Baudžiamoji byla Nr. 2K–115/2014

Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00035-2010-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.20.2;

2.4.2.1;

3.1.5.13(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Prapiesčio, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. kasacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutarties.

              Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžiu A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 232 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams vienam mėnesiui. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas: 2010 m. rugpjūčio 2 d., nuo 2011 m. gegužės 2 iki 17 d. ir nuo 2012 m. gruodžio 11 d. iki 2013 m. sausio 10 d., vieną laikino sulaikymo ir suėmimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartimi nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas, iš Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta aplinkybė dėl užgaulaus viešo teisėjų vadinimo nemokančiais aritmetikos.

Teisėjų kolegija

              n u s t a t ė :

A. B. pagal BK 232 straipsnį nuteistas už tai, kad civilinėje byloje Nr. 2-15-559/2009 (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismui adresuotame 2010 m. vasario 24 d. pareiškime dėl nušalinimo, kuris teisme gautas 2010 m. vasario 24 d., reg. Nr. GD-804, viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teismo teisėjas J. B., L. D. ir L. T., nurodydamas, jog teisėja L. T. kartu su teismo antstole R. M. užsiima turto prievartavimu, o teisėjos J. B. ir L. D. kartu prievartauja turtą bei plėšikauja.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 24 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.

Skunde kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, nes teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų, suvaržiusių kasatoriaus teises ir turėjusių įtakos neteisėtų teismų sprendimų byloje priėmimui. Netinkamą BK 232 straipsnio taikymą kasatorius susieja su tuo, kad tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu sąmoningai nebuvo kreiptasi į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl išvados, ar byloje esantis raštas yra užgaulus ir žeminantis teisingumą vykdančius teismą ar teisėjus.

Neteisingą BK 232 straipsnio taikymą patvirtina ir tai, kad, teismui iš kaltinamojo akto pašalinus aplinkybę dėl užgaulaus viešo teisėjų vadinimo nemokančiais elementarių matematikos veiksmų, jis buvo pakeistas iš esmės. Anot kasatoriaus, rašte buvo pateikta sąžininga ir faktais pagrįsta informacija apie teisėjus ir antstolę, o ne viešas užgaulus nepagarbos teismui ar teisėjui demonstravimas.

Netinkamai, kasatoriaus nuomone, šioje byloje taikytas ir BK 66 straipsnis, kartu padaryti BPK 10, 11 straipsnių pažeidimai, kurie patvirtina, kad teismai buvo šališki. Kasatorius teigia, kad į jam paskirtos bausmės laiką įskaitytas neteisėtas laikinas sulaikymas 2010 m. rugpjūčio 2 d. ir neteisėtas suėmimas nuo 2011 m. gegužės 2 iki 17 d. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta neteisinga išvada, kad byloje nėra duomenų, pavirtinančių šių procesinių prievartos priemonių neteisėtumą, todėl į bausmės laiką laikino sulaikymo ir suėmimo laikas įskaitytas pagrįstai. Tačiau, priešingai nei nurodė teismas, byloje yra Panevėžio apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 20 d. nutartis panaikinti neteisėtą kratą, atliktą 2010 m. rugpjūčio 2 d. (T. 1, b. l. 74). Šios neteisėtos kratos pagrindu 2010 m. rugpjūčio 2 d. kasatorius buvo neteisėtai laikinai sulaikytas, nors po patirtos avarijos turėjo laikytis gulimo režimo. Šio neteisėto sulaikymo metu buvo įskeltas kasatoriaus stuburo slankstelis, todėl jis turėjo papildomai gydytis dar apie du mėnesius. Be to, byloje yra Panevėžio apygardos teismo 2010 m. gegužės 16 d. nutartis pripažinti neteisėtu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi kasatoriui paskirtą suėmimą vienam mėnesiui (T. 1, b. l. 78-81). Dėl to kasatorius 2011 m. gegužės 16 d. turėjo būti nedelsiant paleistas iš suėmimo, tačiau buvo paleistas tik 2011 m. gegužės 17 d., taigi toliau buvo laikomas suimtas be jokio teisinio pagrindo ir tyčia prieš jį daroma nusikalstama veika, numatyta BK 100 straipsnyje.

Taip pat kasatorius tvirtina, kad buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdė nagrinėti bylą teisme bei tinkamai gintis. Teismas pašalino dalį kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, dėl to kaltinamasis aktas buvo iš esmės pakeistas ir tai trukdė tinkamai gintis. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai kasatoriaus nurodytą esminį BPK 219 straipsnio pažeidimą vertino kaip deklaratyvų. Kasatorius pažymi, kad teisme jis nurodė, jog suprato, kad yra kaltinamas pagal BK 232 straipsnį, bet tai nereiškia, kad jis suprato jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo būdą ir kitas aplinkybes. Būtent dėl to jis neprisipažino kaltas, prašė išreikalauti papildomos medžiagos, apklausti be svarbios priežasties į teismą neatvykusius liudytojus ir nukentėjusiuosius, o nepatenkinus prašymų, reiškė teismui nušalinimus. Šios aplinkybės patvirtina ne tik esminį BPK 219 straipsnio pažeidimą, bet ir nuteistojo teisės į gynybą – BPK 10, 22 straipsnių pažeidimą, abiejų instancijų teismų šališkumą ir pagrindą nagrinėti bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Kasatorius tvirtina, kad byloje taip pat buvo padaryti esminiai BPK 22, 276 straipsnių ir 332  straipsnio 5 dalies pažeidimai, nes teismai atmetė prašymus apklausti liudytojus, be svarbių priežasčių neatvykusius į teismą, be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra išdėstyta motyvų, kodėl ir šis teismas atsisakė apklausti liudytojus teisme. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas 2011 m. liepos 13 d. nutartimi nutarė iškviesti ir apklausti teismo posėdyje visus nukentėjusiuosius ir liudytojus, tarp jų – ir liudytojas J. P., M. S. bei L. T., tačiau ši privaloma ir įsiteisėjusi nutartis (BPK 346 straipsnis) liko neįvykdyta, o tai paaiškinančių motyvų nenurodyta ir tai yra esminis nurodytų straipsnių pažeidimas. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutartyje tyčia neteisingai liudytojas J. P., M. S. bei L. T. įvardijo nukentėjusiosiomis, nors kaltinamajame akte ir pirmosios instancijos teisme jos buvo laikomos liudytojomis. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad pagal BPK 276 straipsnį perskaityti liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymus galima tik jiems neatvykus į teismą dėl svarbių priežasčių, tačiau teismai tokių priežasčių pagal BPK 37 straipsnį nenustatė. Minėtos liudytojos turėjo būti apklaustos ir dėl to, kad jų parodymai skiriasi nuo bylos aplinkybių ir gali paaiškėti aplinkybės, kaip buvo klastojamas 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo patekimas „faksu ir paštu“ į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės teisme nagrinėjamą bylą Nr. 2-15-559/2009, taip pat tai, kad liudytojos davė žinomai melagingus parodymus. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje klaidingai nurodoma, kad 2010 m. vasario 24 d. pareiškimu buvo šalinama teisėja J. P., kai faktiškai – teisėja J. B., kad pareiškimas buvo išsiųstas faksu ir paštu, nors tokių duomenų nėra. Visa tai kasatorius vertina kaip teismų šališkumo įrodymą, baudžiamosios bylos įrodymų klastojimą bei prieš jį daromą BK 100 straipsnyje numatytą veiką.

Skunde taip pat nurodomi padaryti esminiai BPK 22, 53 straipsnių ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimai, nes kasatoriui priverstinai BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu buvo paskirtas konkretus gynėjas, kurio paslaugų jis 2012 m. birželio 25 d., 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdžiuose atsisakė, tačiau toks atsisakymas tyčia nebuvo patenkintas, nors priverstinai paskirtas gynėjas taip pat atsisakė formaliai ginti kasatorių (užprotokoluota 2013 m. sausio 7 d. teismo posėdžio protokole). Tai suvaržė kasatoriaus teises, trukdė gintis bylos nagrinėjimo teisme metu. Apeliacinės instancijos teismas nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami apeliacinio skundo argumentai dėl teisės į gynybą neužtikrinimo.

Padarytus esminius BPK 11, 20 straipsnių ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimus kasatorius argumentuoja tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu neteisėtai jį sulaikius ir suėmus su juo buvo atliekami procesiniai veiksmai, o jų metu neteisėtai gauti duomenys nurodyti kaltinamajame akte bei baudžiamosios bylos medžiagoje kaltinimui pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra paaiškinta, kodėl atmetami esminiai BPK 11, 20 straipsnių pažeidimai, padaryti ikiteisminio tyrimo metu.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams tyčia neišreikalavus pagal kasatoriaus prašymą (duomenys neskelbtini) rajono teisme nagrinėtų civilinės bylos Nr. 2-15-559/2009 arba Nr. 2-12-714/2013 (su 2010 m. vasario 24 d. pareiškimu dėl teisėjos J. B. nušalinimo), buvo padaryti esminiai BPK 22, 97 straipsnių – kaltinamojo teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir vertinant – pažeidimai. Tai kartu suvaržė kasatoriaus teisę į gynybą, o teismams sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Kasatoriaus tvirtinimu, taip pat buvo padaryti esminiai BPK 22 straipsnio ir 322 straipsnio 2  dalies pažeidimai, nes kasatoriui apie po 2013 m. balandžio 17 d. vykusį apeliacinės instancijos teismo posėdį (jo vietą ir laiką) nebuvo pranešta tinkamai. Taip pat padaryti esminiai BPK 257 straipsnio ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimai, nes pirmosios instancijos teisme paaiškėjus, kad jis nepadarė BK 232 straipsnyje numatytos veikos prieš antstolę R. M. ir pašalinus tai iš kaltinimo, nebuvo priimta motyvuota nutartis ir pranešta prokurorui apie galimą nusikalstamą veiką, kurią padarė antstolė R. M. prieš kasatorių.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius prašo nuteistojo A. B. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras, nesutikdamas su kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo BK 232 straipsnio taikymo, nurodo, kad visi šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji ir subjektyvieji požymiai A. B. veikoje buvo nustatyti, todėl teismai tinkamai kvalifikavo kasatoriaus veiką. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kasatoriaus pareiškimuose įrašyti kaltinimai, jog teisėjas užsiima turto prievartavimu, plėšikauja, užgauliai žemina teisingumą vykdančius teisėjus, nes turto prievartavimas bei plėšikavimas yra nusikalstamos veikos. Atsižvelgęs į A. B. turimą aukštąjį teisinį išsilavinimą, kitas aplinkybes, teismas teisingai konstatavo, kad teisėjų vadinimas tokiais žodžiais yra ne nuomonė, bet užgaulus, žeminantis teisėjų garbę ir orumą bei diskredituojantis visą teisingumo sistemą veiksmas, kuriuo formuojamas neigiamas ir nepagarbus požiūris į teisingumą vykdančius teisėjus, keliamas nepasitikėjimas jais bei visa valstybės teisingumo sistema. Akivaizdu ir tai, kad kasatoriaus 2010 m. vasario 24 d. pareiškime dėl nušalinimo išreikšti užgaulaus pobūdžio teiginiai apie minėtas teisėjas buvo vieši, nes juos matė kiti teismo darbuotojai, o užgaulūs, tikrovės neatitinkantys žodžiai teisėjų atžvilgiu abiejų instancijų teismų pagrįstai įvertintini kaip parodę nepagarbą, pažeminę teisingumą vykdžiusius ir sprendimus civilinėse bylose priėmusius teisėjus būtent dėl jų veiklos.

Taip pat prokuroras pažymi, kad užduotis pateikti išvadą Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai ar surašyti ekspertizės aktą lietuvių kalbos specialistui paprastai gali būti duodama, kai baudžiamojoje byloje būtina analizuoti neaiškų, daugiaprasmį ar kitaip ypač sudėtingą tekstą (kasacinė nutartis baudžiamojoje bylose Nr. 2K-7-102/2013). Prokuroro nuomone, vertinant nagrinėjamoje byloje esantį nuteistojo 2010 m. vasario 24 d. pareiškimo teismui tekste esančių teiginių turinį, jie nelaikytini ypač sudėtingais, nesuprantamais be atskiro ir papildomo (specialisto) vertinimo, todėl kasatoriaus reikalavimas dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos išvados byloje pateikimo buvo nepagrįstas.

Prokuroro nuomone, atmestini kasacinio skundo argumentai dėl esminių BPK 10 ir 11 straipsnių pažeidimo. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. atsisakė pasirašyti ant procesinės prievartos taikymą jam patvirtinančių dokumentų; objektyvaus faktinio pagrindo ir duomenų teigti, kad sulaikymo metu ar po jo buvo pažeista teisė į gynybą, nėra. BPK 140 straipsnyje numatyta procesinė prievartos priemonė kasatoriui, jį laikinai sulaikius 2010 m. gegužės 2 d. nuo 8.00 iki 12.30 val., buvo taikyta tinkamai ir pagrįstai. Be to, laikinas sulaikymas taikytas proporcingai, atsižvelgiant į tuo metu baudžiamojoje byloje buvusius duomenis, nes kasatorius vengė dalyvauti ikiteisminiame tyrime. Be šios procesinės prievartos priemonės taikymo ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galima pasiekti reikiamų proceso tikslų. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymas truko ne maksimalų jo taikymo laiką, o tik 4,5 val. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, kad kasatoriui taikant procesines prievartos priemones teisėsaugos pareigūnai būtų naudoję smurtą, grasinę ar atlikę jo orumą žeminančius bei sveikatai kenkiančius veiksmus. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių skunde nurodytų sveikatos sutrikdymo kasatoriaus sulaikymo metu padarymą tyčiniais ikiteisminio tyrimo įstaigos pareigūnų veiksmais.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 442 straipsnio 2 dalį aukštesniojo teismo sprendimai dėl proceso dalyvių skundų įsigalioja nuo jų priėmimo dienos ir yra neskundžiami, taigi, anot prokuroro, iš dalies yra pagrįstas kasacinio skundo teiginys, kad kasatorių paleidus iš suėmimo tik kitą dieną po aukštesniojo Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria jo suėmimas buvo pripažintas nepagrįstu, įsigaliojimo, jo tolesnis kardomasis kalinimas gali būti vertinamas kaip neteisėtas. Tačiau byloje nėra duomenų, kokiu tiksliu darbo laiku buvo paskelbta minėtoji Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 16 d. nutartis, kada ją gavo prokuroras. Be to, minėta aplinkybė negali būti vertinami kaip turėjusi esminės reikšmės kasaciniu skundu skundžiamų teismų sprendimų išvadoms dėl nusikalstamos veikos kasatoriaus veiksmuose nustatymo, jo kaltės, taip pat šių išvadų motyvacijai ir argumentacijai, jų teisėtumui ir pagrįstumui. Būtina atsižvelgti ir į aplinkybę, kad kasaciniu skundu skundžiamus sprendimus priėmę teismai nesprendė kardomojo kalinimo suėmimo skyrimo kasatoriui klausimų proceso metu. Pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. B. į jam paskirtos terminuoto laisvės atėmimo laiką įskaitė visą laikinajame sulaikyme ir realiai suėmime jo išbūtą laiką. Dėl to prokuroras sutinka su skundžiamos apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ir laikinajame sulaikyme, ir suėmime kasatoriaus išbūtas laikas nuosprendyje buvo įskaitytas pagrįstai.

Taip pat, prokuroro vertinimu, nepagrįsti ir kiti nuteistojo kasacinio skundo teiginiai dėl esminių BPK pažeidimų padarymo ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teismuose metu.

Anot prokuroro, šioje byloje A. B. pateiktas kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Jame nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, atitinkančios inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, taip pat nurodytas BK straipsnis, numatantis atsakomybę už padarytą veiką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-581/2011). Tai, kad teismai iš kaltinimo pašalino kai kurias kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, taip sušvelnindami jo teisinę padėtį, negali būti vertinama kaip esminis kaltinimo pasikeitimas, dėl kurio kasatorius negalėjo tinkamai gintis abiejų instancijų teismuose, be to, kaltinamajame akte nurodytos faktinės aplinkybės nebuvo pakeistos iš esmės skirtingomis. Taigi šiuo aspektu nuteistojo teisė į gynybą nebuvo pažeista. Kasatoriaus nurodyta aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu ir bylos teisminio nagrinėjimo metu nesikreipus į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją dėl jo 2010 m. vasario 24 d. pareiškime teismui nurodytų teiginių apie teisėjas, dėl kurių užgaulaus pažeminimo jis buvo nuteistas, šališkai ir subjektyviai buvo vertinamos byloje įrodinėjamos aplinkybės ir faktai, nėra ir negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

Prokuroro manymu, nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai dėl teismų padarytų esminių BPK 22, 276 straipsnių ir 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų, teisme neapklausus neatvykusių liudytojų. Prokuroras pažymi, kad proceso dalyvio prašymui ištirti papildomus įrodymus, taigi ir prašymui iškviesti bei apklausti kaip liudytojus kaltinamojo nurodytus asmenis, taikomos bendrosios įrodinėjimo taisyklės. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalies įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pirmosios instancijos teismas, išklausęs kitų proceso dalyvių nuomones, pagrįstai ir motyvuotai atmetė kasatoriaus prašymus dėl liudytojų, dėl svarbių priežasčių negalėjusių atvykti į teismo posėdžius, apklausų ir pagrįstai vadovavosi BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostatomis, priimant sprendimą perskaityti jų parodymus, duotus šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo metu. BPK 276 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti. Be to, nuteistasis po minėtųjų proceso dalyvių parodymų paskelbimo teismo neprašė jų iškviesti į teismo posėdį, neišsakė būtinumo užduoti jiems papildomų klausimų. Nepagrįstai skunde nurodoma ir tai, kad abiejų instancijų teismams neišreikalavus nuteistojo prašymu dalies civilinės bylos Nr. 2-15-559/2009, kurioje buvo jo parašytas 2010 m. vasario 24 d. pareiškimas, buvo suvaržytos kaltinamojo teisės teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir vertinant, taip pat teisė į gynybą. Pats savaime prašymo atmetimas teisme nepažeidžia minėtų kaltinamojo teisių. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje iš esmės pasisakė dėl kasatoriaus prašymų tenkinimo pagrįstumo, kitų nuteistojo ginčijamų aplinkybių ir šias išvadas motyvavo, pagrindo konstatuoti BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimą taip pat nėra.

Kasatoriaus teiginiai, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, kai pirmosios instancijos teismas nepatenkino jo atsisakymo nuo jam paskirto konkretaus valstybės gynėjo, nepagrįsti ir prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai. Pirmosios instancijos teismo 2013 m. sausio 7 d. posėdžio protokolas patvirtina, kad kasatorius pats atsisakė jam paskirto gynėjo, padarydamas tai viešai, užgauliu, įžeidžiančiu būdu, pareiškė, kad jam nereikia Lietuvos gynėjo. Byloje nėra jokių duomenų, kad, atsisakęs valstybės skirto gynėjo, kasatorius teismui būtų pateikęs prašymą susirasti kitą gynėją. Dėl to teismas pagrįstai atmetė A. B. atsisakymą nuo jam paskirto valstybės gynėjo ir nepažeidė jo teisės į gynybą, priešingai – tokią teisę jam užtikrino pagal BPK nuostatas, reglamentuojančias privalomą gynėjo dalyvavimą.

Atsižvelgiant į bylos medžiagą (apeliacinės instancijos teismo 2013 m. balandžio 17 d. posėdžio protokolą, kasatoriaus prašymus teismui dėl negalėjimo dalyvauti teismo posėdžiuose priežasčių, kitą informaciją, kuria A. B. teisino savo neatvykimą į teismo posėdžius šioje byloje), kasatoriaus teiginiai dėl pažeistos jo teisės dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, padarytų esminių BPK 22 straipsnio, 322 straipsnio 2 dalies pažeidimų nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas turėjo pakankamą pagrindą netenkinti nuteistojo prašymo dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo atidėjimo, nes jam apie posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta ir žinoma. Apeliacinės instancijos teismui kasatoriaus nurodytos svarbios priežastys nepasitvirtino.

Anot prokuroro, nėra pagrindo sutikti su kasaciniame skunde nurodytais teiginiais dėl kasatoriaus baudžiamąją bylą pirmojoje ir apeliacinėje teismo instancijoje nagrinėjusių teismų ir teisėjų šališkumo. Prokuroras pažymi, kad nešališkumo principas negali būti suprantamas pernelyg plačiai – vien tik teismo padarytos teisės aiškinimo ir taikymo klaidos, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net jei jie ir esminiai, nėra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad teismas nagrinėjo bylą šališkai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287/2003, 2K-340/2008, 2K-176/2010, kt.). Šioje byloje nėra jokių duomenų (kasaciniame skunde tokių faktų taip pat nenurodoma), patvirtinančių A. B. bylą pirmojoje ir apeliacinėje instancijose nagrinėjusių teismų ar teisėjų šališkumą – tiek objektyviuoju, tiek subjektyviuoju aspektu. Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė nuteistajam nepalankų sprendimą (apkaltinamąjį nuosprendį ir nutartį atmesti jo apeliacinį skundą), negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Kasacinio skundo teiginiai dėl teismų šališkumo yra labiau deklaratyvūs, nei paremti objektyviais, pakankamais faktiniais duomenimis ir jų teisine argumentacija, todėl nepagrįsti. Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad skundžiami teismų sprendimai yra pagrįsti, pagrindo juos naikinti BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 arba 2 punktuose numatytais pagrindais ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui nėra.

Nuteistojo A. B. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl kaltinamojo teisės pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius)

Pažymėtina, kad tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punktas, tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 7 dalis), užtikrindami kaltinamojo teisę į teisingą teismą, garantuoja jam ir teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti. Pagal EŽTT praktiką ši teisė suprantama taip, kad įrodymai turi būti pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylą. Iš esmės tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (žr. Delta v. France, no. 11444/85, judgment of 19 December 1990; Saidi v. France, no. 14647/89, judgement of 20 September 1993; Luca v. Italy, no. 33354/96, judgement of 27 February 2001; Mild and Virtanen v. Finland, no. 39481/98 and 40227/98, judgment of 26 July 2005). Tuo atveju, kai liudytojų neįmanoma apklausti arba neįmanoma, kad jie būtų apklausti dėl to, jog jie yra nežinia kur, valstybės institucijos turi imtis reikiamų pastangų jų dalyvavimui procese užtikrinti (Delta v. France, no. 11444/85, judgment of 19 December 1990; Rachdad v. France, no. 71846/01, judgement of 13 November 2003). Apie būtinumą užtikrinti minėtą įstatymų garantuojamą kaltinamojo procesinę teisę savo nutartyse taip pat ne kartą yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-102/2009, 2K-476/2013).

Nagrinėjamojoje byloje kaltinamojo A. B. teisė apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) nebuvo užtikrinta. A. B. šioje byloje nuteistas už tai, jog viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančias (duomenys neskelbtini) r. apylinkės teismo teisėjas J. B., L. D. ir L. T. dėl jų veiklos. L. D. ir J. B. pripažintos byloje nukentėjusiosiomis (T. 1 b. l. 22, 24). Svarbiais įrodymais šioje byloje laikytini ir liudytojos J. P. (teisėjos, kuri inicijavo baudžiamąjį procesą prieš A. B.), taip pat nukentėjusiosios statusą turinčios R. M. (antstolės) parodymai. Visų šių asmenų parodymai yra tiesiogiai susiję su aplinkybėmis, kuriomis ir dėl kurių buvo rodoma nepagarba teismui. Kita vertus, proceso metu A. B. turėjo galimybių užduoti klausimus tik nukentėjusiajai L. D., kuri buvo apklausta teismo posėdyje. Tuo tarpu J. B., L. T., J. P. ir R. M. buvo apklaustos ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo, jų parodymai teismo posėdyje buvo paskelbti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu. Iš bylos medžiagos matyti, kad šios liudytojos ir nukentėjusiosios prašė teismo bylą nagrinėti joms nedalyvaujant, vadovautis jų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Neatvykus šioms liudytojoms ir nukentėjusiosioms, teismas bylą išnagrinėjo joms nedalyvaujant. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad, teisėjai paskelbus minėtų asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kaltinamasis išsakė norą, jog visi šie asmenys būtų apklausti teismo salėje kaip to reikalauja procesas, taip pat pareiškė apie savo teisę tiesiogiai užduoti jiems klausimus. Tokiam kaltinamojo prašymui pritarė ir jo gynėjas, tačiau teismas šiuos prašymus atmetė (T. 5, b. l. 94-95).

Pažymėtina, kad A. B. pareikšto kaltinimo pobūdis suponuoja būtinumą įvertinti ne tik objektyvią formą, kuria teismui buvo demonstruojama nepagarba (šiuo atveju rašytinis pareiškimas), bet ir konkrečiai pažemintų ir įžeistų asmenų (liudytojų ir nukentėjusiųjų) subjektyvų požiūrį į kaltinamojo veiksmus, kaip jie suprato A. B. teiginius ir kaip juos įvertino. Tai svarbu ne tik išaiškinant visą padarytos veikos kontekstą, bet ir sprendžiant klausimą, ar išsakyti teiginiai iš tiesų traktuotini kaip užgaulus pažeminimas, ar jie negali būti įvertinti kaip mažareikšmė veika, ar kaltinamasis, išsakydamas juos, turėjo atitinkamą tyčią pažeminti teisėjus, ar nėra pagrindo veiką traktuoti kaip teismo negerbimą, užtraukiantį administracinę atsakomybę (Administracinių teisės pažeidimų kodekso 186(1) straipsnis), ir pan. Todėl kaltinamojo A. B. išsakytas pageidavimas tiesiogiai užduoti klausimus minėtiems asmenims šiuo atveju nevertintinas kaip formalus ir neturintis reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Teismas, nusprendęs netenkinti kaltinamojo ir jo gynėjo prašymų apklausti teismo posėdyje minėtas liudytojas ir nukentėjusiąsias, suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo teises (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šio procesinio pažeidimo neištaisė, o atsakydamas į apeliacinio skundo atitinkamą argumentą, klaidingai nurodė, kad A. B. šių asmenų į teismo posėdį iškviesti neprašė, nors teismo posėdžio protokole užfiksuota, kad toks prašymas buvo pateiktas, teismo svarstytas ir atmestas (T. T. 5, b. l. 94-95). Tai vertintina kaip pareigos patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neįvykdymas (BPK 320 straipsnis 3 dalis) ir šis pažeidimas pripažintinas esminiu. Darydama tokią išvadą, teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad byloje A. B. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, jo apeliacinis skundas išnagrinėtas jam nedalyvaujant, jo ir jo gynėjos prašymai atidėti apeliacinį bylos nagrinėjimą ir kviesti į posėdį anksčiau teisme neapklaustas liudytojas ir nukentėjusiąsias atmesti (T. 6, b. l. 82, 89-90).

Dėl minėtų procesinių pažeidimų apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina perduodant bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 382 straipsnio 5 punktas). Kadangi visi kiti kasacinio skundo argumentai iš esmės sutampa su apeliacinio skundo argumentais ir bus nagrinėjami iš naujo, šioje nutartyje atskirai dėl jų nepasisakoma.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų sprendimuose nėra tinkamai aptartas A. B. paskirtos bausmės klausimas. Viso proceso metu nei A. B., nei jo gynėjai neišsakė pozicijos šiuo klausimu. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad reali laisvės atėmimo bausmė A. B. paskirta iš esmės atsižvelgus vien į jo teistumus. Kadangi bausmės klausimas nebuvo keliamas nuteistojo apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas dėl A. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės nepasisakė. Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT praktikoje nagrinėjant klausimus dėl baudžiamosios atsakomybės už panašaus pobūdžio nepagarbos demonstravimą teismui (kaip ir šioje baudžiamojoje byloje) suderinamumą su Konvencijos 10 straipsniu (saviraiškos laisvė ir jos ribojimai), ypatingas dėmesys kreipiamas į taikomų sankcijų proporcingumą ir būtinumą demokratinėje visuomenėje. Teisinės priemonės, susijusios su asmens laisvės ribojimu, tokiais atvejais paprastai vertinamos kaip kraštutinės (Skałka v. Poland, no. 43425/98, judgement of 27 May 2003; Saday v. Turkey, no 32458/96, judgement of 30 March 2006; Ümit Bilgi? v. Turkey, no. 22398/05, judgement of 3 September 2013 ir kt).

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

              n u t a r i a :

              Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 31 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                                                              Jonas Prapiestis

                                                                                                                                            Vytautas Greičius             

                                                                                                                                            Olegas Fedosiukas