Civilinė byla Nr. e2A-661-241/2020
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02144-2018-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.4.4.5.5.; 3.2.4.8.2; 3.3.1.19.2; 3.5.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 12 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1697-803/2019 pagal ieškovo M. D. ieškinį atsakovams R. M. (R. M.), kredito unijai „Mėmelio taupomoji kasa“, uždarajai akcinei bendrovei „Z. B. V.“, valstybės įmonei Turto bankui ir antstolei N. Š. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, turto perdavimo išieškotojui akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo E. P., atstovaujamas J. P., institucija, teikianti išvadą byloje, Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas M. D. kreipėsi į teismą, prašydamas:
1.1. pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. gruodžio 17 d. tarp R. M. ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“ sudarytos paskolos sutarties Nr. 10-00077 LTL specialiosios dalies 2.12 punkte numatytą sąlygą – paskolos grąžinimas užtikrinamas buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 164,50 kv. m, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu;
1.2. pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento R. M. 2010 m. gruodžio 17 d. Klaipėdoje išrašytą 700 000 Lt vekselį KU „Mėmelio taupomoji kasa“, pagal kurį už R. M. laidavo A. D. (A. D.);
1.3. pripažinti, kad nuo A. D. paskolos sutarties laidavimo už R. M. skolą pagal 2010 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį Nr. 10-00077 LTL sudarymo momento visi įsipareigojimai yra asmeniniai A. D. įsipareigojimai ir turi būti išieškomi iš jo asmeninio turto;
1.4. pripažinti negaliojančiu bei panaikinti 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 12943, pasirašytą vykdomojoje byloje Nr. 0033/12/01014 vykdant išieškojimą iš svetimo turto pagal hipotekos lakštą Nr. 01120100019062, kuris Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 buvo pripažintas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, ir taikyti restituciją.
2. Ieškovas nurodė, kad 2010 m. gruodžio 17 d. tarp KU „Mėmelio taupomoji kasa“ ir R. M. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. 10-00077 LTL, pagal kurią R. M. iki 2015 m. gruodžio 15 d. KU „Mėmelio taupomoji kasa“ paskolino 700 000 Lt (202 734,01 Eur), paskolos tikslas – verslo finansavimas bei refinansavimas. Paskolos sutarties specialiosios dalies 2.12 punkte nurodyta, kad paskolos grąžinimas užtikrinamas S. D. nuosavybės teise priklausančio buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 164,50 kv. m, esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Tą pačią dieną Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarė A. G. patvirtino sutartinės hipotekos lakštą, kurį pasirašė skolininkas R. M., kreditoriaus KU „Mėmelio taupomoji kasa“ atstovas, o už įkeičiamo turto savininkę S. D. pagal 2010 m. gruodžio 17 d. notaro patvirtintą įgaliojimą pasirašė A. D. Sutartinės hipotekos lakštas įregistruotas 2010 m. gruodžio 20 d. Nurodytą dieną R. M. KU „Memelio taupomoji kasa“ naudai taip pat pasirašė 700 000 Lt paprastąjį vekselį, kurį laidavo A. D.
3. Kai S. D. ir jos šeimos nariai, kuriems butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra vienintelė gyvenamoji vieta, sužinojo, kad A. D., pats būdamas sunkios psichinės ir fizinės būklės, 2010 m gruodžio 17 d. įgaliojimo pagrindu įkeitė S. D. turtą už svetimo žmogaus R. M. prievoles, kreipėsi į teismą dėl įgaliojimo ir hipotekos, patvirtintos Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarės A. G., pripažinimo negaliojančiais. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. vasario 27 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2951-141/2014 S. D. pripažino neveiksnia. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 pripažino negaliojančiu 2010 m. gruodžio 17 d. S. D. sudarytą ir notaro patvirtintą įgaliojimą, kuriuo ji suteikė teisę A. D. įkeisti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), teismas taip pat pripažino negaliojančiu ir 2010 m. gruodžio 17 d. hipotekos lakštą, pasirašytą R. M., A. D. ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“, kuriuo S. D. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas įkeistas už R. M. prievoles KU „Mėmelio taupomoji kasa“.
4. (Duomenys neskelbtini) A. D. nusižudė, o (duomenys neskelbtini) mirė S. D. Ieškovas M. D., kuriam (duomenys neskelbtini) po močiutės S. D. mirties išduotas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą, tapo teisėtu turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininku ir įregistravo šį turtą. Kaip paaiškėjo, A. D., veikdamas už neveiksnią S. D., sandorių sudarymo metu irgi buvo tokios pačios būsenos. A. D. vienintelis iš visų dalyvių įkeitė didelės vertės turtą. Tokie A. D. veiksmai negali būti logiškai paaiškinti ir rodo, kad jis, sudarydamas sandorius, negalėjo valdyti savo veiksmų ir nesuprato sandorių pasekmių.
5. 2012 m. gegužės 15 d. KU „Mėmelio taupomoji kasa“ ir UAB „Z.B.V.“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią naujasis kreditorius UAB ,,Z.B.V.“ perėmė 643 300 Lt (186 312,55 Eur) reikalavimo teisę į R. M. ir hipotekos reikalavimą. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-13572-558/2012 nutarė priverstinai išieškoti iš R. M. 643 300 Lt (186 312,55 Eur) skolą UAB „Z.B.V.“ naudai, taip pat priverstinai varžytynėse parduoti įkeistą nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini). Antstolė N. Š. S. 2018 m. spalio 25 d. paskelbė ieškovui M. D. priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), varžytynes už pradinę 181 600 Eur kainą. 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo aktu Nr. 12943 M. D. turtas – butas perduotas išieškotojui UAB „Z.B.V.“ už 181 600 Eur. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu pripažinus negaliojančiu Klaipėdos miesto 15-ojo notaro biuro notarės A. G. patvirtintą hipotekos lakštą, kurio pagrindu buvo priimta Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis priverstinai parduoti varžytynėse įkeistą nekilnojamąjį daiktą, tokia nutartis neteko galios ir negalėjo būti vykdymo pagrindu. Antstolė turėjo pakeisti išieškojimo tvarką arba kreiptis į teismą, nepriklausomai nuo to, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu kreditorius pripažintas sąžiningu ir ar jam išlieka galioti hipoteka. Ieškovas M. D. taip pat buvo teisėtas ir sąžiningas turto savininkas, tačiau išieškojimas buvo vykdomas išimtinai iš ieškovo turto, nepaisant to, jog skolininkas A. D. turėjo nekilnojamojo turto. Visos finansinės atsakomybės perkėlimas neveiksnaus asmens, o vėliau niekaip su skolomis, sutartimi ar vykdymo veiksmais nesusijusiam paveldėtojui, yra neteisėtas ir nesąžiningas. 2018 m. spalio 5 d. hipotekos lakštas butui buvo išregistruotas, todėl antstolė neturėjo teisės skelbti varžytynių, dėl kurių žalą patyrė tretieji asmenys, kurie nėra vykdomosios bylos dalyviai, t. y. mažametis vaikas, kurio vienintelė gyvenamoji vieta yra ginčo butas, jo savininkas – ieškovas. Papildoma žala ieškovui padaryta ir dėl neteisingos turto kainos, kadangi antstolė turtą perdavė už mažesnę negu rinkos kainą.
6. Atsakovės UAB „Z.B.V.“ ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nutyli jam žinomas ir Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 nagrinėtas aplinkybes, jog KU „Mėmelio taupomoji kasa“ suteiktos paskolos didžiąja dalimi (417 788,80 Lt) buvo padengtas A. D. skolinis įsipareigojimas A. V. pagal 2009 m. rugsėjo 3 d. paskolos sutartį, kurios įvykdymas taip pat buvo užtikrintas ginčo buto hipoteka. Šias aplinkybes patvirtina 2010 m. gruodžio 13 d. A. V. sutikimas, 2010 m. gruodžio 22 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo į A. V. banko sąskaitą pervesta 417 788,80 Lt, o duomenys apie ankstesnės hipotekos buvimą nurodyti ir Nekilnojamojo turto registre. Pradinio hipotekos kreditoriaus A. V. reikalavimo įvykdymo terminas naujosios hipotekos įregistravimo metu jau buvo suėjęs, o tai galėjo nulemti žymiai ankstesnį priverstinį išieškojimą iš ginčo buto.
7. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 hipotekos kreditorių pripažino sąžiningu ir taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.197 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą hipotekos kreditoriaus teisių gynimo būdą – teismas pripažinęs hipotekos sandorį negaliojančiu, paliko galioti hipotekos kreditoriaus teises. Antstolei N. Š. S. vykdyti buvo pateikta ne tik teismo nutartis dėl išieškojimo nukreipimo į hipoteka įkeistą ginčo butą, tačiau ir vykdomieji įrašai dėl skolos išieškojimo iš pagrindinio skolininko R. M., taip pat solidariai įsipareigojusių A. D. ir I. V. (I. V.). Taigi UAB „Z.B.V.“ vykdė išieškojimą iš kitų asmenų, laidavusių už paskolos sutarties įvykdymą, vyko teisminiai procesai dėl skolininkų turto dalies bendrame su kitais asmenimis turte nustatymo. Iš R. M. buvo išieškota 23 896,06 Eur, iš I. V. – 4 758,09 Eur. Tik išieškojimas iš A. D. turto buvo nesėkmingas, nes jo turtas nelikvidus, pastarajam mirus, giminaičiai nepriėmė palikimo, šiuo metu sprendžiamas palikimo perėjimo valstybei klausimas.
8. Atsakovė antstolė N. Š. S. su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad turto vertei nustatyti buvo paskirta ekspertizė, kurią atliko UAB „EV Solutions“. 2018 m. rugsėjo 26 d. ekspertas nustatė 227 000 Eur buto vertę. Ekspertas nevertino žemes sklypo, nes žemės sklypas nebuvo įkeistas, nebuvo areštuotas bei jam nebuvo paskirta ekspertizė. Išieškodama skolą antstolė negalėjo parduoti ne skolininkui, o ieškovui priklausantį ir neįkeistą žemes sklypą, kuris iki šiol yra ieškovo nuosavybė ir jis gali pats jį realizuoti. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra įrašo apie hipotekos išregistravimą, pripažintas negaliojančiu tik 2010 m. gruodžio 17 d. hipotekos lakštas, kita ieškinio dalis atmesta. Hipotekos teisė kreditoriui išliko, todėl varžytynės ir turto perdavimas išieškotojui vyko teisėtai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė; ieškovo prašymu nutraukė nagrinėjamos bylos dalį pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 2010 m. gruodžio 17 d. vekselį, pagal kurį už R. M. laidavo A. D.; panaikino byloje pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones; priteisė iš ieškovo M. D. atsakovei KU „Mėmelio taupomoji kasa“ 1 000 Eur, atsakovei UAB „Z.B.V.“ 2 500 Eur, valstybei 13,22 Eur bylinėjimosi išlaidų; grąžino ieškovui M. D. 2 337 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
10. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendime konstatuota, jog hipotekos kreditoriaus teisės turi būti apgintos, todėl hipotekos kreditoriui daiktinė teisė išlieka galioti. Teismui taikant CK 4.197 straipsnio 6 dalį ir paliekant galioti sąžiningo hipotekos kreditoriaus teises, kreditorius turi teisę pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto arba jį tęsti, kaip buvo šiuo atveju. Hipotekos lakštas nebuvo išregistruotas iš Hipotekos registro įstatymų nustatyta tvarka. Pagal CK 4.197 straipsnio 6 dalį hipoteka išregistruojama iš Hipotekos registro tik tuo atveju, kai nėra būtinybės ginti sąžiningo hipotekos kreditoriaus teisių. Hipoteka laikinai buvo išregistruota per klaidą, todėl tai nesudaro teisėto pagrindo laikyti 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo išieškotojui aktą negaliojančiu. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. lapkričio 9 d. raštu informavo, kad pranešimas dėl hipotekos išregistravimo išsiųstas per klaidą, klaida nedelsiant buvo ištaisyta.
11. Teismas pažymėjo, kad ieškovui tapus turto – buto savininku, turtas hipotekos kreditoriaus teisėtų interesų apsaugos įgyvenimui galėjo būti realizuotas, nes hipoteka seka paskui daiktą. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra įrašo apie hipotekos išregistravimą. Hipotekos teisė kreditoriui išliko ir antstolė pagrįstai realizavo turtą.
12. Teismas sprendė, kad vykdant priverstinį išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, teismo leidimo gavimas nėra numatytas. Ginčo butas buvo įkeistas dar iki gimstant trečiajam asmeniui E. P. Kitų pagrindų, kodėl būtų reikalingas teismo leidimas įkeisti ginčo butą, nenustatyta.
13. Teismas nurodė, kad ieškovas, įrodinėdamas turto perdavimą už per mažą kainą, pateikė „Alliance valuations“, UAB atliktą turto vertinimą, kurio išvadose nurodyta, jog nekilnojamojo turto objektų – 164,50 kv. m bendro ploto buto su ½ dalimi 4,72 a žemės sklypo, esančių (duomenys neskelbtini), labiausiai tikėtina (galima) bendra rinkos kaina 2018 m. gruodžio 1 d. galėjo siekti iki 300 000 Eur. Teismas atkreipė dėmesį, kad nurodyta kaina yra skaičiuota su bendra žemės sklypo verte, o tai iškreipia vertinimo kainos realumą. Kita vertus, ieškovas galėjo pats surasti pirkėją ir kaip buto bei žemės sklypo savininkas galėjo kartu parduoti turtą. Buto vertinimą vykdymo proceso metu atliko UAB „EV Solutions“. Kvalifikuotas ekspertas 2018 m. rugsėjo 26 d. nustatė, jog buto vertė yra 227 000 Eur. Ekspertizė atlikta vadovaujantis metodika, nustatyta Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme. Tai, kad neatsirado nei vienas pirkėjas, patvirtina nustatytos turto vertės realumą per varžytynes.
14. Teismas iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų nustatė, kad A. D. savo verslo planais su šeimos nariais nesidalino. Vadinasi ieškovas, ginčydamas paskolos sutarties sąlygą, nežino paskolos sudarymo aplinkybių ir deklaratyviai įrodinėja sutarties šalies A. D. valios ydingumą. Byloje yra pateikta laidavimo paraiška, kurioje aiškiai nurodyta, kad paskolos paskirtis – verslo plėtros finansavimas, refinansavimas. A. D. veiksnumas nebuvo apribotas, reikalavimo jį nustatyti taip pat nebuvo, medicininiai dokumentai neįrodo tokios onkologinės ligos klinikos (buvo perėjusi į remisiją), kad sudarytų pagrindą pripažinti negaliojančiu 2010 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties 2.12 punktą. Jei R. M. pažeidė A. D. turtinius interesus, tai ieškovas, jei būtų paveldėjęs A. D. turtines teises ir pareigas, galėtų reikšti ieškinį ne paskolos davėjui, o bendraskoliui R. M. Ieškovas atsakovu patraukęs R. M. savarankiško reikalavimo jam nesuformulavo, t. y. neįrodinėjo jo veikos neteisėtumo.
15. Teismas sprendė, kad tai, jog paskolos sutartis, įskaitant jos 2.12 punktą, atitiko A. D. interesus, įrodo atsakovo KU „Mėmelio taupomoji kasa“ paaiškinimai, kad iš paskolos sutartimi gautų lėšų buvo atsiskaitoma su kreditoriumi A. V., kurio reikalavimas buvo užtikrintas ginčo buto hipoteka. Kaip nurodė atsakovė, KU „Mėmelio taupomoji kasa“ suteiktos paskolos didžiąja dalimi (417 788,80 Lt) buvo padengtas A. D. skolinis įsipareigojimas A. V. Minėta faktinė aplinkybė patvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-413-464/2018 konstatuota, kad iš paskolos sutartimi, kurios įvykdymas užtikrintas ginčo hipotekos sandoriu, gautų lėšų buvo atsiskaitoma su pradiniu A. D. kreditoriumi A. V. Tai įrodo, jog A. D. veikė net ne kaip neutralus laiduotojas, o iš esmės kaip netiesioginis – per trečiąjį asmenį – kreditinių lėšų (jų dalies) gavėjas.
16. Teismas nurodė, kad ieškovas reikalaudamas pripažinti, jog visi įsipareigojimai yra asmeniniai A. D. įsipareigojimai, kurie kyla iš paskolos sutarties, ir vykdytinas išieškojimas iš jo asmeninio turto, siekia paneigti išieškojimo teisėtumą išsaugant ginčo butą, o tai reiškia – nuginčyti įsiteisėjusios Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-413-464/2018 išvadą, kad hipotekos kreditoriui daiktinė teisė turi likti galioti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
17. Ieškovas M. D. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti: pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. gruodžio 17 d. tarp R. M. ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“ sudarytos paskolos sutarties Nr. 10-00077 LTL specialiosios dalies 2.12 punkte numatytą sąlygą, pagal kurią paskolos grąžinimas užtikrintas buto hipoteka; pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu antstolės N. Š. S. 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 12943 vykdomojoje byloje Nr. 0033/12/01014; taikyti restituciją ir atkurti ieškovui nuosavybės teisę į 164,50 kv. m. butą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Ieškovas nuosekliai prašė teismo nagrinėjant bylą iš esmės apklausti R. M. sutuoktinę D. M., kurios vardu pagal jos įgaliojimą R. M. pasirašė 2010 m. gruodžio 17 d. paskolos sutartį Nr. 10-00077 LTL. Teismas šį prašymą atmetė ir neatsakė į esminį teisės taikymo klausimą – ar D. M. pagal visus byloje esančius įrodymus yra paskolos sutarties šalimi, t. y. paskolos gavėja ir bendraskolė. Jeigu taip, ar ši byla ir sprendimas joje turės įtakos sutuoktinės teisėms ir pareigoms. Pagal CK 4.195 straipsnio 4 dalį, jeigu įkeistas svetimas daiktas buvo parduotas iš viešųjų varžytynių, daikto savininkas įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo. Ieškovas po bylos išnagrinėjimo gali įgyti tokią teisę į D. M.
17.2. Paskutiniame teismo posėdyje buvo netikėtai priimtas į bylą naujas esminis įrodymas, kuris anksčiau ieškovui nebuvo žinomas – 2010 m. spalio 16 d. įgaliojimas, kuriuo D. M. įgaliojo sutuoktinį R. M. savo kaip skolininkės arba bendraskolės vardu pasirašyti paskolos sutartį su unija, o nuomonę apie jį ir sąsajas su kitais bylos įrodymais ieškovas buvo priverstas pateikti nedelsiant. Iki šio momento nebuvo aiškus D. M. ryšys su paskola ir jos pareiga atsakyti pagal sutartį.
17.3. Subsidiariąja užtikrinimo priemone (ieškovo buto hipoteka) buvo užtikrintos abiejų bendraskolių prievolės pagal paskolos sutartį, todėl kredito unijai tokią prievolę padalinus atskiriems bendraskoliams, įkeisto svetimo turto savininkas, t. y. ieškovas, tampa padėtyje, kai be savo valios turi užtikrinti jau tik vieno, kreditoriaus vienašališkai pasirinkto, bendraskolio prievolės įvykdymą. Kai prievolės įvykdymo reikalaujama iš abiejų bendraskolių, jų galimybės įvykdyti prievolę yra didesnės nei tik vieno bendraskolio. Kreditoriui be svetimo turto savininko sutikimo neišieškant iš vieno bendraskolių, ginčo atveju D. M., dėl to tiesiogiai nukenčia įkaito savininko interesai. Teismo posėdyje kredito unijos ir UAB „Z.B.V.“ atstovas bei antstolė patvirtino, kad vykdant išieškojimą pagal paskolos sutartį, nebuvo užvesta byla dėl išieškojimo iš D. M. ir tai neva niekaip nesusiję su šia nagrinėjama byla.
17.4. Prejudicinių faktų galią aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Šioje byloje, skirtingai nei Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-413-464/2018, nedalyvavo antstolė, kurios procesinis sprendimas yra ginčijamas šioje byloje. Viena iš svarbiausių aplinkybių šioje byloje, ar pagrįstai ir teisėtai paskolos sutartis buvo užtikrinta ieškovo buto hipoteka ir ar teisėtai antstolė nukreipė išieškojimą į butą. Tam reikia išsiaiškinti, ar galioja paskolos sutarties specialiosios dalies 2.12 punkte nustatyta sąlyga ir ar antstolė turėjo pareigą iš pradžių įvykdyti išieškojimą iš kitų solidariai už prievolės vykdymą atsakingų asmenų, o tik po to likusios reikalavimo dalies vykdymą nukreipti į butą.
17.5. Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 nebuvo visiškai nagrinėjamos faktinės aplinkybės dėl kredito unijos (ne)sąžiningumo paskolos sutartimi nustatant buto hipoteką ir, atitinkamai, tos paskolos sutarties sąlyga užtikrinti paskolos sutarties įvykdymą buto hipoteka. Todėl šiuo klausimu negalėjo būti nustatyti jokie prejudiciniai faktai. Priešingai, Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 nurodė, kad byloje nebuvo ginčijama paskolos sutartis. Šioje byloje yra pateikti faktai, kurie rodo unijos nesąžiningumą tiek tuo metu, kai ji sutartimi neteisėtai įgijo buto hipotekos teisę, tiek ir vėliau ta teise naudojantis bei ją perleidžiant UAB „Z.B.V.“.
17.6. Jeigu pagal anksčiau kitoje byloje nagrinėtas faktines aplinkybes teismai nustatė naujojo kreditoriaus UAB „Z.B.V.“ sąžiningumą ir to pasekmes, tai neapriboja teismų kitoje byloje tirti kitas faktines aplinkybes (ieškinio pagrindą) ir naujų faktų pagrindu padaryti kito asmens – kredito unijos atžvilgiu kitokią išvadą, pagal kurią unija ir, tikėtinai, tas pats UAB „Z.B.V.“ būtų pripažinti nesąžiningais ir netektų teisės į įkaitą (svetimo asmens butą), taikant CK 4.197 straipsnio 6 dalyje nustatytą išimtį iš bendrųjų taisyklių.
17.7. Byloje yra 2010 m. gruodžio 8 d. prašymas paskolai gauti, kurį pasirašė gauti paskolą norintis R. M., o sutuoktinė D. M. sutiko, kad sutuoktinis prisiimtų tokius įsipareigojimus. Prašymo nepasirašė A. D. Vadinasi paskolą norėjo gauti abu sutuoktiniai. Šios paskolos išdavimui unijai nebuvo siūloma papildoma subsidiari prievolės užtikrinimo prievolė – ieškovo buto įkeitimas. Taip pat šiame prašyme nebuvo nurodyta (buvo nuslėpta), kad R. M. ir D. M. turi įsipareigojimų AB SEB bankui pagal 2007 m. lapkričio 28 d. kredito sutartį ir jų užtikrinimui yra įkeistas pastarųjų nekilnojamasis turtas. Tokią aplinkybę privalėjo žinoti unija, svarstydama paskolos išdavimą, bet unijos atstovas teisme negalėjo atsakyti, ar apie tokią aplinkybę iki buto įkeitimo buvo pranešta A. D.
17.8. Unija kaip buto hipotekos kreditorius buvo ginčijamo hipotekos sandorio šalis ir buvo atsakinga už informacijos apie užtikrinamą pagrindinę prievolę atskleidimą įkaito davėjui, kuris nėra pagrindinės prievolės subjektas. Hipotekos kreditoriaus pareigos informuoti įkaito davėją apie sudaromo sandorio aplinkybes nepanaikina ir tas faktas, kad sandorį tvirtina notaras. Nagrinėjamoje byloje paskolos sutartis buvo sudaryta tą pačią dieną kaip ir hipotekos lakštas. Kadangi įkaito davėjas nebuvo paskolos sutarties šalis, tai paskolos sandorio aplinkybes atskleisti kitam asmeniui – įkaito davėjui turėjo būtent paskolos sutarties šalys. Ginčo atveju unija negali išvengti tokios pareigos ar mėginti ją perkelti tik paskolos gavėjams, nes žinojo apie tai, kad prašydami paskolos, jie buvo nuslėpę informaciją apie savo prievoles AB SEB bankui. Taigi, nors A. D. kaip laiduotojas buvo nurodytas prašyme išduoti paskolą, bet tame prašyme nėra esminės informacijos apie paskolos gavėjus ir jų galimybes vykdyti savo prievoles.
17.9. Sąžiningu gali būti laikomas tik toks asmuo, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį (buto hipoteką) su juo ketinantis sudaryti nepažįstamas asmuo yra finansiškai pajėgus vykdyti įsipareigojimus, ypač užtikrinant paskolą ne savo paties skolininko, o motinos, kaip paaiškėjo vėliau neveiksnaus asmens, turto hipoteka, ar pasidomėjo skolininko ir įkaito davėjo ryšiais ar santykiais. Tai, kad unija, prieš pasirašant paskolos sutartį ir priimant buto įkeitimą, neatskleidė A. D. šios informacijos, neleido susiformuoti jo laisvai valiai nuspręsti, ar jis nori įkeisti motinos butą tokiomis aplinkybėmis. A. D., žinodamas aplinkybę, kad R. M. ir jo sutuoktinė turi įsipareigojimų AB SEB bankui ir jų užtikrinimui yra įkeistas pastarųjų nekilnojamasis turtas, nebūtų paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeitęs motinos (dabar ieškovo) buto, nes unijos paskolos gavėjai R. M. ir jo sutuoktinė negalėjo prisiimti dar vieno įsipareigojimo.
17.10. Pasilikdama sau teisę reikalauti skolos iš D. M., unija jos neieškojo, todėl elgėsi nesąžiningai. Jeigu ieškovas būtų žinojęs, kad prievolės pagal paskolos sutartį turės teisę nevykdyti D. M., jis nebūtų įkeitęs buto. Unija neturėjo teisės savavališkai ir laisvai pasirinkti, kad ne D. M. įsipareigojimams pagal paskolos sutartį, o R. M. įsipareigojimams įvykdyti turi būti priskirta buto hipoteka ir būtent tą reikalavimo teisės dalį su teise į išieškojimą iš svetimo buto perleisti UAB „Z.B.V.“. Buto hipoteka turėjo užtikrinti ir D. M. prievolę unijai, o jeigu unija savo reikalavimo dalies į D. M. atsisakė, baigėsi ir buto hipoteka. Nors buvo ir kitų prievolių pagal paskolos sutartį įvykdymo užtikrinimo priemonių (vekselis, laidavimas), unija reikalavimo perleidimo sutarties 2.2 punkte nurodė, kad perleidžiama tik reikalavimo teisės dalis, užtikrinta svetimo buto įkeitimu.
17.11. Unija ir UAB „Z.B.V.“ nepaisė reikalavimo teisės įgyvendinimo eiliškumo ir vykdymo tvarkos ir vietoj to nukreipė priverstinį išieškojimą į subsidiarią užtikrinimo priemonę – butą. Reikalavimo perleidimo sutartimi neperleisdama kitų pirmaeilių skolos išieškojimo priemonių (tiesioginio skolos išieškojimo iš bendraskolių, laiduotojų, vekselių davėjo), unija iš karto kėsinosi į ieškovo butą ir siekė būtent iš jo patenkinti savo reikalavimą.
17.12. Tiek unija, kaip profesionalus finansinių paslaugų teikėjas, tiek UAB „Z.B.V“, kurios direktoriumi buvo tas pats unijos valdybos pirmininkas, negalėjo nežinoti apie tai, kad nuo 2012 m. liepos 1 d. turėjo įsigalioti CK 4.181 straipsnio 3 dalies nuostatos, neleidžiančios kreditoriui perleisti reikalavimo teisės trečiajam asmeniui be įkeisto svetimo turto savininko sutikimo. Būtent todėl unija ir skubėjo perleisti tik teisę į buto hipoteką naujajam kreditoriui UAB „Z.B.V.“. Tik 2012 m. rugpjūčio 13 d. reikalavimo perleidimo sutarties papildymu unija perleido teisę į kitas užtikrinimo priemones.
17.13. Antstolė teismo posėdyje paaiškino kiek yra išieškota iš I. V. ir R. M., tačiau visiškai nebuvo aiškinamasi, kiek jau buvo ieškota ar turės būti išieškota iš kito solidaraus skolininko (laiduotojo) A. D. turto, nes tokio turto yra. Antstolė neigė bet kokį ryšį tarp išieškojimo iš buto ir išieškojimo iš A. D. turto. Asmeniškai už paskolos grąžinimą laidavusio A. D. turto perėmimo procedūros VĮ Turto bankas dar nėra pabaigęs, todėl net nėra aišku, kokios jis vertės. Jį realizavus, UAB „Z.B.V.“ reikalavimo teisė į butą sumažėtų.
17.14. Byloje taip ir nebuvo nustatytas tikslus abiejų kreditorių, t. y. unijos ir UAB „Z.B.V.“ bendro reikalavimo dydis skolininkui R. M. iki antstolei pasirašant turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 12943 ir perduodant butą UAB „Z.B.V.“. Jeigu nagrinėjant bylą UAB „Z.B.V.“ reikalavimo teisės dydis būtų aiškus, galimai ir buto net nereikėtų išvaržyti ar tam nebūtų pagrindo. Laikantis įstatymuose įtvirtinto išieškojimo eiliškumo, reikėjo iki perduodant butą iš pradžių tą dydį tiksliai nustatyti.
18. Atsakovės UAB „Z.B.V.“ ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“ prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Didžioji dalis apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nebuvo ieškovo reikalavimų faktiniu pagrindu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu arba nėra susijusios su pareikštais reikalavimais (ieškinio dalyku). Toks ieškovo apeliacinis skundas sukuria siurprizinę situaciją tiek bylos šalims, tretiesiems asmenims, tiek ir apeliacinės instancijos teismui, kadangi pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal ieškovo pareikšto ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką, o apeliaciniame skunde teikiami argumentai, išeinantys iš bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų.
18.2. Skunde teigiama, kad sprendime neatsakyta į esminį bylai klausimą – ar D. M. buvo paskolos sutarties šalimi. Tačiau šioje byloje buvo nagrinėjami reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, o ne sutuoktinių R. M. ir D. M. atsakomybės pagal turtines prievoles klausimai. Taigi nurodomo klausimo pirmosios instancijos teismas spręsti neturėjo pagrindo. Kita vertus, atsakymas į klausimą, ar D. M. buvo paskolos sutarties šalimi, yra šios civilinės bylos medžiagoje – paskolos sutarties specialiojoje dalyje nurodoma, kad paskolos gavėjas yra R. M. Pastarojo sutuoktinė nors ir buvo suteikusi įgaliojimą veikti jos vardu, šios sutarties šalimi ir solidariai atsakinga skolininke netapo. Apeliaciniame skunde, nors ir tvirtinama, kad yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, plačiau neargumentuojama, kokios teisės ir pareigos sukurtos ar pakeistos į bylą neįtraukai D. M. Skundas yra ir nenuoseklus – nurodoma, kad pasisakyta dėl į bylą neįtraukto asmens teisių ir pareigų, kita vertus, teigiama, kad neišspręstas klausimo, ar D. M. yra sutarties šalis.
18.3. Jokių reikalavimų dėl reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia ar kitokio šios sutarties teisėtumo apeliantas niekada nebuvo pareiškęs, todėl pirmosios instancijos teismas ir neturėjo pagrindo atsakyti į su tuo susijusius klausimus. Šis klausimas nenagrinėtinas ir apeliacinės instancijos teisme, kadangi išeina už bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų. Apelianto keliamas klausimas, ar kredito davėja KU „Mėmelio taupomoji kasa“ buvo sąžininga, buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 ir Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-413-464/2018. Šioje byloje jokių naujų įrodymų apie kredito įstaigos nesąžiningumą apeliantas nepateikė, nors būtent jis turėjo šią aplinkybę pagrįsti.
18.4. Apeliantas neteisingai ir subjektyviai aiškina CK 4.195 straipsnio normas. Kreditorius, prieš nukreipdamas išieškojimą į laiduotojų turtą, neprivalo pirmiau išsiieškoti iš hipoteka įkeisto turto ir gali šiuos institutus taikyti kartu. Vienintelė kreditoriaus, kuriam įsipareigojimų vykdymas yra užtikrintas kelių asmenų turto hipoteka ir (ar) laidavimu, veiksmų ribojimo sąlyga yra bendra išieškoma suma. Kreditorius, nukreipdamas išieškojimą į hipotekos davėjų ir laiduotojų turtą, negali išsiieškoti didesnės sumos, nei jam yra skolingas pagrindinis skolininkas. Apeliantas negrindė savo ieškinių ta aplinkybe, esą UAB „Z.B.V.“, įgijusi ginčo butą, gavo didesnę sumą, nei jai priklauso išieškoti pagal paskolos sutartį, tačiau kilus klausimui dėl skolos likučio, buvo pateikti duomenys, kad net UAB „Z.B.V.“ perėmus butą nuosavybėn, liko 54 757,24 Eur skola.
18.5. Dviejų instancijų teismai jau pripažino, kad hipotekos kreditorius neatsako už sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindą, t. y. nustatė, kad kreditorius neturėjo pagrindo manyti, jog įkeičiamo daikto savininkė gali nesuprasti savo veiksmų reikšmės. Klausimas dėl hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu jau yra išspręstas – hipotekos lakštas pripažintas negaliojančiu ir pripažintas negaliojančiu tokiu pagrindu, kokį nurodė pats apeliantas. Kitaip vertinti hipotekos kreditoriaus sąžiningumą būtų galima tik tuo atveju, jei pats hipotekos lakštas būtų ginčijamas kitais pagrindais, tačiau to apeliantas nedarė. Taigi šiuo atveju turi būti laikoma, kad kreditoriaus sąžiningumas nebuvo paneigtas.
18.6. Aplinkybė, jog R. M. ir jo sutuoktinė dalį gautos paskolos galėjo skirti savo įsipareigojimų refinansavimui, yra visiškai nauja, jokia forma nenurodyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl nenagrinėtina ir apeliacinėje instancijoje.
18.7. Nors apeliaciniame skunde nurodomas ir tariamas antstolės N. Š. S. nesąžiningumas, jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis toks nesąžiningumas nėra pagrįstas. Apelianto skundas dėl antstolės veiksmų buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-1473-934/2019, kurioje konstatuota, kad vykdymo procese antstolė neatliko neteisėtų veiksmų.
19. Atsakovė VĮ Turto bankas prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra, kadangi apeliacinės instancijos teismo sprendimas neturės įtakos VĮ Turto banko teisėms ir pareigoms.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacijos ribų ir absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų
20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindo peržengti šioje byloje pareikšto apeliacinio skundo ribas.
21. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. gruodžio 17 d. sudarytos paskolos sutarties 2.12 punkte numatytą sąlygą, pagal kurią paskolos grąžinimas užtikrintas buto hipoteka; pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu antstolės N. Š. S. 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 12943 bei taikyti restituciją, ieškovui atkuriant nuosavybės teisę į butą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 266 straipsnį yra draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų, o šio draudimo nepaisymas ir nusprendimas dėl tokių asmenų teisių ir pareigų yra vienas iš teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nusprendimas kasacinio teismo praktikoje suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346/2009). Dėl to aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013; kt.).
23. Asmuo įtraukiamas į teismo procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, tuo atveju, kai, atsižvelgiant į to asmens ir vienos iš šalių materialiojo teisinio santykio pobūdį, procesas gali paveikti, nors ir netiesiogiai, to asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas (CPK 47 straipsnis). Kadangi trečiąjį asmenį tam tikras materialusis teisinis santykis sieja tik su viena iš šalių, tai jis dalyvauja procese su ta šalimi. Pagrindinis trečiojo asmens dalyvavimo procese tikslas – padėti šaliai, su kuria jis dalyvauja, laimėti bylą ir taip išvengti savo materialiosios teisinės padėties pablogėjimo. Taigi trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, dalyvavimą procese gali pagrįsti tik atitinkamas jo ir vienos iš šalių materialusis teisinis santykis ir procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011; 2014 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2014).
24. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios bylos dalykas yra 2010 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties 2.12 punkto ir 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo išieškotojui akto teisėtumas. Byloje buvo įrodinėjamos faktinės aplinkybės, susijusios su kreditorės KU „Mėmelio taupomoji kasa“ (ne)sąžiningumu, kuris ieškovo teigimu, pasireiškė tuo, kad į paskolos sutartį buvo įtraukta sąlyga dėl prievolės įvykdymo užtikrinimo svetimo daikto hipoteka, taip pat aplinkybės dėl antstolės vykdomo išieškojimo iš svetimo daikto hipoteka įkeisto turto (ne)teisėtumo. Nagrinėjamoje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl paskolos gavėjo R. M. įsipareigojimų pagal 2010 m. gruodžio 17 d. sudarytą paskolos sutartį apimties, byloje taip pat nebuvo pareikštas reikalavimas dėl paskolos gavėjo prievolės pripažinimo bendrąja sutuoktinių prievole. Dėl to bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui nebuvo teisinio pagrindo savo iniciatyva ar ieškovo prašymu įtraukti D. M. dalyvauti byloje trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, teismas nesprendė ir nepasisakė dėl D. M. teisių ir pareigų pagal jos sutuoktinio R. M. ir pradinės kreditorės KU „Mėmelio taupomoji kasa“ 2010 m. gruodžio 17 d. sudarytą paskolos sutartį. Be to, minėtoje paskolos sutartyje nėra jokių sąlygų, susijusių su D. M. prievolėmis pradinei kreditorei. Byloje nėra duomenų, kad iš D. M. būtų išieškoma skola pagal paskolos sutartį.
25. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Be to, kito sutuoktinio sutikimas (sutikimo prezumpcija) savaime nereiškia, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Kiekvienu atveju aplinkybė, ar iš konkretaus sandorio kylanti prievolė yra bendroji sutuoktinių prievolė, nustatoma atskirai pagal šalių pareikštus reikalavimus. Tokie reikalavimai nagrinėjamoje byloje pareikšti nebuvo, todėl tai nėra šios bylos dalykas.
26. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, kad egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas. Kitų CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta.
Dėl 2010 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties 2.12 punkto
27. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tai reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu instancine tvarka. Sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį (pareiškimą, prašymą), kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo (ieškiniai dėl pripažinimo), turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai) (CPK 182 straipsnio 2 punktas).
28. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sprendimas, turintis res judicata galią, sukuria materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius; procesinis teismo sprendimo res judicata padarinys reiškia, kad sprendimo nebegalima skųsti įprasta, t. y. apeliacine, tvarka (CPK 301 straipsnio 1 dalis); materialieji tokio sprendimo padariniai dvejopi: pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus ieškinio (negatyvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 279 straipsnio 4 dalyje), antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje civilinėje byloje (pozityvusis res judicata poveikis, įtvirtintas CPK 182 straipsnio 2 punkte) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-173/2010).
29. Aiškindamas CPK normas dėl prejudicinių faktų taikymo, kasacinis teismas laikosi šių pagrindinių nuostatų: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; kt.).
30. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017 ieškovo M. D. (S. D. teisių perėmėjo) ieškinys tenkintas iš dalies. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu, be kita ko, pripažino negaliojančiu 2010 m. gruodžio 17 d. hipotekos lakštą, pasirašytą R. M., S. D. atstovo A. D. ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“ atstovo H. Č., ir patvirtintą Klaipėdos miesto 15-ojo notarų biuro notarės A. G., kuriuo ieškovei S. D. asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas, esantis (duomenys neskelbtini), įkeistas už R. M. prievoles KU „Mėmelio taupomoji kasa“ naudai. Vilniaus apygardos teismas taikė CK 4.197 straipsnio 6 dalį ir paliko galioti hipotekos kreditoriaus teises UAB „Z.B.V“ (KU „Mėmelio taupomoji kasa“ reikalavimo teisės perėmėjai). Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. liepos 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-413-464/2018 Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
31. Įsiteisėjusiuose Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartyje konstatuota, kad byloje dalyvavusių asmenų giminystė, jų pradinių procesinių pozicijų bendrumas, informacija apie ankstesnę A. D. skolą, užtikrintą to paties turto (buto) įkeitimu, kurios grąžinimo terminas jau buvo suėjęs, pradinio kreditoriaus duotas sutikimas dar kartą įkeisti hipoteka jam jau įkeistą turtą, kartu nurodžius ir tokio įkeitimo sąlygas (pareigą grąžinti jam paskolą), neleido kreditorei protingai suabejoti S. D. (įgaliotojos) valia, ne tik jos sūnaus laidavimu, bet dar ir nekilnojamojo turto hipoteka užtikrinant paskolos, suteiktos kitam asmeniui, grąžinimą.
32. Teismai konstatavo, kad iš paskolos sutartimi, kurios įvykdymas užtikrintas ginčo hipotekos sandoriu, gautų lėšų, buvo atsiskaitoma su pradiniu A. D. kreditoriumi A. V. Tai akivaizdžiai rodo, jog A. D. veikė net ne kaip neutralus laiduotojas, o iš esmės kaip netiesioginis – per trečiąjį asmenį – kreditinių lėšų (jų dalies) gavėjas. Labiau tikėtina, kad jis pats negalėjo gauti naujos paskolos ankstesnės skolos refinansavimui. Taigi mažai tikėtina ir tokia aplinkybė, kad A. D. įkeitė pagal motinos išduotą įgaliojimą turtą už svetimo asmens prievoles, priešingai, antrinė hipoteka buvo naudinga jam pačiam, antraip galėjo gerokai anksčiau prarasti įkeistą turtą. Tokiu atveju net ir nesant informacijos, kokių konkrečių priemonių ar veiksmų ėmėsi hipotekos kreditorė KU „Mėmelio taupomoji kasa“, siekdama išsiaiškinti įkaito davėjos S. D. valią savo turtu užtikrinti kito asmens prievolę, ji, turėdama notaro patvirtintą įgaliojimą, neturėjo pagrindo netikėti A. D. suteikta teise disponuoti šiuo turtu, taigi ir turtą įkeisti.
33. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartyje nustatytos faktinės aplinkybės turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, t. y. atitinka visas prejudicijos sąlygas. Nurodyti teismų procesiniai sprendimai yra įsiteisėję, nagrinėtoje civilinėje byloje dalyvavo tos pačios šalys, kaip ir šioje byloje, išskyrus antstolę N. Š. S. Pažymėtina, kad antstolės nedalyvavimas ankstesnėje byloje nepaneigia prejudicijos taikymo. Įsiteisėjęs teismo sprendimas byloje pagal ieškinį, kuriuo siekiama tam tikros teisės arba tam tikrų materialinių teisinių santykių buvimo ar nebuvimo teisinio pripažinimo, kaip minėta šioje nutartyje cituojamoje kasacinio teismo praktikoje, turi prejudicinę galią ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Būtent tokio pobūdžio ieškinys buvo pareikštas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-2059-619/2017. Be to, antstolės dalyvavimą nagrinėjamoje byloje lėmė atskiras ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančiu bei panaikinti 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, o ne byloje vertinamas ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu 2010 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties 2.12 punktą pagrįstumas.
34. Ankstesnėje byloje įrodinėtos ir teismų nustatytos faktinės aplinkybės yra reikšmingos nagrinėjamai civilinei bylai. Apeliantas šioje byloje įrodinėja pradinės hipotekos kreditorės KU „Mėmelio taupomoji kasa“ nesąžiningumą, tačiau šio asmens sąžiningumas jau yra įvertintas įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartyje. Nurodytuose teismų sprendimuose padaryta vienareikšmiška išvada dėl KU „Mėmelio taupomoji kasa“ sąžiningumo. Atkreiptinas dėmesys, kad ankstesnės bylos dalykas buvo CK 4.197 straipsnio 6 dalies taikymas, kuris galimas tik nustačius hipotekos kreditoriaus sąžiningumą. Nors šioje byloje kreditoriaus nesąžiningumo aspektu yra ginčijamas 2010 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties 2.12 punktas, o ankstesnėje byloje – 2010 m. gruodžio 17 d. hipotekos lakštas, tačiau nurodytas paskolos sutarties punktas buvo tik prielaida sudaryti hipotekos sandorį, tačiau pats savaime teisinių pasekmių nesukūrė. Teisines pasekmes, aktualias apeliantui, sukūrė hipotekos sandoris, t. y. šiuo sandoriu buvo įgyvendintas paskolos sutarties 2.12 punktas. Tokiu atveju nurodytas sutarties punktas negali būti vertinamas (ginčijamas) atsietai nuo 2010 m. gruodžio 17 d. hipotekos sandorio (lakšto).
35. Pagal bendrąją taisyklę įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl pažeistų materialinių teisių gynimo sukuria prejudicinius faktus dėl ginamų teisių egzistavimo ir jų pažeidimo, kurių vėliau paneigti kitoje byloje negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014). Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 6 d. sprendimu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 24 d. nutartimi jau yra apgintos hipotekos kreditorės KU „Mėmelio taupomoji kasa“, tiksliau reikalavimo teisės perėmėjos UAB „Z.B.V.“, turtinės teisės, t. y. įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta kreditoriaus teisė patenkinti savo reikalavimą iš svetimo daikto hipoteka įkeisto turto. Įvertinusi situacijos visumą, apelianto pasirinktą savo teisių gynimo būdą ankstesnėje byloje, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamo apeliacinio skundo reikalavimo tenkinimas šioje byloje, iš esmės pakartotinai vertinant įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatytas aplinkybes – prejudicinius faktus, susijusius su hipotekos kreditorės sąžiningumu, nebūtų proporcingas kitos proceso šalies, turinčios įsiteisėjusiais teismų sprendimais pripažintą reikalavimą (teisę), interesų atžvilgiu. Ankstesniuose teismų procesiniuose sprendimuose nustatyti prejudiciniai faktai yra nesuderinami su apelianto šioje byloje įrodinėjama aplinkybe – kreditorės KU „Mėmelio taupomoji kasa“ nesąžiningumu paskolos sutarties 2.12 punkte nustatant svetimo turto įkeitimą. Tai reiškia, kad apelianto kaip reikalavimo pagrindas nagrinėjamoje byloje nurodomos aplinkybės iš esmės prieštarauja aplinkybėms, nustatytoms įsiteisėjusiais teismų sprendimais kitoje byloje, todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo jų vertinti. Toks reikalavimas prieštarauja proceso ekonomiškumo ir kooperavimosi principams, atveria kelią anksčiau priimtų ir įsiteisėjusių teismų sprendimų kvestionavimui, kelia pavojų teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams, taip pat civilinės apyvartos stabilumui.
36. Nepaisant nurodytų argumentų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantas klaidingai įrodinėja paskolos sutarties 2.12 punkto negaliojimą. Kaip minėta, įrodinėjamos aplinkybės prieštarauja kitoje byloje teismų padarytoms išvadoms. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad KU „Mėmelio taupomoji kasa“, neatskleidus A. D. visos informacijos apie skolininko turtinę padėtį, neleido susiformuoti pastarojo laisvai valiai nuspręsti, ar jis nori įkeisti butą. Apelianto teigimu, A. D., žinodamas aplinkybę, kad R. M. ir jo sutuoktinė turi įsipareigojimų AB SEB bankui ir jų užtikrinimui yra įkeistas pastarųjų nekilnojamasis turtas, nebūtų paskolos sutarties įvykdymo užtikrinimui įkeitęs buto, nes paskolos gavėjas negalėjo prisiimti dar vieno įsipareigojimo.
37. Visų pirma, A. D. buvo tik atstovas pagal įgaliojimą, o ne įkeisto turto savininkas, todėl jo asmeninė valia teisiškai negalėjo lemti turto įkeitimo sandorio sudarymo. Antra, hipotekos sandoris buvo pripažintas negaliojančiu dėl įkeisto turto savininkės S. D. visiško valios nebuvimo (neveiksnumo), todėl nepriklausomai nuo to, ar KU „Mėmelio taupomoji kasa“ atskleidė ar neatskleidė visus duomenis apie skolininko R. M. turtinę padėtį S. D. atstovui, ši aplinkybė negalėjo paveikti daikto savininko apsisprendimo įkeisti turtą. Trečia, nei A. D., nei S. D. nebuvo 2010 m. gruodžio 17 d. paskolos sutarties, kurios sąlyga šioje byloje yra ginčijama, šalys, todėl pastarųjų valia, sudarant šį sandorį, apskritai negalėjo būti reiškiama. Ketvirta, teismų konstatuota, kad iš paskolos sutartimi, kurios įvykdymas užtikrintas ginčo hipotekos sandoriu, gautų lėšų, buvo atsiskaitoma su pradiniu A. D. kreditoriumi A. V., o tai reiškia, jog A. D. veikė kaip netiesioginis kreditinių lėšų gavėjas. Taigi už įkeistą šeimos butą A. D. gavo asmeninę naudą sau (savo šeimai), todėl negalėjo tikėtis, kad už jo naudą išimtinai savo turtu atsakys R. M. Galiausiai, trečiajam asmeniui įkeičiant turtą už skolininko prievolę, savaime suprantama, kad skolininkas neturi įkeistino turto, arba jo turto nepakanka.
38. Esant išdėstytiems argumentams, nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2010 m. gruodžio 17 d. tarp R. M. ir KU „Mėmelio taupomoji kasa“ sudarytos paskolos sutarties 2.12 punkto sąlygą, pagal kurią paskolos grąžinimas yra užtikrintas buto hipoteka.
Dėl išieškojimo iš svetimo daikto hipoteka įkeisto turto
39. Svetimo turto hipoteka – tai nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto įkeitimas, norint apsaugoti kito asmens – skolininko – skolinio įsipareigojimo įvykdymą (CK 4.181 straipsnis, 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija, galiojusi hipotekos sandorio sudarymo metu). Šios hipotekos specifinė ypatybė yra ta, kad hipotekos davėjas nėra kredito santykių šalis ir tik sutartinės svetimo turto hipotekos pagrindu hipotekos davėjas prisiima įsipareigojimą įvykdyti kito asmens – skolininko – įsipareigojimo įvykdymą tuo atveju, jei šis per hipotekos lakšte nustatytą terminą įsipareigojimo neįvykdo arba kai hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti hipoteka apsaugotą reikalavimą prieš terminą. Esant sutartinei svetimo daikto hipotekai šios davėjas kreditoriui už skolininko neįvykdytas prievoles atsako tik hipoteka įkeistu turtu (CK 6.195 straipsnio 1 dalis). Svetimo daikto hipoteka įkeisto daikto savininkas neturi asmeninės prievolės grąžinti skolą už skolininką, šiam netinkamai vykdant savo prisiimtus įsipareigojimus, o turi teisę įvykdyti prievolę už skolininką, siekdamas išvengti jam nuosavybės teise priklausančio daikto pardavimo iš viešųjų varžytynių ir taip įgydamas atgręžtinio reikalavimo teisę į skolininką (CK 4.195 straipsnio 2 dalis, 6.112 straipsnio 2 punktas). Jeigu skolinis įsipareigojimas įvykdytas, įkeisto daikto savininkas gali reikalauti, kad tam daiktui būtų panaikinta hipoteka (CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
40. Kadangi svetimo daikto hipotekos atveju šalia pagrindinio skolininko atsiranda papildomas skolininkas (skolininkų daugetas), juos su kreditoriumi siejanti prievolės rūšis yra subsidiarioji. Ši išvada darytina, remiantis bendruoju prievolių rūšių klasifikavimu, esant skolininkų daugetui (dalinės, solidarios ir subsidiarios) bei CK 6.6 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią solidari skolininko prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis; solidarioji prievolė atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Nagrinėjamu atveju, nesant įstatymo bei šalių susitarimo dėl solidarios svetimo daikto hipotekos davėjo atsakomybės taikymo, prievolė pagal 2010 m. gruodžio 17 d. hipotekos lakštą pagrindinio skolininko R. M. kreditorei UAB „Z.B.V.“ yra subsidiari.
41. Kreditoriaus teisė reikalauti, kad svetimo daikto hipotekos davėjas, kaip subsidiarus bendraskolis, vykdytų turimą subsidiariąją prievolę, yra saistoma galimybės gauti reikalavimo (jo dalies) patenkinimą iš pagrindiniam skolininkui priklausančio turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1246/2013). Pagal bendrąsias atsakomybės už prievolių neįvykdymą paskirstymo taisykles, subsidiarumas reiškia tai, kad, visų pirma, reikalavimai turi būti nukreipiami į skolininko turtą ir tik po to į įkeistą svetimą daiktą, t. y. trečiasis asmuo jam priklausančiu daiktu, kuriam nustatyta hipoteka, hipotekos kreditoriui atsako tik tiek, kiek prievolės negali būti įvykdytos iš skolininko turto.
42. Bylos duomenimis nustatyta, kad antstolei N. Š. S. vykdyti buvo pateikta ne tik Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. nutartis dėl išieškojimo nukreipimo į hipoteka įkeistą ginčo butą, tačiau ir vykdomieji įrašai dėl skolos išieškojimo iš pagrindinio skolininko R. M., taip pat solidariai įsipareigojusių A. D. ir I. V. Taigi skolos išieškojimas buvo nukreiptas tiek į pagrindinį skolininką ir laiduotojus, tiek į svetimo daikto hipoteka įkeistą turtą. Pagal šalių nurodytas aplinkybes ir į bylą pateiktus įrodymus, iš pagrindinio skolininko R. M. buvo išieškota 23 896,06 Eur, iš laiduotojo I. V. – 4 758,09 Eur. Duomenų, kad nurodyti asmenys turi daugiau likvidaus turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorės UAB „Z.B.V.“ reikalavimus, nepateikta. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju vykdant išieškojimą buvo pažeistas prievolės subsidiarumo principas. Apeliacinio skundo argumentus, susijusius su skolos išieškojimo nukreipimu į D. M. turtą, paneigia šios nutarties 24 – 25 punktuose nurodyti motyvai. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad yra likęs asmeninis A. D. turtas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, tačiau į bylą nepateikti duomenys, kad tokio turto pakanka patenkinti kreditorės turtinius reikalavimus.
43. Atkreiptinas dėmesys, kad hipoteka, kaip skolinio įsipareigojimo įvykdymo nekilnojamojo daikto įkeitimu užtikrinimo būdas, pasižymi greitomis supaprastintomis kreditoriaus reikalavimo patenkinimo procedūromis. Hipotekos institutą sudarančios materialinės teisės normos suteikia hipotekos kreditoriui privilegijuotą padėtį kitų kreditorių atžvilgiu siekiant priverstinio skolos išieškojimo iš įkeisto turto. Tokiai specifinei hipotekos kreditoriaus padėčiai užtikrinti, hipotekos instituto esmei išlaikyti egzistuoja ir specialios proceso teisės normos, įtvirtintos CPK XXXVI skyriuje. Jos taikomos sprendžiant klausimus, kylančius iš hipotekos teisinių santykių, o kai specialiųjų normų, reglamentuojančių aktualų klausimą nėra, taikomos bendrosios normos, būtina atsižvelgti į sprendžiamo klausimo specifiką, taip pat įvertinti, ar nebus iškreipta atitinkamo teisės instituto esmė, pažeisti jo principai. Kadangi hipotekos sutarties šalys susitaria prievolės įvykdymą užtikrinti įkeičiamu daiktu, skolininkui neįvykdžius hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo, išieškojimas visų pirma nukreipiamas į įkeistąjį daiktą. Hipotekos kreditoriaus teisė gauti reikalavimo patenkinimą būtent iš įkeisto turto nulemia šio išieškotojo specifinę padėtį turto realizavimo procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2013, kt.).
44. Teismų praktikoje aiškinant dabartinę CK 4.195 straipsnio redakciją pažymėta, kad esminis šios normos tikslas – įtvirtinti hipoteka įkeisto svetimo daikto savininko prievolės subsidiarumą. Tačiau joje nėra imperatyvaus reikalavimo iš pradžių realizuoti skolininko turtą (skolininko įkeistą daiktą). Todėl negali būti neteisėtomis pripažįstamos situacijos, kuomet dar turto realizavimo pradiniuose etapuose tampa aišku, jog skolininko turto nepakaks kreditoriaus reikalavimui patenkinti, ir reikia priimti atitinkamus sprendimus vykdymo procese, pavyzdžiui, tiek skolininko, tiek įkaito davėjo turtą realizuoti kartu, vienu metu (lygiagrečiai) organizuojant dvi atskiras varžytynes ir pan. (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-903-330/2018). Taigi apelianto lūkesčiai, jog išieškojimas iš hipoteka įkeisto svetimo daikto būtų pradėtas tik tuo atveju, jeigu kreditoriaus reikalavimas nebus (visiškai) patenkintas iš viso skolininko A. D. turto, neturi teisinio pagrindo.
45. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu antstolės N. Š. S. 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo išieškotojui aktą Nr. 12943 bei taikyti restituciją, atkuriant nuosavybės teisę į butą.
46. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde 2018 m. gruodžio 18 d. turto perdavimo išieškotojui akto neteisėtumas buvo įrodinėjimas remiantis vien aplinkybėmis, susijusiomis su prievolės subsidiarumu. Todėl kitais aspektais šio akto teisėtumas apeliacine tvarka nėra vertinamas.
Dėl bylos procesinės baigties
47. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino nagrinėjamam klausimui aktualias procesinės teisės ir materialinės teisės normas, nenukrypo nuo ginčui aktualios kasacinio teismo praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apelianto argumentais nėra pagrindo. Todėl ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
48. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės nepateikė duomenų apie savo bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas byloje nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Danutė Gasiūnienė
Gintaras Pečiulis
Agnė Tikniūtė