Administracinė byla Nr. A-2474-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01796-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Pareiškėjas R. M. su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 000 Lt (144 810 Eur) neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 17 d. (b. l. 4–5, 47–48)

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. liepos 17 d. neteisėtai buvo apribota jo laisvė, kadangi laisvės atėmimo bausmės sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Šiuo laikotarpiu jis buvo apgyvendintas Marijampolės pataisos namuose (toliau – Marijampolės PN) 9 būryje 2 sekcijoje, kurios plotas yra apie 48 kv. m., gyveno 20 nuteistųjų. Gyvenamojoje patalpoje gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma buvo pažeista. Lovos šalia viena kitos, trūksta privatumo, dienomis didelis triukšmas, pasivaikščiojimo kiemelis apie 120 kv. m., o jame būna 300 žmonių. Maistas nepilnavertis, nesuteikiamos higienos priemonės. Gyvenamosiose patalpose oras nėra ventiliuojamas, todėl yra drėgna, blogas kvapas, visa ventiliacija – tai lango atidarymas, gyvenamosiose patalpose nėra rūkymui skirtų patalpų. Tualetų, dušų nepakanka, tualetai neatitverti. Veisiasi parazitai. Pareigūnai yra grubaus elgesio, kerštauja, nesugeba bendrauti su nuteistaisiais. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. jis patyrė didelį psichologinį spaudimą, nepatogumus, skausmą, buvo morališkai žlugdomas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 9–14).

Paaiškino, jog nuteistasis laisvės atėmimu R. M. atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Marijampolės PN atvyko 2012 m. liepos 17 d. 2012 m. liepos 24 d. Marijampolės PN direktoriaus įsakymu buvo paskirtas į 9 būrį 91 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 9 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje. Patalpos plotas 57,12 kvadratinių metrų. Patalpoje įrengta 18 gyvenamųjų vietų. Marijampolės pataisos namų direktoriaus 2014 m. rugsėjo 22 d. įsakymu pervestas į 4 būrį 44 brigadą. Jam nurodyta gyvenamoji vieta 4 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje. Patalpos plotas 51,66 kv. m. Patalpoje įrengta 16 gyvenamųjų vietų. Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. lapkričio 10 d. įsakymu pareiškėjas buvo perkeltas bausmei atlikti į 9 būrį 91 brigadą. Jam nurodyta gyvenama vieta 9 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje. Patalpos plotas 57,12 kvadratinių metrų. Patalpoje įrengta 18 gyvenamųjų vietų. 9 būrio sanitarinio mazgo patalpoje įrengta 3 klozetai ir vienas pisuaras. Tarp klozetų įrengtos pertvaros. Gyvenamoji patalpa, kurioje gyvena pareiškėjas suremontuota, pakeisti langai. Prausykloje yra įrengtas dušas, pastatyta skalbimo mašina, įrengti keturi šalto vandens čiaupai. Pažymėjo, kad vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktu, nuteistiesiems kartą savaitėje sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriama atskiras nuo 45 minučių iki 2 valandų 30 minučių laikas dušinėje, kur įrengta penkiolika maišytuvų. 9 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką gali naudotis šeštadieniais nuo 14.00 iki 17.00 valandos. Teisės aktai nenumato dušo su šiltu vandeniu kiekviename būryje. 9-tas būrys, kuriame pareiškėjas atlieka bausmę, susideda iš eilės įvairių patalpų bei erdvaus lauko kiemo (apie 470 kvadratinių metrų), kur nuteistieji turi galimybę visą dieną vaikščioti gryname ore, sportuoti ir kitaip leisti laisvalaikį. Be to, nuteistieji pataisos namų direktoriaus nustatytu laiku ir tvarka gali lankyti pataisos namuose veikiančią vidurinę ar profesinę mokyklas, biblioteką, koplyčią, futbolo stadioną, krepšinio aikštelę, treniruoklių salę ir kitas turiningam ir visaverčiam laisvalaikiui skirtas erdves. Teisės aktai nenumato būriuose skirstyti nuteistuosius į rūkančius ir nerūkančius. Tabako kontrolės įstatymas draudžia rūkyti bendrojo naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, kur nerūkantys asmenys gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Visų būrių kiemeliuose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos, o būriuose iškabinti draudžiantys patalpose rūkyti ženklai ir užrašai. Marijampolės PN administracija nėra gavusi iš pareiškėjo pranešimo, jog kiti nuteistieji rūkytų gyvenamosiose patalpose. Pabrėžė, kad 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės PN lankėsi Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai ir pažeidimų nenustatė. 9 būrio nuteistieji nėra skundęsi, jog jiems kyla problemų dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, nei vienas nelaukė eilėje, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higienos reikalus. Marijampolės PN laikomiems nuteistiesiems tualetinis popierius išduodamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, vienas rulonas vienam mėnesiui. Esant sveikatos sutrikimams ar kitoms išskirtinėms aplinkybėms papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo klausimas sprendžiamas individualiai. Dėl papildomo rulonėlio tualetinio popieriaus išdavimo pareiškėjas į Marijampolės PN administraciją nesikreipė. Teisės aktai nenumato neribotai skirti nuteistajam higienos priemonių. Jeigu poreikis yra didesnis už įstatymo numatytas galimybes pareiškėjas gali norimas priemones įsigyti už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas. Bendras 9-tam nuteistųjų būriui priklausančių patalpų, po kurias ne miego metu nuteistieji gali laisvai judėti, plotas yra 224,12 kv. m. Be to, šio būrio nuteistieji gali laisvai naudotis jų lokalinio sektoriaus kiemu, kurio bendras plotas yra apie 470 kv. m, šiame kieme yra įrengti suoliukai poilsiui bei treniruokliai sportinei veiklai ar mankštai, krepšinio lenta. Tualeto ir prausyklos patalpa yra visiškai atskirtos nuo kitų patalpų. Atsižvelgiant, kad būryje laikomi nuteistieji vasaros matu sportuoja, būryje yra įrengta dušo kabina higienai palaikyti. Pabrėžė, kad Marijampolės PN nuolat tikrina Marijampolės visuomenės sveikatos centro atstovai. 2014 m. gegužės 13 d. atlikus tokį patikrinimą nuteistųjų būryje Nr. 10 higienos normos HN 76:2010 pažeidimų nenustatyta. Patikrinimo metu buvo matuoti natūralios ir dirbtinės šviesos koeficientai, šiluminės aplinkos parametrai, tikrinta maisto energetinė vertė, tarakonų ir graužikų nebuvo pastebėta. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos Marijampolės PN sudarę sutartį su UAB „Dezinfa“.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 2 d. sprendimu (b. l. 55–60) pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu,  Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu. Viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Pažymėjo, jog kaip vieną iš pagrindinių argumentų dėl neturtinės žalos atsiradimo pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas patalpoje, kurioje vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu numatyta teisės aktais. Tačiau atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą teisminę praktiką, kad reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Iš to seka, kad vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju, ABTĮ normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai įtakojo pareiškėją ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves (ABTĮ 13 str., 20 str., LVAT teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A4-246/2007 ir kt.).

Teismas vadovavosi nuo 2010 m. balandžio 30 d. įsigaliojusiu Teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 111.1 punktas nustatė minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 111.2 punktas – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.

Bylos duomenys patvirtino, kad pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. ir nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrio 91 brigadą 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 57,12 kv. m. Laikotarpiu nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. buvo paskirtas gyventi į 4 būrį 44 brigadą, skirta gyvenamoji vieta 4 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,66 kv. m. Jose  buvo skirta gyventi atitinkamai 18 ir 16  nuteistųjų (kiekvienam  nuteistajam teko atitinkamai po 3,17 kv. m ir 3,22 kv. m gyvenamojo ploto). Taigi, minėti įrodymai paneigė pareiškėjo tvirtinimą, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 17 d. pareiškėjui atsakovas neužtikrino teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam nuteistajam.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo atžvilgiu bausmės atlikimo sąlygos buvo pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Atsakovas pagrįstai akcentavo, jog bausmės atlikimo Marijampolės PN 9 būrio nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Taigi buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Sprendžiant ginčą, akcentuotinos bausmės atlikimo Marijampolės PN bendrosios sąlygos, t. y., kad ši įstaiga nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų.

Be to, pabrėžė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Marijampolės PN 9 būriui, kuriame buvo laikomas pareiškėjas, priklausančių patalpų plotas sudaro 224,12 kv. m, kiemo bendras plotas – 470 kv. m. Iš to darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą papildė nemaži kitų būriui priklausančių patalpų plotai bei pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Byloje nebuvo duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjas prašė perkelti jį į kitą būrį dėl nepakankamo ploto ar blogų kalinimo sąlygų. Minėtų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas, jo nurodytu laikotarpiu, atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog gyvenamojoje patalpoje nėra ventiliacijos, čia nuolat tvyro blogas kvapas, drėgna, nėra rūkymui skirtų patalpų. Tualetų, dušų nepakanka, veisiasi parazitai, pareigūnai yra grubaus elgesio, kerštauja, nesugeba bendrauti su nuteistaisiais, maistas nepilnavertis, nesuteikiamos higienos priemonės. Tačiau Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalis ir Higienos normos HN 76:2010 58 punkto nuostatos įpareigoja ir pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis tiek savo, tiek patalpų švara (ABTĮ 57 str.).

Byloje esantys įrodymai davė pagrindą išvadai, jog praustuvių, klozetų, pisuarų, atskiros paskirties (išskyrus gyvenamųjų) patalpų skaičius, atsižvelgiant į esamą nuteistųjų skaičių, nevisiškai atitinka 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos atliekančių nuteistųjų (...) materialinio buitinio aprūpinimo normatyvus, pagal kuriuos numatyta, jog 1 praustuvė turi būti skiriama dešimčiai asmenų, 1 klozetas arba unitazas – dvylikai asmenų, šis normatyvas taikytinas ir dėl pisuarų skaičiaus (skyrius „Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos“).

Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Vien teiginys, jog mažesnis gyvenamosios patalpos plotas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas, antisanitarines sąlygas, neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu.

Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas, tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas į psichologinę tarnybą dėl psichologinių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos ir į gydytojus, kreipęsis nebuvo.

Nepaneigta atsakovo atsiliepime nurodyta aplinkybė, kurią patvirtina byloje esanti medžiaga, jog nuteistiesiems kartą savaitėje sudaromos sąlygos nusiprausti po karštu dušu, kiekvienam būriui skiriama atskiras nuo 45 minučių iki 2 valandų 30 minučių laikas dušinėje, kur įrengta penkiolika maišytuvų. 9 būrio nuteistieji dušine pagal grafiką gali naudotis šeštadieniais nuo 14.00 iki 17.00 valandos, skundų dėl tokios tvarkos negauta.

Teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nereglamentuoti lokalinio sektoriaus kiemelių dydžiai, o sportuoti nuteistiesiems Marijampolės pataisos namuose yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame yra futbolo, krepšinio, tinklinio aikštės, įrengta svarmenų kilnojimo salė ir visi nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti, todėl pareiškėjo argumentai dėl mažo kiemelio ploto atmesti kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas taip pat teigė, jog pataisos namuose nėra rūkymo patalpų. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6, 14 punktais. Pataisos įstaigos administracija turi pareigą užtikrinti, kad asmenys jose būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl rūkymui skirtų patalpų nebuvimo gyvenamosiose patalpose nepagrįstos, prieštarautų Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimams. Kaip nurodyta atsakovo atsiliepime, atliekantiems bausmę bendrabučio tipo patalpose, rūkymo vietos įrengtos lauke su apie tai informuojančiais ženklais, o šią aplinkybę patvirtino 2014 m. gruodžio 3 d. Marijampolės pataisos namus lankę Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento atstovai.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punktu, Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės). Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento direktoriaus, rengia Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Marijampolės PN direktoriaus 2009 m. sausio 15 d. įsakymu Nr.4/07-06 yra patvirtintos „Marijampolės pataisos namuose laikomų asmenų maitinimo organizavimo taisyklės“. Byloje pateikti duomenys patvirtino, jog Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Maisto tyrimo centras reguliariai tikrina maisto, tiekiamo į Marijampolės PN kokybę, pažeidimų nenustatyta.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas normas vienam vyrui skiriamas 1 rulonas tualetinio popieriaus (1 mėnesiui), 100 g tualetinio muilo (1 mėnesiui), o einant į dušinę praustis, kiekvieną kartą išduodama po 30 g muilo. Pareiškėjas paneigiančių šią aplinkybę įrodymų nepateikė.

2012 m. sausio 30 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-10-KN-P-2012/28 dėl dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų (kenkėjų monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų) teikimo, todėl nepagrįsti ir atmesti pareiškėjo teiginiai dėl higienos sąlygų neužtikrinimo. Atsakovas teismui taip pat pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktą Nr. PT-154, kuriame buvo konstatuota, jog Marijampolės PN laikomiems asmenims sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka ir Lietuvos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ pažeidimų nenustatyta, pareiškėjas šias aplinkybes paneigiančių įrodymų nepateikė, todėl jo argumentai dėl natūralios ir dirbtinės apšvietos, šiluminės aplinkos, maisto energetinės vertės, ventiliacijos pažeidimų ir parazitų gausos atmesti kaip neįrodyti (ABTĮ 57 str.).

Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenant pataisos namuose bendrabučio tipo patalpose nebuvo užtikrintas jo privatumas. Konvencijos 8 straipsnis numato, jog kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susirašinėjimo slaptumas ( 1d.). Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesais [..]. Pažymėjo, jog pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą – jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas, tame tarpe ir privataus gyvenimo apribojimas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų (gyvenamojoje patalpoje nėra ventiliacijos, čia nuolat tvyro blogas kvapas, drėgna, nėra rūkymui skirtų patalpų, tualetų, dušų nepakanka, veisiasi parazitai, pareigūnai yra grubaus elgesio, kerštauja, nesugeba bendrauti su nuteistaisiais, maistas nepilnavertis, nesuteikiamos higienos priemonės) Marijampolės PN, yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu (b. l. 65) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą, administracinę bylą nagrinėti iš esmės ir patenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teikdamas savo skundą, pareiškėjas rėmėsi tik Konvencijos nuostatomis. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas neteisėtai apribojo nagrinėjamą laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Be to, pareiškėjas negalėjo kreiptis anksčiau, nes Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai nėra išversti į lietuvių kalbą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neskaičiavo laikotarpio, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis. Skunde pareiškėjas prašė skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldus, europietišką standartą, ir iš viso neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja EŽTT praktikai. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 71) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o R. M. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodo, kad atsakovas yra pateikęs visus atsiliepimus ir išsamiai bei detaliai atsakęs į visus teismo bei pareiškėjo paklausimus ir teiginius, taip pat pateikęs visus teismui reikalingus įrodymus bei su byla susijusius dokumentus. Atsakovo nuomone, Kauno apygardos administracinis teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, atliko visus reikalingus veiksmus ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų duomenų, įrodančių, kad Kauno apygardos administracinis teismas priėmė netikslų ar neteisingą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui padarytos jį laikant Marijampolės PN netinkamomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo R. M. skundą kaip nepagrįstą, kadangi bylos duomenys paneigė pareiškėjo teiginį, jog atsakovas neužtikrino pareiškėjui teisės aktais numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui, o pareiškėjo skundo argumentų dėl antisanitarinių sąlygų Marijampolės PN nepatvirtino jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija, vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės PN veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad pareiškėjas teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN, kuriais grindė prašymą atlyginti neturtinę žalą, nurodė savo skunde ir paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių (b. l. 4–5, 47–48). Atsakovas pateikė savo paaiškinimus ir įrodymus ne dėl visų pareiškėjo nurodytų aplinkybių. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartimi pasiūlė Marijampolės pataisos namams pateikti papildomus įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d. Atsakovas pateikė paaiškinimus R. M. (b. l. 93) bei 2015 m. lapkričio 17 d. raštą „Dėl duomenų pateikimo“ bei papildomus įrodymus (b. l. 96–104). Pažymėtina, kad pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 86–91) nėra informatyvios: viena vertus, nėra žinomos jų padarymo aplinkybės, kadangi į Bausmių vykdymo kodekso nustatytą sąrašą daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašą patenka fotoaparatai, vaizdo ir kino kameros, fotomedžiagos, chemikalai, spausdinimo, dauginimo ir kopijavimo aparatai, garso, vaizdo įrašymo prietaisai, telefonai (jų dalys ir priedai) ir kitos elektroninio ryšio priemonės; kita vertus, šios fotonuotraukos yra prastos kokybės, nėra nurodoma nei kada, nei kur jos padarytos.

Pateiktuose paaiškinimuose dėl atsakovo atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, pareiškėjas nurodė, kad: nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. liepos  25 d. buvo laikomas 30 kv. m ploto karantino patalpoje, kurioje yra 9 dviaukštės lovos, kartu su 17 kitų asmenų. Šioje patalpoje, kurioje buvo rūkoma, tamsu ir tvanku, yra tik vienas langas, kuris išeina į kitą patalpą, iš jos buvo išvedamas tik 1 valandai (b. l. 47–48). Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2012 m. liepos 17 d. (b. l. 9), Marijampolės pataisos namų direktoriaus įsakymas, kuriuo naujai atvykę nuteistieji buvo skirti į brigadas, tarp jų – ir pareiškėjas R. M., paskirtas į 91 brigadą, buvo priimtas 2012 m. liepos 24 d. (b. l. 15). Atsakovas nepateikė jokių duomenų dėl to, kur pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. liepos 24 d., nepaneigė pareiškėjo teiginių, jog tuo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas 30 kv. m karantino patalpoje kartu su 17 kitų asmenų jo nurodytomis sąlygomis. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1–111.2 punktus, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Kadangi, kaip minėta, būtent laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga paneigti pareiškėjo teiginius, susijusius su kalinimo sąlygų pažeidimais, pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. liepos 24 d. nebuvo paneigti, jie laikomi nustatytais.

Vertinant pareiškėjo kalinimo laikotarpį nuo 2012 m. liepos 24 d., pažymėtina, jog pareiškėjas, kaip matyti iš jo procesinių dokumentų turinio, prašomos priteisti neturtinės žalos atsiradimą sieja su tuo, kad buvo laikomas netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namų 9 būrio 91 brigadoje laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 24 d. iki 2012 m. spalio 9 d., nuo 2012 m. spalio 23 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d, nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 1 d.; 4 būrio 44 brigadoje nuo 2014 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. (b. l. 15, 16, 18, 43). 9 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotas 57,12 kv. m, čia yra 18 lovų, gyvena 17 nuteistųjų. 4 būrio 7 gyvenamosios patalpos plotas 51,66 kv. m, yra 16 lovų gyvena 16 nuteistųjų (b. l. 43–44). Taigi, pareiškėjui šiose Marijampolės PN patalpose teko atitinkamai 3,17 kv. m ir 3,22 kv. m. Pažymėtina, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas apribojo nagrinėjamą laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo Marijampolės PN, kadangi, kaip matyti, buvo vertinamas visas laikotarpis nuo tada, kai pareiškėjas atvyko į Marijampolės PN. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.1–111.2 punktuose nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Nors pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas vienam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamųjų patalpų plotą, nesirėmė europietišku standartu (4 kv. m), nenurodo, kuo pagrįsti jo teiginiai apie tokį standartą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui buvo užtikrintas teisės aktų nustatytas minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam asmeniui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuo atžvilgiu nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų. Pažymėtina, kad pareiškėjo paaiškinimai, susiję su 9 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotu, vietų ir čia gyvenusių asmenų skaičiumi nėra nuoseklūs: skunde jis teigė, kad šios gyvenamosios patalpos plotas yra 48 kv. m, čia yra 10 dviaukščių lovų ir gyvena 20 nuteistųjų, ką, anot pareiškėjo, patvirtina pateiktas planas (b. l. 45); pareiškėjo pateiktame 9 būrio 2 gyvenamosios patalpos plane (b. l. 6), kiek galima suprasti, pavaizduota 10 dviaukščių ir 2 vieno aukšto lovos; paaiškinimuose dėl atsakovo pateikto atsiliepimo pareiškėjas jau teigė, kad 9 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje visada buvo 22 lovos, tik po jo skundo padavimo liepta nuimti antrus aukštus ir padaryta 18 vietų.  

EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Pažymėtina, kad pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius–kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekančios bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pareiškėjas turėjo galimybę pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Pataisos namuose nuteistiesiems yra įrengtas sporto aikštynas, kuriame nuteistieji grafike nustatytu laiku gali sportuoti. Byloje nenustatyta, kad pataisos namuose būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjui tenkantį santykinai mažą gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo jam suteikta judėjimo laisvė, programų lankymo galimybės (b. l. 17, 22–23). Administracinėje byloje yra pateikti sportinių užsiėmimų sporto aikštyne grafikai, iš kurių yra matyti, kad šia veikla nuteistieji neužsiima visi vienu metu, o būriams yra paskirstytas užsiėmimų laikas, taip suteikiant asmenims galimybę sportuoti tinkamomis sąlygomis (b. l. 23).

Dėl pareiškėjo teiginio, kad 9 būrio gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose beveik visi rūko, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Šio straipsnio 4 dalis nustato pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Taigi, Marijampolės pataisos namų administracija turi pareigą užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nerūkančio asmens laikymas laisvės atėmimo įstaigos kameroje kartu su rūkančiaisiais pažeidžia teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir 4 dalies ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 ir 14 punktų) nuostatas bei nerūkančio asmens teisę į jo sveikatai saugią aplinką. Kita vertus, vertinant, ar laisvės apribojimo institucija nevykdė pareigos imtis priemonių apsaugoti nuteistuosius nuo žalingų pasyvaus rūkymo pasekmių, reikšminga aplinkybe laikomas ir pareiškėjo kreipimasis į laisvės apribojimo institucijos administraciją su prašymu užtikrinti sveikatai nekenksmingas sąlygas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1237/2013, 2013 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1396/2013, 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2329-442/2015, 2015 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1277-858/2015). Atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN 9 būrio lokalinio sektoriaus kiemelyje įrengta rūkymo vieta, tai patvirtina pateiktos nuotraukos (b. l. 100–103). Šią aplinkybę taip pat patvirtina Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento faktų fiksavimo protokolas (b. l. 41–42). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Marijampolės PN administracija tinkamai veikė, siekdama užtikrinti, jog būtų rūkoma specialioje tam skirtoje vietoje lauke. Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginių dėl rūkymo gyvenamosiose ir kitoje patalpose, taip pat pataisos namų administracijos toleravimo tokio elgesio nepatvirtina jokie kiti įrodymai: galima būtų sutikti, kad pareiškėjui skųsti taisykles pažeidžiančius nuteistuosius dėl galimo pastarųjų priešiškumo yra keblu, tačiau tai nepaaiškina, kodėl jis ar kiti nuteistieji tokio pataisos namų administracijos elgesio neskundė Kalėjimų departamentui ar kitoms institucijoms.

Taip pat nėra patvirtinti pareiškėjo teiginiai dėl drėgmės gyvenamojoje patalpoje ir rūbų džiovinimo: atsakovas nurodė, kad Marijampolės PN nuteistiesiems yra suteikiama galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti skalbykloje išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, be to jiems suteikta galimybė maudymosi duše metu patiems išsiskalbti apatinius drabužius ir išdžiovinti juos uždaros zonos patalpoje įrengtose džiovyklose, taip pat kiekvienam būriui išduodamos pastatomos džiovyklos, kurias galima pastatyti tiek būrio patalpose, tiek lauke. Į bylą yra pateiktas 2014 m. gegužės 16 d. patikrinimo aktas, surašytas patikrinus Marijampolės PN 10 būrio 3 gyvenamąją sekciją, kuriame nurodyta, kad patikrinta santykinė oro drėgmė atitinka HN 76:2010 reikalavimus (b. l. 26–28). Be to, pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų skundęsis administracijai dėl drėgmės gyvenamosiose patalpose, kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą dėl jo gyvenimo sąlygų įvertinimo, ką kiti nuteistieji, esant nepasitenkinimui, ir padarė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjo teiginiai dėl per didelės drėgmės ir dėl to nesančios galimybės džiovinti skalbinius, yra nepagrįsti.

Kiek tai susiję su kitais pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais dėl kalinimo sąlygų pažeidimo (dėl kiemelio dydžio, išduodamo tualetinio popieriaus kiekio, temperatūros, parazitų patalpose, maisto energetinės vertės), teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad šie pareiškėjo teiginiai yra nepagrįsti, ir jų atskirai nekartoja. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė tokias pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio aprūpinimo normų patvirtinimo, Vyrų ir moterų atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi buities kambaryje norma yra: 1 praustuvė dešimčiai asmenų; 1 klozetas arba unitazas ir 1 pisuaras dvylikai asmenų. Atsižvelgiant į tai, kad, pareiškėjo teigimu, 9 būryje buvo 55 nuteistieji, atsakovas nurodė ir pateikė nuotraukas, patvirtinančias, kad būrio Nr. 9 tualete yra įrengti 3 klozetai, 1 pisuaras, 4 praustuvės, darytina išvada, jog praustuvių, klozetų ir pisuarų skaičius Marijampolės PN 9 būrio patalpose neatitinka nustatytų reikalavimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Šių taisyklių 16.5 punkte, reglamentuojančiame kamerų tipo patalpų įrengimą, numatyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. HN 76:2010 21 punkte nurodyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tiek nacionalinių teismų, tiek EŽTT praktikoje pateiktus vertinimus, susijusius su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu: pavyzdžiui, Glotov byloje konstatuota, kad žema (1,2 m) aukščio sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nustatyta, kad nagrinėtu atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui, nes ši vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (žr. Glotov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 41558/05, 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas; taip pat žr. Aleksandr Makarov prieš Rusiją, 97 paragrafas, pareiškimo nr. 15217/07, 2009 m. kovo 12 d. sprendimas; Grishin prieš Rusiją, pareiškimo nr. 30983/02, 94 paragrafas, 2007 m. lapkričio 15 d. ir Kalashnikov prieš Rusiją, pareiškimo nr. 47095/99, 99 paragrafas, ECHR 2002-VI). Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš atsakovo pateiktų 9 būrio sanitarinio mazgo nuotraukų (b. l. 104), tualeto patalpose pertvaros tarp unitazų yra žemesnės nei 1,5 m, todėl pareiškėjui čia nebuvo užtikrintas minimalus būtinas privatumas, todėl konstatuotinas jo teisės į privatumą pažeidimas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės PN pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 17 d. iki 2012 m. liepos 24 d. jis buvo laikomas perpildytoje patalpoje netinkamomis sąlygomis, be to, jam kalint 9 būryje, tualeto patalpoje nebuvo užtikrintas deramas privatumas, o sanitariniame mazge – pakankamas praustuvių, klozetų ir pisuarų skaičiaus.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Nagrinėjamos administracinės bylos faktinių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo situacija ir nustatytos aplinkybės, jų komuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo kalinamas žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Kiek tai susiję su konkrečiu pareiškėjui priteistinu neturtinės žalos dydžiu, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Atsižvelgus į pažeidimo mastą, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 718 patvirtinta 850 Lt, 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 – 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt minimali mėnesinė alga), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, tai, kad pažeidimai nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą), kurios kompensavimui priteistina 300 Eur. Nustatydama atlygintinos žalos dydį, teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad pareiškėjas, kuris skunde prašo priteisti 144 810 Eur neturtinei žalai atlyginti, dėl nustatytų pažeidimų nesiskundė, nors tam objektyvių kliūčių nebuvo,  todėl galima manyti, kad jo patirta skriauda nėra tokia, kurią jis teigia patyręs.        

Apibendrindama, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, todėl apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, iš dalies tenkinat pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                        Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

                                                        Veslava Ruskan