Administracinė byla Nr. I-3882-505/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00786-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;

 (S)

51.4;55.1.1.

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugsėjo 27 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,

sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,

dalyvaujant pareiškėjui A. S.,

nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. S. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN) 10 000 Eur  neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 2-6).

Skunde, atsikirtime į atsiliepimą (b. l. 28-29) ir teismo posėdžio metu nurodė, kad jis nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. buvo laikomas Alytaus PN nežmoniškomis sąlygomis, nes jam nebuvo išduotos higienos priemonės – dantų pasta, dantų šepetukas, skutimosi peiliukai. Pareiškėjo teigimu, dėl higienos priemonių išdavimo jis ne kartą kreipėsi į Alytaus PN administraciją, tačiau būdavo paaiškinta, jog nuteistiesiems išduoti higienos priemones įstaigai nepriklauso. Dėl to pareiškėjas negalėjo valytis dantų, jautėsi psichologiškai sugniuždytas, pažemintas, patyrė diskomfortą, stresą, sumažėjo bendravimo galimybės. Pažymėjo, kad iš jam artimųjų atsiųstų pinigų negalėjo nusipirkti higienos priemonių, kadangi už atsiųstus pinigus pirko vitaminus, maisto. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino. Prašė skundą tenkinti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą (b. l. 10-13) nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų, esančių pataisos namų vaikų namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d., bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo; 100 g tualetinio muilo; 1 rulonas tualetinio popieriaus. Teisės aktuose nebuvo numatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetukais ar skutimosi priemonėmis.  Ginčo laikotarpiu pareiškėjas higienos priemonėmis nebuvo aprūpintas, nes rašytinių prašymų neteikė. Taip pat pažymėjo, jog reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Pareiškėjas laisvės atėmimo bausmės metu baustas už narkotikų vartojimą 6 kartus, todėl pareiškėjo argumentai dėl sveikatos sutrikimų dėl netinkamų laikymo sąlygų yra atmestini. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Prašė skundą atmesti.

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Alytaus PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 10-11).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).

CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d. (b. l. 3). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo jo apgyvendinimo Alytaus PN pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Alytaus PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Alytaus PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.

Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo patalpinimo apgyvendinimo Alytaus PN 2014 m. sausio 1 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 20 d. (b. l. 7).

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. balandžio 20 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. balandžio 20 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

Kaip minėta anksčiau, pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš jam neskirtų higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų).

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Administracinėje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjui jo skunde nurodytos higienos priemonės vertinamuoju laikotarpiu nebuvo išduotos. Atsakovas nurodė, kad šių higienos priemonių išdavimas pareiškėjui buvo nenumatytas galiojusiuose teisės aktuose.

Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) numatė, kad nuteistiesiems, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodami šie higienos reikmenys: 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo bei 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau teismas pažymi, kad Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (2010 m. kovo 3 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) 7 punktas numatė, kad suimtiesiems kas mėnesį išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Įvertinus šį teisinį reguliavimą, konstatuotina kad ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis – dantų pasta bei šepetėliu ir skutimosi peiliukais, o nuteistiesiems šios higienos priemonės nebuvo išduodamos.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Konvencijos 14 straipsnyje nustatyta, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Teisėjų kolegija pažymi, jog EŽTT, aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą L. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties. Ši teisė negali egzistuoti savarankiškai, nes ji galioja tik teisėms ir laisvėms, kurios saugomos Konvencija ir jos protokolais. Kad būtų konstatuotas Konvencijos 14 straipsnio pažeidimas, būtina, jog bylos faktinės aplinkybės patektų į Konvencija ir protokolais reguliuojamą santykių sferą (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą L. prieš Slovakiją). EŽTT šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą T. prieš Graikiją). Atkreiptinas dėmesys, jog pagal EŽTT praktiką įrodinėjant Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą, pareiškėjui tenka pareiga įrodyti skirtingo reguliavimo asmenims taikymą, o valstybė turi įrodyti, jog toks reguliavimas buvo pateisinamas (žr. EŽTT sprendimą byloje D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą T. prieš Rusiją).

Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kad pareiškėjui, turinčiam nuteistojo statusą, nacionaliniais teisės aktais buvo nustatytos mažesnės garantijos nei suimtojo asmens statusą turinčiam asmeniui, nors šie asmenys, teismo vertinimu, nagrinėjamo klausimo kontekste laikytini esantys panašioje padėtyje ir atsakovas neįrodė, o teismas nenustatė, kad toks skirtingas asmenų vertinimas būtų objektyviai pateisinamas.

Nagrinėjamai bylai taip pat aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi, be kita ko, tuo, kad įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetėliu, dantų pasta, todėl jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. EŽTT pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą.

Nors EŽTT aptartoje byloje nagrinėjo skundą dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, tačiau, teismo vertinimu, EŽTT pateiktas išaiškinimas reikšmingas nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumo, nes, kaip šiame sprendime konstatuota, nagrinėjamo klausimo kontekste, suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį.

LVAT, aiškindamas minėtų teisės normų nuostatas, padarė išvadą, kad Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetėlį bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų. Todėl nagrinėjamu atveju susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Pažymėjo, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017).

Nagrinėjamu atveju vertintina, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos nenumatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo aukščiau nurodytos LVAT praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. balandžio 20 iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme. Nustatęs neteisėtą atsakovo neveikimą, teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatuoja esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.

Sprendžiant dėl neturtinės žalos kompensavimo būdo, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, jog byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į įstaigos administraciją su prašymu išduoti trūkstamas higienos priemones. Nors pareiškėjas nurodo, kad į pareigūnus kreipdavosi žodžiu, jokių tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Ši aplinkybė sudaro pagrindą teismui abejoti pareiškėjo skunde nurodomomis aplinkybėmis apie didelio masto dvasines ir fizines kančias, kurias galimai sukėlė atsakovo neteisėti veiksmai. Pažymėtina, jog ginčo laikotarpis yra ilgas bei tęstinis, taigi spręstina, jog pareiškėjas, dėl savo pažeistų teisių jausdamas diskomfortą, kančią bei skausmą, turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis į Alytaus PN administraciją su prašymais ar skundais dėl galimo jo teisių pažeidimo ar informacijos gavimo (žr. LVAT 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį byloje Nr. A-442-1096/2014). Nesant asmenų prašymų, pareigūnai negali žinoti apie pareiškėjo patiriamą diskomfortą bei tam tikrų higienos priemonių trūkumą. Be to, minėtoje EŽTT byloje M. prieš Latviją teismas pabrėžė, kad įvertinus valstybės pareigą užtikrinti, jog asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu, nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis - yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas tokį prašymą būtų pateikęs atsakovės atstovui, o šis būtų atsisakęs jį patenkinti.

Pažymėtina ir tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau kaip metams nuo paskutinio atsakovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos (b. l. 7). Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma.

Teismas taip pat pastebi, kad šiuo metu (nuo 2017 m. sausio 1 d.) laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, kurio 4 punkte nustatyta, kad pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml)), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Tačiau vėliau higienos reikmenys suimtiesiems (nuteistiesiems) išduodami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms - t. y. tik nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems) bei esant jų rašytiniam prašymui. Taigi, nors šiuo metu galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos - be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai - šios priemonės tolesniu tęstiniu kalinimo laikotarpiu yra išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir esant rašytiniam nuteistojo prašymui.

Teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas prašymą dėl higienos priemonių išdavimo būtų pateikęs Alytaus PN administracijai ar pareigūnams. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo mokus (b. l. 18-22), per visą laikotarpį jo pajamos sudarė daugiau kaip 1 000 Eur. Todėl pareiškėjo argumentai, jog jis visą vertinamąjį laikotarpį negalėjo valytis dantų, prisižiūrėti ir nusiskusti, kelia pagrįstas abejones - t. y. byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpį nesinaudojo už savo lėšas įsigytomis higienos priemonėmis ir kad jam kilo būtent tokios neigiamos pasekmės, kurias jis nurodo savo skunde.

        Pažymėtina, jog sveikatos sutrikimų dėl neišduotų higienos priemonių, ginčo laikotarpiu pareiškėjui nekonstatuota. Byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Psichologinės tarnybos darbuotojus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Teismo vertinimu, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje taip pat nenustatyta, jog atsakovas siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai taip pat konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.

Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas, kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas 

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo A. S. skundą patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad buvo pažeista A. S. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Alytaus pataisos namuose sąlygas (dėl higienos priemonių neišdavimo).

Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja                                                    Daina Kukalienė