Administracinė byla Nr. A143-2208/2011
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01350-2010-5
Procesinio sprendimo kategorija 12.3.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Artūro Drigoto ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Arūnui Koskui,
trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K.,
trečiojo suinteresuoto asmens A. K. atstovei advokatei Jūratei Galdikienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. įmonės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. įmonės skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centrui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui, A. K. dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas R. V. įmonė (toliau – pareiškėjas, Įmonė, apeliantas) skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau ? Komisija) 2010 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 68.
Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas valstybės įmonė Registrų centras (toliau – atsakovas, VĮ Registrų centras) pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio įsakmias nuostatas, jog „(...) visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka (...)“. Atsakovo paminėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nebuvo ginčijami ar nuginčyti registro duomenys apie pastatą. Visų pirma ši byla buvo nagrinėjama ne ginčo teisenos tvarka, o ypatingosios teisenos tvarka, nors Nekilnojamojo turto registro įstatymas nurodo, kad duomenys turi būti nuginčyti. Antra, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtos civilinės bylos nagrinėjimo dalykas buvo prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad Įmonė įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teises į pastatą: (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutarties motyvuojamoje dalyje išreiškė savo nuomonę dėl pirkimo–pardavimo sutarties tarp akcinės bendrovės „Nuklonas“ (toliau – AB „Nuklonas“) bei Įmonės ir ikisutartinių santykių vertinimo, o tai nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas. Teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nei žodžio apie tai, kas sukurtų kokias nors teisines pasekmes pastato atžvilgiu. Pareiškėjo nuomone, atsakovo sprendimas yra suklastotas, įrašant į jį tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad pastatas yra kilnojamasis daiktas, todėl negalėjo būti įregistruotas kaip nekilnojamasis daiktas, nors registro duomenyse Nr. (duomenys neskelbtini) patys VĮ Registrų centro darbuotojai užfiksavo pastatą kaip nekilnojamąjį daiktą. Apie dokumento ? ginčijamo sprendimo suklastojimą (Baudžiamojo kodekso 300 str.) prašė pranešti prokurorui.
Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 20–21) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas 2000 m. kovo 8 d. sutartimi nupirko kilnojamąjį daiktą, t. y. pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas, ir nupirktą daiktą valdė savininko teisėmis, todėl, pripažindami šią sutartį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi, nesukūrusia pareiškėjui nuosavybės teisių į nupirktą daiktą, teismai netinkamai taikė Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnį ir suformuotą teismų praktiką dėl sutarčių aiškinimo bei neteisingai kvalifikavo 2000 m. kovo 8 d. sutarties sukurtus pirkimo–pardavimo teisinius santykius. Teismų nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo nupirktas daiktas 2005 m. buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nepaneigia nutartyje išdėstytų teisinių argumentų ir nesukuria pagrindo priešingai išvadai, nes ši registracija buvo atlikta apylinkės teismo 2005 m. priimto sprendimo, kuris vėliau panaikintas, pagrindu. Pažymėjo, jog Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto kadastro tvarkytojas atsako už tai, kad duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą. Teismams nustačius, jog 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartis savo esme yra kilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, panaikinus Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3680-79/2005, kuria buvo atnaujintas terminas 2000 m. kovo 8 d. sutarčiai įregistruoti, neliko teisinio pagrindo pastato ? (duomenys neskelbtini) modulis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimui Nekilnojamojo turto kadastre. Kadastro tvarkytojas, gavęs naujus dokumentus (šiuo atveju ? teismo sprendimus, nutartis), perkėlė informaciją iš jų į Nekilnojamojo turto kadastrą, užtikrindamas Nekilnojamojo turto kadastre įrašytų duomenų teisingumą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 4 d.). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 punktas numato, kad teismo sprendimai ir nutartys yra juridinis pagrindas nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepimu į skundą (b. l. 62–64) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.
A. K. nurodė, kad pastatas pirmą kartą Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik 2005 m. liepos 9 d., pateikus tik Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartį bei 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Jokių kitų papildomų dokumentų, patvirtinančių faktinį pastato egzistavimą, pateikta nebuvo. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro (toliau – Generalinis prokuroras), ginančio viešąjį interesą, pareiškimu teisminis procesas buvo atnaujintas ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis buvo panaikinta Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-32-394/2007. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2008 Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartį paliko nepakeistą. Šiame procese teismai konstatavo, kad objektyvių priežasčių atnaujinti terminą įregistruoti 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį nėra, ir terminas neatnaujintas. Taigi panaikinus registravimo pagrindą ? Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartį ? naikintini ir šiuo pagrindu padaryti įrašai viešajame registre. Papildomai naikinti 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį nėra jokio reikalo, kadangi, jos neįregistravus viešajame registre per 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytą terminą ir šio termino neatnaujinus, sutartis tapo negaliojančia ir jos pagrindu jokia teisinė registracija viešajame registre negalima. Pabrėžė, kad Centrinis registratorius tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes bei teismų nustatytus prejudicinius faktus, todėl priimto sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. spalio 8 d. sprendimu (b. l. 102–106) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Teismas priteisė trečiajam suinteresuotam asmeniui A. K. iš pareiškėjo 600 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nurodė, kad šioje byloje ginčas kilęs dėl Komisijos 2010 m. balandžio 14 d. sprendimo Nr. 68 teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas ir Nekilnojamojo turto registro įstatymas. Teismas nustatė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. trečiajam suinteresuotam asmeniui valstybės įmonės Registrų centro Šiaulių filialui (toliau – VĮ Registrų centro Šiaulių filialas) pateikė 2010 m. vasario 23 d. prašymą (reikalavimą) ištaisyti klaidingus registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, susijusius su pastatu – (duomenys neskelbtini) modulis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtu plane (duomenys neskelbtini), aprašytu 2.4 punkte, esančiu: (duomenys neskelbtini), grąžinant juos į tokią padėtį, kokia buvo iki Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutarties (šiuo metu panaikintos) priėmimo. VĮ Registrų centro Šiaulių filialas 2010 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. (8.4.3.)G-220 atsisakė patenkinti A. K. prašymą. Sprendimą motyvavo tuo, kad nekilnojamojo daikto išregistravimas galimas tik išregistravus žymas apie juridinius faktus: iškelta byla, susijusi su nekilnojamuoju daiktu (civilinė byla Nr. 2-1947-362/2008), iškelta byla, susijusi su nekilnojamuoju daiktu (civilinė byla Nr. 2-469-496/2009), ir areštas (Turto arešto aktų registro 2009 m. gegužės 20 d. pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini) apie turto arešto įregistravimą). Taip pat nurodė, kad nekilnojamasis daiktas gali būti išregistruojamas tik gavus teisės aktų nustatytą dokumentą, patvirtinantį nekilnojamojo daikto žuvimo faktą. Nesutikdamas su šiuo sprendimu, A. K. kreipėsi į Komisiją, kuri 2010 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 68 panaikino VĮ Registrų centro Šiaulių filialo 2010 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. (8.4.3.)G-220 ir priėmė naują sprendimą ? prašymą ištaisyti klaidingus registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis, susijusius su pastatu – (duomenys neskelbtini) modulis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtu plane (duomenys neskelbtini), aprašytu 2.4 punkte, esančiu: (duomenys neskelbtini), grąžinant juos į tokią padėtį, kokia buvo iki Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutarties priėmimo, patenkinti. Teismas nurodė, jog pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, skundu kreipėsi į teismą ir prašo jį panaikinti. VĮ Registrų centro 2010 m. balandžio 14 d. sprendimo nepagrįstumą jis grindžia Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostata, jog visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog pareiškėjas pastatą ? (duomenys neskelbtini) modulis, kuris pirmą kartą Nekilnojamojo turto registre įregistruotas 2005 m. liepos 9 d., jam suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (pažymėtas plane (duomenys neskelbtini), aprašytas 2.4 punkte), esantis adresu: (duomenys neskelbtini), įsigijo 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnio nuostatas, nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis per tris mėnesius privalomai turėjo būti įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Pareiškėjas iki pat 2005 m. liepos mėn. pastato įsigijimo sutarties neregistravo, todėl šios imperatyvios įstatymo nuostatos nesilaikymas darė sutartį negaliojančia. Pareiškėjas tik 2005 m. kreipėsi į teismą dėl termino 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties registracijai atnaujinimo. Šiaulių miesto apylinkės teismas 2005 m. liepos 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3680-79/2005 patenkino prašymą, ir šio teismo sprendimo pagrindu pirmą kartą viešajame registre atsirado įrašai, susiję tiek su pastato ? kaip daikto ? teisine registracija, tiek ir su daiktinių teisių ? nuosavybės teisių į šį pastatą ? teisine registracija. Pastatas pirmą kartą Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas tik 2005 m. liepos 9 d., pateikus tik Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartį bei 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Jokių kitų papildomų dokumentų, patvirtinančių faktinį pastato egzistavimą, pateikta nebuvo. Generalinio prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimu teisminis procesas buvo atnaujintas ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis buvo panaikinta Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-32-394/2007. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2008 Šiaulių rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 24 d. nutartį paliko nepakeistą. Šiame procese teismai konstatavo, kad objektyvių priežasčių atnaujinti terminą įregistruoti 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį nėra, ir terminas neatnaujintas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 konstatavo, jog pareiškėjas 2000 m. kovo 8 d. sutartimi nupirko kilnojamąjį daiktą, t. y. pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas, ir nupirktą daiktą valdė savininko teisėmis, todėl, pripažindami šią sutartį nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartimi, nesukūrusia pareiškėjui nuosavybės teisių į nupirktą daiktą, teismai netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį ir suformuotą teismų praktiką dėl sutarčių aiškinimo bei neteisingai kvalifikavo 2000 m. kovo 8 d. sutarties sukurtus pirkimo–pardavimo teisinius santykius. Teismų nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjo nupirktas daiktas buvo 2005 m. įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, nepaneigia nutartyje išdėstytų teisinių argumentų ir nesukuria pagrindo priešingai išvadai, nes ši registracija buvo atlikta apylinkės teismo 2005 m. priimto sprendimo, kuris vėliau panaikintas, pagrindu. Vadinasi, panaikinus registravimo pagrindą ? Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartį ? naikintini ir šiuo pagrindu padaryti įrašai viešajame registre. Papildomai naikinti 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį nėra jokio reikalo, kadangi, jos neįregistravus viešajame registre per 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytą terminą ir šio termino neatnaujinus, sutartis tapo negaliojančia ir jos pagrindu jokia teisinė registracija viešajame registre negalima. Teismas pažymėjo, jog administracinėje byloje nereikia įrodinėti fakto, kuriuo šalis remiasi ir kuris teismo jau nustatytas anksčiau nagrinėtoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 58 str. 2 d.). Civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 dalyvavo tiek Įmonė, tiek VĮ Registrų centras, teismo nutartis yra įsiteisėjusi. Nutartyje yra nustatyti teisiškai reikšmingi faktai, kad: likviduojamos AB „Nuklonas“ likvidatoriaus teigimu, pastatas nebuvo registruotas dėl avarinės jo būklės. Pagal pareiškėjo ir AB „Nuklonas“ pastato pirkimo–pardavimo ketinimų protokolą, pareiškėjas pageidavo pirkti pastatą nugriauti, nenustatant nugriovimo termino. Tai aiškintina, kad pirkimo–pardavimo sutartimi pareiškėjas siekė nupirkti ne pastatą, kaip pagal paskirtį naudotiną nekilnojamojo turto objektą, o pastatą nugriauti, t. y. pastato konstrukcijas ir statybines medžiagas. Šią išvadą patvirtina teismų nustatytas pareiškėjo elgesys po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo: pareiškėjas 2002 m. liepos 4 d. pardavė akcinei bendrovei „Neaustinių medžiagų fabrikas“ nupirkto pastato stogą, vėliau nugriovė pastato sienas. (...) Taigi, atsižvelgiant į teismų nustatytas faktinės aplinkybes, pareiškėjo ir likviduojamos AB „Nuklonas“ 2000 m. kovo 8 d. sudaryta sutartis aiškintina kaip sudaryta ne dėl pastato, kurį ketinta naudoti pagal jo paskirtį, o dėl pastato konstrukcijų ir statybinių medžiagų pirkimo–pardavimo. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2 straipsnio nuostatas, Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės bei kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti. Vadinasi, išnyko juridinis pagrindas daiktui įregistruoti, pastatas pripažintas kilnojamuoju daiktu. Esant šioms aplinkybėms, teismas padarė išvadą, kad Centrinis registratorius tinkamai įvertino faktines ginčo aplinkybes bei teismų nustatytus prejudicinius faktus, todėl Komisijos 2010 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. 68 yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo. Teismas, be to, nurodė, jog trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. prašė priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas. Šio trečiojo suinteresuoto asmens atstovė pateikė mokėjimo nurodymą, kuriuo A. K. už teisines paslaugas šioje administracinėje byloje sumokėjo 600 Lt, t. y. už atsiliepimo surašymą ir atstovavimą teisme. Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 2, 5 dalimis, teismas padarė išvadą, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. turi teisėtą pagrindą reikalauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Teismas, spręsdamas šį prašymą, taip pat vadovavosi Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad šio trečiojo suinteresuoto asmens patirtos išlaidos pagrįstos, neviršija Rekomendacijose nustatytų rekomenduojamų dydžių, todėl priteistina jam iš pareiškėjo 600 Lt bylinėjimosi išlaidų.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 115–117) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą, taip pat priteisti iš atsakovo jo naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismo sprendime neaptarti ir neįvertinti pateikti argumentai dėl Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio pažeidimo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2008 reikšmės. Centrinio registratoriaus sprendimas naikintinas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
2. Atsakovas iš esmės neginčijo fakto, kad skundžiami veiksmai buvo atlikti pažeidžiant procedūrą. Vadovaujantis ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktu, sprendimas laikytinas neteisėtu, jeigu jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros. Nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-416/2005). Registro duomenų įrašo pakeitimo tvarka, t. y. nuginčijimas, būtent ir yra reikalingas tam, kad ginčo metu būtų galima objektyviai nustatyti, ar yra pagrindas keisti registro duomenis.
3. Teismui nepagrįstai atmetus skundą, nepagrįstai priteista 600 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiojo suinteresuoto asmens A. K. naudai.
Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 124–126) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl nekilnojamojo daikto išregistravimo, todėl turėtų būti taikomas ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas. Analogiška apeliaciniame skunde nurodytai nuostatai dėl Nekilnojamojo turto registro duomenų statuso nuostata įtvirtinta ir Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje, kuri nustato Nekilnojamojo turto kadastro duomenų statusą. Nekilnojamojo turto kadastre esantys duomenys ne ginčo tvarka gali būti pakeisti, įrašant naujus duomenis arba pakeičiant esamus, tik griežtai laikantis tokius pakeitimus įrodančių dokumentų, kurie yra išvardinti Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje. Ši nuostata įtvirtinta Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Teismams nustačius, kad 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartis savo esme yra kilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat panaikinus Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3680-79/2005, kuria buvo atnaujintas terminas 2000 m. kovo 8 d. sutarčiai įregistruoti, neliko teisinio pagrindo pastato – (duomenys neskelbtini) modulis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įregistravimui Nekilnojamojo turto kadastre. Kadastro tvarkytojas, gavęs naujus dokumentus (šiuo atveju – teismo sprendimus, nutartis), perkėlė informaciją iš jų į Nekilnojamojo turto kadastrą, užtikrindamas Nekilnojamojo turto kadastre įrašytų duomenų teisingumą (Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 str. 4 d.). Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 12 straipsnio 2 punktas numato, kad teismo sprendimai ir nutartys yra juridinis pagrindas nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymui į Nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimui.
2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009 konstatavo, jog Įmonė iš likviduojamos AB „Nuklonas“ 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi nupirko kilnojamąjį daiktą, t. y. pastato konstrukcijas bei statybines medžiagas. Administracinėje byloje nereikia įrodinėti fakto, kuriuo šalis remiasi ir kuris teismo jau nustatytas anksčiau nagrinėtoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys (ABTĮ 58 str. 2 d.). Šioje civilinėje byloje dalyvavo tiek Įmonė, tiek VĮ Registrų centras, teismo nutartis yra įsiteisėjusi, o joje yra nustatyti teisiškai reikšmingi faktai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 127–129) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti, taip pat priteisti iš apelianto jo patirtas bylinėjimosi išlaidas (procesinių dokumentų surašymas, atstovavimas, transporto iš (duomenys neskelbtini) į Vilnių ir atgal išlaidos, dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidos). Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
1. Nepagrįstas teiginys, kad visi įrašai, neatsižvelgiant į jų atsiradimo pagrindą, automatiškai tampa teisingais ir išsamiais, o juos panaikinti galima tik ginčo teisena įrodžius jų neteisingumo faktą. Remiantis tokiu aiškinimu, visi įrašai, net ir neteisėtai ar be teisėto pagrindo atsiradę viešajame registre, automatiškai taptų teisingais. Teismas teisingai konstatavo, kad papildomai naikinti 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį nėra jokio reikalo, kadangi, jos neįregistravus viešajame registre per 1964 m. CK 255 straipsnyje nustatytą terminą ir šio termino neatnaujinus, sutartis tapo negaliojančia ir jos pagrindu jokia teisinė registracija viešajame registre negalima (nei daikto, nei daiktinių teisių). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2008 panaikinus Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartį, 2000 m. kovo 8 d. pirkimo–pardavimo sutartis automatiškai tapo negaliojančia dėl įstatymo nustatyto termino sutarties teisinei registracijai atlikti praleidimo. Dėl šios priežasties įrašai viešajame registre, atlikti panaikintos teismo nutarties bei negaliojančio sandorio pagrindu, negalėjo ir negali būti traktuojami kaip teisingi ir išsamūs pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio prasmę.
2. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad administracinėje byloje nereikia įrodinėti fakto, kuriuo šalis remiasi ir kuris teismo jau nustatytas anksčiau nagrinėtoje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra priėmęs net dvi nutartis, kuriomis konstatavo reikšmingas šios bylos nagrinėjimui aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2008 ir 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-202/2009).
3. Būtent VĮ Registrų centro Šiaulių filialas neteisėtai atsisakė patenkinti prašymą dėl neteisingų įrašų viešajame registre panaikinimo, todėl Centrinis registratorius panaikino teritorinio registratoriaus sprendimą ir priėmė naują sprendimą – patenkino prašymą. Visos įstatymų nustatytos procedūros buvo atliktos tinkamai. Procedūrinių pažeidimų nenustatė ir teismas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamas ginčas kilo dėl objekto (aukščiau nurodyto pastato – (duomenys neskelbtini) modulis, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)– esančio (duomenys neskelbtini)) registracijos Nekilnojamojo turto registre panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo esmė yra klausimas, ar nurodytas objektas gali būti laikomas Nekilnojamojo turto registre registruotinu nekilnojamuoju turtu – statiniu. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšminga išaiškinti ir Nekilnojamojo turto registro bei Nekilnojamojo turto kadastro įstatymų taikymo prasme įvertinti faktines bylos aplinkybes, sietinas su nurodyto objekto (toliau - ir Ginčo objektas) įregistravimu Nekilnojamojo turto registre.
Iš bylos matyti, kad Ginčo objektas buvo įregistruotas kaip nekilnojamasis turtas (statinys) tik 2005 m. liepos 9 d. Šios registracijos pagrindai buvo aukščiau paminėta 2000 m. kovo 8 d. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis (pagal ją pareiškėjas nupirko Ginčo objektą iš likviduojamos AB „Nuklonas“), kuri Nekilnojamojo turto registro įmonėje nebuvo įregistruota tuomet galiojusio CK 255 straipsnio nustatyta tvarka, bei Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis, kuria buvo atnaujintas CK 255 straipsnio nustatytas trijų mėnesių nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutarties įregistravimo turto registravimo įstaigoje terminas.
Pasisakydama dėl nurodytų Ginčo objekto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindų reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pažymi, kad paminėta pirkimo-pardavimo sutartis laikytina materialiuoju joje nurodyto objekto registracijos Nekilnojamojo turto registre pagrindu, o paminėta Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutartis - tokiai registracijai būtinu procedūriniu pagrindu. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšminga tai, kad abu šie Ginčo objekto įregistravimo Nekilnojamojo turto registre pagrindai teismine tvarka buvo pripažinti netinkamais šiam veiksmui atlikti: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartyje nustatyta, kad nurodyta pirkimo-pardavimo sutartis negali būti laikoma nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi (b. l. 41-46), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 17 d. nutartimi buvo nustatytas (patvirtintas) paminėtos Šiaulių miesto apylinkės teismo 2005 m. liepos 7 d. nutarties neteisėtumas (b. l. 27-31). Tai reiškia, kad registro tvarkytojas (atsakovas), kuris yra atsakingas už Nekilnojamojo turto registre esančių duomenų teisingumą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 str. 2 d.), vykdydamas jam pavestas viešojo administravimo funkcijas, privalėjo išregistruoti Ginčo objektą iš Nekilnojamojo turto registro.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, taip pat pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems argumentams, kolegija konstatuoja, kad šioje byloje nagrinėjamas ginčas pirmosios instancijos teismo išspręstas teisingai. Taigi tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Trečiojo suinteresuoto asmens A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktas prašymas dėl teismo išlaidų priteisimo šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nespręstinas, nes savo turiniu šis prašymas neatitinka ABTĮ 45 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Anatolijus Baranovas
Artūras Drigotas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė