Procesinio sprendimo kategorija 57.3
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
2019 m. balandžio 18 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 22 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga Mykolo Romerio universitetas) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėja D. B. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2016 m. liepos 8 d. raštą Nr. SR-3125 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti Ministeriją atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į jos tėvui M. D. iki 1940 m. gruodžio 19 d. priklausiusį nekilnojamą turtą – visą namą, kurio adresas iki nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini), Kaunas, atkuriant pareiškėjos D. B. nuosavybės teises į likusią ir iki šiol negrąžintą šio namo dalį (50 proc.).
Vilniaus apygardos administracinio teismas 2017 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 17 d. pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino – panaikino Ministerijos Raštą ir įpareigojo Ministeriją atkurti pareiškėjai D. B. nuosavybės teises į jos tėvui M. D. iki 1940 m. gruodžio 19 d. priklausiusio nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo, kurio adresas iki nacionalizacijos buvo (duomenys neskelbtini), Kaunas, likusią dalį (50 proc.).
Pareiškėja pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 22 d. nutartimi pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas nurodė, jog pareiškėja, prašydama priteisti jos pačios patirtas bylinėjimosi išlaidas, pateikė PVM sąskaitas-faktūras, kurios yra išrašytos ne pačiai pareiškėjai D. B., bet byloje nedalyvavusiam asmeniui J. B.. Teismas vertino, kad tokie dokumentai nepatvirtina, kad būtent pati pareiškėja D. B. buvo įsipareigojusi sumokėti advokatui patirtas bylinėjimosi išlaidas, priešingai, įrodo, kad už pareiškėją bylinėjimosi išlaidas patyrė kitas asmuo – J. B. J. B. nėra bylos proceso šalis, todėl toks asmuo neįgyja teisės iš pralaimėjusios bylos šalies reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Byloje taip pat nėra duomenų, jog D. B. būtų įpareigojusi J. B. veikti pareiškėjos vardu ir interesais. Nesant pareiškėjos vardu išrašytų PVM sąskaitų faktūrų nėra galimybės nustatyti kokio konkretaus dydžio bylinėjimosi išlaidas pareiškėja pati patyrė.
Teismas taip pat pažymėjo, kad PVM sąskaitose-faktūrose ir mokėjimuose nurodytos sumos nesutampa su pareiškėjos prašomomis priteisti sumomis.
Teismas nurodė, kad analizuojant pareiškėjos banko sąskaitos išrašą taip pat nustatyta, kad uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Bokšto Du“, mokėdamas į advokatų kontoros sąskaitą 1 100 Eur, mokėjimo paskirtyje nurodė: „Kaunas paslaugas“, ta pati mokėjimo paskirtis nurodyta ir UAB „Bokšto Du“ 2018 m. liepos 4 d. atliktame mokėjime 1 512 Eur sumai. Pareiškėjos vardu 2017 m. kovo 21 d. atliktame mokėjime nurodyta mokėjimo paskirtis: „Primus paslaugas B.“. Iš tokių duomenų nėra galimybės nustatyti ar tikrai buvo mokama būtent už pareiškėjai administracinėje byloje Nr. eI-912-281/2017 suteiktas teisines paslaugas. Iš mokėjimų informacijos neįmanoma nustatyti nei pagal kokias PVM sąskaitas faktūras yra mokama, ar apskritai mokama šių PVM sąskaitų faktūrų pagrindu, ar pagal kitas Primus advokatų kontoros teiktas paslaugas, nesusijusias su nagrinėta administracine byla. Pareiškėja, teikdama prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų ar kitų duomenų, kad UAB „Bokšto Du“ būtų atlikusi mokėjimus būtent už pareiškėjai teiktas teisines paslaugas, o ne kitais pagrindais. Pareiškėjos pateiktų duomenų pagrindu nėra galimybės nustatyti ar UAB „Bokšto Du“ atliko mokėjimus už pačiai bendrovei teiktas paslaugas, ar būtent pareiškėjai teiktas atitinkamas paslaugas. Byloje nėra jokio susitarimo ar kitokio rašytinio įrodymo, kuris galėtų patvirtinti, kad pareiškėja D. B. sutiko, jog UAB „Bokšto Du“ apmokėtų už ją teisinių paslaugų kainą, o UAB „Bokšto Du“ tokiam įsipareigojimui neprieštarautų.
III.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2019 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjos prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo visiškai.
Pareiškėja nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl to, kad: 1) pirmosios instancijos teismas, motyvuodamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo negalimumą tuo, kad PVM sąskaitos-faktūros buvo išrašytos J. B., o ne pareiškėjai, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio formuojamos praktikos sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą; 2) pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino į bylą pateiktus įrodymus, dėl ko nutartimi visiškai nepagrįstai atmėtė prašymą. Pažymi, kad net apeliacinės instancijos teismui ir pripažinus, kad bylinėjimosi išlaidas patyrė J. B. (su kuo pareiškėja nesutinka), vis vien būtų pagrindas šias išlaidas priteisti pareiškėjai, nes J. B. yra pareiškėjos sūnus ir įgaliotas atstovas.
Pareiškėja nurodo, kad į bylą yra pateiktas išrašas iš dar 2015 m. rugpjūčio 17 d. sudaryto atstovavimo susitarimo, kuriame pareiškėja aiškiai ir nedviprasmiškai yra įvardijama kaip advokatų kontoros VARUL ir partneriai (vėliau advokatų kontoros Juodka ir partneriai – PRIMUS) klientė ir asmuo, kurio interesams buvo pavesta atstovauti advokatams Robert Juodkai ir Artūrui Gutauskui.
Būtent pareiškėjos interesams byloje atstovavo aukščiau paminėti advokatai, ką tinkamai iliustruoja suteiktų paslaugų aprašyme nurodytos paslaugos (žr. pvz. apeliacinio skundo dėl 2017 m. vasario 17 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. eI-912-281/2017 rengimas; rašytinių paaiškinimų administracinėje byloje Nr. eA-1415-858/2018 rengimas). Yra akivaizdu, kad su prašymu pateiktose sąskaitose-faktūrose aprašytos paslaugos atitinka su pareiškėja sudarytoje atstovavimo sutartyje nurodytą pavedimą, t.y. atstovauti pareiškėjos interesus dėl pareiškėjos nuosavybės teisės atkūrimo į namą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje teigdamas, kad neva nėra galimybės nustatyti, kokio konkretaus dydžio bylinėjimosi išlaidas Pareiškėja pati patyrė, visiškai neatsižvelgė į tai, kad 2017 m. kovo 21 d. mokėjimo pavedimą 2 073,96 EUR sumai atliko pati pareiškėja. Pareiškėja kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad į bylą pateikti pareiškėjos dokumentai įrodo, kad už pareiškėją bylinėjimosi išlaidas patyrė jos sūnus – J. B. Nėra pagrindo sutikti su tokia teismo pozicija, nes kaip matyt iš į bylą pateiktų įrodymų, apmokėjimus pagal sąskaitas vykdė pati pareiškėja ir UAB „BOKŠTO DU“. Tokiu būdu, J. B., priešingai negu teigia teismas skundžiamoje nutartyje, nėra laikytinas patyrusiu pareiškėjos prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pažymi, kad prie prašymo pridėtų sąskaitų teisinių paslaugų aprašymų yra akivaizdu, kad juose nurodytos teisinės paslaugos yra susijusios su bylos nagrinėjimu, nes prie suteiktų paslaugų yra įrašyti atitinkami bylų numeriai, taip pat teisinių paslaugų suteikimo datos sutampa su bylos nagrinėjimo laikotarpiu.
Atkreipė dėmesį į tai, kad laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2018 m. liepos 4 d. advokatų kontora Juodka ir partneriai – PRIMUS neteikė J. B. ar UAB „BOKŠTO DU“ jokių teisinių paslaugų, o visos pareiškėjai teikiamos paslaugos buvo susijusios su aukščiau paminėtame 2015 m. rugpjūčio 17 d. atstovavimo susitarime nurodytu pavedimu, t.y. atstovauti pareiškėjos interesus dėl pareiškėjos nuosavybės teisės atkūrimo į namą. Šią pareiškėjos poziciją taip pat iliustruoja tai, kad pagal LITEKO duomenis, aptariamu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2018 m. liepos 4 d. nebuvo jokių kitų bylų, kuriuose dalyvautų pareiškėja, J. B. ir/ar UAB „BOKŠTO DU“.
Teigia, kad net ir pripažinus kad bylinėjimosi išlaidas patyrė J. B. (su kuo pareiškėja nesutinka), vis vien būtų pagrindas šias išlaidas priteisti pareiškėjai. Pareiškėja 2015 m. spalio 9 d. išdavė savo sūnui J. B. notarinės formos įgaliojimą pagal kurį J. B. buvo suteiktos plačios teisės veikti pareiškėjos vardu. Atitinkamai, J. B. dalyvavo tiek administracinės bylos Nr. eI-4070-815/2016 nagrinėjime (į kurią minimas įgaliojimas buvo pateiktas), tiek šios bylos nagrinėjime. Visais atvejais jis veikė kaip pareiškėjos atstovas, atstovaudamas pareiškėjos interesus dėl pareiškėjos nuosavybės teisės atkūrimo. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad prašyme nurodytas bylinėjimosi išlaidas patyrė J. B., jos vis vien yra priteistinos pareiškėjai (kurios interesai buvo faktiškai atstovaujami).
Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėja nepateikė teismui savo bylinėjimosi išlaidų pagrindimo ir apskaičiavimo. Pažymi, kad pažymėtina, kad viso administracinės bylos Nr. el-912-281/2017 nagrinėjimo proceso metu D. B. nebuvo pateikusi dokumentus, įrodančius, kad J. B. būtų suteikti įgaliojimai atstovauti D. B. interesams nagrinėjant minėtą administracinę bylą. 2017 m. sausio 31 d. informacinėje pažymoje pažymėta, kad J. B. dalyvavo bylos procese kaip liudytojas.
Pažymi, kad teisinės paslaugos ir jų pagrįstumas kelia abejonių. Pagal pareiškėjos 2016 m. balandžio 21 d. PVM sąskaitą-faktūrą teisinės paslaugos suteiktos ankščiau nei kilo ginčas administracinėje byloje Nr. eA-1415-492/2018, nes pareiškėjos atstovas prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas byloje, kurioje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą šioje byloje dėl Švietimo ir mokslo ministerijos 2016 m. liepos 8 d. rašto Nr. SR-3125 ,,Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“. Taigi 2016 m. balandžio 21 d. PVM sąskaita- faktūra būtų visiškai nepagrįsta netgi ir tuo atveju, jeigu advokatų kontoros Juodka ir partneriai – PRIMUS klientė būtų pareiškėja D. B.. Atkreipia dėmesį, kad visiškai neaišku, kokios teisinės paslaugos buvo suteiktos pagal PVM sąskaitą-faktūrą už 2017 m. rugsėjo 15 d. – 2017 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį (teisinių paslaugų suma yra 916,12 Eur). Kitos pateiktos sąskaitos-faktūros, kaip jau buvo minėta, taip pat buvo išrašytos ir teisinės konsultacijos buvo suteiktos J. B. Atsižvelgiant į visas minėtas aplinkybes, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos nuomone, visos teisinės paslaugos nėra susijusios su pareiškėjos D. B. patirtomis bylinėjimosi išlaidomis administracinėje byloje Nr. el-912-281/2017, ir būtų neteisinga ir nesąžininga, jeigu biudžetinė įstaiga Švietimo, mokslo ir sporto ministerija atlygintų J. B. išlaidas už jam suteiktas teisines paslaugas.
Akcentuoja, kad atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos sprendžiant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
Pažymi, kad pareiškėjos teiginys, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad 2017 m. kovo 21 d. mokėjimo pavedimą 2073,96 Eur sumai atliko pati pareiškėja, yra visiškai nepagrįstas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas apie tai pasisakė, tačiau byloje nėra įrodymų, kad ši suma sumokėta būtent už pareiškėjai administracinėje byloje Nr. el-912-281/2017 suteiktas teisines paslaugas.
Ministerija, esant teisiniam pagrindui, visada visus klausimus savo kompetencijos ribose siekia išspręsti derybų būdu, o ne teismo keliu. Visiškai nepagrįstas pareiškėjos D. B. pasisakymas, kad pareiškėja dėl vykusių derybų su Ministerija ,,patyrė ikiteisminių išlaidų, kurios yra nurodytos 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaitoje bei kurios yra pripažintinos susijusiomis su administracinės bylos Nr. el-912-281/2017 nagrinėjimu“. Ministerijos specialistai pagal savo kompetenciją visada geranoriškai bendrauja ir bendradarbiauja su pareiškėjais ir juos konsultuoja. 2016 m. rugsėjo 30 d. sąskaita faktūra (suma 1293,50 Eur), kurią savo atskirajame skunde mini pareiškėja, ir kuri yra išrašyta J. B. vardu, yra visiškai nepagrįsta faktinėmis aplinkybėmis. Ministerijos nuomone, tokios išlaidos tikrai negali būti laikomos bylinėjimosi išlaidomis.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 22 d. nutarties, kuria teismas sprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir atmetė pareiškėjos prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas.
Vadovaujantis bendruoju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu bylinėjimosi išlaidų atlyginimo principu – proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.).
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 40–41 straipsnių (2018 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) nuostatų prasme, priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (žr., pvz., 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-201/2013; 2013 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-211/2013; 2013 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).
Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą, būtina nustatyti, ar bylinėjimosi išlaidas nagrinėjamu atveju patyrė pareiškėja, ar tos išlaidos buvo pagrįstos ir būtinos. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1670-520/2016).
Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, kai advokatų kontora teikia klientui daugiau teisinių paslaugų nei vien atstovavimas konkrečioje byloje, o už visas suteiktas teisines paslaugas klientui išrašoma bendra sąskaita (viena ar kelios), tuo atveju, jei pagal tokią sąskaitą (ar kelias sąskaitas) klientas atsiskaito tik iš dalies, mokėjimą patvirtinančiame dokumente nenurodydamas, už kurias paslaugas atsiskaito, nėra galimybės objektyviai nustatyti, ar atsiskaityta už konkrečioje byloje suteiktas teisines paslaugas, ar už kitas, su byla nesusijusias teisines paslaugas. Be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora, teismui adresuotoje pažymoje turi būti nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos. (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017).
Vertinant pareiškėjos pateiktų įrodymų turinį (PVM sąskaitas-faktūras, taip pat banko sąskaitos išrašus), teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad šie įrodymai nepagrindžia fakto, kad buvo sumokėta būtent už nagrinėjamoje byloje suteiktas teisines paslaugas. Teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą buvo pateiktos 5 PVM sąskaitos-faktūros, išrašytos VARUL, PRIMUS ir 3 banko Luminor sąskaitos išrašai išrašyti skirtingu laikotarpiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad visuose trijuose banko sąskaitos išrašuose nėra nurodyta pagal kokią konkrečią sąskaitą-faktūrą(as) mokėjimas yra atliekamas.
PVM sąskaita-faktūra VARUL Nr. 160421-001(2016 m. balandžio 21 d.) 649 Eur sumai ir PVM sąskaita-faktūra PRIMUS Nr. 160930-063 (2016 m. rugsėjo 30 d.) 1293 Eur sumai galėtų būti priskirtina banko sąskaitos išrašui, pagal kurį mokėjimas atliktas 2017 m. sausio 30 d. 1100 Eur sumai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nei mokėjimo suma, nei mokėjimo paskirtis, nurodyta banko sąskaitos išraše nėra tapatūs pirmojo laikotarpio PVM sąskaitoms-faktūroms. Todėl nėra galimybės objektyviai nustatyti, ar atsiskaityta už konkrečioje byloje suteiktas teisines paslaugas. Konstatuotina, kad pareiškėja D. B. šių bylinėjimosi išlaidų nepagrindė.
Pateikta PVM sąskaita-faktūra PRIMUS 2017-138 (2017 m. kovo 22 d.) 1224,87 Eur sumai ir banko sąskaitos išrašas apie 2017 m. kovo 21 d. atliktą mokėjimą 2073,96 Eur sumai. Teisėjų kolegija pažymi, kad PVM sąskaita-faktūra išrašyta 1 diena vėliau nei atliktas pavedimas. Pažymėtina, kad nors 2017 m. kovo 21 d. mokėjimą atliko pareiškėja, tačiau mokėjimo paskirtis ir suma neatitinka PVM sąskaitoje-faktūroje PRIMUS 2017-138 nurodytų duomenų, todėl konstatuotina, kad pareiškėja šių bylinėjimosi išlaidų nepagrindė.
PVM sąskaita-faktūra 2017 m. rugsėjo 30 d. PRIMUS 2017-581 išrašyta 916,12 Eur sumai ir PVM sąskaita-faktūra 2018 m. birželio 30 d. PRIMUS 2018-406 ir banko sąskaitos išrašas apie 2018 m. liepos 4 d. mokėjimą 1512 Eur sumai. Šiuo atveju nei mokėjimo suma, nei mokėjimo paskirtis neatitinka PVM sąskaitų-faktūrų duomenų, be to nurodyta, kad mokėjimą atliko UAB „Bokštai Du“, kuri byloje nėra proceso šalis. Taigi ir šiuo atveju nėra aišku už kokias konkrečias teisines paslaugas buvo pervesti pinigai ir kokiu pagrindu už pareiškėją pavedimą atliko UAB „Bokšto Du“.
Apibendrinant išdėstytus argumentus teisėjų kolegija prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra objektyvių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėja už teisines paslaugas, suteiktas nagrinėjant administracinę bylą, patyrė prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo nurodytas išlaidas, t. y. už teisines paslaugas sumokėjo tokias sumas, kokias yra prašoma priteisti. Teisėjų kolegijai neturint galimybės nustatyti, kokio dydžio išlaidas nagrinėjant administracinę bylą pirmosios instancijos teisme realiai patyrė pareiškėja, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo negali būti tenkinamas.
Atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, teismų praktiką bei bylos duomenų visumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, pagrindų, dėl kurių ji turėtų būti pakeista ar panaikinta, nenustatyta, todėl pareiškėjos atskirasis skundas atmestinas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. B. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 22 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Stasys Gagys
Rytis Krasauskas
Ramutė Ruškytė