Civilinė byla Nr. e2-847-934/2023

Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00166-2022-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 3.3.2.5; 3.4.3.7.1 

(S)

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo P. S. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutarties, kuria iš dalies patvirtintas pareiškėjo P. S. finansinis reikalavimas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Korinas“ bankroto byloje, suinteresuotas asmuo D. Š.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.                      Ginčo esmė

1.       Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 19 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Korinas“ (toliau – ir bendrovė) iškelta nemokumo (bankroto) byla, nemokumo administratoriumi paskirtas Paulius Vinkleris (toliau – ir nemokumo administratorius). Nutartis įsiteisėjo 2023 m. sausio 28 d.

2.       Pareiškėjas P. S. (toliau – ir kreditorius) nemokumo administratoriui pateikė prašymą dėl 12 298, 02 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Korinas“ nemokumo (bankroto) byloje. Finansinio reikalavimo 12 298,02 Eur sumą sudarė: 1 298,02 Eur darbo užmokestis, išeitinės išmokos bei 11 000 Eur, kuriuos P. S. sumokėjo bankiniais nurodymais UAB „Korinas“.

3.       Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 23 d. nutartimi buvo patvirtintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Korinas“ kreditorių sąrašas, tarp jų ir pareiškėjo P. S. 1 298,02 Eur dydžio finansinis reikalavimas, tenkintas pirmąja eile, bei 11 000 Eur dydžio finansinis reikalavimas, tenkintas antrąja eile.

4.       Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. gegužės 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2-472-910/2023, Panevėžio apygardos teismo 2023 m. kovo 23 d. nutarties dalis, kuria patvirtintas P. S. 1 298,02 Eur dydžio finansinis reikalavimas, tenkintas pirmąja eile, ir 11 000 Eur dydžio finansinis reikalavimas, tenkintas antrąja eile, panaikinta ir P. S. finansinio reikalavimo tvirtinimo klausimas perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5.       Panevėžio apygardos teismas 2023 m. liepos 7 d. nutartimi patvirtino 4 798,01 Eur dydžio pareiškėjo P. S. finansinį reikalavimą BUAB „Korinas“ nemokumo (bankroto) byloje, kuris susideda iš 1 298,01 Eur reikalavimo, tenkinamo pirmąja eile pirmuoju etapu, ir 3 500 Eur reikalavimo, tenkinamo antrąja eile pirmuoju etapu.

6.       Teismas nustatė, kad kreditorius iš savo banko sąskaitos pervedė lėšas į bendrovės banko sąskaitą: 2022 m. vasario 17 d. – 3 500 Eur, mokėjimo paskirtį nurodydamas – „paskola“; 2022 m. kovo 21 d. – 5 000 Eur, mokėjimo paskirtį nurodydamas – „pervedimas, finansinė pagalba“; 2022 m. kovo 28 d. – 2 500 Eur, mokėjimo paskirtį nurodydamas – „finansinė pagalba“. Duomenų, kad nurodytas sumas bendrovė grąžino kreditoriui byloje nėra.

7.       Teismas sprendė, kad byloje esantys banko išrašai, patvirtinantys 2022 m. kovo 21 d. ir 2022 m. kovo 28 d. pareiškėjo P. S. atliktus mokėjimus bendrovei, kuriuose įrašyta mokėjimo paskirtis – „finansinė pagalba“, savaime negali būti pripažinti atitinkančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir pakankami įrodyti, kad tarp šalių buvo susiklostę teisiniai paskolos santykiai.

8.       Teismas nurodė, kad nors byloje nėra pateiktas akcininko sprendimas padengti bendrovės nuostolius papildomais akcininko įnašais, tačiau vienintelio bendrovės akcininko P. S. veiksmai, įnešant į bendrovę finansines lėšas (7 500 Eur) ir nurodant jų paskirtį „finansinė pagalba“, būtent tuo metu, kai bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, taip pat P. S. paaiškinimai teismo posėdyje, kad jis savo pinigines lėšas pervedė bendrovės nuostoliams padengti, eiliniams mokėjimams, atsiskaitymams vykdyti, šių iš vienintelio akcininko gautų lėšų kaip jo suteiktos finansinės pagalbos faktinis panaudojimas bendrovės veikloje nuostoliams padengti, atsiskaitymams vykdyti, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad 2022 m. kovo 21 d. pervesdamas bendrovei 5 000 Eur finansinę pagalbą ir 2022 m. kovo 28 d. 2 500 Eur finansinę pagalbą, pareiškėjas suteikė ne paskolą, o savo kaip bendrovės vadovo ir vienintelio akcininko įnašais dengė bendrovės nuostolius, kad būtų lėšų einamiesiems mokėjimams vykdyti.

9.       Teismas nustatė, kad UAB „Korinas“ Einamųjų sąskaitų ir atsiskaitymo knygoje už 2022 metus sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Banko sąskaita“ įrašyta, jog 2022 m. kovo 31 d. yra gauta „fin. parama“ – 7 500 Eur, kuri knygos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Kiti finansiniai įsipareigojimai“ jau yra įrašyta kaip „suteikta paskola“. Teismas nurodė, kad finansinės apskaitos įrašai turi būti patvirtinami pirminiais apskaitos dokumentais, todėl siekiant įrodyti finansinės apskaitos dokumentuose padarytų įrašų teisingumą, o šiuo atveju juose nurodytą informaciją apie paskolos bendrovei suteikimo faktą ir dydį bei bendrovės įsipareigojimą grąžinti paskolą, turi būti pateikti ir patikrinami pirminiai apskaitos dokumentai, kurių pagrindu yra padaryti įrašai apie ūkinę operaciją. Byloje jokių kitų pirminių apskaitos dokumentų, išskyrus banko sąskaitos išrašus apie pareiškėjo P. S. atliktus mokėjimus bendrovei, kurių paskirtis nurodyta „finansinė pagalba“, nėra. Todėl, teismas sprendė, kad finansinės apskaitos duomenų, patvirtinančių bendrovės įsipareigojimą grąžinti jam iš pareiškėjo P. S. gautas 7 500 Eur dydžio pingines lėšas, kurios buvo gautos iš vienintelio bendrovės akcininko kaip finansinė pagalba finansinius sunkumus patiriančiai bendrovei, tikrumas nėra patvirtintas pirminiais apskaitos duomenimis.

III.                      Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

10.       Pareiškėjas P. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patenkinti dalį P. S. finansinio reikalavimo, ir šioje dalyje priimti naują nutartį – antrąja eile patenkinti P. S. 7 500 Eur finansinį reikalavimą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

10.1.       Kreditoriaus piniginių lėšų pervedimą UAB „Korinas“ patvirtina pirminiai dokumentai – bankiniai mokėjimų nurodymai. Nors pirmosios instancijos teismas vieną tokį bankinį nurodymą, atliktą 2022 m. vasario 17 d. 3 500 Eur sumai, pripažino kreditoriaus suteikta paskola bendrovei, nes jo mokėjimo paskirtyje buvo nurodyta „paskola“, tačiau kitų dviejų panašiu laiku atliktų bankinių mokėjimo nurodymų, o būtent, 2022 m. kovo 21 d. – 5 000 Eur mokėjimo, kurio paskirtis „pervedimas, finansinė pagalba“ ir 2022 m. kovo 28 d. 2 500 Eur, mokėjimo, kurio paskirtis „finansinė pagalba“, teismas nepatvirtino. Pirmosios instancijos teismas ignoravo aplinkybę, kad visi trys minėti mokėjimai, bendrovės apskaitoje, kurią vykdė buhalterė, buvo apskaityti vienodai, nepaisant to, kad 2022 m. vasario 17 d. mokėjimo pavadinimo paskirtis buvo įvardyta „paskola“, o kiti du mokėjimo pavedimai įvardyti „pervedimas, finansinė pagalba“ ir „finansinė pagalba“. UAB „Korinas“ Einamųjų sąskaitų ir atsiskaitymo knygoje už 2022 metus nurodyta, kad knygos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Banko sąskaita“ įrašyta, jog 2022 m. vasario 31 dienai ir kovo 31 dienai bendrovė į banko sąskaitą yra gavusi mokėjimus, kurie įvardyti „fin. parama“, kuri knygos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Kiti finansiniai įsipareigojimai“ jau yra įrašyta kaip „suteikta paskola“. Tai patvirtina, kad visi trys aptariami panašiu laiku P. S. atlikti bankiniai mokėjimo nurodymai bendrovėje buvo apskaityti vienodai, taip pat patvirtina bendrovės įsipareigojimą šias tris suteiktas paskolas grąžinti kreditoriui P. S., nes visi trys mokėjimai apskaityti bendrovės įsipareigojimų dalyje.

10.2.       Teismo deklaratyvūs teiginiai, kad du iš trijų aptariamų mokėjimų buvo skirti bendrovės nuostoliams, susijusiems su bylinėjimusi su suinteresuotu asmeniu D. Š. dengti, nepagrįsti, nes tuo laiku, kai buvo atlikti P. S. mokėjimai bendrovei, bendrovės byla su suinteresuotu asmeniu D. Š. nebuvo baigta ir bendrovė nebuvo patyrusi jokių teismo įvardijamų „nuostolių“. Tuo tarpu visi iš pareiškėjo P. S. gauti mokėjimai buvo iškart panaudoti bendrovės atsiskaitymams su bendrovės buhaltere, jai dengiant darbo užmokesčio įsiskolinimus, Valstybine mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (SODRA) ir kitais kreditoriais.

10.3.       Pirmosios instancijos teismas ignoravo pačios bendrovės iki bankroto bylos iškėlimo aiškiai išreikštą valią ir įsipareigojimą pareiškėjui P. S. grąžinti jo suteiktas paskolas. P. S. 3 500 Eur paskola, kurią nutartimi patvirtino teismas, bendrovės buhalterijoje buvo apskaityta taip pat kaip ir kiti du P. S. atlikti mokėjimai, kurių teismas nepripažino paskolomis. Bendrovė tiek 2022 m. vasario 17 d. gautą mokėjimą, įvardytą kaip „paskola“ apskaitė kaip gautą paskolą (nors bendrovės į banko sąskaitą gautų mokėjimų apskaitymo sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) šį mokėjimą įvardijo kaip „Fin. parama“), tiek ir 2022 m. kovo mėn. gautus du mokėjimus apskaitė analogiškai. Tai patvirtina buvusią bendrovės poziciją ir valią gautas pinigines lėšas laikyti skolomis (finansiniais įsipareigojimais), jas grąžinti jų mokėtojui, taip pat atspindi buvusią abiejų šalių valią mokėjimų vykdymo momentu ir patvirtina tarp šalių susiklosčiusius teisinius paskolos santykius. Taigi, pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas ginčo šalių teisinius santykius, neišsiaiškino tikrosios šalių valios, t. y. kokiu pagrindu P. S. pervedinėjo bendrovei pinigus, ignoravo tikrąją valią atskleidžiančius duomenis, kreditoriaus P. S. paaiškinimus apie bendrovei suteiktas paskolas, o ne kokiu nors kitu pagrindu atliktus mokėjimus, bei dar iki bankroto bylos iškėlimo bendrovėje fiksuotus P. S. atliktų mokėjimų kvalifikavimus bendrovės buhalterinėje apskaitoje (kaip paskolų).

10.4.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad byloje nepakanka duomenų apie bendrovės įsipareigojimą grąžinti paskolas. Bendrovei suteiktos P. S. paskolos dar likus vieneriems metams iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo buvo apskaitytos kaip paskolos buhalterinės apskaitos dokumentuose. P. S. bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad jis bendrovei suteikė paskolas, paskolos bendrovei buvo teikiamos ir anksčiau, o ginčui aktualius mokėjimo pavedimus P. S. prašymu atliko banko darbuotojai iš jo banko sąskaitos į bendrovės sąskaitą ir neteisingai įrašė mokėjimų paskirtį, nes jis dėl savo senyvo amžiaus (šiuo metu P. S. yra 84 m.) bankinių mokėjimų pats neatlikinėja. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris paneigtų, jog atlikti mokėjimai yra paskolos ir kuris leistų abejoti P. S. paaiškinimais. Pati bendrovė mokėjimų kvalifikavimo kaip paskolų neginčija. P. S. jokių kitų skolų ir (ar) įsipareigojimų bendrovei neturėjo. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos ir suabsoliutino bei izoliuotai vertino du iš trijų P. S. atliktus mokėjimus, nors 1) visi trys mokėjimai buvo atlikti panašiu laikotarpiu – 2022 m. vasario 17 d. ir 2022 m. kovo mėn. (vieno mėnesio skirtumu); 2) visi trys mokėjimai atlikti dėl tų pačių priežasčių – einamųjų lėšų stygiaus bendrovėje, kurių reikėjo atsiskaityti su einamaisiais kreditoriais, kad bendrovės veikla nestotų; 3) bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaityti vienodai; 4) nei vienas iš gautų mokėjimų nėra grąžintas; 5) nėra įrodymų, paneigiančių, kad atlikti mokėjimai yra paskolos, bei įrodymų, kurie suponuotų, kad mokėjimai buvo atlikinėjami kokiu nors kitu teisiniu pagrindu.

10.5.       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad du iš trijų P. S. atliktų mokėjimų bendrovei kvalifikuotini ne kaip paskolos, bet kaip akcininko įnašai. Vadovaujantis formuojama teismų praktika (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-637-241/2019), akcininko mokėjimai bendrovei negali tiesiog būti kvalifikuojami kaip nuostolių dengimas akcininko įnašais, nes: 1) tam turi būti priimamas sprendimas; 2) kaip akcininko įnašas gautos piniginės lėšos įmonėje ir turi būti apskaitomos kaip akcininko įnašai (neatlygintinos lėšos), o ne „paskolos“ kaip kad nagrinėjamu atveju. Todėl kritiškai vertintini prielaidomis grįsti pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad du iš trijų P. S. mokėjimai, kurie apskaityti kaip gautos paskolos, yra akcininko įnašai, o vienas iš trijų – akcininko bendrovei suteikta paskola. Tokios išvados akivaizdžiai stokoja pagrįstumo, todėl atmestinos kaip nepagrįstos.

10.6.       Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė pareiškėjo P. S. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas P. S. į bylą buvo pateikęs įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas, rengiant atsiliepimą į suinteresuoto asmens D. Š. atskirąjį skundą (2023 m. vasario 2 d. Lietuvos apeliaciniame teisme civilinėje byloje Nr. e2-472-910/2023 pateiktas prašymas Nr. DOK-1829). Pirmosios instancijos teismas šių bylinėjimosi išlaidų klausimo neaptarė.

11.       Atsiliepime į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo D. Š. prašo peržiūrėti, ar (ne)egzistuoja teisinis pagrindas apeliacinį procesą civilinėje byloje Nr. eB2-270-739/2023 nutraukti; Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutarties skundžiamą dalį dėl P. S. antros eilės finansinių reikalavimų palikti nepakeistą; priteisti D. Š. iš P. S. bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

11.1.       Skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje nurodyta, kad ji per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Panevėžio apygardos teismą. Terminas atskirajam skundui pateikti pasibaigė 2023 m. liepos 14 d. (penktadienį). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atskirasis skundas teismui pateiktas 2023 m. liepos 18 d., tai yra jau pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui. Prašymo atnaujinti terminą, motyvuojant svarbiomis termino praleidimo priežastimis, apeliantas nepareiškė, dėl to egzistuoja teisinis pagrindas apeliacinį procesą nagrinėjamoje byloje nutraukti. Tiek apeliantas, tiek jo atstovė dalyvavo bylos nagrinėjime, todėl žinojo nutarties priėmimo ir paskelbimo dieną ir valandą. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 7 straipsnio 2 dalyje nustatyta dalyvaujančių byloje asmenų pareiga domėtis ir rūpintis bylos eiga. Suinteresuoto asmens D. Š. vertinimu, CPK 335 straipsnyje nustatytas terminas pateikti skundą yra praleistas be svarbių priežasčių.

11.2.       Pirmosios instancijos teismas visapusiškai įvertino bylos įrodymus ir ginčo kontekstą bei tinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo naštą ir nurodė, kad pareiškėjas turi įrodyti paskolos gavėjo – bendrovės įsipareigojimą grąžinti jam tokią pat pinigų sumą, kuri buvo pervesta, tai yra privalo įrodyti paskolos teisinių santykių egzistavimą, tačiau atitinkamoje finansinio reikalavimo dalyje tai nebuvo atlikta.

11.3.       Ginčo reikalavimo pagrįstumo klausimas apeliacine tvarka privalo būti sprendžiamas atsižvelgiant ir į įstatyminę nesąžiningumo prezumpciją. CK 6.67 straipsnis įtvirtina prezumpciją, kad kreditoriaus interesus (šiuo atveju suinteresuoto asmens) pažeidusio sandorio šalys (P. S. ir UAB „Korinas“) buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas – juridinis asmuo sudarė sandorį su fiziniu asmeniu, kuris yra to juridinio asmens vadovas (CK 6.67 straipsnio 3 punktas), arba kuris pats yra to juridinio asmens dalyvis, nuosavybės teise tiesiogiai valdantis mažiausiai penkiasdešimt procentų juridinio asmens akcijų (CK 6.67 straipsnio 6 punktas). Pareiškėjui P. S. galioja ir taikytina nesąžiningumo prezumpcija, todėl ginčo paskolos santykiai vertintini ne vien dėl juos pagrindžiančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, ką akcentuoja apeliantas, tačiau dėl jų nesąžiningumo civilinio įstatymo prasme.

11.4.       Pirmosios instancijos teismo nutartyje motyvuotai pasisakyta, kad pareiškėjo P. S. pateikti įrodymai yra nepakankami nuspręsti dėl apeliantą ir bendrovę, kurios akcininku ir vadovu buvo pats apeliantas, siejančių teisinių santykių kvalifikavimo kaip paskolos teisinių santykių.

11.5.       Kritiškai vertintini pareiškėjo P. S. procesinių dokumentų teiginiai apie jo garbų amžių. Verslo teisiniuose santykiuose, kas yra aktualu bylos ginčui, šis faktas nėra minimas teismų praktikoje kaip atsakomybę prievoliniuose santykiuose pašalinanti aplinkybė. Vartojimo statybos rangos teisiniuose santykiuose pareiškėjo P. S. amžius nebuvo kliūtimi jam vykdyti rangos darbus, dėl kurių suinteresuotam asmeniui padarė didelę žalą. Be kita ko, pats kreditorius nurodė, kad didelė suinteresuoto asmens reikalavimo suma buvo pagrindine priežastimi nutraukti bendrovės veiklą inicijuojant bankroto bylą, tačiau ne pareiškėjo P. S. amžius ar jo sveikata.

12.       Atsiliepime į atskirąjį skundą BUAB „Korinas“ nemokumo administratorius Paulius Vinkleris prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta patenkinti dalį pareiškėjo P. S. finansinio reikalavimo (7 500 Eur), ir šioje dalyje priimti naują nutartį, kuria būtų patvirtintas antrąja eile pareiškėjo P. S. 7 500  Eur finansinis reikalavimas. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

12.1.       Pareiškėjo P. S. finansinis antrosios eilės reikalavimas (11 000 Eur) yra visiškai pagrįstas pirminiais duomenimis ir buhalterinės apskaitos dokumentais. Nemokumo administratorius patikrino visus jam perduotus BUAB „Korinas“ buhalterinės apskaitos dokumentus, pagal kuriuos nustatė, kad kreditorius bankiniais mokėjimo nurodymais atliko šiuos mokėjimus: 2022 m. kovo 21 d. – 5 000 Eur ir 2022 m. kovo 28 d. – 2 500 Eur. Be to, šios ūkinės – buhalterinės operacijos fiksuotos ir kituose buhalterinės apskaitos dokumentuose, t. y. Einamųjų sąskaitų ir atsiskaitymo knygos sąskaitose Nr. (duomenys neskelbtini) (bankas), bei Nr. (duomenys neskelbtini) (kiti finansiniai įsipareigojimai), finansinių ataskaitų rinkiniuose, t. y. balanse, bei kreditorių sąraše.

12.2.       Pagal Verslo apskaitos standartą (10-ojo VAS redakcija), kreditoriaus sumokėtos bankiniais nurodymais (5 000 Eur + 2 500 Eur) 7 500 Eur piniginės lėšos negali būti laikomos kaip pagautė, kadangi pagal VAS – Pagaute pripažįstamos atsitiktinės pajamos ar pelnas, kurie negali būti priskirti įprastinei įmonės veiklai. Pelno (nuostolių) ataskaitoje pagautė parodoma kaip pajamos, didinančios pelną arba mažinančios nuostolius prieš apmokestinimą. Šiuo atveju 7 500 Eur neatsispindi BUAB „Korinas“ Pelno (nuostolio) ataskaitoje, todėl Panevėžio apygardos teismas nutartimi interpretavo 7 500 Eur sumą netinkamai.

12.3.       Kreditoriaus sumokėtos piniginės lėšos: 2022 m. kovo 21 d. – 5 000 Eur ir 2022 m. kovo 28 d. – 2 500 Eur, bendra suma 7 500 Eur, yra priskiriamos pagal bendrovės buhalterinius dokumentus kaip įsipareigojimas kreditoriui P. S..

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

13.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų.

14.       Apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies absoliučių negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis). Taip pat nenustatyta aplinkybių, kurios teiktų pagrindą peržengti atskirojo skundo ribas (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

15.       Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyta tvirtinti dalį pareiškėjo P. S. finansinio reikalavimo atsakovės BUAB „Korinas“ nemokumo (bankroto) byloje. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimą nemokumo (bankroto) byloje.

Dėl kreditoriaus finansinio reikalavimo (ne)pagrįstumo

16.       Vienas bankroto byloje spręstinų klausimų yra bankrutuojančios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų tvirtinimas. Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai savo reikalavimus ir jų pagrindimo dokumentus per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti nemokumo bylą paskelbimo priežiūros institucijos interneto svetainėje dienos pateikia paskirtam nemokumo administratoriui, taip pat nurodo, kaip yra užtikrintas šių reikalavimų įvykdymas. Nemokumo administratorius patikrina kreditoriaus reikalavimo teisės pagrindimo dokumentus ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo reikalavimų pateikimo termino pabaigos perduoda kreditorių reikalavimus tvirtinti teismui ir prideda savo nuomonę dėl kreditorių reikalavimų pagrįstumo (JANĮ 41 straipsnio 2 dalis).

17.       Kreditorių reikalavimus tvirtina teismas. Teismas ne vėliau kaip per 20 dienų nuo kreditorių reikalavimų gavimo dienos patvirtina kreditorių reikalavimus, kurie yra neginčijami (JANĮ 42 straipsnio 1–2 dalys). Pagal JANĮ 42 straipsnio 3 dalį teismas nemokumo administratoriaus, juridinio asmens, kreditoriaus, dėl kurio reikalavimo tvirtinimo yra kilęs ginčas, prašymu arba savo iniciatyva gali kreditoriaus reikalavimo tvirtinimo klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

18.       Ar kreditoriaus reiškiamas reikalavimas pagrįstas, teismas nusprendžia įvertinęs tokio reikalavimo pagrindą – sandorius, ūkines operacijas, apskaitos, mokėjimo dokumentus, kitus esančius įrodymus, kuriais grindžiamas būtent kreditoriaus nurodyto dydžio reikalavimas į bankrutuojančią įmonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2014).

19.       Būtent pareiškėjas, siekiantis jo, kaip kreditoriaus, reikalavimo bankrutuojančiam juridiniam asmeniui patvirtinimo, turi pareigą leistinais įrodymais pagrįsti tiek reikalavimo atsiradimo pagrindą, tiek jo dydį (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas, vertindamas į bylą pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (CPK 176 straipsnio 1 dalis), o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78-686/2017).

20.       Pareiškėjas P. S. bylos nagrinėjimo metu paskolų sudarymo faktą grindė bankiniais nurodymais: 1) 2022 m. vasario 17 d. nurodymu, kuriuo pervesta 3 500 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „paskola“; 2) 2022 m. kovo 21 d. nurodymu, kuriuo pervesta 5 000 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „pervedimas, finansinė pagalba“; 3) 2022 m. kovo 28 d. nurodymu, kuriuo pervesta 2 500 Eur suma, mokėjimo paskirtyje nurodant „finansinė pagalba“.

21.       Pirmosios instancijos teismas atsisakė tvirtinti dalį kreditoriaus finansinio reikalavimo (7 500 Eur), nurodydamas, kad kreditorius neįrodė dalies savo finansinio reikalavimo pagrįstumo, o byloje esantys banko išrašai, patvirtinantys 2022 m. kovo 21 d. ir 2022 m. kovo 28 d. pareiškėjo atliktus mokėjimus bendrovei, kuriuose įrašyta mokėjimo paskirtis – „pervedimas, finansinė pagalba“ ir „finansinė pagalba“, savaime negali būti pripažinti atitinkančiais CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir pakankami įrodyti, kad tarp šalių buvo susiklostę teisiniai paskolos santykiai.

22.       Apeliantas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirąjį skundą iš esmės grindžia argumentu, kad tiek byloje pateikti sąskaitos išrašai, tiek bendrovės finansiniai duomenys patvirtina paskolų suteikimo bendrovei faktą. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais.

23.       Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022, 17 punktas). Kadangi paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-329-403/2020, 27 punktas ir jame nurodyta praktika).

24.       Pažymėtina, kad aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą spręsti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-31-781/2023, 33, 35 punktai).

25.       Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes ir t. t. Dėl to kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą. Kartu pažymėta, kad, sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, nepakanka remtis vien pažodiniu (gramatiniu) banko dokumentuose, patvirtinančiuose pinigų perdavimą, atliktų įrašų aiškinimu. Būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų. Taigi, savaime pinigų pervedimą (įnešimą grynaisiais) į banko sąskaitą patvirtinantys įrodymai, kuriuose aiškiai ir nedviprasmiškai neįtvirtinta mokėjimo paskirtis, kilus lėšas pervedusios ir jas gavusios šalies ginčui, nepakankami spręsti dėl šalis siejančių teisinių santykių kvalifikavimo. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, turi nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą ir, ja remdamasis, kvalifikuoti šalis siejančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015).

26.       Taigi, sprendžiant šalių ginčą dėl perduotų pinigų paskirties ir atsiradusių teisinių santykių kvalifikavimo, yra pagrindas vadovautis ir CK 6.193 straipsniu, kuriame numatyta, kad, aiškinant sutartį, yra privalu nagrinėti ir šalių tikruosius ketinimus, atsižvelgti į tai, kokią prasmę tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, visas sutarties sąlygas aiškinti atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes bei į sutarties šalių elgesį po sutarties sudarymo.

27.       Nagrinėjamu atveju kreditorius ir bendrovė nėra sudarę rašytinės paskolos sutarties, kurioje būtų nustatytos paskolos sutarties sąlygos: kreditoriaus bendrovei perduota konkreti paskolos suma, bendrovės įsipareigojimas grąžinti paskolos sumą, paskolos grąžinimo terminas, šalių sulygtos mokėjimo (pelno) palūkanos arba šalių susitarimas dėl neatlygintinės (beprocentės) paskolos, kt. Tačiau byloje nėra ginčo, kad pareiškėjas P. S. pervedė bendrovei iš viso 11 000 Eur sumą, o bendrovė šias lėšas gavo. Esminis ginčas byloje kyla, ar pagal kreditoriaus 2022 m. kovo 21 d. ir 2022 m. kovo 28 d. bankinius nurodymus bendrovei pervesta 7 500 Eur suma, laikytina paskola, o tarp šalių susiklostę santykiai yra teisiniai paskolos santykiai. 

28.       Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, jog 2022 m. kovo 21 d. atliktas pareiškėjo P. S. pavedimas į bendrovės sąskaitą 5 000 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „pervedimas, finansinė pagalba“, 2022 m. kovo 28 d. atliktas pavedimas į bendrovės sąskaitą 2 500 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodant „finansinė pagalba“, įrodo faktą, jos apeliantas skolino pinigus bendrovei. Visų pirma, tai nėra pakankami įrodymai kreditoriaus įrodinėjamiems paskolos teisiniams santykiams pagrįsti (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju mokėjimo nurodymai pagrindžia tik patį pinigų perdavimo faktą, bet ne paskolos sutarties sudarymą, kurioje būtų išreikšta tiek abiejų šalių valia tokią sutartį sudaryti, tiek bendrovės įsipareigojimas grąžinti pinigus kaip paskolos dalyką kreditoriui. Be to, turi būti įrodyta ir antroji būtina paskolos teisinių santykių sąlyga – paskolos gavėjo (bendrovės) įsipareigojimas grąžinti paskolos sumą. Dėl to, kreditoriaus įrodinėjamų ginčo šalis siejusių paskolos teisinių santykių spręstina analizuojant ir vertinant byloje esančių duomenų visumą (CPK 185 straipsnis).

29.       Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad visi trys mokėjimai (2022 m. vasario 17 d., 2022 m. kovo 21 d. ir 2022 m. kovo 28 d.) bendrovės apskaitoje buvo apskaityti panašiu laiku ir vienodai, kas patvirtina buvusią bendrovės poziciją ir valią gautas pinigines lėšas laikyti skolomis (finansiniais įsipareigojimais), jas grąžinti jų mokėtojui, taip pat atspindi buvusią abiejų šalių valią mokėjimų vykdymo momentu ir patvirtina tarp šalių susiklosčiusius teisinius paskolos santykius.

30.       Bylos duomenimis nustatyta, kad BUAB „Korinas“ Einamųjų sąskaitų ir atsiskaitymo knygoje už 2022 metus sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Banko sąskaita“ įrašyta, jog 2022 m. kovo 31 d. yra „gauta fin. parama“ – 7 500 Eur (1 t., b. l. 147), kuri knygos sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Kiti finansiniai įsipareigojimai“ yra įrašyta kaip „suteikta paskola“ (1 t., b. l. 148).

31.       Šiuo atveju pažymėtina, kad Einamųjų sąskaitų ir atsiskaitymo knyga nėra tiesioginis apskaitos dokumentas, joje daromi įrašai kitų apskaitos dokumentų pagrindu ir tiesiogiai nepatvirtina tam tikro fakto buvimo. Minėtoje knygoje esantys finansinės apskaitos įrašai turi būti patvirtinami pirminiais apskaitos dokumentais, todėl siekiant įrodyti finansinės apskaitos dokumentuose padarytų įrašų teisingumą, o šiuo atveju juose nurodytą informaciją apie paskolų bendrovei suteikimo faktą ir dydį bei bendrovės įsipareigojimą grąžinti paskolą, turi būti pateikti ir patikrinami pirminiai apskaitos dokumentai, kurių pagrindu yra padaryti įrašai apie ūkinę operaciją. Byloje nenustatyta jokių kitų pirminių apskaitos dokumentų, išskyrus ginčo mokėjimo pavedimus, patvirtinančių tarp kreditoriaus ir bendrovės esančių paskolos teisinių santykių egzistavimą. Taigi, atitinkamai Einamųjų sąskaitų ir atsiskaitymo knygoje esantys duomenys nesudaro pagrindo spręsti apie tarp kreditoriaus ir bendrovės egzistavusius paskolos teisinius santykius.

32.       Be to, kaip matyti iš kreditoriaus sąskaitos išrašo už 2022 m. laikotarpį, kreditorius UAB „Korinas“ naudai pervedė: 1) 2022 m. vasario 17 d. 3 500 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „paskola“; 2) 2022 m. kovo 21 d. 5 000 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „pervedimas, finansinė pagalba“; 3) 2022 m. kovo 28 d. 2 500 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „finansinė pagalba“; 4) 2022 m. balandžio 14 d. 200 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „finansinė pagalba“ (1 t., b. l. 145). Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, tik vienas iš nurodytų pirminių dokumentų – 2022 m. vasario 17 d. mokėjimo pavedimas patvirtina tarp šalių egzistavus paskolos teisinius santykius. Tačiau po to atlikti net trys kreditoriaus pavedimai (2022 m. kovo 21 d., 2022 m. kovo 28 d. ir 2022 m. balandžio 14 d.), trijų savaičių laikotarpyje, buvo įvardijami kaip „finansinė pagalba“. Taigi, 2022 m. kovo 21 d. ir 2022 m. kovo 28 d. atliktų pavedimų paskirtys, greta kitų byloje nustatytų aplinkybių, leidžia apeliacinės instancijos teismui pritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad labiau tikėtina, jog 2022 m. kovo 21 d. pervesdamas bendrovei 5 000 Eur finansinę pagalbą ir 2022 m. kovo 28  d. 2 500 Eur finansinę pagalbą, pareiškėjas suteikė ne paskolą, o savo kaip bendrovės vadovo ir vienintelio akcininko įnašais dengė bendrovės nuostolius, kad būtų lėšų einamiesiems mokėjimams vykdyti ir pan.

33.       Priešingų išvadų neleidžia daryti ir kreditoriaus teiginiai, kad jo atliekamų mokėjimų paskirtį įrašė banko darbuotojai. Teisėjų kolegijos vertinimu, vidutiniškai apdairiam ir rūpestingam asmeniui, siekiančiam turėti patikimų įrodymų, patvirtinančių galimai suteikiamos paskolos faktą, šis asmuo, siekdamas fiksuoti esant paskolos teisinius santykius, atitinkami siektų tą nurodyti ir mokėjimo paskirtyje.

34.       Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nuo 1997 m. rugsėjo 11 d. buvo vienintelis bendrovės akcininkas, nuo 1997 m. rugsėjo 11 d. iki 2023 m. vasario 2 d. buvo dar ir bendrovės vadovu. Apeliantas atskirajame skunde pripažino, kad būdamas bendrovės vadovu ir akcininku savo lėšų pervedimais bendrovei siekė maksimalios naudos bendrovei – kad nedidėtų jos esminiai įsipareigojimai, kad būtų išvengta priverstinių piniginių lėšų nurašymų dėl skolų Valstybinei mokesčių inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai bei, kad Bendrovė neprarastų būtiniausių paslaugų tiekimo ir kt. Be to nurodė, kad visi iš P. S. gauti mokėjimai buvo iškart panaudoti bendrovės atsiskaitymams su bendrovės darbuotoja – buhaltere R. K., jai dengiant darbo užmokesčio įsiskolinimus, Valstybine mokesčių inspekcija, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir kitais kreditoriais. Tačiau šie parodymai nepatvirtina tarp kreditoriaus ir bendrovės egzistavus paskolos teisinius santykius. Priešingai, tai patvirtina, kad apeliantas veikė kaip bendrovės vadovas ir finansavo bendrovės įsiskolinimus, siekdamas, kad bendrovė būtų moki. 

35.       Nagrinėjamu atveju kreditorius turėjo įrodyti egzistuojant esmines paskolos sutarties sąlygas – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo (atsakovo) nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus (žr. šios nutarties 23 punktą). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatyta faktinė situacija ir procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog ginčijami mokėjimo pavedimai (2022 m. kovo 21 d., 2022 m. kovo 28 d.) atitinka esminius paskolos sutarties elementus, t. y. iš banko mokėjimo nurodymo teismas gali konstatuoti esant įrodytą pinigų perdavimo faktą (paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn), tačiau nėra paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti tokią pat pinigų sumą, t. y. nėra antrojo esminio paskolos sutarties elemento, todėl nėra objektyvaus pagrindo teigti, kad vien tik pinigų pervedimas pats savaime sukūrė paskolos teisinius santykius. Priešingas situacijos vertinimas, byloje nustatytų aplinkybių kontekste prieštarautų sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principams (CK 6.193 straipsnis). Be to, kaip jau minėta, pinigai gali būti perduoti ir kitais pagrindais (žr. šios nutarties 25 punktą). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad banko išrašai, patvirtinantys 2022 m. kovo 21 d. ir 2022 m. kovo 28 d. pareiškėjo atliktus mokėjimus bendrovei, kuriuose įrašyta mokėjimo paskirtis – „finansinė pagalba“, savaime negali būti pripažinti atitinkančiais CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus ir pakankami įrodyti, kad tarp šalių buvo susiklostę teisiniai paskolos santykiai.

36.       Kadangi apeliantas neįrodė esminių paskolos sutarties su bendrove sąlygų egzistavimo – pinigų kaip paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus kaip paskolos dalyką visumos, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apelianto ir bendrovės nesiejo paskolos teisiniai santykiai 2022 m. kovo 21 d., 2022 m. kovo 28 d. pavedimų pagrindu (CK 6.870 straipsnis). Apeliantui nepateikus pakankamai įrodymų reiškiamam 7 500 Eur dydžio finansiniam reikalavimui pagrįsti, neįrodytas reikalavimas negali būti patvirtintas BUAB „Korinas“ nemokumo (bankroto) byloje (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias procesines teises normas bei nesudaro pagrindo priimtą procesinį sprendimą panaikinti ar pakeisti.

37.       Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės reikšmės apskųstos pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2020 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020, 40 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmą kartą apeliacinės instancijos teisme

38.       Apeliantas, be kita ko, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė dėl jo bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmą kartą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme ir teikiant atsiliepimą į D. Š. atskirąjį skundą (Lietuvos apeliaciniame teisme civilinėje byloje Nr. e2-472-910/2023 pateiktas 2023 m. vasario 2 d. prašymas Nr. DOK-1829). Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais nesutinka, kadangi Panevėžio apygardos teismas 2023 m. liepos 28 d. papildoma nutartimi išsprendė 968 Eur išlaidų, patirtų apmokant advokato paslaugas, atlyginimo klausimą (2 t., b. l. 169–171).

Dėl atsiliepime į atskirąjį skundą pareikšto prašymo

39.       Suinteresuotas asmuo D. Š. atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškė prašymą peržiūrėti, ar (ne)egzistuoja teisinis pagrindas apeliacinį procesą nutraukti. Suinteresuotas asmuo D. Š. nurodė, kad terminas atskirajam skundui dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutarties pasibaigė 2023 m. liepos 14 d. (penktadienį), todėl apelianto 2023 m. liepos 18 d. atskirasis skundas buvo pateiktas jau pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka septynių dienų terminui. Kadangi apeliantas prašymo atnaujinti terminą nepareiškė, todėl egzistuoja teisinis pagrindas apeliacinį procesą nagrinėjamoje byloje nutraukti (CPK 315 straipsnio 5 dalis). Teisėjų kolegija nesutinka su šiais suinteresuoto asmens argumentais.

40.       Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutartis galėjo būti skundžiama per septynias dienas nuo jos patvirtintos kopijos įteikimo dienos. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų matyti, kad minėta nutartis pareiškėjo P. S. atstovei advokato padėjėjai Giedrei Gudžiūnaitei ir advokatui Tadui Ugintui buvo išsiųsta jos priėmimo dieną, tai yra 2023 m. liepos 7 d. (penktadienį). Vadovaujantis CPK 1751 straipsnio 10 dalimi, minėta nutartis laikoma įteikta po procesinio dokumento išsiuntimo dienos einančią darbo dieną, tai yra 2023 m. liepos 10 d. (pirmadienį). Kadangi CK 1.118 straipsnio 1 dalis numato, kad terminas prasideda rytojaus diena nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu kitaip nenustatyta įstatymu, todėl laikytina, kad terminas atskirajam skundui dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutarties pateikti prasidėjo 2023 m. liepos 11 d. (antradienį) ir pasibaigė 2023 m. liepos 17 d. Kadangi apeliantas atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutarties pateikė 2023 m. liepos 17 d. 22 val. 34 min., todėl nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė kreditoriaus atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutarties ir nutraukti apeliacinį procesą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

41.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo P. S. finansinio reikalavimo BUAB „Korinas“ nemokumo (bankroto) byloje tvirtinimo klausimą, teisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius, taip pat proceso teisės normas, nustatančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, ir padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjo P. S. neįrodytas finansinis reikalavimas dalyje dėl 7 500 Eur negali būti patvirtintas BUAB „Korinas“ nemokumo (bankroto) byloje. Atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti apskųstą teismo nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atskirąjį skundą atmetus, suinteresuotas asmuo D. Š. įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą (CPK 93 straipsnis).

43.       Suinteresuotas asmuo D. Š. pateikė teismui duomenis, kad už atsiliepimą į atskirąjį skundą 2023 m. rugpjūčio 21 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) sumokėjo 500 Eur sumą. Atsižvelgiant į tai, kad prašoma priteisti teisinės pagalbos išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 8.16 punkte nustatyto maksimalaus dydžio (1 959,50 Eur × 0,4 = 783,80 Eur), suinteresuotam asmeniui D. Š. iš apelianto priteisiamos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2023 m. liepos 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjo P. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Teisėjai                                                               Vilija Mikuckienė

                                                                               Neringa Švedienė

               Žilvinas Terebeiza