Civilinė byla Nr. e3K-3-14-690/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18363-2017-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.1.3.6; 2.6.28
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. vasario 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gedimino Sagačio ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tomadas“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, dėl atlyginimo už automobilio pasaugą, trečiasis asmuo – Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių už konfiskuotos transporto priemonės saugojimo paslaugas mokėtino atlyginimo dydį, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovės 1502,93 Eur dydžio skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Nurodė, kad su trečiuoju asmeniu 2015 m. lapkričio 4 d. sudarė Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartį (toliau – Sutartis), pagal kurią ieškovė įsipareigojo teikti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo paslaugas. Sutarties 1 priede šalys susitarė dėl įkainių, kuriuos už suteiktas paslaugas ieškovei moka transporto priemonės savininkas (valdytojas), Sutarties 2 priede – dėl įkainių, kuriuos ieškovei moka trečiasis asmuo Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas.
4. Ieškinyje teigiama, kad ieškovė 2015 m. lapkričio 9 d. gavo trečiojo asmens pareigūnų iškvietimą atvykti į įvykio vietą ir priverstinai nuvežti transporto priemonę „Renault Laguna“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ginčo automobilis); šis automobilis 2015 m. lapkričio 9 d. transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu perduotas saugoti ieškovei. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarimu administracinėje byloje Nr. A2.6.-17794-932/2015 ginčo automobilis buvo konfiskuotas iš jo savininko E. G.
5. Ieškovė, remdamasi Sutarties nuostatomis, nurodė, kad prievolė atsiskaityti už ginčo automobilio nuvežimo ir saugojimo paslaugas už laikotarpį nuo jo nuvežimo (2015 m. lapkričio 9 d.) iki teismo nutarimo konfiskuoti automobilį įsiteisėjimo dienos (2015 m. gruodžio 23 d.) kilo trečiajam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarimo įsiteisėjimo dienos nuosavybės teisė į ginčo automobilį perėjo valstybei. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdyba 2016 m. gegužės 12 d. išdavė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) Leidimą atsiimti konfiskuotą transporto priemonę Nr. 15053054613/777 iš ieškovės automobilių saugojimo aikštelės; 2016 m. gegužės 13 d. ginčo automobilis išduotas VMI įgalioto asmens UAB „Sauda“ atstovui. Kadangi atsakovė neatsiskaitė su ieškove už suteiktas saugojimo paslaugas (liko skolinga 1502,93 Eur), tai ieškovė kreipėsi į teismą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimu ieškinį patenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės, atstovaujamos VMI, 1502,93 Eur skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
7. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarimo, kuriuo buvo konfiskuotas ginčo automobilis, įsiteisėjimo 2015 m. gruodžio 28 d. jo savininke tapo atsakovė. Taip pat nėra ginčo, kad trečiasis asmuo atsiskaitė su ieškove už automobilio saugojimą iki pirmiau nurodyto nutarimo įsiteisėjimo, t. y. iki 2015 m. gruodžio 23 d.
8. Remdamasis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgdamas į Sutartimi ieškovės prisiimtus įsipareigojimus, teismas sprendė, kad ieškovė teisėtai ir pagrįstai pagal pareigūnų nurodymą priverstinai nuvežė į savo aikštelę ginčo automobilį ir jį saugojo, todėl ieškovė įgijo teisę gauti automobilio priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidų atlyginimą.
9. Teismas pažymėjo, kad, pagal Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto turto, daiktinių įrodymų ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 25 d. nutarimu (toliau – Taisyklės), 1 punktą, konfiskuotas turtas – tai priverstinai ir neatlygintinai už padarytus teisės pažeidimus valstybės nuosavybėn paimtas daiktas (jo dalis) ar kitas turtas, kuris buvo pažeidimą padariusio asmens nuosavybė arba kuris turi būti konfiskuotas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais atvejais, nors ir nėra pažeidimą padariusio asmens nuosavybė. Remiantis kasacinio teismo praktika, priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu; šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų); pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016).
10. Įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarimui konfiskuoti ginčo automobilį, jo savininke tapo Lietuvos Respublika, atstovaujama VMI. Dėl to teismas sprendė, kad jai kilo pareiga sumokėti už konfiskuotos transporto priemonės saugojimą. Anot teismo, šios išvados nekeičia aplinkybė, kad ginčo automobilis nuo 2015 m. gruodžio 23 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. nebuvo perduotas valstybei, juolab kad VMI atstovas negalėjo paaiškinti, kodėl ginčo automobilis nebuvo atsiimtas iš karto sužinojus apie įsiteisėjusį teismo nutarimą.
11. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarimo įsiteisėjimo iki ginčo automobilio atsiėmimo praėjo 143 dienos. Teismas taip pat nustatė, kad pagal Sutarties nuostatas už teikiamas paslaugas taikomi du įkainiai: 0,97 Eur su PVM (nustatytas Sutarties 2 priede), taikomas trečiajam asmeniui, kuris sumoka už transporto priemonės saugojimą nuo jos perdavimo saugoti ieškovei iki teismo sprendimo, kuriuo konfiskuojama transporto priemonė, įsiteisėjimo; 10,51 Eur su PVM (Sutarties 1 priedas), taikomas transporto priemonės savininkams, kurie, įsiteisėjus atitinkamam teismo sprendimui, turi atsiimti transporto priemonę ir sumokėti už jos saugojimą ieškovei. Atsakovė prašė taikyti jai Sutarties 2 priede nustatytą įkainį, tačiau teismas konstatavo, kad pagal Sutarties nuostatas šis įkainis taikomas, kai transporto priemonės konfiskuojamos teismo sprendimu (nuvežamos, perkeliamos, saugojamos) iki teismo sprendimo (įsiteisėjimo), o atsakovė konfiskuoto ginčo automobilio savininke tapo jau po teismo nutarimo jį konfiskuoti įsiteisėjimo.
12. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad įkainis už transporto priemonės saugojimą yra per didelis ir neprotingas, neatitinka Taisyklių 5 punkto nuostatų, taip pat kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016) nurodyto protingo įkainio už transporto priemonės saugojimą (1,45 Eur už dieną).
13. Iš bylos duomenų teismas padarė išvadą, kad VMI, turėdama duomenų apie konfiskuotą automobilį (antstolio Donato Kisieliaus 2016 m. vasario 15 d. pranešimas), nesidomėjo jo saugojimo įkainiais, nesiėmė jokių veiksmų, kad šis automobilis pagal VMI sudarytą sutartį būtų perkeltas į jos saugojimo aikštelę ir taip būtų reikšmingai sumažintos automobilio saugojimo išlaidos; byloje nėra duomenų ir įrodymų, kad egzistavo objektyvios tai padaryti sutrukdžiusios aplinkybės. Kadangi išlaidas už konfiskuoto automobilio saugojimą padidino nepateisinamas atsakovės neveikimas, tai teismas pripažino, jog nebūtų teisinga ir protinga šias išlaidas sumažinti ieškovės, turinčios teisę į šių išlaidų atlyginimą, sąskaita.
14. Remdamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis), Taisyklių 5 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad atlyginimas už konfiskuoto automobilio saugojimą turi būti teisingas ne tik atsakovei, bet ir ieškovei, teismas konstatavo, jog nėra pagrindo spręsti, kad ieškovės taikytas įkainis yra neprotingo dydžio, ir ieškinį patenkino visiškai.
15. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės, atstovaujamos VMI, apeliacinį skundą, 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą pakeitė, sumažino ieškovei iš atsakovės priteistą sumą iki 207,35 Eur, priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. gegužės 10 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
16. Teismas nustatė, kad, pagal Sutarties 3 punktą, Sutarties 2 priede nustatytas įkainis (0,97 Eur su PVM) taikomas, kai: 1) priverstinis transporto priemonės nuvežimas ir saugojimas vykdomas Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju; 2) saugomos ikiteisminio tyrimo metu policijos paimtos transporto priemonės iki sprendimo grąžinti jas asmeniui; 3) transporto priemonės konfiskuojamos teismo sprendimu iki teismo sprendimo; 4) transporto priemonės nuvežamos į policijos nurodytas automobilių saugojimo vietas. Teismas sprendė, kad byloje nagrinėjamas atvejis atitinka Sutarties 3.3 punktą, pagal kurį mažesnis įkainis taikomas, kai transporto priemonės konfiskuojamos teismo sprendimu iki teismo sprendimo.
17. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009 išaiškinta, jog tai, kad policijos pareigūnai pagal sutartį perduoda saugoti atsakovo automobilį ieškovui, o šis automobilį saugo, atitinka CK 6.229 straipsnyje nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą, suponuojantį atsakovo pareigą kompensuoti išlaidas, kurias patyrė ieškovas, veikdamas atsakovo interesais; pagal CK 6.233 straipsnį asmeniui, tvarkiusiam kito asmens reikalus, reikia atlyginti visas turėtas naudingas ir būtinas išlaidas bei dėl reikalų tvarkymo patirtus nuostolius. Teismas sprendė, kad, imdamasis tvarkyti kito asmens reikalus, t. y. tardamasis dėl kitų asmenų turto saugojimo išlaidų, trečiasis asmuo turėjo užtikrinti, jog šios išlaidos būtų būtinos ir naudingos, kaip tai nustatyta Taisyklių 5 punkte.
18. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Sutarties 1 ir 2 prieduose nustatyti įkainiai skiriasi daugiau nei 10 kartų, tačiau byloje nepateikta jokio racionalaus paaiškinimo, kodėl, transporto priemonei perėjus valstybės žinion, jos saugojimo kaina tiek padidėja. Teismas nevertino argumento, kad mažesnis tarifas gali būti siejamas su ilga ikiteisminio tyrimo, kurio metu saugoma transporto priemonė, trukme, nes šis teiginys nebuvo pagrįstas jokiais skaičiavimais. Teismas taip pat nepripažino svarbia aplinkybės, kad Sutartis sudaryta viešojo pirkimo būdu.
19. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, ar ieškovės pasiūlyta automobilio saugojimo kaina, taikoma ne trečiajam asmeniui (apie 315 Eur su PVM per mėnesį), atitinka rinkos kainas. Teismas pripažino, kad sudarydamas tokį susitarimą neįsitikinęs, jog saugojimui būtų taikomos rinkos kainos, trečiasis asmuo neužtikrino Taisyklių 5 punkto reikalavimų vykdymo (t. y. kad teikiamų saugojimo paslaugų kaina būtų nustatyta vadovaujantis protingumo kriterijais ir atitiktų rinkoje teikiamų analogiškų saugojimo paslaugų kainą) bei atsakovei naudingų ir pagrįstų kainų nustatymo.
20. Įvertinęs tai, kad sudarydami Sutartį ieškovė ir trečiasis asmuo neįsitikino atsakovei taikytinų kainų atitiktimi rinkos kainai, saugojimo kaina (1502,93 Eur) neatitinka ginčo automobilio vertės (atskiruose dokumentuose jis įkainotas 300–900 Eur), teismas sprendė, jog Sutarties 1 priede nustatyta kaina negali būti laikoma naudingomis ir būtinomis išlaidomis, kurios galėtų būti priteisiamos CK 6.233 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nustatydamas saugojimo kainos dydį teismas rėmėsi 1,45 Eur įkainiu, kuris buvo pripažintas pagrįstu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
21. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta pažeidžiant Sutarties 2.1 ir 3.3 punktų nuostatas, įtvirtinančias ieškovės teisę į konkretaus dydžio atlyginimą už suteiktas paslaugas. Valstybei nuo 2015 m. gruodžio 23 d. tapus ginčo automobilio savininke, iki faktinio jo atsiėmimo 2016 m. gegužės 13 d. atsakovei pagrįstai buvo taikytas Sutarties 2 punkte ir jos 1 priede nurodytas paslaugos įkainis – 10,51 Eur su PVM už vieną saugojimo parą. Sutarties 3.3 punkte aiškiai nustatyta, kad 0,97 Eur dydžio įkainis yra taikomas tik iki teismo procesinio sprendimo konfiskuoti transporto priemonę įsiteisėjimo dienos. Bylos duomenys patvirtina, kad VMI po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarimo įsiteisėjimo galėjo nedelsdama perimti ginčo automobilį toliau saugoti savo aikštelėje, tačiau to nepadarė, net 143 dienas naudojosi ieškovės teikiamomis saugojimo paslaugomis.
21.2. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai rėmėsi formaliomis Taisyklių 5 punkto nuostatomis, kurios neatitinka faktinių bylos aplinkybių – VMI nesiekė su ieškove sudaryti jokios kitos saugojimo paslaugų sutarties, kaip tai nurodyta Taisyklių 5 punkte; ieškovė automobilį saugojo Sutarties pagrindu. Išlaidas savo neveikimu padidino VMI, kuri nesidomėjo ginčo automobilio saugojimo įkainiais, nesiėmė jokių veiksmų, kad jis būtų perkeltas į VMI saugojimo aikštelę ir taip būtų reikšmingai sumažintos saugojimo išlaidos; byloje nėra duomenų, kad tą padaryti būtų sutrukdžiusios objektyvios aplinkybės.
21.3. Šios nutarties 19 punkte nurodyta apeliacinės instancijos teismo išvada nepagrįsta, teismas be pagrindo rėmėsi Taisyklių 5 punktu, kurio nuostatos taikytinos išskirtinai atsakovei, kaip konfiskacijos pagrindu įgyto turto savininkei, bet ne trečiajam asmeniui. Kadangi nuo teismo nutarimo dėl transporto priemonės konfiskavimo įsiteisėjimo dienos ginčo automobilio nuosavybės teisė perėjo valstybei, skirtingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, trečiasis asmuo, sudarydamas Sutartį, neturėjo ir neprivalėjo rūpintis atsakovei naudingų ir (ar) pagrįstų kainų nustatymu. Neaišku, kaip trečiasis asmuo, sudarydamas Sutartį su ieškove dėl paslaugų teikimo trečiajam asmeniui tik iki teismo procesinio sprendimo dėl transporto priemonės konfiskavimo įsiteisėjimo dienos, turėjo įsitikinti atsakovei taikytinų kainų atitiktimi rinkos kainai, kai trečiasis asmuo (juolab – ieškovė) nei pirkimo stadijoje, nei sudarant Sutartį neturėjo net teorinės galimybės numatyti, jog atsakovė, tapusi konfiskuoto turto savininke, nesirūpins savo turtu. Ginčo šioje byloje esmė – ne per didelė paslaugų kaina, o akivaizdus atsakovės nesirūpinimas savo turtu.
21.4. Apeliacinės instancijos teismas specializuotą priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugą, kurią valstybinės institucijos perka viešojo pirkimo būdu ir kurią norintis teikti subjektas privalo atitikti kvalifikacijos ir techninius reikalavimus, nepagrįstai prilygino transporto priemonių saugojimo paslaugai, kurią privatūs juridiniai asmenys teikia asmenims, transporto priemones paliekantiems saugoti savo noru. Teismas neįvertino aplinkybių, kad priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų, skirtingai nei įprasto saugojimo paslaugų, kainą didina keliami reikalavimai šių paslaugų teikėjo techninei įrangai, dengtoms ir atviroms aikštelėms, personalui, apsaugai ir kt. Atitinkamai, sprendžiant dėl tokių paslaugų rinkos kainos turi būti vertinamos tapačių paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) kainos, konkrečioje geografinėje teritorijoje. Apeliacinės instancijos teismas lygino skirtingas paslaugų rūšis, todėl nėra pagrindo remtis jo išvadomis, kad Sutartyje nurodyti įkainiai yra ekonomiškai nepagrįsti ar neatitinka racionalumo reikalavimų.
21.5. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 nurodytu 1,45 Eur atlyginimo už transporto priemonių saugojimą dydžiu, nes jis buvo nurodytas byloje, kurios faktinės aplinkybės skyrėsi nuo šios bylos aplinkybių. Be to, ši praktika skiriasi nuo kasacinio teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009 pateiktų išaiškinimų, juose konkreti saugojimo išlaidų apskaičiavimo formulė nenurodyta.
21.6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kodėl dirbtinai sumažino konkrečios paslaugos kainą, toks sprendimas priimtas formaliai, nesusipažinus su viešojo pirkimo, kurio pagrindu sudaryta Sutartis su mažiausią kainą pasiūliusia ieškove, sąlygomis ir reikalavimais tiekėjams, būtinomis atlikti investicijomis ir pan.; ieškovės teikiamų paslaugų įkainiai sumažinti vien dėl to, kad savo turtu nesirūpinanti atsakovė nuo ieškinio gynėsi argumentais dėl per didelės paslaugų kainos.
22. Atsakovė atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
22.1. Pagal Taisyklių 5 punkto 1 dalį valstybės institucijos privalo užtikrinti, kad su saugojimo paslaugas teikiančiais asmenimis būtų sudaromos ekonomiškai pagrįstos saugojimo sutartys. Iš bylos medžiagos matyti, kad įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimui, kuriuo konfiskuotas ginčo automobilis, ieškovė pradėjo taikyti daugiau nei 10 kartų didesnį saugojimo įkainį, nei buvo taikomas iki įsiteisėjant minėtam nutarimui. Toks kainos šuolis nebuvo pagrįstas jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, byloje nebuvo duomenų, kad automobilio saugojimo sąnaudos iš esmės pasikeitė.
22.2. Sutartis sudaryta viešojo konkurso būdu, atsakovė nėra jos šalis, niekada nedavė ieškovei pavedimo, nurodymo ar išankstinio sutikimo dėl valstybei priklausančių automobilių saugojimo, negalėjo daryti įtakos su ieškove sutartai pasaugos paslaugų kainai, todėl darytina išvada, kad ieškovė ėmėsi saugoti valstybės turtą vadovaudamasi CK XIX skyriaus „Kito asmens reikalų tvarkymas“ nuostatomis. Pagal jas asmeniui, tvarkiusiam kito asmens reikalus, pastarasis turi atlyginti visas turėtas naudingas ir būtinas išlaidas, o jeigu šalys nesusitaria dėl atlyginimo dydžio, jį nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais.
22.3. Skaičiavimus dėl Sutarties įkainių pagrįstumo turėjo pateikti pati ieškovė, tačiau nei ieškinyje (skunde), nei nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nenurodė jokių skaičiavimų ar reikšmingų aplinkybių, dėl kurių už automobilio saugojimą atsakovė turėtų mokėti po 10,51 Eur už parą, nepaaiškino, kodėl saugojimo kaina po transporto priemonės perėjimo valstybės žinion turėtų būti gerokai didesnė. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė šios nutarties 20 punkte nurodytas išvadas, remdamasis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 23 straipsnio 2, 3 dalimis, atsižvelgė į teismų praktiką nustatant protingo dydžio atlygį už automobilio saugojimą.
22.4. Kadangi šios ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos Nr. e3K-3-140-219/2016 faktinės aplinkybės yra labai panašios, abiejose bylose taikoma ta pati teisė, tai nurodytoje byloje 2016 m. kovo 10 d. priimta nutartis turi precedento galią nagrinėjamoje byloje.
23. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl atlyginimo, mokėtino už konfiskuotos transporto priemonės saugojimą, dydžio nustatymo
24. Dėl konfiskuotos transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo kasacinio teismo yra pasisakyta, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu; šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai (arba ne tik ją sudariusiai šaliai, priklausomai nuo konkrečios sutarties nuostatų) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 16 punktas; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 20 punktas).
25. Nurodytose nutartyse kasacinis teismas išaiškino, kad pareiga atlyginti saugojimo išlaidas atsiranda transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos – Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 straipsnio 6 dalies – pagrindu; kiekvienu atveju turi būti nustatytas transporto priemonės savininkas ir valdytojas, kuriems kyla įstatymo nustatyta pareiga atlyginti priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidas; konfiskuotas turtas valstybės nuosavybe tampa nuo nuosprendžio ar nutarimo skirti administracinę nuobaudą įsiteisėjimo momento; valstybei perduoto turto saugojimo išlaidos apmokamos iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų, o Taisyklių 5 punktas detalizuoja, kad jai perduoto turto saugojimo, pripažinimo atliekomis, realizavimo ir kitas išlaidas iš jai skirtų valstybės biudžeto asignavimų apmoka VMI; valstybė, kaip konfiskuoto turto savininkė, prisiima pareigą sumokėti visas išlaidas, susijusias su jai perduoto konfiskuoto turto saugojimu ir kitais veiksniais tvarkant bei realizuojant konfiskuotą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 16–18, 21, 24, 26 punktai; 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 20 punktas).
26. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovės, atstovaujamos VMI, už ginčo automobilio saugojimą nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. gegužės 13 d. mokėtinos sumos dydžio.
27. Pirmosios instancijos teismas patenkino ieškinį, priteisė ieškovei iš atsakovės 1502,93 Eur skolos ir procesines palūkanas, apeliacinės instancijos teismas šį sprendimą pakeitė ir sumažino priteistiną sumą iki 207,35 Eur. Ieškovė, nesutikdama su tokiu procesiniu sprendimu, pateikė kasacinį skundą, jame nurodė argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ieškovės ir trečiojo asmens sudarytos Sutarties nuostatas, įtvirtinančias ieškovės teisę į konkretaus dydžio atlyginimą už suteiktas paslaugas, deklaratyviai rėmėsi formaliomis Taisyklių 5 punkto nuostatomis, specializuotą priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugą nepagrįstai prilygino privačių asmenų teikiamai transporto priemonių saugojimo paslaugai, neįvertino aplinkybės, kad išlaidas savo neveikimu padidino VMI, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 nurodytu atlyginimo už transporto priemonių saugojimą dydžiu, nepagrindė, kodėl dirbtinai sumažino konkrečios paslaugos kainą.
28. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta ir šių aplinkybių šalys neginčija, jog 2015 m. gruodžio 28 d. įsiteisėjus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 3 d. nutarimui, kuriuo buvo konfiskuotas ginčo automobilis, jo savininke tapo atsakovė, ji neatsiskaitė su ieškove už šio automobilio saugojimą nuo 2015 m. gruodžio 28 d. iki 2016 m. gegužės 13 d., t. y. 143 dienas. Ieškovė reikalaujamos priteisti skolos dydį grindžia su trečiuoju asmeniu Vilniaus apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu sudarytos Sutarties nuostatomis, pagal kurias už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, vykdomą asmens interesais (būtinoji pasauga), turi sumokėti automobilio savininkas ir (ar) valdytojas, saugojimo (vienos paros) įkainis – 10,51 Eur su PVM (Sutarties 2.1 punktas, 1 priedas).
29. Kasaciniame skunde nurodoma, kad Sutartis buvo sudaryta trečiajam asmeniui įvykdžius viešojo pirkimo procedūras ir nustačius, jog ieškovė pateikė mažiausios kainos pasiūlymą. Ši sutartis galiojanti, nenuginčyta, todėl jos nuostatomis turi būti remiamasi šioje byloje. Teisėjų kolegija šiuos ieškovės argumentus pripažįsta tik iš dalies pagrįstais.
30. Sutiktina su ieškove, kad atlikus viešojo pirkimo procedūras sudaryta sutartis yra privaloma bei sukelia teises ir pareigas jos šalims (ieškovei ir trečiajam asmeniui). Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad dėl specialaus teisinio reguliavimo pareiga atsiskaityti už transporto priemonės priverstinio nuvežimo ir jos saugojimo paslaugas pagal tokią sutartį kyla (gali kilti) ne tik ją sudariusiam viešąjį pirkimą organizavusiam trečiajam asmeniui (policijos komisariatui), bet ir rengiant bei vykdant viešojo pirkimo procedūras nedalyvavusiam ir Sutarties sąlygoms jokios įtakos negalėjusiam turėti nuvežtos transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui – fiziniam ar juridiniam asmeniui arba, kaip yra nagrinėjamos bylos atveju, valstybei, atstovaujamai VMI. Esant tokiai situacijai pripažintina, kad automatiškas konkrečios sutarties (joje nurodytų įkainių) taikymas ne sutarties šalims galėtų lemti teisingumo ir proporcingumo principų neatitinkančias situacijas, kai transporto priemonės savininkas ir (ar) valdytojas būtų priverstas mokėti itin dideles ir atitinkamoje rinkoje vyraujančių kainų neatitinkančias sumas, dėl kurių dydžio jis nebuvo susitaręs. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad transporto priemonės savininkas ir (ar valdytojas), nesutinkantis su iš jo reikalaujamo priteisti atlyginimo už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą dydžiu, turi teisę jį ginčyti, o teismai tokiu atveju privalo vertinti reikalaujamos priteisti sumos dydžio pagrįstumą. Šios išvados nepanaikina aplinkybė, kad ieškovas (saugotojas) savo reikalavimą grindžia su policijos komisariatu sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje nurodytais įkainiais.
31. Ieškovė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, sumažindamas priteistiną skolą iki konkrečios sumos, nepagrindė tokio savo sprendimo, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 nurodytu atlyginimo už transporto priemonių saugojimą dydžiu.
32. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Sutarties 1 ir 2 prieduose nurodyti įkainiai skiriasi daugiau nei 10 kartų, šio skirtumo pagrindimas nepateiktas, byloje nenustatyta, ar Sutarties 1 priede nurodyti įkainiai (10,51 Eur su PVM už parą, apie 315 Eur su PVM mėnesiui) atitinka rinkos kainas, konfiskuota transporto priemonė „Renault Laguna“ yra nedidelės vertės. Šių aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad Sutarties 1 priede nustatyta kaina negali būti laikoma naudingomis ir būtinomis išlaidomis. Teismas nustatė priteistinos saugojimo kainos dydį remdamasis įkainiu, kuris pripažintas pagrįstu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016.
33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016 sprendė dėl priverstinai nuvežto ir už administracinius teisės pažeidimus konfiskuoto automobilio saugojimo paslaugų atlyginimo išimtinai už jo sumokėjimą atsakingo subjekto, bet ne atlyginimo dydžio aspektu. Konstatavęs, kad konfiskuoto automobilio saugojimo paslaugų atlyginimą už laikotarpį nuo teismo nutarimo įsiteisėjimo iki konfiskuoto turto perėmimo savo žinion turi sumokėti VMI, remdamasi saugojimo sutartimis, kurias sudaro valstybės institucijos ir asmenys, kurių žinioje yra valstybei perduotinas turtas, teismas paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys prieš atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovaujamą VMI, patenkintas iš dalies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016, 28 punktas). Paliktoje galioti sprendimo dalyje pirmosios instancijos teismas buvo nusprendęs, kad valstybė nuosavybės teisės subjektu buvo nuo 2013 m. kovo 5 d. iki 2014 m. kovo 26 d., iš viso 386 dienas; teismas vertino, kad skola už ginčo automobilio saugojimą, nustatyta pagal maksimalų įkainį už kiekvieną automobilio priverstinio saugojimo dieną (15 Lt (4,34 Eur), iš viso 5790 Lt (1676,89 Eur), būtų neteisinga, todėl ją sumažino iki 1930 Lt (558,95 Eur).
34. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė pagrįstai nurodė, jog vien kasacinio teismo paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriame saugotojo naudai buvo priteista atitinkama suma, nereiškia, kad jame teismo taikytas įkainis laikytinas pavyzdiniu ir visais atvejais teismų turėtų būti priteisiamas nurodyto dydžio. Ypač įvertinus tai, kad nurodytoje byloje pagrindinis kasacinio teismo spręstas klausimas buvo dėl subjekto, atsakingo už saugojimo paslaugas, nustatymo, o šių paslaugų kainos tinkamumo (dydžio pagrįstumo) klausimas nebuvo iškeltas, todėl kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, atskirai nevertino ir nepasisakė dėl atsakingo subjekto mokėtino saugojimo išlaidų atlyginimo dydžio, jo pagrįstumo, nepateikė jokių teisės aiškinimo ar taikymo taisyklių. Be to, pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017 buvo palikta galioti apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria už automobilio saugojimą nuo 2011 m. rugsėjo 14 d. iki 2011 m. gruodžio 19 d., t. y. 97 dienas, ieškovui iš VMI priteistas 164,04 Eur atlyginimas (pritaikytas 1,69 Eur vienos dienos automobilio saugojimo įkainis). Dėl to pripažintina, kad, įvertinus kiekvienos bylos aplinkybes ir nustačius tam pagrindą, gali būti sprendžiama dėl skirtingų saugojimo įkainių.
35. Pažymėtina, kad išvada dėl automatiško įkainių taikymo pernelyg ribotų teismų diskreciją dėl bylos dalyko įrodytumo spręsti atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visetą, susiaurintų šalių rungimosi principo ribas. Be atskiro vertinimo pritaikius konkrečioje byloje taikytą saugojimo paslaugų įkainį liktų neatsižvelgta į tai, ar atskirų bylų atveju situacija priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo rinkoje buvo tapati arba labai panaši, t. y. nebūtų įvertinta, ar neegzistavo konkrečios aplinkybės, suponuojančios pareigą spręsti dėl didesnio (ar mažesnio) saugojimo paslaugų įkainio priteisimo.
36. Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką.
37. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visa apimtimi ir pirmiau nurodytų aspektų nevertino bei dėl jų nesprendė. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad skirtingiems subjektams teiktinų priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo paslaugų įkainiai skiriasi daugiau nei 10 kartų, atsakovei ginčijant jai pritaikyto įkainio dydžio pagrįstumą, pagrįstai kvestionavo ieškovės reikalaujamos priteisti skolos dydį, tačiau, sumažindamas priteistiną sumą, neištyrė ir neįvertino visų aplinkybių, galėjusių daryti reikšmingą įtaką tinkamo saugojimo paslaugų įkainio dydžio nustatymui. Apeliacinės instancijos teismas netyrė šios nutarties 36 punkte nurodytų aplinkybių, priteistiną sumą nustatė remdamasis išimtinai konkrečioje byloje kasacinio teismo taikytu įkainiu, neįvertinęs, ar toks atlyginimo už suteiktas paslaugas dydis atitiko ginčo automobilio saugojimo metu buvusią tokių paslaugų rinkos situaciją. Kadangi ginčą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės ir nustatyti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos ar kasaciniame teismuose, tai pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesiniai sprendimai naikintini ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
38. Pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą pagal ginčo šalių pateiktus jų reikalavimus ir atsikirtimus patvirtinančius įrodymus bei šioje nutartyje nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus, privalės įvertinti, ar ieškovės prašomas priteisti atlyginimas už ginčo automobilio saugojimą yra teisingas ir proporcingas, užtikrina abiejų bylos šalių interesus.
39. Teisėjų kolegijai pasisakius dėl esminių kasacinio skundo argumentų, pripažintina, kad kiti kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
40. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 34 Eur žyminio mokesčio. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 10 d. sprendimą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 28 d. nutartį dėl rašymo apsirikimo ištaisymo panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Laužikas
Gediminas Sagatys
Algirdas Taminskas