Civilinė byla Nr. e2A-48-330/2021

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00440-2019-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.2

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. C. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė BUAB „Mukera“ (toliau – ir bendrovė, įmonė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama iš atsakovų A. C. ir H. K. solidariai priteisti 71 104,42 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

2.       Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi ieškovei BUAB ,,Mukera“ iškelta bankroto byla. Juridinių asmenų registro duomenimis, bendrovės vadovu nuo 2015 m. gegužės     26 d. iki pat bankroto bylos iškėlimo buvo A. C., tačiau jis neperdavė bankroto administratoriui jokio bendrovės turto, motyvuodamas tuo, kad 2018 m. balandžio 19 d. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi bei 2018 m. balandžio 21 d. Perdavimo aktu bendrovės dokumentai, turtas, spaudas buvo perduoti naujajam akcininkui H. K., kuris po to buvo ir bendrovės vadovas. Ieškovės aiškinimu, abu atsakovai – tiek atsakovas A. C., oficialiai būdamas bendrovės vadovu, tiek atsakovas H. K., de fakto tapęs bendrovės akcininku bei vadovu, solidariai atsakingi už neteisėtais veiksmais bendrovei padarytą žalą.

3.       Ieškovė teigė, kad 2015 m. rugsėjo 7 d. sutartimi bendrovė įsigijo žuvų auginimo įrangą, tačiau po bankroto bylos iškėlimo įranga nebuvo perduota ieškovei ir neaišku, kur ši įranga yra, ar ji buvo kažkaip realizuota ir / ar panaudota bendrovės veiklos tikslams. Ieškovės įsitikinimu, atsakovai neperduoto turto verte sumažino bendrovės turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus (jų dalį), dydį, tuo padarydami žalą ieškovei ir šiurkščiai pažeisdami kreditorių teises bei teisėtus interesus. Atsižvelgiant į tai, kad dėl pačių atsakovų kaltės jokie bendrovės turto dydį pagrindžiantys dokumentai nebuvo pateikti, ieškovė prašė atlyginti šios įrangos likutinę vertę – 71 104,42 Eur.

4.       Atsakovas A. C. atsiliepime į ieškinį prašė taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti. Atsakovas teigė, kad jo žiniomis, ieškovės nurodoma žuvų auginimo įranga nebuvo perduota ieškovei, nebuvo įtraukta į buhalterinę apskaitą bei nebuvo eksploatuojama. Atsakovo įsitikinimu, ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų.

5.       Atsakovas H. K. atsiliepime į ieškinį nurodė, jog jokio įmonės turto iš ankstesnio įmonės savininko A. C. jis faktiškai neperėmė.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6.       Klaipėdos apygardos teismas 2020 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – atnaujino praleistą 3 metų ieškinio senaties terminą ieškiniui pareikšti ir ieškovei iš atsakovo A. C. priteisė 56 600 Eur  žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio procesines palūkanas.

7.       Remdamasis byloje esančiais įrodymais teismas konstatavo, kad pagal 2015 m. rugsėjo 7 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutartį ieškovei buvo išrašyta 2015 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaita faktūra, kurią priėmė ir pasirašė atsakovas A. C., o įrangos pardavėjui SIA „REMURO“ buvo atlikti trys mokėjimo pavedimai iš viso 56 600 Eur sumai. Teismas sutiko su atsakovo A. C. nurodyta aplinkybe, jog jo vadovavimo bendrovei laikotarpiu įranga nebuvo gauta ir sumontuota, todėl sprendė, kad būtent šis atsakovas yra atsakingas dėl 56 600 Eur sumokėtų už negautą įrangą lėšų negrąžinimo ieškovei. Už įrangą buvo sumokėta didesnioji kainos dalis, bet atsakovas                  A. C. nereikalavo iš įrangos pardavėjo grąžinti šią sumą. Teismo vertinimu, atsakovas       A. C. atsakingas už ieškovei padarytą žalą, kurią sudaro įrangos pardavėjui sumokėta, bet įrangos negavus nesusigrąžinta kainos dalis.

8.       Teismas nustatė, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, tačiau sprendė, jog yra pagrindas praleistą terminą atnaujinti. Ieškinys dėl žalos, kilusios 2015 m. rugsėjo 7 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, byloje pareikštas 2019 m. rugsėjo 24 d. Bankroto byla ieškovei iškelta 2018 m. gruodžio 4 d., taigi bankroto administratorius iki šios datos negalėjo žinoti apie padarytą žalą. Teismo vertinimu, šios aplinkybės, o taip pat nagrinėjamos kategorijos bylose dominuojantis viešasis interesas sudaro pagrindą senaties terminą atnaujinti.

9.       Teismas atmetė ieškinį atsakovo H. K. atžvilgiu, nurodęs, kad byloje nėra jokių įrodymų apie jo vadovavimą įmonei iki bankroto bylos iškėlimo ar tuo laikotarpiu, kada buvo sumokėti pinigai už nupirktą įrangą.

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

10.       Atsakovas A. C. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:

10.1. Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir nepagrįstai savo iniciatyva atnaujino praleistą senaties terminą, nepaisant to, kad tokio prašymo ieškovė net nebuvo pareiškusi.

10.2. Teismas išėjo už ieškovės ieškiniu suformuluotų ginčo ribų, savo iniciatyva modifikavo ieškinio faktinį pagrindą ir įrodinėjamas žalos kilimo priežastis. Teismas bylos šalims nenurodė, jog ketina peržengti ieškinio ir atsakovo atsikirtimų ribas, nenurodė, dėl kokių aplinkybių ir kokių teisiniu pagrindu ketina peržengti ginčo ribas.

10.3. Teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai nusprendė, kad yra įrodytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Ieškovė pripažino, kad atsakovas neturi ir atsakovo valdomuose statiniuose nėra sumontuota ieškovės žuvų auginimo įranga. Atsakovas viso proceso metu teigė, jog žuvų auginimo įranga nebuvo perduota ieškovei, nebuvo apskaityta jos buhalterinėje apskaitoje, nebuvo sumontuota bei nebuvo eksploatuojama.

10.4. Atsakovas pardavė visas ieškovės akcijas kitam atsakovui, visi bendrovės dokumentai ir turtas buvo perduoti naujajam bendrovės vadovui H. K.. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas       A. C. iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo būtų faktiniu įmonės vadovu.

10.5. Byloje nėra jokių įrodymų, kad koks nors ieškovės turtas būtų atsakovo žinioje, atsakovas piktybiškai vengtų perduoti bendrovės turtą administratoriui ar elgtųsi kaip nors kitaip nesąžiningai, kliudytų bankroto procesui ir pan. Taigi nėra ir jokio pagrindo ieškovės deklaratyviems teiginiams, neva atsakovas nesiėmė priemonių ieškovės turto išsaugojimui, jį pasisavino ar atliko kokius nors kitokius neteisėtus veiksmus.

11.       Ieškovė BUAB „Mukera“ atsiliepimu į atsakovo A. C. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime išdėstyti tokie pagrindiniai teiginiai:

11.1. Ieškinys atsakovams reiškiamas su reikalavimu atlyginti žalą dėl bankrutavusios bendrovės turto neišsaugojimo bei neperdavimo bankroto administratoriui, todėl senatis ieškiniui pareikšti skaičiuojama ne nuo ginčo įrangos įsigijimo, o nuo bankroto bylos iškėlimo bei bendrovės dokumentų perdavimo bankroto administratoriui momento.  Be to, pagal kasacinio teismo praktiką teismas savo iniciatyva turi teisę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. 

11.2. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad teismas peržengė nagrinėjamos bylos ribas. Teismas pripažino, jog tik vienas iš atsakovų yra atsakingas už atsiradusią žalą, tačiau tai nereiškia, jog buvo peržengtos ginčo ribos.

11.3. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nustatytos visos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos. Byloje esančių įrodymų visuma (įrangos draudimo polisas, mokėjimo pavedimai ir kt.) patvirtina, jog vadovaujant apeliantui įranga buvo įsigyta ir eksploatuojama, todėl jis yra atsakingas dėl 56 600 Eur sumos negrąžinimo ieškovei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis,          329 straipsnio 2 dalis).

Dėl ieškinio senaties termino

13.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė praleido ieškinio senaties terminą, tačiau byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą jį atnaujinti. Apeliantas, su tuo nesutikdamas teigia, kad ieškovė neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, todėl ieškinys, anot apelianto, turėjo būti atmestas senaties termino praleidimo pagrindu.

14.       Ieškiniams dėl žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis). Vertindamas nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad terminas ieškiniui dėl žalos, kilusios 2015 m. rugsėjo 7 d. įrangos pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, pareikšti turi būti skaičiuojamas nuo šios sutarties sudarymo. Byloje ieškinys pareikštas bankrutuojančios bendrovės administratoriaus, ginančio visų bankrutuojančios įmonės kreditorių ir pačios bendrovės interesus, todėl senaties termino pradžios jo reiškiamiems reikalavimams nustatymas turi tam tikrų ypatumų. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgiant į tai, kad tik po bankroto bylos iškėlimo ir tik gavus bankrutuojančios bendrovės dokumentus, jos administratorius gali nustatyti bendrovei padarytos žalos faktą, tokiam ieškiniui pareikšti ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kuomet bankroto administratorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie bankrutuojančiai bendrovei padarytos žalos faktą. Tiksli bankroto administratoriaus sužinojimo apie bankrutuojančiai bendrovei padarytos žalos faktą data nagrinėjamu atveju nėra aktuali, kadangi nuo bankroto bylos iškėlimo 2018 m. gruodžio 4 d. iki ieškinio pareiškimo teisme 2019 m. rugsėjo 24 d. nėra suėjęs trejų metų ieškinio senaties terminas, tad bankroto administratoriaus ieškinys negali būti laikomas pareikštu praleidus senaties terminą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto teiginius, susijusius su ieškinio senaties normų taikymu. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ieškinio senaties termino pradžią reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tačiau šiuo atveju tokia aplinkybė neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Dėl ginčo esmės

15.       Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas tokio turinio skundžiamą sprendimą, išėjo už bylos nagrinėjimo ribų, priėmė siurprizinį atsakovui sprendimą ir dėl to neteisingai išsprendė bylą. Pasak apelianto, ieškovė pareikštu ieškiniu prašė atsakovams taikyti solidariąją atsakomybę dėl bendrovės turto ir dokumentų neperdavimo bankroto administratoriui. Bylos nagrinėjimo eigoje teismas iš anksto neperspėjo bylos šalių apie ketinimą peržengti nagrinėjamos bylos ribas, todėl nebuvo galimybių pateikti atitinkamų paaiškinimų. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiais apelianto argumentais.

16.       Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme apibrėžtus atvejus. Bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens dispozityvumo principu pasirinktas ir ieškinyje nurodytas pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK        135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių pagrindu jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2009;      2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-230/2009 ir kt.). Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad ieškovas privalo nurodyti faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (CPK 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, t. y. negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013 ir kt.).

17.       Byloje nustatyta, kad pagal 2015 m. rugsėjo 7 d. žuvų auginimo įrangos pirkimo–pardavimo sutartį ieškovei buvo išrašyta apmokėti 2015 m. lapkričio 13 d. PVM sąskaita faktūra, kurią priėmė ir pasirašė atsakovas A. C.. Pagal pirkimo–pardavimo sutartį įrangos kaina su PVM –   93 929 Eur. Įrangos pardavėjui SIA „REMURO“ ieškovė atliko tris mokėjimus 56 600 Eur sumai. Teismo 2018 m. gruodžio 4 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Šioje byloje ieškovė pareiškė ieškinį atsakovams, prašydama solidariai iš jų priteisti žalos atlyginimą už ieškovės bankroto administratoriui neperduotą įrangą. Ieškinio pagrindu buvo nurodytos tokios aplinkybės: atsakovai, nors ir buvo įpareigoti teismo nutartimis, bankroto administratoriui nepateikė jokių dokumentų apie bendrovės finansinę būklę, neperdavė nei bendrovės turto, nei jo realizavimą pagrindžiančių dokumentų, todėl privalo atlyginti įmonei padarytą žalą, kurią sudaro neperduoto turto, t. y. žuvų auginimo įrangos likutinė vertė – 71 104,42 Eur. Ieškinyje nebuvo nurodyta kitokių faktinių aplinkybių ir kitų pagrindų atsakovų atsakomybės taikymui. Dėl to sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad konstatuodamas apelianto kaltę dėl 56 600 Eur dydžio žalos įmonei, kuri atsirado apeliantui nesiėmus veiksmų susigrąžinti sumokėtą kainos dalį už nepristatytą ir nesumontuotą (pirmosios instancijos teismo vertinimu) įrangą, teismas išėjo už ieškinio ribų, t. y. byloje pasisakė dėl faktų ir vertino aplinkybes, kurios nebuvo nurodytos kaip ieškinio faktinis pagrindas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakomybės taikymas tik vieno iš atsakovų atžvilgiu savaime nereiškia nagrinėjamos bylos ribų peržengimo, nes neteisėti veiksmai nustatinėjami dėl kiekvieno iš atsakovų pagal byloje nustatytas ribas ir aplinkybes. Vien tai, kad ieškovė prašė solidaraus žalos atlyginimo, nepaneigia teismo teisės taikyti civilinę atsakomybę tik vieno iš atsakovų atžvilgiu, nes kiekvienas asmuo atsako tik už savo neteisėtais veiksmais padarytą žalą.

18.       Apeliacinės instancijos teismas, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą procesinės teisės normų taikymo pažeidimą, iš esmės įvertina ginčo šalių pateiktus argumentus pagal ieškinyje ir atsiliepimuose (atsikirtimuose) į jį nurodytas faktines bylos aplinkybes (CPK 329 straipsnio        1 dalis).

19.       Nesutikdamas su ieškovės ieškiniu, apeliantas bylos nagrinėjimo metu, be kita ko, teigė, kad nėra atsakingas dėl įmonei kilusios žalos, nes įranga, už kurią buvo sumokėta 56 600 Eur kainos dalis, nebuvo nei pristatyta ir sumontuota įmonei priklausančiose patalpose, nei apskaityta įmonės buhalteriniuose dokumentuose. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis sprendžia, kad šie apelianto teiginiai yra deklaratyvūs, o byloje pakanka įrodymų, leidžiančių padaryti išvadą, jog įranga buvo ne tik pristatyta, bet ir apskaityta pagal teisės aktų reikalavimus (CPK 185 straipsnis).

20.       Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir VMI) 2019 m. kovo 6 d. pranešime apie atliktą patikrinimą nurodyta, kad UAB ,,Mukera“ 2013 m. rugsėjo 16 d. pateikė paraišką Nacionalinei mokėjimų agentūrai (toliau – NMA) pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007-2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties ,,Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ sąlygas, siekdama įgyvendinti projektą ,,UAB ,,Mukera“ uždaroji akvakultūros sistema“, tačiau NMA nustačius, kad buvo dirbtinai sukurtos sąlygos paramai gauti, Europos Sąjungos finansavimas jai nebuvo skirtas. UAB ,,Mukera“ 2015 m. rugsėjo 7 d. žuvų auginimo įrangos pirkimo–pardavimo sutartimi iš SIA ,,REMURO“ įsigijo įrangą, skirtą uždarai žuvų auginimo sistemai akvakultūroje įrengti. Šios sutarties pagrindu bendrovė įsigijo ilgalaikio turto už 93 929 Eur, kurio pirkimo PVM įtraukė į atskaitą ir deklaravo 2015 metų lapkričio mėnesio PVM deklaracijoje. Atsiskaitymas už įrangą buvo vykdomas iš UAB ,,Nortomas“ pasiskolintomis lėšomis, iš viso sumokėta 56 600 Eur. VMI pranešime nurodyta, kad bendrovė 2016 m. sausio 14 d. pateikė prašymą perimti SIA ,,REMURO“ 16 000 Eur nepriemoką. Siekiant nustatyti ir įvertinti bendrovės PVM apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumą už 2015 metų lapkričio – gruodžio mėnesius, buvo inicijuotas bendrovės operatyvus patikrinimas, kurio metu nustatyta, kad bendrovės ilgalaikio materialiojo turto likutinė vertė 2016 m. sausio 31 d. sudarė 76 009,40 Eur. Tokią informaciją Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė UAB ,,Mukera“ buhalterinę apskaitą vykdžiusios įmonės UAB ,,Tax Adviser“ darbuotoja. Patikrinimo metu konstatuota, kad grąžintinas PVM susidarė dėl novatoriško uždaro auginimo sistemos komplekso įrengimo, o sutikrinus bendrovės pateiktų gaunamų ir išrašomų PVM sąskaitų faktūrų duomenis su PVM deklaracijose pateiktais duomenimis, neatitikimų nenustatyta, todėl padaryta išvada, kad bendrovė gali perimti mokestinę nepriemoką. Pranešime apie atliktą patikrinimą taip pat nurodyta, kad bendrovė įsigijo ilgalaikį turtą, tačiau dėl nustatytų projekto trūkumų bendrovei parama nebuvo suteikta, todėl ekonominė veikla nebuvo pradėta vykdyti.

21.       Taigi, nurodytame VMI patikrinimo akte išdėstytos aktualios aplinkybės, susijusios su ginčo įrangos kaip ilgalaikio turto įsigijimu, iš esmės paneigia apelianto teiginius, kad turtas esą nebuvo pristatytas ir jam nėra žinomos aplinkybės, susijusios su šiuo turtu po jo įsigijimo. Pagal įrangos pirkimo–pardavimo sutarties 7.1 punkto nuostatas PVM sąskaita faktūra išrašoma po įrangos pristatymo. PVM sąskaita faktūra už įrangą išrašyta 2015 m. lapkričio 13 d., kurią priėmė ir pasirašė pats apeliantas. Nutarties 19 punkte išdėstytus apelianto argumentus taip pat paneigia ir kiti byloje esantys įrodymai. Byloje pateiktas ginčo įrangos draudimo liudijimas, išduotas 2015 m. lapkričio 10 d., patvirtina, kad UAB ,,Mukera“ ginčo įrangą apdraudė laikotarpiui nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. lapkričio 9 d. Kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo ieškovė, akivaizdu, kad draudimo bendrovė nebūtų suteikusi draudimo apsaugos įrangai, kurios nebūtų įsigijusi bendrovė. Be to, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2015 m. gruodžio     29 d. patikrinimo akte nurodyta, kad buvo apžiūrėti ir patikrinti žuvų auginimo baseinai, nustatyta, jog įrengti žuvų auginimo baseinai atitinka reikalavimus, pažymėta, kad yra sumontuota įranga, reikalinga žuvų auginimui. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto teiginiai, kad į bylą jo pateiktas antstolio sudarytas 2019 m. spalio 16 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas įrodo apelianto argumentų pagrįstumą dėl įrangos nebuvimo (nesumontavimo) apelianto valdomuose statiniuose, nepaneigia atsakomybės dėl bankroto administratoriui neperduoto turto (ginčo įrangos).

22.       Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracijos vadovas yra specialus subjektas, kuriam taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui; įmonės administracijos vadovas privalo veikti išimtinai įmonės interesais, įmonės vadovas atstovauja bendrovei, atsako už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, jis turi veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, nes jis yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, turtą ir jo tinkamą panaudojimą, apskaitymą, likvidavimą ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014, 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2011 ir kt.). Apeliantas nepateikė logiškų, įtikinimų ir pagrįstų argumentų apie bendrovės turto panaudojimą, likvidavimą (nurašymą) ar pan. Vien ta aplinkybė, kad ginčo įranga pas ieškovę galbūt nebuvo pradėta eksploatuoti, nereiškia, jog apeliantas, vykdydamas jam kaip vadovui nustatytas funkcijas, nėra už ją atsakingas. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas ieškinio faktinį pagrindą sudarančias aplinkybes, sprendžia, kad yra nustatytos visos apelianto civilinės atsakomybės taikymo sąlygos – dėl apelianto vadovavimo įmonei (ieškovei) laikotarpiu įgyto turto neperdavimo ieškovės bankroto administratoriui ieškovei atsirado žala, kurią privalo atlyginti apeliantas (CK 6.246–6.249 straipsniai). 

23.       Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai, kad jis, 2018 m. balandžio 19 d. sutartimi pardavęs įmonės akcijas ir naujajam akcininkui perdavęs visą įmonės turtą bei dokumentus, nėra atsakingas dėl pirmiau nurodytos įmonei kilusios žalos. Pagal Juridinių asmenų registro išrašo duomenis atsakovas A. C. buvo įmonės vadovas nuo 2015 m. gegužės 29 d. iki 2019 m. sausio 4 d. Atsakovas H. K. buvo įmonės akcininku nuo 2018 m. balandžio 21 d. Apeliantas, teigdamas, kad naujasis įmonės akcininkas tapo ir įmonės vadovu, nepateikia tai patvirtinančių įrodymų, nes akcijų perleidimas savaime nelemia bendrovės vadovo pasikeitimo (CPK 12, 178 straipsniai). Nepaisant apelianto nurodytos aplinkybės, kad po akcijų pardavimo įmonei vadovavo naujasis akcininkas, o Juridinių asmenų registre formaliai nebuvo atliktas įrašas apie įmonės vadovo pasikeitimą, teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent apeliantui tenka atsakomybė už ieškovei padarytą žalą, kuri kilo jo vadovavimo įmonei laikotarpiu. Pirmiau paminėti faktiniai duomenys leidžia daryti išvadą, kad apeliantas yra atsakingas už jo paties (tikėtinai su kitais asmenimis) sumanytą, bet nepavykusį (negavus finansinės paramos) verslo organizavimo planą, kurio neigiami padariniai tenka jam. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad apelianto nurodytame 2018 m. balandžio 21 d. perdavimo akte apskritai nėra detalizuota, kokie konkrečiai įmonės dokumentai ar koks konkretus įmonės turtas perduodamas naujajam akcininkui (atsakovui H. K.), kuris neigia iš apelianto gavęs bet kokį turtą.

24.       Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės argumentus, kad įmonės žalą sudaro likutinė neperduotos įrangos 71 104,42 Eur vertė, nurodyta VMI atlikto patikrinimo akte 2016 m. rugpjūčio 2 d. duomenimis, apskaičiuota pagal ilgalaikio turto nusidėvėjimo normas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo atveju įmonės patirtą žalą sudaro turto, kuris turėjo būti perduotas jos bankroto administratoriui po bankroto bylos iškėlimo, vertė. Pagal ieškovės bankroto procesui taikytino Įmonių bankroto įstatymo nuostatas įmonės valdymo organams nustatytas įpareigojimas perduoti administratoriui turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Taigi ieškovei kaip žalos atlyginimas priteistina ta neperduotos įrangos likutinė vertė, kuri buvo įmonės bankroto bylos iškėlimo momentu, bet ne 2016 m. rugpjūčio 2 d. duomenimis. Atsižvelgiant į VMI patikrinimo akte nurodytą įrangos įsigijimo kainą ir šio turto nusidėvėjimo normą, skaičiuotiną kiekvieno mėnesio laikotarpiui nuo įrangos įsigijimo momento (nusidėvėjimas per mėnesį sudaro 808,80 Eur), gaunama, kad ginčo įrangos likutinė vertė ieškovės bankroto bylos iškėlimo metu sudarė 49 240,73 Eur. Tai yra dydis žalos, kurią patyrė ieškovė ir kurią turi atlyginti apeliantas (CK 6.249 straipsnis).

Dėl procesinės bylos baigties

25.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, neteisingai aiškino ir taikė aktualias procesinės teisės bei materialinės teisės normas, todėl priėmė iš dalies nepagrįstą sprendimą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą iš dalies tenkinti atsakovo apeliacinį skundą ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, sumažinant ieškovei iš atsakovo priteistą žalos atlyginimą iki 49 240,73 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

26.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeičiamas, sprendžia, jog yra pagrindas pakeisti ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Sumažinus ieškovei priteistą žalos atlyginimo dydį, ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sudaro maždaug 69,3 proc., tad proporcingai ieškovės patenkintų reikalavimų daliai iš apelianto valstybei priteistinas žyminio mokesčio dydis yra 963,38 Eur, o iš ieškovės apeliantui priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis – 796,37 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

27.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Apeliantas pateikė įrodymus apie 1 179,75 Eur išlaidas advokato pagalbai už apeliacinio skundo parengimą. Apelianto patenkintų skundo reikalavimų dalis sudaro 13 proc., taigi jam iš ieškovės priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas sudaro 154 Eur. 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

         Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. kovo 16 d. sprendimą. 

        Sumažinti iš atsakovo A. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei ,,Mukera“ (juridinio asmens kodas 302935721) priteistą žalos atlyginimą iki 49 240,73 Eur (keturiasdešimt devynių tūkstančių dviejų šimtų keturiasdešimties eurų 73 ct), o valstybei priteistą žyminį mokestį iki 963,38 Eur (devynių šimtų šešiasdešimt trijų eurų 38 ct). Padidinti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Mukera“ (juridinio asmens kodas 302935721) administravimui skirtų lėšų atsakovui A. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteistų bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą iki 796,37 Eur (septynių šimtų devyniasdešimt šešių eurų 37 ct). Panaikinti sprendimo dalį dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo.

        Priteisti atsakovui A. C. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Mukera“ (juridinio asmens kodas 302935721) administravimui skirtų lėšų 154 Eur (vieno šimto penkiasdešimt keturių eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai                 Kazys Kailiūnas

        Antanas Rudzinskas