarties – 2008 m. vasario 1 d. platinimo sutarties.
2.
Analogiškoje byloje teismas yra priėmęs sprendimą iš atsakovės priteisti
daugiau kaip 600 000 Lt dydžio kompensaciją, kita analogiško pobūdžio byla šiuo
metu taip pat yra nagrinėjama teisme. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovė
sistemingai pažeidinėja sudarytas mobilaus ryšio paslaugų platinimo sutartis,
turint tikslą išvengti komisinių mokesčių mokėjimo bei siekiant perimti jau
išvystytą atsakovės teikiamų mobilaus ryšio paslaugų tinklą tiesioginiam
administravimui.
3. Teismų
praktikoje pripažįstama, kad vien tik aplinkybė, jog atsakovė yra stambi įmonė,
kuriai priklauso didelė mobiliojo ryšio rinkos dalis, nėra pagrindas atsisakyti
taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kadangi bylos nagrinėjimo metu
atsakovės turtinė būklė gali pasikeisti ir tenkinus ieškinį sprendimo įvykdymas
nebūtų užtikrintas.
Atsiliepimui
į atskirąjį skundą atsakovė UAB „TELE2“ prašo skundžiamą pirmosios instancijos
teismo nutartį palikti nepakeistą, o teismui nusprendus skundą tenkinti –
pareikalauti, kad ieškovė pateiktų nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų
apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Atsiliepimas grindžiamas
šiais motyvais:
1.
Ieškinio dalykas ir ieškovės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių rūšis nėra
susijusi.
2. Prašomų laikinųjų
apsaugos priemonių taikymas pažeistų ekonomiškumo, teisingumo, protingumo,
proporcingumo ir sutarties laisvės principus.
3.
Ieškovės teiginiai, kad atsakovė gali imtis veiksmų dėl ieškovės veiklos
nutraukimo kituose prekybos salonuose yra nepagrįsti jokiais įrodymais
(Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).
4. Prašoma
priteisti suma atsakovei nėra didelė, todėl ji nekelia grėsmės būsimo teismo
sprendimo įvykdymui.
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka
ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių
nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338
straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą
ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik nagrinėjant atskirajame skunde nurodytus
argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties
negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329
straipsnis, 338 straipsnis).
CPK 144 straipsnio 1 dalis suteikia
teisę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis
laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Jau pati nuostata suponuoja, kad
prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė turi būti susijusi su būsimu teismo
sprendimu, t. y. laikinoji apsaugos priemonė turi užtikrinti, kad priimtas
teismo sprendimas bus įvykdytas.
Šioje byloje ieškovė yra pareiškusi
reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo. Patenkinus ieškinį, atsakovui kiltų
pareigą sumokėti ieškovei priteistą pinigų sumą. Tuo tarpu ieškovė prašymu dėl
laikinųjų apsaugos priemonių taikymo siekia, kad teismas uždraustų atsakovei nutraukti ieškovės pagal
2008 m. vasario 1 d. platinimo sutartį vykdomą veiklą prekybos salonuose, kurių
atžvilgiu ši sutartis dar nėra nutraukta, arba imtis bet kokių veiksmų, kurie
apribotų ieškovės veiklą aptariamuose salonuose. Akivaizdu, kad prašomos
taikyti laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su būsimu galimai
ieškovei palankiu teismo sprendimu, todėl ir jų taikymas niekaip neįtakos
teismo sprendimo vykdymo. Tai, kad, atsakovui nutraukus ieškovės veiklą kituose
prekybos salonuose ar kitaip ją apribojus, ieškovei gali tekti tikslinti
ieškinį ar reikšti naujus reikalavimus kitose bylose, taip pat nėra susiję su šioje
byloje būsimo teismo sprendimo įvykdymu. Pareikšto reikalavimo dydis taip nėra
svarbus, nes jis nesusijęs su prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių
pobūdžiu.
Taigi
pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinųjų apsaugos priemonių
institutą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą
nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus
apygardos teismo 2010 m. sausio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.
|
Teisėjai:
|
Danutė Gasiūnienė
|
|
|
|
|
|
Marytė Mitkuvienė
|
|
|
|
|
|
Vigintas Višinskis
|