Pranešėja R. Bartašienė                                                          Civilinė byla Nr. 2A-515-357/2013

Teisėja J. Kramanauskaitė-Butkuvienė                     Teisminio proceso Nr. 2-35-3-01461-2012-2

                                                                  Procesinio sprendimo kategorija 11.9.13;121.21.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. liepos 4 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rasos Bartašienės, teisėjų Egidijaus Mockevičiaus, Vilijos Valantienės,           

            teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. G., S. N., V. J., A. B., R. K., D. G., Z. A., A. R., G. K., Z. R., S. Ž., J. V., V. R., A. R., J. R., G. T., K. Z., L. Ž., V. B., A. Š., A. G. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų V. G., S. N., V. J., A. B., R. K., D. G., Z. A., A. R., G. K., Z. R., S. Ž., J. V., V. R., A. R., J. R., G. T., K. Z., L. Ž., V. B., A. Š., A. G. ieškinį atsakovams likviduojamai Valstybinei kiaulių veislininkystės stočiai ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl darbo sutarčių nutraukimo formuluotės pakeitimo, išeitinių išmokų ir vidutinių darbo užmokesčių už visą uždelsimo laiką priteisimo, ir

n u s t a t ė:

                                                                     I. Ginčo esmė

Ieškovai V. J., A. B., R. K., D. G., Z. A., S. N., A. R., G. K., Z. R., S. Ž., J. V., V. R., A. R., V. G., J. R., G. T., K. Z., L. Ž., V. B., A. Š. ir A. G. ieškiniu kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą prašydami:

- jų visų atleidimo iš darbo formuluotę pakeisti iš LR DK 125 str. 1 d. į LR DK 129 str. 1 d.;

- patenkinus ieškinio pirmojo punkto reikalavimą iš atsakovo – likviduojamos Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties savininko - Lietuvos Respublikos valstybės teises ir pareigas įgyvendinančios institucijos – Žemės ūkio ministerijos priteisti ieškovams bendrą išeitinių išmokų sumą – 125 864,97 Lt bei bendrą vienos dienos vidutinį darbo užmokestį – 1317,76 Lt padaugintą iš dienų skaičiaus, pradedant skaičiuoti nuo 2012-08-10 d. (t.y., nuo ieškovų atleidimo iš darbo dienos) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei 5 % dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

- patenkinus ieškinio antro punkto reikalavimą, įpareigoti atsakovą – Žemės ūkio ministeriją - priteistas lėšas pervesti likviduojamai Valstybinei kiaulių veislininkystės stočiai;

- įpareigoti likviduojamą Valstybinę kiaulių veislininkystės stotį išmokėti priteistas lėšas ieškovams bei apie ieškovų atleidimo formuluotės pakeitimą pranešti Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai;

Ieškovai nurodė, kad jie turėjo būti atleisti iš darbo dėl darbdavio Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties likvidavimo pagal DK 124 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 129 straipsnio 1, 2 dalis (išmokant jiems išeitines išmokas, įtvirtintas DK 140 straipsnio 1 dalyje), kaip ir buvo nurodyta ieškovams įteiktuose 2012-03-28 ir 2012-05-22 įspėjimuose apie darbo sutarties su jais nutraukimą, ir šie įspėjimai dėl darbo sutarties nutraukimo niekada nebuvo atšaukti. Tai, kad ieškovai nuo 2012-08-11 buvo priimti pagal naujai sudarytas darbo sutartis į AB „Lietuvos veislininkystė", neatleidžia buvusio darbdavio, kuris kaip biudžetinė įstaiga yra likviduojama, nuo pareigos su jais tinkamai atsiskaityti išmokant išeitines išmokas, kurių dydis, priklausomai nuo kiekvieno ieškovo nepertraukiamojo stažo Valstybinėje kiaulių veislininkystės stotyje, yra reglamentuotas DK 140 straipsnio 1 dalyje. Ieškovai taip pat nurodė, kad buvo pažeistas DK 125 straipsnis, pažeisti teisingumo, protingumo, sąžiningumo principai. Ieškovai rėmėsi ir tuo, kad apie darbo sutarties pagrindo pakeitimą (formuluotės pakeitimą) nieko nežinojo, o jeigu darbdavys norėjo keisti atleidimo formuluotę, tai turėjo visus informuoti. Tai padaryta nebuvo, apie tai darbuotojai faktiškai sužinojo paskutinę darbo dieną, kai juos kvietėsi po vieną į kabinetą, ir buvo sudaryta tokia situacija, kad žmonės neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pasirašyti darbo sutarties nutraukimą sutartyje nurodytu pagrindu (DK 125 straipsnis).

           Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Atsakovas likviduojama Valstybinė kiaulių veislininkystės stotis atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

                            II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Radviliškio rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliko galioti iki sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-96-856-13 įsiteisėjimo, įsiteisėjus – panaikino.

             Ieškovai nurodo, kad atsakovas nesuteikė 7 dienų termino, kaip numatyta DK 125 str. 1 d., išreikšti valią, taip pažeisdamas DK 125 str. 1 d. nuostatas. Teismas nustatė, kad atsakovas apie tai, kad įmonė bus likviduota, o darbuotojai atleisti, pirmą kartą daliai ieškovų pranešė 2012-03-28, kitiems – 2012-05-22. Antrą kartą pranešdamas apie Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties likvidavimo datos perkėlimą ir darbo sutarčių su ieškovais nutraukimą, atsakovas 2012-07-26 papildomai informavo ieškovus, jog galimai darbuotojams bus pasiūlyta dirbti kitose pareigose, o pastariesiems nesutikus, jie bus atleisti atsiskaitant su jais įstatymų numatyta tvarka. Taip pat ieškovams 2012-07-26, likus 15 dienų iki numatomos atleidimo dienos, pateikti siūlymai užimti atitinkamas pareigas AB „Lietuvos veislininkystėje“, kuriuos jie pasirašė, patys įrašydami žodį „sutinku“. Todėl teismas laikė, kad ieškovai, nuo 2012-07-26 iki 2012-08-10, kol buvo pasirašyti atleidimo įsakymai ir nutrauktos darbo sutartys, turėjo pakankamai laiko savo valiai suformuoti, o ieškovų argumentus dėl neišlaikyto 7 dienų termino teismas atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus. Juo labiau teismas pastebėjo, kad darbo sutarties nutraukimą abipusiu susitarimu reglamentuojančios normos įsakmiai nenumato, jog 7 dienų termino nesilaikymas yra akivaizdus Darbo kodekso normų pažeidimas, ar šio termino nesilaikymas daro tokį susitarimą negaliojančiu, ar termino nesilaikymas yra pagrindas keisti atleidimo iš darbo formuluotę.

              Ieškovai teigia, kad darbdaviui keičiant atleidimo pagrindą į DK 125 str. 1 d., jie turėjo būti aiškiai informuoti, kad jie jokių išeitinių išmokų negaus, be to, atsakovas turėjo pateikti jiems raštišką pasiūlymą nutraukti darbo sutartį būtent nurodytu pagrindu. Tokius ieškovų argumentus teismas vertino kritiškai. Teismas pažymėjo, jog šalių susitarimas dėl sutarties nutraukimo bei sąlygų turi būti surašytas kaip atskiras dokumentas su kiekvienu ieškovu atskirai, svarbu tik tai, kad susitarimas būtų išreikštas raštu ir jame būtų išreikšta darbo sutarties šalių valia dėl esminių sutarties nutraukimo sąlygų, o kad pereidami dirbti į AB „Lietuvos veislininkystė“ darbuotojai negaus išeitinių išmokų – šią darbo sutarties abipusiu susitarimu nutraukimo sąlygą ieškovai žinojo, ką ir patvirtino teismo posėdžio metu ieškovai S. N. ir V. G.. Todėl teismas manė, kad ieškovai nepagrįstai suabsoliutino DK 125 straipsnyje nustatytas darbo sutarties nutraukimo procedūras. Netgi atskiro rašytinio pasiūlymo nutraukti darbo sutartį kiekvienam darbuotojui nepateikimas, dėl ko reiškia pretenzijas ieškovai, kai kuriais atvejais gali nebūti pakankamu pagrindu pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu dėl DK 125 straipsnyje įtvirtintų procedūrų pažeidimo. Pasiūlymas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ir susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu gali netgi sutapti viename dokumente, nes svarbiausia yra šalių valia, o ne jos įforminimas.

              Analizuojant kitą ieškovų teiginį, kad nebuvo atšaukti (panaikinti) pirminiai 2012-03-28 ir 2012-05-22 įspėjimai apie darbo sutarties nutraukimą, todėl ieškovai turi teisę reikalauti išeitinių kompensacijų, be to, tai, kad ieškovai buvo priimti dirbti į kitą įmonę, neatleidžia nuo pareigos išmokėti kompensacijas – teismas pastebėjo, kad DK normos taip pat nenumato privalomojo prieš tai buvusių darbdavio raštiškų dokumentų (įspėjimų apie darbo sutarties nutraukimą) atšaukimo (panaikinimo), o jų atskiras nepanaikinimas nedaro vėlesnių tuo pačiu klausimu priimtų darbdavio dokumentų negaliojančiais. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, kad išeitinės išmokos tikslas yra tam tikrą laiką užtikrinti minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių, tačiau šiuo atveju ieškovai nei darbo, nei lėšų, gaunamų iš darbo, neprarado, jie sutiko užimti analogiškas pareigas su tuo pačiu atlyginimu kitoje bendrovėje, darbo sutartis su likviduojama Valstybine kiaulių veislininkystės stotimi nutraukta abipusiu šalių sutarimu DK 125 str. 1 d. pagrindu. Tokiu būdu ir šį ieškovų teiginį teismas atmetė kaip teisiškai nepagrįstą, laikydamas, kad ieškovai, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų, iš darbo atleisti šalių susitarimu pagal DK 125 straipsnio nuostatas, ir išeitinės išmokos jiems nepriklauso. Remiantis išdėstytu teismas ieškovų ieškinį atmetė.

                        III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį patenkinti pilnai bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliantai nurodo, kad teismas netinkamai taikė DK 35,125 straipsnio nuostatas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos aiškinant bei taikant DK 125 straipsnio nuostatas, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas.

2. Apeliantai laiko, kad nagrinėjamu atveju nei raštiško pasiūlymo nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu, nei rašytinio sutikimo nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu, nei rašytinio susitarimo tarp ieškovų bei likviduojamos Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties dėl darbo santykių nutraukimo DK 125 straipsnio pagrindu ir tokio nutraukimo konkrečių sąlygų nėra.

3. Ieškovai įsitikinę, kad Žemės ūkio ministerija, siekdama sutaupyti ieškovų sąskaita, kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, pakeitė planus atleisti ieškovus DK 124 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 129 straipsnio 1, 2 dalies pagrindu, ir apsisprendė atleisti ieškovus DK 125 straipsnio pagrindu.

4. Teismas netinkamai sprendė, kad nebuvo pažeistas DK 125 straipsnyje nustatytas 7 dienų terminas ieškovams apsispręsti.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą LR žemės ūkio ministerija prašo ieškovų apeliacinį skundą atmesti ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Ieškovai, nesutikdami su AB „Lietuvos veislininkystė" pateiktu siūlymu, turėjo teisę jo nepriimti, juolab, kad dalis darbuotojų nesutiko su siūlymu ir tai patvirtino pasirašytinai atsisakydami, tačiau ieškovai šia teise nepasinaudojo. Pareiškę nesutikimą dėl tokių atleidimo sąlygų ir nesutikdami nutraukti darbo sutarčių abipusiu sutarimu pagal DK 125 straipsnio 1 dalį, ieškovai turėjo teisę 2012 m. rugsėjo 10 d. nenutraukti darbo sutarčių abipusiu sutarimu. ieškovai neturėjo pagrindo tikėtis, kad jie bus atleisti vadovaujantis DK 124 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 129 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nes pranešimuose apie darbo sutarties nutraukimo datos perkėlimą aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad darbuotojai, kurie gaus pasiūlymą dirbti kitose pareigose, tačiau nesutiks jų užimti, bus atleisti ir su jais bus atsiskaityta teisės aktų nustatyta tvarka. Tuo tarpu ieškovai išreiškė valią dirbti AB „Lietuvos veislininkystė", todėl nepagrįstas ieškinio argumentas, kad atleidimo iš darbo pagrindas buvo pakeistas iš DK 129 straipsnio į DK 125 straipsnį Stoties likvidavimo dieną. Ieškovai, kaip teisingai pastebėjo teismas, nepagrįstai suabsoliutino DK 125 straipsnyje nustatytas darbo sutarties nutraukimo procedūras. DK normos taip pat nenumato privalomojo prieš tai buvusių darbdavio raštiškų dokumentų (įspėjimų apie darbo sutarties nutraukimą) atšaukimo, o jų atskiras nepanaikinimas nedaro vėlesnių tuo pačiu klausimu priimtų darbdavio dokumentų negaliojančiais.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

                     Apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal LR CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus LR CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantas turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus (LR CPK 320 str. 2 d.).

Dėl teismo sprendimo teisėtumo ir teismų praktikos taikymo

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, pagrįstai ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija teisminės praktikos kontekste bei vertindama faktines bylos aplinkybes sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas apeliacinio skundo motyvais neturėtų būti keičiamas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl jų detaliau nekartoja, juo labiau, kad šiuo aspektu naujų apylinkės teisme neišdėstytų esminių aplinkybių nėra nurodyta ir apeliaciniame skunde.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nenurodo konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad apeliantai turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai, o skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas ar buvo netinkamai pritaikytos darbo teisės normos. Teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai, kad apeliantai skunde nurodo įvairias Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartis, nesuponuoja išvados, jog teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos aiškinant bei taikant DK 125 straipsnio nuostatas.

Dėl DK 125 straipsnio taikymo

Byloje neginčijama, kad LR Vyriausybės 2012 m. vasario 15 d. nutarimu Nr. 191 „Dėl Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties veiklos nutraukimo" nutarta nutraukti biudžetinės įstaigos Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties (toliau - Stotis) veiklą. Priimtas sprendimas Stotį likviduoti 2012 m. liepos 31d., tačiau Stoties likvidavimas buvo atidėtas iki 2012 m. rugpjūčio 10 d. Taigi nagrinėjamu atveju, likviduojamas darbdavys be teisių perėmėjo – 124 str. 1 d. 2 p.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai 2012-03-28 ir 2012-05-22 d. buvo informuoti apie Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties likvidavimą ir įspėti apie numatomą atleidimą. Rašytiniuose įspėjimuose, apie kurių susipažinimą patvirtina kiekvienas ieškovas savo parašu, nurodyta, jog darbuotojai atleidžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau -DK) 124 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 129 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Įsakymu, o su jais bus atsiskaityta teisės aktų nustatyta tvarka.

Pažymėtina, kad 2012 m. liepos 26 d. pasirašytas likviduojamos įmonės ir tai pačiai žinybai priklausančios įmonės - AB „Lietuvos veislininkystė" vadovų susitarimas dėl 28 darbuotojų perkėlimo iš Stoties į kitą darbovietę – AB „Lietuvos veislininkystė", išmokant darbuotojams priklausančias pinigų sumas, įskaitant pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas, išskyrus išeitines išmokas, nebloginant jų darbo bei apmokėjimo sąlygų bei įskaitant jų nepertraukiamąjį darbo stažą Stotyje į darbo stažą AB „Lietuvos veislininkystė" (1 t., 159 b. l.). Būtent šio susitarimo pagrindu, dar iki Stoties likvidavimo, buvo pasiūlyta ieškovams užimti atitinkamas pareigas AB „Lietuvos veislininkystė". Bylos duomenys patvirtina, kad 2012 m. liepos 26 d. ieškovams buvo pranešta apie likvidavimo datos nukėlimą ir apie darbo sutarties nutraukimo datos perkėlimą. Taip ieškovai buvo informuoti, kad gali gauti pasiūlymą dirbti kitoje įmonėje ir kitose pareigose, tačiau nesutikę, 2012 m. rugpjūčio 10 d. bus atleisti ir su jais bus atsiskaityta teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi ieškovai, individualiai pasirašydami 2012-07-26 AB „Lietuvos veislininkystė" pasiūlymą, kuris buvo pateiktas kartu informuojant apie atleidimo sąlygas, žinojo visas susitarimo sąlygas ir raštu išreiškė joms savo pritarimą. Byloje esančios ieškovų darbo sutartys patvirtina, kad darbuotojams, kurie sutiko eiti pasiūlytas pareigas AB „Lietuvos veislininkystė", ankstesnės darbo sutartys, likvidavus Stotį be teisių perėmėjo, buvo nutrauktos abipusiu susitarimu pagal DK 125 straipsnio 1 dalį ir su jais atsiskaityta pagal darbdavių susitarime numatytas sąlygas. Ieškovai sudarė naujas darbo sutartis su nauju darbdaviu AB „Lietuvos veislininkystė" ir nuo 2012-08-11 pradėjo dirbti. Byloje nėra jokių įrodymų, kad nutraukiant darbo sutartį su ieškovais šiuo pagrindu, būtų paneigta tikroji jų valia. Byloje neįrodyta, kad ieškovams buvo primesta kitos šalies valia, nes kiekvienas iš ieškovų 2012-08-10 asmeniškai sudarė naujas darbo sutartis. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai nuo 2012-07-26 iki 2012-08-10, kol buvo pasirašyti atleidimo įsakymai ir nutrauktos darbo sutartys, turėjo pakankamai laiko savo valiai suformuoti, todėl ieškovų argumentai dėl neišlaikyto 7 dienų termino atmesti pagrįstai kaip neįrodyti. Be to pažymėtina, kad DK 125 straipsnis nedraudžia darbuotojui išreikšti sutikimą nutraukti darbo sutartį abipusiu sutarimu net ir nesuėjus 7 dienų terminui.

Nepagrįstu laikytinas apeliantų argumentas, kad darbdaviui keičiant atleidimo pagrindą į DK 125 straipsnio 1 dalį, jie turėjo būti aiškiai informuoti, kad jokių išeitinių išmokų negaus, be to, atsakovas turėjo pateikti jiems raštišką pasiūlymą nutraukti darbo sutartį būtent nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovai nepagrįstai suabsoliutino DK 125 straipsnyje nustatytas darbo sutarties nutraukimo procedūras. Apeliantų argumentai, kad nebuvo atšaukti pirminiai 2012-03-28 ir 2012-05-22 įspėjimai apie darbo sutarties nutraukimą, todėl ieškovai turi teisę reikalauti išeitinių kompensacijų, nors ir buvo priimti dirbti į kitą įmonę, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju ieškovai neįrodė aplinkybės, kad jiems nebuvo žinoma, jog pereidami dirbti į AB „Lietuvos veislininkystė" negaus išeitinių išmokų. Be to, DK nenumato privalomo prieš tai buvusių darbdavio raštiškų įspėjimų apie darbo sutarties nutraukimą atšaukimo. Atšaukti įspėjimą apie būsimą atleidimą darbuotojo sutikimo nereikia, nes įspėjimas apie būsimą atleidimą yra vienašalis darbdavio pareiškimas, neturintis bendros valios su darbuotojo valia išraiškos. Juo siekiama įgyvendinti darbdavio teisę, esant svarbiai priežasčiai ir laikantis darbo sutarties nutraukimo tvarkos, nutraukti darbo sutartį su darbuotoju. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įspėjimų neatšaukimo nelaikė teisiškai svarbia aplinkybe, kadangi pirminiai 2012-03-28 ir 2012-05-22 įspėjimai apie darbo sutarties nutraukimą buvo pakeisti 2012-07-26 pranešimu apie darbo sutarties nutraukimo datos perkėlimą ir 2012-07-26 AB „Lietuvos veislininkystė“ pateiktu siūlymu eiti atitinkamas pareigas. Dispozytivumo principas darbo teisėje reiškia, kad šalys turi teisę susitarti dėl sutarties nutraukimo ir nesutikdamos su darbdavio pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu turi teisę nepasirašyti susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo. Todėl nagrinėjamu atveju ieškovams buvo suteikta alternatyva, tai yra galimybė rinktis nutraukti darbo sutartį pagal pirminį įspėjimą tik perkeliant atleidimo datą į 2012-08-10 arba galimybė sudaryti darbo sutartį pereinant dirbant į kitą įmonę. Nagrinėjamu atveju, svarbi aplinkybė yra ta, kad ieškovai jau 2012-07-26 sutiko su naujai siūlomomis pareigomis, nors iki 2012-08-10 turėjo teisę atsisakyti gauto pasiūlymo, todėl ieškovams 2012-08-10 nutraukus darbo santykius DK 125 straipsnio 1 dalies pagrindu ir 2012-08-10 pasirašius naujas darbo sutartis su nauju darbdaviu, nebuvo teisinio pagrindo išeitinėms išmokoms gauti. Ieškovai išreiškė valią dirbti AB „Lietuvos veislininkystė", tai yra pasirašė naujas darbo sutartis, todėl nepagrįstu laikytinas apeliantų argumentas, kad atleidimo iš darbo pagrindas buvo pakeistas iš DK 129 straipsnio į DK 125 straipsnį neteisėtai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo tai, kad išeitinės išmokos tikslas yra tam tikrą laiką užtikrinti minimalias gyvenimo lėšas darbuotojams, netekusiems darbo dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių, tačiau šiuo atveju ieškovai nei darbo, nei lėšų, gaunamų iš darbo, neprarado, jie sutiko užimti analogiškas pareigas su tuo pačiu atlyginimu kitoje bendrovėje.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas siekdamas sutaupyti ieškovų sąskaita, pakeitė planus atleisti ieškovus DK 124 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 129 straipsnio 1, 2 dalies pagrindu, ir apsisprendė atleisti ieškovus DK 125 straipsnio pagrindu.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, ir  priėmė iš esmės pagrįstą bei teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, nes tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra (LR CPK 326 str. 1d. 1p.).

             Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

Kadangi nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje nepateikti bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys dokumentai, atmetus ieškovų apeliacinį skundą, jos nepriteistinos.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kolegijos pirmininkė                                                               Rasa Bartašienė

Teisėjai                                                                                             Egidijus Mockevičius

                                                                                                             Vilija Valantienė