Administracinė byla Nr. A-1634-756/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01846-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.3., 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. liepos 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J.-K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J.-K. skundą atsakovui Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėja J. J.-K. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), kurį patikslino (I t., b. l. 63–65), prašydama: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) pirmininko 2014 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. P-19 „Dėl nuosekliai žemesnės kvalifikacinės klasės J. J.-K. suteikimo ir kvalifikacijos tobulinimo“; 2) priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl priedo už antrą kvalifikacinę klasę panaikinimo nuo 2014 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; 3) priteisti 2 710 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėja paaiškino, kad dirba VAAT teisėjo padėjėja, yra A lygio, 12 kategorijos karjeros valstybės tarnautoja. Iki 2013 m. kovo 3 d. jai buvo suteikta antra kvalifikacinė klasė, tačiau po 2013 m. tarnybinės veiklos vertinimo skundžiamu įsakymu jai buvo suteikta žemesnė trečia kvalifikacinė klasė ir pasiūlyta tobulinti kvalifikaciją. Pareiškėjos manymu, atliktas tarnybinės veiklos vertinimas neobjektyvus, neatitinka teisės aktų reikalavimų; kasmetinio vertinimo išvada nepagrįsta objektyviais duomenimis, priimta pažeidus pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pareiškėja įvykdė visas 2013 m. užduotis, turimas žinias ir profesinius įgūdžius panaudojo tarnybinės veiklos rezultatams pasiekti, tobulino kvalifikaciją tiek teismo organizuojamuose, tiek kituose mokymuose. VAAT pirmininkė, pareiškėjos tiesioginė vadovė, faktiškai įvertino tik keturis jos tarnybinės veiklos mėnesius, t. y. laikotarpį, kai pareiškėja dirbo su buvusia VAAT teisėja N. Ž.. Pareiškėjos teigimu, ji laikėsi teisėjų, su kuriais dirbo, keliamų reikalavimų ir terminų, todėl sprendimų projektus kartu su motyvuojamąja dalimi rengdavo tik teisėjams nurodžius. Teisėjai dėl jos veiklos nėra pareiškę nepasitenkinimo, priekaištų. Dėl šios priežasties tiesioginės vadovės išvados dėl netinkamai atliekamų funkcijų rengiant procesinių dokumentų projektus yra nepagrįstos jokiais įrodymais. 2013 m. lapkričio 30 d. patikrinimo pažymos Nr. 5RT-206 duomenys nepagrindžia tiesioginio vadovo įvertinimo, kad Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO pareiškėja ne visada tinkamai ir laiku atlikdavo priskirtas funkcijas. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 22 straipsniu ir Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. spalio 17 d. nutarimo Nr. 1106 redakcija) (toliau – ir Vertinimo taisyklės) nuostatomis, teigė, kad jos tarnybinę veiklą vertinusi VAAT sudaryta Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija (toliau – ir Vertinimo komisija) privalėjo įsitikinti, kad tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Vertinimo taisyklėse pateiktų rekomendacijų, apibūdinančių tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus. Tačiau Vertinimo komisija neanalizavo, kokiomis aplinkybėmis ir įrodymais paremtas tiesioginio vadovo įvertinimas, kokiais kriterijais remiantis buvo patvirtinta tiesioginio vadovo surašyta išvada ir kaip nustatyta, kad pareiškėjai trūksta kvalifikacijos bei gebėjimų valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytoms funkcijoms atlikti, ar kad pareiškėja šias funkcijas atliko netinkamai. Vertinimo komisijos nariai apsiribojo pokalbiu, kurio metu pareiškėja paaiškino, jog nesupranta, kodėl tiesioginis vadovas jos tarnybinę veiklą 2013 metais įvertino „patenkinamai“. Vertinimo komisijai jokių dokumentų ir medžiagos, galinčios patvirtinti tiesioginio vadovo išvadą, nebuvo pateikta, buvo patikėta tiesioginio vadovo teiginiais, jų teisingumas bei pagrįstumas nebuvo tikrintas. Valstybės tarnautojo vertinimo procedūra, kai tiesioginis vadovas pateikia išvadą, jog valstybės tarnautojas netinkamai atlieka savo pareigas, o po to priima įsakymą, kuriuo pareiškėjai suteikiama žemesnė klasė ir pasiūloma tobulintis, pažeidžia Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintus principus bei bendruosius teisės principus. Pagrįsdama skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėja nurodė, kad dėl atsakovo priimto neteisėto ir nepagrįsto įsakymo sukeltos baimės prarasti darbą ir vienintelį pajamų šaltinį, darbo kitose valstybinėse institucijose paieškos ginčo laikotarpiu ji patyrė nuolatinį stresą, buvo sutrikdyta sveikata, pradėjo kankinti emocinė depresija bei dvasiniai išgyvenimai. VAAT pirmininko priimtas įsakymas pažemino pareiškėją kaip valstybės tarnautoją, kaip žmogų ir visuomenės narį, nes dauguma apie tai sužinojusių kolegų suabejojo jos, kaip specialistės, kompetencija, nors jos tarnybinė veikla per 12 darbo metų buvo vertinama tik gerai ir labai gerai, ji nebuvo nė karto bausta tarnybinėmis nuobaudomis.

Teismo posėdyje pareiškėja akcentavo, kad tiesioginio vadovo išvados teiginiai yra bendriausio pobūdžio ir visiškai nepagrįsti jokiais objektyviais faktais, o įrodymai, patvirtinantys tiesioginio vadovo išvadas, Vertinimo komisijai nebuvo pateikti. Vertinimo komisijos suformuluoti klausimai buvo paprasti, abstraktūs, trūko konkretaus tiesioginio vadovo išvados nagrinėjimo. Pareiškėjai buvo taikoma rotacija, siekiant kuo objektyviau išsiaiškinti teisėjų nuomones apie jos atliekamą darbą. Dirbti tokiomis sąlygomis yra sudėtinga, nes teisėjai kelia skirtingus reikalavimus: 2013 metais ji dirbo su teisėjais R. P., A. K., H. S., E. S. ir tik nuo 2013 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta nuolatinai dirbti su teisėja N. Ž.. Teisėjai A. K., H. S., E. S. turėjo savo nuolatinius padėjėjus, todėl ji vykdė tik papildomas užduotis. Jei atsakovas turėjo duomenų, jog teisėjai, su kuriais pareiškėja buvo paskirta dirbti, yra nepatenkinti jos darbu ir atsisako dirbti su ja, privalėjo apie tai pranešti pareiškėjai ir imtis priemonių susidariusiai situacijai taisyti. Teisėjai A. K., H. S., E. S., kalbėdami su pareiškėja, nurodyto fakto jai nepatvirtino. Teisėja N. Ž. pateikė vertinimą ne už visus 2013 metus, o tik už paskutinius keturis mėnesius, todėl pareiškėjai nėra žinoma, kaip atsakovas vertino jos tarnybinę veiklą per kitus 8 mėnesius. Šis dokumentas buvo vienintelis dokumentas apie jos tarnybinę veiklą, pateiktas Vertinimo komisijai. Be to, darbo su teisėja N. Ž. laikotarpiu, VAAT buvo didžiausias krūvis, nes valstybės tarnautojai teikė skundus dėl darbo užmokesčio priteisimo, kuriuos reikėjo priimti per nustatytą terminą, todėl galėjo pasitaikyti techninių klaidų. Paskelbus sprendimus, ji stengdavosi juos palyginti su savo rengtais, kad galėtų įvertinti savo darbo kokybę. Esminių klaidų savo rengtuose sprendimų projektuose nerasdavo, teisėja N. Ž. dėl jos darbo kokybės ar įvykdymo terminų pastabų nereiškė, todėl neaišku, kuo remdamasi tiesioginė vadovė padarė išvadą, kad pareiškėjai trūksta darbinės atsakomybės. Teisėja N. Ž. pareiškėjai buvo pavedusi rengti tik nutarčių atsisakyti priimti skundus, priimti apeliacinius ir atskiruosius skundus projektus, nutarčių dėl bylinėjimosi išlaidų ir taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones projektus bei sprendimų su aprašomosiomis dalimis projektus. N. Ž. rašomų sprendimų forma pasižymėjo išskirtinumu, todėl teisėjai nurodžius, ji susipažino su anksčiau dirbusios teisėjos padėjėjos rengtais projektais ir stengėsi išlaikyti teisėjai priimtiną formą. Pareiškėja nesutiko su atsakovo teiginiu, kad jos pasirinktos mokymosi temos nėra aktualios darbe, kadangi reikalingos bet kokios žinios ir bet kokia patirtis, be to, vieni mokymai buvo apie administracinę teisę.

Atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas su skundu nesutiko ir atsiliepimuose (I t., b. l. 19–23, 84–87) prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Teigė, kad pareiškėjos 2013 metų tarnybinė veikla buvo įvertinta VTĮ ir Vertinimo taisyklių nustatyta tvarka. Vertinimo taisyklių 81 punkte nustatyta tvarka 2013 m. gruodžio mėnesį valstybės tarnautojai J. J.-K. buvo pateikta valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketa. Per 2013 m. gruodžio mėnesį įvykusį tiesioginio vadovo (teismo pirmininko) pokalbį su pareiškėja buvo aptarta jos užpildyta vertinimo anketa, gebėjimai atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, pasiekti rezultatai vykdant 2013 metams suformuluotas užduotis, kvalifikacijos tobulinimas. Pokalbio metu J. J.-K. paaiškino, kad rašo skundų priėmimo nutarčių, apeliacinių ir atskirųjų skundų priėmimo nutarčių, nutarčių dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo projektus, rengia sprendimų aprašomąsias dalis. Tiesioginis vadovas su karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketoje pareiškėjos nurodytu įvertinimu nesutiko ir tarnybinės veiklos vertinimo kriterijų „Lyderystė“ įvertino 2 balais. Be to, vadovaujantis Vertinimo taisyklių nustatytais kvalifikacijos vertinimo kriterijais bei įvertinus tarnautojos gebėjimą parengti tik nesudėtingų teismo procesinių dokumentų projektus ir teismo sprendimų aprašomąsias dalis be motyvų ir teisės praktikos analizės, buvo padaryta išvada, kad pareiškėja nesiekia naujovių profesinėje srityje, nesugeba žinių taikyti praktikoje. Tiesioginis vadovas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėja nesistengė nusistatyti aiškių veiklos tikslų, nesiekė pažangos ir per 2013 metus jos praktiškai nepadarė – neišmoko iki galo vykdyti teisėjo padėjėjo pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų ir rašyti teismo sprendimų projektų kartu su motyvuotomis išvadomis, paremtomis teismų praktika, vertinimo kriterijų „Supratimas apie žmogiškųjų išteklių valdymą“ įvertino 2 balais. Tiesioginis vadovas ir 2012 metais J. J.-K. tarnybinę veiklą taip pat buvo įvertinęs patenkinamai. Tiesioginis vadovas atsižvelgė į tai, kad pareiškėja 2013 metais dirbo su 5 teisėjais, kurie teismo pirmininkui skundėsi pareiškėjos tarnybine veikla. Vertinimo kriterijų „Analizė ir pagrindimas“ teismo pirmininkas, atsižvelgęs į teisėjos, su kuria dirba J. J.-K., pastabas, tarnautojos surašytus procesinių dokumentų projektus, per pokalbį išklausęs paaiškinimus, įvertino 2 balais, kadangi pareiškėja nesugeba savarankiškai analizuoti problemų ir pagrįsti išvadų. Atsakovas pažymėjo, kad VAAT pirmininkas, atsižvelgęs į teisėjų su kuriais pareiškėja dirbo 2013 metais, pastabas, įvertinęs pareiškėjos gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, 2013 m. pareiškėjai suformuotas užduotis, padarė išvadą, kad teisėjos padėjėjos 2013 m. procesinių dokumentų projektai dažniausiai parengti laiku, tačiau yra paviršutiniški, tarnautoja nesugeba teikti motyvuotų išvadų dėl bylose esančių teisės aiškinimo ir taikymo problemų, J. J.-K. trūksta gebėjimų darbe pritaikyti įgytas teisines žinias bei įgūdžius. Tiesioginis vadovas įvertino, kad valstybės tarnautoja, atlikdama pavestas užduotis, stengiasi, tačiau dažnai jas įvykdo paviršutiniškai, funkcijas atlieka patenkinamai, pareiškėjai trūksta profesinių įgūdžių, nepakankama teisinė kvalifikacija, jai trūksta savikritiškumo, darbinės atsakomybės. Su pareiškėja dirbusi teisėja N. Ž. atliktas tiesiogines funkcijas vertino patenkinamai. Atsakovas nurodė, kad atlikus darbo su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO patikrinimą, buvo nustatyta, kad pareiškėja vienoje administracinėje byloje sprendimą nuasmenino ir viešai paskelbė, praleidusi nustatytą terminą. Vertinimo komisijoje pareiškėjai buvo sudarytos galimybės išdėstyti argumentus dėl jos tiesioginio vadovo vertinimo išvados. Remdamasis pareiškėjos paaiškinimais, atsakovas teigė, kad pareiškėja buvo nesavikritiška ir negalėjo nurodyti, ką savo tarnybinėje veikloje turėtų tobulinti. Pasisakydamas dėl pareiškėjos reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, atsakovas nurodė, kad nenustačius jo neteisėtų veiksmų vertinant pareiškėjos tarnybinę veiklą 2013 metais, nėra pagrindo teigti, kad jai buvo padaryta neturtinė žala.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimu (II t., b. l. 24–36) pareiškėjos J. J.-K. skundą atmetė; taip pat priteisė iš J. J.-K. 107,10 Lt (31,02 Eur) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų į Panevėžio apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą.

Teismas nustatė, kad pareiškėja J. J.-K. dirba teisėjo padėjėja Vilniaus apygardos administraciniame teisme (I t., b. l. 24). Vykdant pareiškėjos tarnybinės veiklos 2013 metais vertinimą, J. J.-K. 2014 m. sausio 8 d. užpildė Karjeros valstybės tarnautojo kvalifikacijos vertinimo anketą. Šią vertinimo anketą po pokalbio su pareiškėja užpildė ir jos tiesioginė vadovė VAAT pirmininkė I. K., atitinkamoje grafoje įrašydama savo komentarus, o 2014 m. sausio 20 d. parengė Tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. 5RT-26 (toliau – ir Vertinimo išvada Nr. 5RT-26) (I t., b. l. 5–7, 28–30, 31). VAAT pirmininko 2014 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. T-13 „Dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos sudarymo“ sudaryta Vilniaus apygardos administracinio teismo valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisija, o 2014 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. P-9 „Dėl valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos posėdžio datos ir laiko nustatymo“ šiai komisijai pavesta valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimą atlikti 2014 m. vasario 21 d., 9 val. 30 min. (I t., b. l. 32, 33). Vertinimo komisija, 2014 m. vasario 21 d. posėdyje atlikusi pareiškėjos tarnybinės veiklos 2013 metais vertinimą, parengė Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo komisijos išvadą Nr. 5RT-93 ir J. J.-K. tarnybinę veiklą 2013 metais įvertino „patenkinamai“ bei pasiūlė pareiškėjai suteikti nuosekliai žemesnę 3-ią kvalifikacinę klasę ir savo lėšomis tobulinti kvalifikaciją (I t., b. l. 34–39). VAAT pirmininkas 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. P-19 „Dėl nuosekliai žemesnės kvalifikacinės klasės J. J.-K. suteikimo ir kvalifikacijos tobulinimo“ suteikė pareiškėjai nuosekliai žemesnę 3-ią kvalifikacinę klasę ir įsakė tobulinti valstybės tarnautojos kvalifikaciją (I t., b. l. 40).

Pagal VTĮ įtvirtintas nuostatas, valstybės tarnautojo vertinimo tikslas yra jo kvalifikacijos, gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir pasiektų rezultatų įvertinimas (VTĮ 22 str. 2 ir 3 d.). Karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą vertina jo tiesioginis vadovas, o tuo atveju, jeigu tiesioginis vadovas valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina labai gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai, valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą vertina vertinimo komisija (VTĮ 22 str. 5 d., Vertinimo taisyklių 6 p.). Tiesioginis vadovas vertinimo komisijai teikiamoje išvadoje privalo įrašyti vieną iš siūlymų, nurodytų VTĮ 22 straipsnio 14-18 dalyse (VTĮ 22 str. 8 d., Vertinimo taisyklių 10 p.).

Minėta, kad J. J.-K. vykdo VAAT teisėjo padėjėjo pareigas. Šios pareigybės aprašymas patvirtintas VAAT pirmininko 2010 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. T-35, jame apibrėžta teisėjo padėjėjo pareigybės paskirtis (4 p.), keliami specialieji reikalavimai (6.1–6.6 p.), priskiriamos funkcijos (7.1–7.8 p.) (I t., b. l. 27). Pareiškėjos tarnybinės veiklos užduotys 2013 metams, suskirstytos į keturias grupes, buvo suformuluotos 2013 m. sausio 21 d. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje (I t., b. l. 42). Iš Karjeros valstybės tarnautojo kvalifikacijos vertinimo anketos duomenų matyti, kad J. J.-K. tiesioginis vadovas po pokalbio nesutiko su pareiškėjos nurodytais lyderystės, supratimo apie žmogiškųjų išteklių valdymą bei analizės ir pagrindimo vertinimo balais, nurodė savo vertinimo balus ir pateikė juos pagrindžiantį glaustą komentarą (I t., b. l. 31). Pareiškėjos tiesioginis vadovas surašytoje Vertinimo išvadoje Nr. 5RT-26 aprašė J. J.-K. pasiektus pagrindinius 2013 metų tarnybinės veiklos rezultatus, suformulavo 2014 metų užduotis ir, vadovaudamasis pasiektų rezultatų vykdant užduotis vertinimo rodikliais, pateikė pasiektų rezultatų vykdant užduotis, gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, kvalifikacijos vertinimą (kiekviena sritis įvertinta 2 balais), bendrą vertinimą „patenkinamai“ ir suformulavo savo pasiūlymą – tobulinti kvalifikaciją (I t. b. l., 28–30).

Teismo posėdyje apie J. J.-K. tarnybinės veiklos 2013 metais vertinimo aplinkybes kaip liudytoja buvo apklausta pareiškėjos tiesioginė vadovė ir VAAT pirmininkė I. K.. Liudytoja I. K. nurodė, kad problemos J. J.-K. tarnybinėje veikloje išryškėjo dar 2011 metais. Keletas teisėjų, tarp kurių buvo ir su pareiškėja dirbusi teisėja L. Z., pareiškė nepasitenkinimą su jais dirbusių padėjėjų darbu. Teisėja L. Z. teigė, jog pareiškėjai rengiant sprendimų projektus, trūksta teisinės kvalifikacijos. Kai siekiant išspręsti kilusią problemą, buvo nutarta sukeisti teisėjų padėjėjus, išaiškėjo, kad nė vienas teisėjas nepageidavo dirbti su pareiškėja. Pareiškėja nuo 2013 m. sausio 14 d. buvo paskirta dirbti su teisėja R. P.. Tačiau dirbti su šia teisėja pareiškėjai nesisekė, todėl nuo 2013 m. vasario mėnesio J. J.-K. buvo pavesta kaip papildomai padėjėjai dirbti su teisėjais, turėjusiais didesnį neišnagrinėtų bylų skaičių. Kadangi teisėja N. Ž. nebeturėjo nuolatinės padėjėjos, pareiškėja buvo paskirta dirbti su šia teisėja. I. K. nurodė, jog teisėja N. Ž. pareiškė, kad dirbti su pareiškėja sunku, tačiau teisėja, atsižvelgusi į tai, kad ketino išeiti į pensiją, sutiko toliau su ja dirbti. Liudytoja paaiškino, kad, prasidėjus teisėjų padėjėjų vertinimui, teisėjai pildė Klausimyną apie tarnautoją kasmetiniam vertinimui (toliau – ir Klausimynas), kuriame pateikė su jais dirbusių teisėjų padėjėjų vertinimą. Liudytoja, remdamasi teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymu, tvirtino, kad teisėjo padėjėjas privalo gebėti rengti sprendimų projektus, rinkti teisės aktus, teisminės praktikos pavyzdžius, juos išanalizuoti ir pateikti teisėjui motyvuotas išvadas. I. K. nurodė, kad per pokalbį su J. J.-K. išsiaiškino, jog pareiškėja geba rengti tik nesudėtingų procesinių dokumentų, sprendimų šabloninėse bylose ir pan. projektus. Be to, pokalbio metu pareiškėja pripažino, jog teisėja N. Ž. jai tėra pavedusi rengti nesudėtingų procesinių dokumentų projektus. Liudytoja patvirtino, kad kalbantis su N. Ž., teisėja paaiškino, jog rengti nesudėtingų ir paprastų procesinių dokumentų projektus pareiškėjai buvo pavesta, atsižvelgus į jos gebėjimus. Liudytoja teigė, kad dėl šios priežasties teisėja pareiškėjos tarnybinę veiklą, atliekant jos pareigybės aprašymo 7.1 ir 7.2 punktuose nurodytas funkcijas ir įvertino 6 balais. I. K. pažymėjo, kad N. Ž. yra patyrusi ir reikli teisėja, mokanti paskirstyti darbus ir dirbti komandoje, tačiau pareiškėjai pavesti sudėtingų darbų negalėjo. Be to, liudytoja nurodė, kad per pokalbį su J. J.-K. buvo išsiaiškinta, jog pareiškėja nėra įsisavinusi Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO funkcijų, todėl jai sudėtinga surasti reikiamus teisminės praktikos pavyzdžius. Liudytoja tvirtino, kad per pokalbį buvo aptarta ir tai, jog pareiškėjai teisėjo padėjėjo darbas yra per sunkus ir kad ji šio darbo dirbti negali. I. K. akcentavo, kad ji J. J.-K. tarnybinę veiklą 2012 metais taip pat buvo įvertinusi patenkinamai, tačiau pareiškėja per 2013 metus pažangos nepadarė.

Kaip svarbų informacijos apie J. J.-K. tarnybinę veiklą 2013 metais šaltinį teismas vertina N. Ž., VAAT teisėjos, su kuria pareiškėja nuolatinai dirbo nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, kasmetiniam vertinimui parengtą Klausimyną. Tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, kad šį dokumentą parengė teisėja, su kuria betarpiškai dirbo pareiškėja, kasdieninėje veikloje vykdžiusi jai pavestas funkcijas bei siekusi įvykdyti einamiesiems metams suformuluotas užduotis. Šiame dokumente N. Ž. pareiškėjos tiesioginių pareigų atlikimą įvertino 6 balais, jos siekimą tobulinti kvalifikaciją ir bendradarbiavimą, dalijimąsi informacija – 7 balais, pastangas atlikti tiesiogines funkcijas, pareigingumą – 9 balais, bendravimo kultūrą – 10 balų (II t., b. l. 3). Teismo posėdyje liudytoja N. Ž., teikdama parodymus apie J. J.-K. tarnybinės veiklos vertinimą, nurodė, kad Klausimyną užpildė ir pareiškėją vertino savarankiškai, niekieno neįtakojama. Liudytoja teigė, jog dar prieš pradėdama dirbti su pareiškėja, ji turėjo informacijos, kad 2013 metais pareiškėja dirbo su keletu teisėjų. Nežiūrint palyginti didelio pareiškėjos darbo stažo, J. J.-K. laikė silpniausiai dirbančia teisėjo padėjėja. Todėl atsižvelgusi į tokias pareiškėjos profesines galimybes ir siekdama išvengti darbe galinčių kilti problemų ir nesklandumų, liudytoja apsisprendė sprendimų motyvuojamąsias dalis rašyti pati, o pareiškėjai pavedė rengti nutarčių dėl skundų, apeliacinių ir atskirųjų skundų priėmimo, sprendimų su aprašomosiomis dalimis projektus ir pan. Liudytoja teigė, kad sprendžiant skundų dėl sudėtingų ginčų priėmimo klausimus, tekdavo pareiškėjai detaliai nurodyti, kokios informacijos ieškoti ir kur jos ieškoti, be to, pasitaikydavo atvejų, kad pareiškėja apskritai nesugebėdavo išspręsti skundo priėmimo klausimo arba išspręsdavo šabloniškai ir netinkamai. Liudytoja teigė, kad ji pareiškėjai turėdavo rimtų pastabų ir dėl jos parengtų sprendimų su aprašomosiomis dalimis projektų, dėl to pareiškėjai tekdavo juos taisyti, pasitaikydavo atvejų, kad net po keletą kartų ir netgi šabloninėse bylose. Liudytoja pažymėjo, kad J. J.-K. ypač sunkiai sekėsi darbas teisminės praktikos paieškoje ir ją taikant, kadangi pareiškėja nesugebėdavo parinkti bylose, net ir tos pačios kategorijos, taikytinos teisminės praktikos pavyzdžių. Liudytoja patvirtino, kad pareiškėja nesidomėjo naujausia administracinių bylų teismine praktika, konstitucine jurisprudencija ir šioje srityje savo įgūdžių netobulino. Liudytoja nurodė, kad asmeninis bendravimas su pareiškėja problemų nekėlė, pareiškėja duodamus nurodymus stengėsi vykdyti.

Teismas, remdamasis liudytojos N. Ž. parodymais, padarė išvadą, kad su J. J.-K. dirbusi teisėja pareiškėjos veiklą vykdant tiesiogines funkcijas ir siekį tobulinti kvalifikaciją įvertino patenkinamai. Tokie liudytojos parodymai iš esmės patvirtina Klausimyne pateiktą valstybės tarnautojo atliktų tiesioginių funkcijų, siekio tobulinti kvalifikaciją ir su šiomis sritimis susijusio bendradarbiavimo ir dalijimosi informacija vertinimą (II t., b. l. 3). Byloje aplinkybių, kurios leistų liudytojos N. Ž. parodymus vertinti kaip neobjektyvius ir šališkus, nebuvo nustatyta. Liudytoja N. Ž. nurodė, kad jos santykiai su J. J.-K. buvo normalūs, be to, ir pareiškėja teismui duomenų apie konfliktiškus santykius su liudytoja nepateikė.

Informacijos apie J. J.-K. pavestų funkcijų, numatytų jos pareigybės aprašymo 7.4 punkte, vykdymą šaltiniu vertinama ir 2013 m. lapkričio 30 d. parengta Patikrinimo pažyma Nr. 5RT-206 (I t., b. l. 57–60). Teisėjo padėjėjui priskirtos teisės ir pareigos, dirbant su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO, nurodytos Vilniaus apygardos administracinio teismo darbo su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO tvarkos aprašo, patvirtinto VAAT pirmininko 2012 m. vasario 20 d. įsakymu Nr. T-30, 10.1–11.8 punktuose (I t., b. l. 45–56). Atlikus patikrinimą, buvo nustatyta, kad administracinėje byloje Nr. I-1025-121/2013 priimtas sprendimas paviešintas, praleidus nustatytą terminą (I t., b. l. 59). Atsakovas nurodė, kad minėta byla iš apeliacinės instancijos teismo grįžo 2013 m. spalio 23 d., o sprendimas nuasmenintas ir paskelbtas tik 2013 m. lapkričio 21 d. (I t., b. l. 21). Byloje nustatyta, kad už šio sprendimo nuasmeninimą ir paviešinimą buvo atsakinga pareiškėja J. J.-K.. Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad tiesioginės vadovės Vertinimo išvadoje Nr. 5RT-26 nurodyta išvada, kad pareiškėja, 2013 metais dirbdama su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO, ne visada priskirtas funkcijas atliko tinkamai ir laiku, iš esmės yra pagrįsta.

Pareiškėja patikslintame skunde ir teikdama paaiškinimus akcentavo, kad darbui su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO priskirtas funkcijas 2013 metais ji atliko tinkamai ir tvirtino, kad duomenų apie jos netinkamai atliktas funkcijas nenustatyta. Tokie pareiškėjos paaiškinimai vertinami kaip nepagrįsti, kadangi 2013 m. lapkričio 30 d. patikrinimo pažymoje Nr. 5RT-206, kuria rėmėsi tiesioginė vadovė, yra nurodyti konkretūs duomenys apie tai, kaip J. J.-K. vykdė Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO priskirtas funkcijas. Teismo vertinimu, teisėjo padėjėjo darbas su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO, nors ir reikalauja atidumo, pastabumo ir kruopštumo, visgi nėra betarpiškai susijęs su šios pareigybės paskirtimi – patarti teisėjams įstatymų ir kitų teisės aktų analizės, taikymo, sisteminimo klausimais ir padėti rengti bylas nagrinėjimui teismo posėdyje. Teisėjo padėjėjas, vykdydamas 7.2–7.3 punktuose nurodytas funkcijas, Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO naudojasi kaip pagrindiniu įrankiu rinkti teisminę praktiką teisėjų nagrinėjamose bylose, kelti bylose esančias problemas, rengti procesinių dokumentų projektus ir kt. Spręsdamas dėl J. J.-K. tarnybinės veiklos vertinimo šioje srityje, teismas atsižvelgia į liudytojos N. Ž. parodymus. Ši liudytoja, vertindama pareiškėjos gebėjimus naudotis Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO ir jos teikiamomis galimybėmis, nurodė, kad pareiškėjai darbas teisminės praktikos paieškoje sekėsi ypač sunkiai, ji nesugebėdavo parinkti nagrinėjamose bylose taikytinos teisminės praktikos pavyzdžių, pareiškėja šioje srityje savo įgūdžių netobulino. Tokie N. Ž. parodymai patvirtina pareiškėjos tiesioginės vadovės Vertinimo išvadoje Nr. 5RT-26 pateiktą išvadą, kad J. J.-K. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO funkcijomis ir galimybėmis domisi nepakankamai.

Pareiškėja nurodė, kad ji dalyvavo mokymuose temomis „Europos Sąjungos administracinė teisė“, „Psichofiziologiniai tyrimai poligrafu“, „Teismų vaidmuo priklausomybe sergančių asmenų gydyme ir resocializacijoje“ bei teisėjų padėjėjams skirtuose VAAT vidiniuose mokymuose. Dėl šios aplinkybės tarp bylos proceso dalyvių ginčo nėra. Nurodyti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėja formaliai įvykdė 2013 metų užduotį dalyvauti ne mažiau kaip trijuose bendrųjų ar specialiųjų gebėjimų tobulinimo ar kvalifikacijos kėlimo mokymuose. Vertinant duomenis apie pareiškėjos kvalifikacijos tobulinimą 2013 metais, atsižvelgiama, kad tiesioginė vadovė, vertindama pareiškėjos tarnybinę veiklą 2012 metais, 2013 m. sausio 21 d. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje rekomendavo dalyvauti mokymuose ir seminaruose, skirtuose susipažinimui su naujausia teismų praktika ir teisinių žinių gilinimui, suformulavo užduotį ne tik dalyvauti ne mažiau kaip trijuose bendrųjų ar specialiųjų gebėjimų tobulinimo ar kvalifikacijos kėlimo kursuose, bet ir kelti kvalifikaciją savarankiškai, analizuoti teismų praktiką (I t., b. l. 41–42). Tiesioginis vadovas 2014 m. sausio 20 d. Vertinimo išvadoje Nr. 5RT-26 nurodė, kad pareiškėja per mažai domėjosi teismų praktika, teisės aktų pasikeitimais, teisine literatūra. Teikdama parodymus apie šią 2013 metų veiklos rezultatų kategoriją liudytoja I. K. nurodė, jog pareiškėja, tobulindama savo gebėjimus ir keldama kvalifikaciją, pasirinko administracinio teismo darbe neaktualias mokymų temas. Teismas tokius liudytojos parodymus vertina kaip iš esmės pagrįstus, atsižvelgęs į tai, kad tik mokymai tema „Europos Sąjungos administracinė teisė“ tiesiogiai sietini su apygardų administraciniams teismams priskirta veikla.

Įvertinus byloje nustatytus duomenis, daroma išvada, kad tiesioginis vadovas, vertindamas J. J.-K. ir rengdamas Vertinimo išvadą Nr. 5RT-26, rėmėsi duomenimis, gautais per pokalbį su pareiškėja ir iš kitų šaltinių. Šie duomenys buvo pakankami spręsti apie J. J.-K. tarnybinėje veikloje 2013 metais pasiektus rezultatus ir įvertinti pareiškėjos tarnybinę veiklą. Vertinant pareiškėjos tiesioginio vadovo išvadas pagrindžiančius duomenis, atsižvelgiama, kad Valstybės tarnybos įstatymas ir Vertinimo taisyklės nereikalauja, kad tiesioginis vadovas savo pokalbį su valstybės tarnautoju apie jo tarnybinės veiklos rezultatus kokiu nors būdu fiksuotų (surašytų protokolą, įrašytų ar pan.). Teisminėje praktikoje suformuluotas aiškinimas, kad valstybės tarnautojas, dalyvaudamas Vertinimo komisijos posėdyje, turi galimybę išsakyti motyvuotus argumentus, kodėl jis nesutinka su tiesioginio vadovo vertinimo išvadoje nurodytomis aplinkybėmis ir pateikti įrodymus, todėl aplinkybės, kad nėra tam tikru būdu užfiksuotų duomenų apie tiesioginio vadovo pokalbio su valstybės tarnautoju turinį ir eigą, nėra pagrindo vertinti kaip Vertinimo taisyklių 9–11 punktų nuostatų pažeidimą (LVAT 2013 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-265/2012).

Pareiškėja, teikdama paaiškinimus apie pokalbį su tiesiogine vadove, tvirtino, kad jos tarnybinė veikla buvo aptarta paviršutiniškai, bendromis frazėmis, tiesioginė vadovė konkrečių faktų, patvirtinančių teiginius, kad pareiškėja negalinti tinkamai atlikti teisėjo padėjėjo funkcijų, nepateikė, apsiribojo nurodymu, kad teisėja N. Ž. yra nepatenkinta jos darbu. Taip pat pareiškėja paaiškino, kad ji rengėsi Vertinimo komisijos posėdyje vyksiančiam pokalbiui, bet kadangi tiesioginės vadovės pateiktas vertinimas buvo nekonkretus, pateiktas bendro pobūdžio sakiniais, pareiškėjai nebuvo aišku, kaip apsiginti. Vertinimo komisijos pokalbis su ja taip pat buvo paviršutiniškas, kalbėta bendromis frazėmis, o konkretūs pareiškėjos tarnybinės veiklos atvejai nebuvo nagrinėjami. Teismas, atsižvelgęs į liudytojos I. K. parodymus, sprendžia, kad per pokalbį su J. J.-K. tiesioginė vadovė išsiaiškino esmines aplinkybes, susijusias su valstybės tarnautojos tarnybinės veiklos vertinimo kriterijuose nurodytais lyderystės, supratimo apie žmogiškųjų išteklių valdymą bei analizės ir pagrindimo aspektais. Todėl teismas kaip nepagrįstus vertina aukščiau nurodytus J. J.-K. teiginius apie pokalbio su tiesiogine vadove turinį ir eigą. Be to, išanalizavus Vertinimo komisijoje vykusį pokalbį, daroma išvada, kad pareiškėja į klausimą, susijusį su priežastimis, sąlygojusiomis patenkinamą jos tarnybinės veiklos vertinimą, išsamaus, argumentais ir konkrečiais faktais pagrįsto atsakymo nepateikė. Pareiškėja apsiribojo nurodymu, kad ji į šį klausimą atsakyti negali, apie tai reikėtų klausti tiesioginio vadovo. Byloje nustatyta, kad pareiškėja buvo susipažinusi su tiesioginio vadovo Vertinimo išvada Nr. 5RT-26, kurioje išvados apie pareiškėjos tarnybinės veiklos 2013 metais rezultatus suformuluotos glaustais ir aiškiais teiginiais. Tai leidžia teigti, kad pareiškėja, žinodama savo tarnybinės veiklos vertinimą, 2014 m. vasario 6 d., kai jai buvo pranešta apie 2014 m. vasario 21 d. vyksiantį Vertinimo komisijos posėdį, turėjo galimybių jam pasirengti. Tačiau bylos duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėja savo tarnybinės veiklos neanalizavo ir neapsvarstė galimų klausimų apie tai, kokios užduotys jai buvo keliamos 2013 metams, kokių veiklos rezultatų tikėjosi tiesioginis vadovas, kokie rodikliai gali parodyti, kad pareiškėja pasiekė jai nustatytas užduotis, kokių žinių reikėjo ir reikės užduotims atlikti, kokios objektyvios ar subjektyvios priežastys trukdė tinkamai įvykdyti nustatytas užduotis ir pan. Dėl šių priežasčių teismas pareiškėjos teiginius apie tai, kad ji negalėjusi tinkamai pasirengti savo tarnybinės veiklos vertinimui, pripažįsta kaip nepagrįstus.

Pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje tvirtino, kad tiesioginė vadovė neatsižvelgė į kitų teisėjų, su kuriais pareiškėja dirbo 2013 metais, vertinimą. Teismas, atsižvelgęs į liudytojos I. K. parodymus, šiuos pareiškėjos teiginius vertina kaip nepagrįstus. Liudytoja I. K. teismo posėdyje nurodė, jog Klausimynas teisėjams H. S., E. S. ir A. K. nebuvo teikiamas pildyti, atsižvelgus į tai, kad 2013 metais J. J.-K. su kiekvienu iš šių teisėjų dirbo palyginti trumpai, be to, pareiškėja su šiais teisėjais dirbo kaip papildoma teisėjo padėjėja. Tačiau liudytoja patvirtino, kad J. J.-K. tarnybinę veiklą su aukščiau išvardintais teisėjais aptarė pokalbių su jais metu. Liudytoja patvirtino, kad teisėjai nurodė, jog pareiškėja gebanti parengti tik sprendimų projektus šabloninėse bylose. Teismas neturi pagrindo abejoti nurodytais liudytojos I. K. parodymais, kadangi nagrinėjant bylą, aplinkybių, leidžiančių liudytojos parodymus vertinti kaip neobjektyvius ir tendencingus, nebuvo nustatyta. Pareiškėja tvirtino, kad teisėjai, su kuriais ji dirbo, niekada jai asmeniškai nebuvo pareiškę nepasitenkinimo atliekamu darbu, tačiau šių teiginių pagrindimui objektyvių duomenų nepateikė. Remiantis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir įvertinus juos patvirtinančius duomenis, daroma išvada, kad J. J.-K. tiesioginės vadovės parengtoje 2014 m. sausio 2 d. Vertinimo išvadoje Nr. 5RT-26 suformuluotos išvados apie pareiškėjos pasiektus pagrindinius 2013 metų veiklos rezultatus yra pagrįstos objektyviais duomenimis, o pasiektų rezultatų vykdant užduotis ir gebėjimų atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas  bei kvalifikacijos vertinimas dviem balais, o bendras vertinimas –„patenkinamai“ atliktas pagal sutartus vertinimo rodiklius.

Teisminėje praktikoje dėl VTĮ bei Vertinimo taisyklių nuostatų, reguliuojančių Vertinimo komisijos funkcijas, suformuotas aiškinimas, kad šios komisijos nagrinėjimo dalykas yra tiesioginio vadovo išvada, kurioje valstybės tarnautojo tarnybinė veikla įvertinta „labai gerai“, „patenkinamai“ ir „nepatenkinamai“. Vertinimo komisijos pareiga yra patikrinti, ar valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo surašyta tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra pagrįsta, įsitikinti, ar tiesioginis vadovas, vertindamas valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją, laikėsi Vertinimo taisyklėse pateiktų rekomendacijų (LVAT 2013 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-166/2013, 2014 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2466/2013). Vertinimo taisyklės nurodo, jog valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra vertinimo komisijoje apima valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimą; valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą; sprendimo dėl atitinkamo vertinimo komisijos siūlymo priėmimą (išskyrus atvejus, kai vertinimo komisija valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą įvertina gerai); vertinimo komisijos išvados surašymą (18 p.). Vertinimo komisija, valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo metu nagrinėdama valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, vertina valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, jo kvalifikaciją ir jam nustatytų užduočių vykdymo rezultatus (Vertinimo taisyklių 19 p.).

Iš Vertinimo komisijos 2014 m. vasario 21 d. posėdyje su J. J.-K. vykusio pokalbio įrašo (I t., b. l. 38) matyti, kad Vertinimo komisijos nariai, dalyvaujant pareiškėjai, susipažino su Karjeros valstybės tarnautojo kvalifikacijos vertinimo anketoje pateiktu tarnybinės veiklos vertinimu, teisėjos N. Ž. parengtu Klausimynu, Vertinimo išvada, pareiškėja atsakė į Vertinimo komisijos narių klausimus. Atsakydama į klausimus apie priežastis, sąlygojusias jos tarnybinės veiklos vertinimą „patenkinamai“, pareiškėja pareiškė, kad ji į šį klausimą negali atsakyti. Pažymėtina, jog pareiškėja nurodė, kad jai sunku atsakyti į klausimą, kokių tarnybinės veiklos rezultatų iš jos tikėjosi tiesioginė vadovė, nes teisėjai, su kuriais ji dirbo, keldavo skirtingus reikalavimus. Atsakydama į Vertinimo komisijos narės klausimą apie darbą su teisėja N. Ž., pareiškėja pripažino, kad teisėja jai buvo pavedusi rengti tik sprendimų su aprašomosiomis dalimis projektus, nutarčių dėl skundų, atskirųjų skundų, apeliacinių skundų priėmimo ir dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo projektus. Pareiškėja patvirtino, kad per 2013 m. rugsėjo – gruodžio mėnesių laikotarpį ji parengė tik kelis sprendimų su motyvuojamosiomis dalimis projektus. Aiškindama priežastis, dėl kurių pareiškėjai nebuvo pavesta rengti sprendimų su motyvuojamosiomis dalimis projektų, J. J.-K. nurodė, kad tai buvo teisėjos N. Ž. sprendimas. Pareiškėjos manymu, tokį apsisprendimą lėmė šios teisėjos darbo stilius ir metodas, kadangi ir prieš tai su N. Ž. dirbusi teisėjos padėjėja sprendimų su motyvuojamosiomis dalimis nerengė. Atsakydama į klausimą apie priežastis, dėl kurių pareiškėja pavestų funkcijų negalėjo įvykdyti gerai, J. J.-K. nurodė, jog teisėjos N. Ž. nepasitenkinimą jos atliekamomis tarnybinėmis funkcijomis galėjo lemti tai, kad nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio, kai ji tik pradėjo dirbti su šia teisėja ir turėjo prisiderinti prie jos keliamų reikalavimų, dėl išaugusio skundų dėl neišmokėto darbo užmokesčio žymiai padidėjo darbo krūvis, pareiškėja būdavo priversta dirbti ir po nustatytų darbo valandų, todėl nelikdavo laiko gilintis į atliekamus pavedimus, taisyti klaidas. Atsakydama į Vertinimo komisijos narės klausimą, kokia jos tarnybinės veiklos sritis yra silpniausia ir kokių kategorijų bylose trūksta kompetencijos, pareiškėja tokios srities nenurodė, atsakė, kad nežinanti. Atsakydama į klausimus apie kvalifikacijos kėlimą ir gebėjimų tobulinimą, pareiškėja nurodė, kad ji stengėsi susipažinti su VAAT vidiniais ryšiais teisėjų padėjėjams siunčiama naujausia teismine praktika, bei pažymėjo, kad galimybe susipažinti su naujausia teismine praktika naudojosi, konkrečiose bylose rengdama spendimų projektus. Pareiškėja sutiko su tiesioginės vadovės duota išvada, kad ji turėtų labiau domėtis teismine praktika, teisės aktų pakeitimais. Atsakydama į klausimą apie dalijimąsi informacija, pareiškėja nurodė, kad su teisėjų padėjėjais aptardavo naujienas, klausdavo patarimų.

Išanalizavus Vertinimo komisijos narių pokalbį su J. J.-K., daroma išvada, kad Vertinimo komisijos nariai aiškinosi aplinkybes apie tai, kokius konkrečius darbus pareiškėja atliko vykdydama teisėjo padėjėjo pareigybės aprašyme nurodytas tarnybines funkcijas, koks šių darbų pobūdis; kaip pareiškėja bendradarbiavo su teisėjais; kaip kėlė kvalifikaciją ir tobulino gebėjimus, domėjosi teismine praktika, teisės aktais ir jų pakeitimais. Be to, Vertinimo komisijos per pokalbį užduotais klausimais buvo siekiama nustatyti, kokias priežastis pareiškėja vertina kaip trukdančias tinkamai vykdyti jai pavestas tarnybines funkcijas ir suformuluotas užduotis bei pasiekti nustatytų rezultatų; kokių priemonių pareiškėja turėtų imtis, gerindama savo tarnybinės veiklos rezultatus. Pažymėtina, kad Vertinimo komisija ypatingai išsamiai aiškinosi, dėl kokių priežasčių teisėja N. Ž. buvo pavedusi pareiškėjai rengti tik teismo dokumentų procesiniais klausimais bei sprendimų su aprašomosiomis dalimis projektus, taip pat kaip pareiškėja gilina teisines žinias ir tobulina kvalifikaciją, savarankiškai domisi teismine praktika ir naujaisiais teisės aktais. Remiantis teismo posėdyje apklaustų liudytojų J. P., A. K. ir S. G. parodymais, daroma išvada, kad Vertinimo komisija, spręsdama dėl J. J.-K. tiesioginio vadovo parengtos Vertinimo išvados Nr. 5RT-26 pagrįstumo, vertino ne tik pareiškėjos atsakymus į jai užduotus klausimus, bet ir posėdžiui pateiktą rašytinę medžiagą, įskaitant ir teisėjos N. Ž. parengtą Klausimyną. 

Nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad tokia veikla Vertinimo komisija tinkamai patikrino J. J.-K. tiesioginės vadovės atlikto pareiškėjos tarnybinės veiklos vertinimo pagrįstumą. Teismo vertinimu, J. J.-K. atsakymai pateikė Vertinimo komisijai pakankamai informacijos, kuri, kartu su kitais Vertinimo komisijos turimais duomenimis, leido spręsti, jog valstybės tarnautojos tiesioginės vadovės pateikta vertinimo išvada yra pagrįsta. Tokią išvadą patvirtina ir liudytojos J. P. parodymai, kad Vertinimo komisijos posėdyje iš J. J.-K. atsakymų buvo matyti, jog pareiškėja į pokalbį atėjo neišanalizavusi savo tarnybinės veiklos ir pasiektų rezultatų, į daugelį klausimų ji negalėjo atsakyti, argumentų ir paaiškinimų dėl tiesioginio vadovo pateikto vertinimo nepagrįstumo nepateikė. Liudytoja, pritarė pareiškėjos tiesioginės vadovės vertinimui, nes padarė išvadą, jog pareiškėja, kurios veiklą 2012 metais tiesioginis vadovas buvo įvertinęs „patenkinamai“, per 2013 metus dėmesio tobulinimuisi neskyrė. Teismas kaip nepagrįstus vertina liudytojos S. G., kuri nepritarė valstybės tarnautojo tiesioginės vadovės vertinimui, parodymus, kad Vertinimo išvada Nr. 5RT-26 nekonkreti, Vertinimo komisijai nebuvo pateikta tiesioginės vadovės vertinimą pagrindžiančių įrodymų. Tokią išvadą teismas padarė, atsižvelgęs į tai, kad ši liudytoja patvirtino, jog Vertinimo komisijai kartu su kitais dokumentais buvo pateiktas ir teisėjos N. Ž. parengtas Klausimynas, kurio duomenys posėdyje buvo analizuojami. Be to, išanalizavus J. J.-K. atsakymus į Vertinimo komisijos narių klausimus apie kvalifikacijos kėlimą, daroma išvada, kad pareiškėja pripažino apsiribojusi tik dalyvavimu VAAT organizuotuose bei pasiūlytuose mokymuose, o savarankiškai galimybių kelti kvalifikaciją ir tobulinti gebėjimus neieškojo. Atsakydama į klausimą apie dalijimąsi informacija, pareiškėja nurodė, kad ji tik ieškodavo patarimų kilusiais klausimais. Nurodytos aplinkybės patvirtina tiesioginio vadovo vertinimą, kad J. J.-K. nesiekė susipažinti su savo darbo srities naujovėmis, nesekė informacijos srautų.

Pareiškėja J. J.-K. patikslintame skunde (I t. b. l. 63–64) bei teismo posėdyje nurodė, kad jos tarnybinė veikla buvo vertinama pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Pareiškėja, remdamasi VTĮ 22 straipsnio 5 dalimi, teigė, kad jos, kaip valstybės tarnautojos, vertinimo procedūra, kai tiesioginis vadovas, pateikęs išvadą, kad ji netinkamai atlieka savo pareigas, o po to priima ginčijamą įsakymą, kuriuo pareiškėjai suteikta nuosekliai žemesnė klasė ir pasiūlyta tobulintis, pažeidė Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, tarnybinės pagalbos efektyvumo, subsidiarumo, „vieno langelio“ principus bei bendruosius įstatymo viršenybės, objektyvumo proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia principus. Pareiškėjos tvirtinimu, jos tiesioginės vadovės, tuo pačiu esančios ir asmeniu, priimančiu valstybės tarnautoją į pareigas, veikla surašant išvadą, o po to ir priimant galutinį įsakymą dėl vertinimo komisijos išvados įgyvendinimo, nėra nešališka ir objektyvi, todėl pažeidžia objektyvumo principą. Tokią poziciją grindė teiginiu, kad tiesioginė vadovė, parengusi valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą, o po to – priimdamas galutinį sprendimą dėl vertinimo komisijos pasiūlymo, yra suinteresuota ginti savo parengtą išvadą. Atsakovas VAAT atsiliepime pareiškėjos teiginius apie procedūrinius tarnybinės veiklos vertinimo pažeidimus vertino kaip nepagrįstus. Tokią poziciją VAAT grindė teiginiu, jog atsakovas laikėsi VTĮ ir Vertinimo taisyklių nuostatų, reguliuojančių valstybės tarnautojo vertinimo tvarką. Pažymėjo, kad išvardintuose teisės aktuose įtvirtintos nuostatos vienareikšmiškai numato, kad sprendimą dėl Vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo priima tik į pareigas priimantis asmuo arba kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija. Dėl šios priežasties nurodyta funkcija negali būti perduota kitam asmeniui. Kadangi pagal patvirtintą VAAT struktūrą, teisėjų padėjėjai yra tiesiogiai pavaldūs teismo pirmininkui, todėl jis ir yra pareiškėjos tiesioginis vadovas. Todėl, remiantis VTĮ 22 straipsnio 5 dalimi, tik VAAT pirmininkas, nepaisant to, kad teisėjo padėjėjas dirba su konkrečiu teisėju, yra įgaliotas vertinti teisėjo padėjėjų tarnybinę veiklą. Atsakovas teigė, kad pareiškėja nepagrįstai teigė, jog VAAT pirmininkas suinteresuotas ginti savo parengtą valstybės tarnautojo vertinimo išvadą. Šį savo teiginį grindė tuo, kad pareiškėjos tiesioginis vadovas Vertinimo komisijos darbe nedalyvavo, o priimtu ginčo įsakymu VAAT pirmininkas įgyvendino ne savo, o Vertinimo komisijos suformuluotą pasiūlymą (I t., b. l. 86–87). Teismo posėdyje VAAT atstovė nurodė palaikanti išvardintus atsiliepimo argumentus.

VTĮ 22 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą vertina jo tiesioginis vadovas, o šio įstatymo 6 dalis numato, kad sprendimą dėl vertinimo komisijos siūlymo įgyvendinimo priima valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo. Šios nuostatos perkeltos ir į Vertinimo taisyklių 6 ir 24 punktus. Pagal VTĮ 10 straipsnio 1 dalies 4 punktą, valstybės ir savivaldybių institucijose ir įstaigose į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priima tų institucijų ir įstaigų vadovai. Taigi, karjeros valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimą VTĮ įsakmiai yra pavedęs tik šio tarnautojo tiesioginiam vadovui. VTĮ nuostatų, leidžiančių šią funkciją pavesti kitam asmeniui, nėra įtvirtinta.

Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad pagal VAAT pirmininko 2013 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. T-76 „Dėl teismo struktūros patvirtinimo“ patvirtintą VAAT struktūrą, teismo pirmininkas tiesiogiai vadovauja teismo pirmininko tarnybai, kuriai priskiriami ir teisėjų padėjėjai (I t., b. l. 25–26). Pastaroji nuostata nurodyta ir VAAT teisėjo padėjėjo pareigybės aprašymo 8 punkte (I t., b. l. 27). Remdamasis aukščiau nurodytomis aplinkybėmis ir išvardintomis teisės normomis, teismas sprendžia, kad VAAT pirmininkė, kaip pareiškėjos tiesioginė vadovė, įvertinusi J. J.-K. tarnybinę veiklą 2013 metais ir parengusi Vertinimo išvadą Nr. 5RT-26, o po to kaip VAAT vadovė – priėmusi įsakymą Nr. P-19, vykdė VTĮ ir Vertinimo taisyklių reikalavimus ir šioje savo veikloje vadovavosi Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintu įstatymo viršenybės principu.

Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad vykdant jos vertinimo procedūras, buvo pažeistas objektyvumo principas, teismas, visų pirma, vadovaujasi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintu objektyvumo principo aiškinimu, pagal kurį, šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Tai reiškia, kad viešojo administravimo subjektui draudžiama turėti išankstinį asmeninį ar tendencingą nusistatymą, o jo ir asmens (-ų), dėl kurio (-ių) yra priimamas administracinis aktas ar atliekami veiksmai, tarpusavio santykių pobūdis negali sudaryti pagrindą abejoti viešojo administravimo subjekto nešališkumu. Pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdyje teikdama paaiškinimus jokių konkrečių aplinkybių apie VAAT pirmininkės išankstinį asmeninį ar tendencingą nusistatymą jos atžvilgiu nenurodė. Dėl šios priežasties J. J.-K. teiginys, kad VAAT pirmininkė I. K. yra priešiškai nusistačiusi prieš pareiškėją, vertinamas kaip nepagrįstas leistinais įrodymais. Aplinkybių, leidžiančių VAAT pirmininkės veiksmus, atliktus vertinant J. J.-K. tarnybinę veiklą, vertinti kaip iš anksto tendencingus ar asmeniškai priešiškus, nenustatyta ir atsižvelgus į liudytojomis apklaustų Vertinimo komisijos narių, N. Ž. bei pačios VAAT pirmininkės I. K. parodymus. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuluotą aiškinimą, kad valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo šališku elgesiu pripažįstamas šio asmens dalyvavimas vertinimo komisijos veikloje, kadangi šios komisijos funkcija yra išnagrinėti valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo parengtą tarnybinės veiklos vertinimo išvadą, kurią parengęs subjektas neabejotinai yra suinteresuotas apginti (2010 m. spalio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1215/2010). Įvertinus nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad nagrinėjant bylą, objektyvaus pagrindo VAAT pirmininko veiklą vertinti kaip pažeidžiančią objektyvumo principą nenustatyta. Be to, įvertinus J. J.-K. rašytiniuose procesiniuose dokumentuose ir žodžiu pateiktus argumentus, daroma išvada, kad pareiškėja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų bei bendrųjų teisės principų pažeidimus pagrindžiančių konkrečių aplinkybių nenurodė, apsiribojo bendro pobūdžio ir abstrakčiais teiginiais apie šių principų pažeidimus.

J. J.-K. teismo posėdyje pateikė argumentus dėl Vertinimo komisijos šališkumo, nurodydama, kad į ją buvo paskirti du nariai, tiesiogiai pavaldūs pareiškėjos tiesioginei vadovei ir betarpiškai dirbantys su ja. Dėl šios priežasties šie komisijos nariai ir balsavo už tiesioginės vadovės parengtą Vertinimo išvadą. Vertinant šiuos pareiškėjos argumentus, atsižvelgiama į Vertinimo taisyklių 5 punkte įtvirtintas nuostatas, įpareigojančias vertinimo komisijos narį nusišalinti nuo darbo šioje komisijoje, kai paaiškėja tam tikros aplinkybės, keliančios abejonių dėl vertinimo komisijos nario nešališkumo. Teismas sprendžia, kad pareiškėja, turėdama duomenų apie aplinkybes, keliančias abejonių dėl kai kurių vertinimo komisijos narių nešališkumo, apie tai privalėjo pranešti Vertinimo komisijos posėdyje ir šiems nariams pareikšti motyvuotus nušalinimus. Nagrinėjant bylą nustatyta, kad pareiškėja šia teise nesinaudojo. Teismas sprendžia, kad vien tai, kad į Vertinimo komisiją buvo paskirti valstybės tarnautojai, tiesiogiai pavaldūs pareiškėjos tiesioginei vadovei ir betarpiškai dirbantys su ja, nesudaro pagrindo šių asmenų vertinti kaip šališkų. Kitokių konkrečių duomenų apie aplinkybes, dėl kurių Vertinimo komisijos dviejų narių nešališkumas kėlė abejonių, pareiškėja nenurodė.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais dokumentais, bylos proceso dalyvių paaiškinimais, liudytojų parodymais, daroma išvada, kad atliekant J. J.-K. tarnybinės veiklos 2013 metais vertinimą, buvo parengti teisės aktų nustatyti dokumentai, šie dokumentai parengti bei vertinimo procedūros atliktos per nustatytus terminus, pareiškėja pasirašytinai supažindinta su parengtais dokumentais, jai tinkamai pranešta apie jos vertinimą Vertinimo komisijoje. Išvardintos aplinkybės leidžia teigti, kad nagrinėjant bylą Vertinimo taisyklių nustatytų procedūrinių reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta.

Atsižvelgus į byloje nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad VAAT pirmininko 2014 m. vasario 25 d. įsakymas Nr. P-19, kaip individualus administracinis aktas, yra pagrįstas faktiniais duomenimis ir teisės normomis, pagrindinių procedūrų, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimų nenustatyta. Nenustačius aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti administracinį aktą, pareiškėjos reikalavimas panaikinti skundžiamą įsakymą yra nepagrįstas ir atmetamas. Atsižvelgus į tai, kad reikalavimai priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl priedo už antrą kvalifikacinę klasę panaikinimo nuo 2014 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, ir 2 710 Lt neturtinei žalai atlyginti yra išvestiniai iš reikalavimo panaikinti ginčijamą įsakymą dėl nuosekliai žemesnės kvalifikacinės klasės suteikimo ir kvalifikacijos tobulinimo, atmetus pagrindinį reikalavimą, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinių reikalavimų.

Teismo posėdyje, vykusiame 2014 m. rugsėjo 19 d., kaip liudytoja dalyvavo N. Ž., kuri į Panevėžio apygardos administracinį teismą atvyko asmenine transporto priemone ir dėl to patyrė 107,10 Lt (31,02 Eur) išlaidų degalams įsigyti. Ginčo šalys sumos, išmokėtinos liudytojai, į teismo specialiąją sąskaitą nebuvo įmokėjusios. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 43 straipsnio 7 dalį, šalių neįmokėtos sumos, išmokėtinos kaip išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, priteisiamos į teismo specialiąją sąskaitą iš proceso šalies, kurios nenaudai priimtas sprendimas. Atsižvelgus į tai, kad sprendimas priimtas pareiškėjos J. J.-K. nenaudai, iš jos priteistinos liudytojai N. Ž. mokėtinos 107,10 Lt (31,02 Eur) atvykimo į teismo posėdį ir grįžimo atgal transporto išlaidos.

III.

Pareiškėja J. J.-K. apeliaciniame skunde (II t., b. l. 49–54) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai suprato ginčo esmę ir nagrinėjo nereikšmingas bylos detales. Skunde pareiškėja nurodė, kad tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra bendrojo pobūdžio dokumentas, kuriame nurodomas valstybės tarnautojo veiklos apibūdinimas turi būti pagrįstas atitinkamais faktiniais duomenimis. Taigi Vertinimo komisijai ir teismui turėjo būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu buvo padarytos atitinkamos išvados (LVAT 2006 m. vasario 3 d. nutartis adm. byloje Nr. A2-750/2006, 2008 m. spalio 8 d. nutartis adm. byloje Nr. A565-1727/2008, 2009 m. gegužės 19 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-646/2009). Tačiau 2014 m. sausio 20 d. pareiškėjos kasmetinio vertinimo išvada Nr. 5RT-26 nėra grindžiama jokiais objektyviais duomenimis, ji nepagrįsta, t. y. neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje keliamų reikalavimų. Vertinimo komisijai nebuvo pateikta jokia rašytinė medžiaga, kuria remiantis buvo galima padaryti išvadą dėl netinkamų funkcijų 2013 metais atlikimo. Šią aplinkybę, pareiškėjos manymu, patvirtino visi teismo posėdžio metu apklausti liudytojai (S. G., A. K., J. P.), kurie nurodė, jog buvo apsiribota tik pokalbiu su pareiškėja (išskyrus teisėjos N. Ž. parengtą Klausimyną). Vertinimo komisijai pateikta tiesioginio vadovo vertinimo išvada nėra rašytinis įrodymas. Kadangi šiuo atveju valstybės tarnautojas (darbuotojas) yra silpnesnioji šalis, darbdavys (atsakovas) privalėjo pateikti visą faktinę medžiagą, kuria remdamasis priėmė skundžiamą aktą. Be to, Vertinimo komisija tiksliai nenurodė, kokia būtent rašytine medžiaga (objektyviais duomenimis) rėmėsi.

2. Kadangi skundo nagrinėjimas dėl jau atlikto pareiškėjos vertinimo nėra naujas vertinimas, teismo posėdžio metu naujos aplinkybės turėjo būti vertinamos kritiškai, nes jos nebuvo žinomos nei vertinimo komisijos nariams, nei tiesioginei vadovei, nei pareiškėjai.

3. Tokia vertinimo procedūra, kai tiesioginis valstybės tarnautojo vertinimo vadovas yra suinteresuotas ginti savo surašytą išvadą (kuri yra Vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas), ir priima galutinį sprendimą (kuriuo įgyvendinamas arba neįgyvendinamas komisijos siūlymas), neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje išvardintų principų (pirmiausia, objektyvumo principo), taip pat bendrųjų teisės principų. Iš bylos duomenų, pareiškėjos manymu, visiškai akivaizdu, kad VAAT pirmininkė neturėjo jokių faktinių duomenų apie pareiškėjos blogą darbą, o rėmėsi tik kalbomis ir išreiškė savo subjektyvią nuomonę. Be to, šią savo poziciją pirmininkė išreiškė ir teismo posėdžio metu. Taigi tokia liudytojos I. K. pozicija, pareiškėjos vertinimu, yra asmeniška ir niekuo neparemta antipatija pareiškėjai (pirmosios instancijos teismo posėdžio metu I. K. išsisukinėjo nuo pareiškėjos užduodamų klausimų, liudijo apie visiškai su bylos esme nesusijusius dalykus, toliau žemino pareiškėją (pašaipiai atsiliepdama apie naujo darbo paieškas), kalbėjo pakeltu tonu.

4. Pareiškėjos manymu, teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų I. K. ir N. Ž. parodymai laikytini niekiniais, kadangi aplinkybės, apie kurias šios liudytojos kalbėjo teismo posėdžio metu, Vertinimo komisijai nebuvo žinomos: N. Ž. Vertinimo komisijai pateikė tik savo vertinimo balus (bendras vertinimas 8), nepridėjusi jokių paaiškinimų ar komentarų; teismo posėdžio metu ši liudytoja pareiškėjos darbu nesiskundė; o I. K. surašyta vertinimo išvada nebuvo paremta jokiais rašytiniais duomenimis. Kviečiama į Vertinimo komisijos posėdį paaiškinti, kodėl priėmė tokią išvadą, I. K. jame dalyvauti atsisakė.

5. Teisėja N. Ž., atsakydama į pareiškėjos klausimą, teismo posėdžio metu patvirtino, jog išvis savo padėjėjams neskirdavo rengti motyvuojamąsias sprendimo dalis ir jų projektus, kadangi ši funkcija išskirtinai susijusi su teisėjo darbu ir visos tarnybos metu ji šią funkciją atlikdavo pati. Taigi tokia teisėjos darbo metodika neturi nieko bendro su pareiškėjos mokėjimu ar nesugebėjimu surašyti motyvuojamąsias sprendimo dalis.

6. Pareiškėja atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja I. K. teismo posėdžio metu patvirtino, jog 8 mėnesius pareiškėjos tarnybinės veiklos 2013 metais įvertino remdamasi kalbomis. Tačiau kurie būtent teisėjai skundėsi pareiškėjos darbu, įvardinti negalėjo. A. K. teismo posėdžio metu tik kartojo, kad balsavo už neigiamą pareiškėjos vertinimą atsižvelgusi į objektyvius duomenis, tačiau kokie buvo tie objektyvūs duomenys taip pat neįvardino.

7. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojos S. G. parodymus, kuri teismo posėdžio metu patvirtino, jog Vertinimo komisijai, be teisėjos N. Ž. užpildyto Klausimyno, daugiau jokių duomenų nebuvo pateikta.

8. Teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą iškviesti teisme liudyti komisijos narę V. V.. Be to, teismas nepašalino abejonių ir dėl teisėjų, su kuriais pareiškėja 2013 metais dirbo (H. S., E. S., A. K.). Pareiškėja su šiais teisėjais prieš bylos nagrinėjimą bendravo asmeniškai ir jie jokių nusiskundimų dėl jos darbo jai nepareiškė, be to, patvirtino, kad nei raštu, nei žodžiu nusiskundimų tiesioginiam jos vadovui nereiškė.

9. Dėl teismo konstatuotos darbo su teismų informacine sistema LITEKO klaidos pareiškėja pažymėjo, jog užfiksuota tik viena jos padaryta klaida, o tai, palyginus su kitais teisėjų padėjėjais, yra vienas iš geriausių rezultatų VAAT, nes kiti teisėjų padėjėjai padarė žymiai daugiau klaidų (tai patvirtina ta pati pažyma, kuria teismas rėmėsi).

10. Pareiškėja nesutinka su teismo argumentu, kad ji tik formaliai įvykdė reikalavimą dalyvauti daugiau nei trijuose mokymuose 2013 metais. Šiais metais teisme buvo didelis darbo krūvis, pareiškėja dirbo viršvalandžius, kad suspėtų atlikti savo tiesioginį darbą, todėl viršyti jai paskirtas užduotis negalėjo. Be to, lygiai tokiuose pat mokymuose 2013 metais dalyvavo kita VAAT teisėjo padėjėja, kuriai tiesioginis vadovas pretenzijų šiuo aspektu neturėjo. Pažymėtina, kad VAAT buvo nagrinėjama byla, kurioje buvo kalbama ir apie poligrafo parodymus, todėl negalima teigti, kad šie pareiškėjos pasirinkti mokymai nesusiję su jos atliekamu darbu.

Atsakovas Vilniaus apygardos administracinis teismas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (II t., b. l. 66–68) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas prašo teismo vadovautis pirmosios instancijos teismui pateikto atsiliepimo argumentais, taip pat papildomai paaiškina, kad:

1. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė, kaip būtent teismas iškraipė ginčo esmę, į kurias, jos manymu, nereikšmingas bylos detales nukrypo. Teismo sprendime aiškiai suformuluota ginčo esmė, o bylos nagrinėjimo metu buvo nagrinėtos ir vertintos visos aplinkybės bei įrodymai, reikšmingi keliamam ginčui.

2. Pagrindiniai rašytiniai įrodymai, įrodantys tinkamą ar netinkamą teisėjo padėjėjo pagrindinių funkcijų atlikimą, galėtų būti teisėjui pateikti procesinių dokumentų projektai, kuriuose atsispindėtų pavedimą davusio teisėjo pastabos, nurodytos klaidos, reikalingi papildymai ir pan. Nagrinėjamu atveju atsakovas pateikti tokių projektų, iš kurių būtų galima spręsti apie apeliantės gebėjimą ruošiant projektus atskleisti ginčo esmę, taikytiną teisminę praktiką ar teisės aktų analizę, neturėjo ir neturi galimybės.

3. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad vertinimo išvada turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams. Vertinimo išvada nėra laikoma individualiu administraciniu aktu, kadangi tiesioginių teisinių pasekmių vertinamam valstybės tarnautojui nesukelia.

4. Pareiškėjos samprotavimai apie tiesioginės vadovės VAAT pirmininkės I. K. šališkumą atsirado tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, nes ši liudytoja davė parodymus pareiškėjos nenaudai.

5. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad liudytojų N. Ž. ir I. K. parodymai laikytini niekiniais. Liudytojų parodymai gali turėti ryšį su nagrinėjamu ginču, patvirtinti arba paneigti atitinkamas reikšmingas bylos aplinkybes ar faktinius duomenis, tačiau patys savaime būti niekiniais negali.

6. Pareiškėja savaip interpretuoja teisme apklaustų liudytojų parodymus. Liudytoja S. G. teismo posėdyje parodė, kad jai atrodo, jog Vertinimo komisijos pirmininkė dar iki posėdžio pradžios minėjo apie tai, kad bandė pakviesti tiesioginę vadovę, tačiau ši nesutikusi, o šis klausimas (dėl tiesioginio vadovo paaiškinimų posėdyje) Vertinimo komisijos posėdžio metu nei šios liudytojos, nei kitų Vertinimo komisijos narių iniciatyva nebuvo keliamas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėja iškėlė nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininko 2014 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. P-19, kuriuo J. J.-K. – Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo padėjėjai (A lygio 12 kategorijos valstybės tarnautojai, turinčiai antrą kvalifikacinę klasę) – buvo suteikta nuosekliai žemesnė, t. y. trečia, kvalifikacinė klasė ir nurodyta tobulinti kvalifikaciją. Minėtas įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į Valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo komisijos 2014 m. vasario 21 d. išvadą Nr. 5RT-93, kurioje pareiškėjos 2013 metų tarnybinė veikla įvertinta patenkinamai, pasiūlant suteikti jai nuosekliai žemesnę kvalifikacinę klasę ir savo lėšomis tobulinti kvalifikaciją.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismo, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovo jos naudai darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl priedo už antrą kvalifikacinę klasę panaikinimo nuo 2014 m. kovo 3 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, bei 2 710 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 10 d. sprendime pareiškėjos skundą atmetė, taip pat priteisė iš pareiškėjos 107,10 Lt (31,02 Eur) su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų į Panevėžio apygardos administracinio teismo specialiąją sąskaitą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Vadinasi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos reikalavimą dėl atsakovo 2014 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. P-19 panaikinimo, atsižvelgdamas į pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus ir šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo ribas, pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 str.) Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio ir Valstybės tarnautojų kvalifikacinių klasių suteikimo ir valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo taisyklėse nustatytų reikalavimų kontekste išsamiai ištyrė tiek Vertinimo komisijos, tiek pareiškėjos tiesioginio vadovo pateiktos tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagrįstumą. Kolegijos vertinimu, Panevėžio apygardos administracinis teismas išsamiai, teisingai ir pagrįstai atsakė į visus pareiškėjos skunde išdėstytus esminius argumentus, o ginčui aktualias materialinės teisės normas aiškino ir taikė tinkamai, be to, tinkamai vadovavosi administracinio teismo praktika, suformuota šios kategorijos bylose.

Dėl šios priežasties, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems argumentams ir padarytoms išvadoms, todėl iš naujo jų nekartoja. Be to, teisėjų kolegija nepasisako ir dėl tų apeliacinio skundo argumentų, dėl kurių iš esmės pagrįstai ir teisingai pasisakė Panevėžio apygardos administracinis teismas (t. y. dėl tarnybinės veiklos vertinimo procedūros, kai tiesioginis vadovas surašo vertinimo išvadą bei priima galutinį sprendimą dėl Vertinimo komisijos siūlymų įgyvendinimo; dėl Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų principų pažeidimo; dėl pareiškėjos dalyvavimo mokymuose vertinimo ir darbo su informacine sistema LITEKO).

Atmesdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai suprato ginčo esmę ir iš esmės nagrinėjo nereikšmingas bylos detales, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio ir su jo įgyvendinimu susijusių Vertinimo taisyklių taikymo praktiką, nuosekliai laikosi pozicijos, kad teismas, nagrinėdamas ginčą dėl valstybės tarnautoją į pareigas priėmusio vadovo sprendimo, priimto įgyvendinant vertinimo komisijos pasiūlymus, susijusius su patenkinamu arba nepatenkinamu valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimu (Vertinimo taisyklių 17, 18, 19 p.), pagrįstumo bei teisėtumo, turi nustatyti ne tik tai, ar vertinimo komisija laikėsi teisės aktų nustatytos vertinimo ir sprendimų priėmimo procedūros, bet ir tai, ar vertinimo komisija tinkamai atliko tarnybinės veiklos vertinimo išvados, kurią pateikė valstybės tarnautojo tiesioginis vadovas, pagrįstumo patikrinimo funkciją (pvz., LVAT 2010 m. vasario 8 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-146/2010, 2010 m. gegužės 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-702/2010; 2013 m. sausio 28 d. nutartis adm. byloje Nr. A146-166/2013 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tarnybinės veiklos vertinimo išvada yra bendrojo pobūdžio dokumentas, kuriame turi būti pateiktas valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos apibūdinimas pagal valstybės tarnautojų tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus. Tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje konkretūs valstybės tarnautojo veiklos ir elgesio faktai neturi būti aptarinėjami, tačiau valstybės tarnautojo veiklos apibūdinimas pagal kiekvieną kriterijų turi būti pagrįstas atitinkamais faktiniais duomenimis. Todėl vertinimo komisijai, kuri tikrina valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados pagrįstumą, o kilus ginčui – teismui turi būti pateikti įrodymai, kurių pagrindu padarytos atitinkamos išvados (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-702/2010; 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-166/2013).

Taigi, kolegijos vertinimu, minėti faktiniai duomenys, priešingai nei skunde bei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėja, tiek Vertinimo komisijai, tiek teismui buvo pateikti.

Iš bylos duomenų nustatyta, jog Vertinimo komisija posėdžio metu nagrinėjo pareiškėjos pildytą (vėliau ir tiesioginio vadovo papildytą) 2014 m. sausio 8 d. karjeros valstybės tarnautojų (šiuo atveju J. J.-K.) kvalifikacijos vertinimo anketą (I t., b. l. 12, 31) bei 2014 m. sausio 20 d. pareiškėjos tiesioginio vadovo užpildytą tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. 5RT-26 (I t., b. l. 5–7). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoja J. P. (VAAT pirmininko patarėja, Vertinimo komisijos narė) patvirtino, jog posėdžio metu buvo atsižvelgta ir į 2012 m. lapkričio 30 d. Patikrinimo pažymą Nr. 5RT-206, kurioje pateiktos išvados apie Vilniaus apygardos administracinio teismo tarnautojų, be kita ko, ir J. J.-K., darbą su Lietuvos teismų informacine sistema LITEKO (I t., b. l. 57–60), bei 2013 metais su pareiškėja dirbusios teisėjos N. Ž. 2013 m. gruodžio 19 d. surašytą klausimyną apie tarnautoją J. J.-K. (II t., b. l. 3).

Vertinimo taisyklių 81 punkte nustatyta, jog tiesioginis vadovas pateikia valstybės tarnautojui karjeros valstybės tarnautojų kvalifikacijos vertinimo anketą, o valstybės tarnautojas vertinimo anketą užpildo ir grąžina tiesiogiai vadovui ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo jos gavimo dienos. Pagal minėtą Vertinimo taisyklių punktą, valstybės tarnautojas ir jo tiesioginis vadovas susitaria dėl pokalbio datos; tiesioginis vadovas iki pokalbio susipažįsta su valstybės tarnautojo užpildyta anketa. Pagal Vertinimo taisyklių 9 punktą, tiesioginis vadovas kiekvienais metais pokalbio su valstybės tarnautoju metu aptaria valstybės tarnautojo užpildytą vertinimo anketą ir valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas (9.1 punktas), aptaria pasiektus rezultatus vykdant valstybės tarnautojui suformuluotas užduotis (9.2 punktas) bei suformuluoja einamųjų metų užduotis (9.3 punktas); taip pat aptaria valstybės tarnautojo karjerą ir kvalifikacijos tobulinimą (9.4 punktas). Po pokalbio su valstybės tarnautoju tiesioginis vadovas užpildo vertinimo anketą (įrašo atitinkamą komentarą (pagrindimą) tais atvejais, kai nesutinka su valstybės tarnautojo nurodytu balu, ir nurodo kitokį balą) ir pagal valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvados formą (Vertinimo taisyklių 2 priedas) surašo valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadą (Vertinimo taisyklių 10 punktas). Vertinimo taisyklių 10 punktas nustato ir tai, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo išvadoje tiesioginis vadovas vertina valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą. Valstybės tarnautojo kvalifikacija ir jo gebėjimas atlikti pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas ir pasiekti rezultatai vykdant jam suformuluotas užduotis vertinami pagal vertinimo kriterijus (pažymėtina, kad šie kriterijai patvirtinti Vyriausybės 2002 m. birželio 17 d. nutarimu Nr. 909). Kiekvienas tarnybinės veiklos vertinimo kriterijus turi savo reikšmes; kiekviena tarnybinės veiklos vertinimo kriterijaus reikšmė vertinama nuo 1 iki 4 balų. Mažiausias įvertinimas yra 1 (nepatenkinamai), didžiausias įvertinimas – 4 (labai gerai) balai. Bendras valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimas (labai gerai, gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai) nurodomas išvadoje pagal bendrą pasiektų rezultatų, gebėjimo atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir kvalifikacijos vertinimų vidurkį. Vertinimo taisyklėse (10 punktas) nustatyta, kad išvadoje tiesioginis vadovas suformuluoja einamųjų metų užduotis, įrašo pasiūlymus, kaip tobulinti kvalifikaciją, ir valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos bendrą įvertinimą; įvertinęs valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą labai gerai, patenkinamai arba nepatenkinamai, tiesioginis vadovas išvadoje pateikia vieną iš Valstybės tarnybos įstatymo 22 straipsnio 9, 10 ar 11 dalyje nurodytų siūlymų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos tiesioginio vadovo užpildyta 2014 m. sausio 20 d. tarnybinės veiklos vertinimo išvada Nr. 5RT-26, atitinka visus minėtus reikalavimus.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nustatyta, jog pareiškėjos tiesioginis vadovas – Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkė, siekdama aptarti 2013 metų tarnybinės veiklos vertinimą, surengė pokalbį su pareiškėja J. J.-K., kurio metu buvo pakankamai išsamiai nagrinėjama jos tarnybinė veikla 2013 metais, pasiekti rezultatai ir kiti susiję klausimai. Aplinkybės, kad minėtas pokalbis įvyko, pareiškėja neneigia. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Vertinimo taisyklės nereikalauja, kad pokalbis tarp tiesioginio vadovo ir valstybės tarnautojo, skirtas aptarti jo tarnybinės veikos rezultatus, būtų kaip nors užfiksuotas (LVAT 2010 m. vasario 8 d. nutartis adm. byloje Nr. A756-146/2010). Pagrindo netikėti liudytojos – pareiškėjos tiesioginės vadovės, parodymais dėl aplinkybių, kurios buvo aptariamos šio pokalbio metu, byloje nėra. Be to, šios liudytojos šališkumą patvirtinančių įrodymų pareiškėja teismui nepateikė.

Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Vertinimo taisyklės nenumato, kokiuose šaltiniuose užfiksuota informacija remdamasis tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas gali įvertinti jam pavaldaus asmens tarnybinę veiklą, teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis bei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu išaiškintas aplinkybes, daro išvadą, kad tiesioginis vadovas, vertindamas pareiškėjos tarnybinę veiklą bei parengdamas 2014 m. sausio 20 d. J. J.-K. tarnybinės veiklos vertinimo išvadą Nr. 5RT-26, iš esmės pagrįstai rėmėsi duomenimis, gautais per pokalbį su pareiškėja, taip pat per pokalbius su teisėjais, su kuriais 2013 metais dirbo pareiškėja (pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 20 d. posėdžio metu liudytoja I. K. patvirtino, jog apie pareiškėjos tarnybinę veiklą 2013 metais kalbėjosi su teisėjais R. P., E. S., A. K., H. S. bei N. Ž.). Šie duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, buvo pakankami spręsti apie pareiškėjos tarnybinėje veikloje 2013 metais pasiektus rezultatus ir tiesioginiam vadovui įvertinti pareiškėjos tarnybinę veiklą.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjos apeliacinio skundo teiginį, jog tiesioginės vadovės surašyta 2014 m. sausio 20 d. J. J.-K. tarnybinės veiklos vertinimo išvada Nr. 5RT-26 yra nepagrįsta objektyviais duomenimis.

Pažymėtina, kad tiesioginio vadovo surašyta vertinimo išvada apie valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą yra vertinimo komisijos nagrinėjimo dalykas (žr., LVAT 2013 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-166/2013). Vertinimo taisyklių 18 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos vertinimo procedūra vertinimo komisijoje apima valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimą (18.1 punktas); valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos įvertinimą (18.2 punktas); sprendimo dėl atitinkamo vertinimo komisijos siūlymo priėmimą (18.3 punktas) ir vertinimo komisijos išvados surašymą (18.4 punktas). Atkreiptinas dėmesys, kad valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos kasmetinio vertinimo metu nagrinėdama valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, vertinimo komisija vertina valstybės tarnautojo gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, jo kvalifikaciją ir jam nustatytų užduočių vykdymo rezultatus (Vertinimo taisyklių 19 p.). Vertinimo taisyklių 20 punkte nustatyta, jog valstybės tarnautojo tarnybinės veiklos nagrinėjimas susideda iš pokalbio su valstybės tarnautoju ir šio valstybės tarnautojo tiesioginio vadovo parengtos tarnybinės veiklos vertinimo išvados nagrinėjimo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktus duomenis bei pirmosios instancijos teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. posėdyje apklaustų liudytojų – Vertinimo komisijos narių J. P., A. K. ir S. G. – parodymus, sprendžia, jog Vertinimo komisijos pareiga patikrinti tiesioginio vadovo vertinimo išvados pagrįstumą, išnagrinėti, apsvarstyti ir įvertinti valstybės tarnautojo tarnybinę veiklą, gebėjimus atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir jo kvalifikaciją nagrinėjamu atveju buvo įvykdyta tinkamai, t. y. taip, kaip to reikalauja Vertinimo taisyklių 18–25 punktų nuostatos.

Pasisakydama dėl apeliantės teiginio, jog tiesioginio vadovo surašyta vertinimo išvada yra nekonkreti, abstrakti, todėl pareiškėja nesuprato, kuo konkrečiai ji yra kaltinama ir dėl šios priežasties negalėjo tinkamai pasiruošti Vertinimo komisijos posėdžiui, teisėjų kolegija primena, kad, kaip to reikalauja Vertinimo taisyklių nuostatos, tiesioginis valstybės tarnautojo vadovas surengė pokalbį su tarnautoja J. J.-K., kurio metu aptarė ir aiškinosi tuos jam pavaldaus asmens tarnybinės veiklos aspektus, kurie buvo svarbūs ir įtakojo po pokalbio surašomos tarnybinės veiklos vertinimo išvados turinį.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad vertinamas valstybės tarnautojas turi galimybę savo argumentus, nesutikimą su tiesioginio vadovo užpildyta vertinimo išvada išdėstyti vertinimo komisijos posėdyje. Tokia galimybė, kaip patvirtina byloje surinkti duomenys bei pirmosios instancijos teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų (taip pat pačios pareiškėjos) duoti parodymai, J. J.-K. buvo suteikta. Tai, kad, kaip teismo posėdžio metu paaiškino pareiškėja, ji tam tikrų paaiškinimų bei argumentų Vertinimo komisijos posėdžio metu neteikė, nes Vertinimo komisijos nariai tokių klausimų jai neuždavė, nepaneigia teismo padarytos išvados, kad Vertinimo komisija tinkamai įvykdė jai priskirtas funkcijas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino teismo posėdžių metu apklaustų liudytojų parodymus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus (ABTĮ 57 str.), laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo ir tai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kviesti į teismo posėdį liudyti Vertinimo komisijos narę, vyr. specialistę darbui su įslaptinta informacija, V. V.. Tačiau, kaip matyti iš byloje surinktų duomenų, teismas iškvietė ir teismo posėdžių metu apklausė tris (iš penkių) Vertinimo komisijos narių – J. P., A. K. ir S. G.. Šios liudytojos buvo kviestos pareiškėjos prašymu. Kokias naujas aplinkybes, be tų, kurias jau nurodė teisme apklausti liudytojai, būtų galėjusi patvirtinti V. V., pareiškėja nenurodė. Todėl pirmosios instancijos teismas iš esmės motyvuotai ir pagrįstai atsisakė kviesti liudyti V. V..

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą (ABTĮ 81, 86 straipsniai), todėl pareiškėjos apeliacinis skundas jame nurodytais motyvais netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. J.-K. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                             Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė