Administracinė byla Nr. eA-1909-662/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01108-2024-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 8.6.5
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. C. G. D. M. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. C. G. D. M. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas M. C. G. D. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2024 m. kovo 15 d. sprendimą Nr. 24S80238 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“ (toliau – ir 2024 m. kovo 15 d. sprendimas).
2. Pareiškėjas grindė reikalavimą tokiomis pagrindinėmis aplinkybėmis ir argumentais:
2.1. 2024 m. kovo 15 d. sprendime nenurodyta, kokiu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu pagrindu jis yra priimtas. Vien tai, kad Departamentas prieš tai panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) nesudaro pagrindo priimti skundžiamą sprendimą.
2.2. Prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje pateikė pareiškėjo darbdavys. Tai reiškia, kad pareiškėjas neatliko jokių veiksmų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ir taip pat neatliko jokių veiksmų, dėl kurių jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Šiuo atveju darbdavys nesuteikė darbo pareiškėjui.
2.3. Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimas neatitinka teisės principų, gero administravimo principo imperatyvų, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punkte įtvirtinto įstatymo viršenybės principo, 8 straipsnyje [dabar – 10 str.] nustatytų individualiam teisės aktui [dabar – administraciniam sprendimui] taikytinų reikalavimų.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti, nurodydamas šias pagrindines aplinkybes ir argumentus:
3.1. Departamentas išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kurį panaikino, nustačius, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties, nes jis atsisakė dirbti.
3.2. Pareiškėjas neskundė sprendimo panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
3.3. Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimu nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvą, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, dėl to, kad pareiškėjas kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
3.4. Nustačius tokius veiksmus, padaryta išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno valstybėse.
3.5. Draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno valstybes ir šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS).
3.6. Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimu nustatytas proporcingas draudimo atvykti į Lietuvą terminas.
3.7. Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, teisės aktų normomis, jame pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados, jis atitinka jam nustatytus reikalavimus.
II.
4. Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu nuspręsta atmesti pareiškėjo skundą.
5. Teismas nustatė:
5.1. Departamentas priėmė 2023 m. spalio 6 d. sprendimą, kuriame nusprendė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu;
5.2. pareiškėjui 2023 m. spalio 17 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760298578, galiojantis iki 2025 m. spalio 17 d. (toliau – ir Leidimas laikinai gyventi);
5.3. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, priėmė 2024 m. vasario 14 d. sprendimą Nr. 24S52681 „Panaikinti leidimą laikinai gyventi LR“ (toliau – ir 2024 m. vasario 14 d. sprendimas), kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi;
5.4. 2024 m. kovo 8 d. pareiškėjui išduotas Leidimas laikinai gyventi paskelbtas negaliojančiu;
5.5. pareiškėjas neskundė Departamento 2024 m. vasario 14 d. sprendimo;
5.6. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo [nurodytas tikslus reglamento pavadinimas] (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a ir p punktais, 2 dalies c ir p punktais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Vyriausybė) 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu, Departamento 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintų Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 14 punktu, priėmė 2024 m. kovo 15 d. sprendimą, kuriame nusprendė: 1) pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvą nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus); 2) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Šis sprendimas priimtas, nes pareiškėjui išduotas Leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas;
5.7. pareiškėjas teismui apskundė Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimą.
6. Teismas vadovavosi Įstatymo normomis (35 str. 1 d. 2 ir 8 p., 50 str. 1 d. 1 ir 2 p., 54 str. 1 d. 1 p., 133 str. 1 d.), 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (toliau – ir SIS II reglamentas) normomis (24, str., 25 str.), SIS reglamento normomis (24 str., 25 str.), Tvarkos normomis (11 p., 14 p.), Taisyklių normomis (15 p.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl sprendimų, priimtų siekiant užkardyti galbūt neteisėtą užsieniečių migraciją.
7. Teismas nurodė, kad Departamentas turėjo priimti sprendimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą iki tam tikro laiko, įvertinęs reikšmingų aplinkybių visumą bei atsižvelgęs į tai, ar draudimas pareiškėjui iki tam tikro laiko atvykti į Lietuvą yra proporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti.
8. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas, priimdamas 2024 m. kovo 15 d. sprendimą, atsižvelgė į Tvarkoje nustatytus kriterijus.
9. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad nėra aišku, kodėl priimtas Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimas, ir kad pareiškėjas nėra kaltas, jog darbdavys nesuteikė jam darbo, kaip bendro pobūdžio ir deklaratyvius.
10. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju aplinkybės dėl pareiškėjo bendravimo su kitais asmenimis nėra aktualios.
11. Teismas konstatavo, kad Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimu taikomas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvą terminas yra proporcinga priemonė, siekiamam teisėtos migracijos tikslui.
12. Teismo vertinimu, šis ribojimas yra proporcingas ir pagal byloje nustatytas konkrečias faktines aplinkybes pareiškėjo teisių nesuvaržė labiau nei tai buvo būtina.
13. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesutikti perspėjimo įvedimu į SIS.
14. Teismas padarė išvadą, kad Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimas atitinka VAĮ reikalavimus, yra pakankamai motyvuotas ir pagrįstas, priimtas kompetentingo subjekto, laikantis pagrindinių ir esminių procedūrų.
15. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimą.
III.
16. Pareiškėjas skunde, kuris laikomas apeliaciniu skundu, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja aplinkybes ir argumentus, išdėstytus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teismo sprendimo motyvus, nesutikimą su teismo sprendimu grindžia šiomis pagrindinėmis aplinkybėmis ir argumentais:
17.1. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą paviršutiniškai, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, remdamasis tik Departamento nurodytomis aplinkybėmis, netyrė pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų dėl Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimo nemotyvavimo, nevertino, dėl kokių priežasčių buvo panaikintas Leidimas laikinai gyventi ir ar tai galėjo būti pagrindas priimti Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimą.
17.2. Pirmosios instancijos teismas, suabsoliutinęs Departamento teisę priimti tokio pobūdžio, kaip priimtas Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimas, sprendimus visais atvejais nustačius, kad buvo panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, nenustatant jokių tokią poveikio priemonę pagrindžiančių svarbių aplinkybių, išnagrinėjo bylą neįsigilinęs į bylos esmę dėl skundžiamo Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimu pritaikytų poveikio priemonių neteisingumo, nelogiškumo ir neproporcingumo.
17.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė SIS II reglamentą, nes pagal SIS reglamentą turi būti įvertinta, ar sprendimas uždrausti atvykti ir apsigyventi šalyje yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu tam, kad būtų įvestas į SIS. Tai reiškia, kad perspėjimo įvedimui taikomas proporcingumo reikalavimas, kurio nei Departamentas, nei teismas neįvertino.
17.4. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024, (toliau – ir LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartis), pateiktiems išaiškinimams dėl SIS reglamento taikymo. Šioje nutartyje išaiškinta, kad, vertinant perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiuo atveju Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimas, neatlikus tokio vertinimo, apskritai negalėjo būti priimtas.
18. Atsakovas Departamentas nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl draudimo atvykti į Lietuvą ir perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS teisėtumo ir pagrįstumo.
20. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs teisinio ir faktinio pagrindo panaikinti skundžiamą Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą nuo šio sprendimo priėmimo 3 metus ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo šio sprendimo priėmimo 3 metus, atmetė pareiškėjo skundą.
21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka tu tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašydamas jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
22. Pirmiausia nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje, dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas, nei kitų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl šiuo atveju byla apeliacine tvarka nagrinėjama ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas, neperžengiant pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, remdamasis tik Departamento nurodytomis aplinkybėmis, neištyręs Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimo motyvų dėl draudimo atvykti į Lietuvą pagrįstumo, neatlikęs savarankiško tyrimo ir neišsiaiškinęs, kodėl pareiškėjui panaikintas Leidimas laikinai gyventi.
24. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymėtina, kad įrodymai yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 str. 1 d.). Nurodyti faktiniai duomenys nustatomi, be kita ko, proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (ABTĮ 56 str. 2 d.). Įrodymus teismui pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, juos savo iniciatyva gali išreikalauti ir pats teismas (ABTĮ 56 str. 5 d.). Priimdamas sprendimą, teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus (ABTĮ 86 str. 2 d.). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Atitinkamai teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, be kita ko, turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados (ABTĮ 87 str. 4 d. 2 p.).
25. Pirmiausia teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, remdamasis Departamento nurodytomis aplinkybėmis. Kaip nustatyta, įrodymus teismui pateikia proceso šalys. Šiuo atveju teismas, remdamasis į bylą pateiktais faktiniais duomenimis, nustatė bylos aplinkybes, kurių pareiškėjas neginčija. Taigi šiuo aspektu pareiškėjas teisiškai nepagrindė proceso teisės normų ir jų taikymo pažeidimų.
26. Administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai; teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės (ABTĮ 80 str. 2 d.). Atitinkamai ABTĮ 86 straipsnio 3 dalyje aiškiai nurodyta, kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus.
27. Administracinių bylų teisenoje (administraciniame procese) galioja dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį, nustato skundą [prašymą; nuo 2016 m. liepos 1 d. – pareiškimą] padavęs subjektas, suformuluodamas materialųjį teisinį reikalavimą bei nurodydamas aplinkybes, kuriomis grindžia reikalavimą (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 ir 8 p.); proceso šalių rungimosi principas, be kita ko, reiškia, jog subjektas, padavęs skundą, formuluodamas teisinius argumentus, turi aiškiai išreikšti ir pagrįsti savo poziciją, kadangi priešingu atveju nepagrįstai suvaržomos atsakovo teisės išdėstyti savo argumentus; skundą padavusio subjekto suformuluotas skundo pagrindas ir dalykas apsprendžia ginčijamo teisinio santykio ribas, o kartu ir ribas, pagal kurias teismas turi nagrinėti; skundą padavusio subjekto suformuluotas pirmosios instancijos teisme skundo pagrindas ir dalykas, t. y. ginčijamo teisinio santykio ribos, nulemia ne tik bylos nagrinėjimo ribas pirmosios instancijos teisme, bet iš esmės nustato ir bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-662-502/2021 ir joje nurodytą ankstesnę praktiką).
28. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apskundė teismui ir prašė panaikinti Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimą, kuris priimtas, be kita ko, Įstatymo 133 straipsnio 1 dalies (2022 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIV-893 redakcija) pagrindu.
29. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad: „Užsieniečiui, kuriam <...> buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, <....>, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui“.
30. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo nėra, kad pareiškėjas neskundė teismui ir neprašė panaikinti Departamento 2024 m. vasario 14 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą laikinai gyventi, nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismas turėjo peržengti jo paties skundo reikalavimo ribas ir tirti aplinkybes, dėl kurių buvo priimtas, kaip nustatyta, pareiškėjo neginčijamas Departamento 2024 m. vasario 14 d. sprendimas. Pareiškėjas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprašė teismo tikslinti skundo dalyką. Todėl šiuo aspektu atmetami pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai jų neištyrė.
31. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad teismas iš esmės nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių. Tai, kad teismas kitaip vertino byloje esančius faktinius duomenis, pagal juos nustatytas bylos aplinkybes, dėl ko nepritarė atitinkamai pareiškėjo pozicijai, savaime nesudaro pagrindo išvadai, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas ir padarė faktiniais duomenimis nepagrįstas išvadas.
32. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Departamentas, nusprendęs dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvą, įvertino reikšmingas aplinkybes, ir draudimas atvykti į Lietuvą yra proporcinga priemonė.
33. Pareiškėjas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino Departamento teisę uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, tik nustačius, kad pareiškėjui buvo panaikintas Leidimas laikinai gyventi, padarė nepagrįstą išvadą dėl draudimo atvykti į Lietuvą termino proporcingumo.
34. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta Departamento teisė uždrausti atvykti į Lietuvą ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui užsieniečiui, kuriam išduotas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje buvo panaikintas. To paties straipsnio 8 dalyje (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1864 redakcija), be kita ko, nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvą trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes. Be kita ko, vadovaujantis šia dalimi, priimta Tvarka (2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija), kurios 11 punkte, be kita ko, nustatyta, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje, atsižvelgiama į pagrindą, dėl kurio buvo panaikintas leidimas gyventi; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Tvarkos 14 punkte, be kita ko, nustatyta, kad užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte (pagal 35 str. 1 d. 2 p.) nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
35. Įvertinus aptarto reglamentavimo turinį darytina išvada, kad vien tai, kad užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu tokiu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Aptartas reglamentavimas suteikia Departamentui diskreciją spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo.
36. Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi aptartą reglamentavimą, daro išvadą, kad ne tik užsieniečiui nustatyto draudimo atvykti į Lietuvą trukmė, bet ir Departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios, kaip matyti, detalizuotos aptartoje Tvarkoje. Atlikdamas šį vertinimą, Departamentas taip pat turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus, vadovaujantis ir laikantis konstitucinio atsakingo valdymo principo bei viešojo administravimo principų.
37. Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas 2024 m. kovo 15 d. sprendimą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjui anksčiau nebuvo išduoti nacionalinės vizos ar leidimai laikinai gyventi Lietuvoje, pareiškėjas nebuvo įdarbintas Lietuvoje, pareiškėjo šeimos nariams nėra išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys jų teisę gyventi Lietuvoje, įvertino aplinkybes, kad pareiškėjas 2023 m. spalio 30 d. atsiėmė Leidimą laikinai gyventi per Departamento pasirinktą išorės paslaugų teikėją Šri Lankoje, nėra sudaręs darbo sutarties su Bendrove. Atlikęs tokį vertinimą, Departamentas nustatė, kad pareiškėjas neturi ilgalaikių ekonominių ryšių su Lietuva, neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje, konstatavo, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis.
38. Atsižvelgus į tai, Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendime nurodytas teiginys, kad „Sprendimas priimtas, nes asmens leidimas gyventi panaikintas“, vertinamas kritiškai. Tačiau, atsižvelgusi į Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendime išdėstytų motyvų visumą, Departamento atliktą nustatytų aplinkybių vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad vien ši aplinkybė savaime nesudaro pagrindo naikinti Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimą.
39. Įvertinusi Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimo turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiame sprendime yra pateikti motyvai, kuriais grindžiamas draudimo atvykti į Lietuvą pagrįstumas. Tai, kad pareiškėjo netenkina Departamento motyvai, savaime nereiškia, kad Departamentas priėmė nemotyvuotą sprendimą.
40. Šiuo individualiu atveju pareiškėjas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, paneigiančių Departamento atliktą nustatytų aplinkybių vertinimą ir jo pagrindu padarytas išvadas, kuriomis grindžiamas pareiškėjui draudimas atvykti į Lietuvą.
41. Teisėjų kolegija nepritaria pareiškėjo apeliacinio skundo argumentui, kad pirmosios instancijos teismas nevertino draudimo atvykti į Lietuvą termino proporcingumo aspektu. Šiuo atveju Departamentas nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvą būtent 3 metus nuo sprendimo priėmimo, nustatytų individualių aplinkybių kontekste įvertinęs maksimalų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį (5 metus), be kita ko, vadovaudamasis Tvarkos 14 punktu, kuriame nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpis, ir padaręs išvadą, kad šis laikotarpis proporcingas. Šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad draudimo atvykti į Lietuvą terminas yra proporcingas.
42. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl draudimo atvykti į Lietuvą 3 metų laikotarpiui nepagrįstumo.
43. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog neturi pagrindo nepritarti Departamentui dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS.
44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimo motyvų dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS pagrįstumo, netinkamai taikė SIS II reglamentą, nesilaikydamas LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje pateiktų išaiškinimų.
45. Įstatymo 133 straipsnio 7 dalyje (nuo 2018 m. sausio 1 d.), be kita ko, nustatyta, kad užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvą, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir SIS teikia Departamentas Vyriausybės nustatyta tvarka.
46. Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimo priėmimo metu galiojusių Taisyklių 15 punkte (2024 m. vasario 14 d. nutarimo Nr. 123 redakcija), be kita ko, nustatyta: „Duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka [SIS II reglamento] 24 ir 25 straipsniuose, [SIS reglamento] 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. <...> perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį [Departamentas] <...> priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.“
47. SIS reglamento 21 straipsnio „Proporcingumas“ 1 dalyje nustatyta, kad, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, kai [SIS reglamento] 24 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytas sprendimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi yra susijęs su teroristiniu nusikaltimu, atvejis laikomas pakankamai adekvačiu, atitinkamu ir svarbiu, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS; dėl su visuomenės ar nacionaliniu saugumu susijusių priežasčių išimtiniais atvejais valstybės narės gali neįvesti perspėjimo, kai dėl jo gali būti trukdoma atlikti oficialius ar teisinius paklausimus, tyrimus ar procedūras.
48. Prieš įvedant perspėjimą valstybės narės turi užtikrinti, kad bus surinkti minimalūs duomenys (SIS reglamento 22 str.), patikrinti perspėjimų suderinamumą (SIS reglamento 23 str.).
49. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte, be kita ko, nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Šio straipsnio 2 dalies c punkte nurodyta situacija, kuriai taikomas 1 dalies a punktas, t. y. kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje.
50. Nagrinėjamu atveju Departamentas, priimdamas 2024 m. kovo 15 d. sprendimą, vadovavosi, be kita ko, nuo 2023 m. kovo 7 d. galiojančio SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies c punkto nuostatomis.
51. Departamentas perspėjimo įvedimą į SIS motyvavo tuo, kad pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvą, nes panaikintas jam išduotas Leidimas laikinai gyventi, nustačius, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Remdamasis tuo, Departamentas padarė išvadą, kad pareiškėjas gali ir ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno valstybėse. Departamentas pareiškėjo teisės atvykti į Šengeno erdvę ribojimą grindė tikslu užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, nurodęs, kad nėra jokios kitos priemonės, galinčios pasiekti šį tikslą.
52. Pirmiausia pažymėtina, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytoje LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje pateiktas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijų teisės aiškinimas dėl SIS II reglamento, galiojusio iki 2023 m. kovo 7 d., aiškinimo ir taikymo. Taip pat administracinės bylos, kurioje priimta LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartis, ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Todėl šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo tiesiogiai vadovautis LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartimi. Visgi teisėjų kolegija, įvertinusi SIS II reglamento ir SIS reglamento 21 ir 24 straipsnių turinį, daro išvadą, kad, nepaisant reglamentavimo skirtumų, tiek SIS II reglamente, tiek SIS reglamente nustatytas tas pats reikalavimas dėl proporcingumo ir individualaus vertinimo. Todėl LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartyje pateikti išaiškinimai, susiję su šiuo reikalavimu, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) išlieka aktualūs sprendžiant dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS pagal SIS reglamento nuostatas.
53. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvesti į SIS, nes, prieš tai, valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš į SIS įvedant perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – Departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Atitinkamai teisėjų kolegija apibendrino, kad Departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., pvz., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį ir joje nurodytą praktiką).
55. Aptartą teisinį reguliavimą įvertinusi šios teismo nutarties 48 punkte išdėstytų Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimo motyvų kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS negali būti laikoma teisėta.
56. Pirma, nagrinėjamu atveju Departamentas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Antra, Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendime nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų įvestas į SIS.
57. Atsižvelgus į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimo dalis dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS yra neteisėta, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.).
58. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė daugiau argumentų, tačiau jie teisine prasme neesminiai, nekeičiantys padarytų išvadų, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma.
59. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tik iš dalies priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, nustačius, kad nepagrįstai sutiko su perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimu į SIS. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, pareiškėjo skundą tenkinant iš dalies, Departamento 2024 m. kovo 15 d. sprendimo dalį dėl perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įvedimo į SIS naikinant, kitą teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo M. C. G. D. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo M. C. G. D. M. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2024 m. kovo 15 d. sprendimo Nr. 24S80238 „Uždrausti atvykti į LR ir įtraukti į SIS įspėjimą“ dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Kitą Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Ričardas Piličiauskas
Egidijus Šileikis