Civilinė byla Nr. e2A-368-260/2021

       Teisminio proceso Nr. 2-69-3-13101-2019-8

       Procesinio sprendimo kategorijos: 

       2.1.5.1.2.7.; 2.6.10.8.; 3.3.1.18.1.

       (S)

Kauno apygardos teismas

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. balandžio 6 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Izoldos Nėnienės ir Arvydo Žibo,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės SIA Haduko apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimo ir 2020 m. lapkričio 9 d. papildomo sprendimo, priimtų civilinėje byloje Nr. e2-998-615/2020 pagal ieškovės SIA Haduko patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vykom“ dėl nuostolių atlyginimo regreso teise.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė SIA Haduko 2019 m. rugpjūčio 2 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau - UAB) „Vykom“, kuriame ir 2019 m. rugpjūčio 20 d. patikslintame ieškinyje bei 2019 m. spalio 7 d. dublike prašė teismo priteisti jai iš atsakovės 18 084,72 Eur nuostolius, 741,91 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad ji (krovinio siuntėjas) ir atsakovė (krovinio vežėjas) užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu susitarė dėl tarptautinio krovinio pervežimo. Vykdant šį susitarimą, faktinio vežėjo autovežis 2016 m. rugpjūčio 2 d. pateko į avariją, kurios metu buvo apgadintas perduotas vežti automobilis. Įvykio kaltininkas – UAB „Bieltransa“ vilkiko vairuotojas. J. R. Automobilservice teisėtas automobilio savininkas pateikė 2016 m. lapkričio 17 d. pretenziją UAB „Bieltransa“, reikalaudamas jam atlyginti tiesioginius nuostolius bendrai 28 775,19 Eur sumai. Faktinio vežėjo draudiko akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ sprendimu J. R. Automobilservice buvo išmokėta 15 535,76 Eur dydžio draudimo išmoka. Likusią patirtų nuostolių dalį – 13 239,43 Eur krovinio gavėjui ir savininkui J. R. Automobilservice atlygino ieškovė. Ieškovė taip pat papildomai sumokėjo patirtas 2 189,60 Eur teisines išlaidas bei 2 655,69 Eur palūkanas. Bendra dėl įvykio ieškovės patirta sumokėta nuostolių suma sudarė 18 084,72 Eur. (duomenys neskelbtini) policijos protokole yra fiksuoti faktai apie įvykio laiką, įvykio kaltininką, įvykio priežastį, vairuotoją, kuris valdė autovežį, kurio valstybiniai identifikaciniai numeriai (duomenys neskelbtini), įvykio kaltininko nubaudimą ir kt. Lenkijos kelių policijos pranešime nustatyta įvykio priežastis patvirtina faktą, kad UAB „Bieltransa“ vairuotojas vairavo pervargęs ir yra kaltas. Atsakovė, kaip sutartinė ieškovės vežėja, yra atsakinga už 2016 m. rugpjūčio 2 d. pervežimo metu pasitelkto faktinio vežėjo padarytą žalą kroviniui. Atsakovė netinkamai vykdė savo kaip vežėjos pareigas, t. y. faktinis vežėjas veikdamas didelio neatsargumo sąlygomis (vairavimas pavargus) sukėlė auto įvykį. Atsakovė yra sutartinė vežėja, todėl ji yra kalta dėl faktinio vežėjo atliktų veiksmų, dėl kurių kilo nuostoliai. Nuostoliai yra nustatyti pagal ekspertų ataskaitą. Susitarimą pervežti automobilį patvirtina atsakovės išrašyta sąskaita faktūra ir atsakovės patvirtinimas, kad (duomenys neskelbtini) automobilį, kurio identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), į iškrovimo vietą pristatys atsakovės subrangovas (faktinis vežėjas), trečioji šalis UAB „Bieltransa“. Iš CMR važtaraščio matyti, kad pirminiu atveju buvo nurodyti būtent sąskaitoje pateikti autovežio (duomenys neskelbtini) numeriai ir tik vėliau atsakovės arba faktinio vežėjo savavališkai išbraukti, nenurodant tokio įrašo CMR važtaraštyje priežasčių. Dėl 2016 m. rugpjūčio 2 d. įvykio (duomenys neskelbtini) faktinis vežėjas nebegalėjo pervežti krovinio autovežiu, kurio valstybiniai identifikaciniai numeriai (duomenys neskelbtini), todėl privalėjo krovinį perkrauti į kitą autovežį, kurio valstybiniai identifikaciniai numeriai (duomenys neskelbtini) (nurodoma CMR važtaraštyje). Tokią poziciją patvirtina ir (duomenys neskelbtini) policijos protokolas, kur yra pažymėta, kad autovežis patekęs į eismo įvykį buvo su valstybiniais identifikaciniais Nr. (duomenys neskelbtini). Faktinio vežėjo vairuotojas vykdė savo tiesioginę darbo funkciją, jo užmigimas, ar nesustojimas pailsėti pajutus nuovargį, neatitinka minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, taikomų vežėjams, ir faktinio vežėjo (vairuotojo) veiksmai prilygintini tyčiai. Remiantis CMR konvencijos 29 straipsnio 2 dalimi tas pats galioja ir tuo atveju, jei sąmoningus, tyčinius veiksmus įvykdė vežėjo agentai arba kiti asmenys, kurių paslaugomis naudojosi vežėjas vežimo metu, kai agentai ar kiti asmenys vykdė jiems pavestas užduotis. Ekspertizės akte pateiktos remonto išlaidos, nustatyti defektai bei reikalingų detalių pakeitimo reikalingumas, užmokestis už darbą ir t. t. Nėra tikslinga ir būtina ieškovei pateikti dokumentus dėl atlikto automobilio (krovinio) remonto, kadangi ieškovė nėra atsakinga už minėtą remontą, taip pat automobilio savininkas neturi prievolės minėtą automobilį remontuoti. Tik automobilio savininkas gali spręsti kaip automobilį realizuoti po auto įvykio, t. y. remontuoti, parduoti apgadintą ir pan., automobilio savininkas net ir neremontuodamas automobilio turi teisę prašyti atlyginti žalą. Pagrindinė žala, padaryta kroviniui, sudaro 27 318,89 Eur. Visos kitos iš atsakovės reikalaujamos sumos (užmokestis už ekspertizę, išlaidos teisininkui) yra susijusios su įvykiu, nurodytos ir pagrindžiamos krovinio ekspertizėje bei kituose civilinėje byloje pateiktuose dokumentuose. Pervežimo metu buvo sužalotas visiškai naujas automobilis. Naujas, tačiau jau remontuotas automobilis, negali būti parduodamas už naujam ir nesužalotam automobiliui lygiavertę kainą. Dėl to krovinio savininko skaičiuojamas 4 000 Eur dydžio nuostolis. Vadovaujantis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalimi tyčinių veiksmų atveju senaties terminas ieškiniui pateikti yra treji metai. Ieškovei pateikus ieškinį teismui 2019 m. rugpjūčio 2 d., trejų metų senaties terminas, kuris pradedamas skaičiuoti 2016 m. rugsėjo 9 d., nebuvo praleistas. Kad atsakovės darbuotojai sudarė susitarimą su ieškove dėl ginčo automobilio pervežimo įrodo ir susirašinėjimas žinutėmis tarp ieškovės vadovo (duomenys neskelbtini) ir atsakovės darbuotojų (V. R.) derinant ginčo krovinio vežimo paslaugos suteikimą ir vežimo sąlygas. Interaktyvi google maps žemėlapio nuoroda nukreipia į ginčo krovinio paskirties vietą, nurodant ją pašto kodu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Esant sudarytus krovinio pervežimo sutartinius santykius tarp SIA HADUKO ir atsakovės patvirtina ir vėlesnis atsakovės darbuotojų (L. M., G. B., V. R.) ir ieškovės vadovo (duomenys neskelbtini) susirašinėjimas el. paštu, iš kurio, be kita ko, matyti, jog atsakovė prisiima atsakomybę už sugadintą ginčo krovinį. Atsakovė, į bylą teikdama neaiškius, iš karto po įvykio sudarytus, ir ieškovei nežinomus susitarimus su kitais trečiaisiais asmenimis, teikia visiškai nepagrįstus atsikirtimo į ieškinį argumentus.

3.       Atsakovė UAB „Vykom“ 2019 m. rugsėjo 4 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškovės SIA Haduko patikslintą ieškinį, kuriame ir 2019 m. lapkričio 25 d. triplike prašė teismo taikyti vienerių metų ieškinio senatį, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4.       Atsakovė nurodė, kad ieškovė užsakymo sudarymo faktą tarp šalių įrodinėja atsakovės ieškovei išrašyta 2016 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodytas automobilio pervežimas 2016 m. rugpjūčio 1 d. - 2016 m. rugpjūčio 3 d. iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini). Važtaraštyje nurodyta, kad automobilis buvo pakrautas 2016 m. liepos 29 d., (duomenys neskelbtini), ir 2016 m. rugsėjo 8 d. pristatytas adresu (duomenys neskelbtini), vežėju nurodyta UAB „Bieltransa“, automobilvežio valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini). Sąskaita buvo išrašyta už kito automobilio pervežimą, sąskaitoje ir važtaraštyje nesutampa automobilių pasikrovimo datos, pasikrovimo vietos, pristatymo datos, automobilvežių valstybiniai numeriai, nėra nurodytas automobilio VIN numeris. Tarp šalių nebuvo jokių sutartinių santykių dėl ginčo automobilio pervežimo. Ieškovė ir vežėjas dėl automobilio pervežimo susitarė tiesiogiai. Ieškovės nurodytas protokolas yra tik informacinis pranešimas apie eismo įvykį. Pranešimas nėra patvirtintas/pasirašytas jį parengusio policijos pareigūno, nėra policijos antspaudo ir kopija nėra tinkamai patvirtinta. Nėra aiškiai nurodyta kaip įvyko eismo įvykis. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad automobilis buvo apgadintas dėl vežėjo neteisėtų veiksmų. Ekspertizės aktas parodo tik preliminarų, o ne realų nuostolių faktą ir dydį, kurį automobilio savininkas patyrė dėl apgadinto automobilio remonto. Ieškovė su ieškiniu nepateikė dokumentų, kurie pagrįstų automobilio savininko realius patirtus nuostolius dėl apgadinto automobilio remonto. Vežėjo draudikas 2016 m. gruodžio 1 d. pranešime nurodė, jog apgadinto automobilio likutinė vertė buvo 23 109,24 Eur be PVM ir apie tokį įvertinimą buvo informuotas automobilio savininkas, nurodant jam galimus žalos dydžio mažinimo būdus ir, kad jais nebuvo pasinaudota, todėl buvo priimtas sprendimas išmokėti 15 535,76 Eur dydžio draudimo išmoką, apskaičiuotą pagal automobilio įsigijimo kainos ir likutinės vertės skirtumą. Maksimali kompensacija automobilio savininkui už apgadintą automobilį galėjo būti 17 139,27 Eur (8,33 x 1641 kg (automobilio svoris x 1,25383 Eur/SDR). Ieškovė automobilio savininkui atlygino 2 189,60 Eur jo patirtų teisinių išlaidų, tačiau nėra aišku, kokias teisines paslaugas automobilio savininkas pirko, kokiu tikslu jas pirko. Ieškinyje nėra nurodytas palūkanų skaičiavimo pagrindas, jų dydis, apskaičiavimas ir kokiu pagrindu ieškovė mokėjo palūkanas automobilio savininkui. Byloje nėra pateikta jokių dokumentų, kurie pagrįstų, kad automobilio ekspertizė kainavo 1 545 Eur, ar įrodymų, patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) už ekspertizę tokią sumą sumokėjo. Ieškovė praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą skaičiuojamą nuo 2016 m. rugsėjo 9 d. Terminą skaičiuojant nuo ieškovės įmokų sumokėjimo automobilio savininkui dienos taip pat yra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas. (duomenys neskelbtini) (įmonė registruota N. K., įmonės kodas (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), likviduota) su trečiuoju asmeniu UAB „Bieltransa“ 2016 m. liepos 28 d. sudarė prekių gabenimo užsakymą, pagal kurį UAB „Bieltransa“ įsipareigojo 2016 m. rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini), pasikrauti 1 (vieną) automobilį ir jį 2016 m. rugpjūčio 3 d. pervežti adresu (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) ir atsakovė 2016 m. rugpjūčio 3 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią (duomenys neskelbtini) perleido atsakovei reikalavimo teisę į ieškovės skolą 300 Eur, reikalavimo pagrindas: užsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Kaydo ir SIA Haduko dėl krovinio pervežimo (2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 3 d., (duomenys neskelbtini), auto 1 vnt.). Nurodyta reikalavimo perleidimo sutartis tarp Kaydo ir atsakovės buvo viena iš daugelio, kurios buvo sudaromos siekiant sumažinti Kaydo įsiskolinimą atsakovei, kuris 2016 m. rugpjūčio 3 d. buvo 171 983,34 Eur dydžio. Kaydo pagal reikalavimo perleidimo sutartis perleisdavo reikalavimo teises UAB „Vykom“ į Kaydo klientų skolas už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, o UAB „Vykom“ atitinkama suma sumažindavo Kaydo įsiskolinimą jai. Atsakovė perėmusi iš Kaydo reikalavimo teisę į ieškovę šiuo pagrindu jai 2016 m. rugsėjo 26 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą. Taigi, atsakovė nurodytą sąskaitą išrašė ieškovei ne kaip susitariančioji vežėja už įvykdytą automobilio pervežimą, o kaip kreditorius, perėmęs reikalavimo teisę į ieškovės skolą už įvykdytą automobilio pervežimą. Atsakove (susitariančiuoju vežėju) pagal CMR konvenciją yra Kaydo, o ne UAB „Vykom“, nes ji yra tik reikalavimo teisių perėmėja. Susitarianti vežėja buvo Kaydo. T. K., tiek atsakovė dirbo su tais pačiais subkontraktoriais (vežėjais) vykdant krovinių pervežimus, įskaitant ir UAB „Bieltransa“. Ieškovės sąskaitoje nurodyta automobilio vertė be pridėtinės vertės mokesčio 38 645 Eur. Krovinio sugadinimo atveju vežėjas turi kompensuoti krovinio vertės sumažėjimo sumą. AB „Lietuvos draudimas“ 2016 m. gruodžio 1 d. sprendime nurodyta, kad automobilio likutinė vertė buvo 23 109,24 Eur, išmokėta draudimo išmoka 15 535,76 Eur, t. y. skirtumas tarp automobilio įsigijimo vertės ir likutinės vertės (38 645 - 23 109,24 = 15 535,76). Teismas turi vadovautis nustatyta automobilio vertės sumažėjimo suma – 15 535,76 Eur, kuriuos atlygino draudikas, o ne ieškovės nurodyta automobilio atkuriamąja verte. Tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) neremontavo ginčo automobilio, nes to tiesiog neapsimokėjo daryti ekonomiškai. Ieškovė su V. R. nesitarė dėl ginčo automobilio pervežimo, nes nesutampa automobilio pakrovimo datos, valstybiniai numeriai, pakrovimo vietos (susirašinėjime nurodyta (duomenys neskelbtini), o važtaraštyje (duomenys neskelbtini)). Ieškovės ir atsakovės darbuotojų susirašinėjimas dėl nenustatyto automobilio pristatymo prasidėjo 2016 m. rugpjūčio 10 d., t. y. praėjus 7 dienoms po sąskaitoje nurodyto automobilio pristatymo. Atsakovės ir Kaydo B. V. vienintelis akcininkas ir vadovas yra tas pats asmuo - V. V.. Atsakovė krovinius perveža nuosavais automobilvežiais ir tik tų krovinių kurių negali pervežti pati, perduoda vežti kitiems vežėjams, o Kaydo veikė kaip ekspeditorius - visus gautus krovinius perduodavo vežti kitiems vežėjams, nes neturėjo nuosavų automobilvežių. Ieškovė užsakė krovinio pervežimą iš Kaydo, o Kaydo perdavė krovinį pervežti UAB „Bieltransa“. Atsakovės darbuotojų L. M. ir G. B. susirašinėjimas su ieškove įvyko, nes Kaydo neturėjo žmogiškųjų resursų išspręsti tokią problemą, todėl situacijai suvaldyti buvo pasitelkti atsakovės darbuotojai.

II.       II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ir papildomo sprendimo esmė

5.       Kauno apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovės SIA Haduko patikslintą ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „Vykom“ iš ieškovės 726 Eur bylinėjimosi išlaidas, o 2020 m. lapkričio 9 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei iš ieškovės 392,04 Eur bylinėjimosi išlaidas.

6.       Spręsdamas dėl ieškinio reikalavimų pagrįstumo teismas nustatė, kad ieškovė savo reikalavimus grindė aplinkybe, jog ji ir atsakovė užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu susitarė dėl tarptautinio krovinio pervežimo tokiomis sąlygomis: pakrovimo data – 2016 m. rugpjūčio 1 d., nukrovimo data – 2016 m. rugpjūčio 3 d.; maršrutas: (duomenys neskelbtini); krovinys – automobilis (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini). Atsakovė šios aplinkybės nuosekliai nepripažino viso civilinės bylos nagrinėjimo metu. Ieškovė savo reikalavimus taip pat grindė aplinkybe, kad atsakovė susitarė su šiuo metu veiklą baigusia  UAB „Bieltransa“ dėl minėto krovinio pervežimo. Šios aplinkybės atsakovė taip pat nuosekliai nepripažino viso civilinės bylos nagrinėjimo metu. Teismas nurodė, jog ieškovė privalėjo įrodyti atsakovės nepripažįstamas aplinkybes, kuriomis ji grindė savo reikalavimus, tačiau to nepadarė. Atsakovei nepripažinus susitarimo su ieškove fakto, ieškovė nurodė, jog šalių sutartinius santykius įrodo atsakovės išrašyta sąskaita faktūra ir rašytinis patvirtinimas, kad ginčo automobilį į jo pristatymo vietą pristatys faktinis vežėjas UAB „Bieltransa“. Tačiau iš atsakovės nurodytų aplinkybių ir bylos medžiagos teismas nustatė, kad šiuo metu likviduota N. K. įmonė Kaydo B. V. (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), buvęs buveinės adresas (duomenys neskelbtini)) 2016 m. liepos 28 d. su UAB „Bieltransa“ sudarė prekių gabenimo užsakymą, pagal kurį UAB „Bieltransa“ įsipareigojo 2016 m. rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini), pasikrauti vieną automobilį ir jį 2016 m. rugpjūčio 3 d. pervežti adresu (duomenys neskelbtini). N. K. įmonė Kaydo B. V. 2016 m. rugpjūčio 3 d. perleido atsakovei reikalavimo teisę į ieškovės skolą (300 Eur), reikalavimo pagrindas – užsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) tarp Kaydo B. V. ir SIA Haduko (ieškovės) dėl krovinio pervežimo (2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 3 d., (duomenys neskelbtini), auto 1 vnt.). Teismas, remdamasis atsakovės paaiškinimai, nurodė, jog minėta reikalavimo perleidimo sutartis tarp atsakovės ir Kaydo B. V. buvo viena iš daugelio, kurios buvo sudaromos siekiant sumažinti Kaydo B. V. 171 983,34 Eur įsiskolinimą atsakovei. Kaydo B. V. pagal reikalavimo perleidimo sutartis perleisdavo reikalavimo teises atsakovei į Kaydo B. V. klientų skolas už suteiktas krovinių pervežimo paslaugas, o atsakovė atitinkama suma sumažindavo Kaydo B. V. įsiskolinimą jai (atsakovei). Atsakovė, perėmusi iš Kaydo B. V. reikalavimo teisę į ieškovę, 2016 m. rugsėjo 26 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą. Todėl teismas vertino, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaita faktūra savaime nepatvirtina, jog atsakovė ją išrašė kaip krovinio vežėja, o ne kaip reikalavimo teisę iš krovinio vežėjos (Kaydo B. V.) įgijęs juridinis asmuo. Teismas nustatė, kad būtent Kaydo B. V., o ne atsakovė, 2016 m. rugpjūčio 26 d. išsiuntė UAB „Bieltransa“ pretenziją dėl krovinio (UAB „Bieltransa“ vežto ginčo automobilio) apgadinimo. Todėl konstatavo, kad minėtas įrodymas nepatvirtina, jog atsakovė, o ne šiuo metu likviduota N. K. įmonė Kaydo B. V., buvo krovinio vežėja CMR konvencijos prasme. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovės nurodomas atsakovės rašytinis patvirtinimas, jog ginčo automobilį pristatys į jo nusikrovimo vietą faktinis vežėjas UAB „Bieltransa“, atsižvelgiant į atsakovės į civilinę bylą pateiktus rašytinius įrodymus dėl reikalavimo teisės į ieškovę perleidimo (reikalavimo teisės perleidėjas Kaydo B. V., reikalavimo teisės įgijėjas – atsakovė, reikalavimo teisės perleidimo data 2016 m. rugpjūčio 3 d.), vien tik pats savaime nepatvirtina, jog atsakovė buvo susitarianti vežėja CMR konvencijos prasme, o ne vežėjo Kaydo B. V. reikalavimo teisės į ieškovą perėmėjas, juo labiau, kad ieškovė civilinėje byloje iš esmės neginčijo atsakovės nurodytų aplinkybių, kad tiek Kaydo B. V., tiek atsakovė, dirbo su tais pačiais subkontraktoriais (vežėjais) vykdant krovinių pervežimus, įskaitant ir UAB „Bieltransa“, o tiek Kaydo B. V., tiek atsakovės UAB „Vykom“ savininku (vieninteliu akcininku) ir vadovu buvo tas pats asmuo. Pasisakydamas dėl ieškovės į bylą pateikto 2020 m. balandžio 6 d. susirašinėjimo su atsakovės darbuotojais V. R., L. M. ir G. B., teismas nurodė, kad iš ieškovės į bylą pateikto jos ir V. R. susirašinėjimo matyti, jog šis susirašinėjimas negali patvirtinti ginčo susitarimo tarp ieškovės ir atsakovės aplinkybės, nes šiuo atveju nesutampa nei automobilių pakrovimo datos (susirašinėjime nurodyta 2016 m. liepos 22 d., PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta 2016 m. rugpjūčio 1 d., važtaraštyje nurodyta 2016 m. liepos 29 d.), nei automobilius pervežusių autovežių valstybiniai numeriai (susirašinėjime nurodytas (duomenys neskelbtini), PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas (duomenys neskelbtini), važtaraštyje nurodytas (duomenys neskelbtini)), nei automobilių pakrovimo vietos (susirašinėjime nurodyti (duomenys neskelbtini), o važtaraštyje nurodytas (duomenys neskelbtini)). Teismas nurodė, kad atsakovės išrašytoje sąskaitoje nurodyta, jog automobilio pervežimas buvo įvykdytas 2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 3 d. laikotarpiu, o ieškovės 2020 m. balandžio 6 d. pateiktas jos ir L. M. bei G. B. susirašinėjimas dėl nenustatyto automobilio pristatymo prasidėjo tiktai 2016 m. rugpjūčio 10 d., t. y. praėjus septynioms dienoms po sąskaitoje, kuria ieškovė grindžia savo reikalavimą, nurodytos automobilio pristatymo dienos. Pasisakydamas dėl ieškovės 2020 m. rugsėjo 30 d. teismui pateikto papildomo elektroninio susirašinėjimo teismas nurodė, kad iš jo matyti, jog susirašinėjimas vyko tarp atsakovės ir visai kitos įmonės. Teismas nurodė, jog šis susirašinėjimas vyko nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. sausio 7 d. ir vyko dėl automobilio pervežimo 2016 m. sausio 11 d. – 2016 m. sausio 12 d., todėl sprendė, jog nėra aišku kaip šis susirašinėjimas galėtų patvirtinti po daugiau nei pusės metų sudarytą, ieškovės teigimu, susitarimą tarp ieškovės ir atsakovės dėl automobilio pervežimo 2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 3 d. Teismas nurodė, kad ieškovė, teikdama papildomus įrodymus savo 2020 m. rugsėjo 29 d. prašyme, pati nurodė, jog tarp jos ir atsakovės buvo „nevienkartiniai“ verslo santykiai (prašymo trečia pastraipa), atitinkamai, susirašinėjimai galėjo vykti dėl įvairių automobilių pervežimo įvairiais laikotarpiais. Ieškovei iš esmės neginčijus atsakovės nurodytų aplinkybių, jog atsakovės ir Kaydo B. V. vieninteliu akcininku ir vadovu buvo tas pats asmuo, atsakovė ir Kaydo B. V. užsiėmė ta pačia veikla – krovinių pervežimu, esminis skirtumas tarp šių įmonių buvo tas, kad atsakovė krovinius perveždavo nuosavais autovežiais ir tik tuos krovinius, kurių negalėdavo pervežti pati, perduodavo vežti kitiems vežėjams, o Kaydo B. V. veikė išimtinai kaip ekspeditorius – visus gautus krovinius perduodavo vežti kitiems vežėjams, nes neturėjo nuosavų autovežių, taip pat tiek atsakovė, tiek Kaydo B. V., bendradarbiavo su tais pačiais vežėjais, įskaitant UAB „Bieltransa“, o tais atvejais, kai Kaydo B. V. nepakakdavo žmogiškųjų resursų, situacijai išspręsti buvo pasitelkiami ir atsakovės (kurios savininku ir vadovu buvo tas pats asmuo) darbuotojai, teismas nurodė, kad ieškovės nurodoma įvykių seka yra visiškai nelogiška, kadangi pagal ieškovės byloje pasirinktą poziciją, jos susitarimas buvo sudarytas su atsakove, kuri, tiek pati turėdama nuosavus autovežius, tiek pati tiesiogiai nuolat bendradarbiaudama su UAB „Bieltransa“, užsakymą vykdyti perdavė Kaydo B. V., kuri nuosavų autovežių neturėjo (ir apie tai atsakovei buvo žinoma, nes abiejų įmonių vieninteliu akcininku ir vadovu buvo tas pats asmuo), o po to Kaydo B. V. sudarė susitarimą su UAB „Bieltransa“.

7.       Pasisakydamas dėl ieškovės ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo teismas nurodė, kad atsakovei nepripažįstant ieškinio ieškovė privalėjo įrodyti, jog būtent prašomą priteisti piniginių lėšų sumą ir būtent ieškovė turėjo pareigą krovinio gavėjui sumokėti, tačiau to nepadarė. Teismas nurodė, kad ieškovė nenurodė, nepateikė ir neprašė teismo išreikalauti jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog krovinio gavėjas, nesutikdamas su UAB „Bieltransa“ draudiko paskaičiuota išmokos suma, šią sumą ginčijo. Taip pat nurodė, kad ieškovė savo reikalavimo negrindė aplinkybėmis ir įrodymais, jog pagal jos su krovinio gavėju sudarytą susitarimą ieškovė turėjo teisinę pareigą atlyginti krovinio gavėjui tą pastarojo patirtų nuostolių dalį, kurios neatlygino UAB „Bieltransa“ draudikas. Todėl ieškovei neįrodžius, kad ji iš viso turėjo teisinę pareigą be išlygų atlyginti krovinio gavėjui ginčo sumą bei teigiant, kad ginčo suma buvo atlyginta dėl tarp ieškovės vadovo ir krovinio gavėjo anksčiau susiklosčiusių draugiškų asmeninių verslo santykių, teismas sprendė, kad atsakovei nekyla pareiga šią, ieškovės vadovo vien tik dėl draugiškų asmeninių verslo santykių krovinio gavėjui išmokėtą sumą, atlyginti ieškovei. Pasisakydamas dėl ieškovės pateiktos 2017 m. gegužės 31 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutarties teismas nurodė, kad šia reikalavimo teisės perleidimo sutartimi ieškovei buvo perleista reikalavimo teisė ne į atsakovę, o į UAB „Bieltransa“.

8.       Spręsdamas dėl atsakovės prašymo taikyti ieškinio senatį teismas vertino, jog atsakovės argumentai, kad ieškovė yra praleidusi ieškinio senaties terminą, yra nepagrįsti. Teismas nurodė, kad ieškovės ieškinys yra grindžiamas tuo, kad pagal CMR konvencijos nuostatas gabentas krovinys, kuris turėjo būti pristatytas 2016 m. rugpjūčio 3 d., buvo sugadintas dėl to, jog vairuotojas nesilaikė darbo-poilsio rėžimo ir vairuodamas užsnūdo. Atsakovė savo atsikirtimų byloje negrindė aplinkybėmis, kad autoįvykio priežastys buvo kitos, ar, kad autovežio vairuotojas užsnūdo dėl kitų objektyvių priežasčių, pavyzdžiui dėl staigaus sveikatos pablogėjimo, ligos, ar pan. Ieškinys per Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO Viešųjų elektroninių paslaugų posistemį buvo pateiktas (pasirašytas elektroniniu prašu) 2019 m. rugpjūčio 2 d. 

9.       Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė 2020 m. lapkričio 9 d. po teismo sprendimo priėmimo pateikė prašymą priimti papildomą sprendimą ir išspręsti atsakovės 392,04 Eur išlaidų už dokumentų vertimą atlyginimo klausimą, nurodė, kad prašymas priteisti nurodytas išlaidas ir išlaidas pagrindžiantys dokumentai buvo pateikti kartu su tripliku, atsakovė triplike buvo išreiškusi prašymą priteisti 392,04 Eur už vertimo paslaugas bei pateikė 2019 m. lapkričio 15 d. PVM sąskaitą faktūrą dėl 392,04 Eur už vertimo paslaugas ir 2019 m. lapkričio 20 d. mokėjimo nurodymą. Šių išlaidų atlyginimo klausimas teismo sprendime nebuvo išspręstas. Todėl, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovė byloje patyrė 392,04 Eur išlaidas už vertimo paslaugas, kurios ieškinį atmetus priteisiamos iš ieškovės, nusprendė priimti papildomą sprendimą, kuriuo atsakovės 392,04 Eur išlaidas už vertimo paslaugas priteisti atsakovei iš ieškovės.

III.       III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10.       Apeliaciniu skundu ieškovė SIA Haduko prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą bei 2020 m. lapkričio 9 d. papildomą sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti pilna apimtimi, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, nemotyvuotas bei neteisėtas iš esmės. Skundžiamame sprendime klaidingai nustatytos ir įvertintos faktinės aplinkybės, klaidingai, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, interpretuoti aiškūs ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai. Teismas sprendime nepasisakė dėl ginčo išsprendimui svarbių ieškovės nurodytų aplinkybių ir jų nevertino. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, nepagrįstai sureikšmino atsakovės nurodytas aplinkybes, paaiškinimus ir interpretacijas, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika.

1.2.                      Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentas, jog ieškovė ir atsakovė neva nebuvo susitarusios dėl krovinio pervežimo yra nepagrįstas. Ieškovės ir atsakovės bendradarbiavimas dėl analogiškų krovinių, t. y. automobilių, pervežimo prasidėjo jau nuo 2016 m. pradžios. Civilinėje byloje pateikti duomenys apie atsakovės darbuotojos V. R. ((duomenys neskelbtini)), dirbančios pas atsakovę nuo 2013 m. vasario 12 d. susirašinėjimą su ieškovės vadovu (duomenys neskelbtini) el. paštu, derinant krovinio pervežimo sąlygas. Susirašinėjime asmenys susitaria ir dėl krovinio, ir dėl kainos, krovinio paėmimo vietos, aptariama ir dėl apmokėjimo už paslaugą būdo išrašant sąskaitą būtent ieškovei. Iš pateiktų į bylą rašytinių įrodymų matyti, jog atsakovės darbuotoja veikia atstovaudama atsakovę, nurodo savo kontaktus, siejamus būtent su atsakove, pasirašo kaip atsakovę atstovaujanti klientų aptarnavimo vadybininkė, ieškovei siunčia susitarimą dėl mokėjimo, taip aiškiai leisdama suprasti, kad su ieškovės vadovu tariasi veikdama būtent atsakovės interesais. Nors teismas skundžiamame sprendime dėl šio susirašinėjimo pasisakė, jog tai niekaip nepatvirtina vėlesnio ginčo šalių susitarimo dėl ginčo krovinio, ieškovės įsitikinimu, analogiškai kaip ir šio susitarimo pagrindu, sekančiai tokiu pat būdu vyko ir vėlesnis ieškovės bei atsakovės bendradarbiavimas (klostėsi verslo santykiai). Be to, šiame susirašinėjime ieškovės vadovas atsakovės darbuotojai aiškiai nurodė, kad sąskaita už paslaugą turi būti išrašoma būtent ieškovei, todėl teismo argumentas, jog šis susirašinėjimas patvirtina tik santykius tarp atsakovės ir kitos įmonės, nėra teisingas. Toks teismo aplaidus įrodymų tyrimas ir vertinimas tik patvirtina, kad teismas visiškai neįsigilino į byloje pateiktus įrodymus, o skundžiamame sprendime pacituodamas atsakovės rašytinių paaiškinimų teiginius, pernelyg sureikšmino neteisingus atsakovės argumentus dėl šio susirašinėjimo. Nevienkartinį ir analogišką ieškovės bei atsakovės bendradarbiavimą patvirtina civilinėje byloje pateiktas kitas ieškovės vadovo ir tos pačios atsakovės darbuotojos susirašinėjimas ryšio galiniais įrenginiais (telefonu), vykęs 2014 m. gruodžio mėn., taip pat 2016 m. liepos 20 - 27 d., kuomet ieškovės vadovas 2016 m. liepos 27 d. papriekaištavo atsakovės darbuotojai apie praėjusį penktadienį (kas yra 2016 m. liepos 22 d.) vykusį krovinio pakrovimą. Tą pačią 2016 m. liepos 27 d. (trečiadienį), ieškovės vadovas užklausė tos pačios atsakovės darbuotojos, su kuria ne kartą kaip atsakovės nuolatinis klientas bendravo verslo reikalais, ar yra galimybė gabenti automobilį (duomenys neskelbtini) į paskirties vietą (duomenys neskelbtini). Atsakovės atstovės 2016 m. liepos 27 d. raštu buvo patvirtinta apie automobilio paėmimą penktadienį (2016 m. liepos 29 d.), pristatymą (duomenys neskelbtini) antradienį/trečiadienį (t. y. 2016 m. rugpjūčio 2-3 dienomis) ir paslaugos kainą 300 Eur. Taigi 2016 m. liepos 27 d. ieškovės ir atsakovės buvo aiškiai susitarta dėl konkretaus krovinio, konkrečiu adresu, konkrečiu laiku ir už konkrečią kainą pervežimą. Būtent 2016 m. liepos 27 d., analogišku būdu kaip ir ankstesniais atvejais, ieškovė ir atsakovė raštiškai susitarė dėl ginčo krovinio pervežimo. Atsakovė po įvykio nedviprasmiškai raštu patvirtino, jog būtent atsakovės subrangovas UAB „Bieltransa“ pristatys apgadintą ginčo automobilį į sutartą iškrovimo vietą (duomenys neskelbtini). Vertinant lingvistinę pačios atsakovės parengto patvirtinimo išraišką, yra akivaizdu ir nepaneigiama, jog pačios atsakovės patvirtinimu UAB „Bieltransa“ yra laikoma būtent atsakovės, o ne Kaydo B. V. subkontraktoriumi (subvežėju) ir atitinkamai - atsakovė susitariančiuoju vežėju ieškovės atžvilgiu. Tuo atveju, jei susitariantysis vežėjas iš ties būtu buvęs Kaydo B. V., atsakovė net neturėjo pagrindo ieškovei pateikti tokio patvirtinimo, arba (pridedant dokumentus) šiuo patvirtinimu patvirtinti, jog ginčo krovinį į paskirties vietą pristatys ne atsakovės, o Kaydo B. V. subkontraktorius.

1.3.                      Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodo, jog po įvykio atsakovė visada nuosekliai prisiėmė atsakomybę už krovinį. 2016 m. rugpjūčio 17 d. atsakovės darbuotojai L. M. bei G. B., siųsdami el. laiškus ieškovės vadovui bei su ieškovės vadovu dėl ginčo automobilio susitarusiai atsakovės darbuotojai, raštu labai aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kad ieškovė yra atsakovės klientas, kad būtent atsakovė yra priklausoma nuo subkontraktorės, kad atsakovė atsakinga už ginčo krovinio pristatymą. Byloje įrodyta, jog atsakovė, vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis, yra susitariantysis vežėjas ieškovės atžvilgiu. Priešingu atveju, t. y. jei 2016 m. liepos 27 d. susitarimo anot atsakovės nebuvo, nesuprantama ir nelogiška, kodėl atsakovė civilinės bylos nagrinėjimo metu neneigė jos darbuotojos raštu patvirtintų susitarimo sąlygų, domėjosi įvykio aplinkybėmis ir jas žinojo, po įvykio raštu pripažino ir prisiėmė atsakomybę.

1.4.                      Nesutiktina su skundžiamame teismo sprendime padaryta išvada, jog ieškovė neturėjo pagrindo reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės. Krovinio savininkas iš ieškovės nupirko 38 645 Eur vertės visiškai naują automobilį. UAB „Bieltransa“ draudikas, apskaičiavęs žalą kroviniui, pagal draudimo sutarties su krovinio faktiniu vežėju UAB „Bieltransa“ sąlygas, taikant kompensacijos už prarastą krovinį mažinimą (SDR), krovinio savininkui išmokėjo viso 15 535, 76 Eur. Vertinant tai, jog žala kroviniui kilo dėl atsakovės subkontraktorės veiksmų, prilyginamų neatsargiai tyčiai (kas civilinėje byloje buvo nustatyta), vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis, atsakingas už žalą asmuo negali vadovautis nuostolių atlyginimo ribojimu. Šiuo atveju krovinio savininkui nuostoliai buvo atlyginti tik draudimo sutarties su krovinio faktiniu vežėju UAB „Bieltransa“ sąlygų ribose. Tačiau akivaizdu, kad atsižvelgiant į CMR konvencijos nuostatas, krovinio savininkas turėjo teisę reikalauti visų nuostolių atlyginimo. Ta aplinkybė, jog civilinėje byloje nebuvo pateikta ar pareikalauta pateikti duomenų apie krovinio savininko ginčą su UAB „Bieltransa“ draudiku, neturi visiškai jokios reikšmės. UAB „Bieltransa“ draudikas atlygino žalą krovinio savininkui sutarties su UAB „Bieltransa“ ribose, negalėdamas iš šių ribų ir mokėti didesnės draudimo išmokos, todėl krovinio savininkui pirmiau nenuginčijus draudimo sutarties sąlygų, net ir nebuvo prasmės ir logikos ginčyti draudiko sprendimo ir taip tik didinti nuostolių sumą. Siekdamas susigrąžinti draudiko nekompensuotus nuostolius už žalą kroviniui, dėl UAB „Bieltransa“ draudiko nekompensuotų nuostolių likučio, krovinio savininkas pretenzijas pareiškė ieškovei, kaip su krovinio savininku susitarusiam asmeniui. Ieškovė pateikė, o teismas rezoliucija priėmė 2017 m. balandžio 27 d. - gegužės 16 d. vykusio susirašinėjimo el. paštu tarp ieškovės vadovo ir krovinio savininko bei pastarojo advokato M. B., derinant susitarimo dėl žalos atlyginimo kausimus, bei 2017 m. gegužės 31 d. susitarimo dėl reikalavimo perleidimo ieškovei kopijas. Ieškovė bankiniais pavedimais krovinio savininkui atlygino UAB „Bieltransa“ draudiko neatlygintų nuostolių sumą - 18 084,72 Eur. Taigi, ieškovė, iki ieškinio pateikimo teismui dienos, atlyginusi nuostolius krovinio savininkui, įgijo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovės. Atsakovė yra sutartinė vežėja ieškovės atžvilgiu ir yra visiškai atsakinga už visišką nuostolių kompensavimą.

1.5.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatsižvelgė į ieškovės pateiktus įrodymus dėl ieškovės ir atsakovės susitarimo pervežti ginčo krovinį (pakrovimo datų, kainos, paskirties vietos ir datos), atsakovės raštiškus nevienkartinius patvirtinimus dėl atsakomybės už prisiimtą ir subkontraktorei patikėtą vežti ginčo krovinį. Sureikšminant klaidingus atsakovės pateiktus rašytinius paaiškinimus, ignoruojant elementarius logikos dėsnius, teismas netinkamai interpretavo pačios atsakovės iki civilinės bylos iškėlimo parengus raštiškus įrodymus ir juose atsispindinčius faktus.

1.6.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės pateiktus klaidingus rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės vadovo ir atsakovės darbuotojų, nepagrįstai sureikšmino atsakovės rašytiniuose paaiškinimuose minimos civilinės bylos Nr. 2-1713-944/2018 aplinkybes. Šios ir civilinės bylos Nr. 2-1713-944/2018 ginčo šalys net nėra tapačios. Šios ir Kauno apygardos teismo išnagrinėtos civilinių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Civilinėje byloje Nr. 2-1713-944/2018 konstatuotos aplinkybės nėra prejudiciniai faktai ir šios civilinės bylos aplinkybės turi būti nustatinėjamos atskirai, nesiejant jų su civilinėje byloje Nr. 2-1713-944/2018 konstatuotomis aplinkybėmis. Juo labiau, kad teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiais Teismas.

1.7.                      Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovės pateiktus rašytinius paaiškinimus dėl atsakovės ir Kaydo B. V. verslo modelio, išėjo iš civilinės bylos nagrinėjimo ribų. Šioje civilinėje byloje nagrinėjamas nuostolių priteisimo iš atsakovės klausimas pagal CMR konvencijos nuostatas, o ne atskiras atsakovės ir Kaydo B. V. verslo modelio teisėtumo, pagrįstumo ar logiškumo ieškovės atžvilgiu klausimas. 

1.8.                      Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai sureikšmino atsakovės pateiktą tarp Kaydo B. V. ir atsakovės 2016 m. rugpjūčio 3 d. pasirašytą reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį, kuria atsakovė iš Kaydo B. V. neva perėmė reikalavimo teisę į ieškovės skolą. Cesijos sutartyje, apie kurią ieškovė sužinojo tik civilinės bylos nagrinėjimo metu, skirtingai nei kitose analogiškose atsakovės į civilinę bylą pateiktose cesijos sutartyse, nenumatyta, jog per 30 dienų nuo cesijos sutarties pasirašymo dienos pradinis kreditorius privalo raštu pranešti skolininkams apie reikalavimo perleidimą pagal sutartį. Abejotinas cesijos sutarties ieškovės atžvilgiu sudarymo aplinkybes patvirtina ir tai, jog cesijos sutartis pasirašyta iš karto po 2016 m. rugpjūčio 2 d. įvykio, kurio metu buvo apgadintas atsakovės subkontraktorės vežtas ginčo krovinys. Be to, cesijos sutartis ieškovės atžvilgiu pasirašyta to paties asmens, atstovavusio Kaydo B. V. ir atsakovę. Šios aplinkybės patvirtina tik tai, jog atsakovės ir Kaydo B. V. vadovas, turint omenyje, jog Kaydo B. V. netrukus buvo likviduota, tokiu būdu siekė išvengti kilusių nuostolių atlyginimo krovinio savininkui atsakovės sąskaita. Atsakovė tiek iki 2016 m. rugpjūčio 2 d. įvykio, tiek jam įvykus, tiek ir sudarius 2016 m. rugpjūčio 3 d. cesijos sutarti, ieškovės atžvilgiu aiškiai, nedviprasmiškai ir nuosekliai bei ne kartą raštu pripažino, kad būtent atsakovė yra susitariančioji vežėja ir yra atsakinga už savo subkontraktorės ginčo kroviniui padarytą žalą. Taigi, nepaisant abejotinos cesijos sutarties, atsakovė civilinės bylos nagrinėjimo metu nepaneigė savo atsakomybės už kilusius nuostolius. Net ir vertinant ieškovės atžvilgiu sudarytą cesijos sutartį šios civilinės bylos kontekste, turi būti atsižvelgta į tai, jog pačia cesijos sutartimi atsakovė savo įsipareigojimų ieškovės atžvilgiu Kaydo B. V. neperleido, o po cesijos sutarties sudarymo atsakovė ne kartą pripažino savo atsakomybę dėl įvykio kilusių nuostolių, kas sudaro pagrindą išvadai, jog tarp atsakovės ir Kaydo B. V. sudaryta cesijos sutartis ieškovės atžvilgiu nepakeitė ieškovės ir atsakovės teisinio santykio. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė nesilaikė nuoseklios pozicijos, ją ne kartą keitė. Pirminiu atsiliepimu į ieškinį, siekdama sukelti abejones dėl įvykio aplinkybių, neigė Lenkijos policijos oficialių dokumentų tikrumą. Tvirtino, jog 2016 m. rugsėjo 26 d. išrašyta sąskaita už automobilio pervežimą buvo išrašyta ne už ginčo automobilio pervežimą, nors akivaizdu, jog didžioji dalis sąskaitoje nurodytų aplinkybių sutampa su esminėmis atsakovės ir ieškovės 2016 m. liepos 27 d. sudaryto susitarimo sąlygomis, tuo labiau, kad už sąskaitos išrašymą ir šio dokumento teisingumą atsakinga pati atsakovė. Atsakovės teiginys, jog 2016 m. rugsėjo 26 d. sąskaita galėjo būti išrašyta kito automobilio pervežimui, taip pat nebuvo patvirtintas. Atsakovė jokių duomenų apie kito automobilio pervežimą į civilinę bylą nepateikė. Ir tik į civilinę bylą ieškovei pateikus pačios atsakovės raštiškus patvirtinimus dėl ieškovės pripažinimo savo kliente ir atsakomybės už savo subkontraktorę prisiėmimo, taip pat krovinio nugabenimo į paskirties vietą, atsakovė kardinaliai keitė poziciją, pareikšdama, jog ieškovės skola už pervežimą cesijos sutartimi neva buvo perleista niekuo su ieškove nesusijusiam asmeniui Kaydo B. V.

1.9.                      Išskirtinai sureikšmindamas atsakovės paaiškinimus, paremtus netinkamais įrodymais byloje ir prejudicinės galios neturinčiomis aplinkybėmis, nustatytomis kitoje byloje, o ne aiškių ir konkrečių ieškovės į civilinę bylą pateiktų rašytinių įrodymų visumą, nesivadovaudamas CPK bei CMR konvencijos nuostatomis, reikalaudamas paneigti atsakovės keliamas abejones, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi naštą tarp ginčo šalių, užkraudamas pernelyg didelę įrodinėjimo naštą ieškovei.

1.10.                      Papildomo sprendimo, kuris yra sudedamoji pagrindinio sprendimo dalis, panaikinimo ir bylinėjimosi išlaidų, prie kurių priskiriamos ir atsakovės patirtos vertimo išlaidos, paskirstymo klausimas priklauso nuo to, ar pagrindinis sprendimas civilinėje byloje apeliacinės instancijos teismo bus panaikintas ar pakeistas. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas panaikintų pagrindinį sprendimą šioje civilinėje byloje ar jį pakeistų, papildomas sprendimas taip pat turi būti panaikintas ar pakeistas, perskirstant ginčo šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas.

11.       Atsakovė UAB „Vykom“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir papildomą sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1.                      Ieškovės apeliacinis skundas nepagrįstas, grindžiamas faktinėmis aplinkybėmis ir argumentais, kurių ne tik, kad nepatvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, bet ir jiems prieštarauja. Ieškovė šališkai vertina ir interpretuoja byloje esančius rašytinius įrodymus, skunde nepasisako dėl atsakovės byloje pateiktų rašytinių įrodymų, kurie paneigia apeliantės nurodytas faktines aplinkybes. Ieškovė netinkamai aiškina ir taiko materialinės teisės normas, reglamentuojančias jos reikalavimo/regreso teisę į atsakovę.

2.2.                      Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad atsakovė nuosekliai viso bylos nagrinėjimo metu nepripažino aplinkybių dėl sutarties su apeliante sudarymo dėl ginčo automobilio transportavimo ir kad vėliau atsakovė susitarė su faktiniu vežėju UAB „Bieltransa“ dėl ginčo automobilio transportavimo. Todėl ieškovė turėjo šias aplinkybes įrodyti byloje. Ieškovės teigimu, 2016 m. liepos 27 d. susirašinėjimas tarp jos ir atsakovės darbuotojos patvirtina, kad ieškovė pateikė ofertą dėl  automobilio transportavimo, o atsakovė akceptavo ofertą ir įsipareigojo automobilį pervežti. Tačiau ieškovė nei bylos nagrinėjimo metu, nei apeliaciniame skunde nesugebėjo paaiškinti, kodėl nesutampa ginčo automobilį pervežusių autovežių valstybiniai numeriai, automobilio pakrovimo vietos, automobilio pristatymo laikas ir kt. Pagal ieškovės skunde nurodytas aplinkybes išeitų, kad ji automobilį, kurio vertė beveik 40 000 Eur, tiesiog perdavė transportuoti visiškai nežinomam vairuotojui su autovežiu. Vien šis argumentas savaime kelia daug pagrįstų abejonių dėl apeliantės nurodytos įvykių sekos, nes joks protingas asmuo jos pozicijoje nebūtų perdavęs didelės vertės turto transportuoti visiškai nežinomam asmeniui. O ieškovės teiginys, kad UAB „Bieltransa“ neteisingai užpildė CMR važtaraštį, yra neatitinkantis tikrovės, nes pati ieškovė automobilį perdavė transportuoti UAB „Bieltransa“ ir atitinkamai pildė CMR važtaraštį, o esant neva tai neteisingiems duomenims jame, turėjo teisę juos ištaisyti važtaraštyje. Tačiau ieškovė šių aplinkybių sąmoningai nenurodo, taip siekdama suklaidinti teismą ir įrodyti sau naudingas aplinkybes byloje.

2.3.                      Ieškovė nepasisako ir neneigia faktinių aplinkybių bei jas pagrindžiančių rašytinių įrodymų, kad įmonė Kaydo B. V. 2016 m. rugpjūčio 26 d. išsiuntė UAB „Bieltransa“ rašytinę pretenziją dėl vežto automobilio. Atsakovės nuomone, ši aplinkybė pati savaime yra pakankama įrodyti, jog Kaydo B. V. su apeliante susitarė dėl ginčo automobilio transportavimo, o vėliau ir su UAB „Bieltransa“, nes tik Kaydo B. V. buvus susitariančiai vežėjai CMR konvencijos prasme, ji turėtų teisę teikti tokią pretenziją dėl apgadinto automobilio faktiniam vežėjui. Kaip skunde teisingai pastebi apeliantė, Kaydo B. V. ir UAB „Bieltransa“ užsakymas dėl automobilio transportavimo nėra pasirašytas, bet vien tik šis faktas susitarimo transportuoti automobilį nedaro negaliojančiu, nes šalių susitarimas buvo patvirtintas UAB „Bieltransa“ konkliudentiniais veiksmais, t. y. UAB „Bieltransa“ faktiškai vežė (transportavo) automobilį.

2.4.                      Ieškovės argumentai dėl ankstesnio šalių susirašinėjimo, atsakovės rašto dėl automobilio pristatymo bei vėlesnio apeliantės ir atsakovės darbuotojų susirašinėjimų yra analogiški jos pačios išdėstytiems argumentams pirmosios instancijos teisme ir skunde tik kartojasi. Dėl jų atsakovė yra išsamiai pasisakiusi savo procesiniuose dokumentuose, pateiktuose pirmosios instancijos teismui ir savo pozicijos nekeičia, todėl jų nekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, jog su atsakove susitarė dėl ginčo automobilio transportavimo, o atsakovė atitinkamai susitarė su UAB „Bieltransa“.

2.5.                      Ieškovė apeliaciniame skunde klaidingai teigia, kad ji remiantis CMR konvencijos 34 ir 36 straipsniais turi regreso teisę į atsakovę dėl nuostolių atlyginimo. Tačiau šio ginčo atveju ieškovė buvo krovinio siuntėja (ne vežėja), o ginčo automobilio nuosavybės teisė jo transportavimo metu priklausė krovinio gavėjui. Transportavimo metu apgadinus automobilį, (duomenys neskelbtini) (toliau – krovinio gavėjas) pagal CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalį, 34 ir 36 straipsnius turėjo teisę reikalauti nuostolių atlyginimo tik iš faktinio vežėjo UAB „Bieltransa“ dėl kurio kaltės ir buvo apgadintas automobilis arba susitariančio vežėjo Kaydo B. V. CMR konvencijoje nėra numatyta, kad krovinio transportavimo metu išimtinai dėl vežėjo kaltės apgadinus krovinį, krovinio gavėjas turėtų teisę teikti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo krovinio siuntėjui, o pastarasis prievolę atlyginti tokius nuostolius krovinio gavėjui. Taigi, krovinio gavėjui pateikus pretenziją dėl papildomų nuostolių atlyginimo už apgadintą automobilį ieškovei (nors tokių rašytinių įrodymų byloje nėra), ieškovė galėjo vien tik remiantis nurodytu pagrindu tokią pretenziją atmesti, tačiau to nepadarė. Kaip 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu teigė pati apeliantė, ji krovinio gavėjo nuostolius atlygino tik tai dėl jos ir krovinio gavėjo anksčiau susiklosčiusių draugiškų asmeninių verslo santykių, t. y. apeliantė, neturėdama teisinės prievolės ir nesant jos kaltės, savanoriškai prisiėmė krovinio gavėjui atlyginti jo neva tai patirtus papildomus nuostolius. Todėl CMR konvencija nesuteikia apeliantei (krovinio siuntėjai) regreso teisės į vežėją, ar juo labiau susitariantį vežėją. Apeliantei reikalavimo teisę į UAB „Bieltransa“ suteikia tik apeliantės ir krovinio gavėjo 2017 m. gegužės 31 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, pagal kurią krovinio gavėjas perleido reikalavimo teisę dėl papildomų nuostolių atlyginimo tik į UAB „Bieltransa“ apeliantei. Reikalavimo perleidimo sutartyje nėra numatyta, kad krovinio gavėjas perleidžia apeliantei reikalavimo teisę ir į kitus vežėjus, dalyvavusius automobilio pervežime. Todėl apeliantės reikalavimo teisę dėl nuostolių atlyginimo riboja jos pačios ir krovinio gavėjo 2017 m. gegužės 31 d. sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis. Tą teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime, su kurio pozicija sutinka ir atsakovė. Be to, kai apeliantė ir krovinio gavėjas 2017 m. gegužės 31 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, UAB „Bieltransa“ jau buvo bankrutuojanti, t. y. apeliantė perėmė reikalavimo teisę į bankrutuojančią įmonę. Nurodyti apeliantės veiksmai atsakovės vertinimu yra itin nerūpestingi, nelogiški, teisiškai ir ekonomiškai nepagrįsti, todėl apeliantė turi pati prisiimti tokių veiksmų neigiamas pasekmes.

2.6.                      Atsakovė nesutinka, kad krovinio gavėjas dėl ginčo automobilio remonto patyrė papildomus 13 239,43 Eur nuostolių, kurių neatlygino UAB „Bieltransa“ draudikas. Ieškovė 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu teigė, kad ginčo automobilis po eismo įvykio buvo suremontuotas, tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie tai pagrįstų. Ieškovė, siekdama įrodyti patirtus papildomus nuostolius, turėjo pateikti tai patvirtinančius įrodymus, t. y. automobilių serviso, kuriame buvo realiai suremontuotas apgadintas automobilis, remonto sąmatą, kurioje būtų nurodyta kokios faktiškai automobilio dalys buvo pakeistos, kokie faktiškai remonto darbai atlikti ir jų kaina; 2) automobilių serviso sąskaitą už automobilio remontą krovinio gavėjui; 3) krovinio gavėjo mokėjimo patvirtinimą, kad atsiskaitė su automobilių servisu už atliktus automobilio remonto darbus. Tačiau ji tokių įrodymų nepateikė, nors jų ne kartą reikalavo atsakovė, ypač įvertinus aplinkybę, kad apeliantę ir krovinio gavėją sieja itin draugiški verslo santykiai, todėl gauti nurodytus dokumentus jai neturėjo būti jokių kliūčių. Manytina, jog ieškovė tokių įrodymų nepateikė ir negalėjo pateikti, nes jų tiesiog nėra ir tai patvirtinta atsakovės su 2020 m. vasario 10 d. prašymu pateikti dokumentai, pagal kuriuos ginčo automobilis nuo ekspertizės atlikimo dienos 2016 m. spalio 20 d. iki 2020 m. sausio 22 d. nenuvažiavo nei vieno papildomo kilometro. Kas paneigia apeliantės nurodytas aplinkybes dėl automobilio remonto, nes kitu atveju nėra jokio logiško paaiškinimo, kodėl suremontuotas automobilis daugiau nei 3 metus nebuvo eksploatuojamas krovinio gavėjo. Visos šios aplinkybės patvirtiną atsakovės poziciją, kad krovinio gavėjas neremontavo ginčo automobilio, nes to tiesiog neapsimokėjo daryti ekonomiškai. Automobilio likutinė vertė buvo 23 109,24 Eur, išmokėta draudimo išmoka 15 535,76 Eur, plius ieškovės sumokėti 13 239,43 Eur papildomų nuostolių atlyginimo, iš viso 51 884,43 Eur. Iš šios sumos atskaičius 38 645 Eur (sumą, už kurią ginčo automobilis buvo įsigytas) lieka 13 239,43 Eur suma, pridėjus ieškovės sumokėtus 2 655,69 Eur palūkanų, suma padidėja iki 15 895,12 Eur, t. y. tokia sumą realiai uždirbtų krovinio gavėjas, jeigu būtų neremontavęs automobilio. Automobilio remonto atveju krovinio gavėjas būtų uždirbęs kur kas mažesnę sumą – 4 186,95 Eur (51 884,43 Eur – 47 697,48 Eur (atkurto automobilio vertė, žr. „D. A.“ GmbH ekspertizės 8 lapą), nes draudimo išmoka ir ieškovės sumokėta suma būtų buvę panaudotos automobilio remontui, skirtingai negu automobilio neremontavus. Į 13 239,43 Eur nuostolių sumą įeina 4 000 Eur apskaičiuotas automobilio nuvertėjimas. Ginčo atveju nuvertėjimas buvo skaičiuojamas tuo pagrindu, kad eismo įvykio metu stipriai buvo apgadintas naujas automobilis ir po remonto jo nebūtų galima parduoti kaip naujo, o būtų parduodamas kaip suremontuotas po eismo įvykio su nuvertėjimu. Atsakovės verslo praktikoje nuvertėjimas apskaičiuojamas lyginant automobilio rinkos kainą ir kainą, už kurį automobilis po eismo įvykio buvo faktiškai parduotas, skirtumas tarp šių kainų laikomas automobilio savininko patirtu nuostoliu (nuvertėjimu). Apeliantė 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad krovinio gavėjas ginčo automobilio nepardavė ir pasiliko sau, t. y. automobilis nebuvo parduotas su nuvertėjimu ir krovinio gavėjas nepatyrė jokių realių nuostolių. Vien ši faktinė aplinkybė yra pakankamas pagrindas teigti, kad krovinio gavėjas nepatyrė apeliantės nurodytų 4 000 Eur nuostolių dėl automobilio nuvertėjimo, jau nekeliant klausimų, kaip ekspertizėje buvo apskaičiuotas automobilio nuvertėjimas, nes joje nėra nurodyta kuo remiantis ir kokią metodiką taikant, jis buvo apskaičiuotas.

2.7.                      Ieškovė teigia, kad ji krovinio gavėjui sumokėjo 2 655,69 Eur palūkanų, tačiau visos bylos nagrinėjimo metu ji nei atsakovei, nei pirmosios instancijos teismui nesugebėjo paaiškinti, kokiu pagrindu mokėjo palūkanas, koks buvo jų dydis ir už kokį laikotarpį jos buvo mokėtos. Apeliantės 2020 m. rugsėjo 16 d. teismo posėdžio metu išsakytas teiginys, kad patikslinto ieškinio priedas – palūkanų detalizacija atsako į nurodytus klausimus, neatitinka tikrovės, nes joje nėra nurodyta, kokiu pagrindu mokėtos palūkanos, ar už kokį laikotarpį ir kokią palūkanų normą taikant, o bandant suskaičiuoti detalizacijoje apskaičiuotas palūkanas, jų suma visiškai nesutampa su apeliantės nurodyta sumokėta palūkanų suma. Atsakovės apytiksliais paskaičiavimais, apeliantė įmokas krovinio gavėjui mokėjo nuo 2017 m. birželio 27 d. iki 2018 m. gruodžio 18 d., t. y. 539 kalendorinės dienos. Taikant CMR konvencijoje numatyta maksimalią 5 procentų palūkanų normą, už šį laikotarpį apeliantė turėjo sumokėti 997,54 Eur palūkanų, skaičiuojant nuo visos reikalavimo sumos 13 239,43 Eur (13 239,43/365x539x0,05%=997,54), t. y. apeliantė sumokėjo beveik 2,7 karto daugiau palūkanų, nei numato CMR konvencija (arba 13,5 procentų metines palūkanas), neskaitant to, kad apeliantei sumokėjus įmoką, suma, nuo kurios skaičiuojamos palūkanos turėtų būti atitinkamai mažinama ir mažėti mokėtina palūkanų suma.

2.8.                      Ieškovės nurodytos ekspertizės išlaidų ir išlaidų už teisines paslaugas sumos yra nepagrįstos, neįrodytos, apeliantė neturėjo teisinės prievolės jų mokėti krovinio gavėjui.

2.9.                      Apeliantės argumentai, kad krovinio gavėjas tinkamai gynė savo teises ir neginčijo draudiko sprendimo yra visiškai nepagrįsti. Draudikas išmoką krovinio gavėjui paskaičiavo remdamasis tuo, kad ginčo automobilio likutinė vertė buvo 23 109,24 Eur, o krovinio gavėjas nesutiko su draudiko siūlomais žalos mažinimo būdais, todėl draudikas draudimo išmoką apskaičiavo pagal automobilio įsigijimo kainos ir likutinės vertės skirtumą. Nurodytą 17 139,27 Eur (8,33+1641kg (automobilio svoris)x1,25383 Eur/SDR santykis=17139,27) maksimalią kompensaciją, kaip teigia apeliantė, numato ne draudimo sutartis, o CMR konvencijos 23 straipsnio 1, 3 dalys. Tačiau byloje nėra pateikta draudimo sutartis tarp UAB „Bieltransa“ ir AB „Lietuvos draudimas“, todėl apeliantė neturi pagrindo taip teigti. Aplinkybė, kad krovinio gavėjas nepasinaudojo teise ginčyti draudiko sprendimo, parodo, kad jokių papildomų nuostolių, viršijančių draudimo išmoką nebuvo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.       IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir papildomą sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamų sprendimų negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ieškovė regresinį ieškinį reiškė, grįsdama jį CMR konvencijos nuostatomis. 

13.       Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės ieškinys dėl nuostolių atlyginimo regreso teise, ir papildomo teismo sprendimo, kuriuo išspręstas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

14.       Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė SIA Haduko kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriame prašė teismo priteisti jai iš atsakovės UAB „Vykom“ 18 084,72 Eur nuostolius, 741,91 Eur palūkanas, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ji (krovinio siuntėjas) ir atsakovė (krovinio vežėjas) užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu susitarė dėl tarptautinio krovinio pervežimo. Vykdant šį susitarimą, faktinio vežėjo UAB „Bieltrnsa“ autovežis 2016-08-02 pateko į avariją, kurios metu buvo apgadintas perduotas vežti automobilis. Įvykio kaltininkas - UAB „Bieltransa“ vilkiko vairuotojas. Teisėtas vežamo automobilio savininkas (duomenys neskelbtini) 2016-11-17 pateikė pretenziją UAB „Bieltransa“, reikalaudamas jam atlyginti tiesioginius nuostolius bendrai 28 775,19 Eur sumai. Faktinio vežėjo draudiko AB „Lietuvos draudimas“ sprendimu vežamo automobilio savininkui (duomenys neskelbtini) buvo išmokėta 15 535,76 Eur dydžio draudimo išmoka. Likusią patirtų nuostolių dalį – 13 239,43 Eur krovinio gavėjui ir savininkui (duomenys neskelbtini) atlygino ieškovė. Ieškovė taip pat papildomai sumokėjo patirtas 2 189,60 Eur teisines išlaidas bei 2 655,69 Eur palūkanas. Bendra dėl įvykio ieškovės patirta sumokėta nuostolių suma sudaro 18 084,72 Eur. (duomenys neskelbtini) policijos protokole yra fiksuoti faktai apie įvykio laiką, įvykio kaltininką, įvykio priežastį, vairuotoją, kuris valdė autovežį, kurio valstybiniai identifikaciniai numeriai (duomenys neskelbtini), įvykio kaltininko nubaudimą ir kt. (duomenys neskelbtini) kelių policijos pranešime nustatyta įvykio priežastis patvirtina faktą, kad UAB „Bieltransa“ vairuotojas vairavo pervargęs ir yra kaltas. Atsakovė, kaip sutartinė ieškovės vežėja, yra atsakinga už 2016 m. rugpjūčio 2 d. pervežimo metu pasitelkto faktinio vežėjo padarytą žalą kroviniui. Atsakovė netinkamai vykdė savo kaip vežėjos pareigas, t. y. faktinis vežėjas veikdamas didelio neatsargumo sąlygomis (vairavimas pavargus) sukėlė auto įvykį. Atsakovė yra sutartinė vežėja, todėl ji yra kalta dėl faktinio vežėjo atliktų veiksmų, dėl kurių kilo nuostoliai. Nuostoliai yra nustatyti pagal ekspertų ataskaitą. Ieškovė nurodė, kad susitarimą pervežti automobilį patvirtina atsakovės išrašyta sąskaita faktūra ir atsakovės patvirtinimas, kad (duomenys neskelbtini) automobilį, kurio identifikacinis numeris yra (duomenys neskelbtini), į iškrovimo vietą pristatys atsakovės subrangovas (faktinis vežėjas), trečioji šalis UAB „Bieltransa“. Iš CMR važtaraščio matyti, kad pirminiu atveju buvo nurodyti būtent sąskaitoje pateikti autovežio (duomenys neskelbtini) numeriai ir tik vėliau atsakovės arba faktinio vežėjo savavališkai išbraukti, nenurodant tokio įrašo CMR važtaraštyje priežasčių. Dėl 2016 m. rugpjūčio 2 d. įvykio (duomenys neskelbtini) faktinis vežėjas nebegalėjo pervežti krovinio autovežiu, kurio valstybiniai identifikaciniai numeriai yra (duomenys neskelbtini), todėl privalėjo krovinį perkrauti į kitą autovežį, kurio valstybiniai identifikaciniai numeriai yra (duomenys neskelbtini) (nurodoma CMR važtaraštyje). Tokią poziciją patvirtina ir (duomenys neskelbtini) policijos protokolas, kur yra pažymėta, kad autovežis patekęs į eismo įvykį buvo su valstybiniais identifikaciniais Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovė teigė, jog aplinkybę, kad atsakovės darbuotojai sudarė susitarimą su ieškove dėl ginčo automobilio pervežimo įrodo ir susirašinėjimas žinutėmis tarp ieškovės vadovo (duomenys neskelbtini) ir atsakovės darbuotojų (V. R.) derinant ginčo krovinio vežimo paslaugos suteikimą ir vežimo sąlygas. Atsakovė su ieškovės ieškiniu nesutiko, prašė taikyti vienerių metų ieškinio senatį, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 m. rugsėjo 26 d. PVM sąskaita faktūra, kurioje nurodytas automobilio pervežimas 2016 m. rugpjūčio 1 d. - 2016 m. rugpjūčio 3 d. iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), kuria ieškovė įrodinėja užsakymo sudarymo faktą tarp šalių, buvo išrašyta už kito automobilio pervežimą, sąskaitoje ir važtaraštyje nesutampa automobilių pasikrovimo datos, pasikrovimo vietos, pristatymo datos, automobilvežių valstybiniai Nr., nėra nurodytas automobilio VIN Nr. Tarp šalių nebuvo jokių sutartinių santykių dėl ginčo automobilio pervežimo. Atsakovė yra tik perėmusi iš N. K. veikusios įmonės Kaydo B. V. reikalavimo teisę į ieškovę šiuo pagrindu jai 2016 m. rugsėjo 26 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovė nurodytą sąskaitą išrašė ieškovei ne kaip susitariančioji vežėja už įvykdytą automobilio pervežimą, o kaip kreditorius, perėmęs reikalavimo teisę į ieškovės skolą už įvykdytą automobilio pervežimą. Atsakove (susitariančiuoju vežėju) pagal CMR konvenciją yra Kaydo B. V., o ne UAB „Vykom“, nes ji yra tik reikalavimo teisių perėmėja. Susitarianti vežėja buvo Kaydo B. V. T. K. B. V., tiek ir atsakovė dirbo su tais pačiais subkontraktoriais (vežėjais) vykdant krovinių pervežimus, įskaitant ir UAB „Bieltransa“. Ieškovė su įmone Kaydo B. V. dėl automobilio pervežimo susitarė tiesiogiai. Kaydo B. V. su trečiuoju asmeniu UAB „Bieltransa“ 2016 m. liepos 28 d. sudarė prekių gabenimo užsakymą, pagal kurį UAB „Bieltransa“ įsipareigojo 2016 m. rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini), pasikrauti 1 (vieną) automobilį ir jį 2016 m. rugpjūčio 3 d. pervežti adresu (duomenys neskelbtini). Kauno apylinkės teismas, sutikdamas su atsakovės argumentais ir pripažinęs, kad ieškovė neįrodė aplinkybių, pagrindžiančių jos reikalavimus,  2020 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškovės SIA Haduko patikslintą ieškinį atmetė, priteisė atsakovei UAB „Vykom“ iš ieškovės 726 Eur bylinėjimosi išlaidas, o 2020 m. lapkričio 9 d. papildomu sprendimu priteisė atsakovei iš ieškovės 392,04 Eur bylinėjimosi išlaidas. Su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir papildomu sprendimu nesutinka ieškovė, kuri pateikė dėl jų apeliacinį skundą. 

15.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą ir atsakovės atsiliepimo į šį skundą argumentus, sprendžia, jog skundžiami pirmosios instancijos teismo sprendimas ir papildomas sprendimas yra pagrįsti ir teisėti, o ieškovės apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir todėl netenkintinas.

16.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis P. Š. v. A. D. byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“ byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas aiškiai ir išsamiai motyvuotame sprendime tinkamai įvertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio motyvams teisėjų kolegija pritaria, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl atskirų apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

17.       Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vienpusiškai ir neobjektyviai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl ko pažeidė CPK 185 straipsnio reikalavimus. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame Kodekse numatytas išimtis.

18.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo išplėtota ir nuosekli. Pagal ją faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

19.       Pirmosios instancijos teismas, byloje 2020 m. lapkričio 9 d. priimtame sprendime argumentuotai nurodė, kokių įrodymų pagrindu jis daro išvadą, kad ieškovė civilinėje byloje neįrodė esminių aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus atsakovei, kad ieškovė ir atsakovė užsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu susitarė dėl tarptautinio krovinio pervežimo tokiomis sąlygomis: pakrovimo data – 2016 m. rugpjūčio 1 d., nukrovimo data – 2016 m. rugpjūčio 3 d.; maršrutas: (duomenys neskelbtini); krovinys – automobilis (duomenys neskelbtini), VIN kodas: (duomenys neskelbtini). Teismas pagrįstai konstatavo, kad ne atsakovė, o šiuo metu likviduota N. K. įmonė Kaydo B. V., buvo krovinio vežėja CMR konvencijos prasme ir kad ši įmonė, o ne atsakovė, susitarė su šiuo metu jau veiklą baigusi UAB „Bieltransa“ dėl minėto krovinio pervežimo. Todėl šio teismo padaryta išvada, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimų atsakovei, teisėjų kolegijos vertinimu yra visiškai pagrįsta, o byloje šio teismo priimtas sprendimas pagrįstas ir teisėtas.

20.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai konstatavo, kad atsakovė nuosekliai viso bylos nagrinėjimo metu nepripažino aplinkybių dėl ginčo automobilio transportavimo sutarties su apeliante sudarymo. Sutiktina su atsakovės teiginiu, kad ieškovė susitarė įmone Kaydo B. V. dėl automobilio pervežimo, o ši trečiuoju asmeniu faktiniu vežėju UAB „Bieltransa“ 2016 m. liepos 28 d. sudarė prekių gabenimo užsakymą, pagal kurį UAB „Bieltransa“ įsipareigojo 2016 m. rugpjūčio 1 d. (duomenys neskelbtini), pasikrauti 1 (vieną) automobilį ir jį 2016 m. rugpjūčio 3 d. pervežti adresu (duomenys neskelbtini). Tokį susitarimą patvirtina ir ta aplinkybė, jog kad būtent įmonė Kaydo B. V. 2016 m. rugpjūčio 26 d. išsiuntė UAB „Bieltransa“ rašytinę pretenziją dėl vežamo apgadinto automobilio.

21.        Apeliantė nors ir teigia, kad 2016 m. liepos 27 d. susirašinėjimas tarp jos ir atsakovės darbuotojos V. R. patvirtina, jog apeliantė pateikė ofertą dėl ginčo automobilio transportavimo, o atsakovė akceptavo ofertą ir įsipareigojo automobilį transportuoti, tačiau nepaaiškina, kodėl nesutampa ginčo automobilį pervežusių autovežių valstybiniai numeriai, automobilio pakrovimo vietos, automobilio pristatymo laikas ir kt. Atsakovės išrašytoje sąskaitoje, kuria ieškovė grindžia tarp šalių susiklosčiusius sutartinius santykius, nurodyta, jog automobilio pervežimas buvo įvykdytas 2016 m. rugpjūčio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 3 d. laikotarpiu. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, sutikti su tokiu ieškovės argumentu nėra pagrindo.

22.       Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010).

23.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes bei vertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, padarė pagrįstas, argumentuotas išvadas ir iš esmės priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimą ir papildomą sprendimą, todėl jų keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

24.       Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir 2020 m. lapkričio 9 d. papildomą sprendimą palikti nepakeistus.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                    Raimondas Buzelis

Izolda Nėnienė

Arvydas Žibas