Civilinė byla Nr. 3K-3-496-219/2015

Proceso Nr. 2-68-3-21028-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 140 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gedimino Sagačio, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos I. P. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos I. P. pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo; suinteresuoti asmenys: Lietuvos valstybė, akcinė bendrovė SEB bankas, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus energija“, akcinė bendrovė „Lesto“, uždaroji akcinė bendrovė „Vilniaus vandenys“, uždaroji akcinė bendrovė „Servico“, O. D. (O. D.), antstolė Daiva Prunskienė ir antstolis Darius Stakeliūnas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios ir proceso teisės normų, reglamentuojančių atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindus, taip pat įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėja I. P. prašė iškelti jai bankroto bylą, bankroto administratore skirti UAB „Viresita“, motyvuodama, kad negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, nes jos darbo pajamos yra 219 Lt (63,43 Eur) per mėnesį, nuolatinio darbo, kuriame uždirbtų pakankamai pajamų skoloms grąžinti, neturi, yra nemoki.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2007 m. kovo 14 d. su AB SEB banku sudarė kredito sutartį dėl buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įsigijimo finansavimo. Įsigijusi šį butą, pareiškėja 2008 m. spalio 17 d. sudarė kito buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), taip pat 1/52 dalies negyvenamosios patalpos – automobilių stovėjimo aikštelės – ir 9616/6482200 dalies žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, o pirmiau nurodytą butą pardavė. Viso turto įsigijimą kredito sutartimi finansavo AB SEB bankas, kuriam šis turtas yra įkeistas. Šio turto rinkos vertė 2013 m. birželio 5 d. buvo 392 000 Lt (113 531,05 Eur). Neįvykdytos bankui prievolės likutis 2013 m. spalio 24 d. sudarė 545 183,60 Lt (157 896,08 Eur), be to, pareiškėja skolinga kitiems kreditoriams: UAB „Būsto paskolų draudimas“ – 41 626,92 Lt (12 055,99 Eur); UAB „Vilniaus energija“ – 3891,82 Lt (1127,15 Eur), UAB „Vilniaus vandenys“ – 110,80 Lt (32,09 Eur), UAB „Servico“ – 3689,05 Lt (1068,42 Eur), Lietuvos valstybei – 186,40 Lt (53,99 Eur).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi atsisakė iškelti bankroto bylą I. P.

Teismas nurodė, kad pareiškėja yra jauna, darbingo amžiaus moteris, gyvenanti, studijuojanti ir dirbanti Vilniuje. Pareiškėja dirba dviejose darbovietėse: UAB (duomenys neskelbtini) direktore ir UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoja. Abiejose darbovietėse ji dirba dvi valandas per dieną, kitą nuo darbo laisvą laiką skiria studijoms ir savo nepilnamečio vaiko (gim. 2000 m.) priežiūrai. Pareiškėja teisme paaiškino, kad jos nepilnametis sūnus lanko mokyklą, todėl nuolatinės motinos priežiūros nereikalauja, taip pat kad studijuoja pagal neakivaizdinę studijų programą. Iš „Sodros“ pažymų apie pareiškėjos gautas pajamas matyti, kad neturėdama aukštojo išsilavinimo pareiškėja 2007–2008 metais gaudavo daugiau kaip 5000 Lt (1448,10 Eur) darbo užmokestį neatskaičius mokesčių, 2008 metų pabaigoje – 2009 metų pradžioje – daugiau kaip 10 000 Lt (2896,20 Eur). Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, tikėtina, jog, turėdama didelę darbo patirtį, pareiškėja galėtų įsidarbinti ir gauti didesnes pajamas iš darbinės veiklos. Situacija, kai, studijuodama pagal neakivaizdinę studijų programą, pareiškėja darbui skiria tik 2 valandas per dieną ir dėl to ketina atsiskaitymams su kreditoriais skirti tik 100 Lt (28,96 Eur), yra nesąžininga kreditorių atžvilgiu. Turėdama daug laisvo laiko ir galimybes studijuoti ne dieninėse studijose, pareiškėja, net neturėdama didelės darbo patirties kaip projektų vadovė, galėtų įsidarbinti ir gauti bent minimalų darbo užmokestį. Be to, byloje nustatyta, kad už pareiškėjos studijas – 5200 Lt (1506,02 Eur) per metus – sumoka jos darbovietė UAB (duomenys neskelbtini). Ši bendrovė taip pat suteikė pareiškėjai tarnybinį automobilį, moka už pareiškėjos telefono skambučius, automobilio degalus. Bendrovės UAB (duomenys neskelbtini) direktorius ir UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas A. T., kuriam pareiškėja pardavė butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), leido pareiškėjai gyventi šiame bute ir, kaip paaiškino pareiškėja posėdžio metu, nei nuomos, nei komunalinių mokesčių ji mokėti neturi. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad bankroto bylos pareiškėjai iškėlimas neatitiks Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) paskirties, nes, turėdama didelius skolas kreditoriams, pareiškėja elgiasi nesąžiningai jų atžvilgiu: nesiekia dirbti ir uždirbti kuo daugiau darbinių pajamų, nors tam turi visas galimybes, iškėlus pareiškėjai bankroto bylą, būtų iškraipyta pareiškėjos, kaip skolininkės, ir jos kreditorių interesų pusiausvyra, nes pareiškėja galėtų ir toliau dirbti tik kelias valandas per dieną, o atsiskaitymams su kreditoriais būtų skirta tik apie 100 Lt (28,96 Eur) per mėnesį. Be to, pareiškėjos naudai kitų asmenų patiriamos išlaidos – mokesčiai už mokslą, telefoną, degalus, komunaliniai mokesčiai už butą, kuriame pareiškėja gyvena, pripažintinos pareiškėjos pajamomis. Todėl nors pareiškėjos darbo užmokestis yra nedidelis – 219 Lt (63,43 Eur), teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareiškėja gauna pajamas ne iš darbinės veiklos ir turi galimybes įsidarbinti bei dirbti visą darbo dieną, padarė išvadą, kad pareiškėjos finansinė būsena nėra kritinė ir ji turi galimybes atsiskaityti su kreditoriais neiškėlus jai bankroto bylos.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos I. P. apeliacinį skundą, 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir papildomai pažymėjo, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paaiškėjo, jog kredito sutartyje O. D. buvo nurodytas kaip kredito gavėjas tik dėl to, kad pareiškėja, pati neturėdama galimybių gauti norimo dydžio kreditą, įtikino jį tapti solidariuoju kredito gavėju. Taigi, paaiškėjo, kad pareiškėja elgėsi nesąžiningai jau gaudama kreditą ir, negalėdama jo grąžinti, prašo jai iškelti bankroto bylą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja už atliekamą darbą gauna daug didesnį darbo užmokestį, nei nurodytas darbo sutartyje, bet dalis gaunamo darbo užmokesčio yra mokama ne pinigais, o natūra. Nors pareiškėja nurodo, kad tai yra tiesiog gerų žmonių jai suteikiama pagalba, tačiau ekonomine logika nepaaiškinama, jog įmonė, kurios pagrindinis tikslas – gauti pelno ir nepatirti nereikalingų sąnaudų, taip skatintų darbuotoją, kuri dirba tik dalį darbo dienos, todėl dirbamas laikas ir skatinimo priemonės (automobilis, sąskaitų už telekomunikacijų paslaugas apmokėjimas ir kt.) yra neproporcingi. Taigi, tokia mokėjimo už darbą forma yra labai naudinga pareiškėjai, nes oficialiai ji gauna mažas pajamas, ši pajamų dalis nėra apmokestinama, jos negalės išsireikalauti ir kreditoriai. Todėl darytina išvada, kad pareiškėja, galbūt ir jos darbdavys, yra nesąžiningi pareiškėjos kreditorių atžvilgiu, nes iškėlus bankroto bylą pareiškėja atsidurtų kur kas geresnėje padėtyje nei jos kreditoriai: pareiškėja ir toliau didesnę pajamų dalį gautų natūra, tačiau iš tų pajamų nebūtų atsiskaitoma su kreditoriais, būtų padengta tik maža pareiškėjos skolos kreditoriams dalis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėja I. P. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kai nustatoma, kad jis sudarė nesąžiningus sandorius ar atliko kitus nesąžiningus veiksmus, lėmusius jo nemokumą. Šiuo atveju turi egzistuoti tiesioginis asmens nesąžiningumo ir jo nemokumo ryšys. Nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Kasatorės manymu, ji neatliko nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ji tapo nemoki, nes tiek paskutinius trejus metus iki kreipimosi į teismą, tiek iki tol buvo sąžininga objektyviąja ir subjektyviąja prasme. Kasatorės nuomone, nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad pareiškėja, pati neturėdama galimybių gauti tam tikro dydžio kreditą, įtikinusi O. D. tapti solidariuoju kredito gavėju, elgėsi nesąžiningai jau gaudama kreditą. Suinteresuoti asmenys AB SEB bankas ir O. D., įtraukti į nagrinėjamą civilinę bylą, neprieštarauja, kad pareiškėjai būtų iškelta bankroto byla. Kasatorė neėmė papildomų kreditų skoloms apmokėti, o susirado darbą ir pradėjo neakivaizdines studijas, kad įgytų aukštąjį išsilavinimą ir būti konkurencinga darbo rinkoje, studijoms apmokėti taip pat neėmė kreditų. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, nenustatė kasatorės nesąžiningumo ir jos nemokumo tiesioginio ryšio, paviršutiniškai ištyrė byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į jų visetą, dėl to netinkamai nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimais į kasacinį skundą suinteresuoti asmenys UAB „Būsto paskolų draudimas“ ir UAB „Vilniaus energija“ prašo skundą atmesti, šį prašymą motyvuodami iš esmės analogiškais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Kasatorė viso teisminio proceso metu tendencingai pateikdavo klaidingą informaciją apie turimus pradelstus įsipareigojimus, išlaikymo sūnui teikimą, mokamus komunalinius mokesčius, turto pardavimą iš varžytynių, apie prisiimtus pagal kreditavimo sutartį solidarius įsipareigojimus, apie banko sąskaitose laikomas lėšas. Pareiškėja 194 352,12 Lt (56 288,26 Eur) suma sumažino pirmiau nurodytą finansinių įsipareigojimų sumą; nurodė, kad, dirbdama dviejose bendrovėse (dirba UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotoja ir UAB (duomenys neskelbtini) direktore), uždirba tik apie 200 Lt (57,92 Eur), tačiau vėliau paaiškėjo, kad kasatorei mainais už atliekamą darbą UAB (duomenys neskelbtini) sumokėjo 5200 Lt (1506,02 Eur) už studijas, suteikė tarnybinį automobilį ir sumokėjo už degalus, telekomunikacijų paslaugas, o tai Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme laikoma pajamomis, gautomis nepinigine išraiška (natūra), kurių kreditoriai negalės išreikalauti; teigė, kad santykiai su buvusiu darbdaviu baigėsi konfliktiškai, todėl darbdavys nedavė rekomendacijų ir tai sunkino darbo paiešką, nors yra duomenys, kad tas pats asmuo tuo metu pirko iš jos butą, vėliau jame leido neatlygintinai gyventi, šiuo metu jo vadovaujama UAB (duomenys neskelbtini) teikia kasatorei pirmiau nurodytas pajamas nepinigine išraiška; kasatorė viso teisminio proceso metu keitė duomenis apie bankų sąskaitose esančias lėšas; turėdama tikslą gauti kuo didesnį kreditą, 2008 m. gruodžio 30 d. prašyme sudaryti draudimo sutartį ji nuslėpė faktą, kad turi nepilnametį sūnų; neturėdama galimybių gauti norimo dydžio kreditą, kasatorė įkalbėjo O. D. tapti solidariuoju kredito gavėju. Suinteresuoto asmens nuomone, šiuo atveju egzistuoja kasatorės nesąžiningo elgesio ir jos nemokumo priežastinis ryšys, nes kasatorės nesąžiningumas, kai ji apgaulės būdu gavo kreditą, turėjo tiesioginės įtakos jos nemokumui. Fakto, kad, nepakankant lėšų gauti norimo dydžio kreditą, kredito sutartį sudarė apgaulės būdu įtraukdama kitą asmenį kaip kredito gavėją, negalima laikyti menkaverčiu ir neturėjusiu reikšmingos įtakos kasatorės mokumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atsisakymo iškelti bankroto bylą nesąžiningam fiziniam asmeniui

Fizinių asmenų bankroto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, mokumą, užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Šiuo įstatymu sudaromos sąlygos fiziniams asmenims, iš esmės pablogėjus jų finansinei būklei, per protingą terminą pagal galimybes tenkinti kreditorių reikalavimus ir, pasibaigus šiam terminui, įstatyme nustatytomis sąlygomis būti atleistiems nuo tolesnio skolų mokėjimo, t. y. atkuriamas jų mokumas ir užtikrinamas kreditorių reikalavimų tenkinimas nustatyta tvarka. Teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindų (FABĮ 6 straipsnio 1 dalis). FABĮ fizinio asmens nemokumas apibrėžiamas kaip tokia asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (FABĮ 2 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl kasatorės nemokumo, tačiau kilo ginčas dėl tokios būklės priežasčių, o kartu – dėl atsisakymo iškelti fizinio asmens bankroto bylą pagrindo, kai paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais (FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas).

Kasatorės manymu, ji neatliko nesąžiningų veiksmų, dėl kurių ji tapo nemoki, todėl pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą konstatuotas nepagrįstai.

Minėta, kad FABĮ paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą. Pagal FABĮ įtvirtintą fizinių asmenų nemokumo modelį bankroto byla asmeniui gali būti keliama ne tik tada, kai jis tapo nemokus dėl išskirtinių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių (ligos, neįgalumo, nuo asmens nepriklausančio darbo netekimo ir pan.). Neatidus fizinis asmuo, netinkamai įvertinęs savo vartojimo galimybes, taip pat gali būti laikomas sąžiningu ir jam gali būti keliama bankroto byla, jei nekonstatuojama jo nesąžiningų veiksmų. Kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką fizinių asmenų bankroto bylose, yra pažymėjęs, kad fizinių asmenų, o ypač vartotojų, išsilavinimas, gyvenimo patirtis yra skirtingi, todėl, sprendžiant dėl jų sąžiningumo, būtina atsižvelgti ne tik į objektyvųjį, bet ir subjektyvųjį sąžiningumo kriterijų. Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taigi, nesąžiningumas gali būti konstatuotas tiek dėl konkrečių asmens veiksmų (prievolių prisiėmimo neketinant jų vykdyti, kreditorių klaidinimo apie savo finansinę padėtį, kredito tikslą ir pan. aplinkybes), tiek dėl jo neveikimo, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo tampa nemokus. Toks nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal I. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-516/2014; 2015 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal S. D. ir D. D. pareiškimą civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-248/2015; 2015 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. L. ir V. L. pareiškimą civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015; kt.).

Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, nenustatė kasatorės nesąžiningumo ir jos nemokumo tiesioginio ryšio, paviršutiniškai ištyrė byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į jų visetą, dėl to netinkamai nustatė faktines aplinkybes, reikšmingas bylai teisingai išspręsti bei padarė nepagrįstas išvadas.

Bylą nagrinėję teismai nuo nurodytos FABĮ normų aiškinimo ir taikymo praktikos nenukrypo ir kasatorės nesąžiningumą konstatavo, nustatę, kad ji šiuo metu dirba vienos įmonės vadove ir kitos įmonės vadovo pavaduotoja, turi didelę gerai mokamo darbo patirtį, tačiau, studijuodama pagal neakivaizdinę studijų programą, darbui skiria tik 2 valandas per dieną ir, uždirbdama 219 Lt (63,43 Eur) atlyginimą, nesiekia įsidarbinti didesnes pajamas užtikrinančiame darbe, sudarančiame sąlygas atsiskaityti su kreditoriais. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad tokia situacija naudinga pareiškėjai, nes dalį pajamų ji gauna ne pinigais, o natūra – UAB (duomenys neskelbtini) jai suteikė tarnybinį automobilį, moka už automobilio degalus, apmoka naudojimosi telefonu sąskaitas ir studijas – po 5200 Lt (1506,02 Eur) per metus. Ši pajamų dalis nėra apmokestinama, jos negalės išsireikalauti kreditoriai. Be to, byloje nustatyti pareiškėjos nesąžiningi veiksmai gaunant kreditą – pareiškėja, pati neturėdama pajamų, reikalingų siekiant gauti norimo dydžio kreditą, įtikino O. D. formaliai tapti solidariuoju kredito gavėju. Šios aplinkybės atitinka kasacinio teismo praktikoje įvardytus nesąžiningumo konstatavimo pagrindus – nustatyti tiek aktyvūs pareiškėjos veiksmai (kredito gavimas, kreditoriui pateikiant klaidingą informaciją apie tikruosius kredito gavėjus), tiek jos neveikimas (kai, suvokdama, kad esant dabartinėms pajamoms nepavyks atsiskaityti su kreditoriais, ji išliko pasyvi, nedėdama pakankamų pastangų mokumui pagerinti, užsitikrindama tik savo interesus atitinkančias neoficialiai gaunamas pajamas, kurios negali būti panaudotos atsiskaityti su kreditoriais).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šalyje pasibaigus ekonomikos krizės laikotarpiui, darbo rinkoje pakilus darbo užmokesčiui, atsigavus nekilnojamojo turto sektoriui, kuriame darbo patirties turi pareiškėja, ji, net ir neturėdama aukštojo išsilavinimo, bet sėkmingai dirbusi nekilnojamojo turto projektų vadove bei gavusi aukštą atlyginimą, neišnaudoja galimybės panašias darbo pajamas gauti šiuo metu ir vietoj to tenkinasi 219 Lt (63,43 Eur) dydžio darbo pajamomis. Už nurodyto dydžio atlyginimą pareiškėja eina atsakingas direktoriaus ir direktoriaus pavaduotojo pareigas, kurios įprastai patikimos asmeniui, turinčiam reikiamą patirtį ir aukštą kvalifikaciją. Pareiškėjai neišnaudojus galimybių uždirbti pajamas, kurias ji pagal savo įgūdžius yra pajėgi gauti, iš esmės nėra galimybės spręsti dėl jos mokumo būklės, kuri galėtų būti panaudojant savo darbo potencialą. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjos siekiamas bankrotas lemtų tiek jos vienintelio nuosavybės teise turimo būsto praradimą, tiek kreditorių nuostolius, o tai neatitiktų FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos įstatymo paskirties – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros.

Nustatę aplinkybes, patvirtinančias nesąžiningą kredito gavimą ir itin pasyvius pareiškėjos veiksmus, jai nesiekiant padidinti deklaruojamų darbo pajamų, iš kurių būtų galima vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, kartu išsaugant įsigytą būstą, teismai padarė pagrįstas išvadas, kad toks pareiškėjos elgesys yra nesąžiningas, neatitinkantis reikalavimų, keliamų asmeniui, siekiančiam bankroto bylos jam iškėlimo. Tokiomis išvadomis teismai faktiškai konstatavo priežastinį ryšį tarp šių pareiškėjos nesąžiningų veiksmų ir jos negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais, t. y. nemokumo būklės. Vien tai, kad teismai priimtose nutartyse apie priežastinį ryšį nepažymėjo expressis verbis, negali būti pagrindas teisėtus ir pagrįstus teismų procesinius sprendimus vertinti kitaip.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, sprendžia, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti arba pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 25,83 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš I. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) 25,83 Eur (dvidešimt penkis Eur 83 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Gediminas Sagatys

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas