Civilinė byla Nr. 2-32-839/2014
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-02181-2012-7
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
11.9.10.8; 15.3; 18.2.2; 113.1; 116.1.
UTENOS RAJONO APYLINKĖS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2014 m. vasario 20 d.
Utena
Utenos rajono apylinkės teismo teisėjas Gediminas Karpavičius, sekretoriaujant Renatai Šapokienei, dalyvaujant ieškovei I. V., jos atstovei advokatei Janinai Umbrasienei, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Alauša“ atstovui advokatui R. M., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės I. V. ieškinį atsakovei UAB ,,Alauša“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo,
n u s t a t o :
ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama jos atleidimą iš UAB ,,Alauša“ degalinės operatorės pareigų nuo 2012 m. lapkričio 9 d. pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą pripažinti neteisėtu; 2011 m. lapkričio 9 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 1491 laikyti nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos; priteisti iš atsakovo ieškovės naudai dviejų mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką; priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos; priteisti 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei visas turėtas bylinėjimosi išlaidas; atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
Nurodė, kad 1 mėnesio senaties terminą kreiptis į teismą praleido dėl svarbių priežasčių, nes iš dalies ją suklaidino darbo inspekcijos veiksmai, o ji pati teisinių žinių neturi. Be to, terminas praleistas nežymiai. Paaiškino, kad ieškovę su atsakovu darbo santykiai siejo nuo 2011-11-09 iki 2012-11-09, kad ieškovė nepagrįstai atleista iš darbo, nes ji suskystintų automobilinių dujų negrobstė, nenustatytas joks trūkumas, atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina pažeidimo padarymo fakto ir jos kaltės. Įranga degalinėje buvo netvarkinga, gedimų šalinimu darbdavys nesirūpino. Atsakovas nesilaikė drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, nes nesuteikė termino pasiaiškinti, o vertė rašyti pasiaiškinimą tuoj pat, pats įmonės vadovas ir kt. asmenys diktavo jo tekstą. Savo veiksmais atsakovas jai padarė moralinę žalą, kurią vertina 5000 Lt, nes neteisėtai atleido iš darbo, atsakovės darbuotojai nekorektiškai elgėsi: grasino baudžiamąja atsakomybe, prievole atlyginti žalą, šaukė, menkino ir žemino, vertė pasirašyti vekselį 20.000 Lt sumai, ji patyrė didėlį sukrėtimą, dėl ko gimdymas buvo komplikuotas.
Atsakovė UAB ,,Alauša“ praleidus nustatytą terminą pateikė atsiliepimą į ieškinį (24-28 b.l. 1 t.), kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes ieškovė iš darbo atleista pagrįstai nustačius šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Darbdavys įrengė papildomas vaizdo kameras ir kurį laiką stebėjo, tik surinkęs neginčijamus įrodymus, nutraukė darbo sutartis su tuo metu dirbusiais ir dujas grobsčiusiais darbuotojais. Be to, ieškovė dėl praleisto senaties termino neturi teisinio pagrindo reikšti reikalavimų, o reikalavimas atnaujinti praleistą terminą laikytinas nepagrįstu ir yra atmestinas. Ieškovė neįrodė jos atleidimo iš darbo neteisėtumo, ryšio tarp jos komplikuoto gimdymo ir atsakovės veiksmų, todėl ieškinys ir dalyje dėl moralinės žalos atlyginimo atmestinas.
Ieškinys atmestinas.
Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė su ieškove 2011 m. lapkričio 9 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr.1491, nustatant 3 mėn. išbandymo laikotarpį, pagal kurią ieškovė nuo 2011-11-10 pradėjo dirbti degalinės operatorės pareigose. Darbo užmokestis buvo sutartas už faktiškai dirbtą laiką ne mažiau kaip 4.85 Lt už 1 valandą (8, 9 b.l. 1 t.).
Ieškovė iš darbo atleista 2012-11-09 įsakymu Nr.368 (32 b.l. 1 t.) nuo 2012-11-09, įsakyme darbdavys nurodė, kad remiasi ieškovės 2012-11-09 pasiaiškinimu, LR DK 235 str. 2 d. 7 p., pagal kurį „šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu laikoma <....> veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn“, atleidimo iš darbo priežastis suformulavo taip: “skiriu degalinės operatorei I. V. už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo 2012-11-09, remiantis Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 136 str. 3 dalies 2 punktu (darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas (kodekso 235 straipsnis)“.
Ieškovė, susipažindama su įrašais jos darbo sutartyje, nurodė, kad „nesutinku, nes rašiau prašymą atleisti iš darbo savo noru“ (31 b.l. 1 t.). Darbo sutarties kopijoje, kurią pateikė ieškovė papildomai nurodyta data „2012-11-14“ (9 b.l. 1 t.). UAB „Alauša“ įsakyme atleisti iš darbo prie grafos „susipažinau ir sutinku“ yra įrašytas ieškovės vardas, pavardė ir parašas, nenurodant jokių pastabų (32 b.l. 1 t.).
Įstatymas ieškinio senatį apibrėžia kaip įstatymų nustatytą laiko tarpą (terminą), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (LR DK 27 str. 1 d.). Bendrasis ieškinio senaties terminas darbo santykiams yra treji metai, tačiau ginčams dėl atleidimo iš darbo atveju yra nustatytas trumpesnis (sutrumpintas) vieno mėnesio ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo atitinkamo dokumento gavimo dienos (LR DK 27 str. 2 d., 297 str. 1 d.). Ieškinio senaties terminas nėra priskiriamas prie naikinamųjų terminų. Tais atvejais, kai teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (LR CK 1.131 str. 2 d.). Taigi, ieškinio senaties termino atnaujinimas iš esmės siejamas su termino praleidimo priežasčių svarba.
Ieškovė nurodė, kad būtent 2012-11-14 jai buvo įteiktas dokumentas (užpildyta darbo sutartis), iš kurio ji sužinojo apie tai, kad darbo sutartis su ja nutraukta LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu (130 b.l. 1 t.). Atsakovas fakto, kad ieškovė sužinojo apie darbo sutarties nutraukimą 2012-11-14 iš esmės neginčijo, taigi darytina išvada, kad vėliausiai apie savo teisės pažeidimą ieškovė sužinojo 2012-11-14. Taigi LR DK 297 str. 1 d. numatytas sutrumpintas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas prasidėjo 2012-11-15 ir baigėsi 2012-12-14 (LR DK 26 str.), ieškovė į teismą su ieškiniu dėl pažeistos teisės gynimo kreipėsi 2012-12-31, t.y. praleidusi LR DK 297 str. 1 d. nustatytą ieškinio senaties terminą.
Ieškovė prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nurodė termino praleidimo priežastis, kurias, vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, prašė pripažinti svarbiomis (122, 123 b.l. 1 t.).
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė nedelsdama 2012-11-16 (11 b.l. 1 t.) kreipėsi į VDI Utenos teritorinį skyrių, prašydama išsiaiškinti, kuo remiantis iš darbo ji buvo atleista pagal LR DK 136 str. 3 d. 2 p., tačiau skyriaus darbuotojai jai nepatarė dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu kreiptis tiesiogiai į teismą, nors kaip matyti iš teikto prašymo (10 b.l., 1 t.) turinio, ieškovė nurodė, jog „buvo neteisėtai išmesta iš darbo“, „jai nebuvo įteiktas tarnybinis pranešimas, žalos nustatymo aktas, o prekių inventorizacija degalinėje atlikta tik 2012-11-12“. Kaip matyti iš pateikto tarpinio atsakymo VDI Utenos teritorinis skyrius, nepateikdamas suprantamos informacijos, kad dėl atleidimo iš darbo jie nėra įgalioti spręsti, pratęsė tyrimo terminą iki 2013-01-03 (11 b.l. 1 t.). Sprendimas dėl skundo priimtas 2012-12-21 (12 b.l. 1 t.), ieškinys pateiktas 2012-12-31, taigi apibendrinant ieškovės nurodytas ieškinio senaties termino praleidimo priežastis, darytina išvada, kad ieškovė, būdama teisiškai neišprususi, nesuprato, kad VDI Utenos teritorinis skyrius iš esmės neišspręs visų jos prašyme nurodytų klausimų, t.t. klausimo dėl atleidimo iš darbo LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu teisėtumo ir pagrįstumo, todėl nedelsdama kreipėsi į teismą tik po to, kai ši institucija savo sprendime nurodė, kad šiuo klausimu privalu kreiptis į teismą.
Atsižvelgdamas į tai, kad nuo atleidimo iš darbo dienos aktyviai gynė savo teises, dėl ko nėra pagrindo pripažinti, kad savo teises būtų įgyvendinusi nerūpestingai ar aplaidžiai, į tai, kad ieškinio senaties terminas praleistas nežymiai, kad ieškovė yra silpnesnioji darbo sutarties šalis, kad atleidimas iš darbo LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu gali turėti rimtų padarinių dėl tolimesnės darbuotojo galimybės įsidarbinti, teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, sprendžia, kad ieškovės nurodytos ieškinio senaties termino praleidimo priežastys, vertinant jų visetą, yra svarbios, todėl LR DK 297 str. 1 d. nustatytas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas atnaujintinas.
DK 228 str. nustatytos pagrindinės darbuotojų pareigos, kurių privalo laikytis visi darbuotojai. Darbuotojų pareigas taip pat gali reglamentuoti kitos DK normos, kiti įstatymai ir norminiai bei lokaliniai teisės aktai, profesinės etikos kodeksai, taisyklės ar pan. Darbuotojas privalo laikytis ne tik darbo sutartyje ar vidaus tvarkos taisyklėse nustatytų reikalavimų, bet ir dirbti dorai bei sąžiningai, laikytis įstatymų ir darbo drausmės, tausoti darbdavio turtą, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepažeisti darbdavio teisių ir įstatymų saugomų interesų (LR DK 35, 228 str.).
Darbo sutarties nutraukimas dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra drausminė nuobauda, kuri gali būti taikoma tik esant drausminės atsakomybės pagrindui (LR DK 10 str. 1 d., 136 str. 3 d. 2 p., 4 d., 237 str. 1 d. 3 p.). Drausminės atsakomybės pagrindas – tai darbo drausmės pažeidimas, t. y. darbo pareigų nevykdymas arba netinkamas jų vykdymas dėl darbuotojo kaltės (LR DK 234 str.). Kaltė, kuri galima tyčios arba neatsargumo formomis, nėra preziumuojama, pareiga įrodyti darbuotojo neteisėtų veiksmų arba neveikimo ir kaltės buvimą, drausminių nuobaudų skyrimo ir darbuotojo atleidimo iš darbo teisėtumą ir pagrįstumą, tenka darbdaviui (LR CPK 178 str., LR DK 236 str.).
Atsakovas, vykdydamas įrodinėjimo pareigą (LR CPK 178 str.), pateikė įrodymus: liudytojo parodymus, garso ir vaizdo įrašus, rašytinius įrodymus.
Ieškovė pasirašytinai buvo supažindinta su UAB „Alauša“ degalinės operatoriaus (-ės) pareigine instrukcija (38-42 b.l. 1 t.), kurios 4.1 p. numatyta atsakomybė už žalą, padarytą įmonei, dėl savo kaltės ar neatsargumo, pagal 2.19 p. nuostatas operatorius yra atsakingas už materialinių vertybių apsaugą, dokumentų saugojimą. Su ieškove 2011-11-09 buvo sudaryta visiškos materialinės atsakomybės sutartis (35 b.l. 1 t.), o taip pat ieškovė buvo pasirašiusi ir Darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartį (36-37 b.l. 1 t.). Jomis ieškovė prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio jos žinioje esantį, darbdavio patikėtą turtą (1 punktas), šį turtą įsipareigojo rūpestingai saugoti ir tausoti, imtis visų reikalingų priemonių, užkertančių kelią žalos turtui kilimui; laiku pranešti įmonės administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias jam patikėtų materialinių vertybių saugumui; naudoti turtą tik savo darbo pareigų vykdymui ir nenaudoti turto jokiems kitiems tikslams; nedelsiant pranešti darbdaviui apie bet kokias aplinkybes, kurios gali turėti įtakos patikėto turto saugumui ir (ar) vertės sumažėjimui, taip pat naudoti atitinkamas priemones, siekiant nustatyti ir išvengti aplinkybių, turinčių neigiamos įtakos turto saugumui. Darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutartimi ieškovė taip pat įsipareigojo saugoti ir tinkamai naudoti vertybes bei imtis priemonių joms apsaugoti nuo žalojimo, laiku pranešti administracijai apie visas aplinkybes, gresiančias vertybių saugumui.
Byloje yra pateiktas 2012-11-09 ieškovės paaiškinimas (33 b.l. 1 t.), kuriame nurodyta, kad jai dirbant Daugailių degalinėje, beveik kiekvieną pamainą, atvykus V. G., ji leisdavo piltis automobilines dujas į dažniausiai du atvaromus jos automobilius. Apie tai, kaip piltis dujas, jog pylimosi nesimatytų apskaitoje ir kasoje, ji sužinojo iš V. G., kuri visada viską darydavo pati.
Kaip matyti iš į bylą pateiktų kitų asmenų paaiškinimų (53-54 b.l. 1 t.), degalinės operatorės M. S. ir E. A. 2012-08-16 D. A. pranešė, kad į degalinę atvažiavus V. G. sutuoktiniui, buvo išjungtos vaizdo kameros, kilo įtarimas, kad „neleistinai pilamos dujos“, kad peržiūrėjus vaizdo įrašus buvo pastebėta, jog kameros taip pat išjungiamos, kai į degalinę atvažiuoja V. G. su sutuoktiniu.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktų V. G. ir jos sutuoktinio K. G. 2012-11-09 paaiškinimų (56-59 b.l. 1 t.) turinio, K. G. paaiškino, kad jis su sutuoktine grobstė dujas iš atsakovui priklausančios Daugailių degalinės, t.y. atjungdavo apskaitą ir kas savaitę pagrobdavo apie 80-90 litrų dujų, sutinka žalą atlyginti. V. G. paaiškino, kad apie galimybę grobstyti dujas sužinojo 2011 metais iš D. B., kuris be apskaitos dujomis pildė savo draugų automobilių dujų balionus, ji pati tokiu pat būdu užsipildydavo dujomis dviejų savo automobilių dujų balionus, toks grobstymo būdas buvo žinomas visiems degalinės operatoriams.
D. B. paaiškinimą parašė 2012-11-10 (55 b.l. 1 t.), jis dirbo dujų užpylėju. Supratęs kaip galima užpilti dujų be apskaitos, dujas jis pradėjo grobstyti 2011 m. vasarį, pinigus už dujas jis pasiimdavo sau. D. B. teisme davė iš esmės analogiškus parodymus (139-141 b.l. 1 t.) apie savo veiksmus, nurodė, kad apie galimybę be apskaitos įsipilti dujų jis pasakė V. G., o ieškovei I. V. nesakė.
Atsakovas savo teiginiams pagrįsti taip pat pateikė vaizdo ir garso įrašus (25 b.l. 2 t.), kuriuose degalinės patalpose, t.y. ieškovės ir kt. darbuotojų darbo vietoje bei aikštelėje, prie kuro kolonėlių buvo užfiksuoti degalinės darbuotojų L. S., V. G. ir jos sutuoktinio bei ieškovės veiksmai.
Ieškovė prašė nesiremti šiais įrodymais, nes įrašai padaryti pažeidžiant atsakovo darbuotojų teises, filmuojama buvo jiems nežinant. Tokiu būdu pažeidžiamos LR Konstitucijos bei kitų įstatymų nuostatos, kurios saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą, gina asmens susirašinėjimo, pokalbių telefonu ir kitokio susižinojimo neliečiamybę, draudžia savavališkai ar neteisėtai kištis į žmogaus asmeninį ir šeiminį gyvenimą ir kt.
Nurodyti argumentai nėra pagrįsti. Kaip matyti iš bylos aplinkybių viseto, nagrinėjamu atveju, filmavimas buvo atliekamas atsakovui priklausančiose degalinės patalpose, kur jau buvo įrengta kita vaizdo kamera, apie kurios buvimą darbuotojams buvo žinoma, buvo filmuojami asmenys, darbo santykiais susiję su atsakovu ir materialiai atsakingi už atliekamą darbą. Taip pat buvo filmuojama ir viešoje vietoje - degalinės aikštelėje, prie kuro kolonėlių. Be to, atsakovas šių priemonių ėmėsi po to, kai jį pasiekė informacija apie suskystintų automobilinių dujų grobstymą šioje degalinėje, ir kaip matyti iš liudytoja apklaustos darbuotojos L. B. parodymų, kitais būdais patikimai užfiksuoti ar informacija pagrįsta, nepavyko. Tai leidžia daryti išvadą, jog toks filmavimas negali būti laikomas privataus asmens teisių pažeidimu, todėl vaizdo įraše esanti informacija yra laikytina tinkamais įrodymas, nagrinėjant darbo pareigų pažeidimo faktą (LR CPK 177 str. 2 d.).
Pateiktame įraše matyti kaip 2012-09-08 laiku nuo 9 val. 48 min. iki 10 val. 10 min., ieškovei dirbant degalinėje, atvyksta V. G. ir jos sutuoktinis. Po to matyti, kad V. G., ieškovės akivaizdoje, nuolat palaikydama telefoninį ryšį, žirklėmis paveikia saugiklį (automatėlį), o tuo pat metu K. G. pildo dujomis iš pradžių vieno, po to, tokia pačia tvarka V. G. žirklėmis paveikus saugiklį, kito automobilio dujų balioną ir tuo pat metu bendrauja telefonu. Ieškovė gi tuo tarpu, bendraudama su V. G., vaizdo kamerų stebėjimo kompiuteryje atjungia ir įjungia vaizdo kameras.
Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė su UAB „Universalios valdymo sistemos“ 2012-01-06 sudarė sutartį dėl kasos sistemų aptarnavimo, priežiūros ir remonto, o esant kliento pageidavimui, ir papildomų paslaugų atlikimo (18-22 b.l. 2 t.). Ši įmonė 2013-05-23 išdavė pažymas Nr.S13/082 ir Nr.S13/083 (23-24 b.l. 2 t.), kurios patvirtina, kad 2012-09-08 laikotarpiu nuo 9 val. 30 min. 00 sek. iki 10 val. 00 min. 00 sek., o taip pat ir 2012-09-20 laikotarpiu nuo 22 val. 40 min. 00 sek. iki 23 val. 00 min. 00 sek. per kasos aparatą, kurio Nr.LH00000010C461, nebuvo parduotos suskystintos automobilinės dujos ir atspausdintas kasos kvitas.
Ieškovė neigė sudariusi sąlygas savo užpildyti automobilio dujų balionus be apskaitos ir be apmokėjimo, nurodė, kad atsakovas degalinės įrangos remontu nesirūpina, buvo sugedusi apskaita, dažnai dingdavo elektra, todėl nebuvo įmanoma kitaip užpilti dujų, be to kasoje galima atidėti mokėjimą, todėl nėra įrodymų, kad už dujas nebuvo apmokėta. Ieškovės teigimu, ji asmeniškai sau niekada dujomis be apskaitos ir apmokėjimo nepildė automobilio dujų baliono, be to, nėra aiškiai nustatytas dujų trūkumas, taigi darbdavys neįrodė ir žalos padarymo bei grobstymo fakto.
Teismo vertinimu bylos aplinkybių visetas leidžia daryti išvadą, kad ieškovė sudarė sąlygas ir leido be apskaitos ir neatlygintinai užpildyti automobilio dujų balionus suskystintomis dujomis ne sau, o savo pažįstamiems asmenims V. G. ir K. G..
Ieškovės pateikti žodiniai paaiškinimai dėl atsakovo pateiktų įrodymų ir jų turinio vertinimo nėra pagrįsti objektyviais įrodymais, kurie paneigtų byloje esančius įrodymus. Tokią išvadą leidžia daryti atsakovės pateiktas rašytinis įrodymas, kad 2012-09-08 laikotarpiu nuo 9 val. 30 min. 00 sek. iki 10 val. 00 min. 00 sek., per kasą joks mokėjimas už suskystintas dujas atliktas nebuvo (24 b.l. 1 t.). vaizdo įraše matyti, kad V. G., jos sutuoktinio, ieškovės veiksmai (kamerų atjungimas, žirklių įkišimas, pradėjimas piltis dujas, atjungimas, kito automobilio atvarymas ir t.t.) nuosekliai sutampa laike. Tai, kad pateiktas vaizdo įrašas susideda iš kelių vaizdo kamerų užfiksuotų vaizdo įrašų iš skirtingų degalinės vietų, nepatvirtina, jog jis yra suklastotas. Vaizdo įrašuose užfiksuotas aplinkybes iš esmės patvirtina ir aukščiau minėti pateikti darbuotojų pasiaiškinimai ir jų turinys. Liudytojų V. G., K. G. ir L. S. parodymų apie tai, kad paaiškinimų turinį jiems diktavo UAB „Alauša“ direktorius, todėl jų paaiškinimai ir yra būtent tokio turinio, kad jie grobstė dujas, tačiau jie tokių veiksmų neatliko nėra pakankamai įtikinantys, nes atsakovo pateikti garso ir vaizdo įrašai, rašytiniai įrodymai leidžia teigti priešingai. Pažymėtina ir tai, kad visų minėtų asmenų paaiškinimai yra skirtingos apimties ir turinio, skiriasi aplinkybių dėstymo eiga. Liudytojo D. B. pasiaiškinimas pateiktas vėliau nei minėtų asmenų, tačiau nurodytos esminės aplinkybės dėl dujų grobstymo, sutampa. Tai, jog liudytojas D. B. nurodė nieko nesakęs ieškovei apie galimą dujų užpylimą be apskaitos šiuo atveju nepaneigia, jog ieškovė nežinojo apie tokią galimybę iš kitų asmenų ir leido tuo naudotis, ką patvirtina į bylą pateikti vaizdo įrašai.
Pagal LR DK 235 str. 2 d. 7 p. šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu gali būti laikomos veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Šia teisės norma nustatomi konkretūs, turintys nusikalstamų veikų požymių, šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo atvejai. Pažymėtina, kad veikų samprata, numatyta baudžiamojoje ar administracinėje teisėje, reikšminga aiškinantis šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nors baudžiamosios ar administracinės atsakomybės taikymas nėra darbo drausmės pažeidimo kvalifikavimo pagal DK 235 str. 2 d. 7 p. sąlyga.
Kaip patvirtina atsakovės pateikti įrodymai, ieškovė sudarė sąlygas ir leido be apskaitos ir neatlygintinai užpildyti automobilio dujų balionus suskystintomis dujomis ne sau, o savo pažįstamam asmeniui - bendradarbiui. LR BK 184 str. nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Svetimo turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą (ar jo žinioje esantį) turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims. Nusikaltimas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Duomenų, kad ieškovės atžvilgiu būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra (13 b.l. 2 t.). Neginčijamų įrodymų, kad 2012-09-08 buvo nustatytas dujų trūkumas, atsakovas nėra pateikęs, tačiau kaip pripažino ieškovė, jai buvo žinoma apie tai, kad, atsižvelgiant į oro temperatūrą, suskystintų dujų tūris gali sumažėti arba padidėti, o iš byloje pateikto 2013-08-31 naftos produktų inventorizacijos apyrašo (106, 107 b.l. 1 t.) matyti, kad dujų trūkumas, ženkliai viršijantis nustatytą leistiną netektį dėl pervežimo ir temperatūros pokyčių, buvo užfiksuotas. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja apklausta M. S., kuri šiuo metu nebedirba UAB „Alauša“, o kitų duomenų, leidžiančių nustatyti jos suinteresuotumą bylos baigtimi nėra, todėl netikėti jos parodymų objektyvumu taip pat nėra pagrindo. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad pagrindas įtarti darbuotojus netinkamu pareigų atlikimu buvo pakankamas.
Dėl žalos padarymo darbo drausmės pažeidimu kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad aplinkybė, jog dėl darbuotojo atliktų veiksmų darbdavys nepatyrė žalos, nekeičia aplinkybių vertinimo, nes tam, kad nusižengimą, kuriuo pažeidžiamos darbo pareigos, būtų galima kvalifikuoti kaip šiurkštų, nebūtina nustatyti, ar darbdavys patyrė realios turtinės žalos. Nagrinėjamu atveju apskaičiuoti ir įrodyti žalos padarymo faktą konkrečiai ieškovės atžvilgiu, įvertinant, kad veiksmus dėl dujų grobstymo atliko ne vienas asmuo, ne kartą ir ganėtinai ilgą laikotarpį, yra pakankamai sudėtinga. Tačiau vien tai, kad byloje nėra nustatyta, kokio dydžio žala darbdaviui padaryta, nelemia išvados, kad šiurkštus darbo drausmės pažeidimas nebuvo padarytas. Vertinant neteisėtus ieškovės veiksmus kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą tokių veiksmų padariniai apima tiek turtinę žalą, tiek kitokius neturtinius padarinius, t.y. pasitikėjimo darbuotoju praradimą. Teismo nuomone, byloje pateikti duomenys pagrindžia, kad atsakovė turėjo neginčijamą pagrindą ateityje ieškove, kaip darbuotoja, kuri buvo pilnai materialiai atsakinga už darbdavio turtą, nepasitikėti, nes ji nebuvo lojali darbdaviui, būdama įsipareigojusi saugoti turtą, pranešti bet kokius duomenis, jei gresia žala darbdavio turtui, nepranešė, pati sudarė sąlygas ir leido nemokamai užpildyti automobilių dujų balionus dujomis, taigi darbdavio nustatytus reikalavimus ieškovė pažeidė tyčia.
Su materialinėmis vertybėmis dirbančių asmenų pareigų specifika lemia ir jų atsakomybės ypatumus – jiems taikytini griežtesni atidumo, atsargumo, rūpestingumo reikalavimai, jei dėl su materialinėmis vertybėmis tiesiogiai dirbančių asmenų netinkamo pareigų atlikimo darbdavys praranda materialinių vertybių, toks pažeidimas gali būti kvalifikuojamas kaip šiurkštus, lėmęs darbdavio pasitikėjimo praradimą, nustatyti, ar darbdavys patyrė realios turtinės žalos tokiu atveju nebūtina.
Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad ieškovė, kaip degalinės operatorė, sudarydama sąlygas ir leisdama nemokamai užpildyti automobilių dujų balionus dujomis, nevykdė teisėtų darbdavio nurodymų, pažeidė DK 228 str., pareiginės instrukcijos 2.2., 2.10., 2.19., 2.23., 2.28., 2.33. punktus, visiškos materialinės atsakomybės sutarties 1.2, 1.3, 1.6, 1.7. punktus, taip pat Darbuotojų kolektyvo visiškos materialinės atsakomybės sutarties 3.1, 3.2 punktus. Taigi, ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą darbdavys pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nes tokia ieškovės veika turi požymių kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, nurodytas DK 235 str. 2 d. 4 p. (pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas) tiek ir pagal DK 235 str. 2 d. 7 p. (veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn).
Vertinant ieškovei paskirtą drausminę nuobaudą konstatuotina, kad nors ieškovė bebuvo bausta drausmine tvarka, tačiau pažeidimas sunkus, pagal bylos duomenis tęstinis, sukėlė darbdaviui neigiamų padarinių (negautos pajamos; pelnas; išlaidos dėl pažeidimų fiksavimo organizavimo ir priemonių įrengimo; pasitikėjimo darbuotoju, kuris atsakingas už materialines vertybes, netekimas), todėl spręstina, kad paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo yra adekvati ieškovės padarytam darbo drausmės pažeidimui, ji (drausminė nuobauda) nėra per griežta.
Nors darbdavys įsakyme dėl drausminės nuobaudos paskyrimo neįvardijo ieškovės konkrečių veiksmų, dėl kurių ji atleidžiama iš darbo, tačiau atsiradus šalių ginčui dėl ieškovės atleidimo iš darbo teisėtumo ir pagrįstumo, darbdavys pateikė sprendime jau aptartus atleidimą pagrindžiančius įrodymus.
Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį su darbuotoju pagal LR DK 136 straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. Viena jų – reikalavimas raštu pareikalauti, kad darbuotojas raštu pasiaiškintų dėl darbo drausmės pažeidimo (LR DK 240 str. 1 d.). Šio įstatymo reikalavimo tikslas – užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Savo ruožtu darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinti, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodyti pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet ir siekiama maksimaliai užtikrinti, kad darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti. Įstatymo leidžiama darbdaviui skirti darbuotojui drausminę nuobaudą ir be pasiaiškinimo, jeigu darbuotojas per darbdavio nustatytą terminą be svarbių priežasčių pasiaiškinimo nepateikia.
Byloje nepateikta įrodymų (LR CPK 178 str.), galinčių patvirtinti, kad prieš 2012-11-09 skiriant drausminę nuobaudą, atsakovė būtų raštu pareikalavusi ieškovę raštu pasiaiškinti dėl padaryto pažeidimo. VDI Utenos teritorinis skyrius, tyręs ieškovės skundą, 2012-12-21 sprendime nurodė, kad LR DK 240 str. pažeidimų nenustatyta (12 b.l. 1 t.).
Vertinant byloje nustatytas aplinkybes dėl paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo paskyrimo pagrindo pagrįstumo, pripažintina, kad atsakovo padarytas LR DK 240 str. 1 d. reikalavimo pažeidimas, nagrinėjamu atveju neturi esminės įtakos drausminės nuobaudos teisėtumui. Atsakovė, nors nebuvo raštu nurodžiusi pasiaiškinti, tačiau drausminę nuobaudą paskyrė, turėdama ieškovės pasiaiškinimą, kuriame ieškovės nurodyti, nors, ieškovės teigimu darbdaviui verčiant rašyti pasiaiškinimą, duomenys neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Sutiktina, kad atsakovė teisingai nusprendė dėl ieškovės padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumo, jos kaltės, todėl šis pažeidimas negali būti pagrindu panaikinti paskirtą drausminę nuobaudą.
Įvertinus šalių pateiktus įrodymus dėl ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo paskyrimo skyrium ir jų visetą laikytina nustatyta, kad atsakovas įrodė 2012-11-09 įsakymu Nr.368 ieškovei paskirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo LR DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu teisėtumą ir pagrįstumą (LR CPK 178 str.), todėl ją panaikinti nėra pagrindo.
LR DK 241 str. 1 d. įtvirtinta nuostata, kad drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, bet ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo, neįskaitant laiko, kurį darbuotojas darbe nebuvo dėl ligos, buvo komandiruotėje arba atostogavo. Darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena pagal LR DK 241 str. 1 d. aiškintina kaip ta diena, kurią darbdaviui arba jo atstovui (LR DK 14, 16, 24 straipsniai) tapo žinomas šių aplinkybių visetas: darbo drausmės pažeidimo faktas; darbo drausmės pažeidimą padaręs konkretus darbuotojas. Taigi, informacijos apie darbo drausmės pažeidimą gavimas, kurią dar reikia patikrinti, arba gavimas informacijos nepakankamos pagrįstam įsitikinimui susiformuoti nėra vertinamas kaip darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimas.
Kaip matyti iš atsakovo pateiktų įrodymų viseto, ieškovė prarado darbdavio pasitikėjimą dėl to, kad nepranešė darbdaviui apie grėsmes jo turtui, o taip pat, kad 2012-09-08 pati sudarė galimybę savo pažįstamam asmeniui be apskaitos ir be apmokėjimo užsipildyti automobilių dujų balionus. Kaip nurodė atsakovės atstovas, liudytojais apklausti atsakovės darbuotojai, papildomos vaizdo kameros buvo sumontuotos degalinės vedėjos iniciatyva 2012 m. rugpjūtį, jai įtarus, kad gali būti grobstomos dujos. Atsakovė teigė, kad buvo nuspręsta stebėti ilgesnį laiką, kad išsiaiškinti, koks yra grobstymo būdas ir mastas, kurie darbuotojai dalyvauja grobstant, ar tikrai jų veiksmais daroma žala, kokio dydžio žala įmonei gali būti padaryta bei surinkti neginčijamus įrodymus darbo pareigas pažeidžiančių darbuotojų kaltei įrodyti. Kaip patvirtino šioje byloje ieškovė ir liudytojai, ji su kita darbuotoja L. S., darbdavio buvo pakviestos atvykti kartu 2012-11-09, o liudytojai V. G. ir K. G. – tą pačią dieną, tik kitu laiku. Jiems visiems darbdavys nurodė nustatytus faktus dėl dujų grobstymo, prašė pateikti pasiaiškinimus dėl jų pačių ir kitų darbuotojų veiksmų, grobstant darbdavio turtą. Byloje apklausti liudytojai L. B., A. Č. nurodė, kad pokalbiui darbuotojai buvo iškviesti tik įsitikinus įtarimų pagrįstumu. Šioje byloje nebuvo ginčijama, kad atsakovė iki 2012-11-09 jau turėjo pakankamai duomenų pagrįstai konstatuoti ieškovės padarytą darbo drausmės pažeidimą, jo sunkumą, buvo aiškios pažeidimo padarymo aplinkybės, dalyvavę asmenys. Kaip matyti drausminė nuobauda skirta nedelsiant po visų aplinkybių paaiškėjimo ir pasiaiškinimų gavimo, todėl nėra pakankamo pagrindo pripažinti, kad nuobauda skirta pažeidus nustatytus terminus.
Ieškovė prašė priteisti 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir nurodė, kad darbdavio neteisėti veiksmai, kai jis tendencingai apkaltino ir neteisėtai atleido iš darbo, atleidimo iš darbo procedūrų metu elgėsi nekorektiškai, patyrė psichologinį spaudimą, vertė pasirašyti vekselį bei kitus dokumentus. Visa tai sukėlė stiprius išgyvenimus, ji patyrė stresą, pažeminimą, neužtikrintumą ateitimi, dėl to sutriko jos sveikata - atsirado nerimas, nemiga, buvo komplikuotas gimdymas.
LR DK 250 str. nustato, kad darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu, kurio 6.250 str. numato, kad neturtinė žala yra ,,asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais”. Reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra savarankiškas pažeistų darbo sutarties šalių teisių gynimo būdas, taikomas tada, jeigu nustatomos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėta veika, dėl neteisėtos veikos patirta neturtinė žala, priežastinis neteisėtos veikos ir neturtinės žalos ryšys, kaltė.
Kasacinis teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos darbuotojui atlyginimo, yra išaiškinęs, jog, konstatavus įstatymo saugomos asmens teisės ar teisėto intereso pažeidimą, teismas gali įpareigoti atlyginti neturtinę žalą, tačiau vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo, t. y. neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala). Dėl LR DK 250 str. aiškinimo ir taikymo, yra nurodyta, kad neteisėto atleidimo atveju neturtinė žala atlyginama tais atvejais, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), pripažinimas atleidimo iš darbo neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti
Iš ieškovės asmens sveikatos istorijos matyti, kad 2012-11-13 kreipėsi į šeimos gydytoją ir skundėsi nerviniu stresu, nemiga, verkimu, labilios emocijos. Diagnozuota stresinė situacija, buvo skirtas medikamentinis gydymas (120 b.l. 1 t.; 35, 36 b.l. 2 t.). Pateiktame išraše nurodyta, kad nėštumo laikotarpį buvo padidintas jautrumas, gimdymas su komplikacijomis (120 b.l. 1 t.).
Neturtinė žala atleidimo iš darbo atveju darbuotojui gali atsirasti ne tik dėl darbo sutarties nutraukimo, kuris savaime gali būti teisėtas, kaip yra konstatuota nagrinėjamu atveju, bet, pavyzdžiui, dėl darbdavio nekorektiškų, žeminančių konkretų darbuotoją veiksmų atleidimo iš darbo procedūros metu, jeigu dėl tokio neteisėto darbdavio elgesio darbuotojas patyrė didesnių, nei įprastai patiriami atleidžiant iš darbo, emocinių išgyvenimų, nepatogumų, kitokių neigiamų neturtinių padarinių, kurie galėtų būti teismo įvertinti kaip sudarantys pagrindą darbdavio turtinei atsakomybei neturtinės žalos atlyginimo forma kilti ir tuo atveju, jeigu atleidimas iš darbo, kaip toks, yra teisėtas.
Aplinkybės dėl patirto streso iš esmės yra grindžiamos liudytojų L. S., V. G., K. G. parodymais, pasirašytais dokumentais, tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad tiek minėti liudytojai ar ieškovė būtų kreipęsi į teisėsaugos institucijas dėl patirtos prievartos laikant juos uždarytus administracinėse patalpose, grasinimų, vertimo pasirašyti vekselius ir pan.
Darbdavys turi teisę vertinti darbuotoją pagal jo dalykines savybes, darbo rezultatus, tikrinti, ar darbuotojas laikosi sutartimi pavestų pareigų, nes už tai mokamas atlyginimas. Taip pat darbdavys turi teisę reikšti darbuotojui pagrįstus priekaištus dėl netinkamo darbo, dėl padarytos žalos darbo metu ir turi teisę rinkti informaciją tokiems atvejams ištirti, t.y. klausinėti darbuotoją, reikalauti pasiaiškinimų. Vertinant byloje paaiškėjusias aplinkybes galima daryti prielaidą, kad pokalbis tarp darbdavio ir darbuotojų dėl darbdavio turto grobstymo galėjo būti nemalonus ir įtemptas, tačiau neabejotinų įrodymų, kad buvo panaudota prievarta, neleista išeiti iš patalpų, nėra. Kaip byloje nustatyta liudytojų V. G., K. G., L.S. parodymai negali būti laikomi visiškai patikimais, nes juos paneigė kiti byloje pateikti įrodymai, taigi nesant kitokių objektyviai pagrįstų duomenų nėra pakankamo pagrindo konstatuoti neteisėtų darbdavio veiksmų bei priežastinio ryšio tarp ieškovės nurodytų pasekmių ir atsakovės elgesio. Įrodymų, kurie pagrįstų priežastinį ryšį tarp komplikuoto gimdymo ir atsakovės veiksmų byloje taip pat nėra pateikta. Iš ieškovės asmens sveikatos istorijoje gydytojų atliktų įrašų matyti, kad 2012-12-18 nėštumo nematyti, pirmi įrašai dėl nėštumo datuojami 2012-12-20, pateiktame medicininiame pažymėjime apie komplikuoto gimdymo priežastis duomenų nenurodoma (121 b.l. 1 t.).
Be to, pažymėtina, kad 2012-11-09 pokalbio su darbdaviu metu ieškovei tapo aiškios ir kitos faktinės aplinkybės, t.y., jog darbdavys sužinojo apie tai, jog ji, būdama visiškai materialiai atsakinga, švaisto darbdavio turtą, kad už tai gali grėsti ne tik darbo praradimas, tačiau ir baudžiamoji atsakomybė, kad gali tekti atlyginti padarytą žalą. Juolab, kad iki tol jai nebuvo žinoma, kad darbo vieta stebima papildomomis vaizdo kameromis ir užfiksuoti duomenys galėjo būti pakankamai netikėti. Taigi darytina išvada, kad ieškovė neįrodė neturtinės žalos fakto, t. y. kad atleidimo iš darbo procedūros metu dėl darbdavio atsakingų darbuotojų nekorektiško elgesio ji patyrė tokių neigiamų išgyvenimų, kurie tiek laiko, tiek masto atžvilgiu buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti ir piniginiam tokios žalos atlyginimui priteisti, todėl ieškinys dėl reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip neįrodytas (LR CPK 178 str.).
Byloje yra pateiktas 2012-11-09 datuojamas ieškovės prašymas atleisti ją iš darbo savo noru nuo 2012-11-09 už grobstymą iš įmonės (34 b.l. 1 t.). Drausminės atsakomybės taikymas bendrąja prasme yra darbdavio teisė, o ne pareiga. Ją taikyti darbdavys gali tik esant DK nustatytiems pagrindams ir laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (DK 234, 236, 240 ir kt. straipsniai). Darbdavys tokį sprendimą – taikyti ar netaikyti drausminę nuobaudą – gali priimti iki darbo santykių su darbuotoju nutraukimo dienos. Pažymėtina, kad darbdavio dispozicija yra imtis veiksmų, kuriais išsiaiškintų visas aplinkybes, turinčias reikšmės atleidžiant darbuotoją iš darbo. Nagrinėjamoje byloje darbdavys 2012-11-09 jau žinojo apie galimą materialinių vertybių trūkumą ir grobstymą, gavo darbuotojo paaiškinimą ir priėmė įsakymą dėl darbuotojo atleidimo iš darbo nuo 2012-11-09. Vadovaujantis DK 35 str. įtvirtintais darbo teisių įgyvendinimo ir pareigų vykdymo principais, toks darbdavio elgesys vertintinas, taip jog jis neatsisakė skirti drausminę nuobaudą darbuotojui ir nesutiko nutraukti darbo santykius kitu įstatyme nurodytu pagrindu – darbuotojo pareiškimu. Juolab, kad byloje nėra pakankamai duomenų, iš kurių būtų galima objektyviai nustatyti, kada šis prašymas (atleisti savo noru) buvo pateiktas, t.y. nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai teigti, jog šis prašymas buvo pateiktas iki drausminės nuobaudos skyrimo, o ne vėliau.
Ieškinį atmestus, paskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (LR CPK 93 str., 96 str., 98 str.). Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl iš ieškovės priteistina tik valstybės biudžeto naudai – 59,40 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (LR CPK 88 str. 1 d. 3 p., 96 str.).
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 260, 263 - 265, 268 - 270 straipsniais
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės I. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 59,40 Lt (penkiasdešimt devynis litus 40 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (valstybei priteistas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu (įmokos kodas - 5660), privalu sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB).
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant Utenos rajono apylinkės teisme.
Teisėjas Gediminas Karpavičius