| Civilinė byla Nr. e2A-364-856/2024 |
| Teisminio proceso Nr. 2-69-3-15948-2020-1 |
| Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.1.5; 2.6.11.1; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1; 3.3.1.21. (S) |
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. spalio 2 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Almos Jurgelienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KT Modules“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-99-955/2024 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KT Modules“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BEWI Lithuania“ dėl nuostolių atlyginimo bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „BEWI Lithuania“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „KT Modules“ dėl nuostolių atlyginimo ir vienašalio Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimo pripažinimo neteisėtu.
Teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „KT Modules“ (toliau – ir ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „BEWI Lithuania“ 14 089,08 Eur nuostolių atlyginimą, kuriuos sudaro 13912,98 Eur mokėjimai, atlikti pagal nutrauktą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ir 176,10 Eur palūkanos, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Atsakovė UAB „BEWI Lithuania“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė byloje pareiškė priešieškinį, kurį patikslinusi prašė pripažinti ieškovės atliktą vienašalį 2020 m. vasario 13 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu, priteisti iš ieškovės 62932,58 Eur skolą, kurią sudaro 47 540,17 Eur skola pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį ir 15392,41 Eur dydžio skola už ieškovei parduotas prekes pagal Prekių pirkimo – pardavimo sutartį, 8 procentų dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo priešieškinio teismui padavimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2024 m. gegužės 9 d. sprendimu ieškinį atmetė, priešieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovės UAB „KT Modules“ atliktą vienašalį 2020 m. vasario 13 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu, priteisė atsakovei iš ieškovės 52 752,22 Eur skolą, 8 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (52 752,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gruodžio 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 12 581,16 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas pažymėjo, jog nors aplinkybę, kad perduotos prekės turėjo defektų pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą įrodinėti privalėjo ieškovė, tačiau pagal teismo nurodymą ieškovė papildomų įrodymų neteikė, kas teismui leidžia daryti išvadą, jog ieškovė kitų įrodymų ir neturėjo, t. y. ieškovė nebuvo realiai užfiksavusi prekių defektų. Įrodymų trūkumo problemą šioje byloje įvardijo ir Kauno apygardos teismas, 2022 m. birželio 29 d. nutarties 42 punkte teigdamas: „<...>jog byloje nėra nė vienos nuotraukos ar filmuotos medžiagos, jokio eksperto ar kito specialisto išvados, iš kurios būtų galima pagrįstai teigti, jog plokštės turėjo kokių nors realių trūkumų. Byloje nėra jokios rašytinės ar kitos įrodomosios medžiagos, kurioje būtų svarstoma ar konstatuojama, jog prekės buvo pažeistos ir nustatomas pažeidimų gylis, taip pat tariamų pažeidimų poveikis prekių savybėms, pavyzdžiui, atsparumas korozijai ar pan. Nurodytos išvados yra padarytos išimtinai savarankiškai teismo, nesiremiant jokiais šalių pateiktais įrodymais ar ekspertinėmis išvadomis“.
5. Teismas nurodė, kad pagal teismo įpareigojimą atsakovė 2023 m. lapkričio 28 d. pateikė į bylą filmuotą medžiagą. Iš vaizdo įrašo teismas nustatė, jog atsakovė, siekdama įvertinti ieškovės pretenzijas dėl prekių kokybės, plokštes: 18 vnt. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), 21 vnt. (duomenys neskelbtini)(duomenys neskelbtini), 50 vnt. (duomenys neskelbtini), susigrąžino į gamybos vietą ir jas užfiksavo vaizdo įrašu. Vaizdo įraše matoma, kad atsakovės darbuotojai apžiūri plokštes, rankomis pademonstruoja plokštės pažeidimo vietą. Teismo vertinimu, teigti, jog plokščių paviršiai buvo visiškai idealūs ir pažeidimai buvo visiškai nereikšmingi, šiuo atveju nėra teisinio pagrindo. Visgi, iš vaizdo įrašo medžiagos matyti, jog kai kuriose plokštėse įbrėžimai yra gilesni, kai kuriose plokštėse tik padarytas visiškai nežymus plokštės paviršiaus medžiagos patrynimas. Įvertinęs vaizdo įrašo medžiagą teismas sprendė, jog dalis atsakovės ieškovei pateiktų plokščių buvo su defektais, tačiau, teismo vertinimu, tokios apimties prekių defektų egzistavimas negalėjo būti laikomas esminiu prekių kokybės defektu, dėl kurio sekė tolimesnis ieškovės atliktas vienašalis sutartinių santykių nutraukimas.
6. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, jog ieškovė laikėsi tik deklaratyvios pozicijos, kad plokštės buvo „su trūkumais“, „pažeistos“, tačiau kokie tai buvo „pažeidimai“, jų dydžio, pobūdžio, masto, koks buvo tariamai pažeistų plokščių kiekis, ieškovė neįrodinėjo. Teismas pažymėjo, jog pagrindinis ieškovės argumentas dėl negalėjimo panaudoti perduotos produkcijos buvo tai, kad ieškovė plokštes naudojo namelių fasadui, todėl tokie plokščių pažeidimai būtų buvęs akivaizdžiai matomi. Šiems argumentams pagrįsti ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad dėl nustatytų trūkumų ieškovė plokščių negalėjo panaudoti savo gamybos procese. Byloje nepateikti apskritai jokie rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kur ieškovė konkrečiai naudojo plokštes, tuo tarpu atsakovė teigė, jog pagamintos plokštės pagal joms keliamus standarto reikalavimus juos atitiko. Teismas taip pat pažymėjo, kad svarbia aplinkybe laiko ir tai, jog užsakydama plokštes ieškovė nekėlė atsakovei jokių padidintų plokščių kokybės reikalavimų, nedavė specialių nurodymų dėl prekių kokybės, nors, kaip pati teigia, ieškovės ir atsakovės bendradarbiavimas vyko pakankamai seniai. Taigi, ieškovė jokiais argumentais nenuneigė atsakovės pozicijos, jog jokių padidintos kokybės reikalavimų prieš užsakydama prekes ieškovė atsakovei nepateikė. Kaip patvirtino abi šalys, bendradarbiavimas tarp šalių buvo susiklostęs jau seniau, ginčo plokštės nebuvo vienintelės, kurias atsakovė tiekė ieškovei, visus klausimus šalys išspręsdavo derybų būdų, ką atsakovė siūlė daryti ir nagrinėjamu atveju, tačiau, kaip matyti, ieškovė sprendė, jog jos teisės yra pažeistos iš esmės, dėl ko priėmė verslo praktikoje radikalų sprendimą – sutartinių santykių nutraukimą.
7. Teismas nurodė, kad atsižvelgdamas į byloje surinktą medžiagą apie pakankamai ilgą šalių bendradarbiavimo laiką, į tai, jog atsakovė siūlė taikiai spręsti kilusį ginčą, taip pat į tai, jog bylos duomenimis ieškovė iš atsakovės per visą bendradarbiavimo laiką buvo nupirkusi 1 683,72 m2 plokščių, iš kurių 253,83 m2 (byloje pateikti ir teismo posėdyje šalių patvirtinti paskaičiavimai), t. y. 15,08 procentai, buvo su nežymiais defektais, teismas negali daryti išvados, kad ieškovė negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti. Be to, ieškovė neįrodė byloje aplinkybių, jog plokštės buvo sugadintos tiek, kad ieškovė jokiais kitais alternatyviais būdais jų negalėjo panaudoti savo gamyboje. Dėl to teismas sprendė, jog ieškovės veiksmai imantis radikalių priemonių – sutartinių santykių nutraukimo, neatitiko atsakovės padaryto Pirkimo – pardavimo sutarties pažeidimo masto, todėl, teismo vertinimu, sutartinių santykių nutrūkimo pasekmes šiuo atveju privalo prisiimti ieškovė.
8. Teismas sprendė, jog ieškovė, nesant pakankamo pagrindo nutraukusi sutartinius teisinius santykius, nepagrįstai prašo priteisti jai iš atsakovės 14 089,08 Eur nuostolių atlyginimą, kuriuos sudaro 13 912,98 Eur mokėjimai, atlikti pagal nutrauktą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ir 176,10 Eur palūkanos, todėl teismas atmetė ieškovės ieškinį kaip nepagrįstą ir neįrodytą.
9. Teismas nurodė, kad ieškovė, nutraukdama Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, jos nutraukimą grindžia kitos sutarties – Pirkimo – pardavimo sutarties, pažeidimu, t. y. atsakovės netinkamos kokybės prekių pateikimu. Teismas pažymėjo, jog nenustatė, o ieškovė ir neįrodinėjo, jokio kito Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygų pažeidimo, išskyrus to, kad sutarties nutraukimą lėmė netinkamas Pirkimo – pardavimo sutarties vykdymas. Atsižvelgdamas į tai, jog pripažino, kad atsakovės pateiktų prekių kokybės defektai nors ir buvo, bet buvo nežymūs ir tokio masto, jog negalėjo sąlygoti teisėto šalių bendradarbiavimo nutraukimo, teismas sprendė, kad ieškovė byloje neįrodė Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pažeidimų.
10. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, jog pagrindas nutraukti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį buvo šios sutarties 2.3 punkto pažeidimas. Kaip matyti iš Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punkto, šalys šiuo punktu aptarė šalių atsiskaitymo už perleidžiamas reikalavimo teises ir pateiktas prekes tvarką. Byloje nenustatyta, kad iki šalims kreipiantis į teismą šalys būtų reiškusios viena kitai pretenzijas dėl šio punkto nuostatų pažeidimo. Be kita ko, aukštesnės instancijos teismas, jau nagrinėjęs šią bylą, taip pat pažymėjo, jog “<...Ieškovės akcentuojamas lūkestis už reikalavimo teises atsiskaitinėti mokant už prekes pagal PPS, nėra esminė RTPS sąlyga“.
11. Teismas pažymėjo ir tai, jog nors ieškovė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį nutraukė dėl netinkamo Pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo, tačiau pačios Pirkimo – pardavimo sutarties ieškovė su atsakove nėra nutraukusi, o tai leidžia teismui spręsti, kad iš esmės ne prekių defektai lėmė ieškovės sprendimą nutraukti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, tačiau kiti motyvai, kurių ieškovė teismui neatskleidė.
12. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei nenustatęs, kad atsakovė būtų pažeidusi Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punkto reikalavimus, teismas sprendė, jog šalių susitarimas dėl atsiskaitymo tvarkos (Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 ir 2.4 punktai) nagrinėjamu atveju nelaikytinas esmine sutarties sąlyga, o jų atsakovei nepažeidus, ieškovės atliktas vienašalis Reikalavimo teisių perleidimo sutarties nutraukimas pripažintinas visiškai nepagrįstu ir neteisėtu.
13. Teismas nurodė, kad pripažinus ieškovės vienašalį 2020 m. vasario 13 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu, ieškovės reikalavimas dėl piniginių sumų, sumokėtų pagal minėtą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ir palūkanų priteisimo atmetamas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.
14. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė įsipareigoja už perleidžiamas reikalavimo teises sumokėti atsakovei 100 procentų perleidžiamo reikalavimo sumos, t. y. 63 039,05 Eur, bei numatė tokią atsiskaitymo tvarką: 10 000 Eur ieškovė sumoka atsakovei, o likusi kainos dalis mokama ne mažiau nei 2,50 Eur/m2 už prekes pagal Pirkimo-pardavimo sutartį. Teismui aiškinantis, kiek konkrečiai ieškovė yra sumokėjusi atsakovei už reikalavimo teises, atsakovė tikslių paskaičiavimų teismui pateikti negalėjo. Atsakovės pateiktuose į bylą skaičiavimuose yra įsivėlusios aritmetinės klaidos, kurias teismo posėdžio metu pripažino atsakovės atstovas.
15. Teismas nurodė, kad atsakovė byloje pabrėžė, jog dar iki rašytinės Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo, t. y. iki 2023 m. vasario 13 d., šalys dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygų buvo susitarusios žodžiu, todėl šalių sutarimu į sąskaitas, išrašytas ieškovei už jai pagal Pirkimo – pardavimo sutartį parduotas prekes, buvo įtraukiamas rašytinės Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punkte numatytas mokestis, skirtas Reikalavimo teisių perleidimo kainai dengti. Nors atsakovės ieškovei išrašytose sąskaitose nėra atskirai išskiriama, kokia kainos dalis kiekvienoje sąskaitoje yra skirta Reikalavimo teisių perleidimo kainai dengti, tačiau dėl šios kainos dalies, skirtos Reikalavimo teisių perleidimo kainai dengti, šalys kiekvieno užsakymo atveju susitardavo atskirai, susirašinėdamos elektroniniu paštu.
16. Atsižvelgdamas į tai, jog atsakovė negalėjo tiksliai įvardinti, kokią sumą ieškovė pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį yra sumokėjusi, teismas vadovavosi ieškovės pateiktu skaičiavimu, kurio pagrįstumas teismui abejonių nekėlė. Teismas nurodė, kad teismo posėdžio metu atlikus išsamią ieškovės skaičiavimų analizę nustatyta, jog už reikalavimo teises ieškovė atsakovei viso yra sumokėjusi 13 912,98 Eur, t. y. 2020 m. kovo 13 d. ieškovė pervedė atsakovei 10 000 Eur, o 3 912,98 Eur ieškovė yra sumokėjusi atsakovei pagal pateiktų prekių kiekius, mokėjimus atliekant remiantis Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punktu. Šią sumą ieškovė išsamiai pagrindė teismo posėdyje, remdamasi pateiktomis į bylą sąskaitomis faktūromis. Kadangi teismui nekilo abejonių dėl ieškovės atlikto skaičiavimo, teismas sprendė, jog ieškovės skola atsakovei pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį teismo sprendimo priėmimo dienai yra 49 126,07 Eur (63 039,05 Eur – 13 912,98 Eur). Teismui pripažinus, jog ieškovė nepagrįstai pasinaudojo vienašaliu sutarties nutraukimo institutu nesant atsakovės veiksmuose esminių sutarties pažeidimo sąlygų, nesumokėta 49 126,07 Eur suma priteistina atsakovei iš ieškovės.
17. Teismas nurodė, kad dalį netinkamos kokybės plokščių atsakovė išsivežė, t. y. ieškovė iš užsakytų 476,86 m2 plokščių faktiškai gavo 223,03 m2. Atnaujinus bylos nagrinėjimą iš esmės teismo posėdyje nustatyta, jog atsakovė išsigabeno į savo gamybines patalpas ir negrąžino ar nepakeitė ieškovei plokščių už bendrą 6 266,93 Eur sumą.
18. Teismas nurodė, kad užsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pagrindu išrašyta neapmokėta sąskaita faktūra, ieškovė užsakė viso 476,86 m2 plokščių, užsakymo vertė sudarė 12 090,97 Eur (įskaitant PVM). Teismo posėdžio metu nustatyta, jog atsakovė išsigabeno į savo gamybines patalpas ir negrąžino ar nepakeitė ieškovei plokščių už bendrą 6 266,93 Eur sumą. Iš ieškovės pateiktų duomenų nustatyta, jog pagal užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) 2020 m. balandžio 1 d. pavedimu ieškovė atsakovei sumokėjo 2 197,89 Eur. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, jog už ieškovei perduotas kokybiškas prekes ieškovė atsakovei liko skolinga 3 626,15 Eur. Teismas pažymėjo, jog teismo posėdyje ieškovė ir neginčijo, kad nevisiškai yra atsiskaičiusi už perduotas kokybiškas prekes, ieškovė pripažino 3 323,78 Eur skolą atsakovei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą esmė
19. Apeliaciniu skundu ieškovė UAB „KT Modules“ prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti, ieškovei iš atsakovės priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
19.1. Teismas neįvertino to, jog atsakovės ieškovei perduotų plokščių defektai pripažinti pačios atsakovės. Šioje byloje plokščių (duomenys neskelbtini) konstatuota atsakovės pripažinimu elektroniniu laišku, atsakovės atstovo komercijos direktoriaus – liudytojo parodymais teismo posėdžio metu, vaizdo įrašu, kuriame aiškiai fiksuoti pažeidimai. Papildomai tai patvirtino ir ieškovės atstovas direktorius N. B., kuris buvo apklausiamas teismo posėdžio metu.
19.2. Teismo išvada, kad ieškovė tariamai nepareiškė specialaus reikalavimo atsakovei, jog plokštės turi būti nesubraižytos, yra neteisėta ir nepagrįsta, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Tai, jog Sandwich tipo plokštės privalo būti tinkamai nudažytos ir negali būti pažeistos, patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-916/2022.
19.3. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė specialaus reikalavimo dėl kokybiškų plokščių tiekimo. Tokiu būdu teismas nepagrįstai ir neteisėtai perkėlė atsakovės deklaratyvių argumentų paneigimo pareigą ieškovei, o tai pažeidžia įrodinėjimo paskirstymo taisykles. Ieškovė neįrodinėjo, kad užsakė padidintos kokybės plokštes, priešingai – ieškovė įrodinėjo, kad ir standartinės plokštės privalėjo būti nesubraižytos. Atsakovė, teigdama, kad plokštės gali būti subraižytos, privalėjo įrodyti savo teiginius, o ne ieškovė privalėjo juos paneigti.
19.4. Atsakovė į bylos medžiagą EN 14509:2014 standartų neteikė. Konkretaus punkto, kuris leistų jai prekiauti subraižytomis plokštėmis, nenurodė. Nurodyti standarto reikalavimai nėra skelbiami Lietuvos Respublikos teisės aktų registre, todėl ieškovei nėra žinoma, kokiu būdu teismas tariamai galėjo įvertinti nurodytus standarto reikalavimus. Atsakovės argumentas dėl CE ženklinimo yra nepagrįstas todėl, jog CE ženklas nurodo, kad gaminys atitinka darniojo standarto reikalavimus, kad šiam gaminiui yra atliktos visos reikiamos atitikties įvertinimo procedūros, kad deklaruotos eksploatacinės savybės yra tikslios ir patikimos. Gaminiais, pažymėtais CE ženklu, galima prekiauti be jokių apribojimų visose Europos Sąjungos šalyse bei kitose šalyse. CE ženklinimas yra vienas iš dviejų pagrindinių būdų pateikti gaminį į statybų rinką pagal statybos produktų akto 5 straipsnį.
19.5. Ieškovė iš atsakovės įsigytas plokštes naudoja modulinių konteinerių gamybai, kuriuos gamina pagal trečiųjų asmenų užsakymus. Plokštės nebebūna apdirbamos jokiais būdais. Atsakovė apie tai žinojo ir/ar turėjo žinoti, kadangi užsakymų lapuose ieškovė pasirinkdavo pageidaujamą plokščių padengimo būdą, t. y. dažymas pasirinktais dažais.
19.6. Skundžiamas sprendimas priimtas neįvertintus visų ieškovės nurodytų argumentų dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties negaliojimo. Tai, jog teismas šių argumentų neįvertino, įrodo teismo motyvai nurodant, kad ieškovė savo poziciją grindė vieninteliu argumentu – pirkimo - pardavimo sutarties netinkamu vykdymu. Tai, jog ieškovė savo poziciją įrodinėjo ir bendrųjų reikalavimo teisių perleidimą reglamentuojančių nuostatų pažeidimu, įrodo Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. sprendime nurodyti motyvai dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo niekine.
19.7. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 2 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. eB2-56-730/2023, nuspręsta pripažinti skolininką pasibaigusiu likvidavimu dėl bankroto. Juridinį asmenį išregistravus, visos prievolės pasibaigia. Pasibaigus atsakovės reikalavimo į skolininką teisėms ne dėl ieškovės kaltės, laikoma, jog jos negalioja ir pagal tokius reikalavimus išieškojimas negalimas. Taikant CK 6.105 straipsnio 1 dalį, 6.102 straipsnio 1 dalį, atsakovė atsako prieš ieškovę už jų negaliojimą, šias reikalavimo teises draudžiama perleisti ieškovei. Nors Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo metu atsakovės reikalavimo teisės į skolininką galiojo, vykdant Reikalavimo teisių perleidimo sutartį neperleidus jų naujajam kreditoriui jos pasibaigė. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygos, kurios nustato šalių pareigas perleisti nebegaliojančias reikalavimo teises bei už jas atsiskaityti, prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.3 straipsnio 4 dalis, 6.102 straipsnio 1 dalis), todėl absoliučiai negalioja. Skundžiamame sprendime teismas nepasisakė dėl šių ieškovės argumentų ir skundžiamame sprendime neteisingai konstatavo, kad ieškovė jokių kitų argumentų, išskyrus dėl pirkimo – pardavimo sutarties netinkamo nevykdymo, nenurodė. Tokiu būdu skundžiamas sprendimas priimtas šiurkščiai pažeidžiant CPK nuostatas.
19.8. Skundžiamame sprendime netinkamai įvertinta įrodymų ir faktinių aplinkybių visuma, susijusi su plokščių defektų įtaka Reikalavimo teisių perleidimo sutarties vykdymui. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovės pateiktų prekių kokybės defektai, nors ir buvo, bet buvo nežymūs ir tokio masto, jog negalėjo sąlygoti teisėto šalių bendradarbiavimo nutraukimo.
19.9. Skundžiamame sprendime nenurodyta, kokio įrodymo pagrindu teismas darė išvadą, kad atsakovė siūlė kokį nors alternatyvų sprendimo būdą. Teismas nenurodė, kokio įrodymo pagrindu daro išvadą, kad atsakovė tariamai siūlė šią situaciją spręsti bendradarbiavimo būdu. Teismas neįvertino faktinių aplinkybių, kurios įrodo ieškovės siekį situaciją spręsti bendradarbiavimo būdu, o atsakovė ekonominio spaudimo jėga ir ultimatumų pagrindu. Į bylą pateiktas šalių susirašinėjimas (atsiliepimo į priešieškinį priedas Nr. 9) įrodo ieškovės siekį bendradarbiauti, ieškoti situacijos sprendimo būdu, siekį plokščių defektus šalinti naudojant dažus ir kt., tačiau atsakovė piktybiškai nutraukė bet kokį bendradarbiavimą, neatsiuntė dažų ir neteisėtai reikalavo vieno – pažeidžiant Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nustatytą tvarką atsiskaityti anksčiau termino, nors galutinės kainos sumokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs. Iš esmės teismas nevertino ieškovės padėties. Būtent atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą.
19.10. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis negali būti vertinama atskirai nuo pirkimo – pardavimo sutarties. Tai, jog pirkimo – pardavimo sutarties tinkamas vykdymas buvo viena iš esminių Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygų, įrodo ir sutartyje sulygta atsiskaitymo tvarka bei sąlygų struktūra, t. y. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta prekių pirkimo – pardavimo sutartis (Reikalavimo teisių perleidimo sutarties preambulės 2 p.). Ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį bendradarbiauti ir atlikti nuolatinius užsakymus, kuriais, be kita ko, turės galimybę išpirkti reikalavimo teises į skolininką. Ieškovė nebūtų pirkusi reikalavimo teisių į skolininką, jeigu nebūtų vykdomi užsakymai pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nebuvo susitarta dėl sutarties nutraukimo tvarkos, ieškovė tinkamai ir teisėtai, vadovaudamasis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje ir 6.218 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, nutraukė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį.
19.11. Skundžiamu sprendimu iš esmės teismas įpareigojo ieškovę perimti reikalavimo teises, kurių pagrindu nėra galimas išieškojimas, ir įpareigojo sumokėti kainą už reikalavimo teises. Tai reiškia prievolės įvykdymą natūra. Toks procesinis sprendimas šioje civilinėje byloje būti priimtas negalėjo. Pripažinus Reikalavimo teisių perleidimo sutartį niekine ir negaliojančia, atsakovė nebeturi teisės reikalauti vykdyti natūra negaliojančią sutartį, perleisti pasibaigusį ir negaliojantį reikalavimą.
19.12. Priešieškiniu atsakovė prašė priteisti procesines palūkanas nuo priešieškinio priėmimo dienos, tuo tarpu skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva ir pažeisdamas CPK įtvirtintas nuostatas nusprendė kitaip – priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme.
Teismas peržengė priešieškinio reikalavimo dalyką, priteisė ko atsakovė neprašė.
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „BEWI Lithuania“ prašo ieškovės UAB „KT Modules“ apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Ieškovė neįrodė esminio Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pažeidimo, todėl teismas pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog ieškovė neturėjo teisės vienašališkai nutraukti Reikalavimo teisių perleidimo sutarties. Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nėra nurodyta, t. y. šalys nėra išreiškusios valios, jog galimybė už perleidžiamą reikalavimo teisę atsiskaityti Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punkte numatytu būdu, t. y. galimybė atsiskaityti dalimis, mokėjimus susiejant su atsiskaitymais pagal Pirkimo – pardavimo sutartį, yra esminė Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlyga.
20.2. Ieškovės akcentuojamas lūkestis už reikalavimo teises atsiskaitinėti mokant už prekes pagal Pirkimo – pardavimo sutartį, nėra esminė Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlyga, nes Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nenumatyta, jog tai yra vienintelė galima atsiskaitymo forma - nepriklausomai nuo to, ar ieškovė būtų pirkusi prekes pagal Pirkimo – pardavimo sutartį, ar ne, ji turėjo pareigą už perleidžiamą reikalavimo teisę atsiskaityti Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.4 punkte nustatyta tvarka ir terminais. Jei ieškovė tikrai turėjo lūkestį už perleistą reikalavimo teisę sumokėti daliniais mokėjimais, ji tai galėjo padaryti ne tik teikdama užsakymus pagal Pirkimo – pardavimo sutartį, bet ir Reikalavimo teisių perleidimo sutarties kainą sumokėdama dalimis įprastu būdu. Ieškovė į atsakovę dėl galimybės sumokėti Reikalavimo teisių perleidimo sutarties kainą kitu būdu, nei buvo numatyta Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punkte, niekada nesikreipė ir nesiūlė.
20.3. Atsakovė nėra pažeidusi jokių Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punkto įsipareigojimų, kadangi ji jokių įsipareigojimų pagal šį punktą nebuvo prisiėmusi. Šiuo punktu įsipareigojimus prisiėmė ne atsakovė, o ieškovė, todėl nėra aišku, kokiu būdu atsakovė galėjo padaryti aptariamo sutarties punkto pažeidimą, juolab, jog byloje nėra ginčo, kad prie visų pagal Pirkimo – pardavimo sutartį ieškovės užsakytų prekių kainos buvo pridėtas ne mažesnis nei 2,50 Eur/m2 papildomas įkainis. Todėl teismo išvados, jog atsakovė nepažeidė Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punkto reikalavimų, yra visiškai pagrįstos ir teisėtos.
20.4. Nors ieškovė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį nutraukė dėl tariamai netinkamo Pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo, tačiau pačios Pirkimo – pardavimo sutarties ieškovė su atsakove nėra nutraukusi. Tai parodo ieškovės pozicijos nenuoseklumą ir patvirtina, jog pretenzijos dėl parduodamų gaminių kokybės tebuvo formalus pretekstas išvengti prisiimtų prievolių.
20.5. Byloje surinkti duomenys paneigia ieškovės poziciją, esą Reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo iš Pirkimo – pardavimo santykių sutarties kilusi pasekmė, kadangi tiek Pirkimo – pardavimo sutartis, tiek susitarimas dėl Reikalavimo teisių perleidimo kilo iš to, jog UAB „Apasteel“ valdantys asmenys norėjo toliau bendradarbiauti su atsakove ir pirkti iš jos gaminius, tačiau dėl turimo įsiskolinimo atsakovei to nebegalėjo daryti UAB „Apasteel“ vardu, todėl susitarė, kad tiek skolos sumokėjimas, tiek prekių pirkimas – pardavimas toliau bus vykdomi per ieškovę. Atitinkamai, ieškovei neabejotinai buvo žinoma tiek UAB „Apasteel“ finansinė padėtis, tiek perkamos reikalavimo teisės perspektyvumas.
20.6. Visi ieškovės argumentai dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia buvo įvertinti bylą pirmą kartą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose ir buvo pripažinti ne tik nepagrįstais, bet ir teisiškai nebeaktualiais, kadangi bylos nagrinėjimo eigoje išnyko faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovė grindė argumentus dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties negaliojimo. Bylą grąžinus nagrinėti į pirmą instanciją, ieškovė savo pozicijos dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo niekine nebepalaikė, todėl pirmosios instancijos teismas dėl šių ieškovės argumentų neturėjo teisinės pareigos pasisakyti ir juos įvertinti.
20.7. Ieškovė, teigdama, kad teismas neįvertino jos argumentų dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo niekine, šios sutarties negaliojimą apeliaciniame skunde grindžia visiškai naujais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios iki šio momento byloje net nebuvo keltos. Kadangi aplinkybes, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartis esą turėtų būti pripažinta negaliojančia dėl skolininko likvidavimo, ieškovė pirmą kartą nurodė tik 2024 m. birželio 10 d. apeliaciniame skunde, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas šių argumentų objektyviai negalėjo išnagrinėti. Apeliacinės instancijos teismas, remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi, taip pat neturi pagrindo jų vertinti.
20.8. Reikalavimo dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovė šioje byloje nereiškė. Nagrinėjamo ginčo atveju neegzistuoja aplinkybės, dėl kurių teismas Reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažinti niekine galėtų savo iniciatyva. Byloje nėra ginčo, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo momentu atsakovės turima reikalavimo teisė į skolininkę UAB „Apasteel“ buvo galiojanti ir nepasibaigusi. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina ir tai, jog skolininkės UAB „Apasteel“ bankroto byloje Reikalavimo teisių perleidimo sutarties dalykas – perleidžiamas reikalavimas, buvo patvirtintas kaip kreditorinis reikalavimas. Tai reiškia, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartis jos sudarymo momentu neprieštaravo jokioms materialiosios teisės normoms. Nagrinėjamo ginčo atveju neegzistuoja jokių akivaizdžių priežasčių teismui ex officio spręsti dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.
20.9. Ginčo Reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta dar 2020 m. vasario 13 d. Pagal šią sutartį ieškovė su atsakove pilnai atsiskaityti privalėjo iki 2020 m. rugsėjo 1 d. Tuo tarpu skolininkei UAB „Apasteel“ bankroto byla buvo iškelta 2022 m. kovo 18 d., o nutartis dėl įmonės likvidavimo priimta tik 2023 m. kovo 2 d. Taigi, jei ieškovė Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus sumokėti už perimamą reikalavimą būtų įvykdžiusi laiku ir tinkamai, ji būtų turėjusi objektyvią galimybę realizuoti įgytą reikalavimo teisę į skolininką. Nesąžiningas ir neteisėtas ieškovės elgesys laiku neatsiskaitant su atsakove pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, negali sukelti atsakovei jokių neigiamų teisinių pasekmių. Priešingu atveju, būtų pažeisti CK 1.5 straipsnyje įtvirtinti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai.
20.10. Pagal Pirkimo – pardavimo sutartį atsakovės ieškovei perduotų prekių kokybės klausimas nėra susijęs su ieškovės atliktu Reikalavimo teisių perleidimo sutarties vienašališku nutraukimu, kadangi tai yra dvi savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausančios sutartys. Teismas skundžiamu sprendimu atsakovės reikalavimo dėl skolos už pažeistas prekes, kurios buvo grąžintos atsakovei, priteisimo netenkino, o atsakovė dėl šios sprendimo dalies apeliacinio skundo neteikė, todėl prekių kokybės klausimas likusioje ginčo dalyje (kurioje ieškovė pateikė apeliacinį skundą) yra nebeaktualus.
20.11. Priešingai, nei teigia ieškovė, teismas visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė aplinkybę, jog dalis pagal Pirkimo – pardavimo sutartį atsakovės ieškovei pristatytų plokščių turėjo nedidelius paviršinio dažų sluoksnio pažeidimus. Plokščių, dėl kurių kokybės šioje byloje yra kilęs ginčas, eksploatacinių savybių deklaracijoje nėra deklaruojama, jog termoizoliacinės plokštės atitinka kokius nors apdailos medžiagoms keliamus reikalavimus. Atitinkamai, ieškovė negalėjo tikėtis ir iš atsakovės reikalauti, jog atsakovės pagamintos plokštės atitiktų kokius nors apdailos medžiagoms keliamus reikalavimus. Tokią pačią išvadą šioje byloje 2022 m. birželio 29 d. nutartyje jau yra padaręs ir Kauno apygardos teismas.
20.12. Aplinkybę, jog atsakovės gaminamos ir parduodamos plokštės atitinka standarto LST EN 14509:2014 reikalavimus, patvirtina bylos medžiagoje esanti ginčo plokščių eksploatacinių savybių deklaracija. Jokių priešingų, objektyvių duomenų ieškovė į bylą nėra pateikusi. Ieškovė neįrodinėjo ir byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, jog atsakovės pateiktoje vaizdo medžiagoje matomas vienas iki 1 cm ilgio dydžio plokštėje esantis mikro įbrėžimas, daro ar ateityje galėtų daryti įtaką kokioms nors eksploatacinių savybių deklaracijoje nurodytoms plokščių savybėms ir/ar ginčo plokštes trukdytų naudoti pagal tikslinę jų paskirtį, t. y. kaip konstrukcinį, termoizoliacinį gaminį. Vaizdo įrašo medžiagoje matomi tamsiosios plokštės pusės „nelygumai“ nėra įbrėžimai, dėl kurių vyksta ginčas. Šių „nelygumų“ vaizdą sudaro ant plokštės esanti pakavimo plėvelė, kuri nuo gaminio prieš jo montavimą yra paprasčiausiai pašalinama.
20.13. Ieškovė, užsakydama plokštes, pateikė absoliučiai standartinę informaciją apie pageidaujamas plokščių savybes. Tuo tarpu jokių papildomų, aukštesnių reikalavimų plokščių kokybei ar savybėms, ar pastabų, jog plokštės bus naudojamos ne kaip termoizoliacinis gaminys, o kaip apdailos elementas, ieškovė atsakovei nenurodė. Atitinkamai, ieškovė negali remtis tuo, jog plokštės nėra tinkamos kuriai nors specifinei, nestandartinei paskirčiai, kuriai ieškovė norėjo plokštes naudoti.
20.14. Ieškovės nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje ginčo dalykas buvo ne plokščių kokybė, o rangos darbų kokybė.
20.15. Pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą ir realiais veiksmais nesiekė išsaugoti sutartinius santykius su atsakove, yra visiškai teisingos ir pagrįstos.
20.16. Teismas neperžengė priešieškinio reikalavimo ribų, kadangi procesines palūkanas faktiškai priteisė už trumpesnį laikotarpį, nei yra numatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, t. y. ne nuo 2020 m. gruodžio 1 d. – bylos pagal atsakovės priešieškinį iškėlimo momento, o nuo 2020 m. gruodžio 4 d.
Teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
21. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl parduotų prekių kokybės
22. Pirkėjas, įsigijęs daiktą, neatitinkantį jam taikytinų įprastų ar sutartyje nustatytų kokybės reikalavimų, gali ginti savo pažeistas teises Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.334 straipsnio 1 dalyje nustatytais (specialiaisiais) ir bendraisiais teisių gynimo būdais. Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pirkėjas gali pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas.
23. Pagal kasacinio teismo praktiką, pirkėjo, pardavėjo pareigų pobūdis, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės lemia, jog sprendžiant dėl parduoto daikto kokybės pirkėjas turi įrodyti, kad parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, t. y. kad jo negalima naudoti pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-1075/2018).
24. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė iš atsakovės pagal Pirkimo – pardavimo sutartį pirko ir ginčas šioje byloje kilo dėl atitvarinių plokščių su poliuretano/poliizocianurato (PIR) užpildu kokybės. Kaip matyti iš atsakovės į bylą pateiktos gaminio eksploatacinių savybių deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini), šios plokštės yra laikomos statybiniu (konstrukciniu) termoizoliaciniu gaminiu, kuris gali būti pritaikomas išorinėms ir vidinėms sienoms, luboms bei stogams. Ieškovė byloje teigė, jog Pirkimo -pardavimo sutarties pagrindu pirkdavo iš atsakovės pagamintas daugiasluoksnes plokštes, kurios naudojamos pastatų fasadams, stogams, patalpų pertvaroms ir luboms įrengti.
25. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažymėjo, kad nors aplinkybę, jog perduotos prekės turėjo defektų, pagal įrodinėjimo naštos paskirstymo principą įrodinėti privalėjo ieškovė, tačiau pagal teismo nurodymą ieškovė papildomų įrodymų neteikė. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog ieškovė kitų įrodymų ir neturėjo, t. y. ieškovė nebuvo realiai užfiksavusi prekių defektų. Apeliantė apeliacinio skundo argumentais šių teismo išvadų nepaneigė, su apeliaciniu skundu taip pat nepateikė jokių užfiksuotų prekių defektų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2023 m. lapkričio 28 d. į bylą pateiktą filmuotą medžiagą, sprendė, jog dalis atsakovės ieškovei pateiktų plokščių buvo su defektais (kai kuriose plokštėse įbrėžimai yra gilesni, kai kuriose plokštėse tik padarytas visiškai nežymus plokštės paviršiaus medžiagos patrynimas), tačiau kartu teismas vertino, kad tokios apimties prekių defektų egzistavimas negalėjo būti laikomas esminiu prekių kokybės defektu, dėl kurio sekė tolimesnis ieškovės atliktas vienašalis sutartinių santykių nutraukimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, įskaitant 2023 m. lapkričio 28 d. į bylą pateiktą filmuotą medžiagą, neturi pagrindo nesutikti su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu. Teisėjų kolegija taip pat pritaria atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytam argumentui, jog vaizdo įrašo medžiagoje matomi tamsiosios plokštės pusės „nelygumai“ yra ne įbrėžimai, o ant plokštės esanti pakavimo plėvelė.
26. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, skundžiamo teismo sprendimo turinys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino tiek 2023 m. lapkričio 28 d. į bylą pateiktą filmuotą medžiagą, iš kurios matyti plokščių defektai, tiek tai, kad ieškovei perduotų plokščių defektai pripažinti pačios atsakovės kaip nežymūs, tačiau, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog tokios apimties prekių defektų egzistavimas negalėjo būti laikomas esminiu prekių kokybės defektu, dėl kurio sekė tolimesnis ieškovės atliktas vienašalis sutartinių santykių nutraukimas. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog ieškovė neįrodinėjo plokščių defektų dydžio, pobūdžio, masto, koks buvo tariamai pažeistų plokščių kiekis, į ką atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, nors šioje byloje siekdama, kad būtų patenkinti ieškinio reikalavimai, būtent ieškovė turėjo tokią įrodinėjimo pareigą. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįrodė, kad plokščių trūkumai buvo esminiai, tokios plokštės apskritai negalėjo būti panaudotos ieškovės gamyboje kaip konstrukcinis, termoizoliacinis gaminys (pastatų fasadams, stogams, patalpų pertvaroms ir luboms įrengti ar, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, kitais alternatyviais būdais), ar toks pašalinimas reikalautų didelių finansinių kaštų (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Be to, kasacinis teismas šiuo aspektu yra išaiškinęs, kad daikto tinkamumas naudoti pagal paskirtį neturi būti suprantamas kaip įmanomumas jį naudoti nors ir patiriant dėl to didelius nepatogumus, įvairaus pobūdžio trikdžius ar papildomas sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-345-248/2017, 2023 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-238-421/2023).
27. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodė byloje aplinkybių, jog plokštės buvo sugadintos tiek, kad ieškovė jokiais kitais alternatyviais būdais jų negalėjo panaudoti savo gamyboje. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš apeliaciniame skunde pateiktų foto nuotraukų (apeliacinio skundo 9,10 lapai) matyti, jog dalis plokščių, naudojant gamyboje, yra neabejotinai pjaustomos, naudojamos (montuojamos) ne vientisai (aplink langus, elektros lizdus ir panašiai), o vietomis plokštės vizualiai nematomos visa apimtimi, nes užstatomos įrengtomis kriauklėmis ir panašiai. Minėtos aplinkybės suponuoja labiau tikėtiną išvadą, kad visgi net ir plokštes su nežymiais įbrėžimais yra galimybė panaudoti gamyboje.
28. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė neįrodė specialaus reikalavimo dėl kokybiškų plokščių tiekimo. Tokiu būdu teismas nepagrįstai ir neteisėtai perkėlė atsakovės deklaratyvių argumentų paneigimo pareigą ieškovei, o tai pažeidžia įrodinėjimo paskirstymo taisykles. Teisėjų kolegija, nesutikdama su minėtu apeliantės argumentu, pažymi, kad CPK 178 straipsnio normoje nustatyta bendroji įrodinėjimo pareiga, kuri tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia, t. y. šiuo atveju ieškovė privalėjo įrodyti jos teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti atsakovas. Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo argumentai, jog jokių padidintos kokybės reikalavimų prieš užsakydama prekes ieškovė atsakovei nepateikė, priešingai nei teigia apeliantė, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą ieškovei bei pažeidė CPK 178 straipsnį. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Būtent šiuo aspektu pažymėtina, kad ieškovė privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindė savo ieškinio reikalavimą dėl nuostolių priteisimo. Tai, teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti kvalifikuojama kaip netinkamas įrodinėjimo naštos paskirstymas.
29. Apeliantė teigia, kad atsakovė neįrodė, jog ji turi teisę pardavinėti subraižytas plokštes. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad byloje būtent ieškovė turėjo įrodyti plokščių defektus, dėl kurių jų nebuvo galima naudoti pagal paskirtį. Atsakovė neneigė, kad dalis plokščių turėjo smulkių įbrėžimų, tačiau viso proceso metu laikėsi pozicijos, jog ieškovė neįrodė, kad šie mikro įbrėžimai galėtų daryti įtaką kokioms nors eksploatacinių savybių deklaracijoje nurodytoms plokščių savybėms ir/ar ginčo plokštes trukdytų naudoti pagal tikslinę jų paskirtį. Bylos duomenys patvirtina, kad dar 2020 m. gegužės 4 d. atsakyme į ieškovės 2020 m. balandžio 28 d. pretenziją atsakovė nurodė, jog plokštės yra laikomos statinio konstrukciniu, o ne apdailos elementu, todėl plokštėms negali būti ir nėra taikomi tokie kriterijai, kokie yra keliami išimtinai statinių apdailai naudojamoms medžiagoms. Nedideli įbrėžimai, kurie gali būti pastebimi kai kurių plokščių paviršiuje, yra visiškai priimtini ir natūralūs plokščių gamybos proceso eigoje ir nėra laikomi plokščių trūkumais/defektais. KTM plokštėms keliami reikalavimai dėl absoliučiai lygaus plokščių paviršiaus nėra taikomi šios kategorijos medžiagoms, todėl negali būti įvardijami kaip patiektų prekių trūkumai. Kaip teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, plokščių, dėl kurių kokybės šioje byloje yra kilęs ginčas, gaminio eksploatacinių savybių deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra deklaruojama, jog termoizoliacinės plokštės atitinka kokius nors apdailos medžiagoms keliamus reikalavimus. Atitinkamai, ieškovė negalėjo tikėtis ir juo labiau iš atsakovės reikalauti, kad atsakovės pagamintos plokštės atitiktų kokius nors apdailos medžiagoms keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesuponuoja priešingo vertinimo.
30. Priešingai nei nurodo apeliantė, aplinkybę, jog atsakovės gaminamos ir parduodamos plokštės atitinka standarto LST EN 14509:2014 reikalavimus, patvirtina bylos medžiagoje esanti ginčo plokščių eksploatacinių savybių deklaracija. Kita vertus, pažymėtina, kad būtent ieškovė turėjo procesinę pareigą įrodyti plokščių netinkamą kokybę, dėl kurios jos negalėjo būti panaudotos pagal paskirtį. Šiuo atveju ieškovei manant, kad atsakovės jai tiektos plokštės neatitinka kokių nors standartų, gindama savo interesus ji galėjo kreiptis dėl ekspertizės ar kitokio pobūdžio kvalifikuotų asmenų tyrimų atlikimo, kad nešališkai būtų įvertintas plokščių atitikimas nustatytiems standartams, plokščių defektai, jų atsiradimo priežastys ir mastai, defektų šalinimo galimybės, plokščių atitikimas nustatytiems standartams, t. y. jog būtų pašalintos kilusios abejonės dėl plokščių kokybės. Kaip jau minėta, ieškovė neįrodinėjo plokščių defektų dydžio, pobūdžio, masto ir koks buvo tariamai pažeistų plokščių kiekis, nors šioje byloje siekdama, kad būtų patenkinti ieškinio reikalavimai, būtent ieškovė turėjo tokią įrodinėjimo pareigą. Taigi, nesant pateiktų kvalifikuotų specialistų išvadų dėl plokščių kokybės (ne)tinkamumo, teismas neturėjo prerogatyvos, remdamasis vien apeliantės deklaratyviais teiginiais, vertinti plokščių kokybės atsitikimą nustatytiems standartams.
31. Apeliantė nurodo, kad ieškovė iš atsakovės įsigytas plokštes naudoja modulinių konteinerių gamybai, kuriuos gamina pagal trečiųjų asmenų užsakymus. Plokštės nebebūna apdirbamos jokiais būdais. Atsakovė apie tai žinojo ir/ar turėjo žinoti, kadangi užsakymų lapuose ieškovė pasirinkdavo pageidaujamą plokščių padengimo būdą, t. y. dažymas pasirinktais dažais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliantės apeliaciniame skunde pateiktą ginčui aktualų 2020 m. kovo 16 užsakymą (žr. „Iškarpa iš ginčui aktualaus 2020 m. kovo 16 užsakymo“, apeliacinio skundo 8 lapas), atmeta minėtus apeliantės argumentus. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakove, kad ieškovė, užsakydama plokštes, pateikė standartinę informaciją apie pageidaujamas plokščių savybes (spalvą – pagal atsakovės siūlomą asortimentą, profiliuotą ar neprofiliuotą skardą ir matmenis). Tuo tarpu jokių papildomų, aukštesnių reikalavimų plokščių kokybei ar savybėms, ar pastabų ieškovė atsakovei nenurodė.
32. Apeliacinis skundas grindžiamas ir tuo, jog skundžiamo sprendimo išvada, kad ieškovė tariamai nepareiškė specialaus reikalavimo atsakovei, jog plokštės turi būti nesubraižytos, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai. Tai, jog Sandwich tipo plokštės privalo būti tinkamai nudažytos ir negali būti pažeistos, patvirtino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-916/2022.
33. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 4 straipsnį, vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant bylas, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes, ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Sprendžiant ginčus turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos (aukštesnės grandies) – kasacinio teismo – nuolat plėtojama praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015). Nagrinėjamu atveju apeliantės nurodytoje kasacinėje byloje Nr. e3K-3-183-916/2022 buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių rangovo atsakomybę už defektus, atsiradusius garantiniu laikotarpiu, ir rangovo atsakomybės mažinimą, užsakovo paskirtam statybos techniniam prižiūrėtojui netinkamai atlikus savo pareigas, aiškinimo ir taikymo. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad priešingai nei nurodo apeliantė, kasacinis teismas minėtoje byloje nepateikė jokių išaiškinimų dėl Sandwich tipo plokščių. Taigi, apeliantės apeliaciniame skunde nurodyta kasacinio teismo praktika, kaip teismo precedentas negali būti taikoma nagrinėjamai bylai, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės.
34. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog atsižvelgus į tai, kad ieškovė iš atsakovės per visą bendradarbiavimo laiką buvo nupirkusi 1 683,72 m2 plokščių, iš kurių 253,83 m2, t. y. 15,08 procentų, buvo su nežymiais defektais, nėra pagrindo išvadai, jog ieškovė negavo didžiąja dalimi to, ką pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, todėl ieškovės veiksmai, imantis radikalių priemonių – sutartinių santykių nutraukimo, neatitiko atsakovės padaryto Pirkimo – pardavimo sutarties pažeidimo masto. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatęs, jog dalį netinkamos kokybės plokščių atsakovė išsivežė (už 6 266,93 Eur sumą), atsakovės reikalavimo dėl skolos už pažeistas prekes, kurios buvo grąžintos atsakovei, priteisimo netenkino.
35. Remdamasi nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje, kurioje netenkintas ieškovės ieškinys dėl 14 089,08 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos sudaro 13 912,98 Eur mokėjimai, atlikti pagal nutrauktą Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, ir 176,10 Eur palūkanos, priteisimo iš atsakovės, yra pagrįstas ir teisėtas.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bendradarbiavimo pareigos pažeidimu
36. Apeliantė teigia, jog skundžiamame sprendime nenurodyta, kokio įrodymo pagrindu teismas darė išvadą, kad atsakovė siūlė kokį nors alternatyvų sprendimo būdą. Teismas nenurodė, kokio įrodymo pagrindu daro išvadą, kad atsakovė tariamai siūlė šią situaciją spręsti bendradarbiavimo būdu. Teismas neįvertino faktinių aplinkybių, kurios įrodo ieškovės siekį situaciją spręsti bendradarbiavimo būdu. Iš esmės teismas nevertino ieškovės padėties, nes būtent atsakovė pažeidė bendradarbiavimo pareigą, o pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą (nenurodė, kokio įrodymo pagrindu priima tokią išvadą, o tokių įrodymų iš esmės bylos medžiagoje nėra) sprendimą.
37. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde pateikiami argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, sprendžia, kad priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime apskritai nepasisakė dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo ir sprendime nekonstatavo, kad kuri iš šalių būtų pažeidusi bendradarbiavimo pareigą. Be to, akcentuotina, kad apeliantė nepagrindžia, kaip šie apeliacinio skundo argumentai dėl bendradarbiavimo pareigos pažeidimo susiję su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimu. Atsižvelgiant į tai, šie apeliantės argumentai atmetami kaip nepagrįsti.
Dėl vienašalio Reikalavimo teisių perleidimo sutarties nutraukimo (ne)teisėtumo
38. Ieškovė esminį Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pažeidimą grindė tuo, kad atsakovė, tiekdama netinkamos kokybės prekes, iš esmės pažeidė Pirkimo-pardavimo sutartį, dėl ko ieškovė nebeturėjo galimybės vykdyti Reikalavimo teisių perleidimo sutarties atsiskaitydama už atsakovės tiekiamas prekes. Ieškovė negavo ko tikėjosi iš sutarties ir nebeturėjo galimybės atsiskaityti sutartyje numatyta tvarka, todėl Reikalavimo teisių perleidimo sutartį nutraukė. Sutarties pažeidimas kvalifikuotinas kaip esminis, apie sutarties nutraukimą kita šalis informuota iš anksto. Ieškovei plokštės iš atsakovės reikalingos modulinių namelių gamybai, tačiau plokštės perduotos netinkamos kokybės. Ieškovė už reikalavimo teisės perleidimą ketino atsiskaityti vykdydama užsakymus, tačiau ieškovei pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu nebeatliekant užsakymų, ieškovė nebeturi galimybės tinkamai vykdyti Reikalavimo teisių perleidimo sutarties.
39. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 27 d. šalys sudarė Pirkimo - pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl prekių pirkimo – pardavimo (toliau – ir Pirkimo pardavimo sutartis). Šia sutartimi šalys susitarė dėl daugkartinio prekių pirkimo - pardavimo. Prekes atsakovė tiekė ieškovei pagal ieškovės pateiktus užsakymus, raštiškai suderintus su atsakove. Užsakymuose buvo pateikiamas prekių asortimentas, kiekis, pagaminimo terminas, kaina ir kitos sąlygos.
40. Šalys 2020 m. vasario 13 d. sudarė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Reikalavimo teisių perleidimo sutartis), pagal kurią atsakovė perleido ieškovei reikalavimo teisę į UAB „Apasteel“ įsiskolinimą, kurio bendra suma 63 039,05 Eur. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.1. punkte numatyta, kad naujasis kreditorius įsipareigoja už perleidžiamas reikalavimo teises sumokėti pradiniam kreditoriui 100 procentų perleidžiamo reikalavimo sumos, t. y. 63 039,05 Eur. Naujasis kreditorius įsipareigojo už perleidžiamas reikalavimo teises 10 000 Eur sumokėti iki 2020 m. kovo 1 d. (Reikalavimo perleidimo sutarties 2.2 punktas). Naujasis kreditorius įsipareigojo už perleidžiamas reikalavimo teises mokėti ne mažiau nei 2,50 Eur/m2 už prekes pagal 2019 m. lapkričio 27 d. Pirkimo pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (Reikalavimo perleidimo sutarties 2.3 punktas). Naujasis kreditorius įsipareigojo pagal 2.3. papunktį atsiskaitinėti su Pirminiu kreditoriumi iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. Po 2020 m. rugpjūčio 1 d. likusią nepadengtą įsiskolinimo sumą Naujasis kreditorius apmoka Pirminiam kreditoriui iki 2020 m. rugsėjo 1 d. (Reikalavimo perleidimo sutarties 2.4. punktas). Ieškovė 2020 m. kovo 13 d. pervedė atsakovei 10 000 Eur pagal Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.2 punkto reikalavimą.
41. 2020 m. balandžio 28 d. ir 2020 m. gegužės 8 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl netinkamos kokybės plokščių ir tinkamo Reikalavimo teisių perleidimo sutarties vykdymo. 2020 m. gegužės 4 d. atsakovė pateikė atsakymą į ieškovės 2020 m. balandžio 28 d. pretenziją, kurioje, be kita ko, nurodė, kad nepaisant to, jog su pareikšta pretenzija visiškai nesutinka, tačiau, veikdama geranoriškai, yra linkusi susidariusią situaciją išspręsti taikiai, išsaugant šalių sutartinius santykius. Todėl atsakovė siūlo ieškovei ne vėliau kaip iki 2020 m. gegužės 14 d. atsiskaityti už patiektas plokštes (4 836,39 Eur). Tuo atveju, jei ieškovė įvykdys visas savo finansines prievoles atsakovės atžvilgiu tarp šalių sutartu grafiku, tame tarpe padengs pirmiau nurodytą 4 836,39 Eur įsiskolinimą už patiektas plokštes, atsakovė, pageidaujant ieškovei, svarstys specialiai ieškovės užsakymų vykdymui papildomai pakoreguoti savo gamybos liniją iki 2020 m. gegužės 30 d., siekiant gaminti aukštesnes nei numato standartas kokybės plokštes. Ieškovė pranešimu informavo atsakovę, jog Reikalavimo perleidimo sutartį nutraukia ir pareikalavo grąžinti pagal reikalavimo teisių perleidimo sutartį sumokėtas lėšas – 10 000 Eur.
42. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog byloje nenustatė, o ieškovė ir neįrodinėjo, jokio kito Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygų pažeidimo, išskyrus to, kad sutarties nutraukimą lėmė netinkamas Pirkimo – pardavimo sutarties vykdymas. Atsižvelgdamas į tai, jog atsakovės pateiktų prekių kokybės defektai nors ir buvo, bet buvo nežymūs ir tokio masto, kad negalėjo sąlygoti teisėto šalių bendradarbiavimo nutraukimo, teismas sprendė, jog ieškovė byloje neįrodė Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pažeidimų. Teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, jog pagrindas nutraukti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį buvo šios sutarties 2.3 punkto, kuriuo aptarta šalių atsiskaitymo už perleidžiamas reikalavimo teises ir pateiktas prekes tvarka, pažeidimas. Teismas vertino, kad byloje nenustatyta, jog iki šalims kreipiantis į teismą, šalys būtų reiškusios viena kitai pretenzijas dėl šio punkto nuostatų pažeidimo. Be kita ko, aukštesnės instancijos teismas, jau nagrinėjęs šią bylą, taip pat pažymėjo, jog “<...Ieškovės akcentuojamas lūkestis už reikalavimo teises atsiskaitinėti mokant už prekes pagal PPS (pirkimo pardavimo sutartį), nėra esminė RTPS (Reikalavimo teisių perleidimo sutarties) sąlyga“. Teismas pažymėjo ir tai, jog nors ieškovė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį nutraukė dėl netinkamo Pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo, tačiau pačios Pirkimo – pardavimo sutarties ieškovė su atsakove nėra nutraukusi, o tai leidžia teismui spręsti, kad iš esmės ne prekių defektai lėmė ieškovės sprendimą nutraukti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį, tačiau kiti motyvai, kurių ieškovė teismui neatskleidė.
43. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad Reikalavimo teisų perleidimo sutartis negali būti vertinama atskirai nuo Pirkimo – pardavimo sutarties, o Pirkimo – pardavimo sutarties tinkamas vykdymas buvo viena iš esminių Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygų. Tai, jog pirkimo – pardavimo sutarties tinkamas vykdymas buvo viena iš esminių Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlygų, įrodo ir sutartyje sulygta atsiskaitymo tvarka bei sąlygų struktūra, t. y. Reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta prekių pirkimo – pardavimo sutartis (Reikalavimo teisių perleidimo sutarties preambulės 2 punktas). Ieškovė turėjo pagrįstą lūkestį bendradarbiauti ir atlikti nuolatinius užsakymus, kuriais, be kita ko, turės galimybę išpirkti reikalavimo teises į skolininką. Ieškovė nebūtų pirkusi reikalavimo teisių į skolininką, jeigu nebūtų vykdomi užsakymai pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartyje nebuvo susitarta dėl sutarties nutraukimo tvarkos, vadovaudamasis CK 6.217 straipsnio 2 dalyje ir 6.218 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, ieškovė tinkamai ir teisėtai nutraukė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį.
44. CK 6.217 straipsnio 1 dalis nustato, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nustatant, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, turi būti atsižvelgiama į tai: 1) ar nukentėjusi šalis iš esmės negauna to, ko tikėjosi iš sutarties, išskyrus atvejus, kai kita šalis nenumatė ir negalėjo protingai numatyti tokio rezultato; 2) ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės; 3) ar prievolė neįvykdyta tyčia ar dėl didelio neatsargumo; 4) ar neįvykdymas duoda pagrindą nukentėjusiai šaliai nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje; 5) ar sutarties neįvykdžiusi šalis, kuri rengėsi įvykdyti ar vykdė sutartį, patirtų labai didelių nuostolių, jeigu sutartis būtų nutraukta (2 dalis); kai sutarties įvykdymo terminas praleistas, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis neįvykdo sutarties per papildomai nustatytą terminą (CK 6.217 straipsnio 3 dalis). Kitais šiame straipsnyje nenumatytais pagrindais sutartį galima nutraukti tik teismo tvarka pagal suinteresuotos šalies ieškinį (CK 6.217 straipsnio 4 dalis); vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis).
45. Esminio sutarties pažeidimo faktą turi įrodyti šalis, kuri nori pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo teise, todėl nagrinėjamu atveju šalims sutartyse nenumačius vienašališko jų nutraukimo galimybės, ieškovė, teigdama, jog Reikalavimo teisių perleidimo sutartį nutraukė dėl esminio jos pažeidimo, turėjo įrodyti esminį šios sutarties pažeidimo faktą. Esminio sutarties pažeidimo įrodinėjimas reiškia, kad turi būti konstatuota, jog sutarties nevykdymas atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus; kiekvienu sutarties pažeidimo atveju tai yra vertinamojo pobūdžio aplinkybės, todėl kita šalis gali gintis įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas buvo neesminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2010). Sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas, ir jie turėtų reikšti, kad sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2014; 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-386-378/2018).
46. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su aukščiau nurodytais apeliacinio skundo argumentais, nes jie nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad apeliantės akcentuojamas lūkestis už reikalavimo teises atsiskaitinėti mokant už prekes pagal Pirkimo-pardavimo sutartį, nėra esminė Reikalavimo teisių perleidimo sutarties sąlyga, ir iš esmės ne prekių defektai lėmė ieškovės sprendimą nutraukti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Kitokio vertinimo nesuponuoja ir ta aplinkybė, jog ieškovė niekada nesikreipė į atsakovę dėl galimybės sumokėti Reikalavimo teisių perleidimo sutarties kainą kitu būdu, nei buvo numatyta Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punkte. Be to, kaip pagrįstai nurodė atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, atsakovė nėra pažeidusi jokių Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punkto įsipareigojimų, kadangi ji jokių įsipareigojimų pagal šį punktą nebuvo prisiėmusi, šiuo punktu įsipareigojimus prisiėmė ne atsakovė, o ieškovė, todėl ieškovė neįrodė, kokiu būdu atsakovė padarė aptariamo sutarties punkto pažeidimą. Galiausiai, nors apeliantė teigia, kad Reikalavimo teisų perleidimo sutartis negali būti vertinama atskirai nuo Pirkimo – pardavimo sutarties, o Pirkimo – pardavimo sutarties tinkamas vykdymas buvo viena iš esminių Reikalavimo teisių sutarties sąlygų, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog Pirkimo – pardavimo sutartis galiojanti, nėra duomenų, kad jos sąlygos būtų pakeistos, apeliantė nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo dėl netinkamo Pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo. Kaip jau minėta anksčiau, į šią aplinkybę iš esmės atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime nurodydamas, jog nors ieškovė Reikalavimo teisių perleidimo sutartį nutraukė dėl netinkamo Pirkimo – pardavimo sutarties vykdymo, tačiau pačios Pirkimo – pardavimo sutarties ieškovė su atsakove nėra nutraukusi. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentas, kad Reikalavimo teisų perleidimo sutartis negali būti vertinama atskirai nuo Pirkimo – pardavimo sutarties, atmetamas kaip teisiškai nepagrįstas.
47. Teisėjų kolegija nurodytų aplinkybių ir argumentų pagrindu sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nenustačius, jog atsakovė būtų pažeidusi Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 punkto reikalavimus, šalių susitarimas dėl atsiskaitymo tvarkos (Reikalavimo teisių perleidimo sutarties 2.3 ir 2.4 punktai) nagrinėjamu atveju nelaikytinas esmine sutarties sąlyga, o jų atsakovei nepažeidus, ieškovės atliktas vienašalis Reikalavimo teisių perleidimo sutarties nutraukimas laikytinas nepagrįstu ir neteisėtu.
48. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal kasacinio teismo praktiką, sutarties nutraukimo pagrindai turi būti realūs, jų tikrumas įrodytas ir jie turėtų reikšti, jog sutarties tolesnis galiojimas sukeltų nukentėjusiai šaliai sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Vien tik formalus sutarties esminių nuostatų pažeidimas, jeigu neatsiranda neigiamų pasekmių (žalos) nukentėjusiai šaliai, paprastai leidžia daryti išvadą, kad esminio sutarties pažeidimo nebuvo, o nukentėjusios šalies rėmimasis tokia aplinkybe vienašališkai nutraukiant sutartį reiškia bandymą įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-89/2014; 2018 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K3-386-378/2018). Taigi, ieškovė turėjo pagrįsti, kad dėl jos deklaruojamų Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pažeidimų šios sutarties tolesnis galiojimas jai būtų sukėlęs sutarties sudarymo metu nenumatytus turtinio ar asmeninio pobūdžio didelius praradimus. Šiuo atveju ieškovė tik deklaratyviai teigia, kad atsakovė, tiekdama netinkamos kokybės prekes, iš esmės pažeidė Pirkimo-pardavimo sutartį, dėl ko ieškovė nebeturėjo galimybės vykdyti Reikalavimo teisių perleidimo sutarties atsiskaitydama už atsakovės tiekiamas prekes.
49. Ieškovei nepateikus jokių įrodymų, pagrindžiančių tokius jos teiginius, teisėjų kolegijai konstatavus, jog ieškovė neįrodė, kad plokščių trūkumai buvo esminiai, juos pašalinti buvo sudėtinga, neįmanoma ar toks pašalinimas reikalautų didelių finansinių kaštų, ar tokios plokštės apskritai negalėjo būti panaudotos ieškovės gamyboje (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), darytina išvada, jog esminio Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pažeidimo nebuvo, o ieškovė siekia įrodyti tariamą sutarties nutraukimo pagrindą. Taigi, apibendrinant konstatuotina, jog nebuvo nei sutartinio, nei įstatyme numatyto pagrindo Reikalavimo teisių perleidimo sutarties nutraukimui.
Dėl Reikalavimo teisių perleidimo (ne)galiojimo
50. Apeliantė nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas neįvertintus visų ieškovės nurodytų argumentų dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties negaliojimo. Tai, jog teismas šių argumentų neįvertino, įrodo teismo motyvai nurodant, kad ieškovė savo poziciją grindė vieninteliu argumentu – Pirkimo - pardavimo sutarties netinkamu vykdymu. Tai, jog ieškovė savo poziciją įrodinėjo ir bendrųjų reikalavimo teisių perleidimą reglamentuojančių nuostatų pažeidimu, įrodo Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. sprendime nurodyti motyvai dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo niekine.
51. Bylos duomenys patvirtina, jog bylą pirmą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė savo procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžiuose duodama paaiškinimus laikėsi pozicijos, kad atsakovės reikalavimo teisė yra pasibaigusi, nes ji per nustatytą terminą nepateikė RUAB „Apasteel“ nemokumo administratoriui savo reikalavimo. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimu su šiais ieškovės argumentais sutiko ir Reikalavimo teisių perleidimo sutartį pripažino niekine ir negaliojančia. Kauno apygardos teismas 2022 m. birželio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-368-587/2022, Kauno apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikino ir perdavė nagrinėti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pasisakyti dėl atsakovės kreditorinio reikalavimo galiojimo kito teismo žinioje buvusioje byloje ir dėl to pripažinti niekine ir negaliojančia reikalavimo teisių perleidimo sutartį. Teisę spręsti dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo bankrutuojančiai UAB „Apasteel“ turi bankroto bylą nagrinėjantis Klaipėdos apygardos teismas. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog šios bylos nagrinėjimo eigoje UAB „Apasteel“ restruktūrizavimo procesas buvo nutrauktas, Klaipėdos apygardos teisme buvo užvesta bankroto byla Nr. eB2-128-730/2022, atsakovė joje laiku ir tinkamai pateikė savo kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „Apasteel“, todėl aplinkybė dėl to, ar atsakovė pateikė savo kreditorinį reikalavimą nutrauktoje restruktūrizavimo byloje, apskritai nebėra teisiškai reikšminga.
52. Teisėjų kolegija pažymi, kad įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-368-587/2022, nustatyti faktai iš naujo negali būti neįrodinėjami (CPK 182 straipsnis), šis procesinis sprendimas nagrinėjamu atveju turi prejudicinę ir res judicata galią.
53. Bylą grąžinus nagrinėti iš naujo, įvertinęs tas aplinkybes, dėl kurių apeliacinės instancijos teismas pasisakė 2022 m. birželio 29 d. nutartyje ir į ką privalo atsižvelgti pirmosios instancijos teismas, ginčas nagrinėjamu atveju buvo sprendžiamas šia apimti. Kaip matyti, bylą grąžinus nagrinėti į pirmą instanciją, ieškovė argumentų, susijusių su bendrųjų reikalavimo teisių perleidimą reglamentuojančių nuostatų pažeidimu ir Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimu niekine, nei bylos nagrinėjimo iš esmės metu, nei baigiamosiose kalbose nebekėlė, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, neturėjo pasisakyti dėl minėtų argumentų ir juos vertinti pakartotinai. Šie argumentai nevertinami ir apeliacinės instancijos teisme.
54. Kaip jau minėta, Reikalavimo teisių perleidimo sutartis buvo sudaryta 2020 m. vasario 13 d. Pagal šią sutartį ieškovė su atsakove pilnai atsiskaityti privalėjo iki 2020 m. rugsėjo 1 d. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad skolininkei UAB „Apasteel“ bankroto byla buvo iškelta 2022 m. kovo 18 d. Klaipėdos apygardos teismo nutartimi 2022 m. gegužės 13 d. UAB „Apasteel“ bankroto byloje Nr. eB2-128-730/2022 patvirtintas kreditorės (nagrinėjamos bylos atveju – ieškovės) UAB „KT Modules“ 478 468,94 Eur finansinis reikalavimas. Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. rugsėjo 30 d. nutartimi įtraukė UAB „Baltijos polistirenas“ (dabartinis įmonės pavadinimas UAB „BEWI Lithuania“, nagrinėjamos bylos atveju – atsakovės) į BUAB „Apasteel“ kreditorių sąrašą ir patvirtino 68 712,58 Eur (63 039, 05 Eur skola ir 5 673,53 Eur delspinigiai už 180 dienų) dydžio kreditorinį reikalavimą BUAB „Apasteel“ bankroto byloje. Teismas minėta nutartimi konstatavo, kad reikalavimo teisė į UAB „Baltijos polistirenas“ šioje byloje prašomą patvirtinti kreditorinį reikalavimą 2020 m. vasario 13 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu nėra pasibaigusi. Teismas vertino, kad Kauno apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-16428-429/2022 sprendžiamas UAB „KT Modules“ ir UAB „Baltijos polistirenas“ ginčas, kilęs iš jų 2020 m. vasario 13 d. Reikalavimo teisių perleidimo sutarties, neturi teisinės reikšmės šioje byloje nagrinėjamo kreditorinio reikalavimo pagrįstumui ir dydžiui, nes išnagrinėjus civilinę bylą Nr. e2-16428-429/2022, priklausomai nuo byloje esančio teisinio rezultato, galėtų būti sprendžiama dėl procesinių teisių perėmimo BUAB „Apasteel“ bankroto byloje (CPK 48 straipsnis). Lietuvos apeliacinio teismas 2022 m. lapkričio 29 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1145-934/2022, Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 30 d. nutartį paliko nepakeistą. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. kovo 2 d. priėmė sprendimą dėl BUAB „Apasteel“ veiklos pabaigos (bankroto bylos Nr. eB2-56-730/2023).
55. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad Reikalavimo teisių perleidimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojanti todėl, jog skolininkė UAB „Apasteel“ šiuo metu jau yra likviduota dėl bankroto. Kaip teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliantė, teigdama, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino jos argumentų dėl Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pripažinimo niekine, šios sutarties negaliojimą apeliaciniame skunde grindžia visiškai naujais argumentais ir faktinėmis aplinkybėmis, kurios iki apeliacinio skundo pateikimo byloje net nebuvo keltos. Kadangi apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), apeliacinės instancijos teismas dėl šių argumentų plačiau nepasisako.
56. Apeliacinės instancijos teismas kartu pažymi, kad apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti Reikalavimo teisių perleidimo sutartį niekine ir negaliojančia, tačiau tokio reikalavimo pirmosios instancijos teisme nebuvo pareiškusi. Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti, nei pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo. Kitaip tariant, teismas, priimdamas sprendimą, negali peržengti ieškinio ribų. Bylos nagrinėjimo ribas ieškovas turi apibrėžti teismui teikiamame ieškinyje, suformuluodamas jame ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Taigi, šioje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą vertinti tik ieškinio reikalavimus ir ieškinyje nurodytą faktinį ieškinio pagrindą, nes teismas neturi teisės analizuoti kitų reikalavimų ir aplinkybių nei tos, kurios sudaro ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 178 straipsnis).
57. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad ex officio, nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas pripažįsta sandorį niekiniu ir taiko niekinio sandorio pasekmes tik tuomet, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį ar aktą niekiniu tampa akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-301-706/2015). Kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-428/2015; 2017 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-48-248/2017, 37 punktas; 2019 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-400-916/2019, 35 punktas; 2021 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-8-313/2021, 36 punktas; 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35-611/2022, 42 punktas; 2023 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-823/2023, 83 punktas).
58. Teisėjų kolegija, remdamasi nagrinėjamoje byloje ištirtų įrodymų visetu, atsižvelgdama į ieškinio dalyką, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, nenustatęs sandorio niekinio pobūdžio, byloje neegzistuojant viešajam interesui, neturi pareigos ex officio, nesant ginčo šalies pareikšto reikalavimo, vertinti Reikalavimo teisių perleidimo sutarties teisėtumo. To teismui neleidžia ir ginčo šalių nustatytos bylos nagrinėjimo ribos, kurių teismas neturi teisės peržengti, jeigu nenustatomi įstatyme įtvirtinti pagrindai peržengti ginčo ribas.
59. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, kad juridiniams verslo subjektams galioja aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, jie taipogi turi prisiimti ir atsakomybę už nepasiteisinusią verslo riziką. Taigi, šiuo atveju tai, jog skolininkė UAB „Apasteel“ šiuo metu jau yra likviduota dėl bankroto ir ieškovei nebuvo sumokėtas jos bankroto byloje Reikalavimo teisių perleidimo sutarties pagrindu pateiktas kreditorinis reikalavimas, yra ieškovės prisiimtos verslo rizikos pasekmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė tiesiog pervertino savo galimybes ir sudarydama Reikalavimo teisių perleidimo sutartį priėmė rizikingą verslo sprendimą, kuris galimai nepasiteisino.
Dėl priešieškinio reikalavimų (ne)peržengimo
60. Pasak apeliantės, priešieškiniu atsakovė prašė priteisti procesines palūkanas nuo priešieškinio priėmimo dienos, tuo tarpu skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva ir pažeisdamas CPK įtvirtintas nuostatas nusprendė kitaip – priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.
61. Kaip nustatyta nagrinėjamu atveju, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas priteisė 8 procentų metines palūkanas už priteistą sumą (52 752,22 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gruodžio 4 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad atsakovės priešieškinis teisme teisėjo rezoliucija priimtas 2020 m. gruodžio 1 d. Kaip teisingai nurodo atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismas neperžengė priešieškinio reikalavimo ribų, kadangi procesines palūkanas faktiškai priteisė net už trumpesnį laikotarpį, t. y. ne nuo 2020 m. gruodžio 1 d. – bylos pagal atsakovės priešieškinį iškėlimo momento, o nuo 2020 m. gruodžio 4 d.
Dėl procesinės bylos baigties
62. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.
63. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė materialiosios ir proceso teisės normų, kasacinio teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
64. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės atsakovei priteisiamos 2 463,56 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Pažymėtina, kad nors atsakovė į bylą pateikė įrodymus ((duomenys neskelbtini)), kad ji Advokatų profesinei bendrijai Magnusson ir partneriai už atstovavimą civilinėje byloje Nr. e2A-364-856/2024 nuo 2024 m. gegužės 9 d. patyrė ir sumokėjo 2 966,92 Eur išlaidų, tačiau, kaip matyti iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, atsakovė patyrė 503,36 Eur išlaidas už teisines paslaugas, kurios buvo suteiktos 2024 m. gegužės 19 d. ir 2024 m. gegužės 15 d., t. y. iki ieškovės apeliacinio skundo priėmimo pirmosios instancijos teisme (2024 m. birželio 11 d.). Atsižvelgiant į tai, minėtos 503,36 Eur išlaidos negali būti priteisiamos atsakovei, nes nėra susijusios su ieškovės pateikto apeliacinio skundo nagrinėjimu.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
n u t a r i a:
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „BEWI Lithuania“, juridinio asmens kodas 160421364, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „KT Modules“, juridinio asmens kodas 305276137, 2 463,56 Eur (dviejų tūkstančių keturių šimtų šešiasdešimt trijų eurų ir 56 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjos Alma Jurgelienė
Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė
Birutė Simonaitienė