Civilinė byla Nr. e2A-508-178/2015

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00269-2014-9

                                                                        Procesinio sprendimo kategorija                                         2.5.1.4;  2.5.2.3;  2.5.11.5

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. spalio 6 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Energijos kodas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3550-640/2014 pagal šio ieškovo ieškinį atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriui – pataisos namams, Kauno apygardos probacijos tarnybai, Kauno tardymo izoliatoriui, Pravieniškių pataisos namams – atvirajai kolonijai, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos mokymo centrui, Šiaulių tardymo izoliatoriui, Alytaus pataisos namams, Laisvės atėmimo vietų ligoninei, Vilniaus pataisos namams, Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui, Marijampolės pataisos namams, Vilniaus apygardos probacijos tarnybai, Klaipėdos apygardos probacijos tarnybai, Šiaulių apygardos probacijos tarnybai, Kybartų pataisos namams, Panevėžio apygardos probacijos tarnybai, Panevėžio pataisos namams ir uždarajai akcinei bendrovei „Termopalas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Energijos kodas“ patikslintu ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas) Danske Bank A/S Lietuvos filialui pateiktą 2013 m. gruodžio 30 d. reikalavimą išmokėti 77 613,82 Eur (267 985 Lt) sumą pagal sutarčių įvykdymo garantijas (toliau-Reikalavimas); 2) pripažinti negaliojančiu atsakovo UAB „Termopalas“ vienašalį sandorį – 2014 m. sausio 8 d. atliktą 77 613,82 Eur (267 985 Lt) sumos išmokėjimą Kalėjimų departamentui; 3) taikyti restituciją ir įpareigoti Kalėjimų departamentą grąžinti UAB „Termopalas“ 77 613,82 Eur (267 985 Lt) (t. 1, b. l. 1-9; t. 2, b. l. 51-61).

Nurodė, kad ieškovas ir atsakovas UAB „Termopalas“ (viešojo elektros energijos pirkimo Nr. 127685 pagrindu) 2012 m. rugsėjo 14 d. sudarė susitarimą „Dėl paskolų suteikimo ir garantijų išleidimo“, kurio 1 ir 3 punktuose atsakovas UAB „Termopalas“ įsipareigojo išleisti Danske Bank A/S Lietuvos filialo garantijas pagal ieškovo prašymą, užtikrinant jo įsipareigojimus kontrahentams pagal 2012 m. gruodžio mėn. ieškovo ir visų kitų atsakovų sudarytas elektros energijos viešojo pirkimo – pardavimo sutartis (toliau – Sutartys; iš viso 18 sutarčių; t. 1, b. l. 10-14, 128-133, 140-244), kuriomis ieškovas, jo nuomone, įsipareigojo laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. tiekti atsakovams Sutarčių 2 priede nurodytą elektros energijos kiekį. Pasak ieškovo, dėl elektros energijos kiekio, kurį ieškovas turėtų pateikti atsakovams kitu laikotarpiu (2014 metais), šalys nebuvo susitarę. Kalėjimų departamentas 2013 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į Danske Bank A/S su reikalavimu sumokėti garantiją, nes, anot šio atsakovo, ieškovas pažeidė šalių sudarytas Sutartis, vienašališkai ir Sutartyse nenumatytais pagrindais jas nutraukdamas bei nepateikdamas Sutarčių vykdymo užtikrinimų, dėl ko atsakovai 2014 metais liko be energijos tiekėjo ir patyrė nuostolių. Atsižvelgiant į šį Reikalavimą, atsakovas UAB „Termopalas“ tiesiogiai sumokėjo Kalėjimų departamentui 77 613,82 Eur (267 985 Lt) garantijų sumą pagal Danske Bank A/S  išduotas garantijas ir pareikalavo, kad ieškovas šią sumą sumokėtų (grąžintų) atsakovui UAB „Termopalas“. Ieškovo teigimu, jam nebuvo kilusi pareiga pagal paminėtą atsakovo Reikalavimą sumokėti atsakovams 77 613,82 Eur (267 985 Lt) sumą, todėl neteisėtas ir negaliojantis atsakovo Kalėjimų departamento Reikalavimas dėl 77 613,82 Eur (267 985 Lt) sumokėjimo pagal Sutarčių įvykdymo garantijas (CK 1.80 str. 1 d., 6.90 str. 1 d.). Ieškovo nuomone, jis visiškai įvykdė Sutartis, patiekdamas visą elektros energijos kiekį, dėl kurio buvo susitarta 2013 metais, o susitarimo dėl elektros energijos tiekimo 2014 metais nebuvo, be to, 2013 m. gruodžio mėn. nebuvo suėjęs atsakovo nurodytos prievolės dėl elektros energijos tiekimo 2014 metais įvykdymo terminas. Pasak ieškovo, garantija yra subsidiari prievolė, o tai reiškia, kad atsakovai įgytų teisę reikalauti garantijos įvykdymo tik tuo atveju, jeigu pareikalavus, garantija užtikrintos prievolės nebūtų įvykdęs ieškovas, tačiau atsakovai ieškovo nereikalavo įvykdyti prievolės dėl 77 613,82 Eur (267 985 Lt) sumokėjimo. Pažymėjo, kad, pripažinus negaliojančiu Reikalavimą, negaliojančiu turi būti pripažintas ir atsakovo UAB „Termopalas“ atliktas mokėjimas bei pritaikyta restitucija (CK 1.80 str. 1 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį (t. 3, b. l. 68-75).

Teismas nustatė, kad Sutartis ieškovas iki 2013 m. gruodžio 31 d. vykdė tinkamai, tačiau iki jose numatyto termino pasibaigimo (2013-12-31) ieškovas kreipėsi į atsakovą Kalėjimų departamentą, nurodydamas, jog nesutinka pratęsti Sutarčių pagal tas pačias sąlygas, o, negavus sutikimo jas pratęsti, nurodė, jog Sutartys pasibaigs 2013 m. gruodžio 31 d. abiejų šalių susitarimu. Kalėjimų departamentui atsakius, jog neketinama nutraukti Sutarčių, ieškovas 2013 m. lapkričio 12 d. raštu pranešė, jog dėl 2013 m. Lietuvos energetikos rinkoje įvykusių nenumatytų aplinkybių (nenugalimos jėgos) prašo pritarimo nutraukti Sutartis abipusiu šalių susitarimu. Kalėjimų departamentas 2013 m. lapkričio 25 d. rašte nurodė, jog neketina nutraukti Sutarčių abipusiu susitarimu ir pareikalavo iki 2013 m. gruodžio 16 d. pateikti Sutarčių vykdymo užtikrinimą patvirtinantį dokumentą, taip pat nurodė, jog šio nepateikus laikys, kad Sutartis pažeidė ieškovas. Tuomet ieškovas 2013 m. gruodžio 2 d. pranešė, jog dėl nenugalimos jėgos ir prasidėjusio restruktūrizavimo bylos proceso nuo 2014 m. sausio 1 d. jis nutraukia Sutartis. Kalėjimų departamentas 2013 m. gruodžio 19 d. pažyma konstatavo, jog ieškovas nepateikė Sutarčių įvykdymo užtikrinimų, kaip numato Sutarčių 8.2 punktas, todėl pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus, ir 2013 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į ieškovą nurodydamas, jog pasinaudos Sutarčių įvykdymo užtikrinimu dėl reikalavimo sumokėti garanto gavėjams. Teismo nuomone, iš šalių susirašinėjimo matyti, jog iš esmės byloje kilęs ginčas dėl viešojo energijos tiekimo sutarčių nutraukimo teisėtumo.

Teismas konstatavo, kad ieškovas, dalyvaudamas viešajame pirkime ir jį laimėjęs, turėjo žinoti ir suvokti, jog, vykdant Sutartis, turės būti laikomasi Viešųjų pirkimo įstatymo nustatytų reikalavimų, pagal kuriuos pirkimo sutarties sąlygos sutarties galiojimo laikotarpiu negali būti keičiamos, išskyrus tokias pirkimo sutarties sąlygas, kurias pakeitus nebūtų pažeisti Viešųjų pirkimo įstatymo 3 straipsnyje nustatyti principai bei tikslai ir kai tokiems pirkimo sutarties sąlygų pakeitimams yra gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas (Viešųjų pirkimo įstatymo 18 str. 8 d.). Teismo teigimu, šiuo atveju sutarčių laisvės principas negali būti taikomas visa apimtimi, nes Sutarčių sudarymas, vykdymas ir nutraukimas yra sąlygotas ir suvaržytas Viešųjų pirkimų įstatymo numatytų apribojimų. Nagrinėjamu atveju Sutartys buvo sudaromos 2013 metų laikotarpiui su pratęsimo sąlyga, jeigu atsakovai nepraneš tiekėjui, t. y. ieškovui, jog nutraukia Sutartis (Sutarčių 8.1 p.), be to, kaip Sutarčių priedas buvo numatytas pirkėjo planuojamas preliminarus perkamos – parduodamos elektros energijos kiekis ir paskirstymas kalendoriniais mėnesiais 2013 metams. Teismas atmetė ieškovo argumentą, kad neįvykdė Sutarčių sąlygų atsakovai, nepateikę pranešimo apie reikiamą elektros energijos kiekį 2014 metams, nurodydamas, jog pagal Sutarčių 8.3 punktą jų sąlygos negali būti keičiamos. Todėl šalys turėjo suprasti, jog Sutartys yra pratęsiamos tomis pačiomis sąlygomis tiek dėl perkamos elektros energijos kiekio, tiek ir dėl jo paskirstymo. Teismas pažymėjo, kad Sutarčių 3.2.5 punktas įpareigojo pirkėją iš anksto informuoti ir pranešti tiekėjui apie papildomą elektros energijos kiekio pirkimą tik tuo atveju, jeigu jo perkamos elektros energijos poreikis, numatytas Sutarčių priede Nr. 2, keisis daugiau nei 20 proc. Byloje nesant duomenų, jog atsakovai ketino keisti perkamos elektros energijos kiekį, teismas atmetė kaip nepagrįstus ieškovo argumentus, jog atsakovai nepranešė apie elektros energijos kiekio pirkimą 2014 metams ir tuo pažeidė savo sutartinius įsipareigojimus. Teismas, įvertinęs Sutarčių 7.7 punkto nuostatas, sprendė, kad ieškovas neturėjo teisėto pagrindo atsisakyti vykdyti Sutartis ir vienašališkai jas nutraukti. Atsisakęs toliau vykdyti Sutartis, ieškovas laikomas iš esmės jas pažeidusiu (Sutarčių 7.1.1 p.). Teismo nuomone, savo raštuose ieškovas nurodė, jog nevykdys Sutarčių ir nepateiks jų vykdymo užtikrinimo, kaip tai numatyta Sutarčių 8.2, 3.1.5 punktuose, todėl atsakovai įgijo teisę pasinaudoti banko garantija (Sutarčių 7.9 p.). Kalėjimų departamentas, ieškovui atsisakius vykdyti Sutartis, turėjo skubiai atlikti viešą pirkimą dėl elektros energijos pirkimo ir dėl to patyrė nuostolių, nes pirko elektros energiją už didesnę kainą bei pateikė duomenis apie tai, kiek faktiškai sumokėjo už 2014 metais tiekiamą elektros energiją, o ieškovas neįrodė, kad atsakovai elektros energiją galėjo įsigyti už mažesnę kainą. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieškovo raštuose nurodytos aplinkybės dėl 2013 m. Lietuvos energetikos rinkoje įvykusių nenumatytų aplinkybių (nenugalimos jėgos) nelaikytinos nenugalima jėga CK 6.212 straipsnio bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 prasme, o dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ieškovas į teismą kreipėsi tik 2013 m. lapkričio 11 d. (restruktūrizavimo bylą buvo atisakyta iškelti), t. y. po to, kai Kalėjimų departamentas 2013 m. lapkričio 8 d. raštu informavo ieškovą apie nesutikimą keisti Sutarčių sąlygas. Todėl ieškovas, prašydamas nutraukti Sutartis, neturėjo pagrindo remtis paminėtomis aplinkybėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas UAB „Energijos kodas“ (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti (t. 3, b. l. 77-88). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, konstatuodamas, kad byloje kilo ginčas dėl viešojo energijos tiekimo sutarčių nutraukimo teisėtumo, klaidingai nustatė ginčo dalyką, kadangi šioje byloje nėra pareikšto reikalavimo dėl Sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu. Apeliantas pareikštame ieškinyje iš esmės prašė patikrinti du dalykus: pirma, ar apeliantas pažeidė Sutartis; antra, ar atsakovai įgijo reikalavimo teisę į garantijose numatytas sumas. Klaidingai nustatyta ginčo esmė nulėmė neteisingo sprendimo priėmimą (CPK 256 str. 1 d., 327 str. 1 d. 2 p.).
2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.80 straipsnio 1 dalies ir CK 6.90 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl priėmė neteisingą išvadą dėl Reikalavimo teisėtumo. Reikalavimas buvo pateiktas neteisėtai, kadangi apeliantas nepažeidė garantija užtikrintos prievolės (CK 1.80 str. 1 d., 6.90 str.).
3. Atsakovai apeliantui nepateikė duomenų apie norimą gauti elektros energijos kiekį 2014 metais, Sutarčių Priede Nr. 2 buvo numatytas elektros energijos kiekis tik 2013 metams, kurį visą atsakovai sunaudojo, o pagal Sutarčių 3.2.5 ir 8.3 punktų nuostatas atsakovai, jiems pageidaujant pirkti didesnį elektros energijos kiekį, turi teisę keisti perkamos energijos kiekį ir pareigą informuoti apie tai apeliantą. Taigi Sutarčių nuostatos, priešingai nei nurodė teismas, galėjo būti keičiamos ir tai buvo numatyta viešai skelbiamose viešo pirkimo konkurso sąlygose (CK 6.193 str. 1 d.). Be to, ir po 2013 m. gruodžio 31 d. atsakovai turėjo pareigą informuoti apeliantą apie reikalingą papildomą elektros energijos kiekį (Sutarčių 3.2.5, 8.3 p.; CK 6.193 str. 1 d.).
4. Neteisėta teismo išvada, kad apeliantas, nepateikdamas Sutarčių įvykdymo užtikrinimo priemonių – garantijų, pažeidė Sutarčių nuostatas. Apeliantas savo įsipareigojimus 2013 metais įvykdė tinkamai (tiekė reikiamą kiekį elektros energijos ir pateikė įsipareigojimų įvykdymo garantijas), tuo tarpu teismas be pagrindo konstatavo, jog apeliantas tokią garantiją turėjo pateikti ir už 2014 metus. Jau minėta, kad nebuvo nurodyta, kiek papildomai elektros energijos bus reikalinga atsakovams 2014 metams. Todėl nebuvo ir apelianto pareigos užtikrinti elektros energijos nežinomo kiekio tiekimą, o samprotavimai, kad 2014 metais turėjo būti tiekiamas toks pats elektros energijos kiekis kaip ir 2013 metais, prieštarauja Sutarčių 3.2.5 ir 8.3 punktų nuostatoms. Paminėtos atsakovų pareigos nepaneigia ir ta aplinkybė, kad apeliantas nebuvo suinteresuotas tęsti Sutarčių vykdymo.
5. Atsakovai neturėjo teisės pasinaudoti garantijomis, nes dėl apelianto veiksmų jie nepatyrė nuostolių. Apeliantas tinkamai suteikė paslaugas 2013 metais, o 2014 metais jau neturėjo pareigos tiekti elektros energiją atsakovams. Be to, Reikalavimas nebuvo grindžiamas aplinkybe dėl nuostolių atsakovams atsiradimo, kurių 2013 m. gruodžio mėn. ir negalėjo būti, nes apeliantas tinkamai vykdė savo įsipareigojimus pagal Sutartis. Taigi, atsakovai Reikalavimo pareiškimo metu neturėjo reikalavimo teisės į apeliantą, o tokiu atveju negalėjo pasinaudoti ir suteiktomis garantijomis (CK 6.90 str. 1 d.).
6. 2013 m. gruodžio 30 d. apeliantui nebuvo įteiktas atsakovų reikalavimas dėl prievolės įvykdymo, nors pagal CK 6.53 straipsnio 2 dalį apeliantui turėjo būti suteiktas septynių dienų terminas neva pažeistos prievolės įvykdymui, o garantija, kaip prievolės užtikrinimo būdas, yra subsidiari (CK 6.90 str. 1 d.). Taigi 2013 m. gruodžio 30 d. apeliantas nebuvo pažeidęs prievolės, kadangi nebuvo pateikto reikalavimo ją įvykdyti, todėl nebuvo teisės šios prievolės įvykdymą pakeisti garantija ir tiesiogiai kreiptis į garantą (Sutarčių 3.3 p.; CK 6.90 str. 1 d.).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovai prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą (t. 3, b. l. 90-95). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, ar apeliantas pažeidė atsakovų ir apelianto sudarytų Sutarčių nuostatas, nes byloje iš esmės kilo ginčas dėl apelianto atlikto vienašalio Sutarčių nutraukimo. Šioje byloje nenagrinėtina aplinkybė, kokiomis sąlygomis bankas prisiėmė atsakomybę išmokėti garantijoje nurodytą sumą, nes ginčas kilo dėl Sutarčių vykdymo. Dėl to teismas, atsižvelgęs į ieškinio pagrindą, pagrįstai sprendė ne dėl Reikalavimo bankui negaliojimo, bet dėl jo pagrįstumo.
2. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad atsakovų pareikšto Reikalavimo dydis (garantijos suma) viršija atsakovų patirtų nuostolių dydį, tuo tarpu atsakovai pateikė duomenis, kiek faktiškai už elektros energiją sumokėjo 2014 metais, kuomet apeliantas turėjo tiekti elektros energiją atsakomas pagal Sutartyse nurodytus įkainius. Sutarčių 3.1.8 punkte numatyta, kad tuo atveju, jeigu dėl apelianto kaltės atsakovai bus priversti pirkti elektros energiją iš kitų tiekėjų, jis privalo atlyginti atsakovams kainos skirtumą nepateiktam elektros energijos kiekiui, kuris, atsakovų paskaičiavimais, sudaro 129 478,71 Eur (447 064,09 Lt), taigi šios sumos garantija netgi nepadengia.
3. Apeliantas turėjo pareigą tiekti elektros energiją 2014 metais ir neturėjo teisės atsisakyti vykdyti Sutartis bei jas vienašališkai nutraukti (Sutarčių 7.7 p.). Sutarčių 3.2.5 punkto nuostata įpareigojo atsakovus iš anksto pranešti apeliantui apie papildomą elektros energijos kiekio pirkimą tik tuo atveju, jei numatytas Sutarčių 2 priede elektros energijos poreikis keisis daugiau nei 20 proc. Jeigu elektros energijos poreikis nesikeičia, atsakovai tokios pareigos neturi.

           IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliantas nenurodo absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija tokių pagrindų ex officio nenustatė. Todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas jo teisinio ir faktinio pagrindo ribose.

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas ginčas, ar atsakovas Kalėjimų departamentas (pirkėjas pagal Elektros energijos viešojo pirkimo – pardavimo sutartį) pagrįstai reikalavo garanto davėjo (banko) sumokėti garantijoje numatytą pinigų sumą, apeliantui (pardavėjui) nevykdant sutartinių įsipareigojimų.

Bylos duomenimis apeliantas ir atsakovai (išskyrus atsakovą UAB „Termopalas“) 2012 m. gruodžio mėn. analogiškomis sąlygomis sudarė 18 Sutarčių, kuriomis apeliantas įsipareigojo parduoti elektros energiją, o atsakovai – sumokėti už elektros energiją Sutartyse nurodytą kainą; šių Sutarčių įvykdymo užtikrinimui apeliantas atsakovams pateikė Danske Bank A/S Lietuvos filialo Sutarčių įvykdymo garantijas (Sutarčių 1.1. p., 3.1.4. p.; t. 1, b. l. 128-244). Atsakovas Kalėjimų departamentas 2013 m. gruodžio 30 d. kreipėsi į garantą Danske Bank A/S Lietuvos filialą su reikalavimu sumokėti garantijose nurodytas pinigų sumas apeliantui pažeidus Sutarčių nuostatas (1 t., 20-22 b. l.). Vykdydamas tarpusavio įsipareigojimus bei atsižvelgdamas į Danske Bank A/S Lietuvos filialo 2014 m. sausio 2 d. nurodymą dėl 77 613,82 Eur (267 985 Lt) sumos sumokėjimo garantijų gavėjams, UAB „Termopalas“ sumokėjo nurodytą sumą Kalėjimų departamentui (t. 1, b. l. 23-35). Apelianto nuomone, Kalėjimų departamento 2013 m. gruodžio 30 d. Reikalavimas garantui ir UAB „Termopalas“ veiksmai sumokant Kalėjimų departamentui 77 613,82 Eur (267 985 Lt) yra neteisėti. Todėl apeliantas pareiškė ieškinį dėl nurodyto Reikalavimo ir vienašalio sandorio – piniginių lėšų pervedimo pripažinimo negaliojančiais bei restitucijos taikymo, kurį pirmosios instancijos teismas atmetė (t. 1, b. l. 1-9; t. 2, b. l. 51-61; t. 3, b. l. 68-75). Apeliantas nesutinka su tokiu teismo sprendimu.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad iš esmės byloje kilo ginčas dėl viešojo energijos tiekimo sutarčių nutraukimo teisėtumo, klaidingai nustatė (identifikavo) nagrinėjamos bylos ginčo dalyką ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškinys atmestinas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Pagal Sutarties įvykdymo garantijų nuostatas garanto davėjas Danske Bank A/S Lietuvos filialas įsipareigojo garanto gavėjams – atsakovams (pirkėjams) sumokėti garantijose nustatytą pinigų sumą, gavęs raštišką garantijos gavėjo reikalavimą, patvirtinantį, kad klientas (apeliantas) neįvykdė Sutarčių sąlygų ar įvykdė jas netinkamai, nurodant, kokios sąlygos nebuvo įvykdytos arba įvykdytos netinkamai (t. 1, b. l. 17). Iš Reikalavimo, kurio teisėtumą ginčija apeliantas, turinio matyti, kad apeliantas, Kalėjimų departamento nuomone, vienašališkai ir Sutartyse nenumatytais pagrindais jas nutraukdamas, taip pat nepateikdamas atsakovams Sutarčių vykdymo užtikrinimų (Sutarčių 7.1 p.), pažeidė Sutarčių 8.1 ir 8.2 punktų nuostatas, dėl ko atsakovai (pirkėjai) laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. liks be elektros energijos tiekėjo ir patirs nuostolių bei papildomų išlaidų. Apeliantas, pareikštu ieškiniu prašydamas pripažinti negaliojančiais Reikalavimą bei atsakovo UAB „Termopalas“ atliktą mokėjimą, t. y. ginčydamas jų teisėtumą, įrodinėjo, kad atsakovas Kalėjimų departamentas neturėjo teisės pareikšti Reikalavimą, kadangi, apelianto nuomone, jis Sutartis vykdė tinkamai, jų nuostatų nepažeidė ir nutraukė jas teisėtai, kitaip tariant, ieškinyje pats įrodinėjo, kad Sutartis jis nutraukė ir tai padarė teisėtai. Todėl tai, kad teismas skundžiamame sprendime aptarė, ar Sutartys šalių nurodytų argumentų kontekste buvo nutrauktos teisėtai, nereiškia, kad teismas klaidingai nustatė ginčo dalyką, anot apelianto, dėl to, kad reikalavimų dėl Sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtais nebuvo pareikšta. Taigi, nagrinėjant šioje byloje kilusį ginčą, be kita ko, reikia nustatyti, ar apeliantas pažeidė Sutarčių nuostatas inter alia jų nutraukimo tvarką (Sutarčių 7.1.1 p., 7.7 p., 7.9 p., 8.1 p., 8.2 p.), taip pat ar pagrįstai pareikštas Reikalavimas ir atsakovai įgijo teisę gauti garantijose numatytas sumas. 

Nekartodamas pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių (dėl jų byloje iš esmės nėra ginčo), apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju ypatingai svarbią teisinę reikšmę turi šioje byloje teismo teisingai nustatyta faktinė bylos aplinkybė, kad būtent apeliantas inicijavo Sutarčių nutraukimą. Sutarčių 8.1 punkte numatyta, kad Sutartys galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., o tokiu atveju, jeigu atsakovai (pirkėjai) prieš 30 kalendorinių dienų nepraneša apeliantui (tiekėjui) apie Sutarčių nutraukimą, jos pratęsiamos dar 12 mėnesių. Iš šios Sutarčių nuostatos matyti, kad, priešingai nei nurodo apeliantas tiek apeliaciniame skunde, tiek Lietuvos apeliaciniam teismui 2015 m. rugsėjo 4 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, tam, kad būtų pratęstas Sutarčių galiojimas 12 mėnesių, t. y. iki 2014 m. gruodžio 31 d., apelianto sutikimas ar atskiras atsakovų prašymas nėra reikalingas, nes jų galiojimas pratęsiamas savaime, jeigu nėra išreikštos atsakovų (pirkėjų) valios dėl Sutarčių nutraukimo. Sutarčių 7.7 punkte numatyti atvejai, kuomet apeliantas (tiekėjas) turi teisę vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti Sutartis, tačiau šių sąlygų pirmosios instancijos teismas nenustatė, o apeliantas jų ir neįrodinėjo (CPK 12 str., 178 str.). Byloje nėra ir duomenų, kad jas ketino nutraukti atsakovai (pirkėjai). Taigi Sutartys turėjo galioti iki 2014 m. gruodžio 31 d., tačiau apeliantas 2013 m. spalio 28 d. raštu paprašė nuo 2013 m. gruodžio 31 d. pakeisti  Sutarčių sąlygas arba pabaigti Sutartis abiejų šalių bendru sutarimu. Kalėjimo departamentui nesutikus pakeisti Sutarčių sąlygų, apeliantas  2013 m. lapkričio 12 d. raštu kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl Sutarčių užbaigimo tarpusavio susitarimu, nurodydamas, jog negali jų vykdyti dėl nenugalimos jėgos aplinkybių, restruktūrizavimo bylos inicijavimo, o nepasiekus susitarimo  2013 m. gruodžio 2, 9 d. d. raštais informavo atsakovą Kalėjimų departamentą, kad nuo 2014 m. sausio 1 d. jis nutraukia Sutartis ir elektros energijos nuo šios dienos nebetieks (t. 1, b. l. 67-69). Iš išdėstytų aplinkybių vienareikšmiškai matyti, kad Sutartys buvo vienašališkai nutraukiamos būtent apelianto iniciatyva, apeliantas aiškiai išreiškė valią, kad 2014 metais Sutarčių nevykdys. Šiame kontekste pastebėtina, kad apelianto pozicija santykiuose su atsakovais apskritai nebuvo nuosekli: jei minėtu 2013 m. spalio 28 d. raštu jis tik bandė pasiekti sutartinių sąlygų pakeitimą, kas faktiškai reiškia, kad Sutartis iš esmės vykdyti jis galimybę turėjo (tik pakeistomis sąlygomis), tai vėlesniuose raštuose savo atsisakymą jau grindė nenugalimos jėgos aplinkybėmis, kas reikštų, jog Sutarčių vykdyti jis apskritai neturėjo galimybės.  Visiškai nepagrįstais teisėjų kolegija pripažįsta apeliacinio skundo argumentus neva atsakovai pažeidė Sutarčių 3.2.5 punkto reikalavimus, nes byloje nėra jokių duomenų  dėl tiektino elektros energijos kiekio pasikeitimo 2014 m. daugiau nei 20 proc., o tik tokiu atveju atsakovai (pirkėjai) turi iš anksto pranešti apeliantui (tiekėjui) dėl numatomų pasikeitimų. Taigi nepagrįsti ir atmestini apelianto argumentai, kad Sutarčių nuostatas pažeidė atsakovai (pirkėjai), o ne apeliantas. Be to, teismas teisingai konstatavo, jog apelianto raštuose atsakovui Kalėjimų departamentui nurodytos Sutarčių nutraukimo aplinkybės nepripažintinos nenugalima jėga, todėl nėra pagrindo atleisti apelianto nuo atsakomybės (CK 6.212 str.; CPK 185 str.). Beje, nenugalimos jėgos aplinkybėmis apeliacinis skundas ir nėra grindžiamas. Taip pat jis nėra grindžiamas ir CK 6.204 straipsnio nuostatomis (turint galvoje apelianto poziciją 2013 m. spalio 28 d. rašte). Teismas, nustatęs, kad Sutartys turėjo galioti iki 2014 m. gruodžio 31 d., bet buvo be teisėto pagrindo vienašališkai nutrauktos apelianto nuo 2014 m. sausio 1 d., teisingai konstatavo taip pat tai, kad Reikalavime pagrįstai nurodyta, jog apeliantas pažeidė ir Sutarčių 8.2 punkte jam numatytą pareigą pateikti Sutarčių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančius dokumentus ateinantiems (2014) metams.

Nepagrįsti ir apelianto argumentai, kad atsakovai (pirkėjai) neturėjo teisės pasinaudoti garantija kaip subsidiaria prievole, kadangi nepareikalavo šios prievolės įvykdymo iš apelianto prieš pateikdami Reikalavimą garantui, jo pateikimo metu nuostoliai atsakovams nebuvo atsiradę. CK 6.90 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais); garanto atsakomybė yra subsidiari. Pagal CK 6.93 straipsnio 1 dalį banko garantija bankas ar kita kredito įstaiga (garantas) raštu įsipareigoja sumokėti skolininko kreditoriui nustatytą pinigų sumą pagal kreditoriaus reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad garantija yra savarankiška prievolė, pagal kurią garantas atsako subsidiariai (CK 6.90 str. 2 d.), t. y. garantas už skolininką atsako tik tuo atveju, jeigu skolininkas neįvykdo prievolės; taigi garanto civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal garantijos sutartį atsiranda nuo skolininko garantija užtikrintos prievolės pažeidimo, o skolininko prievolės neįvykdymas ar netinkamas jos įvykdymas yra tas juridinis faktas, kuris sukelia prievolinius santykius tarp kreditoriaus ir garanto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2012). Kasacinio teismo taip pat yra išaiškinta, jog skolininko prievolė gali būti nepiniginė (kaip yra nagrinėjamu atveju), pavyzdžiui, atlikti darbus, suteikti paslaugas ar perduoti daiktą, bet jos įvykdymui užtikrinti gali būti panaudotas skolininko ar trečiojo asmens – garanto – įsipareigojimas sumokėti pinigus prievolės neatlikimo atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2009). Atsižvelgiant į paminėtas CK nuostatas bei kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad garantijos subsidiarus pobūdis pasireiškia tuo, kad garanto davėjo (garanto) atsakomybė prieš kreditorių atsiranda ne nuo garantijos išdavimo ar kreditoriaus pareikalavimo skolininkui (tinkamai) įvykdyti prievolę, bet nuo to momento, kuomet skolininkas neįvykdo arba netinkamai įvykdo savo (piniginę arba nepiniginę) prievolę. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad apeliantas, 2013 m. gruodžio 2 d. pranešimu nuo 2014 m. sausio 1 d. nutraukęs Sutartis ir 2014 metais nesuteikęs elektros energijos atsakovams (pirkėjams) bei nepateikęs savo įsipareigojimų įvykdymo užtikrinimo, pažeidė Sutarčių nuostatas. Todėl Danske Bank A/S Lietuvos filialui, kaip garantui, kilo pareiga atsakyti prieš atsakovus (pirkėjus) garantijoje numatyta pinigų suma. Neturi pagrindo apelianto argumentas, kad atsakovai (pirkėjai) pirmiausia turėjo kreiptis į apeliantą, reikalaudami įvykdyti prievolę, o tik paskui į garantą tokioje situacijoje, kai apeliantas, būdamas informuotas apie Kalėjimo departamento prieštaravimą Sutarčių keitimui ir pasibaigimui, pats vienašališkai pareiškė jas nutraukiąs, t.y. esant faktiniam reikalavimui jas vykdyti, atsisakė tai daryti.  Be to, pažymėtina ir tai, kad Danske Bank A/S Lietuvos filialas tiek apeliantui, tiek UAB „Termopalas“ buvo pranešęs apie pareikštą Reikalavimą ir, suteikus atitinkamą terminą, pareikalavęs, kad apeliantas pervestų 267 985 Lt sumą pagal garantijas (t. 1, b.l. 23), apeliantas tuomet jokių prieštaravimų nepareiškė. Taigi, byloje nustatyta, kad apeliantas neįvykdė savo įsipareigojimų dėl elektros energijos tiekimo atsakovams (pirkėjams), t. y. pažeidė prievolę, Todėl nuo pažeidimo momento garantui atsirado civilinė atsakomybė prieš kreditorių pagal Garantijos sutartyse nustatytas sąlygas (CK 6.90 str. 1-2 d., 6.93 str. 1 d.; Sutarties įvykdymo garantija; t. 1, b. l. 17). Kaip matyti iš Sutarčių įvykdymo garantijų turinio, nei reikalavimo jas išmokėti pareiškimas, nei atitinkamų sumų išmokėjimas nėra siejamas nei su jau įvykusiu nuostolių (ne)atsiradimo faktu, nei su jų dydžiu. Taikant garantiją, užtenka nustatyti garantija užtikrintos prievolės, kurią įsipareigojo įvykdyti skolininkas, neįvykdymą ar netinkamą vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2009).

Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo ir apelianto 2015 m. rugsėjo 4 d. rašytinių paaiškinimų, kuriuose nurodytos iš esmės tokios pačios aplinkybės kaip ir apeliaciniame skunde, argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). 

Netenkinus apelianto apeliacinio skundo, netenkintinas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1, 3 d., 302 str.).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

              n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                           Dalia Kačinskienė

  Kazys Kailiūnas

                                                                                    Alvydas Poškus